Algimantas Čepas

Šiuo metu Lietuvoje kali 6828 asmenys, iš kurių 119 – iki gyvos galvos. Absoliutus skaičius nėra didelis, be to, jis mažėja, tačiau kalinčiųjų skaičius šimtui tūkstančių gyventojų išlaiko Lietuvos vietą daugiausiai kalinių turinčių Europos šalių dešimtuke.

Gytis KAPSEVIČIUS

Ką reikėtų daryti, kad sumažintume į įkalinimo įstaigas patenkančių asmenų ir kodėl investicijos į naujovišką kalėjimo infrastruktūrą gali duoti naudos? Kalbamės su Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktoriumi dr. Algimantu Čepu, neseniai tapusiu ir Lietuvos kriminologų asociacijos vadovu.

– Vienas pagrindinių aspektų, į kurį kreipia dėmesį jūsų asociacija, – dabartinė bausmių politika. Teigiate, kad griežtesnės bausmės ir nusikaltusių asmenų izoliavimas nesumažina nusikaltimų. Kaip šiuo atveju Lietuva atrodo užsienio kontekste?

– Prieš keletą metų teko dalyvauti tarptautiniame tyrime, kuriame vertinome ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų kalinimo sąlygas. Tyrimo grupėje buvo svarstoma, ką laikyti ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Apsispręsta, kad jeigu jos trukmė yra penkeri metai ar daugiau – bausmė jau ilgalaikė. Reikėjo apklausti 50 žmonių, atliekančių tokias bausmes. Mums užteko vieno apsilankymo laisvės atėmimo įstaigoje, o, pavyzdžiui, vokiečiai turėjo apvažiuoti penkias įstaigas skirtinguose Vokietijos miestuose. Pas juos tokio ilgio bausmės – retas atvejis, o mūsų vidurkis yra netgi didesnis, maždaug 6 metai ir 6 mėnesiai. Šis vidurkis nuo 2009-ųjų sparčiai didėjo, dabar, atrodo, ėmė šiek tiek mažėti.

– Užsienio šalių visuomenės vis dar skiriasi nuo mūsiškės, tad ar racionalu mūsų politiką derinti prie jų? Taip pat daugelio pavyzdinių šalių ekonomika stipresnė. Ar tai padeda joms išlaikyti mažesnį, pavyzdžiui, vagysčių ar plėšimų skaičių?

– Visiškai nebūtinai, tai nėra tiesiogiai susiję. Nereikėtų žiūrėti per ekonomikos prizmę – gal greičiau per socialinės integracijos prizmę. Pas mus visuomenėje yra labai daug žmonių, kuriuos kiti laiko nereikalingais, manydami, kad su jais nieko nebus, nėra dėl ko dėl jų stengtis. Jiems duodama kažkiek pinigų, ir gyvenk, kaip tau sekasi gyventi. Iš čia daugiausia ir atsiranda smulkios vagystės, muštynės gatvėse, tie patys nužudymai.

Jei pasižiūrėtume nusikalstamų veikų skaičių 100 tūkst. gyventojų, Lietuva yra maždaug Europos viduryje. Nieko ypatingo. Aišku, kitas dalykas, kad pas mus vairavimas esant neblaiviam vis dar nelaikomas nusikaltimu. Dabar Baudžiamajame kodekse atsirado tokia atsakomybė, tačiau ji taip ydingai suformuluota, kad sunku spręsti, kaip ši norma veiks praktiškai. Kita vertus, sakyti, kad pas mus nusikalstamumas nedidelis, irgi negalima, nes vien nužudymais lenkiame ES vidurkį 5–6 kartus.

Niekas ir iš kriminologų nesako, kad nereikia bausti už nusikaltimus, – bausti reikia, tačiau bausti tuos, kuriuos būtina. Mūsų Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta, kad reikia nubausti visus, o Europa remiasi diskrecinio baudžiamojo persekiojimo principu – pirmiausia įvertinama, ar yra reikalas žmogų gaudyti ir bausti. Jei, pavyzdžiui, pavogtas senas dviratis, pas mus pradedama byla ir ieškoma – penki policininkai vaikšto ir ieško, kur jis ir kas jį pavogė. Palyginkime, kiek kainuoja senas dviratis ir vieno policininko darbo diena, ir pamatysim, kad valstybė išleidžia keturgubai daugiau, nei padaryta žalos.

Bausmė turėtų būti problemos sprendimo priemonė, o pas mus ji yra tapusi savitiksle. Baudžiame tik tam, kad kažkas būtų nubaustas, atkentėtų.

Bausmė turėtų būti problemos sprendimo priemonė, o pas mus ji yra tapusi savitiksle. Baudžiame tik tam, kad kažkas būtų nubaustas, atkentėtų. Kažkodėl nuo sovietmečio preziumuojama, jog pagrindinis nukentėjusiojo interesas byloje – kad kaltininkas būtų uždarytas, o ne kad būtų atlyginta žala, kad nukentėjęs asmuo vėl kiek įmanoma gerai jaustųsi. Pas mus dėmesys sutelkiamas tik į bausmę, keršto troškimo patenkinimą.

– Turtiniuose nusikaltimuose tai suprantama, tačiau žmogžudysčių atveju juntamas nepasitenkinimas iš visuomenės pusės, keliamas klausimas, kiek kainuoja gyvybė. Reikalaujama kalėjimo, kyla tam tikras spaudimas, o daugelis mažesnių bausmių, leidžiančių išvengti laisvės atėmimo, dažnai laikomos neteisingomis.

– Teisininkai labai mėgsta aiškinti, kad jie būtų švelnesni, bet visuomenė reikalauja kraujo. Nereikalauja. Tokie aiškinimai, kad tai visuomenė, o ne teisėsauga yra represyvi, girdimi visame pasaulyje. Yra vienas specifinis daugelyje šalių taikomas ir visur panašius rezultatus duodantis kriminologinis metodas: paimama kokia nors byla ir nupasakojama apklausiamiems asmenims. Tuomet klausiama – kokią bausmę skirtumėte, ir jie ją „paskiria“. Ta bausmė būna didesnė nei reali teisėjo paskirta bausmė. Tačiau vėliau su žmonėmis pasišnekama – ne argumentuojama, o tiesiog pasišnekama apie bylą, prašoma, kad jie daugiau pagalvotų apie tai. Tuomet dauguma, net ir tie, kurie nusiteikę represyviai, linksta skirti švelnesnes bausmes, nei realiai paskirtos. Tiesiog žmonės pirmiausia sako bet ką, visiškai neįsigilinę.

– Kita vertus, dalis žmonių tokiais atvejais reiškia pritarimą mirties bausmei. Kaip manote, iš kur kyla šis pritarimas ir kodėl tai atrodo kaip aukščiausias teisingumas?

– Kyla iš pykčio. Žmonės nori mirties bausmės, kai reaguoja į kokį nors pranešimą apie žiaurų nužudymą. Jie pyksta, klausia „kaip taip galima?“ ir reikalauja mirties bausmės. Pyktis susikaupia iš labai daug kur: supykdė darbe, parduotuvėje, kieme, daug smulkių dalykų, ir staiga atsiranda kažkas, dėl ko galima nesvarstant susikaupusį pyktį išleisti. Tai ir pykstama.

Kitas dalykas – turi būti pagarba gyvybei, net ir gyvybei tų žmonių, kurie mums atrodo neverti nieko. Pagarba gyvybei yra didelis gėris ir jis vertintinas. Prieš keletą metų buvo pasirodęs paskubomis parengtas vieno parlamentaro siūlymas grąžinti mirties bausmę už itin žiaurius nusikaltimus. Nesmerkiu, kad žmogus pasisako už mirties bausmę, jis yra laisvas taip manyti, laisvas ir kitus įtikinėti. Tačiau negalima rengti įstatymų projektų dėl gyvybės atėmimo kaip kažkokių popiergalių. Gyvybė – absoliuti konstitucinė vertybė, pagarba konstitucinėms vertybėms turi būti.

– Panaikinus mirties bausmę Lietuvoje didžiausia taikoma bausmė yra įkalinimas iki gyvos galvos. Tačiau dar liberalesnėse visuomenėse net ir tokia bausmė būtų gana didelė. Bene pats ryškiausias, ko gero, yra 69 žmones Norvegijoje nužudžiusio Anderso Breiviko atvejis. Jis nuteistas 21 metams ir turi galimybę būti paleistas. Kartais tai atrodo sunkiai suvokiama: per tokį ilgą laiką galima padaryti daug ką, tačiau ar galima pakeisti žmogų iš esmės?

– A.Breiviko atvejis daug ką pasako apie norvegų visuomenę: net ir po tokio įvykio jie rado savyje stiprybės reikalauti ne keršto, bet teisingumo, ir tai daug ką pasako. Jie suvokia jį kaip absoliutų blogį, ir vis tiek jis kalėjime atsidūrė 21 metams, taip pat kaip visi. Jie vertina savo teisinę sistemą, nes tai yra jų sistema, jų valstybė ir dėl vieno žmogaus nubaudimo ji nekaitaliojama.

– Ar toli mes esame nuo norvegų, jei lygintume teisėsaugos politiką?

– Visi paaiškinimai, kad mums reikia lygiuotis į Skandinavijos šalis, – nonsensas. Pirmiausia lyginkime save su Lenkija ar Čekija. Prilygtume joms – ir tai jau būtų daug.

– Bet yra tokių atvejų, kai rimtai gali abejoti, ar išleisti žiaurius nusikaltėlius – teisinga.

– Gali būti, kad šiais metais turėsime įtvirtinti lygtinio paleidimo galimybę nuteistiesiems iki gyvos galvos. Europos Žmogaus Teisių Teisme panašią bylą yra pralaimėję anglai, ir dabar aštuoni nuteistieji yra kreipęsi į Strasbūro teismą. Aš neįsivaizduoju, kad jis priimtų kitokį sprendimą mūsų atžvilgiu.

Mes vienintelė Europos valstybė, netaikanti lygtinio paleidimo nuteistiesiems iki gyvos galvos. Kitose valstybėse to nebuvo galima taikyti kai kuriems nuteistiesiems iki gyvos galvos, pas mus – visiems. Tą bylą pralaimėsime, jei iki to laiko nepakeisime įstatymų. Gal bus susiprasta pakeisti įstatymus iki teismo sprendimo, ir valstybė bent išvengs didelių sumų, kurias reikės mokėti tiems asmenims.

Tai, jog atsiras lygtinio paleidimo galimybė, tikrai nereiškia, kad jie bus paleidžiami. Galimybė nėra teisė reikalauti, tai teisė prašyti.

– Dažnai spaudoje nušviečiami atvejai, kai nusikaltimus padaro ir, tarkime, dar 25 metų nesulaukę žmonės, kurie yra jau kelis, jei ne keliolika kartų teisti. Neatrodo, kad tokia dabartinė bausmių sistema veikia, tad gal veiksmingesnės būtų švelnesnės bausmės?

– Kas vyksta, kai žmogui paskiria švelnesnę bausmę, tarkime, laisvės apribojimą? Na, turi žmogus vakare sėdėti namie, porąsyk per savaitę nuvykti į Probacijos tarnybą. Kokią įtaką šita bausmė gali turėti? Jam uždraudžiama kažką daryti ir jis nieko nedaro. Nei dirbama su juo, kad jis keistųsi, nei ką. Nors pastaraisiais metais, stiprėjant probacijos sistemai, tam tikrų pokyčių atsiranda.

Kitas dalykas, kad visiems teisingiausia bausmė atrodo laisvės atėmimas, – bet ką tas laisvės atėmimas padarys? Mūsų Bausmių vykdymo kodekse įrašyta, kad pagrindinis tikslas yra socialinė integracija. Tačiau kaip galima žmogų integruoti į visuomenę, iš pradžių išėmus jį iš tos visuomenės?

Turi būti dirbama su tais, kurie padarė nedidelius nusikaltimus, su tais, kurie dar nenusikalto, su nepilnamečiais. Jei matai, kad vaikas linksta ne ten, reikia pakreipti vystymąsi. Pas mus net minimalios ir vidutinės vaiko priežiūros priemonės, kurios turėtų prisidėti prie vaikų ugdymo, socializacijos, iš tikrųjų tėra represinės, vaikams priderintos Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės.

– Na, bent jau viešai deklaruojama, kad kaliniai įstaigose ne tik sėdi, – kai kurie ir dirba. Kiek tai prisideda prie tolesnės jų integracijos ir ką dar reikėtų padaryti šia kryptimi?

– Vienas dalykas – neturime tikrų duomenų, kiek tokių žmonių įdarbinama. Rezultatai, kurie yra skelbiami, Europos mastu labai maži – kartais apie 20–30 proc. Jei nuteistajam vieną dieną liepiama ką nors iškrauti, bet iki tos dienos jis nieko nedarė ir po tos dienos nieko nedarė, statistikoje atsiranda, kad jis per tą laikotarpį buvo įdarbintas.

Antras dalykas – viešieji darbai. Iš šalies tai atrodo labai teigimai, bet viešiesiems darbams probacijos tarnybos tik priima paraiškas iš organizacijų, kurioms reikia darbo jėgos. Jos gauna paraišką, pasižiūri, ką iš nuteistųjų galima pasiųsti viešųjų darbų, juos nusiunčia ir vėliau gauna raštą iš organizacijos ir savivaldybės, kad nuteistasis kažką dirbo. Nei ieškoma, kur jiems dirbti, nei iš tikrųjų žiūrima, kaip ir ką jie dirbdami darė. Apskritai į viešuosius darbus pasižiūrėta kaip į nuteistųjų išnaudojimą: tegul jie atkenčia už tai, ką padarė.

Kitose valstybėse tokia bausmės rūšis nyksta – ne visos ir turėjo viešuosius darbus. Viešieji darbai gali būti tik sudėtinė vadinamųjų bendruomeninių bausmių dalis. Atlikdami bausmes žmonės dalyvauja pykčio valdymo programose, jiems padedama susivokti, išmokti gyventi visuomenėje. Be to, viešieji darbai ne kažką gero gali duoti, jau vien dėl to, kad dažnai nuteisti žmonės neturi jokių darbo įgūdžių.

Daugelio mėgstama frazė, kurią pasakė vienas klasikinių kriminologijos teoretikų Franzas von Lisztas: „Geriausia baudžiamoji politika yra gera socialinė politika.“ Tuos žmones reikia įtraukti į visuomenės gyvenimą, kad jie jaustųsi nors kiek reikalingi.

– Tačiau ar reikalavimas atidirbti visuomenei nėra nepagrįstas? Vėlgi, dalis žmonių apeliuoja į tai, kad, nepaisant laisvės suvaržymo, nuteistieji turi stogą virš galvos, maitinimą, kai kada ir televizorių, biblioteką, galimybę mokytis, kitų teisių ir yra išlaikomi iš mokesčių.

– Vieno nuteistojo laisvės atėmimo bausme išlaikymas kainuoja 18,6 euro kasdien. Žiniasklaida linkusi pasigauti ir savaip sureikšminti tokius skaičius. Tačiau iš jų maistui, patalynei, higienos priemonėms iš tikrųjų tenka euras, gal vos vos daugiau. Aišku, kai kas gauna perlaidas, kai kas turi kažkiek pinigų, kiti gauna kokį nors darbą ten, yra galimybė nueiti į parduotuvę.

Mums atrodo, kad išlaikymą skiriame kaliniams, tačiau pinigai daugiausia nueina kalinių ir senų kalėjimų priežiūrai. Pavyzdys apie vieną laisvės atėmimo įstaigą: karšta vasaros diena, nuo drėgmės iš sienų patalpoje – tirštas rūkas. Išimti visi langai. Kodėl? Todėl, kad per metus „išsidaužo“. Pavasarį išimami, rudenį įdedami.

Algimantas Čepas

– Kita dažnai minima kalėjimo problema: patekimas į tokią aplinką nesprendžia problemos, tačiau ją gilina, nes dėl vyraujančios kalėjimo subkultūros kaliniai susiduria su fiziniu ir psichologiniu smurtu, be to, gali užmegzti naujus, ne visada teigiamus ryšius. Ar yra galimybių ją prislopinti ar naikinti?

– Yra. Estai jau spėjo gerokai sumažinti jos mastus. Jie tiesiog pastatė kamerų tipo įstaigas – kaliniai turi savo kameras. Pas mus – bendrabučio tipas, kai esi nakčiai užrakinamas su 12 kitų žmonių ir tuomet kas vyksta, tas vyksta. Tačiau nepritariu įsitikinimui, kad jei atsiras kamerų sistema, hierarchijos neliks. Kalėjimo subkultūra liks – vien tik namo pakeisti neužtenka, reikia, kad keistųsi ir gyventojai. Reikalingos programos, kaip tai suvaldyti. Vis dėlto patalpos gerokai palengvintų problemos sprendimą.

Pas mus pagrindinė bėda, kad įkalinimo įstaigos labiau sutelktos Pietų Lietuvoje. Pirmiausia tai neturi būti rezervatai. Kita, dalykinė problema, – žmonės iš kalėjimo vis tiek išeina. Ir prieš jiems išeinant juos reikėtų perimti į probacijos sistemos priežiūrą. Bet kai pareigūnas yra Skuode, o kalinys išeina iš Marijampolės, koks gali būti pasirengimas jį priimti? Pagal Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją norima, kad įkalinimo įstaigos būtų išdėstytos tolygiai ir būtų mažesnės. Mūsų kalėjimai labai dideli. Normalus vakarietiškas kalėjimas skirtas 300–400 žmonių, pas mus – tūkstančiams. Jei jie būtų tolygiai išdėstyti, visi probacijos tarnybų skyriai galėtų geriau pasirengti priimti išėjusius kalinius.

– Neseniai Kalėjimų departamentas pranešė, kad domisi galimybe įkurti naują tardymo izoliatorių netoli Skuodo. Turint omenyje požiūrį į kalinius, naujos įkalinimo įstaigos taip pat gali sulaukti visuomenės ir atskirų bendruomenių pasipriešinimo, juk joms įrengti ne tik skiriama biudžeto lėšų, bet ir greičiausiai mažai žmonių nori gyventi šalia kalėjimo?

– Amerikoje kaip tik norima gyventi šalia kalėjimo, nes paskui jį ateina pinigai. Atsiranda darbo: iš pradžių statybininkams, paskui aptarnaujančiam personalui ir panašiai. Tai yra tam tikra investicija į tam tikrą regioną, tik pas mus tokia žinia neiškomunikuojama.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Mokymasis ir skaitymas visada likdavo kalėjimų subkultūros, kuri Lietuvoje jau nyksta, nuošalyje. 11-oje Lietuvos kalinimo įstaigų mokosi trečdalis nuteistųjų, pernai 1,5 tūkst. jų gavo mokslo baigimo pažymėjimus. „Žmonės čia ateina ne mokytis. Tai ne kalėjimas mokykloje, bet mokykla kalėjime“, – prie įėjimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pasitinka didžiausios laisvės atėmimo vietose dirbančios bendrojo ugdymo mokyklos – Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro (VJSKBLC) direktorius Arvydas Šuksteris.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dovaidas PABIRŽIS

Įžengus į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-ka­lėjimo teritoriją, skelbimų lentoje ryškiausiai matyti Rugsėjo 1-osios sveikinimas.

Keturiose Vilniaus laisvės atėmimo vietose dirbanti mokykla, iki 1994 m. vadinta Vilniaus nuteistųjų švietimo konsultaciniu punktu, turi maždaug 400 mokinių ir per 20 užsieniečių, no­­rinčių pramokti lietuviškai. Šios mokyklos auklėtiniai gali įgyti pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą, be to, mokykla tampa tarpininke tiems, ku­r­ie nori įgyti aukštojo mokslo diplomą.

Pirmoji aplankyta patalpa – viena iš nedidelių kabinetų, skirtų mokyklai ir išsimėčiusių ke­liuose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pastatuose. Atrodytų, įprastas mokytojų kambarys, įmūrytas šaltesniuose koridoriuose: keli darbo stalai su popieriais ir pieštukinėmis, švie­siai išdažytos sienos, informacinė lenta su Švie­timo ir mokslo ministerijos pranešimais, bib­lioteka, kurioje surikiuoti naujo leidimo lietu­vių literatūros klasikų kūriniai. Nugara į kny­gų lentyną, prižiūrimas mokytojo, prie kompiuterio sėdi nuteistasis.

„Kai mokiausi laisvėje, norėjau studijuoti tei­sę arba ekonomiką, o atsidūręs čia, Lu­kiš­kėse, nutariau studijuoti abu dalykus. Ka­me­ro­je turiu daug laisvo laiko, todėl galiu mokytis ir skaityti, nieko daugiau čia nepriveiksi. Dabar esu Balstogės universiteto antrakursis ir My­kolo Romerio universiteto pirmakursis“, – pa­sakojimą pradeda Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sėdintis kalinys.

Jeigu jau supykote, kad suklydęs ir nusikaltimą padaręs žmogus kalinimo įstaigoje tuo pat metu siekia dviejų aukštojo mokslo diplomų, metas pasakyti, kad už šio nuteistojo studijas moka tėvai. Jie maždaug 1,5 tūkst. eurų per me­­tus kainuojantiems mokslams pinigų atseikėjo iš santaupų, dar pardavė automobilį.

Nuotoliniu būdu besimokantis kalinys studentas sėkmingai išlaikė 4 valstybinius brandos egzaminus, vieno jų įvertinimas buvo 80 balų, kitų – apie 30.

„Į Lukiškes pakliuvau likus keliems mėnesiams iki abitūros egzaminų, todėl jau būdamas čia iškart parašiau prašymą baigti vidurinę mo­kyklą ir laikiau egzaminus. Studijuoti norėjau dar būdamas laisvėje, o dabar, kai gresia ilgas laisvės atėmimas, laiko leisti bet kaip nesinori. Geriau įgyti diplomą, o kadangi yra galimybė – ir du“, – tęsia jis.

Šis nuteistasis, prižiūrimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dirbančių VJSKBLC pe­dagogų, tam tikru laiku gali naudotis kompiuteriu ir internetu studijų tikslams. Vir­tua­lio­je mo­kymosi aplinkoje „Moodle“ jis gauna už­duo­tis, stebi paskaitų įrašus, jei reikia, elektroniniais laiškais susisiekia su dėstytojais. Ar­timiausi kalinio darbai – logikos, teisės istorijos egzaminai.

„Kartais norisi išvykti į tikras paskaitas, kad ir su priežiūra. Pabendrauti su dėstytoju, pabūti tikroje paskaitoje, tai juk ne tas pats, kaip gau­ti medžiagą iš „Moodle“ ar stebėti paskaitas per kompiuterį. Bet jei nori mokytis, nematau problemos, kad tie mokslai vyksta internetu ar nu­filmuoti kamera. Juk toks yra nuotolinių studi­jų organizavimo būdas“, – svarsto pa­šne­ko­vas, dar nebuvęs tikroje universiteto auditorijoje.

Jis – vienas iš 4 nuteistųjų, kurie Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime siekia aukštojo mokslo diplomo. Vieninteliame kalėjime Lie­tuvoje dirbantis VJSKBLC teikia ir pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, organizuoja anglų, lietuvių kalbos užsieniečiams ir informacinių technologijų kursus.

Matuojant visos šalies mastu, ko nors atlikdami bausmę mokosi 30 proc. iš iki 8 tūkst. įkalintų asmenų. Nuo rugsėjo pirmą kartą dar ne­nuteisti, bet tardymo izoliatoriuose laikomi as­menys iki 16 metų amžiaus gali mokytis, o esan­tieji atvirose kolonijose ir socialinės reabilitacijos centruose – mokytis laisvėje esančiose įstaigose. Galimybė mokytis sudaryta visose 11 ka­linimo vietų, juolab kad ir patys kaliniai to­kios ga­limybės nesikrato.

A.Šuksteris prisimena maždaug 2000-uo­sius, kai rašydamas magistro darbą atliko nu­teistųjų apklausą. Jos rezultatai dar prieš 15 me­tų atskleidė, kad mokytis kaliniai, bent teoriškai, tikrai norėtų: 85 proc. atsakė teigiamai.

Galima sakyti, kad apribojimų siekti mokslo pagal nusikaltimus, bausmės laikotarpį ar kitką nėra. Vis dėlto išlygų pasitaiko. Pavyzdžiui, jei nuteistasis laikomas po 7 spynomis, kažin ar koks mokytojas galės jį pasiekti. VJSLBC di­rek­­torius paaiškina, kad pagrindinis reikalavimas yra suderinti izoliaciją ir mokymą, būtina atskirti vienoje byloje teisiamus asmenis.

Kalbų, informacinių technologijų kursai vyksta grupėms, tačiau bendrojo ugdymo dalykų nuteistieji mokosi savarankiškai, individualiai padedant mokytojams. Dalykų pamokų jie neturi, o su „bendraklasiais“ susitinka nebent per tarpinius atsiskaitymus, egzaminus.

„Norintiems mokytis visada bus pagelbstima. Reikia pasakyti, kad mokinių grupės labai skirtingos – nuo beraščių iki laisvai besiorientuo­jančių, – pabrėžia A.Šuksteris ir priduria, kad pasitaiko ir tokių mokinių, kurie valstybinius brandos egzaminus išlaiko beveik šimtukais. – O štai kitas nuteistasis prašo priimti į 7 klasę, bet iš jo mokyklos sulaukėme atsakymo, kad nors jis ir mokėsi šešerius metus, visus juos praleido toje pačioje pirmoje klasėje.“

Kitaip, kaip tik mokyklų siekiu kuo ilgiau išlaikyti mokinius įstaigoje dėl krepšelio lėšų, to nepaaiškinsi. Todėl VJSLBC direktorius sa­ko, kad neretai kalinių išsilavinimas neatitinka jų realių žinių.

1901 m. statant Lukiškių tardymo izoliatorių-ka­lėjimą, kaip juokauja jo darbuotojai, ca­ras apie mokyklą negalvojo. Vienintelė kalėjimo paskirtis buvo izoliuoti. Todėl dabar nuteistųjų mokymuisi skirti kabinetai išmėtyti po vi­sus šio architektūrinio paminklo pastatus. Vie­ni kabinetai įrengti iš kamerų, kitus galima rasti pusrūsyje, kur palubėje įsriegtus langelius dengia užuolaidos, per kurias net grotų nematyti.

Informacinių technologijų kabinete – dvi ei­lės stalinių kompiuterių, priešais juos – išmanioji lenta. Didesnėje „klasėje“, kurioje dviem kalbomis vyksta lietuvių kalbos kursai užsieniečiams, mokiniams ir iš Taivano, ir iš Norvegijos, suolų jau daugiau, o ant plastikinės baltos lentos paryškintos besikeičiančios išlinksniuotų daiktavardžių galūnės.

„Jei bus statomas naujas kalėjimo pastatas, so­cialinės reabilitacijos reikmėms, užsiėmimams, mokymo programoms, profesiniam, ben­drajam ugdymui turėtų būti atskiros patalpos, – svarsto A.Šuksteris. – Pavyzdinės mokymo­si sąlygos yra Danijoje, Niborgo kalėjime. Ži­noma, ten daug kas kitaip, kalėjimuose žmonių nedaug, visai kitos ir piniginės investicijos. Lankydamiesi Danijoje išgirdome, kad darbuotojai vos susitvarko su 10 tardomųjų, o mes juos galime skaičiuoti šimtais. Arba kai gavome pirmus šešis kompiuterius, labai džiaugėmės, o atvažiavo danai ir stebėjosi tokia mūsų laime.“

Išsilavinimo dokumentų pasigenda laisvėje

Alytaus pataisos namuose daugelį mokymui­si skirtų erdvių nuteistieji sutvarkė savo ran­­komis.

„Patalpos, kuriose vysta mokymas, priklauso Alytaus pataisos namams. Daug darbų jose at­liko patys mokiniai, projektinės veiklos metu pakeisti langai, sutvarkyta kabinetų aplinka, už­­tikrinta tinkama temperatūra. Apskritai infrastruktūra yra nebloga ir šiuolaikinė – naudojama multimedija, projektoriai“, – besimokančiųjų Alytaus pataisos namuose sąlygas apžvelgia Alytaus profesinio rengimo centro direktorius Vytautas Zubras.

Jo vadovaujamoje įstaigoje mokslo metus šie­met pradėjo 240 nuteistųjų, dar 200 jų mo­kysis pagal bendrojo ugdymo programą Aly­taus jaunimo ir saugusiųjų mokykloje.

„Nutiestieji gali rinktis iš 6 profesinio mokymo programų, visos yra paklausios darbo rinkoje. Pavyzdžiui, suvirintojų mokymo programa – paklausios inžinerinės pramonės dalis, ren­­giame ir elektros mechanikus, turime dvi sta­­tybos, taip pat siuvėjų, baldžių programas“, – vardija V.Zubras.

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius pasakoja apie profesinio mokymo organiza­vimą pataisos namų teritorijoje ir svarsto, kad turinio požiūriu mokymas nelabai kuo skiriasi nuo laisvėje vykstančių pamokų. Su nu­teistaisiais dirba dalykų mokytojai, pavyzdžiui, kalbos kultūros moko lietuvių kalbos mokytoja, profesijos dalykus dėsto profesijos mokytojai. Sudėtingesnis nebent praktinis mokymas, bet ir tai pasirinkusieji baldžių programą įgūdžių mokosi realioje darbo aplinkoje, dirba vals­tybės įmonėje prie Alytaus pataisos namų.

„Žinoma reikia aiškiai pasakyti, kad yra mo­kytojų, kurie nenori ten dirbti. Tačiau turime ir jaunų specialistų, dirbančių pataisos namų teritorijoje. Kai kalbuosi su mokytojais, iš jų girdžiu, kad pamokos vyksta tvarkingai, incidentų nebūna. Patys mokiniai yra motyvuoti, dalis jų stengiasi ir dėl charakteristikų, kurias mokytojai pateikia svarstyti lygtinio paleidimo komisijai. Tai gal ir priverstinis stimulas, bet vis tiek di­dinantis motyvaciją“, – neabejoja V.Zub­ras.

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius sako, kad būtų galima rasti ir savotiškų sėk­mės istorijų. Pavyzdžiui, vienas nuteistasis, atlikęs bausmę ir išėjęs į laisvę, įsidarbino Aly­tuje, duonos kepykloje. Be to, neretai pasitaiko, kad, profesinę kvalifikaciją įgiję ir tai liudijantį do­kumentą pradanginę dar būdami kalinimo įstaigoje, išėjusieji į laisvę susisiekia ir prašo pa­dėti jį rasti, nes reikia parodyti darbdaviui.

„Tai įrodo, kad atliekant bausmę įgytas ama­­tas turi teigiamos įtakos socializacijai. Ži­noma, tai priklauso ir nuo žmogaus požiūrio“, – apibendrina V.Zubras.

Nuteistųjų mokslas – ne egzotika

Sąlygos mokytis sudarytos visose 11 kalinimo vietų. Kaip paaiškina Kalėjimų departamen­to Resocializacijos skyriaus viršininkas Gin­tautas Klimavičius, kalinimo įstaigose dirba Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios mokyklos, kurios išduoda savo dokumentus, todėl baigimo pažymėjimuose nematyti, kad asmuo išsilavinimą ar profesiją įgijo būdamas nelaisvėje.

Priklausomai nuo to, kokį išsilavinimą, pa­grindinį ar žemesnį, įgijo laisvėje, mokytis pa­gal bendrojo ugdymo programas gali visi nu­teis­tieji. O štai galimybės rinktis profesinio mo­kymo programas yra ribotos grynai dėl vietų, patalpų skaičiaus.

„Profesinį mokymą vykdome taip, kaip įs­tengiame. Vietų skaičius ribotas, todėl ne visi nu­teistieji spėja pakliūti mokytis norimos specialybės. Pasitaiko projektų, kurių metu galime su­daryti papildomų grupių, priimti mokytis dau­­giau nuteistųjų“, – tvirtina G.Klimavičius ir priduria, kad jei nuteistasis nori mokytis, bet neturi nė menkiausių finansinių galimybių, jam parūpinama reikalingų priemonių.

Kalėjimų departamento atstovas pabrėžia, kad pastaraisiais metais padaugėjo nuteistųjų, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programą, todėl jų jau daugiau nei profesinio mokymo dalyvių.

„Dalis nuteistųjų mokosi dėl tolesnio gyvenimo perspektyvų, be to, besimokantieji turi dau­­giau „privilegijų“, už gerą mokymąsi skatinama, tarkime, nuteistasis gali gauti padėką ar pa­pildomų pasimatymų“, – komentuoja G.Kli­ma­vičius ir priduria, kad mokslas atliekant baus­­mę – įprastas reiškinys, todėl nereikėtų jo lai­­­kyti egzotika.

2014 m., Kalėjimų departamento duomenimis, aukštojo mokslo įstaigose visoje šalyje mo­kėsi 9 nuteistieji. Kaip tvirtina visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, tokie atvejai – ne tendencija, bet išimtys, nes daugiausia per 1,3 tūkst. nu­teis­tųjų mokosi bendrojo ugdymo mokykloje, be­veik tiek pat jų – profesinėje.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentų sąrašuose taip pat yra vienas nuteistasis, siekiantis magistro laipsnio. VGTU Nuotolinių studijų centro direktorius doc. Vai­dotas Trinkūnas, paprašytas apžvelgti kalinimo įstaigose esančiųjų galimybes studijuoti ir jiems keliamas sąlygas, tvirtina, kad tokios nuo­­to­li­nės studijos nesiskiria nuo mokslo organi­za­vi­mo ki­tiems asmenims, negalintiems at­vykti į uni­v­er­si­tetą – auginantiems mažamečius vaikus, turintiems judėjimo negalią ar dažnai keliaujantiems.

Taigi ir priėmimo sąlygos bausmę atliekantiems asmenims yra tokios pat kaip ir kitiems studentams. Skirtumas tas, kad reikalingi do­kumentai siunčiami paštu, bendraujama neakivaizdžiai. V.Trinkūno teigimu, pagal universitete nustatytos tvarkos galimybes studijuojančiajam iš kalinimo įstaigos gali būti sudaromas in­dividualus studijų grafikas ir individuali studijų programa.

„Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, ar įkalinimo įstaiga sudarys bent minimalias sąlygas studijuoti. Buvo atvejis, kai įkalinimo įstaiga nesuteikė galimybės studijuojant naudotis internetu, studentas nebeturėjo galimybės naudotis virtualioje aplinkoje esančiais ištekliais ir bendrauti su dėstytojais, todėl studijas teko nu­traukti“, – komentuoja VGTU atstovas.

Mokytis nėra gėda

Jis priduria, kad kalinimo įstaigoje esančių as­menų studijos nėra masinis reiškinys. Mi­nė­tam VGTU studentui paskaitų konspektai, už­duo­tys, darbų atlikimo reikalavimai pateikiami skait­meniniu pavidalu, nustatytu laiku jis gali konsultuotis su dėstytojais per vaizdo konferencinį ryšį.

Šiandieninė įkalinimo įstaigų subkultūra vis dar tebėra tokia, kokia buvo susiformavusi so­vie­­tinės okupacijos metais. Kaip teigia Lietu­vos teisės instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Gin­tautas Sakalauskas, bet kurioje šalyje, išsikapsčiusioje iš totalitarizmo, paskutinis iš jų iš­s­ikapsto kalėjimas. Lietuvoje tokių pa­vyzdžių gausu net mokyklose ar globos namuose, todėl ti­kėtis esminių permainų kalėjimuose sudėtinga – ši sistema labai uždara, ji beveik neturi lo­bis­tų, politinių balų ją reformuodamas greitai ne­susikrausi, be to, juk žmonės kali už nusikalti­mus, todėl manoma, kad „taip jiems ir reikia“.

Tačiau, kaip sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Dmitrijus Voskresenskis, per dvidešimtmetį iš sovietinės okupacijos laikų atėjusi subkultūra, nutrūkus ryšiams su šaltiniu, keičiasi ir prisitaiko prie Lietuvos sąlygų, vis labiau įgauna ekonominį pobūdį.

„Anksčiau su vadinamaisiais nuskriaustaisiais bet koks ryšys buvo negalimas, o dabar jie žai­džia kartu krepšinį, netgi bendrauja, dalijasi ir mais­tu. Anksčiau tai iš principo nebuvo įmano­ma. Tai­syklės švelnėja, nebelieka absurdiškų nuo­­sta­tų. Pa­vyzdžiui, tarp nepilnamečių anksčiau bū­davo to­kių taisyklių, kad negalima valgyti deš­relių, po­midorų“, – pasakoja D.Vos­kre­sens­­kis.

Ir sovietinės okupacijos metais, ir dabar mo­kytis kalėjime nėra gėdinga. Pasak D.Vos­kre­sens­kio, daugiau problemų kyla dėl nemokamo dar­bo – į tokią veiklą žiūrima prastai, tačiau skai­tyti knygas, mokytis, lankytis bibliotekoje vi­­sada buvo laikoma geru ir sektinu pavyzdžiu. O mokytojai ir gydytojai, kaip visur, taip ir ka­lėjime, visada gerbiami, juos liesti draudžiama.

Tą „Veido“ žurnalistams patvirtino ir kalbin­tas kalinys studentas. Pasak jo, mokslas ka­lė­jimo subkultūroje niekaip neigiamai nefigūruo­ja. Tačiau, pasak A.Šuksterio, mokytojai su tam tik­rais subkultūros niuansais susiduria: „At­­ro­do, visa klasė susirinko, bet yra žmonių, ku­­rie nepritampa, kurie negali kažkur lankytis.“

Nesėdėjai – likai nenubaustas

Lietuvoje įkalintų žmonių, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra labai daug. 2014-ųjų pa­baigoje pagal kalinių, tenkančių tūkstančiui gy­­ventojų, skaičių Lietuvą lenkė tik Rusija, Azer­­baidžanas ir Baltarusija, nors nusikalstamu­mo ly­gis mūsų šalyje buvo žemesnis nei kai ku­­riose kitose ES valstybėse. 2014-ųjų pabaigoje laisvės atėmimo vietų įstaigose buvo laikomi 8636 as­menys, tūkstančiui gyventojų teko 296 ka­liniai. 90 proc. jų buvo nuteisti ir atliko bausmę.

Pasak G.Sakalausko, per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje nesusiformavo nau­ja baudimo kultūra, ji liko panaši į sovietinę – laisvės atėmimas tebėra bausmės sinonimas, ja vis­kas pradedama ir baigiama skaičiuoti. Bau­džiamajame kodekse numatyta ir kitų bausmių, jos taikomos praktikoje, bet „tikroji“ baus­mė vis dar yra atsėdėjimas.

Pirmasis baudimo praktikos raidos etapas prasidėjo po nepriklausomybės paskelbimo ir tęsėsi iki naujų kodeksų priėmimo. Tai, mokslininko teigimu, buvo desperatiškas bandymas reaguoti į pasikeitusią nusikalstamo elgesio tik­rovę, kuri išsilaisvino kartu su visu socialiniu gyvenimu. Susilpnėjusi socialinė kontrolė ir laisva žiniasklaida suformavo kitokį nusikaltimų suvokimą visuomenėje, todėl tam laikotarpiui buvo būdingas nuolatinis bausmių griežtinimas, bet kartu buvo svajojama apie „europinius standartus“. Po stabilesnių penkerių metų, prasidėjus ekonominei krizei, vėl prasidėjo bausmių griežtinimo bumas.

„Vakaruose buvo suvokta, kad įkalinimas yra žalingas, kad jis nemažina nusikalstamumo ir be­veik niekada nepakeičia įkalinto žmogaus, todėl turi būti taikomas tik kaip išimtinė bausmė, kai tai neišvengiamai būtina, ir kiek įmanoma trum­pesnį laiką. Nepaisant to, jog mūsų Bau­džia­ma­jame kodekse lyg ir mėginama siųsti žinią, kad lais­vės atėmimas turi būti paskutinė ir iš­imtinė prie­monė, ta žinia ten sakoma labai ty­liai. Ir priešingai – yra taisyklė, pagal kurią bausmė turi būti pa­skiriama matuojant nuo jos vi­dur­kio. Už to sly­pi ta pati totalitarinė mintis, kad yra kažkoks žmo­gaus vidurkis, kuriam reikia atseikėti į vieną ar į kitą pusę. Jei jau laisvės atė­mimas turi būti minimalus, tai ir skaičiuoti ­reikėtų nuo minimumo – bent jau taip daroma dau­gumoje Eu­ro­pos šalių“, – teigia G.Sa­ka­laus­kas.

Didžioji dalis kalinių laiką leidžia beprasmiškai – dirba tik 12–13 proc. nuteistųjų. Tai ma­žiausia dalis ES. Kaliniai praranda socialinius ir darbinius įgūdžius, nutraukia santykius su artimaisiais, prastėja jų sveikata, dalis pradeda varto­ti narkotikus, įklimpsta į skolas. Mokymasis kalinimo vietoje, nesvarbu, dėl amato, pagrindinės mokyklos pažymėjimo ar tiesiog užsiėmimo, nuteistajam išeina tik į naudą ir bent teoriškai sumažina tikimybę prasikalsti vėl.

„Veido“ kalbintas studentas kalinys, kaip sa­ko pats, turintis daug laisvo laiko, ir jam įprasmin­ti pasirinkęs studijas, į klausimą, ar sunku mo­­kytis, kaip ir dauguma mokinių atsako: „Jei mo­­kaisi ir stengiesi, tai sunku. Bet kai iš tikrųjų no­­ri mokytis, gali mokytis ir čia, galimybių yra.“

„Juodos lentos ir baltos kreidos neturime, bet kažkokios sąlygos yra“, – priduria Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro direktorius A.Šuksteris, pats ne kartą iš Balstogės parvežęs studentui reikalingos literatūros.

CZV-kalejimu_

Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Thomas Hammarbergas pirmadienį dar kartą paragino Lietuvą, Lenkiją ir Rumuniją pasakyti visą teisybę apie jų galimą dalyvavimą CŽV programoje pervežant ir kalinant įtariamuosius terorizmu, nors ir pripažino Lietuvos pastangas atskleisti tiesą.

Viešai išplatintame pranešime jis atkreipė dėmesį, kad Lietuva atliko parlamentinį tyrimą, atskirą tyrimą vykdė prokuratūra, o Europos Tarybos Komitetui prieš kankinimus ir kitokį nežmonišką, žiaurų ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) buvo leista aplankyti vietas, kurios įvardytos parlamentinio tyrimo išvadose, praneša naujienų agentūra BNS.

“Vis dėlto esminiai klausimai apie tai, kada ir kiek CŽV naudojo šią infrastruktūrą, lieka neatsakyti”, – sakoma komisaro išplatintame pranešime.

JAV žiniasklaidoje 2009 metais pasirodžius informacijai apie galimą Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimo egzistavimą, Lietuvoje atliktas parlamentinis tyrimas. Jo metu surinkti duomenys parodė, kad su CŽV susiję orlaiviai 2002-2005 metais leidosi Lietuvoje. Apie galimus kalinius jokios informacijos nesurinkta. Išvadose taip pat minimos dvi patalpos sulaikytiesiems laikyti.

Vienos iš “patalpų išdėstymas, uždarumas ir perimetro apsauga, VSD darbuotojų fragmentiškas buvimas patalpose leido atlikti VSD nekontroliuojamus partnerių pareigūnų veiksmus ir naudoti infrastruktūrą savo nuožiūra”, teigiama išvadose. Nors tiesiogiai neįvardijama, šiuo atveju minima bazė Antaviliuose, netoli Vilniaus.

Po parlamentinio tyrimo prokurorai pradėjo atskirą tyrimą, bet šiemet sausį jį nutraukė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad pranešimus apie kalinius, jei tokių Lietuvoje buvo, gali komentuoti tik JAV pusė.

T.Hammarbergo pranešime nurodoma, kad Lenkijoje slaptas CŽV sulaikymo centras buvo atidarytas 2002 metų gruodžio 5 dieną, o jį uždarius 2003 metų rugsėjį iškart buvo atidarytas toks kalėjimas Rumunijoje.

Pareiškimą komisaras išplatino minint 10 metų sukaktį po 2001 metų Rugsėjo 11-osios išpuolių, po kurių JAV paskelbė apie “karą prieš terorizmą”.

Prieš pat teismo procesą J. Assangeas nusisamdė bene brangiausiai Didžiojoje Britanijoje apmokamus advokatus. Tačiau dauguma ekspertų yra įsitikinę, kad tai britų Aukštąjį teismą vargu ar privers pakeisti žemesniojo teismo nutartį.

Jullianas Assangeas buvo suimtas pernai metų gruodį Londone. Švedų valdžia šį australą kaltina

tuo, kad būdamas Švedijos teritorijoje, praėjusiųjų metų rugpiūtį išprievartavo dvi Švedijos pilietes.

Belmaršo teisėjas atmetė ginamojo teiginius, neva jei J. Assangeas bus išduotas Švedijai, pastaroji jį deportuos į JAV, kur jam už slaptos informacijos nutekinimą netgi gresia mirties bausmė. Žemesnysis teismas priėmė nutartį J. Assangeą perduoti Švedijai, australas pateikė apeliaciją, kurios nagrinėjimas Londone būtent prasideda šiandien.

Jullianas Assangeas, regis, ypač bijo ekstradicijos: birželio pabaigoje jis pakeitė visą jo gynėjų komandą, pasisamdęs du brangiausiai Anglijoje apmokamus advokatus – Garetą Birsą ir Beną Andersoną. „WikLeaks“ steigėjui teko nemažai paplušėti, kad būtų surinktas honoraras advokatų darbui apmokėti. Iš pat pradžių J. Assangeas planavo išleisti autobiografinę knygą ir jau buvo pasirašęs sutartis su JAV leidykla „Knopf“ ir Didžiosios Britanijos leidykla „Canongate“, kurių vertė – 1,5 mln. JAV dolerių. Tačiau prieš savaitę Britanijos spauda pranešė, kad australas persigalvojo: neva Jungtinėse Valstijose būsimojoje knygoje minimus asmeninius faktus gali panaudoti prieš jį teismuose kaip įrodymus. Persigalvojęs rašyti autobiografiją, australas nutarė pardavinėti vakarienę su juo. Tačiau norinčiųjų už vakarienę su „WikiLeaks“ steigėju pakloti tiek, kiek už vakarienę uždirba, pavyzdžiui, angų verslo guru Vorenas Baffetas (2,63 mln. dolerių), neatsirado. Australui pavyko surinkti 5 norinčiuosius, iš kurių kiekvienas už vakarienę sumokėjo po 575 dolerius.

Kiel vėliau ponas J. Assangeas nusprendė aktyviai rinkti aukas. Po to, kai „Wiki Leaks“ paskelbė šimtus tūkstančių slaptų dokumentų apie karą Irake ir Afganistane ir pradėjo skelbti JAV valstyvės departamento slaptus susirašinėjimus, pinigai J. Assangeui pradėjo „tekėti upėmis“. Tačiau gana greitai su „WikiLeaks“ atsisakė bendradarbiauti pasaulinės mokėjimų sistemos „Mastercard“, „Visas“ ir „PayPal“. Australas tai įvertino kaip JAV valdžios spaudimą. Dėl to rinkti aukas tapo kur kas sunkiau. Birželio pabaigoje „WikiLeaks“ dar kartą pabandė priminti apie save ir viešai pasityčiojo iš „MasterCard“, perdirbdama garsiąją šios kompanijos vaizdo reklamą.

Parodija prasideda nuo žodžių: „20 spectelefonų, kurie gali likti anoniminiais – 5 tūkst. dolerių. Teismo išlaidos penkiose valstybėse – vienas milijonas dolerių. Serverių nuoma 40-tyje valstybių – 200 tūkts. dolerių. Suma, negauta už aukų pervedimą „WikiLeaks“ – 15 mln. dolerių. Papildomos išlaidos, susijusios su namų arešto sąlygomis – 500 tūkst. dolerių. Vaizdo siužeto pabaigoje pasirodo pats J. Assangeas. Jis sėdi priešais kompiuterio monitorių, kuriame rodomi revoliucijos Egipte sausį vaizdai. Balsas už kadro sako: „Žiūrėti kaip dėl tavo pastangų keičiasi pasaulis yra neįkainojama. Kai kurie žmonės nenori pokyčių. Visiems likusiems yra sukurtas „WikiLeaks“. Klipas baigiasi nuoroda į tinklalapį, per kurį galima paaukoti lėšų „kilniems „WikiLeaks“ tikslams.

Internete šį vaizdo siužetą peržiūrėjo daugiau kaip 600 tūkst. žmonių. Kiek iš jų nutarė paaukoti, nežinoma. Tačiau daugelį internautų papiktino tai, kad J. Assangeas prisiėmė sau nuopelnus nuvertus Egipto prezidenta Hosnį Mubaraką.

Be to, anonsuodamas „WikiLeaks“ publikacijas, J. J. Assangeas pažadėjo parodyti „naująjį pasaulį“, tačiau JAV diplomatų susirašinėjimuose itin skandalingų faktų nebuvo paskelbta. Todėl su kiekviena diena „WikiLeaks“ publikacijos tampa vis mažiau populiarios, nors iš neva jų turimų 250 tūkst. slaptų dokumentų iki šiol tėra paskelbta šiek tiek daugiau nei 20 tūkstančių. Beje, pats australas labai aukštai vertina savo „nuopelnus“ pasaulio visuomenei. Vakarėlyje praėjusį savaitgalį, skirtame jo paties 40-čiui pažymėti, jis pakvietė Bredą Pittą, Andželiką Džoly, Džoni Deppą, Oprą Winfri ir dar nemažai pasaulio garsenybių, prašydamas pastarųjų jį užtarti prieš valdžią ir paaukoti nemenkas sumas neprognozuojamai jo ateičiai.

Daugelis šios bylos ekspertų tvirtina, kad nei garsenybių užtarimas, nei brangūs advokatai neišgelbės J. Assangeo ir jis bus išduotas Švedijai. Reikalo esmė net ne tame, kad prieš jį surinkta daugybė įrodymų, bet ir dėl to, kad Europoje susiklosčiusi praktika tokia, kad patenkinama 95 proc. bylų dėl ekstradicijos. Pavyzdžiui, vien Didžioji Britanija kiekvieną dieną išduoda po tris asmenis.

Jei bylos nuosprendis bus nepalankus australui, jis dar turės galimybę kreiptis į Didžiosios Britanijos Aukščiausiąjį teismą. Tačiau dauguma specialistų įsitikinę, kad kitą savo gimtadienį J. Assangeas jau praleis Švedijos kalėjime.

BFL

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) panaikino suklastotas Kauno apygardos teismų nutartis, kuriomis neteisėtai anksčiau laiko į laisvę buvo paleisti penki nuteistieji.

LAT patenkinus generalinio prokuroro Dariaus Valio išvadas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nuteistųjų Artūro Kaznovskio, Gintaro Grubio, Algirdo Klimavičiaus, Šarūno Budvyčio ir Alvydo Šimkaus-Deinekos lygtinio paleidimo bylose, 2010-2011 metais Kauno apygardos teisme priimtos suklastotos nutartys panaikintos, procesas šiose bylose atnaujintas ir perduotas Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Generalinėje prokuratūroje BNS sakė, kad keturi nuteistieji jau grąžinti į Pravieniškių ir Kybartų pataisos namus laisvės likusiai laisvės atėmimo bausmei atlikti. Paskelbta pasislėpusio A. Šimkaus-Deinekos paieška.

Piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo požymiai Kauno apygardos teisme buvo nustatyti šių metų vasario 10 dieną Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorams pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal Teisėjų tarybos pateiktą pareiškimą. Tyrimui vadovauja departamento prokuroras Justas Laucius.

Parašų klastojimu įtariamas buvęs Kauno apygardos teismo teisėjas Arvydas Stankus. Įtariama, kad jis galėjo suklastoti kolegų parašus po nutartimis dėl suimtųjų paleidimo.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra atleidusi A. Stankų iš pareigų. Vėliau dėl šio įvykio atsistatydino Kauno apygardos teismo pirmininkas Albertas Milinis.

Šių metų pradžioje du Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai kreipėsi į teismo pirmininką, pareikšdami, kad jie įtaria procesinių dokumentų, procesinių sprendimų klastojimą kai kuriose bylose, kuriose jie dalyvavo kaip kolegijų nariai.

Apie galimą klastojimą pranešė kolegijose dirbę Regina Cemnolonskienė ir Kęstutis Dargužis. Kolegijai vadovaudavo A. Stankus.

Šių pirminių pranešimų pagrindu buvo pradėtas vidaus tyrimas dėl dviejų teisėjų nurodytų faktų.

K. Dargužis ir R. Cemnolonskienė tvirtino, kad kolegijoje sausio 18-ąją priimtos nutartys nesutampa su tuo, kas parašyta pačiose nutartyse – esą kolegija buvo nusprendusi atmesti apeliacinius skundus, tačiau rezoliucinėse dalyse parašyta, kad skundai yra tenkinami, taip pat ant tokių nutarčių galėjo būti suklastoti teisėjų parašai. Skundęsi nuteistieji dėl to buvo paleisti anksčiau.

Dėl šio įvykio Teisėjų taryba kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir proceso atnaujinimo inicijavimo dėl paleistų anksčiau laiko asmenų.

REUTERS

Buvęs Bosnijos serbų armijos vadas Ratko Mladičius (Ratkas Mladičius) buvo uždarytas į kalėjimą Hagoje laukti teismo dėl genocido ir karo nusikaltimų, prieš kurį jam teks stoti po 16 metų trukusio slapstymosi.

“Mums labai džiugu ir malonu, kad jis yra mūsų areštinėje”, – naujienų agentūrai AFP sakė Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai (TTBJ) atstovė spaudai Nerma Jelačič netrukus po to, kai R.Mladičius buvo atgabentas į JT sulaikymo centrą.

“Jis buvo vienas ilgiausiai besislapsčiusių mūsų bėglių”, – pridūrė ji.

Televizijos reportažuose buvo matyti, kaip lėktuvas, ant kurio šono buvo užrašas “Serbijos Respublika”, antradienį 19 val. 45 min. vietos (20 val. 45 min. Lietuvos) laiku nusileido Roterdamo oro uoste ir buvo nuvairuotas prie saugomo angaro, o jam iš paskos važiavo du juodi džipai.

Maždaug 21 val. 30 min. Hagos kalėjimo teritorijoje nutūpė sraigtasparnis, o dar vienas tuo metu virš jos suko ratus, kai atvažiavo keturių juodų automobilių konvojus, atvežęs R. Mladičių į kalėjimą, pranešė AFP korespondentas.

N. Jelačič sakė, kad buvusį karo vadą artimiausiu metu apžiūrės medikas ir tuomet jis bus “izoliuotas kalėjimo kameroje, kurioje praleis pirmąsias dienas”.

Prokurorai kaltina 69 metų R. Mladičių genocidu, persekiojimu, eksterminacija, nužudymu, deportavimu, nežmoniškais aktais ir žiauriu elgesiu dėl jo vaidmens sąmoksle, kurio tikslas buvo “nužudyti ar visam laikui perkelti” musulmonus, gyvenusius tose Bosnijos teritorijose, kurių siekė serbų nacionalistai, norėję sukurti vadinamąją Didžiąją Serbiją.

L. Mladičius kaltinamas vadovavęs 1995 metų liepą Srebrenicoje surengtoms maždaug 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų žudynėms, kurios laikomos didžiausiu nusikaltimu Europoje po Antrojo pasaulinio karo, taip pat dėl 44 mėnesius trukusios ir 1995-ųjų lapkritį pasibaigusios Sarajevo apsiausties, per kurią žuvo 10 tūkst. žmonių.

TTBJ vyriausiasis prokuroras Serge’as Brammertzas (Seržas Bramercas) trečiadienį vidurdienį (13 val. Lietuvos) laiku rengia spaudos konferenciją, pranešė jo biuras.

Anksčiau antradienį serbų teisėjai atmetė R.Mladičiaus skundą dėl jo perdavimo TTBJ. Teisėjų neįtikino R. Mladičiaus argumentai, kad jo sveikata silpna, ir jie paskelbė, kad buvęs serbų karo vadas gali būti teisiamas už žiaurius nusikaltimus, įvykdytus per 1992-1995 metų Bosnijos karą.

Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovė Catherine Ashton (Ketrin Ašton) sveikino žinias apie R. Mladičiaus perdavimą TTBJ.

“Tai svarbus momentas susitaikymui regione ir tarptautiniam teisingumui”, – nurodė ji antradienė vėlai vakare paskelbtame pareiškime.

“Užjaučiame ir esame savo mintimis su tais, kurie kentėjo ir neteko artimųjų per konfliktą buvusioje Jugoslavijoje, ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje”, – sakė C. Ashton.

Europoje labiausiai ieškotas įtariamas karo nusikaltėlis R.Mladičius buvo sulaikytas antradienį Serbijos šiaurės rytuose esančiame Lazarevo kaime.

Hagoje jau teisiamas buvęs Bosnijos serbų lyderis politinis lyderis Radovanas Karadžičius, kuris buvo sulaikytas 2008-ųjų liepą Belgrade po trylikos metų slapstymosi.

R. Mladičiui gresia įkalinimas iki gyvos galvos, jei bus pripažintas kaltu.

Pirmą kartą stojęs prieš TTBJ R. Mladičius turės padaryti kaltinamojo pareiškimą dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų.

Jei jis atsisakys tai padaryti, jam bus skirta 30 dienų pergalvoti savo poziciją. Pasibaigus šiam terminui teismas laikys, kad kaltinamasis padarė kaltės nepripažinimo pareiškimą.

R. Mladičius per savo sūnų Darko Mladičių (Darką Mladičių) jau paskelbė, jog “neturi nieko bendra” su Srebrenicos žudynėmis.

Po žinių apie R. Mladičiaus areštą ir ekstradiciją Serbijoje didesnių neramumų išvengta.

Antradienį tūkstančiai Bosnijos serbų susirinko pareikšti savo paramos buvusiam serbų karo vadui. Policija nurodė, kad apie 10 tūkst. demonstrantų Bania Lukoje, kuri yra antrasis pagal dydį Bosnijos ir Hercegovinos miestas bei federacijai priklausančios Serbų respublikos administracinė sostinė, protestavo prieš R.Mladičiaus areštą Serbijoje ir vadino jį “drąsiu sūnumi”.

BFL

Vyriausybė pritarė siūlymui Lukiškių kalėjimą perkelti į Pravieniškes. Iki 2017-ųjų Vilniaus centre neturėtų likti Lukiškių kalėjimo, tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Pasak teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, dabartinė kalėjimų sistema nevisiškai įgyvendina savo keliamus uždavinius, yra neefektyvi, neracionaliai naudojamos lėšos šildymui ar per dideliam prižiūrėtojų skaičiui.

“Jau anksčiau patvirtintas planas dalį įstaigų uždaryti ir atidaryti naujas. Lukiškių komplekso 2017-aisiais jau nebebus Vilniaus centre. Vyriausybė pritarė pirmam etapui šiame kelyje, tai yra vieną iš trijų Lukiškių komplekse esančių įstaigų, kalėjimą, kalėjimo režimu kalinčius asmenis perkelti į Pravieniškes, o ten užbaigti statyti prieš porą dešimčių metų pradėtą statyti kompleksą, kurio daugiau kaip pusė yra užbaigta”, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo sakė R. Šimašius.

Tikimasi, kad naujas kompleksas, į kurį bus perkeltas Lukiškių kalėjimas, bus pabaigtas 2013 metų pabaigoje, čia bausmę atliks iki gyvos galvos nuteisti ir kiti kaliniai.

Lukiškių kalėjimo perkėlimas į Pravieniškes bus įgyvendinamas pagal viešosios ir privačios partnerystės projektą, kurio vertė siekia 100 mln. litų.

Pasiteiravus, kas bus daroma su Lukiškių tardymo izoliatoriumi, R. Šimašius teigė, kad kol kas jis liks arba laikinai bus perkeltas į kalėjimo patalpas. Tardymo izoliatorius iš Vilniaus bus iškeltas iki 2017 metų.

Kalėjimo iškėlimas į Pravieniškes, statybos darbai, kainuos apie 20 mln. litų.

“Patys statybos darbai, preliminariais skaičiavimais, kainuos apie 20 mln. litų, bet turint omenyje, kad tai nebus daroma valstybės lėšomis, o privataus investuotojo lėšomis ir valstybė pradės mokėjimus atitinkamai sumai tiktai po 4 metų, tai per ilgą laikotarpį, 25 metus, valstybei turėtų kainuoti apie 4,5-4,7 mln. litų, bet čia įskaitant ir statybos darbų kainą, ir kapitalo skolinimosi kainą, ir taip pat visą infrastruktūros priežiūrą”, – kalbėjo teisingumo ministras.

Kalbos apie Lukiškių komplekso iškėlimą iš sostinės centro tęsiasi jau keleri metai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat yra pareiškusi, kad netoleruotina situacija, kai jau keliolika metų tik svarstoma apie galimą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės iškeldinimą, tačiau nesiimama konkrečių ir realių darbų.

Scanpix

JAV Gvantanamo kalėjime Kuboje metų metus buvo laikoma daugybė nekaltų asmenų. Tai teigiama naujoje “Wikileaks” portalo paviešintoje medžiagoje, kurią cituoja agentūra AFP.

Nauji dokumentai, kuriuose cituojami JAV ekspertai, rodo, kad tik 220 Gvantanamo kalinių iš 779 buvo laikomi pavojingais ekstremistais.

Maždaug 380 kalinių buvo priskiriami žemesnio rango kovotojams, kurie buvo artimi radikaliam islamo Talibanui. Tačiau, anot dokumentų, mažiausiai 150 kalinių buvo nekalti afganai ir pakistaniečiai, tarp jų – valstiečiai ir vairuotojai. Jie daug metų buvo laikomi Gvantaname dėl klaidų, padarytų nustatant jų tapatybę, arba dėl to, kad jie netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje.

Įtariamo tarptautinio teroristų tinklo “al Qaeda” nario Abu Zubaydah (Abu Zubaidos) advokatai ketvirtadienį kreipėsi į Lenkijos prokurorus, prašydami ištirti įtarimus, kad JAV agentai kankino jų klientą Lenkijoje neva veikusiame slaptame Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjime.

Lenkijos pareigūnai atkakliai neigė, kad jų šalyje veikė kokie nors CŽV sulaikymo centrai, apie kurių buvimą Europoje 2005 metais pirmasis paskelbė dienraštis “The Washington Post”, remdamasis neįvardytais CŽV šaltiniai.

Laikraštis rašė, kad šių slaptų kalėjimų tinklą Jungitnės Valstijos įkūrė, pradėjusios “karą su teroru” po 2001 metų rugsėjo 11 dieną Niujorke ir Vašingtone įvykdytų išpuolių.

Ankstesnis JAV prezidentas George’as W.Bushas (Džordžas V.Bušas) neseniai išleistoje atsiminimų knygoje “Sprendimų gairės” (Decision Points) rašo leidęs naudoti imituojamą skandinimą kvočiant A.Zubaydah, kuris 2002 metais buvo suimtas Pakistane. Šis asmuo įtariamas dalyvavęs sąmoksle įvykdyti atakas Los Andželo oro uoste.

“Pagal mūsų turimą informaciją, Abu Zubaydah buvo vienas iš asmenų, kurie buvo laikomi ir kvočiami CŽV kažkur Lenkijos teritorijoje”, – lenkų advokatas Bartlomiejus Jankowskis (Bartlomejus Jankovskis) sakė Varšuvoje vykusioje naujienų konferencijoje.

“Šiandien informavau Varšuvos prokuratūrą (apie šią bylą)… ir paprašiau, kad jie pripažintų (A.Zubaydah) aukos statusą, nes įrodymai rodo, jog jis buvo atvežtas į Lenkiją, laikomas ir tardomas, naudojant šiurkščius metodus”, – pridūrė įtariamo teroristo teisininkas.

Kitas įtariamas “al Qaeda” narys Abd al Rahimas al Nashiri (Abd Rahimas Naširis) neseniai prašė leisti jam duoti parodymus Lenkijos tyrėjams dėl slaptųjų CŽV kalėjimų. Jis anksčiau taip pat yra sakęs, kad buvo laikomas JAV agentų Lenkijoje.

A.Zubaydah ir Abd al Rahimas al Nashiri šiuo metu laikomi Kuboje esančios JAV Gvantanamo įlankos karinės bazės sulaikymo centre.

Abd al Rahimas al Nashiri, kuris taip pat buvo sučiuptas 2002 metais, kaltinamas organizavęs 2000 metais Jemene įvykdytą išpuolį prieš JAV karo laivą “USS Cole”, per kurį žuvo 17 amerikiečių jūreivių.

A.Zubaydah advokatai sako manantys, kad jų klientas buvo atvežtas į Lenkijoje veikusį slaptą kalėjimą 2002 metų pabaigoje ir laikytas ten beveik metus.

+370 5 2058525

Vyriausybė trečiadienį pritarė, kad už didesnės nei 200 minimalių gyvenimo lygių (26 tūkst. litų) kontrabandos gabenimą grėstų tik laisvės atėmimo bausmė ir nebūtų galima atsipirkti baudomis.

Po aštrių diskusijų priimą sprendimą dar turės patvirtinti Seimas.

Už didesnės kaip 200 minimalių gyvenimo lygių kontrabandos gabenimą siūloma skirti laivės atėmimą iki aštuonerių metų.

Tuo metu gabenusiems kontrabandos, kurios vertė – nuo 50 iki 200 minimalių gyvenimo lygių (nuo 6 500 iki 26 tūkst. litų), pagal siūlomas pataisas, grėstų nelaisvė iki ketverių metų arba bauda.

Minimalus gyvenimo lygis, dabar vadinamas bazine socialine išmoka, šiuo metu siekia 130 litų.

Tokiam siūlymui priešinęsis teisingumo ministras Remigijus Šimašius aiškino, kad negalima apriboti teismo teisės skirti ir švelnesnes bausmes, pavyzdžiui, mažamečių vaikų turintiems kontrabandininkams.

Tik už laisvės atėmimo bausmę stambiems kontrabandininkams pasisakęs Ministro pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis aiškino, kad laisvės atėmimas būtų labiau atgrasanti priemonė nei baudos.

Premjeras Andrius Kubilius savo ruožtu iškėlė idėją įvesti konkretų, pavyzdžiui, trejų metų tokios nuostatos galiojimo laiką, bet šis pasiūlymas nebuvo plačiau svarstytas.

Narkotinių medžiagų patekimą į įkalinimo įstaigas efektyviausiai užkirstų naujos modernios kamerų tipo įkalinimo patalpos, teigia Teisingumo ministerijos atstovas.

“Jeigu modernizuosime įkalinimo įstaigas, pastatysime kamerinio tipo patalpas, problemą išspręsime (…). Ši problema yra tik lagerinio tipo įstaigose”, – trečiadienį per Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos diskusiją sakė Teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamento Baudžiamosios justicijos skyriaus vedėjas Marius Rakštelis.

Anot jo, areštinėse, kur suimtieji ar sulaikyti laikomi kamerose, narkotikų problemos esą praktiškai nėra.

M.Rakštelio duomenimis, iš 15 šalyje esančių laisvės atėmimo įstaigų 11 yra lagerių tipo. “Suskirstymas sektoriais po 100-200 žmonių, priklausomai nuo įstaigos dydžio. Jie gyvena ir bendrauja bendrabučio tipo patalpose”, – sakė jis.

Teisingumo ministerija yra parengusi įkalinimo įstaigų modernizavimo programą už 0,5 mlrd. litų.

“Mūsų planuojama vizija susijusi su kamerinio tipo įstaigomis, kur asmenys bus laikomi po vieną ar po du. Šis aspektas ypač svarbus siekiant ir socialinės reabilitacijos tikslų”, – tvirtino M.Rakštelis.

Kalėjimų departamento duomenimis, maždaug penktadalis visų įkalinimo įstaigose laikomų nuteistųjų vartoja narkotines medžiagas. Šiuo metu tokioje įskaitoje yra apie 1300 žmonių. Iš jų – 94 asmenys yra iki devyniolikos metų.

Per penkis šių metų mėnesius įkalinimo įstaigose paimti 652 gramai narkotinių medžiagų, kuriuos mėginta perduoti nuteistiesiems. Pernai iš viso pareigūnai perėmė 1777 gramus kvaišalų.

Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko Vlado Kasperūno teigimu, vartojančiųjų narkotikus įkalinimo įstaigose skaičius yra stabilus.

Anot jo, kvaišalai į pataisos namus dažniausiai patenka dviem keliais – arba atneša artimieji, ateidami aplankyti kalinius, arba įmetama į įkalinimo įstaigos teritoriją.

“Ir strėlės skraido, ir patrankos šaudo, ir permetimai”, – teigė pareigūnas.

Alytaus pataisos namų direktorius Kęstutis Jasmontas pasakojo, kad investuota lėšų ir aukštinant tvoras, ir įrengiant vaizdo kameras, tačiau kvaišalų tiekėjai tampa vis išradingesni.

“Pas mus šaudymas (narkotinių medžiagų – BNS) vyksta iš degalinės. Atvažiuoja į degalinę ir atliekamas šūvis iš degalinės”, – sakė jis.

Direktorius priminė, kad jų įkalinimo įstaigos teritorija užima 20 hektarų. Tuo metu naktį ten budėti lieka 13 žmonių. Jie privalo prižiūrėti teritoriją ir dar 1300 žmonių.

“Be to, dirba pinigai, nemaži pinigai. Tai pelningas verslas. Buvo ir lėktuvas pakeltas, kuris numetė pusę kilogramo narkotinių medžiagų. Aišku, nepataikė, bet tai buvo eksperimentas”, – tvirtino K.Jasmontas.

Anot jo, negalima visuose pataisos namuose užblokuoti ir mobiliojo ryšio, kad kaliniai su išorėje esančiais narkotikų tiekėjas negalėtų susitarti dėl siuntos. Kadangi Alytuje laisvės atėmimo įstaiga stovi mieste, trukdžiai veiktų ir gyventojų mobiliuosius telefonus. “Blokuosime atskirais padaliniais”, – sakė K.Jasmontas.

Teisingumo ministerijos atstovas pabrėžė, kad tvorų aukštinimas padėties nepagerins. Pasak M.Rakštelio, užsienyje vienas efektyviausių kovos su narkotikais būdas – apmokytų šunų panaudojimas.

Dar vienas siūlymas – uždrausti ilgalaikius nuteistųjų pasimatymus su artimaisiais. Būtent po jų kaliniai esą parsineša nemažai kvaišalų.

Teisingumo ministras jau yra nurodęs trumpalaikius pasimatymus rengti be nuteistųjų ir iš laisvės atėjusiųjų kontakto.

Kalėjimų departamento duomenimis, šių metų sausio 1 dieną įkalinimo įstaigose buvo daugiau nei 8,6 tūkst. asmenų – 100 tūkst. gyventojų teko 260 įkalintų asmenų.

Vyriausybė trečiadienio posėdyje patvirtino neigiamą išvadą dėl Seime svarstomo siūlymo uždrausti lygtinai paleisti asmenis, nuteistus už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius.

Išvadą rengusios Teisingumo ministerijos (TM) teigimu, toks siūlymas nesuderinamas su nuostata, kad lygtinio paleidimo netaikymas siejamas išimtinai tik su labai sunkiais nusikaltimais, už kuriuos numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, taip pat su nuteistojo elgesiu laisvės atėmimo vietoje.

Pasak TM, pagal tokį siūlymą lygtinis paleidimas nebūtų taikomas ir už nesunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ar neliečiamumą, už kurį nustatytas maksimalus laisvės atėmimo bausmės terminas yra 3 metai, arba ir mažamečio tvirkinimą, už kurį nustatytas maksimalus laisvės atėmimo bausmės terminas yra 2 metai.

Be to, išvadoje pažymima, kad “bausmės tikslas yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą”. Pažymima, kad pasiekus šiuos tikslus nėra tikslinga toliau tokį asmenį laikyti izoliuotą nuo visuomenės.

Taip pat aiškinama, kad mažinant lygtinio paleidimo taikymo galimybes, kartu būtų didinamas nuteistųjų, esančių laisvės atėmimo vietose, skaičius, o tai reikalautų papildomų valstybės biudžeto lėšų nuteistiesiems išlaikyti.

“Lygtinai paleidus asmenį iš pataisos įstaigos, jis ir toliau prižiūrimas, teikiama jam reikalinga socialinė pagalba, vykdomos įvairios resocializacijos priemonės. Taip užtikrinama jo sėkminga integracija į visuomenę. Atsisakius lygtinio paleidimo nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, tokie asmenys, išėję iš laisvės atėmimo vietų, turėtų savarankiškai integruotis į visuomenę. Pažymėtina, kad tokie asmenys naujas nusikalstamas veikas padaro dažniau negu lygtinai paleidžiami asmenys”, – teigiama išvadoje.

“Tvarkietė” Ona Valiukevičiūtė yra pateikusi Bausmių vykdymo kodekso pataisą, kuria būtų uždrausta lygtinai paleisti asmenis, nuteistus už seksualinius nusikaltimus, padarytus nepilnamečių asmenų atžvilgiu.

Bausmių vykdymo kodeksą parlamentarė siūlo papildyti nuostata, kad asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui, lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami.

Tokiu atveju į lygtinį paleidimą negalėtų pretenduoti nuteisti už nepilnamečio asmens išžaginimą, seksualinį prievartavimą, privertimą lytiškai santykiauti, lytinės aistros tenkinimą su nepilnamečiu, nepilnamečio asmens tvirkinimą.

Šiuo metu lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus Lietuvos nepriklausomybei; iki gyvos galvos nuteisti asmenys; jau nusikaltę lygtinio paleidimo metu; nuteisti už nusikaltimus, padarytus areštinėse, pataisos įstaigose ir kardomojo kalinimo vietose; laikomi drausmės grupės sąlygomis.