Artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams vėl imame neramiai žvilgčioti į nuolat plonėjantį kalendorių. Tik šių švenčių išvakarėse bent akimirkai stabtelime ir nori nenori atsigręžiame į save. Matyt, žmogiška prigimtis taip sukonstruota, kad dažniausiai esame linkę matyti krislą kito akyse, pastebėti aplinkinių klaidas ir ydas, tačiau kažkaip užmirštame savo pėdsakus, paliktus prabėgusių metų sniege. O pripėduota ganėtinai…

Ne veltui sakoma, kad prieš šv. Kalėdas reikia susitaikyti ir paprašyti aplinkinių atleidimo. Paprašyti žmonių, kuriuos užgavome ar tiesiog palikome vienumoje tada, kai jiems labiausiai reikėjo šilumos ir galbūt vienintelio paguodos žodžio, kad suprastų, jog mano pėdsakai ne visuomet vedė taikos ir gėrio keliais ne iš blogos valios, o tik iš žmogiškos silpnybės, negalėjimo sustoti ir pajusti artimą, jo širdies plakimą.

Ir tik tada, kai nutyla kasdienybės šurmulys ir mes netikėtai tampame viena šeima, susėdančia prie Kūčių stalo, suvirpiname ir savo sielos stygas, pajutę didįjį žmonijos bendrumą ir netikėtai suvokę savo pačių prasmingumą. Ir turbūt tik tą vienintelį vakarą esame pasirengę išgirsti kito žmogaus skausmą ir liūdesį, pažvelgti į akis tiesai. Tik tą vienintelį vakarą išgirstame ir savo sielos kuždesius, ne vienas sustingstame su ašara akyje ir begaliniu ilgesiu širdyje…

Žmogus – dieviška būtybė. Jei kam norisi kildinti save iš beždžionės – prašom, tačiau aš norėčiau tikėti, jog nesame sukurti tik tam, kad tenkintume kūniškuosius poreikius ir bandytume nusiskinti nuo gyvenimo medžio labiausiai prisirpusį bananą. Juk beždžionė nejaučia ilgesio, ar ne?

Tad jei esame dieviškosios šviesos palytėti, matyt, esame pasirengę retsykiais pažvelgti į akis gyvenimui ir mūsų vietai jame. Esame pasirengę pamatyti vieni kitus ir atleisti vieni kitiems. Bet tuo pačiu metu esame pasirengę įvertinti ir savo indėlį į savo pačių gyvenimo taupyklę – pamatyti, kur link ėjome ir kur atėjome…

Pamenu, skaičiau knygą, kurios autorius pagrindinio herojaus lūpomis šaiposi iš psichoanalizės ir kitų sielos terapijų. Tačiau net ir jis ironišką knygą baigia žodžiais, kurie verčia susimąstyti. Neatkartosiu tiksliai, tačiau tie žodžiai skambėjo maždaug taip: “Galime šaipytis iš Freudo, galime jo nepripažinti, tačiau negalime paneigti, kad didžiausias šio žmogaus indėlis į žmonijos pasiekimų taurę – supratimas, jog kiekvienas mūsų žingsnis šioje žemėje, kiekvienas veiksmas ir kiekviena mintis yra prasminga…”

Labai paprasti žodžiai, tačiau ir labai gilūs. Įpratę suktis šiuolaikiniame sudaiktėjusiame pasaulyje, neigti ryšio su kitais žmonėmis svarbą bei aukštinti individualumą, bandome pabėgti nuo savęs pačių. Paradoksas tas, kad individualumas neegzistuoja. Kiekvienas ateiname į šį pasaulį iš kito žmogaus, apvaisinti dviejų žmonių santykio. Pažvelgęs į motinos akis, pirmą sykį pamatau savo atvaizdą ir pamažu virstu žmogumi. Pakylėtas tvirtų tėvo rankų, įsisąmoninu ir savo galią. Patyręs kovos su bendraamžiais skausmą, pasirengiu įžengti į pasaulį, kuriame, pasirodo, yra ir “beždžionių”. Seneliai, mokytojai, draugai, kiti žmonės – tik jų apsuptyje suprasiu, ar tikrai Dievas tvarko šį pasaulį, ar bus jis mane pamiršęs…

Kad ir koks individualus būčiau, visuomet esu apsuptas žmonių. Net ir tada, kai lieku vienas, kai ima atrodyti, kad nebeturiu į ką atsiremti, visuomet išlieku apsuptyje. Juk visi žmonės, visi skausmingi ar džiaugsmingi santykiai, visa patirtis jau slypi manyje, ir verkdamas iš nevilties ar vienišumo girdžiu užgaulius vidinių balsų šnabždesius arba įsiklausęs išgirstu raminantį mamos balsą.

Štai tada ir suprantu, kad mano paties balsas, matyt, skambės ne vieno žmogaus širdyje, o mano pėdsakai visam laikui įsispaus artimųjų sielose. Gal tai ir yra gyvenimo prasmė? Prisiminti, kad kiekvienas mano žingsnis yra reikšmingas ir jis palieka pėdsaką tiek mano, tiek kitų žmonių gyvenime. Ir, matyt, svarbu, ar liks švarūs lyg pirmasis sniegas pėdsakai, ar pripėduota bus purvinais batais…

Šiandien jau niekas nebesiginčija, kad ryšys su kitu žmogumi yra svarbus kiekvienam mūsų. Bet kodėl tuomet visais būdais keliame ant pjedestalo individualumą, savo sėkmę ir pamirštame apie artimo skausmą? Net psichologija, ir ta iškrypo. Vakaruose vis daugiau įsigali psichoterapijos mokyklos, skelbiančios, kad viskas priklauso tik nuo mąstymo, kurį tereikia pakeisti, ir pasaulis nušvis visomis vaivorykštės spalvomis. Kaip paprasta – nereikia metų metais gulėti ant psichoanalitiko kušetės, bandant pažinti savo jausmus ir save pačius, ar žvelgti į akis psichoterapeutui, bandant pamatyti savo sielą… Bet prisiminkime, kad tik motinos akyse pamatę save tapome žmonėmis!

Matyt, ne veltui Dievas davė šv. Kalėdas. Sveikindami vieni kitus, mes žvelgiame į artimojo sielos gelmes ir pamatome save. Kūčių vakarą susėdame prie stalo ir staiga pajuntame, kiek vis dėlto mūsų daug. Nes tą vakarą su mumis susijungia visas pasaulis, o pro mūsų dvasios duris į kambarį įžengia mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai. Mus aplanko mūsų broliai, seserys ir vaikai. Gyvi ar seniai anapus iškeliavę – šią dieną visi jie randa savo vietą mūsų širdies kertelėse. O mes lygiai taip pat aplankome ir savo draugus bei artimuosius, sėdinčius prie savo stalų. Viliuosi, kad mano pėdsakai jų sielose švarūs, o jei ne – tegaliu prašyti atleidimo.

Taip mes ir ateiname į metų pabaigą ir atsisukame atgal. Pažvelgiame į savo sielą ir neretai pamatome, kad nešamės tik padrikas mintis ir begalinio bėgimo laiko ratu nuovargį. Tačiau nesugebame pamatyti pėdsakų, kuriuos mūsų sieloje bando palikti žmonės, nors kartais tereikia tik pažvelgti vienas kitam į akis ir išgirsti tylą. Tylą, kurioje gimsta ryšys – tikras ir amžinas, toks, koks gimė pirmąją mūsų gyvenimo akimirką, kai dar nebuvo žodžių, vien šiltas motinos žvilgsnis ir meilė. Meilė, kuri neša mus per gyvenimą, kuria bendrumą ir Kūčių vakarą susėdus prie stalo atveda mus vienus pas kitus.

Kaip sakė Richardas Bachas, “mus supantys dalykai – namai, darbas, automobiliai – tėra atrama, mūsų meilės fonas. Mūsų daiktai, vietos, kur gyvename, mūsų gyvenimo įvykiai – tiktai fonas. Labai lengva pulti vaikytis fono ir pamiršti tikrąsias brangenybes! Tačiau vienintelis dalykas, kuris lieka svarbus žemiškojo gyvenimo pabaigoje, yra tai, kaip mes mylėjome, kokia buvo mūsų meilės kokybė!”

Šiemet Kalėdų Seneliai turi gerokai daugiau darbo nei pernai. Juos praskaidrinti vakarėlių aktyviau kviečiasi ne tik darželiai ar mokyklos, bet ir įmonės. Bendrovės “Renginiai vaikams.lt” direktorė Renata Pažukienė patvirtino, kad šiemet iš tiesų sulaukė daugiau negu šimto Kalėdų Senelio užsakymų, tai yra penkis kartus daugiau negu pernai.

“Beje, šiemet populiariau kviestis ne vieną Kalėdų Senelį, o kartu su kitais personažais – Snieguole, nykštuku, Karlsonu, Pepe. Užsisakoma ir daugiau teminių programų”, – įvairėjančius poreikius atskleidžia “Šypsomes.lt” komunikacijos vadovė Eglė Urbonaitė.

Šią tendenciją įžvelgia ir R.Pažukienė. Jos teigimu, mėgstamiausia Kalėdų Senelio palyda – vis dėlto Snieguolė.
Išaugus poreikiams, šiek tiek pakilo ir Kalėdų Senelių kainos. “Pernai per Kalėdas žmonės dažniausiai pageidaudavo vieno Kalėdų Senelio ir jo trumpas apsilankymas kainavo 150 Lt, o šiemet be 200 Lt Senelis jau nevažiuoja”, – lygina R.Pažukienė.

Iki švenčių standartinė 45 min. programa su renginių organizavimo bendrovių atsiunčiamu Kalėdų Seneliu ir Snieguole Vilniuje kainuoja apie 300–320 Lt, o Kalėdų laikotarpiu – dvigubai brangiau. Tiesa, mažesnių bendrovių atsiunčiami ar individualiai dirbantys Kalėdų Seneliai be jokių palydovų pigesni – už 100–150 Lt jie vaikus ir suaugusiuosius linksmins visą valandą.

JAV nacionalinė Kalėdų eglučių asociacija (NCTA) oficialiai pripažino, kad pirmą kartą pasaulyje eglė buvo panaudota rengiantis švęsti Kalėdas 1510 metais Rygoje, sakoma jos tinklalapyje.

Šiais metais daugelis kalėdinių renginių Latvijos sostinėje rengiami siekiant sustiprinti legendą apie Rygą, kaip miestą, kuriame prieš 500 metų buvo papuošta pirmoji Kalėdų eglė.

Rygą, kaip vietą, kurioje buvo papuošta pirmoji Kalėdų eglutė, taip pat pripažino ir kitos organizacijos pasaulyje. Tačiau Estijos ekspertai teigia, kad pirklių gildijoje Taline dar 1441 metais buvo pastatyta pirmoji Kalėdų eglė, tai yra 69 metais anksčiau nei Rygoje.

Apie pirmąją Kalėdų eglę Rygoje žinoma, kad ji buvo Rotušės aikštėje ir papuošė ją Juodagalvių riterių brolijos nariai, kurie po to ją įžiebė. Yra taip pat padavimas, kad pirmoji Kalėdų eglė Rygoje buvo papuošta popierinėmis gėlėmis. Pirmosios Kalėdų eglės buvimo vieta dabar pažymėta atminimo lenta.

Pirmosios Kalėdų eglės tradicija kartais priskiriama Martinui Lutheriui (Martinui Liuteriui), bet istorikai mano, kad jo eglutė Vokietijos šiaurėje buvo papuošta keliasdešimčia metų vėliau nei eglutė Rygoje.

Pavadinimas “Kalėdų eglė” pirmą kartą konstatuotas 1604 metais Elzaso mieste Strasburge (dabar Strasbūras), bet krikščionių šeimos panaudojo eglę Kristaus gimimo dienai paminėti kur kas anksčiau.

Manoma, kad popierinės rožės eglutėms puošti XVI amžiuje simbolizavo Mergelę Mariją. XVII amžiuje Kalėdų eglutes buvo stengiamasi puošti obuoliais, norint sukelti asociacijas su pasaulio atsiradimu ir Edemo sodu. XVIII amžiuje eglutės buvo puošiamos riešutais ir sausainiais.

XIX amžiuje eglučių papuošalai tapo kur kas įvairesnį – pradėta naudoti stiklą ir kitas medžiagas, o šimtmečio pabaigoje ir elektrinius apšvietimo papuošalus.

"Veido" archyvas

Prieš atveriant pinigines kalėdinei paramai, verta pasidomėti, kaip labdaros organizacijos tvarko surinktas lėšas ir kiek jų pasiekia remiamuosius

Artėjant kalėdinei gerumo bangai, labdarą renkančios organizacijos primena pagrindinę taisyklę: aukoti patartina tai, ko reikia likimo nuskriaustiesiems, o ne tai, kas nebereikalinga pačiam aukotojui.

Prieš kiekvienas Kalėdas Lietuvoje pagausėja raginimų aukoti. Tačiau kyla klausimas, ką aukoti ir kam. Be to, kaip sužinoti, ar paaukoti pinigai tikrai pasieks tuos, kuriems juos skyrei?

“Veido” pašnekovai pataria aukoti tiems, kurie viešai ir išsamiai atsiskaito apie savo vykdomus projektus, be to, informaciją apie juos teikia ne tik tada, kai renka pinigus, bet ir kai baigia savo gerus darbus.

Tiesa, kam aukoti – tai jau kiekvieno asmeninis reikalas. Lietuvos labdarystės analizė rodo, kad žmonės labiausiai linkę paremti sergančius ar kitaip likimo nuskriaustus vaikus, gyvūnų globos organizacijas ir skurstančius savo tautiečius. Tuo tarpu verslo įmonių prioritetai vienareikšmiški: jos labiausiai remia sporto komandas, labdarai skiriamais pinigais vykdydamos ir savo viešųjų ryšių strategiją.

Laukia ne atliekų, o sąžiningos paramos

Visų Lietuvos vaikų globos įstaigų darbuotojai gali papasakoti graudžiai juokingų istorijų, kaip prieš Kalėdas juos užplūsta kilogramai saldainių ir mandarinų: dauguma žmonių būtent taip supranta savo didžiųjų metų švenčių pažadintą širdies šauksmą pagelbėti šalia esančiajam.

“Sulaukiame ne tik gausybės saldumynų: metų pabaigoje žmonės tvarkosi namus, valosi spintas ir neša mums tai, kas jiems patiems jau nebereikalinga”, – pasakoja Vilniaus 3-iųjų vaikų globos namų direktorė Elvyra Lotc.

Sulaukiama ne tik nudrengtų drabužių, batų, bet ir sugedusios buitinės technikos. “Atneša mums sugedusį televizoriųir sako – va, dovanoju jums, tik reikia išsikviesti meistrą ir pasitaisyti”, – tautiečių nesupratingumu stebisi direktorė.

Jos globotiniams reikia visiškai kitokios paramos: juk čia auga lygiai tokie patys vaikai, kaip ir mūsų pačių šeimose. Jie eina į miesto bendrojo lavinimo mokyklas, bendrauja su kitais vaikais ir nori to paties, ko ir jų bendraamžiai: turiningų pramogų, madingesnių drabužėlių, ausinuko ar kompiuterinio žaidimo. “Būtiniausius vaikų poreikius patenkiname valstybės lėšomis, o štai visa kita – jau tik iš rėmėjų paramos”, – aiškina E.Lotc.

Tarkime, vaikų globos namų darbuotojai nuolat suka galvą, kaip sumokėti už kreivų dantukų lyginamuosius lankus, kosmetologo paslaugas, rūpinantis problemine paauglių oda, kaip suorganizuoti įdomesnių atostogų pramogų.

“Geriausia parama mums – pinigai, tikrai turime nesibaigiantį sąrašą dalykų, kuriuos finansuojame iš paaukotų lėšų”, – tvirtina įstaigos vadovė. Ji pabrėžia, kad kiekvienas paaukojusysis gali gauti savo skirtų lėšų panaudojimo ataskaitą.

Labdaros projektus internete padedančios įgyvendinti VšĮ “Geros valios projektai”, administruojančios puslapį www.aukok.lt, valdybos pirmininkas Tadas Langaitis pabrėžia, kad viešumas ir finansų skaidrumas yra profesionalių labdaros projektų esmė. “Daug surinkti ir didelius darbus nuveikti gali tik tie, kurie parodo, kaip paaukoti pinigai pasiekia savo tikslą”, – įsitikinęs jis.

Pašnekovas šio savo projekto su bendraminčių komanda ir ėmėsi dėl to, kad prieš dvejus metus Kalėdų išvakarėse nerado, kaip padaryti Vakaruose įprastos dovanos savo artimiesiems – jų vardu paaukoti lėšų labdarai. “Nė viena organizacija negalėjo man išrašyti čekio, daugelis apskritai neturėjo jokių finansinių ataskaitų”, – prisimena T.Langaitis.

Dabar jo puslapyje – keliasdešimt labdaros ir paramos projektų, kurių kiekvienas detaliai apibūdina, kam ir kodėl renka lėšas, pateikia jų panaudojimo ataskaitas. Žmonėms sudaryta galimybė lengvai paaukoti pinigų internetu pasirinktam projektui.

T.Langaitis pripažįsta, kad daugelis net pačių didžiausių Lietuvos labdaros organizacijų neskelbia audituotų savo finansinės veiklos ataskaitų: “Tai brangi buhalterinė paslauga, kurios labdaros organizacijos tiesiog neįperka”. Todėl aukotojams dažniausiai tenka tiesiog pasikliauti organizatorių viešu pažadu, kad visi paaukoti pinigai atitenka labdarai, o jų pačių administracinė veikla finansuojama rėmėjų, nevyriausybines organizacijas remiančių tarptautinių fondų lėšomis.

Vis dėlto pašnekovas ragina verčiau paramą teikti organizuotiems projektams, kurie padeda daugeliui tą pačią bėdą turinčių žmonių, o ne duoti pinigų vienam kuriam bėdžiui. “Patarčiau įvertinti, koks bus paaukotų pinigų rezultatas – kiek bus žmonių, kuriems galėsite padėti”, – pataria T.Langaitis.

Renkasi organizacijas, o ne žmones

“Veido” kalbinti labdarai nuolat aukojantys žmonės taip pat jau yra apsisprendę: aukoti organizacijoms efektyviau, nei vienkartine parama spręsti pavienių žmonių problemas.

“Aš ne valstybė ir ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – visų žmonių sveikatos, skurdo problemų neišspręsiu. O kaip tada pasirinkti – kurį prašantįjį pagalbos paremti, o kuriam atsakyti?” – klausia “Vičiūnų” įmonių grupės valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis, kurį pagalbos prašymai pasiekia kasdien.

Kitas turtingas Lietuvos verslininkas, Agrokoncerno grupės vadovas Ramūnas Karbauskis sako pavienių pagalbos prašymų dabar sulaukiantis jau retai – žmonės jau žino, kad jis yra apsisprendęs aukoti ir remti savo paties visuomeninę iniciatyvą – Naisių kaimo bendruomenę, kurioje stato kultūros namus, muziejų, planuoja atidaryti teatrą ir finansuoja itin brangų projektą – televizijos serialą “Naisių vasara”. “Mano ambicija – grąžinti gerą vardą Lietuvos kaimui, suteikti tikėjimo kaime gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms, paskatinti jaunimą likti kaime, kuris, jei tik nori, dabar suteikia puikias galimybes užsidirbti ir gerai gyventi – tikrai neverta bėgti iš kaimo į miestą ar juo labiau emigruoti”, – entuziastingai dėsto verslininkas.

Vis dėlto ir jis kartais paremia tuos projektus, kuriuos organizuoja kažkas kitas: “Juk nesunku paaukoti trumpąja žinute kokiam nors ligonių gydymo projektui”. Tačiau ir tada R.Karbauskis žiūri, kad pinigai būtų renkami ne vieno žmogaus problemai spręsti, o gydymo įrangai pirkti ar investuoti taip, kad paaukotos lėšos tarnautų daugeliui žmonių. “Tai labai svarbus momentas – aukodamas vienam žmogui tu išskaidai savo galimybes, o tą pačią sumą paaukojęs daugeliui ją lyg ir padaugini”, – skaičiuoja verslininkas.

Dėl tų pačių priežasčių V.Matijošaitis taip pat labiausiai remia vaikų ir jaunimo užimtumo, sporto komandų projektus. “Man svarbi atmosfera visuomenėje, rūpi, kad vaikai rinktųsi ne gatvę, o sportą. Paremdamas vieną ligonį aš padedu ir jam, o remdamas sportą padedu visai valstybei”, – dėsto pašnekovas.

Panašiai kaip šie verslininkai mąsto ir pavieniai Lietuvos aukotojai. 37 metų vilnietė Veronika Griniuvienė aukoja jau seniai: anksčiau, kai pati dar buvo tėvų išlaikoma studentė, tik įmesdavo vieną kitą litą gatvės elgetoms, surinkdavo iš draugų nebereikalingus daiktus ir pristatydavo “Carito” organizacijoms. Vėliau keliasdešimties ar šimto litų aukomis paremdavo jos širdį suvirpinančių istorijų herojus. Tačiau pastaraisiais metais Veronika paramą teikia tik dviem projektams: reguliariai dalyvauja kraujo donorystės akcijose ir perveda pinigų onkologinėmis ligomis sergančių vaikų paramos organizacijai “Rugutė”, kuriai skiria ir 2 proc. metinės savo sumokamos pajamų mokesčio sumos.

“Nutariau nesiblaškyti – remdama šią konkrečią organizaciją žinau, kad mano parama tikrai pasieks mažuosius ligoniukus. Man imponuoja, kad “Rugutė” skelbia savo finansines ataskaitas”, – aiškina moteris.

Pastaroji jos auka – kalėdinėms sergančių vaikų dovanėlėms. “Mano vienos šimtas litų stebuklo nepadarytų, bet kai jie bus pridėti prie kitų žmonių aukų, kartu padovanosime, pavyzdžiui, išsvajotą komiuterį ligoninės palatoje dienas liūdnai leidžiančiam sergančiam vaikui”, – svarsto V.Griniuvienė.

Apie emigraciją ir ES paramos panaudojimą teatralai pasakos su šypsena.

Ateina žiema ir atsineša savo pasakas. Kad ir kuriame Lietuvos mieste gyvenate, padovanoti mažiesiems dar nematytą šventinį spektaklį šįmet neturėtų būti sunku. Antrosios gruodžio pusės repertuaruose mirgėte mirga dieniniai pasakų seansai. Štai Vilniuje – net dvi vaikiškos premjeros: muzikinį etnologinį spektaklį “Gandro dovana” Menų spaustuvėje žada Stalo teatras, o Vytautas V.Landsbergis savo gerbėjus kviečia klausytis “Angelų pasakų” Valstybiniame jaunimo teatre. Pasakorius angelus čia vaidins ir su jaunaisiais žiūrovais kartu dainuos Ainis ir Gediminas Storpirščiai.
Mažųjų kauniečių laukia spektaklis “Kiškis pabėgėlis” emigracijos tema: mat rašytojo Liudviko Jakimavičiaus sukurtoje pasakoje smulkusis miško verslininkas kiškis nusprendžia emigruoti iš gimtojo miško į didmiestį Vilnių. Ar beras pro dangoraižius keliuką atgal – pamatysime.

Gogoliški siužetai

Kauno dramos teatras siūlo pasaką ir suaugusiems žiūrovams, beje, irgi labai aktualia ES finansinės paramos tema. Kadangi šią komediją parašė prancūzų dramaturgai, galima drąsiai teigti, kad machinacijų europietiškais pinigais būdus pirmieji atrado ne lietuviai. Spektaklio “Tegyvuoja Bušonas” siužetinė schema primena Nikolajaus Gogolio “Revizorių”: į nykstantį provincijos kaimelį Bušoną atvyksta ES paramos panaudojimą kontroliuojantis valdininkas… Vaidina šauni aktorių komanda: Eglė Mikulionytė, Egidijus Stancikas, Dainius Svobonas ir Ričardas Vitkaitis.
Šiaulių dramos teatre laukia smagi Bertoldo Brechto komedijos “Ponas Puntila ir jo tarnas Matis” inscenizacija. Siužetas vėlgi šiek tiek gogoliškas: turtingas ūkininkas Puntila ketina savo dukterį Evą ištekinti už atašė, tačiau daili kaimo mergina turi savo nuomonę… Kadangi B.Brechto tyrinėtojai šią klasiko pjesę vadina “vokišku pokštu suomiška tema”, joje netrūks burtų, degtinės ir suomiškų pirčių. Pats tas nuotaikingam vakarui Naujųjų išvakarėse.

Telefonas ir saksofonas

Tuo tarpu jaunieji “No theatre” aktoriai nusprendė patikrinti seną Lietuvos teatrologijos mitą. Kadaise Juozas Miltinis yra teigęs, kad teatre įmanoma pastatyti bet ką, netgi telefonų knygą. Tiesa, pats režisūros maestro to įrodyti niekada nesiėmė. O štai pasiutusi Gintaro Varno mokinių komanda su vis dažniau režisieriaus vaidmenį atliekančiu Vidu Bareikiu ryžosi eksperimentui: taip gimė spektaklis “Telefonų knyga”.
Rimo Tumino mokinys Artūras Areima šįkart pasirinko “sunkiasvorę” amerikietišką klasiką: Eugene’o O`Neillo pjesę “Gedulas tinka Elektrai”. Tikrai ne tas veikalas, iš kurio galėtum tikėtis šventinių linksmybių, o ir trunka tamsių psichologinių užkaborių kupini “Prakeiktieji” ištisas tris valandas. “Karas kažkur vyksta visą laiką, bet svarbiausias karas vyksta šeimoje, kai žmonės tiek susvetimėja, kad vienas kitam tampa priešu. Manau, neapykanta artimui – amžina ir universali tema”, – pasakoja A.Areima.
Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro spektaklyje vaidins Toma Vaškevičiūtė, Daiva Stubraitė, Arvydas Dapšys, Dainius Gavenonis, Saulius Sipaitis, Daumantas Ciunis ir Indrė Patkauskaitė. Apie dar vieną atlikėją, kurį spektaklio metu matysime scenoje, “Veidas” neseniai jau rašė: tai saksofonininkas Liudas Mockūnas. Džiazo muzikantui režisierius leido gyvai improvizuoti ir pačiam užčiuopti svarbiausias spektaklio temas.

Box
Dešimt gruodžio premjerų

9, 10, 21 d. 19 val. Menų spautuvėje – “Prakeiktieji”. Rež. Artūras Areima (OKT)
11, 12 d. 12, 15 val. Kauno dramos teatre – “Kiškis pabėgėlis”. Rež. Agnė Sunklodaitė
18 d. 12, 15 val. Valstybiniame jaunimo teatre – “Angelų pasakos”. Rež. Vytautas V.Landsbergis
18, 19, 30, 31 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – “Meilės eliksyras”. Rež. Alvydas Lebeliūnas
19 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Liepsnos virš šaltojo kalno”. Choreogr. Vytis Jankauskas
22, 23 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Telefonų knyga”. Rež. Vidas Bareikis (“No theatre”)
29, 30, 31 d. 18 val. Kauno dramos teatre – “Tegyvuoja Bušonas”. Rež. Artūras Žukauskas
30, 31 d. 18 val. Rusų dramos teatre – “Sugalvok norą 2″. Rež. Jurijus Popovas
31 d. 19 val. Menų spaustuvėje – “Miego brolis”. Rež. Agnius Jankevičius
31 d. 19 val. Šiaulių dramos teatre – “Ponas Puntila ir jo tarnas Matis”. Rež. Algimantas Pociūnas

Didieji Lietuvos miestai jau rengiasi Kalėdų eglių įžiebimo šventėms – Kaunas Kalėdų eglutę įžiebs jau lapkričio 27 dieną, Klaipėda – gruodžio 4 dieną, o sostinėje Vilniuje tai įvyks vėliausiai – gruodžio 11 dieną.

Kauno Rotušės aikštėje Kalėdų eglutė bus įžiebta šventės “Ugnies pūga 2010″ metu. Kauno kultūros centras “Tautos namai” žada, kad šiais metais eglutės įžiebimo šventė bus išskirtinė, kadangi pirmą kartą joje dalyvaus svečiai iš užsienio.

Šviesų, ugnies ir fejerverkų spektaklį “Il Corso” kauniečiams ir miesto svečiams parodys žinomas pasaulyje šou teatras iš Vokietijos “Des Aktionstheater PAN.OPTIKUM”. Šventinę atmosferą kurs 25-ių aktorių, muzikantų, oro ir ugnies akrobatų trupė.

Šventėje sveikinimo žodį tars ir eglutę įžiebs Kauno meras Andrius Kupčinskas, o paskui pasirodys Kalėdų senelis.

Kiti didieji miestai dar neapsisprendė dėl Kalėdų eglutės įžiebimo šventės.

“Šiuo metu vyksta pirkimai. Šiandien mums buvo pateikti pasiūlymai, ir laimėtojas kol kas nėra aiškus”, – BNS sakė Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Jolanta Braukylienė.

Sostinė Kalėdų eglutę įžiebs gruodžio 11 dieną. Pasak Vilniaus savivaldybės kultūros ir meno skyriaus vyriausiosios specialistės Violetos Kolonaitienės, miesto savivaldybė taip pat dar nenusprendė, kas dalyvaus šios šventės koncerte.