Algimantas Čepas

Šiuo metu Lietuvoje kali 6828 asmenys, iš kurių 119 – iki gyvos galvos. Absoliutus skaičius nėra didelis, be to, jis mažėja, tačiau kalinčiųjų skaičius šimtui tūkstančių gyventojų išlaiko Lietuvos vietą daugiausiai kalinių turinčių Europos šalių dešimtuke.

Gytis KAPSEVIČIUS

Ką reikėtų daryti, kad sumažintume į įkalinimo įstaigas patenkančių asmenų ir kodėl investicijos į naujovišką kalėjimo infrastruktūrą gali duoti naudos? Kalbamės su Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktoriumi dr. Algimantu Čepu, neseniai tapusiu ir Lietuvos kriminologų asociacijos vadovu.

– Vienas pagrindinių aspektų, į kurį kreipia dėmesį jūsų asociacija, – dabartinė bausmių politika. Teigiate, kad griežtesnės bausmės ir nusikaltusių asmenų izoliavimas nesumažina nusikaltimų. Kaip šiuo atveju Lietuva atrodo užsienio kontekste?

– Prieš keletą metų teko dalyvauti tarptautiniame tyrime, kuriame vertinome ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų kalinimo sąlygas. Tyrimo grupėje buvo svarstoma, ką laikyti ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Apsispręsta, kad jeigu jos trukmė yra penkeri metai ar daugiau – bausmė jau ilgalaikė. Reikėjo apklausti 50 žmonių, atliekančių tokias bausmes. Mums užteko vieno apsilankymo laisvės atėmimo įstaigoje, o, pavyzdžiui, vokiečiai turėjo apvažiuoti penkias įstaigas skirtinguose Vokietijos miestuose. Pas juos tokio ilgio bausmės – retas atvejis, o mūsų vidurkis yra netgi didesnis, maždaug 6 metai ir 6 mėnesiai. Šis vidurkis nuo 2009-ųjų sparčiai didėjo, dabar, atrodo, ėmė šiek tiek mažėti.

– Užsienio šalių visuomenės vis dar skiriasi nuo mūsiškės, tad ar racionalu mūsų politiką derinti prie jų? Taip pat daugelio pavyzdinių šalių ekonomika stipresnė. Ar tai padeda joms išlaikyti mažesnį, pavyzdžiui, vagysčių ar plėšimų skaičių?

– Visiškai nebūtinai, tai nėra tiesiogiai susiję. Nereikėtų žiūrėti per ekonomikos prizmę – gal greičiau per socialinės integracijos prizmę. Pas mus visuomenėje yra labai daug žmonių, kuriuos kiti laiko nereikalingais, manydami, kad su jais nieko nebus, nėra dėl ko dėl jų stengtis. Jiems duodama kažkiek pinigų, ir gyvenk, kaip tau sekasi gyventi. Iš čia daugiausia ir atsiranda smulkios vagystės, muštynės gatvėse, tie patys nužudymai.

Jei pasižiūrėtume nusikalstamų veikų skaičių 100 tūkst. gyventojų, Lietuva yra maždaug Europos viduryje. Nieko ypatingo. Aišku, kitas dalykas, kad pas mus vairavimas esant neblaiviam vis dar nelaikomas nusikaltimu. Dabar Baudžiamajame kodekse atsirado tokia atsakomybė, tačiau ji taip ydingai suformuluota, kad sunku spręsti, kaip ši norma veiks praktiškai. Kita vertus, sakyti, kad pas mus nusikalstamumas nedidelis, irgi negalima, nes vien nužudymais lenkiame ES vidurkį 5–6 kartus.

Niekas ir iš kriminologų nesako, kad nereikia bausti už nusikaltimus, – bausti reikia, tačiau bausti tuos, kuriuos būtina. Mūsų Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta, kad reikia nubausti visus, o Europa remiasi diskrecinio baudžiamojo persekiojimo principu – pirmiausia įvertinama, ar yra reikalas žmogų gaudyti ir bausti. Jei, pavyzdžiui, pavogtas senas dviratis, pas mus pradedama byla ir ieškoma – penki policininkai vaikšto ir ieško, kur jis ir kas jį pavogė. Palyginkime, kiek kainuoja senas dviratis ir vieno policininko darbo diena, ir pamatysim, kad valstybė išleidžia keturgubai daugiau, nei padaryta žalos.

Bausmė turėtų būti problemos sprendimo priemonė, o pas mus ji yra tapusi savitiksle. Baudžiame tik tam, kad kažkas būtų nubaustas, atkentėtų.

Bausmė turėtų būti problemos sprendimo priemonė, o pas mus ji yra tapusi savitiksle. Baudžiame tik tam, kad kažkas būtų nubaustas, atkentėtų. Kažkodėl nuo sovietmečio preziumuojama, jog pagrindinis nukentėjusiojo interesas byloje – kad kaltininkas būtų uždarytas, o ne kad būtų atlyginta žala, kad nukentėjęs asmuo vėl kiek įmanoma gerai jaustųsi. Pas mus dėmesys sutelkiamas tik į bausmę, keršto troškimo patenkinimą.

– Turtiniuose nusikaltimuose tai suprantama, tačiau žmogžudysčių atveju juntamas nepasitenkinimas iš visuomenės pusės, keliamas klausimas, kiek kainuoja gyvybė. Reikalaujama kalėjimo, kyla tam tikras spaudimas, o daugelis mažesnių bausmių, leidžiančių išvengti laisvės atėmimo, dažnai laikomos neteisingomis.

– Teisininkai labai mėgsta aiškinti, kad jie būtų švelnesni, bet visuomenė reikalauja kraujo. Nereikalauja. Tokie aiškinimai, kad tai visuomenė, o ne teisėsauga yra represyvi, girdimi visame pasaulyje. Yra vienas specifinis daugelyje šalių taikomas ir visur panašius rezultatus duodantis kriminologinis metodas: paimama kokia nors byla ir nupasakojama apklausiamiems asmenims. Tuomet klausiama – kokią bausmę skirtumėte, ir jie ją „paskiria“. Ta bausmė būna didesnė nei reali teisėjo paskirta bausmė. Tačiau vėliau su žmonėmis pasišnekama – ne argumentuojama, o tiesiog pasišnekama apie bylą, prašoma, kad jie daugiau pagalvotų apie tai. Tuomet dauguma, net ir tie, kurie nusiteikę represyviai, linksta skirti švelnesnes bausmes, nei realiai paskirtos. Tiesiog žmonės pirmiausia sako bet ką, visiškai neįsigilinę.

– Kita vertus, dalis žmonių tokiais atvejais reiškia pritarimą mirties bausmei. Kaip manote, iš kur kyla šis pritarimas ir kodėl tai atrodo kaip aukščiausias teisingumas?

– Kyla iš pykčio. Žmonės nori mirties bausmės, kai reaguoja į kokį nors pranešimą apie žiaurų nužudymą. Jie pyksta, klausia „kaip taip galima?“ ir reikalauja mirties bausmės. Pyktis susikaupia iš labai daug kur: supykdė darbe, parduotuvėje, kieme, daug smulkių dalykų, ir staiga atsiranda kažkas, dėl ko galima nesvarstant susikaupusį pyktį išleisti. Tai ir pykstama.

Kitas dalykas – turi būti pagarba gyvybei, net ir gyvybei tų žmonių, kurie mums atrodo neverti nieko. Pagarba gyvybei yra didelis gėris ir jis vertintinas. Prieš keletą metų buvo pasirodęs paskubomis parengtas vieno parlamentaro siūlymas grąžinti mirties bausmę už itin žiaurius nusikaltimus. Nesmerkiu, kad žmogus pasisako už mirties bausmę, jis yra laisvas taip manyti, laisvas ir kitus įtikinėti. Tačiau negalima rengti įstatymų projektų dėl gyvybės atėmimo kaip kažkokių popiergalių. Gyvybė – absoliuti konstitucinė vertybė, pagarba konstitucinėms vertybėms turi būti.

– Panaikinus mirties bausmę Lietuvoje didžiausia taikoma bausmė yra įkalinimas iki gyvos galvos. Tačiau dar liberalesnėse visuomenėse net ir tokia bausmė būtų gana didelė. Bene pats ryškiausias, ko gero, yra 69 žmones Norvegijoje nužudžiusio Anderso Breiviko atvejis. Jis nuteistas 21 metams ir turi galimybę būti paleistas. Kartais tai atrodo sunkiai suvokiama: per tokį ilgą laiką galima padaryti daug ką, tačiau ar galima pakeisti žmogų iš esmės?

– A.Breiviko atvejis daug ką pasako apie norvegų visuomenę: net ir po tokio įvykio jie rado savyje stiprybės reikalauti ne keršto, bet teisingumo, ir tai daug ką pasako. Jie suvokia jį kaip absoliutų blogį, ir vis tiek jis kalėjime atsidūrė 21 metams, taip pat kaip visi. Jie vertina savo teisinę sistemą, nes tai yra jų sistema, jų valstybė ir dėl vieno žmogaus nubaudimo ji nekaitaliojama.

– Ar toli mes esame nuo norvegų, jei lygintume teisėsaugos politiką?

– Visi paaiškinimai, kad mums reikia lygiuotis į Skandinavijos šalis, – nonsensas. Pirmiausia lyginkime save su Lenkija ar Čekija. Prilygtume joms – ir tai jau būtų daug.

– Bet yra tokių atvejų, kai rimtai gali abejoti, ar išleisti žiaurius nusikaltėlius – teisinga.

– Gali būti, kad šiais metais turėsime įtvirtinti lygtinio paleidimo galimybę nuteistiesiems iki gyvos galvos. Europos Žmogaus Teisių Teisme panašią bylą yra pralaimėję anglai, ir dabar aštuoni nuteistieji yra kreipęsi į Strasbūro teismą. Aš neįsivaizduoju, kad jis priimtų kitokį sprendimą mūsų atžvilgiu.

Mes vienintelė Europos valstybė, netaikanti lygtinio paleidimo nuteistiesiems iki gyvos galvos. Kitose valstybėse to nebuvo galima taikyti kai kuriems nuteistiesiems iki gyvos galvos, pas mus – visiems. Tą bylą pralaimėsime, jei iki to laiko nepakeisime įstatymų. Gal bus susiprasta pakeisti įstatymus iki teismo sprendimo, ir valstybė bent išvengs didelių sumų, kurias reikės mokėti tiems asmenims.

Tai, jog atsiras lygtinio paleidimo galimybė, tikrai nereiškia, kad jie bus paleidžiami. Galimybė nėra teisė reikalauti, tai teisė prašyti.

– Dažnai spaudoje nušviečiami atvejai, kai nusikaltimus padaro ir, tarkime, dar 25 metų nesulaukę žmonės, kurie yra jau kelis, jei ne keliolika kartų teisti. Neatrodo, kad tokia dabartinė bausmių sistema veikia, tad gal veiksmingesnės būtų švelnesnės bausmės?

– Kas vyksta, kai žmogui paskiria švelnesnę bausmę, tarkime, laisvės apribojimą? Na, turi žmogus vakare sėdėti namie, porąsyk per savaitę nuvykti į Probacijos tarnybą. Kokią įtaką šita bausmė gali turėti? Jam uždraudžiama kažką daryti ir jis nieko nedaro. Nei dirbama su juo, kad jis keistųsi, nei ką. Nors pastaraisiais metais, stiprėjant probacijos sistemai, tam tikrų pokyčių atsiranda.

Kitas dalykas, kad visiems teisingiausia bausmė atrodo laisvės atėmimas, – bet ką tas laisvės atėmimas padarys? Mūsų Bausmių vykdymo kodekse įrašyta, kad pagrindinis tikslas yra socialinė integracija. Tačiau kaip galima žmogų integruoti į visuomenę, iš pradžių išėmus jį iš tos visuomenės?

Turi būti dirbama su tais, kurie padarė nedidelius nusikaltimus, su tais, kurie dar nenusikalto, su nepilnamečiais. Jei matai, kad vaikas linksta ne ten, reikia pakreipti vystymąsi. Pas mus net minimalios ir vidutinės vaiko priežiūros priemonės, kurios turėtų prisidėti prie vaikų ugdymo, socializacijos, iš tikrųjų tėra represinės, vaikams priderintos Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės.

– Na, bent jau viešai deklaruojama, kad kaliniai įstaigose ne tik sėdi, – kai kurie ir dirba. Kiek tai prisideda prie tolesnės jų integracijos ir ką dar reikėtų padaryti šia kryptimi?

– Vienas dalykas – neturime tikrų duomenų, kiek tokių žmonių įdarbinama. Rezultatai, kurie yra skelbiami, Europos mastu labai maži – kartais apie 20–30 proc. Jei nuteistajam vieną dieną liepiama ką nors iškrauti, bet iki tos dienos jis nieko nedarė ir po tos dienos nieko nedarė, statistikoje atsiranda, kad jis per tą laikotarpį buvo įdarbintas.

Antras dalykas – viešieji darbai. Iš šalies tai atrodo labai teigimai, bet viešiesiems darbams probacijos tarnybos tik priima paraiškas iš organizacijų, kurioms reikia darbo jėgos. Jos gauna paraišką, pasižiūri, ką iš nuteistųjų galima pasiųsti viešųjų darbų, juos nusiunčia ir vėliau gauna raštą iš organizacijos ir savivaldybės, kad nuteistasis kažką dirbo. Nei ieškoma, kur jiems dirbti, nei iš tikrųjų žiūrima, kaip ir ką jie dirbdami darė. Apskritai į viešuosius darbus pasižiūrėta kaip į nuteistųjų išnaudojimą: tegul jie atkenčia už tai, ką padarė.

Kitose valstybėse tokia bausmės rūšis nyksta – ne visos ir turėjo viešuosius darbus. Viešieji darbai gali būti tik sudėtinė vadinamųjų bendruomeninių bausmių dalis. Atlikdami bausmes žmonės dalyvauja pykčio valdymo programose, jiems padedama susivokti, išmokti gyventi visuomenėje. Be to, viešieji darbai ne kažką gero gali duoti, jau vien dėl to, kad dažnai nuteisti žmonės neturi jokių darbo įgūdžių.

Daugelio mėgstama frazė, kurią pasakė vienas klasikinių kriminologijos teoretikų Franzas von Lisztas: „Geriausia baudžiamoji politika yra gera socialinė politika.“ Tuos žmones reikia įtraukti į visuomenės gyvenimą, kad jie jaustųsi nors kiek reikalingi.

– Tačiau ar reikalavimas atidirbti visuomenei nėra nepagrįstas? Vėlgi, dalis žmonių apeliuoja į tai, kad, nepaisant laisvės suvaržymo, nuteistieji turi stogą virš galvos, maitinimą, kai kada ir televizorių, biblioteką, galimybę mokytis, kitų teisių ir yra išlaikomi iš mokesčių.

– Vieno nuteistojo laisvės atėmimo bausme išlaikymas kainuoja 18,6 euro kasdien. Žiniasklaida linkusi pasigauti ir savaip sureikšminti tokius skaičius. Tačiau iš jų maistui, patalynei, higienos priemonėms iš tikrųjų tenka euras, gal vos vos daugiau. Aišku, kai kas gauna perlaidas, kai kas turi kažkiek pinigų, kiti gauna kokį nors darbą ten, yra galimybė nueiti į parduotuvę.

Mums atrodo, kad išlaikymą skiriame kaliniams, tačiau pinigai daugiausia nueina kalinių ir senų kalėjimų priežiūrai. Pavyzdys apie vieną laisvės atėmimo įstaigą: karšta vasaros diena, nuo drėgmės iš sienų patalpoje – tirštas rūkas. Išimti visi langai. Kodėl? Todėl, kad per metus „išsidaužo“. Pavasarį išimami, rudenį įdedami.

Algimantas Čepas

– Kita dažnai minima kalėjimo problema: patekimas į tokią aplinką nesprendžia problemos, tačiau ją gilina, nes dėl vyraujančios kalėjimo subkultūros kaliniai susiduria su fiziniu ir psichologiniu smurtu, be to, gali užmegzti naujus, ne visada teigiamus ryšius. Ar yra galimybių ją prislopinti ar naikinti?

– Yra. Estai jau spėjo gerokai sumažinti jos mastus. Jie tiesiog pastatė kamerų tipo įstaigas – kaliniai turi savo kameras. Pas mus – bendrabučio tipas, kai esi nakčiai užrakinamas su 12 kitų žmonių ir tuomet kas vyksta, tas vyksta. Tačiau nepritariu įsitikinimui, kad jei atsiras kamerų sistema, hierarchijos neliks. Kalėjimo subkultūra liks – vien tik namo pakeisti neužtenka, reikia, kad keistųsi ir gyventojai. Reikalingos programos, kaip tai suvaldyti. Vis dėlto patalpos gerokai palengvintų problemos sprendimą.

Pas mus pagrindinė bėda, kad įkalinimo įstaigos labiau sutelktos Pietų Lietuvoje. Pirmiausia tai neturi būti rezervatai. Kita, dalykinė problema, – žmonės iš kalėjimo vis tiek išeina. Ir prieš jiems išeinant juos reikėtų perimti į probacijos sistemos priežiūrą. Bet kai pareigūnas yra Skuode, o kalinys išeina iš Marijampolės, koks gali būti pasirengimas jį priimti? Pagal Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją norima, kad įkalinimo įstaigos būtų išdėstytos tolygiai ir būtų mažesnės. Mūsų kalėjimai labai dideli. Normalus vakarietiškas kalėjimas skirtas 300–400 žmonių, pas mus – tūkstančiams. Jei jie būtų tolygiai išdėstyti, visi probacijos tarnybų skyriai galėtų geriau pasirengti priimti išėjusius kalinius.

– Neseniai Kalėjimų departamentas pranešė, kad domisi galimybe įkurti naują tardymo izoliatorių netoli Skuodo. Turint omenyje požiūrį į kalinius, naujos įkalinimo įstaigos taip pat gali sulaukti visuomenės ir atskirų bendruomenių pasipriešinimo, juk joms įrengti ne tik skiriama biudžeto lėšų, bet ir greičiausiai mažai žmonių nori gyventi šalia kalėjimo?

– Amerikoje kaip tik norima gyventi šalia kalėjimo, nes paskui jį ateina pinigai. Atsiranda darbo: iš pradžių statybininkams, paskui aptarnaujančiam personalui ir panašiai. Tai yra tam tikra investicija į tam tikrą regioną, tik pas mus tokia žinia neiškomunikuojama.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Kalėjimų daugėja, bet nusikaltėlių nemažėja. Recidyvizmo riziką gali sumažinti kalinių bendravimas su visuomene. Tik kaip bendrauti, kai ji jų bijo?

Po tragedijos Panevėžyje, kai nusikaltėliai išprievartavo ir gyvą automobilyje sudegino moksleivę, ekspertai pateikė daugybę vertinimų, visuomenė – dar daugiau klausimų, buvo rasti ne tik nusikaltimo kaltininkai, bet ir nustatyti visi klerkai bei verslininkai, kurių nusikalstamas abejingumas neužkirto kelio šiai tregedijai. Tačiau vienas klausimas iškeltas nebuvo: kas suformavo tokius antžmogius pabaisas. Nebuvo tokio klausimo, natūralu, kad nėra ir atsakymų. Tad į šį klausimą pabandys atsakyti “Veidas”.

Kai paaiškėjo, kad gyvos sudegintos merginos egzekucijos autoriai yra jauni, bet jau po kelis kartus teisti įtariamieji, Lietuva gavo atsakymą į kamavusį klausimą ir tarsi lengviau atsikvėpė. Esą tokie antžmogiai gali būti tik nusikaltėliai recidyvistai. Tą kartą Panevėžyje nepilnametę myriop pasiuntė jauni, bet po kelis kartus teisti sėbrai: vienas 22 metų amžiaus turi 4 teistumus, o kitas per 33 gyvenimo metus spėjo užsidirbti 5 bausmes.
Galėtume lenkti pirštus, kiek dar rezonansinių ir smulkių nusikaltimų, be tragedijos Panevėžio rajone, padaro buvę kaliniai. Dažnai jie negauna antro šanso pasitaisyti ir laisvėje neužtrunka, nes atlikę bausmę tik ir ieško naujų aukų, naujų nusikaltimų, kad vėl grįžtų už grotų. Girdi, buvusių kalinių nebūna, neva kriminalinė karjera sulig bausmės pabaiga nenutrūksta – tokios nuotaikos kamuoja visuomenę.
„Yra ligonių, kuriuos reikia izoliuoti nuo visuomenės. Bet kitais atvejais, kai kalinyje įžiūri žmogų, yra didelė tikimybė, kad jis pasikeis. Dauguma žmonių, kurie ateina į reabilitacijos centrą, dažnai jame ir gyvena, į kalėjimą jau nebesugrįžta, – pasakoja Lietuvos kalinių globos draugijos reabilitacinio centro vadovė Milda Bliumenzonienė. – Jei tie jaunuoliai Panevėžio rajone būtų buvę prižiūrimi, kas nors jau būtų pamatęs, kas jiems darosi, ir, galimas daiktas, nusikaltimas nebūtų įvykęs“.
Už žiaurias istorijas, kaip nuo buvusių kalinių rankos nukentėjo mergina Panevėžio rajone, ar studentas Lentvario geležinkelio stotyje, labiau bauginti gali mintis, kad gatvėje sutinkame daugiau kaip tūkstantį bausmės dar neatlikusių kalinių, laisvėn paleistų lygtinai. Pernai Liepą įsigalėjęs naujas Probacijos įstatymas įkalinimo įstaigų vartus atvėrė ne tik kišenvagiams ar už kelis gramus narkotikų pasodintiems jaunuoliams, bausmę baigti laisvėje gali net labai žiaurius nusikaltimus padarę nuteistieji. 2012 m. probacijos tarnybos prižiūrėjo 21107 asmenis (3260 iš jų bausmės vykdymas atidėtas, 2950 nuteisti laisvės apribojimo bausme, o 1005 iš pataisos įstaigų paleisti lygtinai).
Lygtinai paleistus nuteistuosius laisvėje ne tik akylai stebi probatoriai. Prieš priimant sprendimą leisti bausmę atlikti už pataisos įstaigos ribų, lygtinio paleidimo komisijos ir teismas itin kruopščiai tiria visą nuteistųjų istoriją. Svarbu, ar nuteistasis palaiko ryšius su šeima, kokios darbo ir gyvenimo sąlygos jo laukia kitapus tvoros, ar geranoriškai jis vykdo piniginius įsipareigojimus. Tačiau didžiausią įtaką galutiniam teismo verdiktui daro rizikos balas, kuris parodo tikimybę, kad kalinys nusižengs vėl. Nepaisant detalaus tyrimo, nė vienas iš „Veido“ kalbintų ekspertų neprisipažino galintis garantuoti, kad nuteistasis laisvėje pasirinks doros kelią ir išsižadės nusikaltimų.
„Atrodytų, atlikęs bausmę žmogus iš mūsų įstaigos išeina tinkamai pasiruošęs gyvenimui, bet negalime numanyti, kas jam atsitiks rytoj. Tiesa ta, kad šiandien nuteistieji nelabai turi kur eiti, laisvėje jiems nepasiūlo veiklos, kuria užsiėmė įkalinimo įstaigose. Jie pradeda blaškytis, todėl pasitaiko tragedijų. Rimtų nusikaltimų riziką padidina narkotikai ir alkoholis, kuriuos laisvėje jie gali vartoti be saiko“, – pirmąjį įspūdį po kalėjimo vartų nupasakoja Alytaus pataisos namų direktorius Kęstutis Jasmontas.
Kad nuteistieji sugrįš į kalėjimą, rizika didelė, bet vis dėlto, blogiausias scenarijus yra tik prielaida. JAV Teisingumo statistikos biuro skirtingais metais atlikti tyrimai liudija apie recidyvizmo mastą: iš 10 buvusių kalinių, 5 iš jų į kalėjimus grįžta greičiau nei po trejų metų, o 2007 m., kai iš kalėjimų išėjo daugiau kaip 1 mln. kalinių, 16 proc. į už grotų grįžo dar tais pačiais metais. Pasirodo, kad didžiausią naujo nusikaltimo tikimybę (daugiau kaip 70 proc.) turi įvykdžiusieji įvairias vagystes, bet nusikaltėliai pakartoja ir sunkius nusikaltimus (2,5 proc. prievartautojų, 1,2 proc. žudikų). Kalėjimų departamento duomenimis, 2012 m. metais laisvės atėmimo bausme buvo nuteisti 536 asmenys, kurie ne vėliau kaip prieš metus jau buvo teisti laisvės atėmimo bausme. Vadinasi, 16,4 proc. išėjusių į laisvę, atgal sugrįžo pirmaisiais metais. Taigi, kodėl šalyje, kurioje veikia per 10 pataisos namų ir ruošiamasi statyti naujas įkalinimo įstaigas, nuteistieji nepasitaiso, o nusikaltimų nemažėja? Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose, bausmių vykdymo sistemoje, 2010 m. dirbo 3721 specialistas. Panašiai tiek mokytojų dirba visos Šiaulių apskrities bendrojo ugdymo įstaigose, bet juk dauguma Šiaulių krašto moksleivių mokyklos kurso kartoti nelieka.
M.Bliumenzonienė kritikuoja baudžiamąją sistemą, kuri užuot perauklėjusi nuteistuosius, sukuria visą galimybių arsenalą pasireikšti jų kriminaliniam potencialui.
„Kai žmogus dvyliktą kartą kali Vilniaus pataisos namuose ir nežino kodėl, bet elgiasi vis blogiau, nuoširdžiai nesuprantu, kokią funkciją atlieka tokia įstaiga ir kodėl ji dar neuždaryta“, – svarsto M.Bliumenzonienė. Anot jos, nėra ko stebėtis grįžtamumo į pataisos namus mastu, nes jie tampa tiesiog „namais“, kuriuose už nieką nereikia mokėti, o dar laukia savi draugai. Tiesa ta, kad kalėjimo jau niekas nebijo.
Pasaulinė tendencija, kad įkalinimo vietų ir jų darbuotojų daugėja, įrodo, kad kalėjimų sistema yra pramonė, kuri prasikaltusį tik dar labiau sugadina ir kuria naujus nusikaltėlius, o teisinė sistema vargiai atskiria nuteistuosius, kurie iš tikrųjų yra nepataisomi ir turėtų likti už grotų – įsitikinęs Norvegijos kriminologas ir sociologas Nils Christie.

Kalėjimai sugadina
Prielaidą, kad laisvės atėmimo bausmė padidina riziką kartoti nusikaltimus, VDU sociologė Rūta Petkevičiūtė paaiškina nuteistųjų laisve bendrauti. Visoms grupėms būdingos bendravimo taisyklės kalėjime perauga į subkultūrą, paremtą kriminalinio pasaulio įstatymais. Kitaip tariant, nuteistieji marias laiko gali išnaudoti naujiems planams kurti ir nusikaltimų schemoms tobulinti. Megzdami naujas pažintis, jie, vienok, ne atsiriboja nuo nusikalstamo pasaulio, bet „tobulėja“ ir ruošiasi į jį sugrįžti, užsitarnauti dar didesnį autoritetą.
„Lokaliniuose sektoriuose kali po 300–400 nuteistųjų, todėl jie gali nevaržomai bendrauti, taigi, ir tobulinti neigiamus įgūdžius“, – apibendrina sociologė.
Ne mažesnę žalą įkalinimo vietose nusikalstamumui turi ir hierarchija, kurios laikydamiesi kaliniai nusikalsta dar už grotų, taip prailgindami bausmės laiką. 20 metų baudžiamojoje sistemoje dirbantis K.Jasmontas tikina, kad dabartinė kalėjimo kultūra žiaurumu nė iš tolo neprimena sovietmečiu buvusios tvarkos, kai už biliardo lazdą kaliniai vieni kitiems trupindavo kaukoles. Pareigūnas pripažįsta, kad nors ir švelnesnė, kalėjimo mokykla egzistuos tol, kol kalintys nuteistieji nebus atskirti vieni nuo kitų.
„Išgyvendinti kalinių subkultūrą padėtų tik kamerų sistema. Jei nuteistieji gyventų, pavyzdžiui, po du, o ne bendrabučiuose, jų galimybės bendrauti būtų apribotos, be to darbuotojams būtų lengviau juos prižiūrėti“, – įsitikinęs K.Jasmontas.
Griežtesnė gyvenimo sąlygų tvarka pasiteisino Lukiškių tardymo izoliatoriuje– kalėjime. Vienoje jo kameroje kali daugiausiai 8 nuteistieji, todėl rizika skleisti kalinių ideologiją, mažiausia, kokia gali būti, įsitikinęs direktoriaus pavaduotojas Romas Ostanavičius. Iš 20 lygtinai paleistų kalinių, atgal čia dar negrįžo nė vienas.
„Lygtinai į laisvę gali būti paleidžiami tie, kurie dirba ūkio aptarnavimo brigadoje, už darbą gauna atlygį. Tai reiškia, kad jie jau išsižadėjo bet kokių subkultūros savybių, jų elgesys turi būti nepriekaištingas“, – paaiškina R.Ostanavičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Liepos 1-ąją Lietuvoje įsigalioja Probacijos įstatymas, numatantis lygtinai nuteistų asmenų kontrolę elektroninėmis stebėjimo priemonėmis. Pareigūnų teigimu, vieno nuteistojo išlaikymas valstybei šiandien kainuoja apie 50 litų per dieną, o pritaikius modernią įrangą, kaina tesiektų apie 13 litų.

Probacija yra sąlyginė alternatyva paskirtai laisvės atėmimo bausmei, kurios metu vykdoma probuojamojo priežiūra. Vadovaujantis įstatymu, lygtinai nuteistam asmeniui ar įtariamajam ant kojos būtų uždėta apyrankė, kurios judėjimas bus stebimas kompiuterio monitoriuje. Visgi elektroninės kontrolės prietaisas nuteistajam bus užsegamas teismo sprendimu ir tik pačiam asmeniui sutikus.
Seimui patvirtinus minėto įstatymo pataisas, buvo paskelbtas viešasis konkursas dėl elektroninės kontrolės prietaisų pirkimo. Teisingumo ministerija viešai pakvietė visus elektroninių apyrankių bei kitų modernių stebėjimo priemonių tiekėjus ir gamintojus pristatyti šios įrangos pritaikymo galimybes, naudojimo ypatumus.
Konkursą laimėjusi įmonių grupei „Penki kontinentai“ priklausanti bendrovė BS/2 pristato elektroninės stebėjimo įrangos gamintojos Didžiosios Britanijos kompanijos „Serco Geografix Ltd.“ elektroninę kontrolės apyrankę ir stebėjimo programinę įrangą. Tai įrenginiai, kuriuos galima pritaikyti pačiose įvairiausiose sferose, tad įrangos tiekėja ir platintoja Lietuvoje kompanija BS/2, daugiau nei 10 metų dirbanti saugos technologijų sprendimų srityje, čia įžvelgia didžiules verslo galimybes. Bendrovės siūlomas asmens atpažinimo įtaisas (apyrankė) užsegamas labai paprastai, nenaudojant jokių įrankių. Jis labai lengvas ir nevaržo nuteistojo judesių, o pažangi įtaiso optinių skaidulų sistema leidžia lengvai pastebėti pasikėsinimą sugadinti įtaisą. Be to, apyrankė atspari vandeniui ir pasižymi ilga elementų veikimo trukme.
Nuteistojo asmens buvimo vieta kontroliuojama elektroninėmis stebėjimo priemonėmis. Vietovės stebėjimo įtaisas su laidinio telefono arba GSM ryšiu ir elektroninės kontrolės įrenginiai bus sujungti į centrą, iš kurio stebima, ar elektroninį prietaisą nešiojantis nuteistasis nepažeidžia skirtų apribojimų, ar nebandoma jį sugadinti. Programinė įranga, valdoma iš stebėjimo centro arba internetu, fiksuoja visus pranešimus. Su pažeidėju galima susisiekti telefonu, tad pareigūnams nebereikia fiziškai važiuoti ir tikrinti, kaip nuteistieji gyvenamojoje vietoje laikosi teismo paskirtų pareigų.
Pasak teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, elektroninis stebėjimas ir tam skirtos įrangos naudojimas padės sumažinti kalinių skaičių, be to, tai yra puiki resocializacijos priemonė. Taikant elektroninį stebėjimą asmuo nėra izoliuojamas nuo visuomenės, turi galimybę dirbti, mokytis, gyventi šeimoje, padengti nusikalstama veika padarytą žalą, mokėti mokesčius. Ministro teigimu, svarstoma galimybė nuteistiesiems patiems susimokėti už asmens tapatybės įtaisus, o tai leistų dar efektyviau taupyti mokesčių mokėtojų pinigus.

Ligoniams, kariams, nuteistiesiems, žmonėms, gyvenantiems socialinės globos įstaigose maitinti kasmet iš valstybės biudžeto skiriama milijonai litų.

Vien tik laisvės atėmimo vietoms išlaikyti (personalo atlyginimams, nuteistųjų išlaikymui, pastatų priežiūrai, komunalinėms paslaugoms ir kt.) iš valstybės biudžeto 2012 m. buvo atseikėta 157,5 mln. Lt. Vienam nuteistajam per dieną maistui skiriama nuo 3,62 Lt iki 7,23 Lt, priklausomai nuo lyties ir ar žmogus kalėjime dirba, ar ne. Brangiausiai mokesčių mokėtojams atsieina karių maitinimas – nuo 15,91 Lt iki 26,14 Lt.
Vieno asmens, gyvenančio senelių, vaikų globos namuose ir turinčių negalią pensionuose, maitinimas kainuoja apie 10 Lt. Panaši suma skiriama ir ligonių maistui. Tiesa, kiekviena asmens sveikatos priežiūros įstaiga pati sprendžia, kokią sumą gali išleisti vieno ligonio maitinimui. Pavyzdžiui, VU Santariškių klinikos perka maitinimo paslaugą, kurios kaina 10 Lt per dieną, LSMU Kauno klinikose maistui skiriama 6–7 Lt.
Beje, ligoninėse šios sumos nesikeičia daugelį metų, tad brangstant maisto produktams maitinimo paslaugų tiekėjai priversti taupyti. O taupo, kaip kas sugalvoja, tarkime, net sergantys vaikai ligoninėse gauna pieniškų dešrelių. Kauno klinikų gydytoja dietologė Rūta Rokaitė sako, kad nors maistingų medžiagų dešrelėse nėra, tačiau jos nėra ir draudžiamos.
Gulėję ligoninėse pastebi, kad tiek vaikų, tiek suaugusiųjų racione trūksta vaisių. „Dažniausiai į valgiaraštį įtraukiami tik obuoliai, bet ne dėl to, kad taupoma. Bananai greitai genda, o citrusiniai vaisiai nemažai daliai žmonių, ypač vaikų, sukelia alergines reakcijas, pučia pilvą. Tad vaisiai keičiami daržovėmis“, – paaiškina R.Rokaitė.
Oficialiai skelbiama, kad visose valstybės išlaikomose įstaigose valgiaraščiai subalansuoti atsižvelgiant į tai, kiek būtina gauti per parą maistinių medžiagų ir kilokalorijų, o maisto daviniai per pastaruosius metus nemažėjo, tačiau vis dėlto produktai daug kur buvo keičiami pigesniais. Anot Kalėjimų departamento atstovės Audrės Mišeikienės, tam tikra dalis grikių, ryžių kruopų buvo pakeista perlinėmis, miežinėmis ir kvietinėmis, jautiena pakeista į paukštieną. O kariams, pasak plk. ltn. Sigito Mundrio, sumažėjo sauso maisto davinių. Jie keičiami karštu maistu.

"Veido" archyvas

Baltarusijos režimas turi paleisti politinius kalinius ir imtis demokratinių reformų, penktadienį Vilniuje pareiškė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton).

“Kartu mes reikalaujame, kad Baltarusija paleistų politinius kalinius ir imtųsi demokratinių reformų”, – sakė H.Clinton bendroje spaudos konferencijoje su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite.

“Liūdna, kad Baltarusijos žmonių padėtis taip skiriasi nuo jų kaimynų. Tai mums primena, kad pilnos ir laisvos Europos kūrimas dar nėra baigtas”, – kalbėjo H.Clinton.

Autoritarinis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka sulaukė Vakarų sankcijų, kai po pernai gruodį vykusių prezidento rinkimų ėmėsi griežtų represijų prieš opozicijos atstovus. Vėliau dalis opozicijos lyderių sulaukė laisvės atėmimo bausmių.

Europos Sąjunga (ES) ir JAV uždraudė A.Lukašenkai ir dar keliems šimtams aukštų pareigūnų atvykti į šias šalis, tačiau rimtų ekonominių sankcijų režimas nesulaukė. Lietuva pasisako prieš ekonomines sankcijas, sakydama, kad tai gali neigiamai paveikti finansų krizė nuskurdintus eilinius baltarusius.

Lietuvoje kitą savaitę lankysis Europos ekspertų delegacija, ketinanti įvertinti, kaip įstaigose, kuriose žmonių laisvė apribota, užtikrinamos žmogaus teisės.

Pasak Teisingumo ministerijos, nėra žinoma, kurias įstaigas Europos komiteto prieš kankinimus ir kitokį nežmonišką, žiaurų ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) delegacija ketina aplankyti, tačiau tikimasi, jog aplankytosios paaiškės vizitui einant į pabaigą.

TM duomenimis, komitetas inspektuoja ne tik pataisos įstaigas, policijų areštines, užsienio piliečių registravimo bei pabėgėlių priėmimo centrus, bet ir psichiatrines ligonines, vaikų auklėjimo ir globos namus bei kitas įstaigas, galinčias riboti jose laikomų asmenų laisvę.

CPT delegacija Lietuvoje viešės savaitė, o jos išvados valstybėms paprastai pateikiamos per tris mėnesius po vizito.

“Po apsilankymo pateikta Komiteto ataskaita leis įsivertinti esamą situaciją bei pateiktomis išvadomis remtis priimant su šių įstaigų veikla susijusius sprendimus,” – teigiama TM pranešime.

Pagal vertintojų delegacijos pateiktas išvadas Komitetas valstybėms teikia rekomendacijas ir pasiūlymus dėl tikrintose įstaigose laikomų asmenų teisių apsaugos.

Teisė CPT atlikti tokias patikrinimo procedūras yra numatyta Europos konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kuri Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 1999-aisiais.

CPT delegacijos vizitas Lietuvoje buvo numatytas dar balandžio viduryje, tačiau tuomet dėl vulkaninio debesies sukeltų trukdžių jis neįvyko.

Paskutinį kartą CPT atstovai mūsų šalyje lankėsi 2008-aisiais. Apie po šio vizito pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą Vyriausybė pernai rudenį Komitetui yra pateikusi viešą ataskaitą.

Mažiausiai keturi tardymo izoliatoriai-kalėjimai Lietuvoje iki 2015-2017 metų iškils kaip pusiau  arba visiškai privatūs, teisingumo ministrą Remigijų Šimašių antradienį  cituoja dienraštis “Lietuvos rytas”.

Nuspręsta, kad pirmoji tokia įstaiga iškils šalia Šiaulių uždaryto sąvartyno – suformuotas valstybei priklausantis sklypas, todėl liko tik paskelbti konkursą. Valdžia tikisi, kad kalėjimus pastatys privatūs investuotojai, pastatus prižiūrės privatūs komunalininkai, o  nusikaltėlius saugos privati saugos bendrovė.

Pasak teisingumo ministro, netrukus bus skelbiamas žemės sklypų,  kuriuose stovės ir kiti kalėjimai, įsigijimo konkursas. Privatūs kalėjimai kils  ne tik šalia Šiaulių, bet ir prie Vilniaus, Klaipėdos ir Panevėžio.

Apskaičiuota, kad naujų kalėjimų statyba ir įrengimas kainuotų apie  320 mln. litų.

“Valstybė neturi galimybių skolintis naujų kalėjimų statybai. Tad jie turėtų būti statomi visiškai arba iš dalies už privačių investuotojų pinigus”, – teigė R.Šimašius.

Dalį išlaidų ketinama padengti pardavus senuosius kalėjimus ir jiems priklausančius sklypus. Už Marijampolės, Panevėžio pataisos namus,  Lukiškių kompleksą ir Šiaulių tardymo izoliatorių tikimasi gauti apie 300 mln.  litų.

Europos ekspertai vertins, kaip Lietuvoje užtikrinamos žmonių, kurių laivė apribota, teisės. Kitą savaitę Lietuvoje lankysis Europos komiteto prieš kankinimus ir kitokį nežmonišką, žiaurų ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) delegacija, pranešė Teisingumo ministerija.

Komiteto nariai vertins, kaip laisvės atėmimo įstaigose užtikrinamos žmogaus teisės, bei pateiks savo išvadas.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius pareiškė šį vizitą vertinąs kaip efektyvią pagalbą atliekant nešališką analizę bei identifikuojant problemiškiausias sritis. Po apsilankymo pateikta ataskaita Lietuvai leis įvertinti esamą situaciją bei pateiktomis išvadomis remtis priimant su šių įstaigų veikla susijusius sprendimus.

Teisė CPT atlikti tokias patikrinimo procedūras numatyta Europos konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kuri Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 1999 metų kovo 1 dieną.

Pagal vertintojų delegacijos pateiktas išvadas, komitetas valstybėms teikia rekomendacijas ir siūlymus dėl tikrintose įstaigose laikomų asmenų teisių apsaugos. Išvados valstybėms paprastai pateikiamos per tris mėnesius po vizito.

Komiteto nariai inspektuoja ne tik pataisos įstaigas, policijų areštines, užsienio piliečių registravimo bei pabėgėlių priėmimo centrus, bet ir psichiatrines ligonines, vaikų auklėjimo ir globos namus bei kitas įstaigas, kuriose gali būti laikomi asmenys, kurių laisvė yra apribota.

Paskutinį kartą CPT atstovai mūsų šalyje lankėsi 2008 metais. Po šio vizito komitetas Lietuvai pateikė rekomendacijas, kurių įgyvendinimo viešą ataskaitą Vyriausybė komitetui pateikė pernai rudenį.