Nors ir su nemaloniais nuotykiais, nors ir su trukdymais, Vilniaus universiteto Žygeivių klubo nariams pavyko pasiekti Lietuvos rekordą – slidėmis užkopti į vieną aukščiausių Kunluno regiono viršūnių ir nuo jos nučiuožti žemyn.

Kalnai, pasidabinę storomis sniego mantijomis ir tviskančiomis ledo karūnomis, vilioja ne vieną laukinės gamtos ištroškusį romantiką. Tačiau tokių vietovių, kuriose galima mėgautis vienatve – kad dienų dienas nesutiktum nė gyvos dvasios, o aplinkui stūksotų bevardės, žmogaus nepaliestos viršūnės ir kvapą gniaužtų perėjos, Žemėje sparčiai mažėja. Dažniausiai tokių vietovių esama arba itin sunkiai pasiekiamuose regionuose, arba neramiuose planetos taškuose, kur net patys didžiausi drąsuoliai vengia kišti nosį.
Būtent toks yra Kunluno Muztag Ata masyvas, stūksantis Kinijos vakaruose, Sindziango regione, netoli Pakistano, Kirgizijos ir Tadžikijos pasienio. Šie kalnai mažai tyrinėti dėl to, kad sovietiniais laikais keliautojų į juos neleisdavo, o dabar čia neramu tiek dėl kontrabandos kelių, vedančių iš Pakistano, tiek dėl istorinių vietinių gyventojų uigūrų bei atėjūnų kinų nesutarimų.
Tačiau, nepaisant neramumų, laukinės kalnų viršūnės vilioja patyrusius keliautojus, svajojančius tapti pirmaisiais žmonėmis, įkopusiais į juos. Ne išimtis ir lietuvių žygeiviai. Taigi šiais metais į Kunluno kalnus leidosi penki Vilniaus universiteto Žygeivių klubo nariai: ekspedicijos vadovas Šarūnas Zigmantas, Algimantas Kuras, Šarūnas Oberauskas, Saulius Damulevičius ir Tomas Šalkus, o prie jų prisidėjo dar ir alpinistė bei maratonininkė Danguolė Bičkūnienė.
Tiesa, keturi keliautojai Kunluno kalnuose jau buvo lankęsi prieš penkerius metus. Tuomet žygeiviai įkopė į tris bevardes, aukštesnes nei 5 tūkst. m perėjas, kurioms suteikė Alfos, Kristinos (Altajaus kalnuose žuvusios alpinistės Kristinos Bumelytės atminimui) bei Mylinčių Žmonų pavadinimus, bei dvi viršūnes: 5570 m viršūnė gavo Senojo Vilniaus, o 6130 m viršūnė – Vilniaus universiteto Žygeivio klubo vardą. Pastaroji yra aukščiausia lietuviškai pavadinta viršūnė. Vis dėlto tie, kurie šių pavadinimų puls ieškoti žemėlapyje, jų neras net naujausiuose pasaulio atlasuose.
„Šie pavadinimai žemėlapiuose niekada neatsiras kaip geografiniai pavadinimai, mat susitarti su kinais dėl tokių dalykų praktiškai neįmanoma“, – pasakoja abiejose ekspedicijose dalyvavęs A.Kuras ir priduria, kad šiais laikais alpinistai, pasiekę nežinomas perėjas ar įkopę į bevardžius kalnus, nesuteikia geografinių pavadinimų kaip senųjų laikų atradėjai, o tiesiog pavadina kalnus, kad žmonėms, ieškantiems informacijos apie tą regioną, būtų lengviau orientuotis.
Šių metų ekspedicijos nariai išsikėlė tris tikslus: tik atvykę turėjo leistis į kalnų žygį, kurio metu aklimatizuotųsi prie aukščio, o tada koptų į nusižiūrėtą bevardį 6849 m aukščio kalną ir galiausiai jau būtų pasirengę šturmuoti Muztag Ata (7546 m), vieną aukščiausių regiono viršūnių. A.Kuras su dviem bendražygiais S.Damulevičiumi ir Š.Oberausku planavo kopti į kalną iki pat viršūnės ir nuo jos nusileisti slidėmis, o likę komandos nariai ketino lipti sniegžengiais. Tačiau įgyvendintas buvo tik trečiasis žygio tikslas – įkopta į Muztag Ata.
Bet ir to užteko, kad ši ekspedicija Lietuvos alpinizmo čempionate užimtų antrą vietą aukštuminių įkopimų klasėje, o Baltijos šalių alpinizmo čempionate ekspedicijos dalyviams atitektų trečioji vieta tarp tos pačios klasės alpinistų. Beje, per šią ekspediciją pasiektas ir Lietuvos rekordas, tiesa, kol kas oficialiai nepatvirtintas: į tokį aukštą kalną lietuviai su slidėmis dar nebuvo įkopę ir nuo jo nučiuožę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau nei pusė į kalnus važiuojančių slidininkų ar snieglentininkų baiminasi susidūrimo su neblaiviais žiemos sporto mėgėjais.

Kas trečias mano, kad alkoholio vartojimas neabejotinai turi įtakos gebėjimams leidžiantis nuo kalnų, o iš slidinėjančių Čekijos kalnuose visiškai negeria vos 7 proc. vyrų ir 28 proc. moterų. Tokius duomenis atskleidė vienos iš didžiausių pasaulyje draudimo grupių RSA Čekijoje surengta apklausa.

Duomenys gauti apklausus slidinėjančius Čekijos kalnuose. Slidininkų ir mėgėjų laisvalaikį praleisti kalnuose apklausą surengė RSA grupei priklausanti Čekijos draudimo bendrovė. Į Čekiją slidinėti dažnai vyksta ir lietuviai. Kaip rodo „Lietuvos draudimo“ kelionių draudimo statistika, pačios artimiausios mums šalys – tarp jų ir Čekija – yra dažniausiai pasirenkamos lietuvių žiemos atostogoms.

„Apie tai, kad kai kurių susidūrimų leidžiantis nuo kalno būtų galima išvengti, jei ne kalnuose vartojamas alkoholis, ne kartą prasitarė mūsų klientai, nukentėję ir patyrę traumas kalnų kurortuose. Yra ir tokių, kurie prisipažino, kad galbūt nebūtų patyrę traumos, jei šio laisvalaikio praleidimo būdo nebūtų derinę su atostogų palydovu – taurele. Čekų surengta apklausa tik dar kartą patvirtino, kad dažnam čekui ar lietuviui atostogos ir alkoholis neatsiejami. Tam, kad sveikata būtų tikrai apsaugota, turi keistis žmonių požiūris į alkoholio ir slidžių derinį“, – teigė Jonas Stasinas, AB „Lietuvos draudimas“ Asmens žalų skyriaus vadovas.

Čekijos kalnuose prieš nusileidimą išgeria 8 iš 10

Apklausa atskleidė, kad net 8 iš 10 į Čekijos kalnus vykstančių apklaustų slidininkų prieš nusileidimą „pasistiprina“ alkoholiniais gėrimais. Nepaisant to, net trečdalis išgeriančių slidžių mėgėjų sutinka, kad išgėrus leistis nuo kalno su slidėmis – toks pats nusikaltimas, kaip neblaiviam vairuoti automobilį.

Specialistai patvirtina – nuo kalno besileidžiančio slidininko sulėtėjusios reakcijos keliamą pavojų galima palyginti su 50 km/h greičiu važiuojančio vairuotojo reakcijos sutrikimais.

Slidinėjimas „po taurelės“ didina susidūrimų ir nelaimių riziką, nes net ir nedidelis alkoholio kiekis kraujyje silpnina slidinėjimo gebėjimus. Pagrindinė to priežastis – sulėtėjusi reakcija ir sutrikusi lygsvara. Tarp ketinančių slidinėti Čekijos kalnuose, net 52 proc. baiminasi susidūrimo su išgėrusiais kolegomis. Dauguma kalnų slidininkų sutinka, kad šalmas negali apsaugoti nuo visų išgėrusių žiemos sporto mėgėjų keliamų pavojų.

Klaidinga manyti, kad šaltis išblaivo

„Dalis slidininkų tiki legenda, kad alkoholio poveikį panaikina šaltis. Tačiau iš tiesų, šaltis ir žiema neturi įtakos alkoholio įsisavinimui. Karštas vynas ar romas su arbata sudaro įspūdį, jog organizmas sušilo, bet galvoti, kad dėl suvartoto alkoholio pagėrės sugebėjimai, yra ne tik klaidinga, bet ir pavojinga. Tai, kad Čekijos kalnuose visiškai negeria vos 7 proc. vyrų ir 28 proc. moterų, kelia nerimą ne tik mums, bet ir planuojantiems savo atostogas“, – sakė Jonas Stasinas.

„Lietuvos draudimas“ yra šalies ne gyvybės draudimo rinkos lyderis, aptarnaujantis beveik 1 mln. gyventojų. Bendrovė pirmoji šalyje įdiegė naują klientų aptarnavimo standartą „Pažadas“, kuris leidžia efektyviai ir greitai atlyginti žalas. Už deramą žalų administravimą „Lietuvos draudimas“ 2011 metais išrinktas geriausia draudimo bendrove. „Lietuvos draudimas“ priklauso vienai didžiausių draudimo grupių RSA, teikiančiai draudimo paslaugas 130 šalių ir aptarnaujančiai apie 20 mln. klientų visame pasaulyje.

Sėkminga kelionė – tai sveika kelionė, kai iš atostogų sugrįžtama ne tik fiziškai pailsėjus, bet ir išvengus traumų bei ligų.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai teigia, kad šis posakis ypač tinka dabar, kai daugelis krauna lagaminus ruošdamiesi ne į šiltuosius kraštus, o ten, kur daug sniego ir spaudžia šaltukas. Teisingai pasirengti tokiai kelionei ypač svarbu žmonėms, kurie į kalnus keliauja pirmą kartą.

Atostogoms kalnuose būtina tinkamai pasirengti, kitu atveju gali iškilti įvairių problemų. Vienos nemaloniausių – sveikatos sutrikimai. Dėl netinkamai parinktų drabužių ir avalynės galima peršalti bei susirgti, dėl pernelyg didelio fizinio krūvio žmonėms gali pradėti skaudėti sąnarius ir raumenis, gali atsirasti širdies veiklos sutrikimų.

Planavimas – geriausia kelionių streso ir skrydžio baimės prevencijos priemonė. Prieš atostogas visuomenės sveikatos specialistai rekomenduoja apsilankyti pas šeimos gydytoją, kuris patars kaip sukomplektuoti kelionei būtiną vaistinėlę. Jei sergama širdies – kraujagyslių, odos ligomis, esant miego ir kitiems sutrikimams medikas patars, kokius vaistus pasiimti į kelionę ir kaip juos vartoti. Taip pat, norint, kad atostogų malonumas kalnuose nevirstų kančia, būtina pasikonsultuoti su patyrusiais kalnų instruktoriais ar bent jau pasitarti su daugiau praktikos turinčiais pažįstamais.

Skiepai

Vykstant slidinėti į kalnus Europos šalyse: Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje specialiai skiepytis nereikia, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad suaugusiesiems, vyresniems nei 26 metų amžiaus, rekomenduojamas skiepijimasis nuo difterijos ir stabligės kas 10 metų. Nors difterija dėl ilgalaikio planinio skiepijimo pastaraisiais metais reta liga Europoje ir mūsų šalyje, tačiau Lietuva, kaip ir kiti Rytų Europos kraštai, vertinama, kaip didelės difterijos rizikos šalis, nes už rytinių Lietuvos sienų vis dar registruojama difterijos protrūkių. Vilniaus mieste nuo 2003 metų difterijos susirgimų nepasitaikė, tačiau 2011 metais 1 difterijos atvejis užregistruotas Vilniaus rajone. Nuo kitų, dažnai keliautojų net iš prabangių kelionių parsivežamų, ligų, pavyzdžiui, hepatito A, vidurių šiltinės apsisaigoti gali padėti skiepai ir kruopštus asmens higienos reikalavimų laikymasis.

Mityba kelionėse

Viduriavimas, virškinimo sutrikimai dėl pasikeitusių mitybos ypatumų, o neretai ir dėl higienos įpročių stokos, dėl maisto mikrobinės taršos – dažniausia su kelionėmis susijusi problema.

Daugelis žmonių, turistiniais autobusais vykstančių į užsienį, kelionės pradžiai pasiima maisto. Jei kelionėje yra sąlygos laikyti maistą šaltai, galima pasiimti net ir greit gendančių produktų, tačiau tik tiek, kiek suvartosite iki jų galiojimo termino pabaigos. Kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, vištienos ir kiti mėsos vyniotiniai, šaltiena, mišrainės, blyneliai su virtos mėsos įdaru, kepenų paštetas, konditerijos gaminiai su kremu, pasibaigus jų galiojimo terminui yra gana pavojingi. Šių produktų geriau neimti į kelionę. Geriausiai tiktų šalto rūkymo dešra, kumpis, lašiniai, mėsos ir žuvų konservai, kietai virti kiaušiniai, šviežios ar konservuotos daržovės ir vaisiai, duona, batonas ir sausainiai. Jei viešbutyje, ar poilsio namuose yra numatyta, kad svečiai galės patys gaminti maistą, tokiu atveju su savimi galima pasiimti negreit gendančių maisto produktų.

Vykstantiems į užsienio šalis ir norintiems apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, plintančių per maistą ir aplinką (hepatitas A, vidurių šiltinė, šigeliozė, salmoneliozė, kampilobakteriozė, keliautojų diarėja ir kt.), labai svarbu:

• • • • gerti tik virintą arba chloruotą vandenį, geriausiai fasuotą buteliuose;
• valgyti tik pakankamai gerai termiškai paruoštą maistą;
• nevartoti termiškai neapdorotų jūros gėrybių ir žuvies;
• prieš valgant, daržoves bei vaisius kruopščiai nuplauti parūgštintame vandenyje, nulupti ar nuskusti žievelę;
• rekomenduojama maisto produktus pirkti ir valgyti tik patikimose vietose arba tik įsitikinus, kad maistas yra pakankamai termiškai apdorotas;;
• kuo dažniau plauti rankas – prieš valgio gaminimą ir prieš valgymą, pasinaudojus tualetu; turėkite su savimi muilą, vienkartinį rankšluostį ar drėgnų spiritu impregnuotų servetėlių;
• grįžus iš kelionės, per 2-7 dienas pradėjus vemti, viduriuoti, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Apsaugos priemonės

Nors šaltuoju metų laiku saulė džiugina bene kiekvieną, kalnuose ji gali stipriai nudeginti odą, nes papildoma UV spinduliuotės dozė, gaunama su spinduliais, kurie atsispindi nuo sniego. Sniegas papildomai atspindi ir suintensyvina UV spinduliuotę net 80%. Visuomenės sveikatos specialistai rekomenduoja net žiemą nepamiršti su savimi pasiimti apsauginio kremo ir akinių nuo saulės. Nuo sniego atspindėti saulės spinduliai ypač akina ir gali pakenkti regėjimui. Akiniai nuo saulės saugo akis nuo UV spindulių, kurie gali turėti įtakos kataraktos (akies lęšio sudrumstėjimo) išsivystymui, akies junginės patologiniams pokyčiams ar tinklainės degeneracijai. Saulės akinių lęšiai kontroliuoja šviesos kiekį, patenkantį į akis ir užtikrina gerą bei komfortišką regėjimą saulėtu metu.

Nors atostogų kalnuose metu nuo pavojingo saulės poveikio visą kūną saugo dengiantys drabužiai, reikėtų nepamiršti pasirūpinti ir apsauginiu veido odos kremu. Paraudusi, jautri, skausminga, pūslėta ar besilupanti oda – tai ženklas, kad persikaitinote saulėje. Kad taip neatsitiktų, specialistai pataria apsaugos nuo saulės priemones naudoti 20 – 30 min. prieš einant slidinėti, nes patepus iš karto, jos dar neveiks.

Svarbu tinkamai pasirinkti ir slidinėjimo kostiumą. Būtina atkreipti dėmesį į audinį, iš kurio jis pasiūtas. Slidinėjimo kostiumas turėtų apsaugoti nuo drėgmės ir vėjo, tačiau taipogi leisti kvėpuoti kūnui ir būti lengvas. Kad tai išsiaiškintumėte, siūloma pasidomėti etiketėje nurodyta kostiumo audinio sudėtimi. Šiandien rinkoje gausu įvairaus storio kostiumų, skirtų skirtingoms klimato sąlygoms, tačiau ieškant universalaus, geriau pirkti plonesnį. Po juo papildomai visuomet bus galima pasivilkti šiltų drabužių. Dviejų dalių kostiumas neabejotinai yra patogesnis, nes sušilus galima nusivilkti striukę ir čiuožinėti tik su liemene. Tačiau vis dėlto geriau rinktis vientisą, mat būsite užtikrinti, kad nugriuvus už drabužių neprilįs sniego.

Atostogų metu taip pat reikėtų nepamiršti, kad drėgni drabužiai labai greitai atšaldo kūną. Todėl reikėtų vengti medvilninių apatinių. Šis audinys blogai išgarina drėgmę ir greitai peršlampa. Apatinio sluoksnio rūbus reikėtų rinktis iš sintetinių audinių. Nereikia bijoti, kad oda po tokiu audiniu nekvėpuos. Tokie audiniai greitai džiūna, neleidžia daugintis bakterijoms, kurios sukelia nemalonų prakaito kvapą. Tačiau jei nutinka taip kad drabužiai sušlampa, nedelsiant reikia pakeisti juos sausais. Esant kalnuose būtina dėvėti pašiltintą ir drėgmės nepraleidžiančią avalynę.

Staigus kalnų silpnumo sindromas

Greitai padidėjus aukščiui virš jūros lygio, gali pasireikšti staigus kalnų silpnumo sindromas. Norint išvengti šio sindromo, reikėtų:

• vengti vienos dienos kelionėse miegoti aukščiau nei 2750 m virš jūros lygio;
• vengti vartoti alkoholį ir nepervargti pirmąsias 24 val., gerti papildomai vandens;
• sergantys širdies ir plaučių ligomis prieš keliones turi pasitarti su gydytoju;
• nedelsiant kreiptis į medikus pagalbos, jei staigus kalnų silpnumo sindromas tęsiasi ilgiau kaip dvi dienas, atsiranda kvėpavimo silpnėjimas kartu su kosuliu, kankina nuovargis, sutrikęs pulsas.

Savijauta kelionės metu daugiausia priklauso nuo pasirengimo išvykai, kasdieninio rūpinimosi savo sveikata ir nuo to, kaip pavyks išspręsti kelionėje kilusius nesklandumus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai tikisi, kad šie patarimai padės išvengti sveikatos sutrikimų ir kitų problemų žiemos atostogų metu.

Parengė:

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vyr. specialistė Nadežda Abolichina

Ieškantiems, rodos, Dievo ir žmonių užmirštų pasaulio kampelių bei pirmapradės kalnų ramybės verta rinktis kelionę į Tadžikistane stūksančius Pamyro kalnus. Čia galima susidaryti tokį kalnų žygio maršrutą, kad savaičių savaitėmis nesutiksi nė gyvos dvasios.

Kalnuotasis Tadžikistanas – buvusi persiškos kultūros šalis, kurioje gilų atspaudą paliko sovietmetis ir pilietinis karas, vykęs 1992–1997 m. Įvairių genčių, klanų, politinių judėjimų ir grupuočių tarpusavio vaidai nuvarė šalį į visišką skurdą, kuris į akis krinta daugeliui keliautojų. Atsitiesti šiai valstybei trukdo ne tik nuolatinė įtampa ir reguliariai plykstelintys etninių ar politinių grupuočių susirėmimai, bet ir nesutarimai su kaimyninėmis šalimis.
Kad ir kokia padėtis būtų Tadžikistane, turistai šios šalies iš savo maršrutų neišbraukia. Keliautojus traukia draugiški žmonės, keisti miestų ir kaimų kontrastai, senove dvelkiantys papročiai ar išskirtinis gamtos grožis. Kelionė po šią šalį tampa tikru nuotykiu ir garantuoja nenuspėjamų įspūdžių: čia gali braidyti po upę, nešančią aukso dulkes, kalnuose prisirinkti pilnas kišenes „kvailių aukso“ – pirito ar bandyti atspėti, kuriame akmenyje tūno brangakmenis, tačiau paspėliojęs palikti, kur radai, mat tokius akmenis draudžiama rinkti. Stebina čia ir senieji klajoklių svetingumo papročiai bei geltonplaukių žydraakių žmonių gentys. Na, o kalnai suteikia galimybę bent trumpam pailsėti nuo kasdienybės ir civilizacijos šurmulio.

„Lietuviškiausi“ pasaulio kalnai
Keliautojus Pamyro kalnai užburia, rodos, dangų siekiančiomis uolėtomis ir dantytomis keteromis, niekad nenutirpstančiu sniegu besipuikuojančiomis viršukalnėmis (kelios iš jų – Ismailo Samani (buvusi Komunizmo), Nepriklausomybės (buvusi Lenino) ir Korženevskajos yra aukštesnės nei 7 tūkst. m), slėniais žemyn šliaužiančiais ledynais ar žemiau telkšančiais lediniais ežerais.
Negalima nepaminėti, kad Pamyro kalnai – „lietuviškiausi“ pasaulio kalnai, mat daugiau nei dvidešimt viršukalnių yra gavusios lietuviškus pavadinimus. „Pamyras garsus savo lietuviškomis viršūnėmis – Čiurlionio, Donelaičio, Maironio, Lietuvos, Dariaus ir Girėno, Brolių Bajorų, „Lituanicos“ ir kt. Yra ir sudėtingų perėjų, pavadintų lietuviškai“, – pasakoja keliautojas Algimantas Kuras, triskart dalyvavęs žygiuose po Pamyrą – šiaurinėje, pietvakarinėje ir centrinėje kalnyno dalyje.
Tokia įdomi situacija susiklostė dar sovietmečiu, nes šis kalnynas buvo aukščiausias Sovietų Sajungoje ir alpinistus viliojo naujais iššūkiais bei dar niekieno neįkoptais kalnais. Užlipę į bevardžius kalnus keliautojai jiems gali suteikti savo sugalvotus vardus. Pasak žygeivio, yra ir nemažai viršūnių, turinčių lietuviškus pavadinimus, bet tie pavadinimai nėra oficialūs. Vietinė valdžia jų nepripažįsta ar net nežino, mat reikia nueiti kryžiaus kelius, kad pavadinimą įteisintum. Beje, Lietuvos alpinizmo asociacija stengiasi, kad būtų įteisinta kuo daugiau lietuviškų viršūnių ir perėjų pavadinimų.
Nors Pamyro kalnuose dar apstu atkampių vietų, kuriose viso žygio metu nesutiksi nė gyvos dvasios, vis dėlto civilizacija po truputį užkariauja ir laukinius kalnus. Pavyzdžiui, prie Ismailo Samani ir Korženevskajos papėdžių yra įrengta tarptautinė alpinistų stovykla, į kurią galima atskristi sraigtasparniu, valgyti valgykloje, sušilti pirtyje, išsinuomoti namelį, jei nesinori gyventi palapinėje, ir laipioti į aplink dunksančius kalnus. Tačiau pašnekovo toks stovyklavimo būdas nežavi. „Kainuoja be proto ir jokio džiaugsmo nėra. Jei pabėgau iš civilizacijos, tai ir noriu jausti, kad pabėgau, o ne vėl kalnuose bandyti atrasti civilizaciją ir naudotis jos pranašumais“, – teigia A.Kuras.
Algimantas su bendražygiais nešturmuoja vienos ar kelių viršukalnių, dažniausiai keliauja pasirinktu maršrutu, tempdami visą mantą ant pečių. Pėstute nužingsniuoja kelis šimtus kilometrų ir apžiūri pačias įdomiausias regiono vietas. Tokia buvo ir praėjusios vasaros kelionė Fanų – Pamyro Alajaus kalnuose. Už šį žygį 2011 m. Lietuvos alpinizmo čempionate kalnų žygių klasėje žygeiviai laimėjo antrą vietą.

Gražiausi kalnų ežerai
Tiesa, Fanų kalnuose atitrūkti nuo civilizacijos šiek tiek sunkiau, nes čia gana dažnai sutinki nemažai žygeivių grupių, piemenys gano kaimenes gyvulių, pilna čaichanų, kuriose galima nusipirkti pavalgyti, arbūzų ar netgi alaus, yra įrengtos ir kelios alpinistų stovyklos.
Pasak pono Algimanto, Fanų kalnuose nemažai ir užsienio turistų. Jie nusiperka dviejų savaičių kelionę, pasisamdo vietinius, kurie su asilais tempia visą keliautojų mantą į stovyklas, pastatytas iš anksto. Taip keliauja ir pensininkai, ir jauni žmonės. „Po truputį viskas linksta į tai, kas yra Himalajuose. Ten keliauja daugybės žmonių ir viskas sutvarkyta taip, kad paprastam keliautojui būtų patogu. Jis gali pasisamdyti gidą bei nešiką ir puikiausiai pasivaikščioti“, – pasakoja Algimantas.
Tokia tvarka labai patogi keliautojams, nesiryžtantiems leistis į sudėtingesnę kelionę ar negalintiems savo jėgomis jos susiorganizuoti, kita vertus, vietos gyventojai į atvykėlius pradeda žiūrėti kaip į tam tikrą galimybę užsidirbti. „Vietiniai tavyje dažniausiai mato pinigų maišą ir bando kažkaip tuos pinigus iš tavęs išvilioti – kažką parduoti, kažką paimti, apsimeta tarsi kokiais reindžeriais, bando kokį ekologinį mokestį susirinkti“, – sako A.Kuras ir priduria, kad toks elgesys būdingas ne tik tadžikams, bet ir uzbekams ar kirgizams.
Vis dėlto Fanų kalnuose dar nesusidaro tokių turistų grūsčių, kurios trukdytų pasidžiaugti gamta. Šie kalnai gerokai žemesni už Pamyro, aukščiausia viršūnė Čimtarga siekia 5489 m aukščio. Čia daugiau žalumos, spalvų, tyvuliuoja įvairiaspalviai ežerai. „Ežerai tikrai nerealūs: visiškai skaidrūs, permatomi, žalios, mėlynos, gelsvos spalvos. Jie susidarė tirpstant ledynams, tad lįsti į tą vandenį tikras iššūkis. Tačiau kai kala vos ne keturiasdešimt laipsnių karštis, atsigaivinti tikrai smagu. Tad kiek sustodavome, vis bandydavome maudytis. Aišku, maudynėmis to nepavadinsi: įšoki ir tuoj pat iššoki baisiai rėkdamas“, – įspūdžiais dalijasi keliautojas.

Kelionė į praeitį
O štai klaipėdietis verslininkas Edmundas Kevišas rinkosi šiek tiek kitokį būdą pažinti Tadžikistaną – apžiūrėjo Dušanbės ir Leninabado miestus, lankėsi išskirtiniu gamtos grožiu pagarsėjusiame Choroge ir visureigiais nuvažiavo beveik 1000 km Pamyro kalnuose. „Tai buvo tarsi kelionė laiku atgal – apėmė toks jausmas, tarsi būtume grįžę dvidešimt metų atgal į Lietuvą“, – taip Tadžikiją apibūdina klaipėdietis. Tokį įspūdį pašnekovui padarė keisti miestų ir kaimų kontrastai, atsiradę dėl istorijos įvykių viražų.
Bene geriausiai tai atsispindi sostinėje Dušanbėje – šalia modernių stiklinių dangoraižių vis dar puikuojasi žvaigždės bei kūjo ir pjautuvo simbolika papuošti senesni pastatai, tarsi iš paskutiniųjų bandydami išsaugoti nykstančią sovietinę dvasią.
Dušanbė nėra senas miestas, neturi nė šimto metų, todėl čia nėra senovinių pastatų, tačiau architektūros ir istorijos gerbėjai pasivaikščiojimu sostinėje nenusivils – tikrai yra ką apžiūrėti. Tačiau, pasak pono Edmundo, labiausiai sostinėje akį traukia žmonės. Stebina keistas pasidalijimas tarsi į dvi stovyklas: pusė vyrų vaikšto kostiumuoti, kita pusė – sportine apranga. Pasirodo, kad vyrai, kurie turi bent kokį darbą, kad ir troleibuso vairuotojo, pasipuošia kostiumais, o bedarbiai vaikšto treninguoti. Deja, net ir turintys darbą žmonės verčiasi sunkiai, mat geru atlyginimu laikomas 20 eurų užmokestis per mėnesį.
Turistams visada keistai atrodo tadžikų pomėgis susirinkti į didžiules grupes tiesiog gatvėje ir lyg niekur nieko šnekučiuotis. „Labai įdomu stebėti ir spalvingai apsirengusias moteris, vaikščiojančias mieste. Paskui dažną eina dar ir savas vaikų darželis: po tris, keturis, penkis ar net šešis vaikučius“, – pasakoja E.Kevišas. Tadžikijoje daugiavaikės šeimos – beveik norma.
Įdomių potyrių klaipėdietis patyrė ir keliaudamas po kalnus. „Iš miesto persikėlęs į kalnus, rodos, patenki į dar senesnius laikus. Vadinamieji keliai driekiasi išdžiūvusių upių vagomis. Jei pakyla upių vanduo ar žiemą prisninga, išvažiuoti neįmanoma, ir susisiekimo nebūna ištisus mėnesius“, – dėsto pašnekovas.
Pavojingi Tadžikistane ir keliai, vingiuojantys palei Afganistano sieną, mat pasienio ruožas tiesiog užminuotas ir nuo kelio negalima nutolti daugiau nei du metrus. Apie tai įspėja visur kabantys geltoni skydai: atsargiai užminuota, gali nutraukti koją. Beje, kalnuose pavojingi ne tik keliai, bet ir nuolatinis seisminis aktyvumas. Ponui Edmundui per savo viešnagę teko patirti bent du žemės drebėjimus, tačiau didžiausią grėsmę kelia jų sukeltos akmenų griūtys, kai ima riedėti už Puntuką penkis ar dešimt kartų didesni akmenys.
Na, o didžiausią įspūdį mūsų pašnekovui padarė gamtos švarumas ir tyrumas. Visiškai švarus tiek oras, tiek vanduo – užsimanęs gerti gali bet kuriame upelyje pasisemti rieškučiomis vandens ir gerti, kiek tik telpa.

Daiva Urbienė

Faktai apie Tadžikistaną
Tadžikistano Respublika – valstybė Vidurio Azijoje.
Sostinė – Dušanbė.
Valstybinė kalba – tadžikų.
Plotas – 143 tūkst. kv. m.
Gyventojų – 7,5 mln.
Pamyras – aukštikalnių sistema Centrinėje Azijoje.
Aukščiausia vieta – Izmailo Samani viršukalnė (buv. Komunizmo), jos aukštis siekia 7495 m.
Dauguma Pamyro upių priklauso Amudarjos baseinui. Svarbiausia upė – Piandžo. Telkšo nemaži Karakulio, Šorkulio, Zorkulio ežerai.
1964 m. Pamyro kalnuose, Šachdaros kalnagūbryje, lietuvių ekspedicija, vadovaujama K.Montsvilo, įkopė ir lietuviškai pavadino tris kalnų viršūnes – Lietuvos (6080 m), Donelaičio (5837 m), Čiurlionio (5794 m).

Kirgizijos parlamentas ketvirtadienį nusprendė įamžinti Rusijos ministrą pirmininką Vladimirą Putiną, pavadindamas jo vardu vieną šalies šiaurėje dunksančių Tianšanio kalnų viršukalnę.

Taip deputatai atsidėkojo V.Putinui, kuris pirmas iš vadovų parėmė laikinąją Kirgizijos vyriausybę po 2010 metų balandį vykusios eilinės revoliucijos.

Nepamiršdamas ir skubios Rusijos suteiktos finansinės pagalbos spalį išrinktas Kirgizijos parlamentas beveik akimirksniu – be aptarimų ir iš karto per tris svarstymus – dauguma balsų priėmė įstatymą vienai kalnagūbrio viršūnei suteikti V.Putino vardą.

“Šio įstatymo projekto tikslas ir pagrindinė idėja – Rusijos Federacijos ministro pirmininko Vladimiro Putino vardo įamžinimas ir tuo pačiu draugiškų ryšių ir bendradarbiavimo tarp Kirgizijos respublikos ir Rusijos Federacijos stiprinimas”, – sakoma paaiškinamajame rašte prie įstatymo projekto.

Čujos srities Maskvos rajono tarybos deputatai pasiūlė Rusijos premjero vardu pavadinti 4446 metrų virš jūros lygio iškilusią viršukalnę, kuri iki šiol neturėjo pavadinimo, taip įvertinant “Putino nuopelnus Kirgizijai”. Atitinkamą įsaką pasirašė Kirgizijos premjeras Almazbekas Atambajevas.

Kirgizijoje viena viršukalnė 2002 metais jau yra pavadinta pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino vardu. Politikos apžvalgininkai sako, kad tokiu būdu dabartinė vyriausybė nori pabrėžti artimus ryšius su Rusija.