S. Sirutavičiaus nuotr.

Prieš šventas Kalėdas rankos nutirpsta nuo linkėjimų raitymo. Bet ar bandėte nusiųsti linkėjimų teatrui – bent vienam, mėgstamiausiam, tam, kuris dažniausiai žiūrovų salėje sveikina jus?

Suprantu – išsirinkti vieną gali būti keblu. Nors lojalumo skatinimo priemonės daugelio teatrų rinkodaroje figūruoja, retas didelio miesto gyventojas linkęs save apriboti vienu teatru. O ir pačių teatrų ribos, iš publikos žvelgiant, dažnai būna „išplaukusios“: režisieriai, netgi savo teatrus turintys, vagantiškai klajoja iš vieno teatro į kitą, aktoriai bėgioja ne tik tarp teatrų, bet ir tarp miestų, o nepasitikslinus trupės etatų sąraše dažnai netgi sunku atspėti, kuriam teatrui jie priklauso (jeigu apskritai priklauso).

Tarkim, kas šiandien gali įvardyti, kur baigiasi Keistuolių teatras ir prasideda „Atviras ratas“? Ai­das Giniotis – tas pats, Ieva Stundžytė – irgi ta pati, dauguma aktorių – tie patys. Vilniečiai įtaria,  kad „Atviras ratas“ – tai tiesiog Keistuolių filialas Menų spaustuvėje. O kituose miestuose einama „į Giniotį“, ir niekas dėl teatrų pavadinimų nesuka sau galvos.

Kodėl straipsnio leitmotyvu išsirinkau šiuos du mėgstančius kritikams nuo scenos įgelti ir todėl jų ratu apeinamus teatrus? Todėl, kad būtent su jais galima sieti ryškiausias įpusėjusio teatro sezono tendencijas. Netikite? Pabandykim.

Neišgalvoti pasakojimai

„Atviras ratas“ šį sezoną itin dažnai linksniuojamas ne kaip teatras, o kaip iš atminties neišdylantis dvylikos metų senumo teatro laboratorijos spektaklis, paremtas jaunų aktorių biografiniais pasakojimais. Prisimenamas jis žiūrovų, jau spėjusių pa­matyti „#tevyne“ Rusų dramos teatre ir ypač „Pa­si­rinkimą“ Valstybiniame jaunimo teatre.

Tada, prieš dvylika metų, jaunuolių pasakojimų vėrinukas mūsų publikai buvo naujovė. Ir nors „At­viram ratui“ nepadėjo nei vizualieji menai, nei ro­ko grupė, o ir dramaturgo pasitel˜kti anuometiniai studentai negalėjo sau leisti, žiūrovai jų pasakojimų klausėsi susikaupę, retkarčiais dar ir ašarą nubraukdami. Tarsi netyčia (A.Giniotis veikiausiai su tuo nesutiktų) viena istorija papildydavo kitą, liūdną keisdavo nuotaikingesnė, mąslią – energingesnė, daugiau veikiančiųjų personažų įsukanti. Rezultatas: studentų spektaklis be specialiųjų efektų buvo pripažintas sezono atradimu ir „pašventintas“ Auksiniu scenos kryžiumi.

Ir štai po dvylikos metų – Vido Bareikio studentų „Pasirinkimas“ su savadarbe roko grupe, su stam­biais aktorių planais ir dokumentiniais vasaros stovyklos kadrais ant didelio ekrano, su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, netgi su tikru stikliniu šiltnamiu, kuris kyla ir leidžiasi tarsi raganos trobelė. Ne spektaklis, o akivaizdus kintančių Lie­tuvos jaunimo galimybių įrodymas.

Tik štai istorijos… Įdomiausia iš jų nuskamba pir­moji: apie Vakaruose atsidūrusį neturtingą tėvelį, priverstą rinktis tarp sekso industrijos pagundų ir naujų sportbačių sūnui. Dar bus veržlus Dra­ma­tur­go, kurį vaidina aktorius Rokas Petrauskas, de­maršas Olofo Palme’s tema. Ir finalinis pokalbis su šulinių kasėju, painiojančiu aktorių ir traktorių. Visa kita perša įtarimą, kad šiltnamis šiame spektaklyje – ne tiek draudžiama stovyklautojų susibūrimo vieta, kiek nuoroda  į šiltnamio vaikus ir šiltnamio kartą.

Vienintelė neganda, nuo kurios šiltnamis nesaugo, yra mirtis. Neatsitiktinai jaunuolių pasakojimuo­se jos apstu: regis, tik giltinės pasirodymas ir ge­­ba juos supurtyti, išvaduoti iš monotoniškos ge­rovės kalėjimo. Ir ne taip jau svarbu, ar miršta se­ne­lė, ar mylimas kačiukas. Anot kurso vadovo, ap­skritai ne spektaklis čia svarbiausia, o tai, kad bendramoksliai geriau pažino vienas kitą, pamėgino viešai pasakoti ne tik svetimas, bet ir savas istorijas.

Kad išbandyti save dokumentiniu spektakliu bu­vo naudinga, vieningai tvirtino ir „#tevyne“ spektaklio kelią įveikę Rusų dramos teatro aktoriai. Tik, kitaip nei pabrėžtinai kruopščiai visus te­matinius mazgus išrišantis „Pasirinkimas“, „#tevyne“ dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir iš Latvijos atvykęs režisierius Georgijus Surkovas ėmėsi kitokios taktikos: jie leido į kelias potemes suskirstytiems aktorių pasakojimams scenoje virsti ilgokais etiudais, o pasirinktą tėvynės suvokimo temą traktavo itin plačiai, su daugialypiais ekskursais. Todėl čia – ir vaikystės „multikai“, ir apsisiota Palanga, ir istorijos traktavimo subjektyvumai, ir skundai dėl neleidžiančių oriai jaustis aktorių atlyginimų, ir pagaliau pati Lietuvos prezidentė su savo apsauginiais.

Regis, spektaklio kūrėjai pasitiki savo žiūrovu, leidžia jam pačiam atsirinkti ir susidėlioti pageidaujamus akcentus. Skirtingo amžiaus ir skirtingų (dažniausiai mišrių) tautybių aktorių pasakojamos istorijos užgriebia gerokai storesnį realybės sluoksnį, nei kuklios dėl savo karjeros pergyvenančių studentų patirtys. Trupės kolegų požiūriai į daugelį aptariamų dalykų skiriasi, tačiau į atlapus vienas kitam (priešingai nei „Pasirinkime) kimba nebent G.La­ba­nauskaitės įterptų beletristinių vaizdelių personažai. Ir niekam čia net į galvą nešauna gėdytis savo tėvų, savo kil­mės ir tautybės. Esama epizodų (tokių kaip Hanso Christiano Anderseno „Bjau­ru­sis ančiukas“), kurių paskirtį išsiaiškinti sunku, vis dėlto ga­liausiai iš „#tevyne“ kratinio galvoje išsineši daugiau intriguojančių minčių nei iš tvarkingai sustyguoto, bet idėjiškai tuščiavidurio Valstybinio jaunimo teatro spektaklio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

BFL / T.Urbelionio nuotr.

Jei Kūčių vakarą, prieš eidamas gulti, prisivalgysi daug sūrios silkės, o nakčiai prie lovos pastatysi vandens stiklinę, ją sapne padavęs ir bus tavo išrinktasis. Štai tokie Kūčių vakaro burtai, prisimenami ir šiandien, buvo mėgstami mūsų protėvių. Apskritai įvairūs vedybiniai burtai per Kūčias yra vieni populiariausių.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

„Šiuo metu tokie burtai atliekami tik pramogai, bet vis tiek juos atlikdamas širdies kertelėje trokšti, kad jie būtų tau palankūs ir sėkmingi“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų ir etnologijos katedros vedėja docentė dr. Laima Anglickienė.

Kūčių burtai – smagūs ir pritaikomi šiandienai

Mūsų prosenelės išbėgdavo į kiemą, užsimerkusios paimdavo glėbį malkų, o paskui jas suskaičiuodavo. Jei pavyko pačiupti porinį skaičių – kitais metais susiras porą ar netgį laukia vedybos. Jei malkų skaičius neporinis – dar bent metus teks palūkėti.

Arba į dubenį įsipildavo vandens ir sukdavo, kol atsiras verpetas, tada įmesdavo du angliukus. Jei vanduo juos sunešdavo į krūvą, džiaugdavosi – kitąmet ištekės. Atskirai plūduriuoti likę angliukai reikšdavo, kad mergina kitąmet liks viena.

Daugelis tiek vyresnių, tiek jaunų žmonių Kūčias pamini kaip svarbiausią šventę, tad galima suprasti, jog suprantame jos išskirtinumą.

Tokie burtai šiandien gali pasirodyti nelabai patrauklūs ar pernelyg sudėtingi, bet lietuviškų Kūčių papročių lobyne yra ir paprastesnių: pavyzdžiui, paimti saują kūčiukų ar riešutų ir juos suskaičiuoti. Jei saujoje porinis skaičius – kitąmet susirasi porą, o gal ir vestuvės nusimato.

Akivaizdu, kad su aktualiomis gyvenimo sritimis susijusias giliai įsišaknijusias tradicijas ar  šiandien tebepritaikomus smagius burtus išlaikyti pavyksta. Vis dėlto nemažai senųjų tradicijų ir papročių šiuo metu užmiršti. Tačiau L.Anglickienė įsitikinusi, kad dėl to neverta virkauti ir skųstis.

„Kiekviena žmonių karta – tiek gyvenusi prieš mus, tiek gyvenanti dabar ar gyvensianti po mūsų – keitė, keičia ir keis mūsų papročius ir gyvenseną, pritaikydama juos prie savo reikmių bei pasaulėžiūros“, – svarsto etnologė.

Jos manymu, dabar iš senųjų tradicijų ir papročių galima perimti mums tinkančius ir patinkančius momentus, kai kurias senųjų švenčių detales. Etnologų apklausos rodo, kad daugelis tiek vyresnių, tiek jaunų žmonių Kūčias pamini kaip svarbiausią šventę, tad galima suprasti, jog suprantame jos išskirtinumą ir žinome, ką daryti per Kūčias.

Vienas svarbiausių šios dienos momentų – visos šeimos susibūrimas draugėn, juk šioms šventėms į Lietuvą sugrįžta emigrantai, didmiesčių žmonės skuba į namus pas savo tėvus ar artimuosius, gyvenančius mažesniuose miesteliuose ir nuošaliuose kaimuose. Susėdimas prie bendro šventiško, specifiniais patiekalais nukrauto stalo ir yra pati gražiausia šventės dalis.

O pats Kūčių stalas, žinoma, yra labai svarbus šventės elementas. Lyginant su kitomis šventinėmis vaišėmis, lietuviškas Kūčių stalas iki pat šių dienų išliko pats tradiciškiausias. Manoma, kad ant jo turi būti konkretus skaičius patiekalų, dažniausiai 12.

Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 100 Kūčių stalo patiekalų, kurie atskiruose regionuose gali skirtis.

„Tikima, kad 12 patiekalų simbolizuoja 12 sočių mėnesių. Dar vienas aiškinimas – Kūčių vakarienė siejama su krikščioniškąja paskutine vakariene, kurią valgė 12 apaštalų“, – simbolinę patiekalų skaičiaus reikšmę aiškina L.Anglickienė.

Tikima, kad reikia nors po truputį paragauti visų gausiai vakarienei paruoštų patiekalų. Ant Kūčių stalo būtinai turi būti silkės ir kitos žuvies. Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 100 Kūčių stalo patiekalų, kurie atskiruose regionuose gali skirtis, tačiau visiems patiekalams be išimties būdinga tai, kad jie yra pasninkiniai – gaminami be mėsos. Laikantis visų tradicijų, jie taip pat turėtų būti gaminami ir be pieno produktų, kiaušinių, gyvulinių riebalų (tik su aliejumi). Daugelis šių valgių nuo seno buvo apeiginiai (kūčia, kūčiukai, aguonpienis, avižinis ar spanguolių kisielius).

Ko per Kūčias daryti nevalia?

Kūčias draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes tokie triukšmą sukeliantys darbai ateinančią vasarą gali sukelti audras su krušomis.

Kūčios pasižymi ne tik gausiu stalu ir šventiniais burtais, bet ir specifiniais draudimais. Kadaise Kūčių dieną drausti kasdieniai darbai (verpimas, malimas girnomis, lopymas, adymas ir pan.), tikėta, kad nepaisant draudimų, galima labai pakenkti ūkiui ar savo asmeninei sėkmei.

Pavyzdžiui, per Kūčias draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes tokie triukšmą sukeliantys darbai ateinančią vasarą gali sukelti audras su krušomis. Negalima siūti, nes tuomet avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai prieauglio susilauks.

Taip pat sakoma, kad Kūčių naktį dvyliktą valandą gyvuliai tarp savęs ima kalbėtis, tačiau žmonėms nevalia jų klausytis, nes tas, kas jų kalbą išgirs, greitai mirs. Pasak L. Anglickienės, tokie draudimai išskirdavo šventines dienas, mat šventė turi skirtis nuo kasdienos, todėl galinčius palaukti darbus tądien reikia atidėti į šalį.

Karpis – ant kiekvieno Kūčių stalo

Tokias gilias Kūčių vakaro tradicijas išlaikė tik lietuviai ir lenkai. Pasak L. Anglickienės, svarbiausios priežastys, kodėl ši šventė liko mūsų krašte – jos populiarumas, svarbumas ir šiuolaikiniam žmogui vis dar suprantama prasmė. Svarbus visos šeimos susirinkimo draugėn aspektas. Reikšminga ir tai, kad Kūčių tradicija buvo išlaikyta ir per sovietmetį, tad šios šventės nereikėjo dirbtinai gaivinti.

Lietuviai ir lenkai ne tik išlaikė Kūčių tradiciją, bet sutampa ir nemažai šios šventės papročių.

Lenkijoje Kūčios nėra tinkamas metas išbandyti naujų valgių receptus: šeimos įpratusios laikytis tos pačios patiekalų receptūros iš kartos į kartą.

Iš Vilniaus į Varšuvą kuriam laikui persikraustęs Edvardas Sivickij, lygindamas abiejų šalių tradicijas, pirmiausia pastebi Kūčių Lenkijoje ir Lietuvoje panašumus: Kūčių vakarą susirenka visa šeima, o prie stalo sėda tik tada, kai danguje išvysta pirmąją žvaigždę. Kaip ir daug kur Lietuvoje, Lenkijoje įprasta prie šio stalo palikti tuščią lėkštę netikėtam svečiui ar atklydėliui, kuris gali nelaukti pasibelsti į duris. Pats stalas padengtas balta staltiese, po kuria neretai būna padėta šieno. Kūčių vakarienė taip pat prasideda kalėdaičio laužymu. Lenkai irgi tiki, kad Kūčių naktis stebuklinga ir jos metu prabyla gyvuliai.

Varšuvietė Magda Sierszeń pasakoja, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, privalu paragauti visų ant Kūčių stalo esančių patiekalų – tai reiškia sėkmę ateinančiais metais. O jei į namus užklystų netikėtas svečias ar prašalaitis, jį būtina priimti ir pasodinti prie stalo, kur jau laukia minėtoji tuščia lėkštė.

Visgi, žvelgiant atidžiau, galima rasti ir šiokių tokių skirtumų. Nors Kūčių patiekalai Lenkijoje taip pat pasninkiniai, jie šiek tiek skiriasi. Edvardas pabrėžia, kad 12 patiekalų skaičiaus griežtai laikomasi, o vienas iš šių patiekalų būtinai privalo būti karpis, net jei prie stalo susirinkę jo ir nemėgsta.

Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Anna Pilarczyk-Palaitis pastebi, kad Lenkijoje Kūčios nėra tinkamas metas išbandyti naujų valgių receptus: šeimos įpratusios laikytis tos pačios patiekalų receptūros iš kartos į kartą, čia vengiama improvizacijų, kasmet patiekiami tie patys konkretūs patiekalai. Todėl ir karpio negalima pakeisti menke ar kita žuvimi.

Tokios krikščioniškos detalės kaip kalėdaičio laužymas kartu yra ir senojo simbolinio dalijimosi duona.

Lenkijoje Kūčių patiekalai taip pat varijuoja priklausomai nuo regiono, tačiau galima išskirti populiariausius: barščiai iš raugintų burokėlių su „ausytėmis“, džiovintų baravykų sriuba su lakštiniais, vadinamoji „žuvis graikiškai“ – su keptomis daržovėmis ir pomidorų padažu ruošiama žuvis. „Tiesa, graikai, ko gero, apie tokį patiekalą nėra nė girdėję“, – šypteli pašnekovė.

Ant lenkiško Kūčių stalo dažnai atsiduria ir kutia – saldus patiekalas iš aguonų, medaus, riešutų, džiovintų vaisių ir grūdų, paprastai virtų kviečių.

Ilgiausias šiaudas ne visada reiškia laimę

Lietuvoje Kūčios liko pakankamai mažai paveiktos krikščionybės. Kaip teigia L.Anglickienė, netgi tokios krikščioniškos detalės kaip kalėdaičio laužymas kartu yra ir senojo simbolinio dalijimosi duona, kuri yra ir viso mūsų maisto simbolis, papročio kita forma. Šis paprotys atspindi siekimą maginiu būdu užtikrinti namams skalsą.

„Kadaise Dzūkijoje sodybos šeimininkas su duonos kepalu rankose apeidavo aplink gyvenamąjį namą, prieidavo prie durų ir pasibelsdavo. Kam nors iš namiškių paklausus, „Kas čia atėjo?“, šeimininkas atsakydavo: „Dievulis su duonele (kūčele)“. Tuomet kviečiamas užeidavo vidun. Duonos įnešimas gyvenamojo namo vidun, atliekant apeigą Dievo vardu, galėjo simbolizuoti Ano pasaulio jėgų garantuojamą skalsos atėjimą į namus“, – pasakoja etnologė.

Tarkime, po Kūčių vakarienės į Šv. Mišias skuba ne visi – jaunimas neretai susitinka su draugais ar surengia vakarėlį.

Lenkijoje Kūčių tradicijos glaudžiai susijusios su krikščionybe. Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovai kaip vieną esminių Kūčių vakaro papročių mini tradicines giesmes – kolędy. Šios giesmės apie Jėzaus gimimą Kūčių vakarą skamba kiekvienuose namuose, giesmininkai taip pat vaikšto po namus. Kūčių vakaro pradžioje įprasta garsiai skaityti ištrauką iš Biblijos apie Jėzaus gimimą. Po vakarienės visi būtinai keliauja į pasterką – vidurnaktį prasidedančias Šv. Mišias. Tiesa, Magda pastebi, kad ir šių krikščioniškų tradicijų šiandien laikomasi nebe taip griežtai. Tarkime, po Kūčių vakarienės į Šv. Mišias skuba ne visi – jaunimas neretai susitinka su draugais ar surengia vakarėlį.

Annos manymu, būtent krikščionybės įtaka nulėmė, kad per Kūčias Lenkijoje burtai nėra labai populiarūs. Lenkai taip pat turi tradiciją iš po staltiesės traukti šiaudą, tik burto tikslas kitoks: Lietuvoje manoma, kad ilgiausią šiaudą išsitraukęs ilgiausiai ir gyvens, o štai Lenkijoje šiaudus traukia netekėjusios merginos. Pirmoji ištekės būtent ta, kuri išsitraukė trumpiausią šiaudą. Tačiau apskritai vedybiniai burtai populiaresni ne per Kūčias, kaip Lietuvoje, o per Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.).

Naujo laikotarpio pradžia

Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje Kūčių–Kalėdų–Trijų Karalių laikotarpis suvokiamas kaip išskirtinis.

Etnologė L.Anglickienė pabrėžia, kad Lietuvoje jis buvo suprantamas kaip senojo metų rato pabaiga ir naujojo pradžia, nes visas gamtos ir žmonių gyvenimas sukasi ratu. Todėl į šį sakralų šventinį laiką privalu įžengti tinkamai pasirengusiam, švariam tiek kūnu, tiek siela. Iš čia ir kilę reikalavimai, kurių neretai paisoma ir šiandien: prieš šventes tvarkomi namai, šventinį stalą užtiesiamas balta staltiese.

Prieš šventes būtina susitaikyti su visais, su kuriais pykaisi ar kivirčijaisi, iki Kalėdų reikia grąžinti visas skolas. O jei prie Kūčių stalo sėsi su kuo nors susipykęs, skolingas, nešvarus – toks būsi ir visus ateinančius metus.

"Shutterstock" nuotr.

Kalėdinių vakarėlių sezonas įsibėgėjo. Įmonės vakarėlis gali tapti labai linksma ir naudinga patirtis, bet gali būti ir atvirkščiai. Viskas priklauso nuo jūsų elgesio, rašo businessinsider.com.

“Žmonės privalo prisiminti, kad nors kalėdinis vakarėlis – tai šventė, tačiau kartu tai išlieka įmonės renginys ir kaip jūs elgsitės – svarbu”, – teigia Barbara Pachter, etiketo ekspertė ir knygos “The Essentials of Business Etiquette” autorė.

“Pavyzdžiui, svarbu neprisigerti. Vienas jaunuolis prisigėrė per įmonės kalėdinį vakarėlį, apkeiksnojo savo bosą ir tuoj pat buvo išmestas iš darbo. Kitą dieną jis negalėjo suprasti, kodėl jo darbo elektroninis leidimas neveikia. Jis visiškai neprisiminė, kas įvyko praėjusį vakarą”, – priduria ekspertė.

Jei nenorite tokio likimo, tuomet jums pravers šios 13 taisyklių:

1. Visų pirma, neatsisakykite dalyvauti įmonės vakarėlyje.

Išimtis gali būti nebent išties labai svarbūs ir jau anksčiau suplanuoti reikalai.

Galite nenorėti eiti, bet labai svarbu parodyti savo atsidavimą įmonei.

“Jūsų nebuvimas bus pastebėtas ir labiausiai tikėtina, kad bus pastebėtas jūsų boso ar kitų aukštesnių vadovų”, – tikina etiketo žinovė.

2. Apsirenkite tinkamai.

Vakarėlis tikriausiai vyks ne darbo metu, bet tai visai nereiškia, kad turite pasipuošti tarsi eitumėte į naktinį klubą. Dėvėkite tinkamus drabužius.

“Tai vakarėlis, bet jūsų apranga turi būti verslo renginiui, ne naktiniam klubui. Nedėvėkite ko nors, kas yra per trumpa, per daug aptempta, per žema ar per daug dar kažkokia”, – pataria B.Pachter.

Jei biure dažniausiai dėvite kostiumą, į vakarėlį neikite su treningais.

3. Jei kartu atsivedate svečių, paruoškite juos.

Dažnai į įmonės vakarėlį galima pasikviesti savo svečių, todėl supažindinkite juos su aprangos kodu ir su pokalbių temomis, kurių reikėtų vengti. Taip pat įsitikinkite, kad svečiai elgtųsi padoriai.

“Jo ar jos elgesys atsilieps jums”, – teigia B.Pachter.

4. Neprisigerkite.

Tai labai svarbi taisyklė. Jau anksčiau minėtas pavyzdys – puiki pamoka.

“Tai visai nereiškia – negerkite, bet jūs turite išlikti blaivūs, – teigia ekspertė. – Labai lengva prisidirbti, kai esate per daug išgėręs ar išgėrusi.”

B.Pachter rekomentuoja prieš einant į vakarėlį susiplanuoti, kiek ir ko išgersite arba užsisakyti gėrimą, kurio negalite pakęsti, ir “siurbčiokite jį visą naktį.”

5. Neparodykite, kad jums nuobodu.

Stebėkite savo kūno kalbą. Atrodyti, kad nuobodžiaujate, ar kad labiau norėtumėte būti kažkur kitur, yra taip pat blogai, kaip ir nepasirodyti vakarėlyje.

“Nesiraukykite, nebūkite susikūprinęs, nesukryžiuokite rankų ir nežiovaukite. Niekada nežinote, kas gali jus stebėti,” – tvirtina B.Pachter.

6. Nebūkite asocialūs.

Net jei nemėgstate savo kolegų ar esate naujas žmogus įmonėje, nesėdėkite kamputyje įsikibę savo mobilų telefoną.

Atsipalaiduoti yra gerai, bet naudokitės galva ir galvokite apie savo veiksmų pasekmes.

“Bendraukite apie nieką, kalbėkite su žmonėmis, kuriuos pažįstate ir nepažįstate. Vakarėlis yra galimybė susipažinti. Neeikvokite laiko neršdami po socialinius tinklus ar rašydami trumpąsias žinutes. Įsiliekite į kompaniją”, – teigia etiketo ekspertė.

7. Neskleiskite blogų kalbų ir gandų.

Bendraukite su kolegomis pozityviomis temomis. Skundai apie kompaniją ar jūsų bosą sugadins nuotaiką.

“Taip pat venkite seksualinių, politinių ar religinių temų,” – sako B.Pachter ir priduria, kad svarbiausia – neskleiskite gandų apie kolegas.

8. Susikurkite “pokalbių planą”.

Norint išvengti gandų, reikia turėti “pokalbių planą.” Pagalvokite apie klausimus, kuriuos galėtumėte užduoti naujajam kolegai ar kolegei, arba nuo ko galėtumėte pradėti pokalbį su vadovais.

“Nekalbėkite tik apie verslą”, – pataria B.Pachter.

9. Nepamirškite maisto.

Dažnai žmonės pamiršta maistą ir puola tiesiai prie baro, nes jiems patinka kilnoti taurelę ar bokalą su kolegomis. Jei nusprendėte vartoti alkoholį – net jei tik vieną ar dvi vyno taures – jums būtina, kažką užkąsti.

10. Neflirtuokite.

Įmonės vakarėlis – ne vieta tam, ypač jei kalba eina apie jūsų viršininką, o dar blogiau – jo ar jos antrąją pusę. Žinoma, dažnai alkoholis atpalaiduoja, bet jei nesugebate savęs kontroliuoti, tuomet atsisakykite jo.

11. Neviešinkite dviprasmiškų nuotraukų ar savo komentarų apie vakarėlį.

Socialiniuose tinkluose neparodykite, kad vakarėlis buvo netikęs ar maistas buvo prastas. Taip pat neviešinkite geriančių ar netinkamai besielgiančių kolegų nuotraukų.

12. Neapsikvailinkite.

Kai kurie žmonės pamiršta, kad įmonės vakarėlis yra su darbu tiesiogiai susijęs renginys ir visiškai “atleidžia varžtus”. Atsipalaiduoti yra gerai, bet naudokitės galva ir galvokite apie savo veiksmų pasekmes.

13. Nepamirškite padėkoti žmogui ar žmonėms, kurie suorganizavo vakarėlį.

Jei to negalite atlikti vakarėlio metu ar atsisveikinant, nes nežinote, kas jie tokie ar jų paprasčiausiai nesutikote, kitą rytą nusiųskite jiems elektroninį laišką su padėka.

"Shutterstock" nuotr.

Gerų švenčių!!!

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Kaune esančio viešbučio-restorano „Babilonas“ rinkodaros direkto­rius ir bendraturtis, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos na­rys Raimondas Krištaponis tiki, kad ekologiškas maistas ir aplinka gali tapti Lietuvos veidu.

Justina KARINIAUSKAITĖ

„Lietuva Europos šalių kontekste gali išsiskirti sustiprinus ekologišką šalies pusę visose srityse. Turime daug neužterštų miškų, ežerų, gebame užsiauginti ekologiškų produktų. Jeigu pradėsime tai akcentuoti pirmi, didesnė tikimybė, kad šioje srityje mus vertins labiau nei visus kitus“, – savo viziją dėsto Raimondas Krištaponis, kartu su partneriu vadovaujantis Kaune esančiam viešbučiui-restoranui, vyno ir maisto delikatesų krautuvėlei „Babilonas“, kurioje gausu ekologiškų prekių iš įvairių šalių.

Siekia populiarinti ekologiško maisto kultūrą Lietuvoje

UAB „Babilonas LT“ įmonės savininkų pozicija – kiek įmanoma plačiau skleisti informaciją apie sveiko maisto naudą ir populiarinti ekologiškus produktus. „Stengiamės supažindinti miesto gyventoją su ekologiška produkcija iš Sicilijos, Italijos Viduržemio jūros pakrantės regionų, Ispanijos Katalonijos regiono. Bandome parodyti senosios Vakarų Europos gyventojų tradicijas. Kuo daugiau įmonių ir partnerių seks mūsų keliu, tuo visiems bus naudingiau“, – teigia viešbučio-restorano „Babilonas“ vadovas R.Krištaponis.

UAB „Babilonas LT“ vadovas Vaidas Krišta­ponis pabrėžia, kad Viduržemio jūros regiono gyventojai yra ilgaamžiai, nes gyvena daug sveikiau – valgo daug termiškai apdorotų ir šviežių daržovių, aliejaus. „Ekologiškos kultūros bandome mokyti atsiveždami produktų iš tų regionų, kur jie gaminami sveikiau negu Lietuvoje. Visa atsivežta produkcija yra mūsų pačių kruopščiai atrinkta ir išbandyta“, – priduria V.Krištaponis.

UAB „Babilonas LT“ importuoja ekologišką alyvuogių aliejų, alyvuoges, vyną, taip pat gamina ekologišką maistą iš ekologiškų maisto produktų, gaunamų Lietuvoje. „Daugelio mūsų siūlomų produktų konservantas yra alyvuogių aliejus ir druska, o ruošdami maistą restorane beveik nenaudojame vadinamųjų E produktų“, – džiaugiasi „Babilono“ rinkodaros direktorius R.Krištaponis.

Ekologiški produktai brangesni, bet įperkami

UAB „Babilonas LT“ vadovai teigia, kad jų siūloma produkcija skirta vidutinį atlyginimą gaunantiems darbuotojams. „Mūsų antkainiai labai nedideli, netaikome didiesiems prekybos centrams įprastų antkainių, todėl daugumos atvežtos produkcijos kainos labai panašios arba tik nedidele dalimi skiriasi nuo lietuviui įprastų kainų prekybos tinkluose“, – teigia R.Krištaponis.

Jis pabrėžia, kad ekologiškas maistas ypač svarbus šeimoms, auginančioms mažus vaikus: „Visi nenatūralūs maisto priedai sukelia ligas ir apsigimimus, todėl geriau kažkam pataupyti, bet daugiau dėmesio skirti savo valgymo kultūros lavinimui ir savęs bei artimųjų sveikatinimui. Ekologiška produkcija ne tik sveikesnė, bet ir skanesnė. Tai iš esmės mūsų sveikatos ir kitoniškumo klausimas.“

Ant šventinio stalo – ekologiški delikatesai

Lietuviai, ruošdamiesi Kalėdoms, stengiasi, kad ant šventinio stalo būtų daug natūralių maisto produktų, taigi artėjant didžiausioms metų šventėms UAB „Babilonas LT“ artimuosius ir kolegas siūlo stebinti ekologiškais delikatesais. Iš Viduržemio jūros regiono atkeliavę ekologiški maisto produktai ir vynas gali ne tik papildyti tradicinį vaišių stalą, bet ir įnešti gaivaus oro gūsį į daugeliui pabodusią tradicinę lietuvių virtuvę.

Jau antri metai UAB „Babilonas LT“ siūlo ekologiškų maisto produktų ir vyno verslo dovanas bei dovanas, skirtas artimiesiems. „Siūlome mūsų importuojamos produkcijos rinkinius: tai vynas, užtepėlės, aliejus ir kita produkcija. Turinys derinamas individualiai pagal užsakovo norus ir galimybes. Džiaugiamės, kad šiais metais dovanas pakuojame į ekologiškas pakuotes, o mūsų dizainerė jas puošia ekologiškomis priemonėmis ir motyvais“, – sveikos ir naudingos dovanos idėja dalijasi V.Krištaponis.

UAB „Babilonas LT“ vadovas pabrėžia, kad ekologiškomis vaišėmis šiais metais lietuviai galės džiaugtis ne tik ant savo stalo. „Babilonas“ siūlo banketus ir furšetus, į kurių meniu įeina patiekalai, pagaminti iš ekologiškos produkcijos. „Rengdami banketus ir furšetus klientams visada siūlome į šventės meniu įtraukti ekologiškų patiekalų. Tai nėra lengva, nes ekologiška produkcija brangesnė, vis dėlto po truputį sekasi įvesti ekologiško maisto madą, nes visame pasaulyje ekologiška produkcija asocijuojasi su prestižu, kuris šiuolaikinei įmonei itin svarbus“, – mintį tęsia V.Krištaponis.

Ekologiškas poilsis ir pramogos

Kauno centre įsikūręs viešbutis ir restoranas „Babilonas“ klientams siūlo ne tik ekologišką maistą, bet ir sveiką poilsį bei pramogas. „Mums labai nedaug trūksta, kad mūsų viešbutis pasiektų „Žaliojo rakto“ statusą. Mes tiekiame ekologiškus pusryčius, taupome vandenį, elektrą, viešbutyje panaudotos ekologiškos medžiagos ir dekoras, nekenkiantis mūsų svečiams. Ateinančiais metais bandysime įgyvendinti idėją, kurios esmė – viešbučio ir restorano vandens šildymas saulės baterijomis“, – pasiekimais džiaugiasi R.Krištaponis.

Aktyvaus ekoturizmo centras „Babilonas“ užsiima ir aktyvaus poilsio propagavimu – organizuoja ekologinius dviračių turus aplankant panemunės pilis, Aukštaitijos ir Neringos nacionalinius parkus, Neries regioninį parką ir kitas nuostabias Lietuvos vietoves.

„Tikėjimas ekologiškumu ir aktyviu turizmu, kuris skatina tausoti gamtą ir sveikatinti žmones, davė puikių rezultatų. Šiemet turėjome itin daug užsakymų tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos įmonių“, – rezultatais džiaugiasi V.Krištaponis.

„Visą savo verslą esame sukūrę ant ekologijos pamato, todėl jos populiarinimą tęsime. Išbandydami naujas idėjas pastebime, kad ekologija Lietuvoje populiarėja, žmonės ją priima gerai“, – apibendrina V.Krištaponis.

Užs. Nr. VPL1205

Aukštojoje parfumerijoje kiekvienas aromatas yra meno kūrinys. Parfumeris kuria neskubėdamas. Kartais net po ilgos kūrybos kūrinys nėra pristatomas, nes taip nusprendžia kūrėjas. Menas reikalauja idėjos, meistriškumo, laiko ir tik tada savo eilės sulaukia komercija.

Komercinėje parfumerijoje dabar labai populiarus toks požiūris: turim sėkmingą aromatą, tad išleiskim kelias jo versijas – pakeitę vieną kitą sudėtinę dalį ir pavadinę šiek tiek kitaip. Aukštoji parfumerija yra vadinamoji aštuntoji meno rūšis, o komercinėje parfumerijoje vietos menui nebelieka.

Visiškai pritariu, kad kvepalai yra viena prieinamiausių prabangos rūšių. Įsigijęs madingus drabužius matai, kaip jie išeina iš mados. Įsigijus prabangius kvepalus gali būti, kad jų aromatas lydės visą gyvenimą kaip kvapi tam tikros gyvenimo atkarpos iliustracija. Galų gale kvepalai yra arčiau kūno nei apatiniai drabužiai. Aukštoji parfumerija suteikia galimybę meno kūrinius dėvėti ant odos ir būti apsuptam tikros prabangos kiekvieną dieną.

Kokios parfumerijos sudedamosios dalys šiuo metu brangiausios?

Agarmedis yra brangesnis už auksą. Dabar Trys Karaliai gimusiam kūdikėliui Jėzui tikriausiai neštų būtent agarmedžio. Vilkdalgiai, šafranas, kvapiosios dervos, inovatyvi sintetika, retųjų augalų ekstraktai – kiekviena sudėtinė dalis turi skirtingą kokybės lygį, skirtingus išgavimo ar sukūrimo būdus, todėl net ir, rodos, tos pačios sudėtinės dalies kaina gali skirtis keletą ar net keliasdešimt kartų.

Aukštosios parfumerijos reklamose nėra garsenybių veidų.

Komercinės parfumerijos tikslas – sukurti greitą pelną atnešančią svajonę pasitelkus garsų veidą. Aukštojoje parfumerijoje esmė yra kvapas, meistriškumas, idėja. Dažnai paėmęs aukštosios parfumerijos kvepalų buteliuką tu nieko apie jį nepasakysi išskyrus pavadinimą. Komercinė parfumerija skirta greitam vartojimui, aukštoji parfumerija keičia likimus. Kartais juokauju, kad jei vieną kartą gyvenime išėjai į aukštąją parfumeriją, sugrįžti nepavyks – gali nustoti kvepintis apskritai. Tai kur kas giliau. Gal tiktų palyginimas – greitos žinios apie aukštuomenę ir iškili knyga. Aukštoji parfumerija investuoja į produktą, o ne į reklamą. Komercinėje parfumerijoje didžiąją dalį kvepalų sukūrimo sąnaudų sudaro lėšos reklamai – žvaigždės šypsena per reklaminę kampaniją kainuoja.

Kaip rinktis aromatą legendą – kvapią dovaną sau artėjant gražiausioms metų šventėms?

Išsirinkti kvepalus, kurie patiktų ilgiau nei vieną dieną, irgi gana sunku. Visiems pažįstamas jausmas: naujieji kvepalai patinka vieną, antrą dieną, o kitą jau pradedi abejoti, ar nereikėjo rinktis antrųjų iš patikusių. Tai žmogiška ir natūralu. Mano nuomone, kvepalus reikia rinktis ir dovanoti sau. Man patinka idėja, kai žmogus sau Kalėdų proga tokią dovaną išsirenka ne paskutinę akimirką, bet galvodamas, kas jam svarbu buvo tais metais, kurie jau nueina, kas bus svarbu ateinančiais metais.

Neturėtų nutikti taip: visiems nupirkau, tada prisiminiau save ir akimirksniu apsidovanojau. Tegul tai būna metų finalo kvepalai, atspindintys poreikius, svajones. Juk pirkdami kvepalus mes renkamės ne kvapų skystį, o svajonę ir iliuziją. Kodėl nepasirūpinus savo refleksijomis: koks aš esu šiemet, ar esu laimingas žmogus, ir tebūnie tai išraiškingas aromatas, koreliuojantis su geriausiais jausmais.

Renkantis kvapą sau reikėtų atsižvelgti į pačiam užduotą klausimą: kodėl aš kvepinuosi? Ar tai darau dėl savęs, ar dėl kitų? Pasvarstyti apie tai, kas svarbu šiuo etapu, apie aplinką, kurioje būnu, ir leisti sau daugiau, nei leidžiu kitu metų laiku. Juk tai metų pabaiga – stebuklas.

O kvepalai irgi yra stebuklas. Vieno iškiliausių parfumerijos grandų Jeanas Claude’as Ellena yra sakęs: „Parfumeriai yra iliuzionistai: jie iš kelių sudedamųjų dalių sukuria aromatą-stebuklą.“ Kalėdos yra magija, kai galima sau leisti daugiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujųjų metų sutikimą švenčia kone visas pasaulis. Kiekvienas trokšta, kad šventė būtų kuo įsimintinesnė. Žmonės juda į miestų centrus, plūsta į gatves kuo linksmiau pasitikti ateinančių metų. Ir beveik visi tiki: kaip Naujuosius sutiksi, tokie jie ir bus…

Paradų diena ir fejerverkų naktis Londone

Senutė Didžioji Britanija, matyt, jaučia tam tikrą moralinę kaltę dėl buvusių kolonijų, todėl, tarsi norėdama ją išpirkti, priima po savo stogu įvairaus plauko emigrantus ir jais rūpinasi. Naujųjų išvakarėse visi kviečiami prisidėti prie šventinio parado, kuris paprastai pajuda iš Pikadilio, žy­giuo­ja per Tra­fal­ga­ro aikš­tę iki Par­la­men­to aikš­tės Vest­mins­te­ryje.

Šiame masiniame karnavale galima pamatyti beveik visų Anglijoje gyvenančių tautybių atstovų, vilkinčių ir karnavaliniais, ir tautiniais drabužiais. Spal­vin­ga mi­nia – aktoriai, mimai, akrobatai, šokėjai, klounai, orkestrantai – su­ku­ria ne­pa­kar­to­ja­mą šven­ti­nę nuo­tai­ką, tvyrančią mieste iki pat vidurnakčio. O jam artėjant visų dėmesys nukrypsta į Big Beno bokšto laikrodį, iškilmingai skaičiuojantį paskutiniąsias metų minutes. Po jo simbolinių dvylikos dūžių dangų sudrebina įspūdingi fejerverkai, kurie skambant uždegančiai muzikai ir žinomiausių didžėjų komentarams trunka iki pusvalandžio ar ilgiau. Žymusis apžvalgos ratas „Londono akis“ nušvinta įvairiausiomis iliuminacijomis – valstybė čia netaupo. O įspūdingą Naujųjų sutikimo reginį tiesiogiai transliuoja BBC ir kitos televizijos.   

Maudynės šampano pursluose Paryžiuje

Prancūzai, pavakarieniavę su šeima prie bendro stalo, traukia į Eliziejaus Laukus – ten vidurnaktį prasideda masinės linksmybės. Kiekvienas sutiktasis išbučiuojamas, žmonės vieni kitus sveikina, vaišina šampanu ar baltu putojančiu vynu, be kurių ši šventė neįsivaizduojama. Dar geriamas karštas vynas ar sidras. Visi jaučiasi kaip broliai, giminės – tvyro tokia šilta atmosfera.

Nors i Eliziejaus Laukus atsinešti savo alkoholinių gėrimų oficialiai draudžiama (reikėtų pirkti vietinėse lauko kavinukėse), šios taisyklės nelabai  kas paiso – šampane tiesiog maudomasi.

Kitas privalomas paryžietiškas šventinis atributas – į blizgią traškią foliją įvynioti šokoladiniai skanėstai papilottes, kurių nusipirkti prieš Naujuosius galima visose parduotuvėse. Jie dovanojami bičiuliams, pažįstamiems, patikusiems aplinkiniams. Žinoma, dovanotojas ir pats būna jais apdovanotas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kodėl nereikia dovanoti nereikalingų dovanų, kada dera įteikti net molinį vazoną ar makaronų, o kada – įrenginį, skirtą jachtai, ar golfo kamuoliukus? Kaip susidoroti su kalėdinių dovanų maratonu, o jei nespėjote jo nubėgti per visus metus – ką pasikviesti į pagalbą? Šiais ir kitais klausimais, kad šventės teiktų malonumą, o ne žėrinčių vitrinų kančią, skaitytojams pataria asmens prekės ženklo ir organizacijos įvaizdžio kūrimo konsultantė-trenerė, Tarptautinės įvaizdžio konsultantų asociacijos (AICI) narė ir knygos „Dalykinės išvaizdos vadovas“ autorė Alvyda Jasilionytė.

„Pats svarbiausias klausimas, į kurį turite sau atsakyti, – kaip pradžiuginti kitą žmogų“, – tvirtina Alvyda Jasilionytė ir priduria, kad tikroji dovanos esmė yra nekomercinė. Tai gražus gestas norint išreikšti emocijas – nuoširdumą, dėmesį ar padėką. Be to, ir dovanos teikimas, ir jos gavimas sužadina tik teigiamas emocijas, nes asocijuojasi su maloniomis vaikystės akimirkomis.

Taigi, renkant kalėdines dovanas, svarbu įvertinti santykį su žmogumi, kuriam dovaną ketinama įteikti. Juk dovanos darbuotojams bus kitokios nei skirtos artimiems bičiuliams. Todėl šį, kaip ir daugelį kitų darbų, taip pat prasminga pradėti nuo žmonių, kuriuos šiemet norima nudžiuginti, sąrašo sudarymo.

A.Jasilionytė vardija, kad „dovanų eilėje“ atsidurs šeimos nariai, artimi draugai, vėliau – kolegos ir visi pažįstamieji, kurie teikia paslaugas, palengvinančias kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, simbolines dovanėles galima įteikti auklei ar kirpėjai, sodininkui ar sporto instruktoriui.

Smulkmenos: maistas, bet gurmaniškas

Pašnekovė tvirtina, jog galvojant apie dovanas konkretiems asmenims pats laikas pradėti daugiau domėtis individualiais pomėgiais ar poreikiais, kad vieni kitų neapkrautume nereikalingomis dovanomis. „O kam dovanoti tai, ko nereikia? Ar vaidiname, jog atliekame pareigą, ar iš tiesų norime padėkoti, kad dovaną gausiantis žmogus visus metus buvo su mumis?“ – retoriškai klausia ji.

Vis dėlto, jei tikrai nenumanote, kas patinka pažįstamam, kurį ketinate sveikinti, pasak A.Jasilionytės, galite tiesiog įteikti pinigų (beje, jų suma nesvarbi). Žinoma, su nuoširdžiu užrašu kortelėje.

„Jei metai buvo sudėtingi, užtektų ir jūsų kurtos sveikinimo kortelės su nuoširdžiausiu palinkėjimu. O gal esate gabus, galite pradžiuginti savo darbeliu – siuviniu, mezginiu, kepiniu, piešiniu, eilėmis ir t.t. Tokios dovanos yra puikios, juk svarbiausia ne piniginė jų vertė“, – tvirtina įvaizdžio specialistė.

Ji ramina, kad galima rinktis ir kitų sukurtas rankų darbo smulkmenas, itin populiarias šventiniu laikotarpiu. Tiesa, svarbu įvertinti namudinių dirbinių kokybę. „Tai yra šilta, kažkieno sukurta. Puikiai kvepia namų darbo muilai, kepiniai, pagaliau tiks ir vilnonės kojinės ar pirštinės, dėžutė arbatžolių ir t.t.“, – vardija A.Jasilionytė.

Čia galima paminėti ir populiarėjančias valgomas dovanas – krepšius vaisių, saldumynus, sūrių rinkinius. Pašnekovė pataria rinktis gurmaniškus produktus, kurių kasdien nevartojame. Juk tokia dovana – puiki proga prisidėti ir prie šventinio vaišių stalo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kalėdos – didžioji žiemos šventė. Mūsų protėviams tai buvo ypatingas laikas, kai kiekviena laiko sekundė – reikšminga, o bet koks žmogaus poelgis – prasmingas, vienaip ar kitaip lemiantis jo visų metų gerovę.

Žiemos saulėgrįža krikščioniškoje tradicijoje yra Išganytojo gimimo, o liaudiškose apeigose – Saulės atgimimo ir naujų ūkinių metų pradžios šventė. Lietuvių papročiai liudija didžiulį rūpestį dėl būsimųjų metų ir darbų sėkmės, šeimos ateities ir gerovės. Juk ūkis, šeimyna, gyvuliai ir žemė buvęs visas žmogaus pasaulis, apie jį sukosi jo mintys, lūkesčiai ir maldos. Taigi kiekvienų metų Kalėdų dieną atšventę pamaldas bažnyčioje, žmonės namuose laikėsi iš senovės paveldėtų papročių, draudimų, ėmėsi būrimų bei įvairių magiškų ateities spėliojimų.

Iš kur kilęs jų pavadinimas

Ilgą laiką manyta, kad Kalėdų pavadinimas kilęs iš slaviško žodžio koliada, reiškiančio kelmą, kurį persirengėliai po kiemus tampydavę šventės išvakarėse ir vėliau sudegindavę kaip visų senųjų metų nelaimių įsikūnijimą. Dabar aiškinama, kad greičiausiai šios šventės pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio calendae, reiškiančio pirmąją mėnesio dieną. Giminingas žodis „kalendorius“ kilęs iš lot. calendarium, reiškiančio skolų knygą, nes paprastai iki šios dienos turėdavo būti sumokėtos skolos.

Aktyviausiai Kalėdos buvo švenčiamos tris keturias dienas, o visas šventinis laikotarpis trukdavęs iki pat Trijų karalių. Tuo laikotarpiu žmonės nedirbdavo sunkių darbų, tik pačius būtiniausius, ir ypatingą dėmesį kreipdavo į kiekvieną dienos įvykį – viskas turėjo maginę reikšmę ir pasekmes.

Kūčių patiekalų likučių dalybos

Apeiginių Kūčių vakarienės patiekalų likučiai Kalėdų rytmetį būdavo padalijami gyvuliams. Tikėta, kad tai atitolins nuo jų ligas, nelaimes ir plėšrūnus, gyvuliai bus vaisingi, sveiki, tvirti ir teiks žmonėms visokeriopą naudą.

Negana to, senovės indoeuropiečių tikėjimuose su gyvuliais, besiganančiais dangaus pievose, buvo tapatinami ir mirusieji. Todėl su jais būtina pasidalyti šventos vakarienės likučiais. Dažnai galvijams po saujelę sušerdavo ir šieną, dėtą po Kūčių stalo staltiese.

Kūčios žirnių, kviečių likučiai būdavo atiduodami naminiams paukščiams, kad jie nesirgtų, negaištų, dėtų daug kiaušinių.

Atsikelti – kuo anksčiau

Nors Kūčių vakarienė, Bernelių mišios užtrukdavusios iki vėlyvo vakaro, Kalėdų rytmetį kiekvienam reikėdavę iš lovos išsiristi kuo anksčiau. Jei taip padarysi – greičiau už kitus laukų darbus nudirbsi, darbai rankose virte virs, tingulys neims. Anksčiausiai Kalėdų rytą atsikėlęs šeimos narys ir kitus turėdavęs skubiai budinti, kad darbuose nuo kaimynų neatsiliktų. Kupiškio apylinkėse net sakyta: „Kas per Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos“, vadinasi, eis per žmones visa ko skolindamasis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Emilijos ir Algirdo Bielinių gyvenime žąsys gagena dvi dešimtis metų, ir tai galbūt jau visam laikui…

Pirmosios žąsys buvo Italijos veislės. „Nusipirkom 200 žąsiukų. Užauginę apie 80 pasilikom veislei, kitas išpardavėm. Kai paukščių kainos stipriai krito, išpardavėm visas žąsis. Jei neapsimoka, tai kam auginti“, – atvirai svarsto ūkininkas.

Dėl to paties jie atsisakė auginti ir avis. O gyvenimas susiklostė taip, kad žąsys vėl grįždavo ir gagendavo po sodybą.

Augino ir Lietuvos vištines žąsis

Ilgą laiką ūkininkai augino ir puoselėjo vietines Lietuvos vištines žąsis. Prisidėti prie šių paukščių, kurie priklauso šalies nacionaliniam genofondui, auginimo įkalbėjo Gyvulininkystės instituto mokslininkai. „Buvome jauni ir, nepaisant to, kad tuo metu žąsų auginimas buvo nuostolingas, negalėjome atsisakyti, nes tai nacionalinis turtas, kurį, mūsų nuomone, privalu išsaugoti ateities kartoms“, – prisimena ūkininkas.

Jie laikydavo apie 150 Lietuvos vištinių žąsų tėvinį pulką ir priklausomai nuo metų pardavimui išaugindavo tai 300, tai net keliais šimtais daugiau žąsų. Ūkininko teigimu, pajamos iš žąsų pagausėja tik artėjant Kalėdoms. Ne kartą Bieliniams kilo mintis vietines vištines žąsis, kurios iki reikiamo svorio (4–4,5 kg) užauga per 60–70 dienų, išparduoti, nes parama vietinių veislių augintojams menka, o pelno kurį laiką nebuvo jokio.

Nors žąsys gali lesti tik žolę, kai prasideda kiaušinių dėjimo laikotarpis, joms reikia geresnių lesalų. Vištinės žąsys padeda po 20–25 kiaušinius. Žąsis apsimoka laikyti ne ilgiau kaip penkerius metus, nes vėliau kiaušinius jos jau deda prastai.

Tėvinio pulko pakaitai ir pardavimui Bieliniai žąsiukus perindavo kitų paukščių augintojų inkubatoriuose. Žąsiukas išsirita po keturių savaičių. Bieliniai ir patys yra turėję inkubatorių. „Ir naktimis tekdavo nemiegoti, nes bijodavome, kad nedingtų elektra ir kiaušiniai neužšaltų“, – prisimena ūkininkas.

Jau keleri metai Bieliniai neaugina ir lietuviškų vištinių žąsų. Priežastis? Jų svoris yra mažesnis nei kitų veislių, tad, suprantama, mažiau ir apsimoka jas auginti. Be to, reikia turėti didelį tėvinį žąsų pulką, norint išsaugoti jų išskirtines savybes.

Bieliniai auginti žąsų neatsisakė, tik dabar pasirinko kitą veislę ir žąsyčius ne perina, o perka. Šiemet užaugino 600 žąsų. Jas išperka nuolatiniai klientai. Kaina šiemet kaip ir visada bus apie 20 Lt. Pasiteirauju, ar tikrai yra veislių, kurioms nereikia vandens telkinio. Ūkininkas sako, jog žąsys gali augti ir be pasiplaukiojimo, bet norint, kad mėsa būtų skanesnė, kokybiškesnė, vandens sportas – ne pro šalį. Šeimos ūkis – keturi žmonės viską ir apžiūri. Kartu su tėvais ūkyje dirba ir dvynės dukros Lina bei Jurgita. Jos baigė Žemės ūkio akademiją. Dabar turi naują pomėgį – augina šunis.

Pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis – pakaitinių vištaičių auginimas, o kalbant paprasčiau – kai nusiperki mažus viščiukus, augini juos du tris mėnesius ir parduodi. Bieliniai šiais metais išaugino 30 tūkst. tokių vištaičių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jaunos šeimos, o taip pat ir jų tėvai ar net seneliai nebežino, kaip lietuviai Kalėdas švęsdavo prieš šimtą ar daugiau metų. Lietuvos liaudies buities muziejaus Edukacijų ir renginių skyriaus vedėjos Danutės Blaževičienės teigimu, daug dabar įprastų kalėdinių tradicijų atsirado pakankamai neseniai. Apie šventinių tradcijų ištakas bei augantį susidomėjimą jomis muziejininkė pasakojo socialinės iniciatyvos „Draugiškas mažyliui“ atstovams.
Kalėdinę eglutę puošiame ir dovanas pakuojame vos šimtmetį
Nors šiuolaikinės Kalėdos nėra įsivaizduojamos be kalėdinės eglutės ar dovanų, tačiau šie šventiniai atributai yra pakankamai nauji. Paprotys puošti eglutes ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje atsirado neseniai. Į Lietuvą šis reiškinys atėjo tik XX a. pradžioje. Pirmiausiai jis paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose, kur eglutę puošdavo vaikai, talkinami šeimos vyresniųjų.
„Žmonės eglutę gražindavo šiaudinukais, dirbiniais iš kiaušinio lukšto, tešliniais kepiniais, taip pat raudonais, dažnai laukiniais obuoliukais. Šiuolaikiniai eglutės žaislai pakeitė anksčiau naudotus kankorėžius, riešutus, giles,“ – sako D. Blaževičienė.
Kaip ir eglutės puošimas, tradicija dovanoti dovanas taip pat egzistuoja vos šimtmetį.
„Anksčiau per Kalėdas buvo įprasta dovanoti tik pačių pagamintas dovanas, pavyzdžiui, megztas pirštines, kojines bei kitas rankų darbo smulkmenas. Vaikus lepindavo riešutais ir obuoliais“, – teigia D. Blaževičienė.
Pasak muziejininkės, anksčiau per Kalėdas didžiausias dėmesys būdavo skiriamas šv. Kūčių stalo ruošimui.
„Nors įvairiuose Lietuvos regionuose vyravo skirtingi papročiai, pagrindiniai Kūčių stalo patiekalai ir vaišės nesiskyrė. Visur ant šventinio stalo buvo galima išvysti kūčiukus ar aguonpienį. Šių laikų Kūčių patiekalai nedaug skiriasi nuo tradicinių vaišių. Lietuviai šventinei vakarienei vis dar ruošia silkę, žuvies, grybų patiekalus, avižinį ar spanguolių kisielių, žirnius ar kviečius“, – sako D. Blaževičienė.
Tradicinės lietuvių Kalėdos – didelis džiaugsmas vaikams

„Anksčiau antroji Kalėdų diena buvo skirta įvairioms linksmybėms tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pagrindinė pramoga – žaidimai ir burtai. Didžioji dalis žaidimų būdavo žaidžiami troboje, tam naudoti kūčiukai ar riešutai. Didžiausia pramoga vaikams būdavo ant tvenkinio ar ežero įrengtos sukynės“, – sako D. Blaževičienė.

Pasak muziejininkės, jos patirtis dirbant Lietuvos liaudies buities muziejuje leidžia teigti, kad tradicinės Kalėdų dvasios pasiilgsta ir šiuolaikinės šeimos, o šventiniais žaidimais labiausiai žavisi vaikai.

„Į Lietuvos liaudies buities muziejų užsuka vis daugiau norinčių iš arčiau susipažinti su Kalėdų tradicijomis Dabar vaikai mažai žino apie lietuvių šventinius papročius, todėl tradicinė Kalėdų šventė, žaidimai ir burtai jiems yra nepaprastai įdomūs“, – teigia D. Blaževičienė.

Anot socialinės iniciatyvos „Draugiškas mažyliui“ atstovų, ieškančių naujų, alternatyvių laisvalaikio sprendimų šeimoms su mažais vaikais, Lietuvos liaudies buities muziejus turėtų atsidurti ne vieno tėvo šventinių užduočių sąraše. Iki Trijų Karalių čia organizuojami edukaciniai užsiėmimai visai šeimai, improvizuoti Kalėdų senelio pasirodymai, gaminimo pamokos, žaidimai bei būrimai.

Mažyliams draugiškas Lietuvos liaudies buities muziejus – vienas didžiausių ir daugiausiai eksponatų turinčių etnografijos muziejų Europoje po atviru dangumi. Jame galima išvysti 140 pastatų ir daugiau nei 88 800 kilnojamų eksponatų.  Čia visus metus organizuojami net 32 edukaciniai užsiėmimai, supažindinantys su XVIII a. pab. – XX a. lietuvių valstiečių ir miestelėnų namais, buitimi ir tradicijomis.

„Draugiškas mažyliui“ – tai bendra socialiai atsakingų tėvų ir „Johnson & Johnson” iniciatyva, kuria siekiama atrasti ir spręsti problemas, su kuriomis viešose miesto vietose nuolat susiduria mažylių tėvai. Tėvai yra kviečiami prisijungti prie projekto puslapio www.draugiskasmazyliui.lt ir dalintis jų pamėgtomis pasivaikščiojimo trasomis, siūlyti draugiškus mažyliams restoranus bei pramogas visai šeimai.

Trumpalaikes paskolas kalėdinėms dovanoms bei Kalėdų šventimui ima nedaugelis. „Provident Finansai“ atlikta apklausa parodė, kad prieššventiniu laikotarpiu trumpalaikės paskolos imamos būtiniausioms gyvenimo išlaidoms. Apklausoje dalyvavo paskolą norintys gauti žmonės. Apklausą telefonu atliko kompanijos skambučių centro darbuotojai gruodžio 2-15 d.

„Visuomenėje gajus mitas, kad prieš šventes žmonės skolinasi dovanoms ir pramogoms. Tuo tarpu apklausos rezultatai atskleidė, kad tik trečdalis respondentų paskolą norėtų gauti būtent Kalėdų šventei. Likusi respondentų dalis – apie 70 proc. – nurodė visai ne šventines priežastis, –  kalba „Provident Finansai“ marketingo vadovė Dovilė Krinickienė. – Svarbu ir tai, kad tik mažiau nei trečdalis apklaustųjų, norinčių paskolą imti šventėms, šiemet pinigų pritrūko ne pirmą kartą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tendencijos, jog žmonės kasmet skolintųsi šventiniu laikotarpiu pramogoms, nėra.“

Respondentų, kurie nurodė nesiskolinantys Kalėdų šventimui, buvo teiraujamasi apie paskolos paskirtį. Apklausos rezultatai atkleidė, kad prieššventiniu laikotarpiu dažniausiai skolinamasi automobilio remontui, komunaliniams mokesčiams sumokėti bei kitoms neplanuotoms išlaidoms ir problemoms spręsti.

Anot Dovilės Krinickienės,  papildomos išlaidos šaltuoju metų periodu – jokia naujiena, tad jas planuotis reikėtų iš anksto. „Kiekvienas žinome, kad artėjant žiemai turėsime daugiau lėšų skirti automobilio priežiūrai, daugiau mokėsime už šildymą, taip pat reikėtų nepamiršti atsidėti dalį pajamų ir dovanoms. Juk artėjant Kalėdoms kiekvienas norime kuo originaliau nustebinti mylimiausius žmones. Tad susiplanuokime finansus taip, kad galėtume leisti Kalėdas sutikti be didesnių finasinių siurprizų“, – pataria D. Krinickienė.

Apklausoje dalyvavo dėl asmeninės trumpalaikės paskolos besikreipiantys žmonės. Apklausa telefonu, kurią atliko „Provident Finansai“ skambučių centro darbuotojai, vykdyta gruodžio 2-15 dienomis. Apklausoje dalyvavo 282 18 metų ir vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojai.

Apie „Provident Finansai“
„Provident Finansai“ priklauso tarptautinei finansų grupei IPF, turinčiai 130 metų veiklos patirtį bei 2,4 mln. klientų visame pasaulyje. „Provident“ vardu grupė veiklą vykdo aštuoniose rinkose: Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Meksikoje, Rumunijoje, o nuo 2013 metų – ir Lietuvoje bei Bulgarijoje. IPF akcijos kotiruojamos Londono bei Varšuvos biržose.

Tie, kurie bent kartą yra patekę į prieškalėdinį apsipirkimo šurmulį ar stovėję ilgose prekybos centro eilėse, sutiks, jog kalėdinėmis dovanomis geriausia pasirūpinti iš anksto. Paskutiniu metu vis populiaresnės tampa su meile pagamintos rankų darbo dovanos, kurios ne tik nudžiugina artimuosius, bet ir leidžia sutaupyti šventėms taip reikalingų pinigų. Galbūt rankų darbo dovanėlės atima ir daugiau laiko, bet parodo, kad iš tiesų galvojote apie žmogų, o nepirkote pirmo pasitaikiusio daikto.

„Didžiosios metų šventės – laikotarpis, kai norisi dalintis gerumu ir šiluma. Geriausia to išraiška – artimiausiems su meile išrinktos dovanos. Neabejoju, kad šiais laikais, kai aplink tiek daug dirbtinumo ir paviršutiniškumo, paties dovanotojo rankomis pagaminta dovana ne tik mielesnė širdžiai, bet ir gali ne vieną nustebinti“, – sako bendrovės „Arimex“ vadovas Arnas Jurskis. Jis pastebi, kad ieškant originalių sprendimų rankų darbo dovanoms, puikiai gali pasitarnauti jau nuo senų laikų švenčių akcentu laikomi riešutai. Tai, kad švenčių laikotarpiu riešutai perkami dažniau įrodo gruodžio pabaigoje kelis kartus išaugantys riešutų bei džiovintų vaisių pardavimai.Galima spėti, kad šie produktai naudojami ne tik patiekalų, bet ir dovanų gamybai.

Tiems, kurie nori parodyti išskirtinį dėmesį artimiesiems ir nudžiuginti juos rankų darbo dovanėlėmis, štai kelios idėjos, ką galima pagaminti iš beveik kiekvienuose namuose esamų produktų, riešutų bei džiovintų vaisių, na ir žinoma, meilės artimiesiems:

1 Idėja: suvenyrai iš nelukštentų riešutų.
-    įvairios rūšies nelukštentus riešutus galima apipurkšti auksiniais ar sidabriniais dažais. Žvilgantys riešutai tinka ne tik stalo dekoracijai – pervėrę juos kaspinu turėsite originalius žaisliukus eglutei arba dailią girliandą;
-    graikiniai riešutai puikiausiai tinka įvairiems darbams: suvalgę riešutą, kevalo neišmeskite: dailiai pusiau perpjautame kevale įdekite ant lapelio rašytą palinkėjimą, riešutą tvarkingai užklijuokite ir dovanėlę įteikite artimajam – linkėjimas būtinai išsipildys. Arba, vos už kelis litus, ant riešuto galima išraižyti palinkėjimą, o išpaišytas ir mažomis megztomis kepurėlėmis padabintas riešutas pradžiugins kiekvieną vaiką;
-    mažiesiems turėtų patikti ir iš žemės riešutų pagaminti pakabukai: panaudojus dažų, medžiagų skiaučių, vielučių bei kitų smulkių daiktelių, paprastą riešutą galima paversti smagiu švenčių personažu. Pakabutis tinka ne tik vaikams žaisti, bet ir eglutei papuošti.

2 Idėja: arbata su džiovintais vaisiais. Kalėdų metu dovanoti arbatą yra įprasta. Tačiau ar bandėte draugus bei artimuosius nudžiuginti savos gamybos arbata? Paprastas juodosios ar žaliosios arbatos arbatžoles maišykite su įvairiausiais prieskoniais ir džiovintais vaisiais: spanguolėmis, razinomis, ananasais ar vyšniomis. Sukūrę unikalaus skonio arbatą dailiai įpakuokite ją į dėžutę arba maišelį, perriškite kaspinu.

3 Idėja: meduje skrudinti riešutai. Šių skanėstų gamybai idealiai tinka migdolo arba lazdyno riešutai. Keptuvėje sumaišius truputį sviesto, medaus, čili pipirų ir žiupsnelį druskos, pakaitinkite 1-2 min. Į verdančią karamelę sudėkite riešutus ir kaitindami maišykite 2 min. Tuomet suberkite visą masę į sviestiniu popieriumi dengtą skardą ir 170 laipsnių orkaitėje kepkite apie 15 min. Perdėkite riešutus į atskirą indą ir leiskite atvėsti, tačiau nuolat maišykite, kad šie nesusilydytų į vientisą masę. Pakavimui tik permatomas maišelis arba nedidelė dėžutė.

4 Idėja. Karamelinis riešutų pyragas.

Pagrindui:
•    130 g labai šalto sviesto
•    1,5 st.  miltų (550 C arba D)
•    0,5 st. cukraus (kitą kartą naudosiu perpus mažiau)
•    truputis druskos
•    1 kiaušinis (L dydžio)
Įdarui:
•    1 st. grietinėlės (35-36 % riebumo)
•    0,5 st. cukraus
•    0,25 st. rudojo cukraus
•    0,25 st. medaus
•    1 apelsino nutarkuota žievelė
•    1 a.š. vanilinio cukraus
•    1,75 st. įvairių  riešutų (pakepintų ir susmulkintų)
•    0,5 a.š. druskos

Dubenyje sumaišome miltus, cukrų, druską. Supilame miltų mišinį į smulkintuvą, ten pat sumetame kubeliais pjaustytą sviestą ir smulkiname, kol masė tampa panaši į avižų dribsnius. Tuomet po šaukštą pilame paplaktą kiaušinį kaskart po to paleisdami smulkintuvą, kol visas kiaušinis būna įmaišytas. Tešlą išimame iš smulkintuvo, suminkome į kamuolį, dedame į maišelį ir šaldome  pora valandų. Atšalusią tešlą iškočiojame, kepimo inde suformuojame pyrago pagrindą. Tešlą subadome šakute, šaldome dar 30 min. Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių. Pagrindą kepame apie 15 min. Įdarui skirtą grietinėlę, abiejų rūšių cukrų, medų, apelsino žievelę pilame į puodą aukštomis sienelėmis ir verdame karamelę (nuo užvirimo – apie 6-10 min. ant kaip įmanoma stipresnės ugnies). Paruošta karamelė turi būti švelniai rusvos spalvos, tačiau skysta. Į karamelę galiausiai įmaišykite riešutus ir druską. Pilame paruoštą įdarą į tešlos krepšelį ir kepame pyragą dar 25 min.

Originalių ir įkvepiančių švenčių!