Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

Kambodžos simboliu tapęs senovinis šventyklų miestas Ankoras yra svarbiausia, tačiau toli gražu ne vienintelė dėmesio verta kryptis šioje Pietryčių Azijos šalyje.

Kambodža šiandien kupina kontrastų: šalia – skurdas ir prabanga, besišypsantys vietiniai ir primušto šuns žvilgsniu žvelgiantys elgetaujantys vaikai, šalies simboliu tapęs išpuoselėtas senųjų šventyklų miestas Ankoras ir purvina, chaotiška sostinė Pnompenis. Ar verta šią šalį įtraukti į savo kelionių žemėlapį? Tikrai taip, nes Kambodžoje gyvenantiems khmerams, nors ir nelepinamiems istorijos vingių, gamtos ir civilizacijos stebuklų atseikėta su kaupu. O kur dar skanus maistas, vietos gyventojų draugiškumas ir mažos kainos.
Svarbiausia vykstant į šią Pietryčių Azijos šalį nepamiršti dviejų dalykų: atidumo, nes, kaip ir daugumoje šio regiono šalių, prekeiviai bandys nuplėšti kuo daugiau, ir šypsenos, kuri padės tiek derantis dėl kainos, tiek bendraujant su vietiniais.

Šalies pasididžiavimas – šventyklų miestas Ankoras

Khmerų pasididžiavimas ir svarbiausias turistų traukos objektas – aštuntojo pasaulio stebuklo vardo vertas senovinių šventyklų miestas Ankoras, 9–15 mūsų eros amžiuje buvusi khmerų imperijos sostinė. Kasmet jį aplanko apie du milijonus turistų.
Visam Ankorui apžiūrėti nepakaks nei dienos, nei dviejų, nes patogūs asfaltuoti keliukai jungia keliolika skirtingų, tarp šimtamečių medžių pasislėpusių šventyklų. Daugelis čia važiuoja pasisamdę triračius motociklus tuktukus arba automobilius, bet mes į Ankorą vykome dviračiais. Nuo Siem Reapo miesto, tapusio baze į šventyklų pasaulį ketinantiems leistis keliautojams, iki Ankoro yra aštuoni kilometrai. Žinoma, plieskiant saulei nuo dviračio tyrinėti Ankoro miestą buvo iššūkis, bet viską atpirko galimybė lėtai sukti ratus senoviniame mieste tarp vešlių medžių ir sustoti pakeliui vos panorėjus: nufotografuoti skurdžių lūšnelių su kieme lakstančiais nuogais vaikais ar vietinių „kolonėlių“ – prie kelio sėdinčių prekeivių, siūlančių į butelius supilstyto benzino, pašerti šalimais maklinėjančių beždžionių čia pat nusipirktu keistu vaisiumi ar stabtelėti prie vietinio turgelio.
Pažintį su Ankoro miestu reikia pradėti nuo jo karūnos perlo – Ankor Vato šventyklos komplekso, pavaizduoto net Kambodžos vėliavoje ir ant pinigų banknotų. Iš tolo trimis galingais bokštais pasitinkanti senovinė šventykla, pagyvinta aplink augančių palmių žaluma, priverčia stabtelėti ilgiau. Tai didžiausias religinis kompleksas pasaulyje, tad įėjus vidun galima valandų valandas naršyti tarp akmeninių sienų po įvairiausius užkaborius ir griuvėsius, laipioti aptrupėjusiais stačiais laiptais, tikintis išvysti ką nors neįprasta, ar gėrėtis smilkalais apdėta miniatiūrine šventyklėle, tyrinėti išlikusius reljefus, vaizduojančius dievybes, demonus bei karo scenas su drambliais.
Be Ankor Vato šventyklos, Ankoro mieste būtina pamatyti dar mažiausiai dvi unikalias šventyklas. Viena jų yra Bayon, kuri nustebins didžiuliais akmeniniuose bokštuose iškaltais ciniškai besišypsančiais veidais. Atrodo, kad tie veidai žvelgia iš kiekvieno kampo, nes čia jų net 216.
Kita šventykla, kuri leis pasijusti tarsi filme apie džiunglėse slypinčiuose senoviniuose miestuose lobių ieškančius archeologus, vadinasi Ta Prohm. Joje iš tiesų filmuota tokia juosta – “Kapų plėšikė Lara Kroft”. Dar šios šventyklos prieangyje pajunti gamtos galią: milžiniškos šimtamečių medžių šaknys tarsi plieniniai vijokliai apraizgiusios šventyklos sienas, bokštus, užlipusios ant stogo ir perskyrusios koridorius. Vaizdas toks nematytas ir paslaptingas, kad nesunkiai galėtum įsivaizduoti ir čia pat po medžio šaknimis, šventyklos rūsyje, slypintį lobį.
Po įspūdžių pilnos dienos grįžus į Siem Reapo miestą taip pat yra ką veikti: galima pasilepinti valandos masažu vos už tris dolerius, apsilankyti suvenyrų ir vietinio kolorito pilname naktiniame turguje ar išbandyti nacionalinę virtuvę – kad ir paragauti apkepintų skėrių, kuriuos su pasigardžiavimu kremta pirkėjų laukiantys šių „skanėstų“ pardavėjai.
Siem Reapas dažnam keliautojui tampa ir stotele, norint pamatyti minų muziejų ar dar vieną lietuvio akiai neįprastą vaizdą – netoliese esančius plaukiojančius kaimus, kurių namai iškilę ant vandens skalaujamų medinių polių.

Poilsis negyvenamose salose

Po intensyvios galingų khmerų valdovų įkurto Ankoro miesto apžiūros verta atsipūsti. Nusprendėme tai padaryti populiariausiame Kambodžos pajūrio kurorte Sihanukvilyje, o kad šis kurortas tikrai populiariausias, netrukus įsitikinome. Penktadienio pavakare nusprendę iš Pnompenio nusigauti į Sihanukvillį aplakstėme visas ten vežančias autobusų kompanijas, tačiau niekur nebuvo likę nė vienos laisvos vietos. Teko iš ryto vykti pirmuoju autobusu – net septintą valandą ryto šia kryptimi išjudėjo du pilni tos pačios kompanijos autobusai.
Sihanukvilis garsėja balto smėlio paplūdimiais, palei pakrantę išsimėčiusiomis salomis ir paplūdimiu nusidriekusia restoranų bei barų alėja. Vis dėlto norint ramaus poilsio savaitgalį čia geriau nevykti: populiariausi paplūdimiai sausakimši ir nuo turistų, ir nuo vietinių, gatvės prekeiviai ir elgetos neleidžia nė akimirkai atsikvėpti, o muzika netyla iki ryto. Tik sekmadienį vakare paplūdimiai ištuštėja, o prekeivių ir elgetų šiek tiek apmažėja. Beje, norint išvengti įkyruolių galima vykti į tolimesnius neurbanizuotus arba viešbučių bei aukštesnio lygio restoranų prižiūrimus paplūdimius – už gultus mokėti nereikės, užteks įsigyti gėrimo.
O didžiausia ramybė maudantis šiltoje jūroje ar gulint balto smėlio paplūdimyje laukia netoliese esančiose negyvenamose salose, iki kurių triaukščiai laivai turistus plukdo beveik kasdien. Prie salų esančių koralų rifų turų organizatoriai surengia paviršinį nardymą, praplukdo pro brangiausią Kambodžos viešbutį mažytėje saloje, o norintiems pabėgti nuo civilizacijos pasiūlo pernakvoti salose esančiose ekologiškose trobelėse.
Atvykus į Kambodžą reikėtų nepraleisti progos pasivažinėti bambukiniu traukinuku Batambange ir apsilankyti Kampote – prancūzų kolonijiniame mieste, kuris atvykėlį prisijaukina savo architektūra, lėtu tempu ir žaliųjų pipirų plantacijomis. Skanaudami gardų kambodžietišką maistą žalių Kampoto pipirų kekę savo lėkštėje radome ne kartą, o iki Kambodžos pilietinio karo be šių pipirų neišsiversdavo ir joks save gerbiantis Paryžiaus restoranas.

Tragiška istorija khmerų nepalaužė

Tailandas šiandien skelbiasi esąs besišypsanti šalis, tačiau aplankius daugelį Pietryčių Azijos šalių šį titulą norisi skirti Kambodžai. Su šilta šypsena tave priims viešbutyje, palydės vietiniai gyventojai gatvėje ar tuktuko vairuotojai. Nors, kaip ir daugelyje šio regiono šalių, tuktuko vairuotojas už pavėžėjimą užsiprašys trigubos kainos, derėsis jis su šypsena ir be jokio nuožmumo, kaip kitose šalyse.
Net keista, kad šypsena tapusi šios šalies gyventojų palydove, turint galvoje, kiek khmerai yra prisikentėję. Nuo 9 iki 15 amžiaus khmerų imperija dominavo regione, vėliau Kambodžą kolonizavo prancūzai, o 1953 m. šalis paskelbė savo nepriklausomybę. Tačiau jau po dviejų dešimtmečių prasidėjo tai, ką galima vadinti kruviniausiu laikotarpiu Kambodžos istorijoje. 1975 m. į valdžią atėjo karinis komunistinis judėjimas “Raudonieji khmerai”, ėmęsi protu nesuvokiamos ir šalį visiškai nustekenusios reformos. Jie siekė paversti Kambodžą milžinišku agrariniu kooperatyvu, todėl bene visi miestų gyventojai buvo priversti palikti namus ir apsigyventi darbo stovyklose kaimuose, kur turėjo dirbti iki 15 valandų per parą, o gyvasčiai palaikyti tegaudavo pavandenijusios ryžių košės.
Šalies inteligentai buvo išžudyti. Manoma, kad vos per trejus “Raudonųjų khmerų” valdymo metus buvo nužudyta, mirė nuo bado bei ligų mažiausiai 1,7 mln. gyventojų. Be to, “Raudonieji khmerai” visoje Kambodžoje prikaišiojo minų, tad daugybė žmonių joms sprogus buvo smarkiai sužaloti, prarado galūnes.
Šį kruviną tarpsnį primenančių sužalotų žmonių viešint Kambodžoje neįmanoma nepamatyti – daugybė jų elgetauja gatvėse. Elgetų skaičius šioje šalyje iš tiesų pribloškia. Pnompenio gatvėje sustojus prie raudonos spalvos šviesoforo automobilį ar tuktuką apipuls gailiai žvelgiantys vaikai, prigulus paplūdimyje populiariame Sihanukvilio kurorte kas minutę atropos, atšliaus luošiai, o trumpam sustojus autobusui bet kuriame mieste prie durų išsirikiuos paliegę seniai. Keisčiausia, kad net esant tokiai armijai elgetų vietiniai krapšto smulkius banknotus ir dalija nuskriaustiesiems. Nors dauguma gyvena skurdžiai, dalytis tuo, ką turi, atrodo, yra khmerų gyvenimo dalis.
Galbūt dėl to, kad khmerai su atvykusiais svečiais dosniai dalijasi ir savo šypsenomis, viešnagė šioje šalyje palieka vien malonius prisiminimus.

Faktai apie Kambodžą

Sostinė: Pnompenis.
Gyventojų skaičius: 15 milijonų.
Piginis vienetas – rialas, bet doleris toks paplitęs, kad jais galima ne tik atsiskaityti viešbučiuose ar kavinėse, bet ir išsiimti iš bankomatų.
Korupcija: Kambodžoje kyšiai plačiai įsišakniję. Pagal „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksą Kambodža užima 164 vietą iš 182-iejų.
Maistas: garsus nacionalinis khmerų patiekalas amoc: banano lape kepta žuvis su kokosais ir citrinžolėmis. Tačiau Kambodžoje gyventojai valgo viską – keptus svirplius, ančiukų embrionus, skrudintus tarantulus.

Kainos (JAV doleriais)

Valanda tradicinio khmerų masažo    3
Dvivietis kambarys viešbutyje su vonia ir tualetu    9–20
Bilietas autobusu iš sostinės Pnompenio į pajūrio kurortą Sihanukvilį (185 km)    5
Kambodžos viza mėnesiui (darantis atvykus oro uoste)    20
Bilietas į senovės šventyklų miestą Ankorą    20
Pietūs kavinėje    6–8

"Veido" archyvas

Tarp Tailando ir Kambodžos šeštadienį, nepaisant paliaubų sutarties, vėl vyko susišaudymas netoli ginčijamos šventyklos, rašo “RIA Novosti”, remdamasi vietos žiniasklaidos pranešimais.

Šimtą metų skaičiuojantis dviejų šalių konfliktas dėl kelių XI amžiaus šventyklų vėl buvo pakurstytas praėjusiais metais, o penktadienį stipriai įsiliepsnojo. “Apie 4 val. ryto (šeštadienį) Ta Krabei šventykloje kovos vėl prasidėjo, Tailando kariai pradėjo atakuoti pirmieji”, – vietinei naujienų agentūrai iš mūšio lauko pranešė Kambodžos pulkininkas Susas Sotėja (Suos Sothea).

“Tailando kariai prieš mūsiškius panaudojo šaulių ir raketinius ginklus bei artileriją. Gindami savo teritoriją, mes taip pat atidengėme ugnį, bet kol kas nenaudojome sunkiosios artilerijos”, – sakė S. Sotėja.

Valdžios teigimu, per susirėmimus žuvo mažiausiai šeši Tailando kariai ir vienas civilis.

Iš dviejų pasienyje esančių Surino ir Buri Ramo provincijų Tailande buvo evakuoti daugiau nei 48 tūkst. vietos gyventojų. Demarkacinė linija tarp Kambodžos ir Tailando niekada nebuvo detaliai nužymėta.

"Veido" archyvas

Lapkričio pabaigoje Vilniuje viešėjo Danijos princesė Alexandra Kristina. Jos Ekscelencija pristatė pradedamą įgyvendinti bendrą Lietuvos, Danijos ir Norvegijos UNICEF projektą, skirtą sustabdyti vaikų ir motinų mirtingumą Kambodžoje.

Ta proga skaitytojams pateikiame nepakartojamus vilniečių Laimonos Vaškelaitytės ir Martyno Staskevičiaus įspūdžius iš kelionės po kontrastų ir skurdo šalį Kambodžą.

Iš Laimonos dienoraščio, Siem Reapas, Kambodža, 2009 04 01

• Vos atsisveikinę su Tailandu, papuolam į didžiulį “turgų” – Kambodžos pasienį. Pardavinėjama daug, čia – vištos, dubenys, ananasai, mėsa, krepšiai, sriubos ir – vizos. Uniformuoti pareigūnai rimtais veidais jas siūlo pirkti už 37, 35, 30, 27 dolerius. Tamsiausiame kampe už medžių įsigyjam vizas už 20 dolerių – tai prilygsta laimingam loterijos bilietui. Muitinės darbuotojas vis dar bando rūsčiu veidu įtikinti, esą tokių kainų neegzistuoja, o iškaba “Viza – 20 dolerių” – tiesiog  eksterjero detalė, todėl reikalauja priemokos. Eilėje sutinkam išvargusio veido mielų akių lietuvę, kurią tie patys pareigūnai įtikino, kad jos viza, gauta Bankoke, negalioja ir įklijuoja kitą, “teisingesnę” ir brangesnę. Oficialūs asmenys prie savo valstybės durų žongliruoja atvykstančių svečių pinigais, lyg vis dar žaistų su vaikystės draugais savam kieme.

• Kambodžą valdo DOLIÃR. Už jį galima pavalgyti; nori stiklinės vandens – doleris, atvirukas – doleris, nakvynę veikiausiai irgi pavyktų susirasti už dolerį. Jei pasiūlytum vietos gyventojui rinktis tarp penkių eurų monetos ir dolerio banknoto, neabejoju, kad pasirinktų pastarąjį.

• Vidurdienis, kūnu žliaugia prakaitas. Sunkus kirtiklis skina kelią per nesibaigiančias džiungles. Atšipęs ir vis slystantis iš rankų. Saulė sunkiai prasibrauna pro tankynę, bet jos siunčiama kaitra tiesiog dusina. Mieguisti augalai pinasi po kojomis, vilkdami kartu įkyrių vabzdžių virtinę. Ir tas spengiantis cikadų čirpimas! Atrodo, niekada nesibaigs… Pagaliau pasigirsta duslus garsas, kirtiklis sukasi ore – vėl tas pats garsas. Siena, akmenų rieduliai, kintančios formos – kažkas nepaprasto! Tai džiunglių viduryje tūnanti paslaptis. Lėtai miname dviračio pedalus asfaltuotu keliu, lydimi didžiulių drugių, į kelią vis išbėgančių beždžionių šeimynų, o mintys klajoja kažkur tenai, prieš kelis šimtus metų. Norėtume būti tie, kurių dulkini batai užmynė ant to mažo, kartu didelio stebuklo. Ir atsikvėpti prisėdus ant akmens. Pabūti tyliai dviese su grožiu, kuriuo tuoj pasidalysi su pasauliu. Sėdim ir dabar, ir net pavyksta atrasti akimirkų, kai aplink nezuja turistų būriai. Pilkšvas akmuo, kartais susipinantis rusvais ir žalsvais atspalviais. Medžio šaknys, besiskverbiančios vis gilyn į sienas ir taip griaunančios istoriją, suteikia jai dar didesnio žavesio. Garsusis Angkoras (miręs miestas, didžiulis šventyklų, rūmų, vandens telkinių ir kanalų kompleksas Kambodžoje, pastatytas džiunglėse IX–XIII a., klestint feodalinei khmerų valstybei, – red.) neužbūrė gal todėl, kad buvo per daug išlauktas. Kelios dienos klajonių dviračiais po senąjį miestą, atrastos kitos, ne tokios išgarbintos, šventyklos prikausto žvilgsnį ir ilgai nepaleidžia iš nesibaigiančių koridorių. Iš sienų vienas po kito išnyra sudūlėję veidai, šokančios deivės, demonai – kiekvienas jų savitas ir ypatingas. Sunku patikėti, kad XII a. imperija buvo tokia galinga ir išsivysčiusi, savyje glaudusi tiek išsilavinusių ir meniškų žmonių. Sužavėjo.

• “Šalti gėrimai, ponia”,” nupirk atviruką”, “tokių apyrankių tikrai dar neturi, tavo šiek tiek tamsesnės”, “šalti gėrimai, pone”, “pažiūrėk, kokia graži dūdelė”, “sėsk prie mano stalo”, “ne, sėsk prie mano stalo”, “doleris”, “doleris”, “doleris”, “šalti gėrimai”, “gal reikia gido? – nesibaigiantys vidinės pusiausvyros išbandymai artėjant prie bet kurios šventyklos, stabdant dviratį nulipant nuo jo, einant, sėdint. Sapnuojant.

• O mergaitė, pardavinėjanti iš popieriaus išlankstytus paukščius, sakė, kad Kambodžoj saulėtekis būna tik kartą per dieną, labai anksti ryte.

Batdambangas, Kamobodža, 2009 04 08

• Diena, vaduodamasi nuo karščio, sprogsta stipraus lietaus čiurkšlėmis. Ilgo, nepertraukiamo ir merkiančio kiaurai. Galimybė ilgiau užsibūti blyninėje ir mėgautis papildomu krepu. Mergaitė, užsisodinusi ant dviračio jaunesnįjį brolį, nepaliaudama suka ratus po kvartalą. Kaimynų berniukai nuogi laksto po gatvę ir krykštaudami maudosi lietaus voniose. Moterys, apsijuosusios maudytis skirtomis skaromis, išnaudodamos progą, šluotomis brūžina savo parduotuvių grindis ir tvinstančius kiemus. Vyrai mazgotėmis glosto motorolerius, lyg švelniai šukuotų žirgo prizininko karčius. Nežinia, kas vyksta kitur, todėl atrodo, kad būtent čia  linksmiausia gatvė mieste.

• Kambodža turi du simbolius – Angkoro šventyklas ir aktorę Angeliną Jolie. Angkoras puikuojasi visur – ant nacionalinės vėliavos, alaus butelio, viešbučio iškabos. Angelinos vardu spekuliuoja apsukrūs verslininkai – čia ji stovėjo, čia sėdėjo, čia vakarojo. Du dalykai, be kurių Kambodža būtų ištirpusi pasaulio žemėlapyje. Arba kraujo upėmis vis tiek būtų išgarsinę Raudonieji chimerai. (Kambodžos gyventojai, pagerbdami Holivudo žvaigždę Angeliną Jolie,  pervardijo vieną iš savo šventyklų. Tai šventykla garsiajame Angkor Vato komplekse. Joje buvo filmuojamos trilerio “Kapų plėšikė Lara Kroft” scenos. Šis XII a. statinys iki šiol buvo vadinamas Ta Promu, dabar kambodžiečiai jį vadina Angelinos Jolie šventykla. Beje, po filmavimo aktorė įsivaikino berniuką iš našlaičių prieglaudos, – red.).

Pnompenis, Kambodža, 2009 04 11

• Ilgai klaidžiojam šiukšlių koridoriais, kol surandam vietą vakarienei. Paprastą, bet nors negadinančią apetito. Pirmi trys kąsniai slysta sklandžiai, maloniai nuteikia skrandį. O tada   vienas po kito ima rikiuotis alkani žmonės, paeiliui prieidami su išmaldai ištiesta ranka. Visiškai nusižeminę ilgai stovi, kiaurai naršydami mūsų sąžinės slapčiausiuose užkaboriuose. Berniukai, mergaitės, vos paeinantys senukai, moterys su verkiančiais kūdikiais ir vėl vaikai, vaikai, vaikai. Apkeptos daržovės stringa gerklėje. Iš tiesų, žmogui maisto pakanka labai nedaug.

• Negaliu prisiversti atsidaryti fotoaparato dėklą. Negaliu fotografuoti suplaktas šiukšles, smarvę, nusižeminusį žmogų, uostantį klijus paauglį, švinkstančią mėsą turguje, musių spiečius, paplavų sklidinus puodus, alkanas akis, besirengiančio apšvarinti mano kišenes vaiko, lakstančio visiškai nuogo vyro išprotėjusiomis akimis. Nufotografavau invalidę moterį, kurią artimieji krepšyje atsinešė į chimerų naujųjų metų šventę parke. Dėl to, jog džiaugėsi ta akimirka ir jos akys buvo skaidrios. O po kelių sekundžių gal jau būčiau neišdrįsusi. Negaliu fotografuoti ir tų mergaičių, primygtinai pardavinėjančių knygas. Kartais jos pyksta, jei pasakai, jog jau prieš kelias minutes nusipirkai knygą apie Kambodžą: “Kelintų metų leidimas ? – 2008 ? Aš turiu leistą 2009-aisiais. Turi nusipirkti. Ponia, ar girdi? Juk 2009 metų !!!!”.

• Negaliu šiame mieste tiesiog eiti gatve ir džiaugtis žmogumi, kuris man nusišypsojo. Nes čia pat sėdi kitas, ant sąšlavų krūvos, gangrenuojančiomis kojomis. Vaikai dienų dienas neina į mokyklą, o pardavinėja viską, ką gali panešti. Geriausiu atveju spardo tuščią dėžę ar skardinę vietoj kamuolio. Kas trečia pravažiuojanti mašina – prabangus “Lexus” visureigis. Niekur nesu jų mačiusi tiek daug. Šalis vis dar kraujuoja nuo visai neseniai pasibaigusių raudonųjų chimerų vykdytų skerdynių, nusinešusių kelis milijonus žmonių gyvybių. Savo rankomis žudžiusieji niekur nedingo. Dabar jie mokyklų direktoriai, sėkmingi verslininkai, atstovai ministerijose ar kitose rimtose įstaigose. Apie tai šneka paprasti žmonės ir rašo knygose. Galbūt tai tik šnekos, ir visi jie praturtėjo po neapsakomai gero ryžių derliaus? Negali būti tikras, kieno giminės vairuoja prabangiąsias mašinas, bet minčių vis nepalieka nešvaros jausmas. Paklausus apie tą visą važinėjančią prabangą, vienintelis atsakymas, kurį tenka išgirsti iš vietos žmonių – “korupcija”, “korupcija”, “korupcija”. Negaliu čia tiesiog būti. Jeigu esi čia, tai turi kažką keisti. Jei dabar negali, geriau kuo greičiau iš čia išvažiuoti. Yra pavojus nutolti nuo žmogaus esmės.

• Kai patenki į duobę, būna tamsu. Liūdna. Pasirodo, dar ir karšta. Mūsų kelionės pirmoji duobė po pusmečio klajonių –  būtent čia, Pnompenyje. Karščiausią mėnesį šioje šalyje.

Sianukvilis, Kambodža, 2009 04 18

• Pižamų mados valdo Kambodžą. Vienas miestas keičia kitą, o pižamų mados ne tik niekur nedingsta, o tik labiau dominuoja mergaičių, merginų, moterų, močiučių garderobe. Lyg kažkoks pokštas. Labai skaidrina dieną. Medvilninės susiglamžiusios eilutės, pieštos drambliais, antimis, šunimis, žirniais, pupomis, rožėmis ir lelijomis. Lyg nuolat sukant vaikiško animacinio filmo juostelę. Šiandien pakerėjo baltas apdaras, išpuoštas “mikimauzais” raudonomis ausimis. Dominuoja pastelinių atspalvių medžiagos, drąsesnės moterys renkasi ryškiai geltoną, raudoną, rožinę, oranžinę.

• Vaikščiojant po nutolusį nuo miesto paplūdimį, akys slenka pro nesibaigiančius skelbimus – parduodamos arba išnuomojamos kavinės ir čia pat esantys bungalai. Likusieji tiesiog uždaryti ir laukia geresnių laikų. Sezonas pasibaigia iškart po chimerų naujųjų metų – prabėgus vos kelioms dienoms pakrantė visai ištuštėja. Vienos iš kavinių savininkė – jauna lenkė, darbuojasi kartu su savo vaikinu iš Kambodžos. Įsikūrė čia prieš kelis sezonus, moka dešimtines fiktyviam “Raudonajam Kryžiui”, kai to nepakanka – vienam vietos valdžios vyrukui – ir džiaugiasi šia diena. Taip elgiasi visi šios pakrantės kurortų savininkai. “Aukų” rinkėjai negodūs – 20 dolerių pusmečiui. Nuosavų žemių savininkai reguliariai gauna raštus, reikalaujančius nugriauti visas kavines – neva patvirtintas naujas miesto projektas, kuriame šis paplūdimys turi būti laukiniai vienišas ir gražus. Savininkai pasirašo peticiją ir su rinkliava neša tuo pačiu adresu, iš kurio atėjęs grasinantis laiškas. Kuriam laikui reikalai susitvarkyti, kol ateina naujų laiškų. Viskas sukasi ratu. Meilė, jūra, dešimtinė.

Sraigės keliauja trečiadieniais

Skaitytojams pateikiame interviu su internetinio dienoraščio šeimininke Laimona Vaškelaityte.

“Papasakokite apie save”

“Keliautojai – labai jau rimtas apibūdinimas. Tiesiog esame smalsūs žmonės, ir tiek. Aš, Laimona Vaškelaitytė, gyvenimo draugas Martynas Staskevičius – abu 32-ejų. Prieš išsiruošdami į kelionę trejus pastaruosius metus gyvenome ir dirbome Briuselyje, tačiau senokai nedavė ramybės mintis apie ilgą kelionę, todėl pasitaikius progai susikrovėm kuprines. Jei jau ta mintis apsigyvenusi viduje – atidėlioti ar ilgai laukti palankesnio meto neverta, nes jis taip gali ir likti stadijoje “šiek tiek vėliau”. Kelionei pasirinkome Azijos regioną – po keturis mėnesius praleidome Tailande, Malaizijoje ir Filipinuose, du mėnesius –  Vietname, po mėnesį Laose, Kambodžoje, Šri Lankoje, mažiau laiko skyrėme Kinijai, Honkongui, Makao ir Singapūrui. Kelionė pasidalijo į du etapus – po devynių mėnesių grįžom vasaroti į Lietuvą, o rudenį vėl išskridome aštuoniems mėnesiams atgal į Aziją”, – paaiškino Laimona.

“Kaip ir kodėl gimė interneto dienoraštis? Ir kodėl “Sraigės keliauja trečiadieniais?”

“Dienoraštis gimė iš noro dalytis. Turbūt būtų per daug egoistiška visas įdomybes siurbti vien tik į save. Sraigės juda lėtai ir visuomet neša namus ant pečių, kaip ir mes. Nesiekėme pamatyti kuo daugiau įžymių vietų, užsibūdavom tame pačiame kaime daugiau nei mėnesį, jei jis mus įtraukdavo. Namais tapdavo tas kampas, kur būdavo atremta kuprinė.

Laiko mintims ir rašyti tikrai buvo užtektinai. “Bloge” mintis sudėliojau aš, tačiau manau, kad nemažai įtakos joms turėjo kelionė dviese ir bendras aplinkos jutimas, todėl neginčytinas ir Martyno indėlis, nors jis ir liko nematomas.

“Blogas” buvo tarsi mūsų ilgi laiškai artimiesiems ir draugams, tai padėjo neatitolti”, – kalbėjo keliautoja.

“Kokia jums pasirodė Kambodža?”

“Jau pačiose šalies prieigose ji pasirodo korumpuota, bet valdžios žmonės to įvaizdžio nesidrovi. Akyse šmėžuoja ryškus visuomenės sluoksnių skirtumas – arba žmonės gyvena visiškai skurdžiai ir vos suduria galą su galu, arba važinėja prabangiais “Lexus” automobiliais, kokių net Europoje matome retai. Kambodža pasirodė skurdi, kontrastinga, sužalota kraupios istorijos, nesusimąstanti apie ekologiją, glaudžianti įstabaus grožio šventyklas ir žmones, norinčius gyventi geriau… Sunku buvo užmegzti nuoširdų ryšį, nes žmonėms tiek daug ko gyvenime trūksta, taigi į kiekvieną užsienietį žiūri tarytum į išeitį iš savo rūpesčių su gilia pinigine. Tikram bendravimui reikia daug daugiau nei vieno mėnesio, prisijaukinti iš lėto”.

“Kokia, Jūsų nuomone, Kambodžos moterų padėtis? Ar pakanka valdžios institucijų dėmesio lygioms galimybėms? Medicinai? O gal moterys ten tiesiog juodadarbės visų kampų laikytojos šeimoje?”

“Keista, bet gatvėse daugiausia matyti moterų ir vaikų – jie stengiasi visais įmanomais būdais užsidirbti centų. Moterys prekiauja kur tik gali ir kuo gali: tampo plytas statybose, kasa griovius. Sunku pamiršti atvejį, kai vėlų vakarą moteris su keturiais mažamečiais vaikais laukė atokiame šešėlyje, kol mes baigsime vakarieniauti. Nieko neprašė, tiesiog vylėsi rasti mūsų vakarienės likučių. Sunku buvo išlikti abejingiem: o rytą ta pati moteris tempė pilnus krepšius maisto už vakar gautą dolerį. Didžiuosiuose miestuose labai daug uždarbiaujančių vaikų gatvėse, tačiau mažesniuose situacija daug geresnė – daugiau tvarkos ir vaikų, lankančių mokyklas. Klausiate, kodėl UNICEF susirūpino vaikų ir moterų mirtingumu šalyje? Būdami Kambodžoje atkreipėme dėmesį, jog miestuose labai daug vaistinių, o jose visuomet matyti pirkėjų. Konkrečių faktų dėl mirtingumo nežinau, tačiau labai linkusi tuo tikėti, nes teko matyti nemažai išsekusių žmonių. Antai nediduką vaiką kamuoja įsisenėjęs kosulys, tačiau niekas nekreipia į tai dėmesio – šeimoje yra didesnių rūpesčių nei penkiamečio bronchitas. Manau, trūksta švietimo, tačiau daugelis turbūt neįperka vaistų. Socialinių garantijų žmonės turi nedaug. Tačiau vietiniai žmonės nenoriai leidžiasi į kalbas apie esminius sistemos dalykus – matyti, kad prisibijo neįtikti valdžiai.”, – skaudžiais prisiminimais dalijosi keliautoja.

“Ką veikiate grįžę į Lietuvą, kokie ateities planai?”

“Šiuo metu esame pasinėrę į darbus – su entuziazmu kuriame savo verslą. Atvėrėme internetinės parduotuvės duris, prekiaujančios gurmaniškais dovanų krepšiais (jei smalsu – www.davanukrepsys.lt/. Smagu dirbti sau, smagu, kad dovanos nesibaigs net ir po Kalėdų”, – džiugiai šypsodamasi atsisveikino Laimona.

P.S. 2011 m. “Unicef Lietuva” visą dėmesį skirs Kambodžos problemoms.