"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

Kanados premjeras J.Trudeau (kairėje) pasitinka pabėgėlius / "Scanpix" nuotr.

Kai Amerika ir dalis Europos apimta paranojos dėl pabėgėlių iš Sirijos, Kanada rodo pavyzdį, kaip išlikti svetingais, ištikimiems bendražmogiškoms vertybėms padedant nuo karo bėgantiems žmonėms.

Berniukas bėgantis per pievą su Kanados vėliava, virš šios nuotraukos – didelėmis raidėmis angliškai užrašyta “Sveiki atvykę į Kanadą”, apačioje – arabiškai “Sveiki atvykę”. Taip, pirmame puslapyje Kanados didžiausias laikraštis “Toronto Star” pasitiko pirmuosius pabėgėlius iš Sirijos, rašo “Foreign Policy”.

Pabėgėlių priėmimas rodo mūsų įsipareigojimus kanadiečiams ir visam pasauliui, kad Kanada supranta, jog privalo padaryti daugiau.

“Jūsų laukia šiek tiek didesnė nei Damaskas ar Alepo ir šiek tiek šaltesnė vieta. Tačiau draugiška visomis prasmėmis. Mes esame miestas, kuris puoselėja skirtingas kultūras – tai mūsų jėga, – rašoma “Toronto Star” vedamajame. – Buvo ilga kelionė, bet jūs jau nebeesat  pabėgėliai. Jūsų dienos, kaip svetimų svetimoje žemėje, baigėsi.”

Pirmuosius 160 pabėgėlių ketvirtadienį asmeniškai pasitiko ir naujasis premjeras Justinas Trudeau.

“Pabėgėlių priėmimas rodo mūsų įsipareigojimus kanadiečiams ir visam pasauliui, kad Kanada supranta, jog privalo padaryti daugiau”, – teigė premjeras.

Kanada įsipareigojo priimti 25 tūkst. pabėgėlių iš Sirijos.

Rugsėjo mėnesį daryta apklausa rodo, kad trys ketvirčiai kanadiečių norėtų, jog jų šalis priimtų daugiau pabėgėlių. Tiesa, lapkritį, po teroro aktų Paryžiuje, daryta apklausa parodė kanadiečių “atšalimą” pabėgėliams.

Liberalas J.Trudeau rinkimų kampanijos metu aktyviai išnaudojo pabėgėlių temą. Jo pirmtakas, konservatorius Stephenas Harperis atvirkščiai – laikėsi kietos pozicijos šiuo klausimu ir teigė, kad nacionalinis saugumas svarbiau, nei humanitarinė katastrofa.

Kanados visuomenę sukrėtė negyvo mažylio, išmesto jūros į Turkijos pakrantę nuotrauka. S.Harperis savo pozicijos nepakeitė ir pralaimėjo rinkimus.

Po išpuolių Paryžiuje J.Trudeau vyriausybė šiek tiek atvėso pabėgėlių klausimu, bet neatsisakė planų iki 2016 m. sausio 1 d. priimti Kanadoje 25 tūkst. sirų.

Visą originalų tekstą skaitykite čia.

Kanadoje verda politinis erzelis dėl Otavos monumento komunizmo aukoms atminti.

Antanas ŠILEIKA

Ne tik visa Kanada, bet ir daugelis kanadiečių primena mozaiką. Toks tapatybės sudėtingumas veikia ir jų atmintį bei atsiminimus. Kodėl įamžiname vienus įvykius, o kitų – ne? Ir kurių įvykių atminimas tu­rė­tų būti išsaugotas?

Prieš keletą metų mokslinės viešnagės Vilniuje metu Kanados ambasados priimamajame lūkuriavau savo sūnaus, kuris tuo metu kaip tik buvo grįžęs atostogų iš Kanados pėstininkų misijos Afganistane.

Štai jums ir mozaikos pavyzdys: prancūziškai kalbantis lietuvių kilmės kanadietis atlieka misiją svetimoje valstybėje.

Belaukdamas jo, šnekučiavausi su Kanados laikinuoju reikalų patikėtiniu, kurį sudomino ne tik mano sūnus, bet ir aš pats. Jam knietėjo su­žinoti, ką toks kanadietis, kaip aš, tyrinėja Lie­tuvoje. Paaiškinau, kad rašau romaną apie antisovietinę pokario rezistenciją Lietuvoje.

Nepasakysi, kad jis supyko, tačiau pajutau subtilų intonacijos pasikeitimą. Savotišką nusivylimą, kad nepasirinkau kitos kančių Lie­tu­voje istorijos – galbūt holokausto, kurio čia bū­ta ypač brutalaus.

Pažangieji prieš konservatorius

Kad ir kaip ten būtų, negaliu tiksliai pasakyti, kas jam nepatiko, nes mes kalbėjomės manda­giai. Jis tik pasakė, kad, priešingai nei Ka­nadoje, Lietuvoje ir visoje Europoje yra per daug istorijos.

Dabar atrodo, kad jos gerokai per daug jau ir Kanadoje.

Atsiminimai grumiasi priešpriešoje, kurią įžie­­bė planai Otavoje pastatyti memorialą ko­munizmo aukoms. Šį memorialą pliekia kas tik gali, tarp jų „The Globe and Mail“ žurnalistas Roy MacGregoras. Kaip ir kiti komentatoriai, jis iš šio projekto šaiposi dėl keleto priežasčių: kad jis esąs negražus, kad nepritiks jam parinktoje vietoje, kad simbolizuoja vyriausybės pa­tai­kavimą tam tikroms tautinėms rinkėjų grupėms ar kad paprasčiausiai jis niekam ne­rei­kalingas. Pagaliau – kad tai tiesiog apgailėtinas pavyzdys memorialo, neturinčio nieko bendro su Kanados istorija.

Šis pasipriešinimas dvelkia nenuoširdumu. Su­tinku, kad memorialo vaizdas galbūt neįsipie­­­šia į Otavos architektūros ansamblį. Kad gal­­­būt prastas jo dizainas. Bet kodėl oficialiai patvirtintas paminklas užgauna tiek daug žmonių?

Štai kelios prielaidos. Daugelis „pažangių“ pa­žiūrų kanadiečių (o tai kairioji politikos linija, ku­­rios pavadinimas siejamas su žemdirbių inte­re­­­sus prieš Antrąjį pasaulinį karą gynusia Pro­gre­syviąja partija – red. past.) tiesiog neapkenčia visko, ką tik sugalvoja dešinioji konservatyvi Step­heno Harperio vyriausybė. Jiems atrodo, kad jei S.Harperio vadovavimas yra apgailėtinas, vadinasi, apgailėtina viskas, prie ko jis prisilies­tų.

Kai S.Harperis prieš paspausdamas ranką Vladimirui Putinui jį atvirai iškoneveikė, daugybė mano draugų – progresyviųjų literatų, jei juos taip galima pavadinti – feisbuke ėmė juodinti S.Harperį tvirtindami, kad jis tik mėgina įtikti etniniams rinkėjams.

Kairiausieji, kuriuos nesuklysiu pavadinęs tikrais Rusijos apologetais, netgi ėmė aiškinti, kad tai hegemoniški Vakarai privertė V.Putiną imtis gynybos. O kai pamėginau užstoti S.Har­pe­rį parašydamas, kad kartais teisingai pasielgia net mūsų nemėgstami žmonės, sulaukiau tik­ro pašaipų gūsio.

Beje, matyt todėl, kad palyginti gerai jaučiu įvykių Rytų Europoje pulsą, kartą man pa­skam­bino iš vienos Lietuvoje transliuojamos ra­dijo laidos ir pasiteiravo, iš kur S.Harperis tu­rėjęs tiek drąsos V.Putinui pasakyti tai, ko kiti Vakarų lyderiai neišdrįso. Juk išgirdę S.Har­perio žo­džius su palengvėjimu atsiduso mi­lijonai lenkų, Baltijos šalių gyventojų ir uk­rainiečių, ir nesvarbu, kad „harpiai“ sau Ka­na­doje šaiposi.

Vienas Lietuvos apžvalgininkas (daugiau to­­kių bent jau neaptikau) netgi kelia hipotezę, ne­va S.Harperis, kaip vidutiniškus įgaliojimus tu­rintis lyderis, tapo savotišku Vakarų požiūrio „ats­tovu spaudai“ ir Kanados vardu išsakė tai, ko pasakyti sau neleistų galingesnės pasaulio valstybės.

Priminsiu, kad dalis monumento opozicijos yra susijusi su S.Harperio puolimu ad hominem. Taigi, taip išeina, kad memorialas yra blogis.

Antra dalykas – šaltojo karo metais komuniz­mas buvo senosios pokario dešinės Ame­rikoje ir Kanadoje priešas. O štai mano kairuoliškos kartos ir vyresniems už mane žmonėms labiau rūpėjo apartheidas Pietų Afrikoje, Ka­li­for­nijos vynuogių rinkėjų padėtis ir Nikaragvos re­voliucija, o antikomunistinės nuotaikos buvo mažų mažiausiai nemadingos. Daugeliui šiuolaikinių „progresyviųjų“ priešiškumas komuniz­mui iki šiol dvelkia suplėkusiu konservatyvumu.

Iš tiesų „progresyviųjų“ kalbose apie šaltąjį ka­rą didžiausias dėmesys tenka nukentėjusiems nuo makartizmo, palikusio be darbo būrį Ho­li­vu­do scenaristų, o ne vargusiems koncentracijos stovyklose ar nužudytiems komunistų režimo.

Taigi, dėl iki šių dienų išlikusio kairiųjų ša­liš­kumo komunizmo aukų paminklas jiems at­rodo kaip senosios dešiniosios politikos tąsa. Vis dėlto „progresyvieji“ yra santykinai nedidelė Kanados gyventojų mažuma. Ir ji ne vienintelė turi savo nuomonę apie siūlomą paminklą.

Jei kalbėsime apie Kanados imigrantus, ši šalis yra tarsi svetinga sala laimingiesiems, su­ge­­bėjusiems išgyventi politikos ir karo laivų ka­tastrofas ir išplukdytiems į saugų ir turtingą kran­tą. Jie ar jų vaikai, prisimindami, kas nutiko, šiuos išgyvenimus ilgainiui įamžina.

Tai ypač pasakytina apie rytų europiečius, ti­kėjusius, kad buvo išduoti Vakarų ir atiduoti So­vietų Sąjungos tironijai. Kadangi neatrodė, kad dar kas nors žinotų ar rūpintųsi tuo, kas jiems nutiko, rytų europiečiai turėjo patys pasirūpinti įsiamžinimu.

Atsiminimams reikia susigulėti

Kol atmintis įsitvirtina ir būna įamžinta, pra­­eina daugybė laiko. Prireikė dešimtmečių, kol da­­bar gerai žinomi faktai apie holokaustą prasi­s­kverbė į žiniasklaidą ir naujas istorines knygas.

Nepaisant to, kad įsivaizduojame apie holokaustą girdėję pakankamai, istorikas Timothy Snyderis neabejoja, jog tik dabar pradedama suvokti, kiek daug su tuo susijusių dalykų vis dar nežinoma jau vien dėl to, kad daugelis įvykių nu­tiko ne Aušvice, o toliau į rytus – žudynių laukuose Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Lygiai taip pat, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Sovietų Sąjungos ir dešimtmečiams nuo baisumų Kambodžoje ar žudynių valdant Mao atskleidimo, pasipiktinimas komunizmu vis di­dėja, o žmonės pradeda tai įamžinti.

Informacijai apie tragediją suvokti ir sureaguoti į ją reikia laiko. Kartais jo reikia labai daug.

Tokio uždelsimo pavyzdys gali būti ir Ka­na­dos reakcija į vietinių šalies gyventojų kultūros sunaikinimą. Tik dabar Tiesos ir susitaikymo ko­misija atskleidžia visą bandymo sunaikinti šią kultūrą siaubą. Tik dabar Aukščiausiasis teis­mas pradeda pripažinti vietinių teises Ka­nados platybėse. Mes visuomet žinojome, kad že­mė iš vietinių buvo atimta, bet kažkuria prasme ne iki galo suvokėme, ką tai reiškia. Tiesa jau atskleista, bet susitaikymo „projektui“ su­pras­ti prireiks dar ne vieno dešimtmečio, ką jau kalbėti apie to­­kio susitaikymo įgyvendinimą.

Taigi komunizmo aukų įamžinimui prireikė laiko, tačiau šis konkretus atvejis kelia ir kitų klausimų.

Sovietai – išvaduotojai ar okupantai?

Kai kurie labiausiai jaudulį keliantys memorialai pasaulyje skirti holokausto aukoms at­minti. Tiesą sakant, Otavoje irgi statomas Ho­lokausto memorialas, tačiau nei jo išvaizda, nei vieta žiniasklaidoje nesukėlė absoliučiai jokių prieštaravimų.

Naujienų apie holokaustą sėkmė, ko gero, pa­skatino prabilti ir kitus nukentėjusiuosius, pa­­vyzdžiui, per Ukrainos holodomorą ar armėnų genocidą Turkijoje. Sąvoka „išgyvenusieji“, kažkada vartota tik kalbant apie išgyvenusiuosius holokaustą, dabar vartojama ir kultūrinio ge­nocido, seksualinės prievartos bei kitų nusikaltimų kontekste.

Tas pats ir su terminu „genocidas“, kuris pra­­­dinėse derybose dėl genocido konvencijos 1947 m. turėjo apimti ir masines neetninių ar religinių grupių, pavyzdžiui, inteligentijos, žu­dy­­nes. Tačiau vėliau dėl Sovietų Sąjungos priešta­ravimo šis apibrėžimas buvo susiaurintas. Ko­­­­­munistai turėjo prieštarauti – juk antraip jiems galėjo būti pareikšti kaltinimai genocidu dėl, pavyzdžiui, buožių naikinimo.

Be to, jei SSRS nebūtų prieštaravusi, jos mė­ginimai išnaikinti vietos inteligentiją irgi būtų buvę pavadinti genocidu, kaip ir karo be­laisvių lenkų karininkų žudynės Katynėje.

Tai mus atveda prie dar vienos problemos, susijusios su monumentu komunizmo aukoms, bent jau nužudytoms Europoje. Mums patinka suprantami pasakojimai, tačiau istorijoje tokių, deja, nedaug. Žydams, išgyvenusiems holokaus­­tą Rytų Europoje, išgyventi pavyko daugiausia Sovietų armijos dėka. Ji atliko pagrindinį vaidmenį įveikiant nacizmą ir buvo vienintelė tokia Rytuose. Tie patys Sovietų armijos ka­riai prievartavo ir plėšė Rytų ir Vidurio Eu­ropą ir visame regione padėjo įsitvirtinti tironijoms, kaip taikliai knygoje „Geležinė uždanga“ ra­šo Anne Applebaum.

Tad kas buvo Sovietų armija – išlaisvintoja ar okupantė?

Priklauso, kurių aukų paklausi. Dar svarbu, ar komunizmo aukos nepadėjo žydams, ar, kaip būta kai kuriais atvejais, aktyviai dalyvavo nacių žiaurumuose. Kaip ištraukti į dienos švie­­są, kas nukentėjo dėl savo nusikaltimų, o kas tik dėl to, kad pakliuvo tironijos įtakon?

Tai labai aktuali problema Rytų Europoje, kur vis pasitaiko nuomonių, kad mėginimas pagerbti Sovietų Sąjungos aukas iš tiesų yra nacių kolaborantų dangstymas.

Situaciją dar labiau apsunkino 2008-ųjų Prahos deklaracija, kuria siekta pagerbti ir staliniz­mo, ir nacizmo aukas. Kai kurie holokausto aiškintojai čia įžvelgė moralinį stalinizmo ir na­cizmo sugretinimą ir pareiškė, kad šios dvi tironijos niekada neturėtų būti lyginamos. Bet, kaip pastebėjo kai kurie apžvalgininkai, jei sa­kai, kad nacizmas ir komunizmas niekada neturėtų būti lyginami, vadinasi, tu ką tik tai padarei.

Trumpai kalbant, komunizmo aukų istorija bent jau Europoje galimai susikerta su holokausto istorija. Ir nėra paprasta šios kolizijos išvengti.

Memorialai ir atmintis istorikams neretai yra tarsi bausmė. Vėlyvuosiuose savo tekstuose bri­tų istorikas Tony Judtas aiškino, kad atmintis ne­gali tapti istorijos pakaitalu. Jo žodžiais, oficia­lus pa­minėjimas neprisideda prie didesnio pra­eities ver­tinimo ir žinojimo: „Tai substitutas, su­rogatas. Užuot mokę vaikus nesenos istorijos, mes juos ve­džiojame po muziejus ir memorialus.“

Atmintis kaip istorijos pakaitalas

Tačiau daugelis žmonių bodisi istorija. Iš sa­vo patirties žinau, kad kanadiečiai istorijos fak­tų žino mažai, nors susidaro įspūdis, jog kiek­vienas apie ją turi savo nuomonę: blogiausia iš jų ir, beje, populiari – kad istorija buvo gerokai niūresnė nei dabartinis mūsų gyvenimas ir kažkuo primena siaubo filmą.

Be to, daug Kanados rašytojų, ypač jaunesnių, smerkia grožinę istorinę literatūrą už tai, kad ši romantizuoja praeitį. Kaip siūlo Milano Kunderos „Juoko ir užmaršties knygos“ pavadinimas, galbūt ir mums verta pamiršti, kad ga­lėtume pasijuokti, nes priešingu atveju istorija taip ir liks siaubinga vieta.

Jei praktiškai niekas nebeskaito istorijos bai­­gę vidurinę mokyklą, tuomet belieka atmintis ir memorialai.

Neseniai stovėjau prie Aušros vartų Vilniuje – paskutinių išlikusių vartų gynybinėse viduramžių sienose. Pro šiuos vartus buvo įvesdinti vo­kie­čių karo belaisviai, kuriuos norėta parodyti ka­ro nualintiems gyventojams. Miestą buvo iš­lais­vinę sovietai, bet taip pat ir Lenkijos Ar­mijos Krajovos kariai, tikėjęsi atkovoti Vil­nių Len­ki­jai. Užuot padėkojusi lenkams, po miesto išvada­­vimo sovietų armija juos nužudė arba ištrėmė.

Kiek anksčiau, vos prasidėjus karui, pro šiuos vartus pakeliui į žudynes Panerių miške praėjo tūkstančiai žydų. O dar anksčiau pro čia žygiavo ką tik atvykusių sovietų varomi vietos gyventojai – pirmieji sovietų tremtiniai, daugelis gyvenimą baigę gulaguose.

Jei tęstume šią kelionę į praeitį, pamatytume, kad pro Aušros vartus prajojo ir Didžiosios Napoleono armijos likučiai, kuriuos netrukus užklupo ir išžudė caro kareiviai.

Jei net tokia maža vieta turi tiek daug sluoks­­nių ir yra tarsi vis iš naujo perrašomas is­torijos pergamentas, kaip nuspręsti, ką mums patiems dera prisiminti, o ką galime pamiršti? Jei grįšime prie M.Kunderos, romane „Gy­ve­nimas yra kitur“ jis sako, kad „būtų nuostabu pa­miršti istoriją.“ Tačiau M.Kunderą galima ci­tuoti ir iliustruojant memorialų statymą: „Ra­­šytojas griau­na savo paties gyvenimo na­mą, o plytas panaudoja kitam, tik jau statomam ro­mane.“

Rašytojai – ne vieninteliai taip besielgiantys. Visuomenė griauna istorijos namą ir naudoja plytas naujoms statyboms: ji stato namus at­minčiai, kurią įprasmina memorialais.

Kadangi atmintis yra selektyvi, ji tebėra ga­lin­ga jėga, formuojanti mus kaip individus ir api­­brėžianti mūsų veiksmus visuomenės rė­muose.

Kanadoje gyvena daugiau nei milijonas len­kų kilmės piliečių, dar daugiau ukrainiečių, šiek tiek yra žmonių, kilusių iš Baltijos šalių, taip pat dešimtys tūkstančių vietnamiečių. Daugeliui jų komunizmo kančių atmintis tebėra gyva, nesvarbu, ar tos kančios palietė juos pačius, ar jų tėvus. Kodėl turėtume neigti jų kančią ir teisę ją prisiminti? Jei yra kitų įamžinimo vertų įvykių, tegu taip manantieji siekia, kad vyriausybė tai pripažintų oficialiai. Mes ga­lime prieštarauti dizainui, vietos pasirinkimui, galime priešintis, kad tam būtų naudojami mo­kesčių mokėtojų pinigai. Tačiau neigti patį poreikį prisiminti ir įamžinti reiškia sumenkinti kitų kančias.

O tiems, kurie aiškina, esą turėtume prisiminti tik įvykius, kuriuose dalyvavo Kanada, rei­kia pasakyti, kad milijonai imigrantų bei jų vaikų ir yra kanadiečiai. Jų prisiminimai yra ir šios šalies prisiminimai. O dėl prisiminimų apie tai, kas vyko ir tebevyksta su vietiniais, mes, nors ir pavėluotai, pradedame suvokti praeitį, kad ir koks tas suvokimas būtų ribotas. Dabar turime atsigriebti už prarastą laiką.

Tiesa, skaičiavimo įgūdžius demonstruoti pradėjo tik 40-oji vaisinių muselių karta, o skaičiuoja šie vabzdžiai nuo 1 iki 4. Tyrimo rezultatai skelbiami Pirmajame jungtiniame evoliucinės biologijos kongrese, Kanadoje.

Genetikų atradimas gali padėti geriau suprasti, kaip suvokiame skaičius ir kokią įtaką diskalkulijai (pažintiniams sutrikimams, kurių turintys asmenys negeba atlikti net ir elementariausių aritmetinių veiksmų) turi genetika.

„Kitas mūsų tyrimų žingsnis – išsiaiškinti, kaip 40 generacijų evoliucijoje pakito nervinių sistemų neuro-architektūra”, – teigia Vilfrido Lorjė universiteto (Kanada) genetikas Tristanas Longas (Tristan Long).

Vilfrido Lorjė universiteto ir Kalifornijos universiteto tyrėjų kolektyvas vaisinėms muselėms pakartotinai pateikdavo 20 min. trukmės matematinių pratybų sesiją: musėms buvo demonstruojami du, trys arba keturi šviesos blyksniai. Tais atvejais, kai šviesa blykstelėdavo du arba keturis kartus, dėžutė su matematikos besimokančiomis musėmis sudrebėdavo. Po pauzės viskas būdavo kartojama iš pradžių.

Iš pradžių nė viena iš musių nebūdavo pasiruošusi pakartotiniams dėžutės drebėjimams – jos nemokėdavo atskirti, kada šviesa blykstelėjo du sykius, kada – tris, o kada – keturis. Tačiau 40-ojoje matematikos mokomų musių generacijoje toks gebėjimas susiformavo: keturiasdešimtosios kartos musės pradėjo suprasti, kada šviesa blyksteli du, kada – tris, o kada – keturis sykius, ir išmoko pasiruošti drebėjimams.

Šis atradimas sustiprina teoriją, jog kai kuriems skaičiavimo įgūdžiams gyvūnijos nervų sistema yra pasiruošusi jau seniai, o skaičiavimas – vienas iš labiausiai archaiškų psichikos konstruktų. Prie „skaičiavimo mėgėjų“ galima priskirti ir salamandras, tik ką gimusius viščiukus ir lemūrus-mongus – visų šių rūšių atstovai gebėjimus skaičiuoti yra demonstravę tyrimų laboratorijose.

Vaisinės muselės – populiarus eksperimentinis įrankis genetiniuose tyrimuose. O toks populiarus jis todėl, kad vaisinių muselių gyvenimo trukmė yra trumpa, tad jų evoliuciją, lyginant su kitomis gyvūnų rūšimis, galima stebėti ir fiksuoti kur kas sparčiau.

technologijos.lt

Kanada – milžiniška šalis. Jos turistinėms įdomybėms, gamtos bei kultūros objektams apžiūrėti prireiktų ne vienų metų. Todėl jau prieš kelionę reikėtų susitaikyti su mintimi, kad visko neapžiosi, ir šalimi mėgautis po truputį, niekur neskubant.

Kanada – antra pagal plotą pasaulio valstybė. Todėl dažnas turistas, panoręs aplankyti šią šalį, susiduria su problema, kaip susidėlioti maršrutą ir susiorganizuoti kelionę, kad pamatytum pačias įdomiausias vietas. Paprasčiausias problemos sprendimas būtų pirkti kelionę iš agentūrų.
Tiesa, lietuviškose agentūrose dviejų savaičių kelionė nepigi, kainuoja nuo 7 tūkst. iki 10 tūkst. Lt ir dar papildomai tektų mokėti už dalį pramogų bei paslaugų. Be to, neretai į programą įtraukiama ir viešnagė JAV. Nors Kanados turistiniams objektams skiriama nedaug laiko, bet aplankomas Niagaros krioklys, apžiūrimas Torontas, Monrealis ar kiti miestai, užsukama ir į vieną kitą nacionalinį parką.
Na, o turistai, kurie mėgsta keliauti savarankiškai, ne tik kelionės maršrutą gali susiplanuoti pagal savo pomėgius, bet ir pati kelionė jiems kainuoja šiek tiek pigiau. Lėktuvo bilietai iš Vilniaus į Torontą ir atgal kainuoja apie 2,6 tūkst. Lt, o miestuose galima rasti ir visai nebrangią nakvynę viešbutyje ar jaunimo namuose.
Šiaip jau Kanadoje neverta sukiotis tik apie vieną miestą – įdomiau aplankyti skirtingus šios šalies regionus. Greičiausia keliauti lėktuvais, skrydis iš Toronto į Vankuverį ir atgal kainuoja apie 1,7 tūkst. Lt, o mažesnius atstumus geriausia važiuoti autobusu. Beje, taupantiems reikėtų atkreipti dėmesį, kad kelionės traukiniu brangesnės nei skrydžiai lėktuvu.
Be to, svarbu nusiteikti šioje šalyje neskubėti: juk gera pamedituoti ant ledyno Banfo ar Džasperio nacionaliniame parke, atsipūsti prie krioklių Wels Grey ar Shannon Falls parkuose, leistis į kelias dienas trunkančius žygius laukinėje Algonkinų nacionalinio parko gamtoje. Net ir dinamiškuose, kontrastais svaiginančiuose miestuose geriau sulėtinti tempą ir pasimėgauti netikėtais įspūdžiais.

Per pusdienį – aplink pasaulį
Paprastai didmiesčiai su styrančiais stikliniais dangoraižiais vadinami betono džiunglėmis, tačiau viešint Kanadoje šį stereotipą tenka pamiršti. Štai kontrastingojo Toronto, verslo ir finansų centro, dangoraižių šešėlyje veši puikiai prižiūrimi parkai ir sodai, o Ontarijo ežero paplūdimiuose siaučia atostogų dvasia. Įdomu miestu pasigrožėti keliais rakursais: iš viršaus – nuo „CN Tower“ bokšto, iš šono – nuplaukus į kurią nors ežero salą.
Toronte galima keliauti ne tik po skirtingas istorines epochas – pasivaikščioti po elegantišką XIX a. britų karalienės Viktorijos epochos Cabbagetown rajoną ar šiuolaikinį dangoraižių mišką, bet ir per pusdienį ar dieną aplankyti skirtingas šalis. Pasivaikščiojęs po Mažąją Italiją, Kinų miestą, graikų, portugalų, japonų, indų, korėjiečių ir kitų tautų kvartalus, kurių kiekviename vyrauja tik tai šaliai būdinga atmosfera, pasijunti apsukęs ratą aplink Žemės rutulį.
Verta pamatyti ir Vankuverį, didžiausią Kanados uostą, vieną pagrindinių Šiaurės Amerikos prekybos centrų. Šis miestas įkurtas itin vaizdingoje Ramiojo vandenyno pakrantėje, išraižytoje fiordų ir iškyšulių, su tolumoje baltomis sniego kepurėmis tviskančiais Pakrantės kalnais. Nors kalnų grožį vis dėlto nustelbia stiklinių dangoraižių panoramos blizgesys. Mieste, pavadintame XVIII a. britų keliautojo ir tyrinėtojo George’o Vancouverio garbei, reikėtų užsukti į Vankuverio meno galeriją.
Stebėtina, kad dauguma Kanados miestų, net ir tokių skirtingų, kaip Kalgaris, kuriame vyko 1988 m. žiemos olimpinės žaidynės, ar Viktorija su nuostabiu senamiesčiu ir įspūdingais Parlamento rūmais, panašūs savo daugiakultūriškumu. „Toks daugiakultūriškumas susijęs ir su kanadiečių požiūriu, ir su valstybės politika, orientuota į kiekvieno žmogaus tautybę. Kanadiečiai skatina išlaikyti ir puoselėti savo senelių ar prosenelių kultūrą, parodyti kitiems jos unikalumą. Toks požiūris labai skiriasi nuo JAV, tikro katilo, kuriame viskas išlydyta į vieną bendrą masę. Kanada – kaip salotos, kurių kiekvienas ingredientas išlaiko savo skonį“, – pasakoja Veronika Kulikauskaitė, Kanados lietuvė, jau keletą metų gyvenanti Lietuvoje, ir priduria, kad kanadiečiai didžiuojasi savo šalies daugiakultūriškumu, taip kaip lietuviai didžiuojasi krepšiniu.
Ypač svarbu tai, kad Kanados valstybė remia šeštadienines tautines mokyklas ir netgi jas iš dalies finansuoja. Vis dėlto įvairių tautybių žmonės čia negyvena izoliuotai, pavyzdžiui, mokyklas lankantys vaikai pristato savo atstovaujamas šalis, papročius, bendraujama ir domimasi kitomis kultūromis.
Užtat tarp dviejų šalies regionų – prancūzakalbių ir anglakalbių egzistuoja nedidelė įtampa, sena kaip pati Kanados valstybė. Kanadoje yra įteisintos dvi valstybinės kalbos – anglų ir prancūzų, jų mokoma mokyklose, maisto produktų aprašai bei oficialūs dokumentai rengiami abiem kalbomis. Tačiau yra išimtis – Kvebeko provincija, kurioje vienintelė ofiaciali kalba tėra prancūzų, o anglų kalba neprivaloma. Anglakalbiai Kanados gyventojai paprastai paburba, kodėl kvebekiečiai tokie išskirtiniai, kad jiems užtenka prancūzų kalbos, paburnojama ir dėl garsiojo referendumo, rengto dėl Kvebeko atsiskyrimo nuo Kanados. Na, o Kvebeko gyventojai irgi kartais niurzga, kad jiems labai sunku būnant Kanados sudėtyje išsaugoti savo išskirtinę kultūrą.

Indėnų praeitis – prekė
Kai kalbama apie dabartinę Kanados politiką įvairių tautų atžvilgiu, nori nenori tenka prisiminti praeitį – indėnų istoriją. Tačiau tai, kas demonstruojama turistams, – spalvingi vigvamų miesteliai pramogų parkuose, įvairūs folkloriniai šou, kuriuose rodomi šokiai ar dainos, žavūs rankdarbiai, – tėra paklausi prekė, dažnai su tikruoju indėnų dvasiniu pasauliu menkai tesusijusi. Keliautojai nori pamatyti tą romatizuotą indėnų gyvenimą, kurį prisimena iš vaikystėje skaitytų knygų ar žiūrėtų filmų (beje, dažniausiai filmuotų Ispanijoje, Almerijos dykumoje), tačiau tikrovė visiškai kitokia.
Mūsų pašnekovei šešis mėnesius teko gyventi Princo Alberto miestelyje, esančiame Saskačevano provincijoje, valanda kelio nuo Saskatūno miesto. Indėnai šiame mieste sudaro apie 40 proc. gyventojų, tad Veronika iš arti susipažino su kri (cree) tautos gyvenimu.
Indėnams per visą Kanados valstybės kūrimosi laikotarpį padaryta nemenka žala: jie ne tik apgaule ar smurtu išstumti iš savo žemių, bet juos buvo bandoma ir per prievartą asimiliuoti. Tam tikslui buvo įkurtos rezidencinės mokyklos, į kurias buvo grūdami indėniukai, atskirti nuo savo šeimų. Vaikams buvo draudžiama laikytis savo papročių, kalbėti savo kalba. Šios mokyklos veikė iki praėjusio amžiaus vidurio, ir tik suvokus, kokią žalą jos padarė visoms indėnų tautoms, buvo uždarytos. Kanados valstybė oficialiai atsiprašė indėnų ir nukentėjusiems skyrė pašalpas.
Deja, padaryta žala didžiulė ir sunkiai pataisoma, mat tokia politika sunaikino pamatines vertybes – ryšį su tauta ir šeima. „Dėl to kai kurie indėnai stokoja socialinių įgūdžių, pavyzdžiui, turi vaikų, bet nežino, kaip juos prižiūrėti. Dalis indėnų įniko į alkoholį. Jaunimas beveik nemoka savo tautos kalbos, tarpusavyje bendrauja angliškai“, – pasakoja Veronika ir pabrėžia, kad jokios pašalpos tokių problemų neišspręs.
Autentiškos indėnų apeigų ceremonijos nuo turistų paprastai slepiamos. „Jei nori matyti tai, kas gyva, reikia būti labai atsargiam ir nepažeisti žmonių privatumo. Esu dalyvavusi kai kuriose dvasinėse apeigose, bet tie dalykai negali būti vien turistų pramoga. Indėnams pirties ir pypkių rūkymo ceremonijos šventos. Jei pašaliečiai vis dėlto pakviečiami, jie gali stebėti, tačiau tai turi daryti itin pagarbiai, nes šių ceremonijų tikslas yra malda“, – aiškina pašnekovė.
Jei keliautojai iš tiesų domisi indėnų kultūra, Veronika pataria apsilankyti „Pauwau“ – indėnų šokių ir dainų festivalyje, kuriuos skirtingos tautos rengia skirtingu metu. „Tai gyva indėniška kultūra ir viską galima pagarbiai stebėti, grožėtis“, – sako Veronika.
Svarbu žinoti, kad pypkė ir tabakas indėnams šventi. Pypkių ceremonija yra dalis pirties ceremonijos. Priešingai paplitusiai ir tikriausiai filmų suformuotai nuomonei, kad atsisakymas rūkyti pypkę yra baisus indėnų įžeidimas, iš tiesų pypkės gali nerūkyti, bet turi ja paliesti savo širdį ir siųsti toliau. Toks gestas prilyginamas pypkės rūkymui. Beje, į pypkę kemšamas tabakas sumaišytas su žolelėmis, turinčiomis sakralinę reikšmę.
Taigi Kanada žavi savo kontrastais – pašėlusio gyvenimo miestais ir idiliška gamta, daugybe žmonių, suvažiavusių iš skirtingų šalių, tačiau nepraradusių šaknų, ir, žinoma, indėnų tautų istorija. Čia kiekvienas turistas galės rinktis, kur keliauti, ką pamatyti ir ko išmokti.

Faktai apie Kanadą
Kanada – Šiaurės Amerikos valstybė
Plotas – 9,9 mln. kv. km
Gyventojų skaičius – daugiau nei 33 mln.
Sostinė – Otava
Kanada padalyta į 10 provincijų ir 3 teritorijas
Kanada pasaulyje pirmauja pagal imigrantų skaičių

Tarptautinėje kosmoso stotyje (TKS) vienas Japonijos ir du Kanados manipuliatoriai sausio pabaigoje, kai į ją atskris japonų krovininis erdvėlaivis HTV- 2, parodys “kosmoso akrobatiką”.

Kaip pranešė Kanados kosmoso agentūra, erdvėlaivio HTV-2 pavadinto “Kounotori” (“Baltasis gandras”), nehermetiškame skyriuje bus platforma su dviem kroviniais, kuriuos būtina perkelti laikyti išoriniame TKS paviršiuje.

Japonijos krovininis erdvėlaivis išskris į TKS sausio 20 dieną, ir po savaitės laivą sugriebs astronautai Kanados nuotolinio valdymo manipuliatoriumi SSRMS ir prijungs prie stoties. Po to Tarptautinėje kosmoso stotyje prasidės manipuliatorių “baletas”.

Pirmiausia manipuliatorius SSRMS ištrauks platformą su kroviniais iš HTV-2 ir perduos ją Japonijos manipuliatoriui, kuris yra modulyje “Kibo”. Po to SSRMS prisijungs sau, kaip plaštaką prie rankos, “antgalį” – Kanados “miklų” manipuliatorių “Dextre”, kuris paims krovinius nuo platformos ir nugabens juos į TKS išorinį paviršių.

Po to “antgalis” bus nuimtas ir manipuliatorius SSRMS pasiims tuščią platformą iš Japonijos manipuliatoriaus ir sugrąžins ją atgal į Japonijos erdvėlaivį HTV-2.

Pirmąjį skrydį krovininis erdvėlaivis HTV-1 atliko 2009 metais. Jis pakilo rugsėjo 10 dieną ir po savaitės buvo prijungtas prie TKS. Spalio 30 dieną jis buvo atjungtas nuo stoties ir kitą dieną išvestas iš orbitos.

Iš viso agentūra JAXA numato iki 2015 metų paleisti į TKS septynis krovininius erdvėlaivius HTV.