Martynas Gedvilaitė/Donato Stankevičiaus nuotr.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt,

Liepos 14-ąją savo trisdešimties metų jubiliejų pasitiko Martyna Gedvilaitė – jaunosios kartos aktorė, vaidinanti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Keistuolių teatre ir Šiaulių dramos teatre.

Suvaidinti aktorės vaidmenys spinduliuoja meninės kokybės ir originalumo paieška, didele aistra, tikėjimu ir užburiančiu balsu. Pokalbyje jaunoji kūrėja dalijasi prisiminimais, kokiu šiek tiek vingiuotu keliu likimas atvedė į teatrą, patirtimi, ką reiškia būti jaunu aktoriumi šiandien, mintimis apie pagrindinę teatro meno funkciją bei begaline vidine šviesa, stipriai juntama ne tik scenoje, bet ir šio pokalbio metu.

Taip jau yra, kad dažnai tenka kalbinti solidesnius jubiliejus švenčiančius aktorius ar režisierius, smalsaujant apie tai, ką jie jaučia sulaukę tokio amžiaus. Šiek tiek rečiau tenka kalbėtis su jaunais teatro kūrėjais, kuriems, mano manymu, viešojoje erdvėje skiriama per mažai dėmesio. Tad įdomu paklausti, kokios mintys lydi Jus, sulaukus ne 50 ar 80, o 30 metų sukakties?

Iš tikrųjų ši sukaktis man yra svarbi. Labai keista. Atrodo, kas tie metai? Bet jie bėga ir nori nenori jauti tam tikrą ribą, perėjimo momentą, kai esi priverstas pasvarstyti apie tai, kaip gyveni, kuo gyveni, ar esi patenkintas, ko norėtum, ko tau galbūt trūksta. Pasikalbu su vyresniais kolegomis ir dauguma sako tą patį… Aš jaučiuosi kaip vaikas, atrodo, kad man vis dar šešiolika…

Nori nenori jauti tam tikrą ribą, perėjimo momentą, kai esi priverstas pasvarstyti apie tai, kaip gyveni, kuo gyveni, ar esi patenkintas, ko norėtum, ko tau galbūt trūksta

Tik tiek, kad su metais savijauta tik gerėja, nes jautiesi laisvesnis. Įgyta patirtis tave laisvina. Atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi, daugiau vidinės ramybės. Man tai yra geras gyvenimo etapas, džiaugiuosi juo. Manau, kad tai netgi kažkokia nauja pradžia, naujas startas…

Pirmiausia baigėte istorijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete ir tik po jų įstojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kodėl ne iš karto likimas pasuko aktorystės meno link?

Ilga istorija… Po mokyklos net nedrįsau svajoti, kad galėčiau būti aktorė ir dirbti teatre. Žinoma, tai visą laiką kirbėjo kažkur viduje. Galvojau: „Reikia rinktis kažką perspektyvaus, o istorija labai perspektyvu.“ Iš tikrųjų man patiko istorija. Tačiau po studijų buvo kaip tik tie metai (2009-ieji), kai prasidėjo krizė ir buvo sunku surasti darbą pagal specialybę. O norėjau likti Vilniuje, tą tikrai žinojau. Tarp studijų turėjau metų pertrauką, kai veikiau labai daug įvairių dalykų – dirbau ir aukle, ir renginių organizatore, ir kitus darbus. Per tuos metus subrandinau idėją, kad vis dėlto gyvenimas yra per trumpas veikti tai, kas tau neįdomu, kas yra ne tai, ko tu ieškai. Ir taip galų gale gimė mintis apie teatrą. Ėjau į stojamuosius kaip į karą, nusiteikusi labai tvirtai, nes žinojau, ko noriu, ir tai pasiteisino – man pavyko įstoti. Kurso vadovas buvo prof. Aidas Giniotis. Jis dirbo kartu su Agniumi Jankevičiumi, Ieva Stundžyte. Dar dvejus metus dėstė Saulius Bareikis. Turėjome puikius mokytojus, kurie mus vedė į priekį, ir šiandien esu čia.

O istorikės diplomas vėliau pravertė gyvenime? Gal jis pasitarnavo teatre?

Nenaudojamos žinios dingsta, bet, pavyzdžiui, pedagogika išliko labai įdomiu pavidalu – jau metus dirbu Kauno „Varpo“ gimnazijoje teatro mokytoja. Teatras ten yra pasirenkamasis dalykas. Tai fantastiška patirtis, nes vaikai labai daug duoda ir man pačiai, suteikia galimybę pažvelgti į teatrą iš kitos barikadų pusės. Norisi juos užkrėsti teatru, mokyti teatro etikos ir estetikos ir galbūt padėti visai jaunam žmogui, kuris yra labai užsidaręs ir kompleksuotas, po truputį atsiverti. Tuo pačiu ir pačiai ieškoti savęs.

Šiandien vaikai yra labai smalsūs, turi sukaupę daug informacijos, jie daug žino ir juos kažkuo nustebinti labai sunku. Bet kai pradedi į juos eiti kaip į asmenybes… Kartais užtenka tiesiog elementaraus fizinio kontakto – uždėti ranką ant peties… Tai mano pačios atrastas kalbos būdas su jais – eiti į kiekvieną savaip, kiekvienam rodyti dėmesį, o ne žvelgti kaip į masę, nes turbūt tokiu būdu jie pabirtų, jiems pasidarytų nebeįdomu. Kiekvieną dieną juos lydi didžiulis informacijos srautas. Jie labai užimti, daug mokosi. Šioje vietoje teatras jiems yra kitoks pasibuvimas. Su šia metodika turbūt išradau dviratį, bet bent jau kol kas šis, asmeninis santykis, labai veikia. To laikysiuosi ir toliau.

Minėjote, kad žūtbūt norėjote likti Vilniuje, bet vis dėlto atsidūrėte Kaune. Kaip tai atsitiko?

Taip susidėliojo gyvenimas… Po studijų akademijoje patyriau tarpinę būseną, kai kažkas baigiasi, o nauja dar neprasidėję, ir tu esi toks sutrikęs, nes nežinai, ką toliau daryti. Kalbėjomės su kurso vadovu ir jis man pasiūlė: „Važiuok į Kauną – tau ten bus gerai.“ Aš jo paklausiau ir tai, man atrodo, buvo antras geriausias sprendimas mano gyvenime. Pirmas buvo tada, kai vis dėlto ryžausi pakeisti specialybę ir stoti į teatrą. Gaunu labai įvairių teatrinių patirčių, galimybių dirbti su tikrais profesionalais, skirtingais režisieriais, skirtingomis komandomis… Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pamilstu Kauną, nes jis turi tokios savotiškos romantikos, ramybės, nėra toks kosmopolitiškas, greitas ir triukšmingas. Nėra visko tiek daug, kiek Vilniuje, bet čia kažkaip atsisijoja žmonės, publika… Nežinau, kaip toliau susidėlios gyvenimas, bet kol kas čia labai gera dirbti ir gyventi.

Kai kuriuose spektakliuose esate suvaidinusi ne vieną vaidmenį. Pavyzdžiui, „Miškinyje“ jų buvo net šešiolika. Ar Jums tai buvo didelis iššūkis?

„Miškinis“ yra atskira tema. Buvo labai įdomus paties spektaklio kūrimo procesas, nes jis prasidėjo nuo kito galo – nebuvo jokios pjesės, Valteris ir Janis atsivežė gerą istoriją, keletą biografinių, istorinių faktų ir mes labai daug kalbėjome ir diskutavome, kas galėjo atsitikti to žmogaus gyvenime, kuris 50 metų pragyveno miške. Mes patys kūrėme istoriją, spektaklis gimė iš etiudų improvizacijų. Gaudavome temą, tarkime, pasakydavo, kad tu esi ryšininkė miške ar Jono brolio duktė ir pan., ir tu įsilieji į situaciją čia ir dabar, tavo personažas gimsta improvizacijos būdu. Mes tiek visko prikūrėme ir prigalvojome, kad dauguma gerų idėjų netilpo į spektaklį, nors jo trukmė jau ir taip yra pakankamai ilga. Taip, sudėtinga buvo per sekundę apsivilkti švarkelį ir tapti diktore, kai ką tik buvai muzikante – tai reikalauja žaibiško pasikeitimo, reakcijos, tikslumo… Bet čia ir yra šio spektaklio grožis. Jo esmė – komandos susižaidimas. Tik kartu mes galime papasakoti Miškinio istoriją.

Jūsų vaidmenys atskleidė ir puikius vokalinius gebėjimus. Ypač įsimintinas yra Mis Akasijos balsas „Mechaninėje širdyje“. Ar dainuoti pradėjote jau vaikystėje?

Taip, man labai patiko dainuoti. Esu iš mažo miestelio (Raseinių), kuriame nėra daug veiklos. Paauglystėje išprašiau tėvų, kad man nupirktų gitarą, kuria ilgai grojau savo malonumui, o paskui su draugais įkūrėme grupę ir grojome roką. Tai buvo itin linksmas ir geras laikas. Dar buvau įsitraukusi į mokyklos ansamblį, o vėliau, kai studijavau istoriją, ir į folklorą, kur tekdavo ir dainuoti, ir šokti. Po to dainavimą teko tobulinti akademijoje. Šią sritį labai mėgstu ir vis galvoju, kad reikėtų daugiau ją paplėtoti.

Mis Akasijos vaidmenį „Mechaninėje širdyje“ priėmiau kaip dovaną. Jį kūriau, kai Kaune buvau pradirbusi vos pusmetį. Iki šiol lydi tik geriausi atsiminimai, nors vaidmuo ir pareikalavo daug jėgų ir valios. Jis yra labai sudėtingas techniškai. Po keleto minučių vaidinimo mes jau esame kiaurai šlapi. Tai spektaklis apie meilę. Jis labai šviesus. Norėčiau, kad į šį spektaklį eitų kuo daugiau paauglių ir jaunimo, kurie patys susiduria su pirmosiomis meilės patirtimis – iš šio kūrinio galima daug ko pasimokyti, o vyresnio amžiaus žmonėms – galbūt prisiminti, ką reiškia pirmoji meilė.

Jauni režisieriai moka kalbėti jaunimui suprantama kalba. A. Areima kalba įvairiomis potemėmis, įvairiomis formomis, ne tik teatrine kalba. Čia labai daug vizualumo, jis prikausto dėmesį. Scena keičia sceną, veiksmas keičia veiksmą, personažai keičia personažus. Šiandien jauni žmonės yra paskendę informacijos begalybėje, todėl jiems tokia kalba priimtina. Spektaklis paliečia labai svarbią problemą – patyčias. Keliamas klausiamas, kodėl žeminamas tas, kuris yra kitoks? Kaip pačiam susitaikyti su savimi, priimti save, pažinti. Spektaklyje apie tai kalbama labai daug. Tai buvo patirtis, kada režisierius labai aiškiai ir konkrečiai vedė į finišą, nuo pat pradžių žinodamas, kaip ir kokiu būdu turi atrodyti scena, koks yra kiekvienas personažas ir kaip jis turi išryškėti spektaklyje.

Šioje vietoje teatras tampa ne vien pramoga ar estetiniu potyriu, o ir stipria terapine priemone, galinčia keisti jauną žiūrovą.

Taip, tikrai tikiu ta teatro galia, dėl to juo ir „užsikrėčiau“. Teatras labai paliečia tiek žiūrovą, sėdintį salėje, kuris atpažįsta save ir visuomenės problemas ir gali iš to pasijuokti, visa tai apmąstyti ar prisiminti ir išgyventi tai dar kartelį ir tuo pačiu apsivalyti, tiek ir žmones, kurie dirba kitoje barikadų pusėje – aktorius ir režisierius. Visi auga kartu su personažais.

Būna spektaklių, kurių ilgiesi, kurių lauki todėl, kad galėtumei pabūti būtent toje realybėje

Tai priimu kaip didelę dovaną, kaip galimybę gyventi it tikrovėje sukurtoje iliuzijoje, nes tai nėra realybė, bet tam tikra prasme ja tampa spektaklio metu. Būna spektaklių, kurių ilgiesi, kurių lauki todėl, kad galėtumei pabūti būtent toje realybėje.

Pajuntu dar tai, kad personažai, kuriuos kuriu, manyje pasilieka. Po spektaklio gimimo tu irgi gimsti truputėlį kitoks. Jau gyveni su Mis Akasija, Liucija ar kuriuo kitu personažu. Pagaunu save mąstant: „Palauk, aš, kaip Martyna, turėjau tas savybes prieš tai ar jos atsirado po to vaidmens?“ Čia lengva susipainioti. Tą savastį reikia saugoti ir išsaugoti, nes bėgant metams personažų tik daugės. Bet turbūt kiekvienam aktoriui reikia atrasti savo būdus, kaip išsivalyti ir kaip žinoti, kas yra tas tikrasis „aš“. Tai ir veda į savęs ieškojimą, tuo ši specialybė yra dovana.

Kadangi dirbate ne viename šalies mieste, galbūt pastebėjote tam tikras tendencijas, kalbant apie teatrą lankančią publiką? Pavyzdžiui, Kaune tenka pastebėti tokį paradoksą – į jaunų režisierių spektaklius ateina jau solidaus amžiaus sulaukusios žiūrovės, nors, atrodo, jog ir ne visai patinka tai, ką regi scenoje.

Kauno publika mane stebina. Čia žmonės labai myli teatrą, eina į jį ir jiems jo labai reikia. Jie kalba apie jį, diskutuoja. Man kartais labai smagu (turiu savo keletą mėgstamų spektaklių ir einu į juos profilaktiškai) sėdėti tarp žiūrovų ir stebėti juos, klausytis, apie ką yra kalbama pertraukų metu, pažinti publiką. Labai gražu žiūrėti į vyresnio amžiaus inteligentiškas moteris, kurios vis dar eina į teatrą su skrybėlaitėmis. Tikiu, kad jas šokiruoja kai kurie jaunųjų pastatymai, tai, ko jų laikais tikrai nebūdavo, ir joms tai nėra priimtina. Bet jaučiasi ir tai, kad joms yra įdomu, ką nuo scenos kalba jaunas žmogus. Joms patinka žvelgti į jaunystę scenoje. Bet eina ir daug jaunimo. Kauno teatras yra gyvas.

Tuo trapu Vilniuje teatro pasiūla yra labai didelė. Įdomi tendencija ta, jog visi eina visur. Gal žmonės ir renkasi, kur eiti, bet kai yra tiek visko daug, žmogus iki galo neišbūna viename momente, nes po valandos eina jau į kitą spektaklį ar renginį ir viskas greitai pasimiršta. Trūksta laiko pamąstymams, rezultatas – greitas teatro vartojimas.

Dirbu ir Šiaulių dramos teatre. Tiesa, suvaidinau ten tik keliuose premjeriniuose spektakliuose (rež. A. Giniotis, „Vardan tos“), tad tikrosios publikos dar nepavyko pajausti. Bet pats Šiaulių dramos teatras mane labai maloniai nustebino, nes ten yra tikrai stiprus aktorių kolektyvas, pasikvietęs kartu dirbti įdomių režisierių.

Kalbant apie publiką, spėju, kad čia galioja tokia pat taisyklė, kaip ir Kaune – kai pasiūla mažesnė, žiūrovai labiau vertina spektaklius

Teturėjau labai nedaug laiko įsilieti į spektaklį ir komandą, bet buvo gražu matyti tai, kaip jie ryte ryja kiekvieną Aido Giniočio pastabą, kaip džiaugiasi spektakliu, kaip stengiasi ir nori dirbti. Kad tai yra mažesnio miesto teatras, tikrai nepasijuto. Kalbant apie publiką, spėju, kad čia galioja tokia pat taisyklė, kaip ir Kaune – kai pasiūla mažesnė, žiūrovai labiau vertina spektaklius ir stengiasi pamatyti daugumą to, ką siūlo teatrų repertuarai. Nesvarbu, ar tai solidesnis spektaklis, ar jaunatviškas šėlsmas scenoje. Jie nori pamatyti viską.

Kartais mane aplanko pesimistinės mintys, pradedu mąstyti apie tai, kaip teatras gali egzistuoti šiandien, kaip žmonėms jis vis dar įdomus, kuomet yra tokia didžiulė kino pramonė. Turbūt tas stebuklas ir traukia žmones, kad viskas įvyksta gyvai. Būni arti, žmogus scenoje nėra šaltas ekranas, jis yra gyvas… Dar vienas svarbus dalykas, kad kiekvienas spektaklis yra kitoks. Aktorius yra gyvas organizmas, jis vieną dieną vienoks, kitą – kitoks, su kitokia energetika, balsu, kitaip pailsėjęs, po kitokių išgyvenimų. Ir tai labai keičia patį spektaklį. Svarbus spektaklio kūrėjas yra ir pats žiūrovas, nes koks spektaklis yra tą dieną, nuo jo taip pat priklauso. Aktorių labai veikia žiūrovo reakcija: jauti, kada jis yra nuoširdus, o kada ploja dėl to, kad reikia ploti, kada iš tikrųjų kvėpuoja tuo pačiu ritmu, o kada tiesiog nuobodžiauja.

Su kokiomis problemomis šiandien tenka susidurti jaunam aktoriui?

Bent jau kol kas Kauno dramos teatre turiu visas sąlygas kurti ir tai yra nuostabu. Viskas priklauso nuo to, kiek į tai investuosi. Turiu daug idėjų, kurias, tikiuosi, man pavyks išpildyti, nes šis teatras labai priima ir skatina tai. Džiugu, kad atsidarys „Teatro fabrikas“, kuris dar labiau paskatins jaunimą kurti, nes jaunų kūrybingų žmonių Kaune iš tiesų daug.

Kalbant platesniu mastu, įžvelgčiau vieną problemą – yra daug universitetų, ruošiančių aktorius. LTMA kasmet pabaigia du aktorių kursai ir ateinančių jaunų žmonių skaičius yra tikrai nemažas. Dauguma iš jų yra itin talentingi, energingi, kupini vilčių ir idėjų. Tik kyla klausimas, kur jiems visiems dėtis?! Ne kiekvienas kurso vadovas pasirūpina savo „vaikais“, pasiūlydamas jiems darbovietes. Baigusiems studijas aktoriams svarbiausias dalykas yra praktika – kuo daugiau jos gauti ir iš karto, nes atsiradus prastovai, tavo visi įgūdžiai ir „aparatai“ rūdija. Reikia nuolat dirbti, kad taptum profesionalu.

Profesionalumas neturi ribų, nes kuo daugiau dirbi, įgyji praktikos, tuo esi platesnis, paslankesnis, tuo įdomesnis, gyvesnis tavo kuriamas personažas

Profesionalumas neturi ribų, nes kuo daugiau dirbi, įgyji praktikos, tuo esi platesnis, paslankesnis, tuo įdomesnis, gyvesnis tavo kuriamas personažas. To labiausiai ir trūksta. Todėl juntamas didelis stresas ir konkurencija. Bet žvelgiant iš kitos pusės, konkurencija yra pakankamai sveika. Kurso vadovas mus visą laiką skatino mokytis iš kitų: po etiudų peržiūros, aptarimų metu, jis skatindavo atkreipti dėmesį į tai, ką kituose pastebėjo gero. Tad mano atveju konkurencija vedė tik į priekį, siekiant tapti nebūtinai geriausia, bet profesionalia aktore. Tikroji kova už būvį prasideda jau pabaigus studijas, nes reikia išsikovoti vietą po saule, ir jau nuo kiekvieno sugedimo laipsnio priklauso, kokiais būdais tai daroma. Tikiu, kad vis dėlto į teatrą eina šviesūs žmonės, tad pabaigai ir norėčiau palinkėti kuo daugiau šviesių žmonių teatre.

Ačiū už pokalbį.

Interviu pirmą kartą paskeltas svetainėje kamane.lt rugppiūčio 1 d.

Valerio Chaconas ir Xenia Chacon koncerte „Misa Flamenca“. Pažaislio muzikos festivalio org. archyvo nuotr./kamane.lt

Misa Flamenca lietuviškai – flamenko mišios. Regis, du nesuderinami dalykai: mišios – krikščionių liturginės apeigos, o flamenkas – ugningas Pietų Ispanijos muzikos ir šokio žanras.

Justina Paltanavičiūtė, kamane.lt

Tačiau vienas dalykas šias skirtybes jungia – tai dvasingumas. Mišiose žmogus komunikuoja su Dievu, dažniausiai tą daryti padeda ir muzika. Flamenkas – taip pat tam tikra dvasinė būsena, išeinanti už fizinio suvokimo ribų (bent jau taip teigia šios tradicijos puoselėtojai). Tai tarsi ritualas, išreiškiantis skausmą, dažniausiai dėl seniai prarastų namų, o dainavimo stilius primena raudą, tad kartais jis tampa tarsi tam tikra malda. Ir nors nesiejamas su religija, yra glaudžiai susijęs su klajokliškomis etninėmis grupėmis: tai labai paslaptingas žanras, iki šiol niekam nepavyko išsiaiškinti, kaip, kada ir kur tiksliai jis atsirado.

Pats žodis „flamenkas“ kildinamas iš esperanto kalbos žodžio „flamo“, reiškiančio liepsną

Nors ir įsitvirtinęs Ispanijoje, konkrečiau – Andalūzijoje, flamenkas nėra ispanų folkloras. Jis atsirado įvairių skirtingų kultūrų – ispanų, čigonų, žydų, arabų ir dar nežinia ko – sąveikoje. Kai kurie seniai buvo išvaryti iš savo tėvynių. O pats žodis „flamenkas“ kildinamas iš esperanto kalbos žodžio „flamo“, reiškiančio liepsną. Tad veikiausiai flamenkas gimė Andalūzijos kalnuose prie laužo, o jo meninė išraiška siejasi ne tik su tikrąja ugnimi, bet ir tuo, kas dega (arba skauda) žmogaus viduje.

Tad kaip gali jungtis klajokliškasis flamenkas ir aiškias tradicijas turinčios krikščioniškos apeigos? Postmodernistinėje visuomenėje jungiama ir tai, kas nesuderinama. Išties flamenko mišių žanras egzistuoja – vienas žinomiausių jo kūrėjų yra ispanų gitaristas ir kompozitorius Paco Peña. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, o apie vieną iš Pažaislio muzikos festivalio koncertų, kuris buvo pavadintas „Misa Flamenca“. Klausytojus į Lietuvos liaudies buities muziejų jis kvietė saulėtą liepos 16-osios vakarą. Intrigavo daug kuo. Visų pirma, pačiu pavadinimu, antra, erdve (vyko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje), trečia, keistomis atlikėjų pavardėmis: Valerio Chaconas (gitara, Ispanija), El Marito (gitara, Ispanija), Xenia Chacon (perkusija, Ispanija). Tiesa, išvydome tik du. Kur dingo El Marito, publikai sužinoti neteko. O pasirodžiusieji kėlė įtarimą būsiantys netikri ispanai, labiau rusai.

Tą išdavė vardai, o pavardės – nežinia, ar tikros, ar sugalvotos pagal ispanišką šokį „čakona“. Mat internete apie šiuos, kaip skelbta, virtuozus nelabai ką galima rasti. O ir išvaizda bei butaforiniai kostiumai nepasirodė autentiški, juolab tarp muzikinių kūrinių atlikėjai prakalbo rusiškai. Kadangi mokėti rusų kalbos prievolės nebėra seniai, iš aplinkinių teko girdėti, kad tai buvusi poezija – kažkas apie Federico Garcia Lorca ar jo kūrybos ištraukos. Kaip jis siejasi su flamenku (išskyrus faktą, kad gimė Granadoje) ar mišiomis (nes gyveno itin bohemiškai), liko neaišku. Na, nebent tokia sintezė turėjo būti labai dvasinga pati savaime.

Flamenkas – specifinis žanras, kuriame gausu polifonijos

Teko suabejoti ir atlikėjų virtuoziškumu. Juk flamenkas – specifinis žanras, kuriame gausu polifonijos. Susideda jis iš gitaros garsų, šokio ir sudėtingos ritmikos, atliekamos dažniausiai natūraliais „instrumentais“ – delnais ir batelių kulnais. Tačiau Xenia Chacon prie ispaniškų motyvų bandė priderinti varpelius ar lietaus lazdą. Tiesa, buvo bandymų ir ploti delnais bei stuksenti kulniukais, tačiau jos perkusija buvo pernelyg silpna, dažnai net aritmiška. Juolab kad ir ritminiai dariniai buvo nesudėtingi, labiau ne asimetriškai flamenkiški, o paprastesni, artimesni klasikinei muzikai. Valerio Chaconas labiau priminė klasikinės muzikos tradicijos puoselėtoją, nei aistringą flamenko gitaristą.

Nuo pastarojo jį skyrė dar ir gana ribotos techninės galimybės. Kitaip tariant, buvo gana akivaizdu, kad atlikėjai flamenko tradicijos savo kraujyje neturi. Vokalo ir šokio, kurie yra neatsiejami flamenko elementai, čia, žinoma, nebuvo. Itin daug abejonių kėlė ir repertuaro pasirinkimas – buvo atlikta daug popso, nuspalvinto ispaniškomis intonacijomis: Franko Sinatros, „Eagles“ dainos, populiarusis nežinomo autoriaus Romansas ir kiti. Daug ką gali išgirsti įsijungęs kokį nors „Guitar chill out“ kanalą internete – melodijos pažįstamos, kitaip tariant, gerokai „nugrotos“. Na, bent jau būtume išgirdę kokį žymųjį I. Albenizo „Asturias“ – nors ir ne tikrasis flamenkas, bet vis autentiškiau.

Vis dėlto, nors atlikėjai rusai, koncertas pavadinimu „Misa Flamenca“ buvo išties ispaniškas, tik nelabai flamenkiškas ir gana mėgėjiško lygio. Kokių nors aiškesnių sąsajų su religija, giliu dvasiniu pasauliu ar pačia flamenko esme nebuvo pastebėta. Tikriausiai žodis „mišios“ pavadinime atsirado todėl, kad buvo skaitoma poezija.

Koncertui parinkta erdvė – kaimiško interjero Švč. Mergelės Marijos bažnytėlė – nelabai organiškai derėjo su muzika

Jei koncertas būtų pavadintas kaip nors kitaip, tarkime „Ispaniški motyvai bažnyčioje“, galbūt ir lūkesčiai būtų buvę kitokie, tuomet ir eitumei (arba ne) klausytis ispaniškų motyvų, o ne flamenko ar flamenko mišių. Nei mišių, nei flamenko čia nebuvo. Tiesą sakant, net koncertui parinkta erdvė – kaimiško interjero Švč. Mergelės Marijos bažnytėlė – nelabai organiškai derėjo su muzika.

Ir dar vienas dalykas. Tikriausiai nieko naujo, bet pilnutėlė bažnyčia po koncerto ošė, kaip visuomet plojo atsistojusi, o sulaukusi bisų, kuriuos atlikėjai grojo ne vieną ir nelabai smarkiai prašyti, besigrūsdama veržėsi lauk. Nesuprasi, ar Kauno publika tokia neišranki, ar tiesiog neišprususi?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 25 d.

Vilniaus mažojo teatro/M.Siruso nuotr.

Moterys teatre reprezentuojamos vis dar neproporcingai, palyginti su vyrais. Dėl įvairių priežasčių režisuojančių moterų yra mažiau nei vyrų, moterys aktorės yra reikalingiausios jaunos, o ir dramaturgija daugybę amžių joms buvo šykšti stiprių, įdomių, niuansuotų personažų.

Kristina Steiblytė, kamane.lt

Kai kurie režisieriai (-ės) šias tradicijas laužo (pirmas atmintyje iškylantis vaizdas – Yanos Ross režisuotas Franzo Xavero Kroetzo „Sveikinimų koncertas“ su Danuta Stenka vieninteliame vaidmenyje), kai kurie apie tai negalvoja, bet yra ir tokių, kurie savo darbais prie moterų vaidmens teatre menkinimo prisideda (sąmoningai ar ne, dėl kokių priežasčių – spektaklius žiūrintiesiems suprasti ne visada lengva).

Čia pastaruoju metu Lietuvos teatre nemenką įdirbį padarė Artūras Areima, sugebantis suburti įdomią, scenoje gerai atrodančią ir besijaučiančią vyrų komandą, bet moterų personažus savo spektakliuose labai dažnai sumažindamas iki nelabai reikšmingų pamaivų. Tokios buvo „Vyšnių sodo“ Ranevskaja (Daiva Stubraitė), parodyta išlepinta ir nenuovoki, karalienė Izabelė (Eglė Špokaitė) iš „Ričardas II: post factum“, tapusi Monikos Gurskytės kostiumą demonstruojančia buka pamaiva, „Plėšikų“ voveraitė (Indrė Patkauskaitė), neįdomi, empatijos nesugebanti sukelti Freken Julija (Valda Bičkutė). Išimčių, žinoma, būta. Bene sėkmingiausias A.Areimos spektaklis, kuriame moterys ryškios ir niuansuotos, buvo VDU teatre statytas „Intymumas“ (su Goda Piktyte ir ypač įdomia Severija Janušauskaite). Nors ir jame daugiausiai dėmesio susirinko psichologinę ir fizinę akrobatiką demonstravęs Vainius Sodeika.

Pirmą kartą statydamas Schillerį žaidė formalizmu, antrą – išmėgino tarantinišką stilių, bet nė viename nepamiršo jausmingumo ir daugiausiai vyrų personažų organizuojamų intrigų.

Tad žinant tokį režisieriaus santykį su moteriškais personažais, naujiena apie jo statomą Frydricho Schillerio „Mariją Stiuart“ privertė kilstelėti antakį: kas gi nutiko, kad šis režisierius nusprendė kalbėti moteriškais personažais? Nejaugi jis kieno nors buvo įkvėptas scenoje suteikti balsą ir moterims? Tiesa, net ir prieš pamatant spektaklį tokia mintimi patikėti buvo sunku. Greičiau, maniau, režisieriui įdomus Schilleris ir romantiškas, dramatiškas jo pjesių pasaulis, kurį vilkti į skirtingas išraiškas režisierius jau gana sėkmingai bandė Kaune, statydamas „Laimingus“ (2010 m., pagal „Klastą ir meilę“) ir „Plėšikus“ (2013 m.). Pirmą kartą statydamas Schillerį žaidė formalizmu, antrą – išmėgino tarantinišką stilių, bet nė viename nepamiršo jausmingumo ir daugiausiai vyrų personažų organizuojamų intrigų.

Tad kokia buvo A.Areimos „Marija Stiuart“? Joje buvo formalizmo, buvo savo ir kitų Lietuvoje statytų spektaklių elementų, buvo skirtingų vaidybos būdų, iliustratyvios režisieriaus parinktos muzikos (pavyzdžiui, dantimis griežti verčiantys muzikiniai akcentai prieš pasirodant svarbiam personažui) ir ne mažiau iliustratyvių Rimo Sakalausko vaizdo projekcijų (kurios, nors ir gražios, tebuvo teksto ar veiksmo vietos iliustracijos) bei nemažai klaidų (vien ko verta metalinio dubens svaidymo ir laiško jame deginimo mizanscena, kurioje visi apsimeta, kad nepastebi pasikeitimų).

Bet tikrai nebuvo stiprių moterų. Bene daugiausiai šiame pastatyme „vaidenosi“ A.Areimos „Freken Julija“ (2010 m.). Abu spektakliai siejasi ne tik ta pačia Vilniaus mažojo teatro scena, bet vaidybos maniera ir choreografiškai sustatytu judėjimu. Naujausiame spektaklyje tuo rūpinosi šokėjas, choreografas Mantas Stabačinskas, su A.Areima dirbęs jau „Mechaninėje širdyje“.

Žiūrint „Mariją Stiuart“ ne kartą pasirodė, kad aktoriai gavo skirtingą informaciją, koks yra šio spektaklio žanras.

Artima atrodė ir abiejų spektaklių scenografija, kurios pilkumą ir šaltį 2010 m. kūrė Kotryna Daujotaitė, o naujausiame darbe – pats režisierius. Tiesa, šioji atrodė matyta. O tiksliau – pasiimta tiesiai iš „Didvyrių aikštės“ (trys pilkos sienos, net langas toje pačioje vietoje), tik grindys pabarstytos drožlėmis (taip sukuriant kapinių atmosferą) ir nėra viršutinės – lubų – plokštės, kad būtų galima nuleisti šviestuvą, iliustruojantį veiksmo vietos pasikeitimus.

Žiūrint „Mariją Stiuart“ ne kartą pasirodė, kad aktoriai gavo skirtingą informaciją, koks yra šio spektaklio žanras. Elžbieta Latėnaitė (karalienė Elžbieta) derino parodiją ir spektaklio finale dramą. Panašiai dirbo ir Tomas Rinkūnas (Lesteris), Tomas Stirna (Berlis). Visiškas parodijas sukūrė Mindaugas Capas ir Almantas Šinkūnas (Beljevras ir Obepinas). Indrė Patkauskaitė (Marija Stiuart) savo vaidmenį traktavo gana rimtai, nors vaidmuo, deja, nelabai sėkmingas.

Bet iš tikrųjų vienintelis, sukūręs sėkmingą draminį personažą, buvo Edmundas Mikulskis (Šuzberis).

Panašiai, tik gerokai sėkmingiau, rimtas buvo Daumantas Ciunis (Mortimeras). Bet iš tikrųjų vienintelis, sukūręs sėkmingą draminį personažą, buvo Edmundas Mikulskis (Šuzberis). Tokioje maišatyje, aprėdytoje dailiais, tačiau nelabai kokybiškai pasiūtais M. Gurskytės kostiumais (jau vien ko vertas karalienės Elžbietos kostiumėlis, visai taikliai nurodantis į tokias XX a. politikes kaip geležinė britų ledi ar Hillary Clinton, tačiau jau po pirmų kelių minučių scenoje susilamdęs ir pradėjęs atrodyti tiesiog pigiai), sukeliamas šizofreniškas jausmas – tarsi personažai, kiekvienas gyvenantis ir veikiantis vis kitame pasaulyje, mėgintų susikalbėti, vartodami skirtingas kalbas.

Panašiai kaip vaidyba, buvo supainiotas ir pats spektaklis. Jis, regis, turėjo būti tragedija. Tačiau abi pagrindinės karalienės nepasirodė galinčios sukelti empatijos, tad ir jaudintis dėl jų likimo buvo itin sunku. Viena išskirtinė tuo, kad graži, vienintelė dėvinti suknelę, kandi ir visų vyrų geidžiama. Kita – valdinga ir aikštinga, gaunanti viską, ko nori, bet už pasekmes atsakyti verčianti savo aplinkos vyrus. Bet nė viena negali ir nesirenka veikti. Abi tiesiog laukia, kaip susidėlios aplinkybės, kuris vyras pasiūlys geresnę išeitį, įtikins savo tiesa ar įtikinamiausiai pademonstruos savo ištikimybę.

Pats spektaklis yra visiškai arti šiuolaikinio Lietuvos teatro parodijos.

Abi karalienės trečiame spektaklio veiksme pradeda atrodyti kaip parodijos. O ir pats spektaklis yra visiškai arti šiuolaikinio Lietuvos teatro parodijos. Nuorodos į spektaklius, ne kartą Lietuvoje statyta drama, gražūs personažų kostiumai (panašiai kaip Jono Vaitkaus „Marijoje Stiuart“, tik ten grožis buvo dar ir istoriškas), manipuliavimas skirtingais vaidybos būdais, tarsi šiaip sau į veiksmą įsiterpiantys choreografo sustatyti fragmentai. Trūko labai nedaug ir būtume pamatę gana retai Lietuvos dramos teatrą ištinkančią savirefleksyvią parodiją. Kaip ir pritrūko personažų, su kuriais būtų galima tapatintis, kad šis „Marijos Stiuart“ variantas taptų tragedija.

Statant pjesę, kurioje pagrindinės veikėjos yra moterys ir jas sumenkinant iki suknelės ar kostiumėlio, rizikuojama neperteikti pagrindinės minties. Net ir apie orią mirtį, dažnai minėtą prieš premjerą, kalbėti neverta, mat Marija Stiuart šiame spektaklyje mirti išeina visiškai neoriai, bijodama ir kažkodėl užsikorusi ant scenoje esančio stuobrio. Aprengta baltai, be peruko, tarsi dabar, finale, jau būtų švari ir apsivaliusi nuo visų nereikalingų aistrų ir blizgučių, bet praradusi visą savo kandumą, drebanti ir nesusitaikiusi su savo likimu.

Manipuliacijos amžinosiomis vertybėmis neįtikina, savirefleksijos trūkumas liūdina, o niekaip neišsprendžiamos santykio su statomais tekstais problemos jau ima siutinti.

Tiesa, Marijos egzekucijos scena, atrodžiusi kaip spektaklio finalas, dar buvo ne spektaklio pabaiga. Atskirą finalą gavo ir karalienė Elžbieta. O žiūrovai gavo galvosūkį: kodėl režisierius, kuriam puikiai sekasi dirbti su vyriška aktorių komanda, pasirinko statyti „Mariją Stiuart“, kodėl pasirinkęs šitą pjesę jos neperrašė vyriškiems personažams, ir, galų gale, kodėl apskritai pasirinktas Schilleris – šiuolaikinių dramų apie mirtį ir intrigas, parašytų dabartiniam žmogui artima kalba, taip pat esama? Manipuliacijos amžinosiomis vertybėmis neįtikina, savirefleksijos trūkumas liūdina, o niekaip neišsprendžiamos santykio su statomais tekstais problemos jau ima siutinti. Blaškymasis tarp skirtingų stilių, žanrų ir trupių režisieriui taip pat nepadeda. Norisi tikėti, kad šioje „Marijoje Stiuart“ sukurta kapų atmosfera reiškia, kad visa tai, kas iki šiol trukdė režisieriui nuosekliai dirbti, bus palaidota. Tačiau turint omenyje iki šiol A.Areimos statytus spektaklius, šia mintimi patikėti yra taip pat sunku, kaip ir stipriomis moterimis jo pastatymuose.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegeužės 10 d.

Dainius Gavenonis / BFL/V.Skaraičio nuotr.

Teatro ir kino aktorius Dainius Gavenonis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, jau anksčiau už puikius vaidmenis įvertintas Kultūros ministerijos premijomis, Auksiniu scenos kryžiumi, „Sidabrine gerve“ bei kitais apdovanojimais. Kaune gimęs ir augęs aktorius pokalbyje dalijasi itin gyvais ir nuoširdžiais prisiminimais apie jaunystę – vieną svarbiausių gyvenimo tarpsnių, kupiną lemtingų pasirinkimų.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt

- Mokydamasis Kaune, ypatingai J.Naujalio meno mokykloje, išsiskyrėte ne tik savo meniška siela, bet ir išvaizda – turėjote ilgus plaukus, neįprastai rengdavotės. Tai meniškumo proveržis ar galbūt save skyrėte tam tikrai subkultūrai?

- Tada viskas buvo vienu metu – atgimimas, Sąjūdis, „Atgaja“, žalieji. Merginos vaikščiojo ilgais plaukais su juostele ant kaktos. Vyrai irgi panašiai. Kelnės būtinai turėjo būti tokios „dieduko“, ant kokios virvės ar izoliacija apvynioti sandalai. Visur pacifistiniai ženklai, žalvarinės segės. Tuo metu klausėm „Akvariumą“, „Antį“, „Bixus“, Viktorą Cojų, „DDT“.

Tie laikai su daug poezijos ir polėkio mums visiems davė labai daug įkvėpimo gyventi toliau.

Buvo toks hipiavimas, sėdėjimas prie „Tulpės“, kur nors už Menininkų namų, arba „Pegase“ – rūsyje už Maironio paminklo. Tie laikai su daug poezijos ir polėkio mums visiems davė labai daug įkvėpimo gyventi toliau. Ilgi plaukai ir tuometinė mada buvo hipiavimo ir pagoniškų šaknų sugrįžimo kartu su nepriklausomybe derinys, visi pradėjome domėtis senąja lietuvių kultūra. Ir apskritai menininkai linkę į ilgą plauką.

Paskui, jau pirmame kurse, kartu su Darium Gumausku ir kitais keliais kurso draugais po sėkmingo specialybės egzamino nusiskutom plikai. Pamenu, kaip Dalia Tamulevičiūtė pasipiktino, kai mus pamatė plikus. Sakė, kad aktoriams plaukų reikia, iš jų galima ką nors padaryti ir pan. Su tais ilgais plaukais irgi daug bėdos, bet užtat smagu pabraidyti po Laisvės alėją ar senamiestį, kai tau plaukus kedena vėjas.

- O ar tekdavo pakovoti už savo ilgus plaukus bei pasaulėžiūrą su treningus mėgstančiais vaikinais?

- Muštynės būdavo taisyklė. Iš mokyklos nesinorėdavo iš karto važiuoti namo, nes gyvenau Domeikavoje, Kauno rajone, ir visą laiką reikėdavo važiuoti kelis kartus persėdant. Jeigu jau atvažiavai į miestą, į pamokas, kurios baigiasi vėlai, apie kokią ketvirtą-penktą valandą, tai ar anksčiau, ar vėliau grįši namo, nebuvo taip ir svarbu. Tada po pamokų su bendraminčiais leisdavomės nuo Žaliakalnio ir eidavom per Laisvės alėją ir senamiestį iki Kauno pilies, iš kurios jau važiuodavom kas sau.

Mums beeinant Laisvės alėja, būtinai prie Mickevičiaus ir Maironio gatvių sankryžų, stovėdavo trys-keturi dvigubai už mane mažesni, skusti pacanai. Žinoma, treninguoti, ne pagal savo amžių su cigarete burnoj, o dar pamatydavo tokius kaip mes – su besivelkančiais kelnių draiskalais ir su tuo plauku vėjyje. Jie prieidavo, apstodavo ratu ir sakydavo: „Na, traukit kapeikas“. Visada atiminėdavo pinigus.

Šitą žinodami dažniausiai kišenėse nešiodavomės smulkių, kuriuos jie galėtų atimti.

O aš, kadangi buvau klasėje didžiausias, tai dažniausiai mušdavo ilgą. Vieni užlaužia rankas, kiti duoda antausį. Tu nori duoti atgal, nes esi pakankamai išdidus, bet matai, kad už kito kampo stovi žymiai vyresni, kurie yra kaip apsauga tiems mažiukams, ir jeigu kyla kokios problemos, prieina ir sulupa kaip reikiant. Šitą žinodami dažniausiai kišenėse nešiodavomės smulkių, kuriuos jie galėtų atimti. O jeigu turi kokį rublį, tai dediesi ten, kur nerastų.

Tada Laisvės alėja eini toliau ir pamatai, kad prie kito kampo stovi dar vieni, iš veido labai panašūs į pirmuosius – pilku prarūkytu vaiko veidu, tokie internatiniai, be tėvų užaugę banditai. Pamenu, dar buvo ir vienodos striukės, kurias už dyką gaudavo tie, kurie ėjo į profkes. Tokios juodos su tamsiai raudona V raide. Šie banditukai nuo tų, kurie dar kažką mokydavosi, nuimdavo tas striukes.

Buvo ir kiti kultūringesni, mes juos vadindavom montanom arba forsovčikais (dabar forsai ir pan.). Jie būtinai turėjo būti su kvadratine nuo saulės kepure ant galvos, vilkėti treningus ir avėti tapkes (žiemą kedus). Dar, berods, būdavo ir žiedas, būtinai didžiulis, toks nei šioks nei toks, bet kuris garantuodavo gerą lygį.

Galėdavai gauti į dūdą vien dėl to, kad nesi iš Kauno.

Kol pereini Laisvės alėją, šiuos urlaganus sutinki beveik kiekvienoj sankryžoj, tad reikdavo iš anksto smulkių pasiruošti, nes galėjo rimtai kliūti, jeigu tu jiems priešinsiesi. Buvo tokia mada, kai forsai auklėjo kitokius. Jeigu jau tu esi Kaune, tai turėjai būti iš Kauno, o geriausia iš Kryžkelės Vilijampolėje ar Kalniečių. Tai jau buvo labai geras lygis. Būdavo labai madinga klausti, tiksliau pirmiau atimti pinigus ir po to paklausti, iš kur esi. Atsakymas nulemdavo, ar gali toliau eiti Kauno gatvėmis, ar ne. Galėdavai gauti į dūdą vien dėl to, kad nesi iš Kauno.

Pamenu, Eiguliai kovojo su Kalniečiais. Gal kokiais 1983–1984 metais buvo didžiulis karas – susirinko armijos ir vyko antikinė kova. Išsirinko tam skirtą vietą už autostrados, Kleboniškio pamiškėje, ir luošino vieni kitus. Visi buvo su kažkokiais pagaliais, statybininkų šalmais ir tiesiog plakėsi. Šitą istoriją išgirdau šeštoje klasėje, nes vienas draugas buvo iš Kalniečių.

Tie banditai puldavo kaip laukiniai šunys, kaip valkatos, nežinodavai, ko iš jų laukti.

Besimušančius vaikė ir gaisrininkai, ir policininkai, ir greitosios vežė sužeistus. Tie banditai puldavo kaip laukiniai šunys, kaip valkatos, nežinodavai, ko iš jų laukti. Jie niekuo nerizikuodavo, nes nieko neturėdavo. Tas buvo baisiausia, todėl mes ir stengdavomės nesivelti į muštynes.

Vėliau laikas keitėsi, tokių banditų apmažėjo. Jaunuoliai tapo kultūringesni. Jau ir tu vyresnis, ir tas banditas taip akivaizdžiai iš tavęs pinigų neatiminėja, gal jau ir kioską pasistatęs, nes tada prasidėjo tie juodi bizniai – kioskai, turkiški megztiniai, kramtomos gumos, visa kiniška produkcija.

- Kas gi paviliojo į J.Naujalio meno mokyklą? Iš pradžių juk mokėtės Domeikavos vidurinėje mokykloje.

- Iš tikrųjų tai buvo lemtingas sprendimas. Kartais pasvarstau, ar būčiau tuo pačiu keliu nuėjęs, jeigu nebūčiau mokęsis  Naujalyje. Aš nežinau.

Mokiausi Domeikavos vidurinėje mokykloje kartu su bendraklasiu Gražvydu Indriūnu ir mes abu labai mėgom piešti. Tėvai pasakodavo, kad nei man apsirengt reikėjo, nei pavalgyt, aš tik atsikeldavau ir iš karto eidavau prie stalo, imdavau pieštuką ir piešdavau. Gražvydas papasakojo, kad jo brolis baigė J.Naujalio mokyklą ir kiek daug visokių privalumų yra ten mokantis:

„Ten visai kitokia mokykla, ten neprivaloma uniforma, ten pamokos baigiasi kiekvieną dieną vis skirtingai, ten nuo aštuntos klasės iš tiksliųjų mokslų atsimeta matematika, geografija, geometrija, chemija, fizika ir lieka tik fizinis lavinimas, lietuvių, anglų ir specialybė. Bet tu dar pradedi gauti stipendiją, už kurią, kaip brolis pasakojo, „nusiperki alaus ir atšventi“. Galvojau, kokia įdomi mokykla ir kodėl gi ir man nepabandžius. Abu nuvažiavom ir įstojom. Mokiausi grafikos.

Vaikystė ir jaunystė toje mokykloje – tai kažkoks išskirtinis metas, ten augino asmenybes ir jos brendo anksti.

Mūsų klasėje buvo labai įdomių asmenybių. Net jeigu jie ir netapo profesionalais specialybės, kurios mokėsi, visi užaugo ypatingais žmonėmis. Vaikystė ir jaunystė toje mokykloje – tai kažkoks išskirtinis metas, ten augino asmenybes ir jos brendo anksti. Kiekvienas mokinys jau nuo mažens pradėjo kurti savitai, ten sugebėjo į kiekvieną žiūrėti kaip į unikalų žmogų. Daugumos tėvai – nei tėvas, nei mama – netgi nebuvo menininkai. O jų vaikai užaugo, baigė akademijas ir tapo tikromis individualybėmis.

Viskas tada buvo smalsu ir tiršta. O dar atgimimas ir vyresni už mus mokiniai, kurie mums buvo pavyzdžiai – jie vaikščiodavo su dar ilgesniais plaukais, buvo dar labiau skylėti ir su ilgais megztiniais iki kelių. Mes jaunesni dar nedrįsom dėvėti megztinių iki kelių, o šie jau vilkėjo, jau lankėsi „Atgajos“ klube, jau pas žaliuosius.

Pasistatai savo klasioką paskutinę parą, nes reikėjo atnešti daug nupieštų žmogaus eskizų, ir pieši per naktį.

Pamenu labai juokingą momentą, kai nusprendėm sudeginti uniformas. Mūsų mokykloj buvom vieni pirmųjų, kurie tai padarėm. Sugalvojom, kad ne šiaip sau reikia jas išmesti, o sudeginti, nes tai jau buvo tarybinė atlieka. Išsinešėm jas priešais mokyklą į krepšinio aikštelę ir pradėjom deginti. Tada tie vyresni, kuriuos mes gerbėm, atėjo ir davė mums velnių, ką mes čia darą: „Ar jūs galvojat, ką jūs darot? Jūs nepagalvojat, kad teršiat mūsų Lietuvos orą? Pasižiūrėkit, kokie juodi dūmai kyla.“

Mes tada galvojom: „Oho, jie savo sąmoningumu dar aukštesni, dar keliais žingsniais mąsto į priekį. Mes norėjom tik tarybines uniformas sudeginti, o jie negali jų deginti, nes tai teršia nepriklausomos Lietuvos dangų“. Tai buvo kažkas ypatingo.

Tada buvo didelis žaliųjų atgimimas. Vyresnieji eidavo kur nors ir piketuoti. Mes irgi tuo domėdavomės, bet patys į tai per daug neįsitraukėm, nes buvom kiek per maži ir neturėjom kada tuo užsiimti. Pamokos baigdavosi kiekvieną dieną skirtingu laiku, vėliau, negu bet kurioje vidurinėje, nes specialybės dalykų žymiai ilgesnės valandos. Paskui reikia parsirasti namo, o namie dar piešti. Pasistatai savo klasioką paskutinę parą, nes reikėjo atnešti daug nupieštų žmogaus eskizų, ir pieši per naktį. Juokinga būdavo, kad pradžioje žmogus stovi ir taip ir taip, paskui sėdi, o paryčiais jau guli ir modelis, ir dailininkas – tik pieštukas juda.

- Kodėl šią didelę aistrą dailei vis dėlto iškeitėte į aktorystę?

- Nuo tada, kai pradėjau domėtis kinu ir teatru, nebegalvojau, kad būsiu dailininkas. Stojau į J.Naujalio meno mokyklą ne todėl, kad būčiau dailininkas, o todėl, kad man tiesiog sekėsi ir patiko piešti. Mes visi žinojom, kad J.Naujalio meno mokykla – tai pasiruošimas dailės akademijai. Baigiau gerais balais, buvo atvažiavusi komisija ir aš jai buvau paminėtas kaip turintis ranką, bet į Dailės akademiją stoti nebandžiau. Kai baigiau mokyklą, visi klasės draugai stojo į Vilniaus dailės, o aš į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ir po pirmo turo mane iš karto išspyrė.

Iki šiol jaučiu tokią gėdelę prieš savo būsimus bendrakursius, nes visiems pradėjau aiškinti, kad mes papuolėm į labai prastas rankas, kad čia aktorių iš mūsų nepadarys.

Tada dar vasarą atsitiktinai sutikau tokią panelę Jurgą ir ji pasakė: „Girdėjau, kad nori stoti į aktorinį, čia universitete renkamas kursas filologų aktorių.“ Aš jai atsakiau, kad noriu būti aktoriumi, o ne filologu. Ji toliau įkalbinėjo: „Bet tu nieko dabar neturi. Paskui po metų galėsi stoti, kur nori. Nieko neprarasi. Ten yra stojamieji, du turai jau buvo, liko trečias, bet gal tave priimtų.“ Ir aš nuvažiavau. Sėkmingai praėjau tą turą, liko tik lietuvių kalba. Tada visi vyrai, kurie stojom, nusipirkom daug alaus ir nuėjom prie Vilnelės atšvęsti. Iki šiol jaučiu tokią gėdelę prieš savo būsimus bendrakursius, nes visiems pradėjau aiškinti, kad mes papuolėm į labai prastas rankas, kad čia aktorių iš mūsų nepadarys. Mąsčiau, kad jeigu atvažiuoji ir per vieną dieną iš karto išlaikai egzaminus, tai, lyginant su Muzikos ir teatro akademija, čia žemas lygis, o aš juk noriu paties aukščiausio. Visus įkalbinėjau nesimokyti, bet, žinoma, jie nepaklausė. O aš pats jau nevažiavau į lietuvių kalbos egzaminą.

Grįžau į Kauną ir galvojau, ką daryti, nes nesinorėjo sėdėti tėvams ant sprando, o be to, jau buvau pripratęs gyventi laisvai ir jaučiausi jau beveik viena koja išėjęs iš namų.

Tada nuėjau į buvusią J.Naujalio mokyklą ir man pasiūlė naktinio sargo darbą. Beveik pusę metų išsargavau. Esu labai dėkingas už šį darbą direktorei Daliai Palukaitienei, kad ji parodė tokį pasitikėjimą manimi. Bet turėjau daug draugų ir jie labai pamėgo mano darbo vietą.

Dainiau, aš tave labai gerbiu ir suprantu, bet man atrodo, kad tai ne tavo vieta. Tiesiog turi per daug draugų.

Pamenu, einu į darbą žiemą ir matau, kaip Dzūkų gatvėje prie įėjimo po žibintu tamsoje šviečia cigarečių žiburiukai. Ant turėklo sėdi draugai, o po jų kojomis guli maišas. Jie sėdėdavo prie Menininkų namų ir kai šie užsidarydavo, nusileisdavo į Mickevičiaus gatvę, kur parduotuvėj nusipirkdavo daug alaus ir eidavo į žalią kalną, nes ten Dainelis budi. Palaikiau gerą tvarką, stengiausi, kad tai būtų nedažnai, bet vis dėlto atėjo tokia diena, kai direktorė mane pasikvietė ir pasakė: „Dainiau, aš tave labai gerbiu ir suprantu, bet man atrodo, kad tai ne tavo vieta. Tiesiog turi per daug draugų.“ Taip šis darbas ir pasibaigė.

Iki šiol tebėra mano sumūrytos pertvaros tarp moterų ir vyrų tualetų.

Tada, kadangi nuo 16 metų pradėjau lankyti Stanislovo Rubinovo Jaunimo studiją ir norėjau būti kuo arčiau teatro, kad išlaikyčiau stojamuosius egzaminus, nuėjau ten. Ši studija gavo patalpas prie Kauno muzikinio teatro ir kūrėsi kaip Kauno kamerinis teatras. Aš ten įsidarbinau. Keičiau scenos pamatus į naujus, pakeldavom namą, išimdavom supuvusius rąstus, įdėdavom sveikus. Man atrodo, kad iki šiol tebėra mano sumūrytos pertvaros tarp moterų ir vyrų tualetų. Buvau ir mūrininku, bet daugiausia reikėjo išnešti, išvežti visokiausio šlamšto. Dar kokio cemento parvežti. Ten dažnai ir nakvodavau. Visi draugai buvo Kaune, o kol tu parsirasi į Domeikavą…

Draugai mane surasdavo ir ten. Prisimenu, kaip teatre iškilus klausimui, kur kieme eina vandentiekis, alaus išgėrę draugai su virgulėm ieškojo tų vamzdžių. Ilgai ieškojo. Pasirodė, kad visi žinojo, kaip reikia su virgulėm ieškoti ir kad visi pajausdavo tuos laukus, visų virgulės reaguodavo. Komiškiausia, kad jie iš tikrųjų surado vamzdynus. Buvo labai juokinga matyti tuos jaunus, bet ambicingus menininkus su virgulėm – nors pinasi liežuvis ir kojos, jie vis tiek labai praktiški ir ūkiški.

- Labai mėgote ir tebemėgstate ir kino meną. Kokia buvo tuometinė kinematografinė aplinka gyvenant Kaune?

- Taip, labai mėgau kiną. Kai jau pradėjau domėtis tokiais aktoriais kaip Olegas Dalis, Olegas Jankovskis, Inokentijus Smoktunovskis, kai pradėjau žiūrėti rimtuosius filmus, su bendraklasiais atradom Andrejų Tarkovskį ir vietoje pamokų ėjom į „Santakos“ kino teatrą. Ten žiūrėdavom tuos pačius filmus daugybę kartų, po to per naktis aptarinėdavom kiekvieną detalę.

Taip bendraklasis Ramūnas Rastauskas užsimanė būti kino režisieriumi, o aš – aktoriumi. Ko daugiau reikia, jeigu yra režisierius ir aktorius? Reikia kameros. Tada Ramūnas nusipirko prisukamą juostinę kamerą, 8 milimetrų. Aš pradėjau vaidinti kaip Jankovskis, o jis pradėjo filmuoti kaip Tarkovskis. Jis gyveno prie Šilainių, kur buvo griaunami seni namai. Ir žiemą basas, nutįsusiu paltu, kaip Jankovskis „Nostalgijoje“, aš ten rūkydavau cigaretę. O Ramūnas mane filmuodavo.

Didžiausias malonumas paskui būdavo nueiti pas bendraklasį į namus, užsigesinti šviesą, įjungti projekciją, pasileisti Bacho plokštelę ir žiūrėti.

Ilgesingu žvilgsiu žiūrėdavau į tuos griūvančius namus – tokio vienišo menininko, sunkaus likimo herojaus, vaikščiojančio po Šilainių griaunamus namus, žvilgsnis. Būdavo, kad ir užsilipdavom ant kurio seno namo, viską mėtydavom nuo jo ir pro langą filmuodavom tuos krentančius daiktus. Viską darėm taip, kad tik kuo labiau būtų panašu į Tarkovskio filmus. Didžiausias malonumas paskui būdavo nueiti pas bendraklasį į namus, užsigesinti šviesą, įjungti projekciją, pasileisti Bacho plokštelę ir žiūrėti. Tai būdavo didžiausias įkvėpimo šaltinis – taip gražu, prasminga ir gilu. Menas, prie kurio mes jau liečiamės ir galbūt jau esame jo dalis. Autorinis kinas.

Pamenu, yra toks kadras – tiesiog atsisukam iš praeitis į dabartį. Tada mums buvo šešiolika metų, kadre su Ramūnu einam ir sulėtintai atsisukam į kamerą, pasižiūrim ir nueinam toliau. Arba dar vienas momentas, kai filmavome koplyčioje – lauke lyja ir aš iš tamsos įeinu į vidų, lėtai lėtai, ir blizgančių grindų (tokios grindys buvo Tarkovskio „Aukojime“) fone guluosi kryžiumi, lėtai tiesiu rankas ir pabaigoje lėtai tiesiu pirštus.

Labai džiaugiuosi dėl Ramūno, kad jis vis dėlto atsidūrė kine. Aš atsidūriau ne tik kine, bet ir teatre, nes paskui supratau, kad aktoriai dirba ir jame. Ir turi ne tik vaidinti, bet repetuoti ir t.t. Supratau, kad turiu kažkur atsidurti ir vienos bendraklasės mama mane nuvedė pas S.Rubinovą, į jau minėtą Jaunimo studiją. Ten darėme visokius balso, kvėpavimo, kalbos pratimus, tada jau pradėjau vaikščioti ir į Kauno dramos teatrą. Nedaug tų spektaklių mačiau, bet supratau, kad man labai įdomus ir teatras. Naktimis piešdamas J.Naujalio meno mokyklai jau galvojau apie aktorystę.

Neaišku, kada viskas prasideda ir baigiasi. Neturi savo darbo valandų, darbas visada ir visur.

Žinojau, kad mano bendraklasio Martyno Vilčinsko kaimynas buvo skulptorius Stasys Žirgulis, o jo sūnus aktorius Ridas Žirgulis – labai geras Martyno draugas. Jis buvo kiek vyresnis ir įstojo į Muzikos ir teatro akademiją. Prieš pat stojimą jo paprašiau, kad man papasakotų apie stojamuosius egzaminus, ką reikia daryti ir pan. Vieną dalyką labai gerai supratau. Jis papasakojo: „Įsivaizduok, įeinu į salę per egzaminus ir man sako: „Sveikas, seni, seniai nesimatėm!“, aš buvau pasiruošęs visokiom provokacijom ir atsakiau „Labas labas!!!“ Tai va, žinok, gali būti visokių provokacijų. Tai tu nepasimesk, būk kietas!“ Iki šiol nežinau, ar taip buvo, kaip Ridas pasakojo, ar jis vis dėlto mane mokydamas save linksmino.

Bet iki akademijos būsimas aktorius labai sunkiai įsivaizduoja, kas yra ši profesija. To neįmanoma pajusti ar suprasti, kol neatsiduri akademijoje. Vis tiek yra kitaip negu įsivaizduoji. Tai ir šiaip sunki profesija, bet dar ir pakankamai tampanti nervus dėl to, kad esi labai priklausomas nuo kitų. Tu nesi režisierius, dailininkas, poetas ar kompozitorius, esi greičiau muzikantas – kviečia tave, o ne tu. Neaišku, kada viskas prasideda ir baigiasi. Neturi savo darbo valandų, darbas visada ir visur. Aišku, ne dvasinis atlygis – skūpokas. Vis dėlto tai viena gražiausių profesijų, tiesiogiai besidominti žmogumi, t.y. tavimi.

- Nebuvo noro save išmėginti režisūroje ar pedagogikoje?

- Buvo tokių bandymų. Su Jūrate Paulėkaite esame sukūrę du spektaklius. Su Viktorija Kuodyte ir studentais taip pat buvom pastatę spektaklį. Man labai patinka darbas, kai tu tiesiog kuri spektaklį ir nesvarbu, kokios tavo pareigos – aktoriaus ar režisieriaus. Anksčiau ar vėliau, manau, tai manęs neaplenks. Visą gyvenimą nebūsiu vien aktorius. Vienaip ar kitaip kažkas ir išsisemia. Kas bus toliau, nežinau. Man patinka imti, į save siurbti ir paskui viską scenoje atiduoti. Man patinka sunkiai vaidinti, pavargti, išsieikvoti, grįžti namo lyg po sunkaus fizinio darbo. Tada atrodo, kad gal tame yra ir kažkokia prasmė.

Man patinka sunkiai vaidinti, pavargti, išsieikvoti, grįžti namo lyg po sunkaus fizinio darbo.

Kiek susidūriau su studentais, man norėjosi savo kely eiti toliau, o studentai mane traukė atgal. Aš nenoriu galvoti apie vakarykštes taisykles, noriu kurti naujas, kažką atrasti. Gal tai tik buvo toks susidūrimas, gal kitas kontaktas būtų kitoks, bet tuo metu man tiesiog pasidarė gaila laiko, nes mintimis turiu grįžti į savo pradžią, kuri man jau visiškai nereikalinga, nenoriu apie tai galvoti, man nuobodu…

O kalbant apie Kauną, sutikau apie jį kalbėti todėl, kad apie šį miestą galiu kalbėti be galo daug. Visų pirma, dėl to, kad jame prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, kad tai mano gimtasis miestas. Bet dar ir todėl, jog esu įsitikinęs, kad kaip gyveni, su kuo gyveni, su kuo kartu džiaugiesi, verki, keliauji, geri, apie ką tuo metu galvoji su visais – visa tai duoda labai daug. Man atrodo, kad išeidamas į sceną turiu kažkokį bagažą meilės ne iš repeticijų, teatro ar kino, o iš to rato, kuriame aš augau ir brendau net ne kaip menininkas, o tiesiog kaip žmogus.

Kaunas – kaip įkvėpimo šaltinis. Kaune įkvepi, Vilniuje iškvepi.

Tie, kurie gyvena Kaune, sako, kad tai neskubančių ir vaikščiojančių žmonių miestas. Vilniuje sunku pamatyti išėjusį pasivaikščioti žmogų arba šeimą, einančią gatve ne į parduotuvę, o tiesiog šiaip. O Kaune daug tokių žmonių, kurie tiesiog eina Laisvės alėja. Aš irgi jaučiu didžiulį poilsį, kai atvažiuoju į Kauną, taip pat einu pasivaikščioti, galvodamas, kad dar kažką sutiksiu. Nes Kaune yra paprasčiau sutikti žmogų ir pagaliau ten visada atsiras tas, kurį jau seniai norėjai sutikti. Kaunas – kaip įkvėpimo šaltinis. Kaune įkvepi, Vilniuje iškvepi.

Ačiū už pokalbį.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 21 d.

M.Paloni "Šv.Kazimiero karsto atidengimas" / Autoriaus nuotr.

Tikėjimas stebuklais visuomenėje rodo negebėjimą racionaliai paaiškinti nesuprantamų kasdienybėje pasitaikančių įvykių. Reta Vakarų Europos biblioteka tamsiaisiais amžiais saugojo daugiau nei šimtą knygų, kai maurų valdoma Kordoba (Ispanija) garsėjo turinti 80 tūkst. inkunabulų kolekciją. Taigi trūkstant patikimų šaltinių atsirado palanki dirva bręsti mistifikacijai. Šiame straipsnyje apie tai kalbėsime plačiau, tyrinėdami įvairias mistines istorijas, palikusias atgarsį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Vakarų Europoje.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Visų pirma, didžiausia reikšmė teikta antgamtiniams išgijimams. Bene kurioziškiausias atvejis – Šv. Medardo traukuliai, vykę to paties pavadinimo kapinėse Paryžiuje. Tikėdamiesi išgyti ligoniai guldavosi ant asketo diakono Fransua Perio (François Pâris, 1690–1727) kapo ir nuo paminklo semdavo žemės balzamams ir įvairiems kompresams daryti. Jų kūnai lyg apsėstųjų, apimti transo, būdavo tąsomi į visas puses paslaptingos jėgos, akys paklaikdavo, iš burnos verždavosi putos. Tai netruko atkreipti Prancūzijos karaliaus policijos dėmesį.

Skandalingiausia, – sakė vienas informatorius, – kad į vyrų rankas patekdavo gana gražios ir gerai sudėtos jaunos merginos. Tad gydydami vyrai galėdavo patenkinti savo aistras, nes merginos dviem ar kelioms valandoms būdavo paliekamos pražiotomis burnomis, nuogomis krūtinėmis, numautais sijonais, iškeltomis kojomis[1]…

Po šio tyrimo 1732 m. sausio 29 d. kapinės buvo uždarytos.

Visgi plačiausiai diskutuota apie mėgėjišką skrofuliozės (lėtinė kaklo limfmazgių tuberkuliozė) gydymą. Viduramžiais vieninteliai Anglijos ir Prancūzijos monarchai dalijosi privilegija gydyti skrofuliozę, nes tvirtino turintys dievišką galią (divinitus) liečiant ligonį atbaidyti ligą[2]. Pirmasis Anglijos monarchas, praktikavęs „karališkąjį prisilietimą“, buvo šv. Edvardas Išpažintojas (Saint Edward the Confessor, 1003–1066), tačiau prancūzai su tuo niekada nesutiko, argumentuodami, esą anglai mėgdžiojo Prancūzijos karalių (Roberto II (Robert le Pieux, 987–1031) ir Pilypo I (Philippe I, 1059–1108)) gebėjimus.

Čia kyla dilema – prancūzų istorikai nesutaria, kuris jų valdovas ėmėsi pareigos šitaip gydyti. Fizikas Andrė du Lorenas (André du Laurens, 1558–1609) teigė, kad pirmasis buvo Chlodvigas I (Clovis I, 481–511), o istorikas Frenkas Barlau (Frank Barlow, 1911–2009) šių gabumų genezę priskyrė šv. Liudvikui IX (Saint Louis, 1214–1270)[3].

Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.

Vienaip ar kitaip, ritualas žadino kitų dinastijų pavydą ir tapo simbolinės kovos dėl prestižo priežastimi. XII a. prancūzų aristokratija neabejojo valdovo gebėjimais, nes tai asocijavosi su karūnacijos ceremonija, kuomet monarchą patepdavo šventu aliejumi, saugomu Reimso katedroje. Anot legendos, dangiškasis aliejus (aliejaus ampulę Reimso vyskupui atnešė balandis) suteikė valdovui kaip Kristui galią daryti stebuklus[4].

Iš pradžių ceremonialas vyko be iškilmių, pvz., šv. Liudvikas lietė sergančius kiekvieną dieną, kai ligoniai jo laukdavo išeinant po mišių. Vėliau apeigoms nustatytos taisyklės, t. y. ligonį apžiūrėdavo medikai, valdovas liesdamas tardavo: „Karalius tave paliečia, Dievas tave pagydo.“ Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.

Įdomu, kad tarp sergančiųjų būta ir lietuvių – Žemaitijos vyskupas Mikalojus Radvila (1492–1530), atvykęs į Paryžių 1517 m. gauti karaliaus Pranciškaus I palaiminimą[5]. Deja, Lietuvoje nėra tyrimų, ar panašių situacijų pasitaikė daugiau.

Volteras paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“

Nuo XVII a. „gydymo ceremonijos“ virto įspūdingais reginiais, apie kuriuos per didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines) skelbė šaukliai. Žmonės į didžiąją Luvro salę plūdo miniomis, pvz., 1715 m. per Sekmines Liudvikas XIV palietė 1 700 ligonių. Nors paprasti žmonės laikėsi prietarų, švietėjai ironizavo. Volteras (Voltaire, 1694–1778) paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“[6] Galima teigti, kad ir patys monarchai prarado viltį, nes formalioji frazė įgijo miglotą prasmę: „(Tegul) Dievas tave pagydo, (nes) karalius tave palietė.“ Nepaisant augančios pompastikos ir aštrėjančios kritikos, „karališkasis prisilietimas“ išliko iki XIX a. Paskutinė ceremonija vyko Karolio X (Charles X, 1757–1836) karūnacijos metu 1825 m. gegužės 29 d., tuomet valdovas palietė 121 ligonį[7].

Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, o vengrų monarchai gydė geltligę.

Žinoma, tai nebuvo vienintelis stebuklingas būdas pasveikti. Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, kuriems tereikėjo sergantįjį pabučiuoti į lūpas[8], Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, tiesiog nubrėždami kryžių ir šaukdamiesi Dievo, o vengrų monarchai gydė geltligę. Kiek tvirtesnį vaidmenį turėjo šventieji, pvz., Portugalijos karalienė, vargšų globėja šv. Elžbieta (Isabel de Aragão, 1271–1336), atgailaudama rankose laikytą stiklinę vandens pavertė vynu, o neregys, pakėlęs nukirstą kankinės Elenos Švedės (Elin av Skövde, 1101–1160) pirštą su žiedu, nejučia praregėjo. Taigi stebuklai tik įtvirtino šventojo kultą ir sustiprino bažnyčios autoritetą.

Kita vertus, šventieji gebėjo nulemti net teismų sprendimus, kaip pažymi šv. Viljamo iš Jorko (William of York, ?–1154) pasakojimas. Apie 1200 m. Jorke moteris buvo apkaltinta žmogžudyste. Palaikius delne karštą geležį(taip tikrintas nekaltumas, kadangi tik ant kaltųjų įkaitusi geležis palikdavo pūsles), ant odos pastebėta riešuto dydžio pūslelė. Tad kaltinamoji pasmerkta mirti. Tačiau šioji paprašė leidimo pasimelsti prie Šv. Viljamo kapo. <…> Moteriai įėjus į koplyčią pūslė išnyko. Teisėjai nusprendė ją esant nekalta, tad atsisakė pasmerkti[9].

Visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.

Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, „teismo procesas“ kelia nemažai abejonių, nes teisiamoji galėjo būti tiek pat kalta, kiek ir teisi (viduramžiais kriminalinės bylos tirtos vangiai). Tačiau tamsiaisiais amžiais į racionalų mąstymą niekas nekreipė dėmesio, nes visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.

Tai atspindėta vienoje Olandijos legendų apie kunigaikštienę Margaretą van Haneberg (Margaretha van Henneberg, 1234–1276). Istorija byloja, kad kunigaikštienė kartą pasišaipė iš elgetos su dviem kūdikiais, sakydama, kad anie nuo skirtingų vyrų. Įsižeidusi vargeta kreipėsi į Dievą, melsdama tapti liudininku jos dorumui įrodyti, ir prakeikė įžūlią didikę, tardama, kad tegul pati pagimdo tiek vaikų, kiek metuose dienų; ir tegul tie vaikai būsią pelės dydžio, bet žmogaus formos. Prakeiksmas išsipildęs – moteris tikrai Didįjį penktadienį pagimdė 365 vaikus, kuriuos, anot šaltinių, krikštijo vyskupas Gvidas iš Utrechto didžiuliame inde; visiems berniukams duotas Jano vardas, o mergaitėms – Elžbietos. Visgi tiek vaikai, tiek motina tą pačią dieną mirė ir buvo palaidoti Lozduineno (Loosduinen) kaimo bažnyčioje netoli Hagos.

Istorija taip ir būtų likusi legenda, jei ne gausūs šaltiniai įvairiuose istoriniuose bei medicininiuose traktatuose, be to, kunigaikštienė – realus istorinis asmuo, mirusi vienuolyno celėje.

Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja.

Tad iš kur atsirado šis pasakojimas? Ankstyviausiame olandų šaltinyje Tabula Egmundana, sudarytame XIII a., rašoma: 1276 m., Velykų metu, kunigaikštienė Margareta van Haneberg pagimdė 365 sūnus bei dukteris ir ramiai kartu su visais mirė. Jos kapas yra Lozduinene stovinčiame akmeniniame sarkofage, puoštame epitafija metalinėmis raidėmis[10]…Įdomu, jog 1500 m. šaltiniuose iš tiesų minima, kad bažnyčios interjere matytos senovinių kapų liekanos bei kabėjusi medinė memorialinė lenta su istorijos aprašu, o palei sieną buvusi didžiulė krikštykla, kurioje esą krikštyti didikės naujagimiai. Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja. 1572 m. Olandijos pilietinio karo metu bažnyčia buvo sugriauta, todėl po kelerių metų šventovę atstatęs pastorius Jakobas Meursijus vėl pakabino memorialinę lentą ir liepė sukurti krikštyklos kopiją. Ir nors toji nėra originali, moterys vis tiek joje mėgsta nusiplauti rankas iki šiol.

Bėgant amžiams legenda taip įsismelkė į europiečių sąmonę, kad apie ją imta kalbėti net karalių rūmuose. Teigta, esą Danijos karalius Frederikas III savo Kunst kabinete turėjo vieną nykščio dydžio kunigaikštienės kūdikį, kurį laikė mažoje stiklinėje dėžutėje, kabančioje ant auksinės grandinėlės. Apie 1820 m. jis pateko į Karališkąjį gamtos muziejų iš kurio dingo be pėdsakų[11].

Pasakojimas pasiekė kulminaciją XVIII a., kuomet Olandijos kaimelį lankę keliautojai iš viso žemyno bandė moksliškai paaiškinti įvykį. Škotų akušeris Džonas Mobrėjus (John Maubray, 1700–1732) knygoje „Moterų gydymas“ (The Female Physician, 1724) rašė: Jei olandų moterys ilgai stovi šalia karštos krosnies, gali pagimdyti pailgą, į žiurkę panašų, mažą gyvūnėlį, vadinamą Suyger ar Sooterkin[12]. Tyrinėdamas pasakojimą gydytojas įsivėlė į gėdingą skandalą, kai beraštė anglų valstietė Meri Toft iš Godalmingo apgavo karalių Džordžą I bei kelis mokslininkus, girdamasi, kad pagimdė 17 triušių.

Elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.

Šiandien mokslininkai mano, kad kunigaikštienė turėjo gimdoje cistų, o tai viduramžiais, matyt, laikyta kūdikiais. Juolab kad tokių istorijų dokumentuose pasitaiko, pvz., Velfų dinastijos atstovė kunigaikštienė Irmentruda iš Altdorfo (Vokietija) taip pat įžeidusi vargetą pagimdė 12 sūnų ir, bijodama aplinkinių apkalbų, nusprendė 11 paskandinti, tačiau kelyje tarnaitę sutikęs kunigaikštis, kuris pripažinęs vaikus savais. Arba prancūzų Trazegnies šeima, kurioje 1276 m. moteris, išjuokusi elgetą, pagimdė 13 vaikų, sulaukusių Velfų palikuonių likimo. Tad elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.

Prietarams neabejingas buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila (1348–1434), kuriam 1433 m. Baltijos jūros žvejai dovanojo keistą padarą, nuskustą kaip vienuolio galva ir stambiu žuvies kūnu; jis pramintas „žuvimi vyskupu“[13]. Sakoma, valdovas norėjęs jį pasilikti ir kalbinęs lenkų, lotynų kalbomis, bet anas graudžiai stebėdamas žmones tylėjo. Gyvis atsisakė bet kokio maisto ir ėmęs silpti kreipėsi į katalikų vyskupą, melsdamas sugrąžinti į jūrą. Paleista žuvis vyskupas iš dėkingumo peržegnojo jį supusius žmones ir visam laikui dingo Baltijos bangose. Vandenynai nuo seniausių laikų baugino žmones, pvz., lamantinai Antikoje laikyti undinėmis, o žuvis vyskupas, manoma, buvęs gigantiška manta, iš tikro turinti galvos keterą ir plačius pelekus.

Vis dėlto labiausiai viduramžiai neatsiejami nuo šventųjų relikvijų, kurios masino įvairaus plauko perėjūnus. Kartą Groningeno pirklys pavogė Šv. Jono Krikštytojo ranką ir kol ją slėpė namie, tol turtai augo, bet paslapčiai išaiškėjus, buvo priverstas elgetauti, o relikvija grąžinta į bažnyčią[14].

Šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais.

Nepaisant bausmės, vogti relikvijas rodėsi naudinga. 828 m. iš Aleksandrijos Šv. Morkaus koptų bažnyčios katakombų du Venecijos pirkliai, padedami graikų vienuolio, pavogė šv. Morkaus kūną (galva liko Aleksandrijoje) ir atgabeno į Veneciją. Pastarasis įvykis šaltiniuose akcentuotas kaip šventa tikinčiojo pareiga, nes krikščionių kapavietės arabų žemėse neretai buvo siaubiamos. Kita vertus, relikvijų vagystės buvo tam tikras siekis išaukštinti savo kraštą ar giminę, nes paskiros šventųjų kūno dalys nenoriai dalytos net imperatoriams. Kai valdovas Justinianas iš Konstantinopolio prašė dalelės neįkainuojamo paties Šv. Petro kūno, jam kategoriškai atsakė ir vietoj jo pasiuntė vieną skepetaitę, nuleistą pro specialų langelį[15].

Vis tik kai kada relikvijų dalybos reiškė įprastą gestą ir šventojo artimiesiems. XV a.iškilmingos šventės proga Karolis VI Mylimasis (1368–1422) dalijo protėvio, šventojo Liudviko, šonkaulius Pjerui d’Aili ir savo dėdėms – Beri ir Burgundijos kunigaikščiams, o prelatams davė pasidalyti vieną koją[16].Čia dera pridurti, kad palaikai dalyti ne dėl jų galių, o dėl noro sustiprinti dinastiją.

Nežinomas tapytojas "Maras Vilniuje, 1710 m." / Autoriaus nuotr.

Kuo daugiau fiksuota stebuklų, tuo šventasis populiarėjo ir kapas tapdavo piligrimystės centru. Pavyzdžiui, šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais. Du iš tų stebuklų (kūno vidurių) pripažino bažnyčia. Nutiko ir dar du stebuklai, pervežant karstą iš Šiaurės Italijos į Parmą, o trečiasis stebuklas įvyko prie Paryžiaus vartų[17].Žmonės tikėjo, kad palaikai gydo – reikėjo tik prisiliesti prie kapo, kur jie būdavo[18].

Dėl anksčiau minėto šventojo stebuklų Sen Deni katedroje, Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis (Philippe le Bel, 1268–1314) sumanė dalį kaulų, t. y. galvą ir šonkaulius, perkelti į Šventąją koplyčią (Sainte-Chapelle). 1306 m. gegužės 17 d. palaikai pervežti. <…> Notre-Damo katedrai taip pat teko relikvija – Šv. Valdovo šonkaulis[19]. Vis dėlto šiuo pervežimu Sen Deni vienuoliai patenkinti nebuvo, nes jiems liko šv. Liudviko dantys, smakras ir apatinis žandikaulis. Tad, kai 1306 m. staiga mirė vyskupas, o medžioklėje susižeidė karalius, tai palaikyta šventojo pykčiu dėl relikvijų išskirstymo. Tiesa, XIX a. atidarius šventojo palaikų skrynelę, rasta tik emalio bei padrikų kaulų dalys – tai įrodo svarbą bažnyčioms turėti bent menką šventojo dalelę.

Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje.

Žinoma, šventasis nebuvo vien geradaris, jis lygiai taip pat galėjo demonstruoti ir pyktį. Šv. Tomas Beketas (Thomas Becket, 1119–1170) iš Kenterberio yra bene ryškiausias Anglijos šventasis, todėl jo asmuo apipintas legendų. Anot vienos, kartą anglo Jordano Fitz-Eisulfo namus užpuolė liga. Mirė jauniausias sūnus. Bet kaip tik tuo metu pas nelaimėlį užėjo piligrimai iš Kenterberio, nešini švęstu vandeniu iš Šv. Tomo koplyčios ir tėvas nusprendė išbandyti galimybę. Jis supylė velioniui į burną švęsto vandens ir šis stebuklingai atgijo. Atsidėkodamas, Jordanas prisiekė pats nukeliauti į Šv. Tomo koplyčią, bet kelionę vis atidėliojo, nors šventasis jam apsireiškė sapne. Galop Šv. Tomo kantrybė trūko. Įtūžęs šventasis nužudė vyriausiąjį Jordano sūnų ir tada anglas su šeima pagaliau nuvyko į Kenterberį[20].

Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje. Jis mini, kad mirus karalaičiui žmonės traukdavo prie kapo prašyti palaiminimų bei išpildyti norus. Net vargu ar galima suskaičiuoti tuos, kurie paskatinti stebėtinų dalykų garso, ateidavo prie jo kapo norėdami atgauti sveikatą ir tai, ko norėjo, atgaudavo. <…> Aklieji čia atgaudavo regėjimą, kurtieji – klausą, nebyliai – galimybę kalbėti, šlubiai – vaikščioti, bet kas yra nuostabiausia – kai kurie, iš kurių mirtis, didžiausias blogis, buvo atėmusi gyvastį ir sąmonę, tarsi sugrąžintą iš tremties, gyvybės ir sąmonės gėrį atgaudavo dangiškojo Kazimiero pagalba[21].

Tokia mistifikacija artima Naujajame Testamente aprašytiems Kristaus stebuklams, kuriais kliovėsi ankstyvosios Bažnyčios mokymas; tuo įsitikiname žvelgdami į kvatročento laikotarpio (apima meno stilius viduramžių pabaigoje, ypač gotiką ir ankstyvąjį Renesansą) italų tapytojo Mazačo (Masaccio, 1401–1428) freskas Brankačių koplyčioje (Florencija). Pirmieji krikščionys pasirodė turį panašių į Jėzaus galių. Iš Evangelijos sužinome, kad sergantieji pasveikdavę, mirusieji atgydavę, kaliniai būdavo stebuklingai išvaduoti. <…> Stebuklingi ženklai stiprino jų skelbiamą išganymo žinią, taip pat įspėjo apie Dievo bausmės realumą[22].

Mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu pamatė lyg ir atgaunant kvapą.

Tad Lietuvos šventasis nebuvo nė kiek išskirtinis; tą grindžia mergaitės Uršulės prisikėlimas iš mirusiųjų, atvaizduotas italų tapytojo Mikelandželo Paloni (Michele Arcangelo Palloni, 1637–1713) freskos siužete Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Kaip rašo G.Svencickis, mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu (tėvai) pamatė lyg ir atgaunant kvapą (mergaitę)[23]. Freskos kompozicija liudijo šventojo galią bei kvietė maldininkus Dievo apdovanotojo prašyti įvairių malonių.

Tačiau atmetus mistiką, stebuklą įmanu paaiškinti mediciniškai. Kituose šaltiniuose minima, kad mergaitė mirė iš bado, vadinasi, patyrusi didelį išsekimą trumpam prarado sąmonę, o tai senais laikais klaidingai laikyta mirtimi (viduramžiais gyvųjų palaidojimų pasitaiko) ir, kol ją atnešė koplyčion, tiesiog atsipeikėjo.

Daug platesnis kontekstas lydi šv. Kazimiero karsto atvėrimą, taip pat įamžintą M.Paloni freskoje. Atverti šventųjų karstus visais laikais buvo populiaru, ypač perkeliant relikvijas į kitą vietą arba vykdant kanonizacijos procesą. Pavyzdžiui, Anglijoje vienuolis Jocelinas Branelondietis 1198 m. aprašė, kaip padėjo perkelti kankinio šv. Edmundo (Edmund the Martyr, 841–869) kūną į didįjį vienuolyno bažnyčios altorių. Nekantraudami skubiai atvožėme karstą. Abatas sakė seniai troškęs pamatyti savo globėją[24], tačiau baiminosi šventojo pykčio, kadangi ankstesnysis vienuolyno vyresnysis palietęs kaulus buvo paralyžuotas.Visas vienuolynas miegojo, kai mes atsargiai pakėlėm kūną dengiantį šilką. Imdamas galvą į ranką abatas šnibždėjo maldą: „O, šventasis kankiny, nepasmerk manęs, nuodėmingojo, pražūčiai už tai, kad drįstu tave liesti. Juk supranti mano atsidavimą ir tikslą.“[25]

Nemažiau išraiškingai G.Svenciskis aprašo 1604 m. rugpjūčio 16 d. šv. Kazimiero karsto atidengimą. Lietuvos šventojo kūnas buvo palaidotas kartu su raudonu šilkinio audinio apdangalu, į kurį buvo įsuptas. <…> Jis buvo rastas visas ir nepaliestas; nuostabiai maloniu kvapu, gausiai pasklidusiu po bažnyčią, atgaivino dvasininkus ir pasauliečius. <…> Tris dienas, per kurias šventojo <…> kapas buvo prieinamas, <…> žmonės jautė tą patį kvapą[26]. Be to, vidurnakty į Vilniaus katedrą švietusi ryški šviesa, kuri išsilaikė ir kitą dieną.

Katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.

Jei lyginsime aprašymą su šventųjų minėjimais Vakarų Europoje, išvysime, kad yra daug bendro, t.y. velionis visada skleidžia malonų kvapą, palaikai retai kada būna suirę (tas atsispindi ir koplyčios freskoje, kur matomas karste gulintis karūnuotas šv. Kazimieras, kurio galvūgalyje klūpi kanauninkas G.Svencickis), o patį karsto atvėrimą gaubia stebuklingi gamtos reiškiniai. Bet, kita vertus, kiekvienas toks stebuklas iš dalies susijęs su tuo metu valstybėje egzistavusia politine situacija, šiuo atveju Reformacijos judėjimu Lietuvoje, todėl katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.

Pastarajam teiginiui antrina Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabantis nežinomo autoriaus paveikslas „Maras Vilniuje, 1710 m.“, kuriame susipina tiek XVIII a. Lietuvos sostinę užgriuvusi tragedija, tiek Faencoje (Italijoje) įvykęs stebuklas. Paveikslo siužete iškalbingai perteiktas 1710 m. Vilniuje plintantis maras, t.y. daugybė besivoliojančių mirusiųjų kūnų, juos laidojantys žmonės, kaulėta giltinė su dalgiu bei dangiškos rūstybės strėles laužanti Dievo Motina. Fone įžvelgiama Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Trijų kryžių kalnas ir Aukštutinė pilis. Įtampą dar labiau stiprina kruvinos, rausvo dangaus spalvos, todėl nereikia stebėtis, kad visuomenėje tikėta, jog maras – Aukščiausiojo bausmė už žmonijos nuodėmes.

Šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui.

Tačiau apie kokį stebuklą čia kalbama? Istorikas Mindaugas Paknys, kalbėdamas apie kitą toje pat bažnyčioje esantį „Švč. Mergelės Marijos Maloningosios portretą“ (1650), teigia: Paveikslo originalas XV a. pr. buvo sukurtas Faencoje, kaip padėka už Švč. Mergelės Marijos užtarimą miestą apėmusios maro epidemijos metu. 1412 m. siaučiant marui, karštai besimeldžiančiai kilmingai poniai Joanai pasirodė Dievo Motina, rankose laikanti sulaužytas strėles (kaip lietuviškame paveiksle). Ji ragino miestiečius laikytis pasninko ir tris dienas vyskupui rengti iškilmingas procesijas, o tada pažadėjo sušvelninti savo Sūnaus rūstybę taip, kaip sulaužiusi šias strėles[27].

Kai tai buvo atlikta, maras liovėsi, tad vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656), 1653 m. Vilniuje kilus marui, šio paveikslo kopiją dovanojo Antakalnio bažnyčiai (toks Švč. Mergelės Marijos įvaizdis pasirodė ir vėlesniuose maro siužetuose), tikėdamas, kad parapijiečiai išmels užtarimą nuo plintančios epidemijos. Taigi šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui[28].

Krikščionybės įsigalėjimas atnešė kapinių priartėjimą prie gyvenamųjų vietų, nes viduramžiais žmonės siekė būti palaidoti kuo arčiau pirmųjų šventųjų. Tuo būdu šventųjų kapų lankymas peraugo į masinio tipo piligrimystę. Piligrimų norui išvysti šventąsias vietas netrukdė net istorinės nelaimės, pvz., kai Al Hakimas, „pakvaišėlis“, 1009 m. sugriovė Kristaus Kapo bažnyčią[29].

Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams.

Tačiau bene populiariausia tai buvo Europoje. Pavyzdžiui, kelyje į Kenterberį stovi Ailesfordo vienuolynas, kur sustodavo ilsėtis keliautojai. Jis įkurtas XIII a. karmelitų, saugančių šv. Simono Stoko (Simon Stock, 1165–1265) kaukolę, kurią, pasak legendos, vienuoliui vizijoje nurodė Švč. Mergelė Marija. Tai būdavo paskutinė stotelė iki didžiausios kada nors pastatytos traukos vietos Anglijoje, Kenterberio katedros, kur nužudytas šv. Tomas Beketas. Anot 1316 m. Kenterberio bažnyčios relikvijų sąrašo, ten buvo 12 šventųjų kūnų, 3 galvos, 12 rankų, Jėzaus kryžiaus gabalėliai, apyvarpė, lopšys, kapas, nesuskaičiuojamas kiekis kaulų, plaukų ir kraujo. Piligrimai apeidavo katedrą ir laiptais lipdavo į švenčiausią bažnyčios vietą – Šv. Tomo koplyčią, puoštą auksu ir brangakmeniais. Čia gulėjo jo palaikai, kuriuos apžiūrėti buvo galima, einant iš šonų visai prie pat relikvijoriaus[30].

Skaitant panašius sąrašus, tenka apgailestauti, kad Lietuvoje nėra gausu relikvijų, matyt, todėl piligrimystė šalies viduje vyko pasyviai.

Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams. Kuo piniginis kapitalas augo, tuo išradingesni tapo sukčiai. Taip pamažu vystėsi korupcija ir relikvijų padirbinėjimas – tą byloja daugelis viduramžių metraščių.

1270 m. buvo palaidotas vienuolis Vateris Šv. Edmundietis. Kartą pas vienuolius atėjo vyrai ir pasiūlė jiems praturtėti. Vienuoliai paklausė, kaip. Vateris garsėjo šventumu. Sukčiai paaiškino, kad prie jo kapo nutikus keletui stebuklų būtų galima pasipelnyti. Kai vienuoliai paklausė, kaip be Dievo įsikišimo gali įvykti stebuklai, vyrai atsakė. Vienas iš apgavikų teigė turėjęs 24 vyrus, kurie jo įsakymu klastojo stebuklus. Siuntė juos po įvairias Anglijos vietas daryti stebuklų už pinigus[31]. Žinoma, šv. Kazimiero atveju toks stebuklų klastojimas mažai įtikimas, tačiau įmanomas. Nors galima daryti prielaidą, kad dėl Lietuvos šventojo stebuklų tikroviškumo prisidėjo ir XVI–XVII a., kuomet masinės relikvijų korupcijos banga jau buvo išblėsusi.

Galų gale netgi viduramžiais sklido pašaipos apie kai kurias Europos šventoves, laikančias buteliukuose Šv. Dvasios čiaudulį. Su šia relikvija, ironiškai kalbant, gali konkuruoti tik maža bažnyčia prie Blua (Prancūzija), kuri turi „uch“, ištartą šv. Juozapo, kai šis skaldė malkas. Deja, tokių dalykų niekada nebus įmanoma įrodyti moksliškai.

Priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų.

1982 m. paskelbtame Italijos dienraščio Respubblica straipsnyje apie relikvijas teigiama, kad yra priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų. Ir bažnyčia skelbia, kad visos šios relikvijos yra autentiškos. Be to, nustatyta daugiau kaip 1 150 vietų, kuriose laikomas tikrasis Kristaus kryžius arba jo dalys. Nemažiau stebina relikvijų gausa, priskiriama asmeniškai Jėzui Kristui. Iki XX a. pr. buvo garbinama daugybė Dievo sūnaus bambagyslių, pieninių dantų ir apyvarpių. Bažnyčia turėjo netgi Gelbėtojo „laiškus“, nukritusius iš dangaus. Paskutinis reliktas yra aiškiai sukurtas pačios bažnyčios, siekiant pateisinti savo veiksmus. O įvairiose Europos šventovėse saugomu Švč. Mergelės Marijos krūtų pienu būtų galima pagirdyti pusę pasaulio.

Taigi, stebuklai ir prietarai mus lydi nuo žmonijos aušros, tik, visuomenei kylant į mokslo aukštumas, jie akivaizdžiai praranda veiksmingumą ir lieka neįprasti simboliai.

***

_______________

[1]Didžiosios žmonijos paslaptys, Vilnius, 2005, 113 p.

[2] Sturdy David J., The Royal Touch in England. European Monarchy: Its Evolution and Practice from Roman Antiquity to Modern Times, London, 1992, 190 p.

[3] Finley-Crosswhite A., Princes and Princely Culture: 1450–1650, London, 2003, 139–144 p.

[4]Didžiosios žmonijos paslaptys…………….248 p.

[5] Ragauskienė R., XVI a. Radvilų požiūris į Lietuvos vietą Europoje, Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 2002, 63–77 p.

[6] Hampson N., Crook M., Doyle W., Forrest A., Enlightenment and Revolution: Essays in Honour of Norman Hampson, London, 2004, 60 p.

[7] Barlow F., The Norman Conquest and Beyond, London, 1983, 9, 44–47 p.

[8] Krieger D., Therapeutic Touch as Transpersonal Healing, London, 2002, 7–9 p.

[9]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti, BBC, London, 2009.

[10] Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children // Journal of the Royal society of medicine, 89 V., December 1996, 712 p.

[11]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………

[12]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………

[13] Mitford-Bruce M., Ženklai ir simboliai, Vilnius, 1998, 29 p.

[14] Sabatier P., Life of St. Francis of Asisi [interaktyvus], London, 1919. Prieiga per internetą:http://www.gutenberg.org/files/18787/18787-h/18787-h.htm.

[15] Brown P., Šventųjų kultas, Vilnius, 1999, 118 p.

[16] Huizinga J., Viduramžių ruduo, Vilnius, 1996, 207 p.

[17] Гофф Ле Ж., Людовик IX Святой, Maskva, 2001, 235 p.

[18]Ibid., 237 p.

[19]Ibid., 239 p.

[20]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………

[21] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604 //Ankstyvieji Šv. Kazimiero „gyvenimai“, sud. M. Čiurinskas, 2004, 141 p.

[22]Biblijos žinynas, sud. Alexander P., Alexander D., Vilnius, 2001, 605 p.

[23] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604…………141 p.

[24]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….

[25]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….

[26] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604………………225 p.

[27]Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai, sud., Jankevičiūtė G., Vilnius, 2010, 141 p.

[28] Goff le J., Viduramžių vaizduotė, Vilnius, 2003, 158 p.

[29] Lenzenweger J., Stockmerier P., Amon K., Zinnhobler R., Katalikų bažnyčios istorija, T. I, Vilnius, 1996, 337 p.

[30]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………

[31]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti…….

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 18 d.