Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta architekto, inžinieriaus, dailininko Juozapo Kamarausko (1874-1946) akvarelių, vaizduojančių senąjį Vilnių, paroda. Iš savo amžininkų šis autorius išsiskyrė piešdamas jau nebeegzistuojančius senosios architektūros paminklus, tačiau jo darbai paremti ne menine fantazija, o kruopščiomis istorinių aprašymų, archeologinių tyrimų ataskaitų studijomis, senų graviūrų, piešinių, planų paieškomis.

J.Kamarauskas mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, vėliau – centrinėje barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje ir Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge. Nuo 1910 m. tarnavo Šiaurės vakarų krašto geležinkelių statybos vyriausiojo inžinieriaus biure. Po 1917 m. perversmo J.Kamarauskas paskirtas Peterburgo gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariniu statybos viršininku. 1918 m. buvo nepagrįstai apkaltintas ir vos išvengė sušaudymo. 1922 m. grįžęs į Vilnių, vertėsi atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijų bažnyčioms ir dvarams, kūrė įvairių statybų projektus, piešė plakatus, buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, banknotus.

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, J.Kamarauskas įsidarbino miesto vyriausiojo inžinieriaus ir architekto valdyboje. 1940 m. savivaldybę pertvarkius į Vykdomąjį komitetą, dirbo inžinieriumi-architektu. 1941 m. Vykdomajame komitete surengė pirmąją savo kūrinių parodą. 1944 m. jam buvo pasiūlytos paminklų apsaugos inspektoriaus pareigos.

Pats dailininkas 1945 m. savo gyvenimo aprašyme mini, kad „išbaigtų kompozicijų ir eskizų“ turi apie penkis tūkstančius. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose šiandien saugoma daugiau kaip pusšimtis jo darbų. Didesnė dalis kolekcijos skirta Vilniui.

Ankstyvieji J.Kamarausko kūriniai – tai nostalgiški Vilniaus peizažai, kuriuose tiksliai pavaizduoti senieji miesto vartai, bokštai, bažnyčios. Vėlesniuose darbuose tapymo maniera tikroviškesnė, pasižyminti matematiniu tikslumu. Šiuo laikotarpiu dailininkas labiau stengėsi meniškai užfiksuoti išlikusius architektūros paminklus nei rekonstruoti neišlikusiuosius.