TV sezonas

Aušra LĖKA

Šiandien svarbiausias televizijos populiarumo matmuo – ar žiūrovas buvo prajuokintas, bent jau toks susidaro įspūdis pažiūrėjus naujojo sezono lietuviškų televizijos kanalų pirmąsias laidas ir dar nerodytų anonsus.

Su humoru humoro laidose sekasi nekaip – laidos uždaromos ir vos po mėnesio eteryje, tačiau vėl imamasi kurti naujas. Bet kitose laidose puikiai sekasi sumindyti žmones viešomis patyčiomis, gal ką ir pralinksminančiomis. Žvengiama ir daugelyje TV serialų. Prie humoro, tik juodojo, žanro dera priskirti ir komercinių kanalų „aukso fondą“ – laidas, kuriose valandomis rodomi girti vyrai, mojuojantys savo „pasididžiavimu“, ar televizinės pasaulio gelbėtojos, bedarbėms keikūnėms vežančios „putojančio“.

Nejuokinga? Nieko baisaus – fone galima už­leisti įrašytą kvatojimą.

Televizija – feisbuko juokelių atrajojimas

Kvatojama ir vienoje didžiausių šio TV sezono naujovių – naujoje Andriaus Tapino internetinėje „Laisvės TV“. Iš šios naujovės daug tikimasi: jei A.Tapinas sugebėjo sukviesti vos ne pusę Lietuvos į „Laisvės pikniką“, gal ir televizijai pasiseks akumuliuoti lėšų, idėjų ir žiūrovų. Nors, žinia, vienkartiniu renginiu sublizgėti lengviau nei kasdieniniu.

Smalsu buvo pažiūrėti, kuo geresnė „Laisvės TV“ už kitus lietuviškuosius TV kanalus, ypač LRT, – juk, pasak A.Tapino, katalizatoriumi steigti savą televiziją ir tapo tai, kad naujajame sezone LRT televizijoje neliko vietos jo „Pinigų kartai“. Debiutiniame intelektualios satyros vakaro šou (taip laidą pristato jos rengėjai) „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ šis faktas buvo bene kandžiausiai ir paminėtas. A.Tapinas ironizavo, kad jo laida laikėsi plataus požiūrio, o reikėjo – siauro: žodžių žaismą apie siaurą, suprask, Siaurą (taip vadinamas LRT generalinis direktorius Audrius Siau­rusevičius), buvo nesunku pagauti.

Ir kiti siužetai debiutinėje laidoje buvo ir aktualūs, ir taiklūs, ir juokingi. Tik rask, kad gudrus, de­šimt skirtumų, lygindamas su TV3 premjera „Gero vakaro šou“: ir ten, ir ten senoviškas ma­syvus stalas, identiškas Vilniaus vaizdelis fone, ne itin įdarbinti muzikantai, „gyva“ auditorija, maža to, net ir siužetai tie patys – ir ten, ir ten zuikučiu šokinėjantis tas pats Seimo narys, jau spėjęs apšokti feisbukus.

Tačiau nedera kaltinti, kad A.Tapinas plagijuoja „Gero vakaro šou“ ar atvirkščiai, tiesiog abi laidos kopijuoja amerikietiškojo „late-night talk show“ formatą ir kartoja nemažai feisbuko juokelių. Tik, bėda, kad antrą kartą nebeima juokas iš to paties, iš ko jau juoktasi socialiniuose tinkluose.

Beje, grįžkime prie „siauro požiūrio“ į „Pinigų kartą“. Labai smerkti LRT lyg ir negalima:

KANTAR TNS duomenimis, šios laidos 2016 m. vidutinė auditorija buvo apie 2 proc. Palyginimui, populiariausia šio sezono pirmos savaitės LRT TV laida „Dėmesio centre“ surinko 5 proc., tačiau daug LRT TV laidų sudomino net vos mažesnę nei 2 proc. auditoriją – ir „Istorijos detektyvai“, ir „Žurnalistinis tyrimas“, ką jau kalbėti apie „Kas ir kodėl?“ ir kt.).

Dar įdomiau – kokia aktualesne savo žiūrovui laida LRT pakeitė „Pinigų kartą“? Jei tai naujoji laida-viktorina „Paklauskim Lietuvos“, tai tikrai siauras požiūris. LRT vis kartoja apie kultūringą pramogą, tačiau jokia kultūra nekvepia laidelė, užsiimanti giliamintiškais tyrimais, kas tautai svarbiau – meilė ar milijonas eurų, arba ko tauta labiau bijo – šildymo kainų, nusikaltėlių ar pelių.

Beje, LRT spalį žada naują humoro (kaip reklamuoja – kokybiško humoro) laidą-konkursą „Humoro lyga“. Čia aktoriai humoristai ir jų surinktos komandos turės prajuokinti ne tik televizijos žiūrovus, bet ir komisiją (jau girdžiu kolegės atodūsį: ar laidų be komisijų jau nebebūna?).

Pernai LRT irgi bandė juokauti, tačiau „Dė­mesio pakrašty“ kūrėjams Haroldui Mac­kevičiui ir Vytautui Šerėnui nepavyko pakartoti nei „Dė­me­sio centre“ (kurio pavadinimą perfrazavo savo laidai), nei savo pačių legendinių „Dviračio žynių“ šlovės. Eteryje laida išsilaikė vos mėnesį ir atsisveikino dėl paprasčiausios priežasties: nes nejuokinga. Beje, ir kažkada cituoti „dviratininkai“ – „Dvi­račio šou“ ištremti iš LNK į antrinį INFO TV kanalą, kuris ir pats, ir ši laida menkai težiūrimi.

Pernai TV3 bomba turėjusi tapti Arūno Va­linsko „Svogūnų Lietuva“ išsilaikė ilgiau, bet anks­tesniųjų „svogūnų“ populiarumui irgi neprilygo nė iš tolo.

Televizija žiauri, nori žvaigždžių, bet vis naujų. Nebėra LNK eteryje ir jos pernykštės debiutantės „Su cinkeliu“. Tad visų trijų praėjusiame sezone debiutavusių humoro laidų neliko.

Kai pagrindinis anekdotas – laidos dalyviai

Nearkliškas humoras, į aktualijas reaguojanti satyra televizijoje – dalykas rimtas ir kainuojantis. Daug lengviau (ir pigiau) juokinti anekdotais ar buitiniais juokeliais. Tad šiemet iki to kartelė ir nuleista.

LNK debiutavusioje anekdotų laidoje „Tik ne­sijuok“ ne koks žmogelis iš liaudies, o vienas iš unikaliais ir išskirtiniais pristatytų laidos svečių pasakoja anekdotą, kodėl princesės nekakoja. Ir visa auditorija leipsta iš juoko.

Juokinga ir tai, kad laidą veda LNK sporto žinių vedėjas Tomas Langvinis. Gal iki kitų olimpinių žaidynių LNK nebebus sporto žinių? Bet jei TV3 pagrindinė žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva prieš pat žinias veda verksmingą laidą, kodėl kito kanalo sporto žinių vedėjas negali vesti kvatojančios?

Beje, gal LNK tikrai neliks sporto informacijos, nes tas pats T.Langvinis turbūt neturi ką veikti, jei dar dalyvavo ir kitoje laidoje kaip komandos da­lyvis, o dar vienoje yra nuolatinis komisijos na­rys. Ir kiti anekdotų pasakotojų laidos dalyviai šį ar ankstesnius sezonus jau buvo laidų ekspertai, ko­misijų nariai ar dalyviai: lengviau išvardyti, ko­kios srities ekspertu nebuvo žmogumi legenda pristatytas visažinis Giedrius Drukteinis, o Simona Nainė – dainininkė, dizainerė, laidų, kurias veda jos vy­ras, dalyvė – pernai dalyvavo dainų šou, šiemet jau varžėsi dėl prizo naujame vyro vedamame humoro žaidime „Geriausi mūsų vakarai“.

Didžiąja LNK sezono naujiena vadinamame šou „Aš galiu!“ rodo, ką gali, pernai šou dainavusi nu­skriaustųjų ramintoja ir užtarėja Donata-Laisva, di­džiausia žvaigžde tapusi, kai ištekėjo už bene aštuoniskart teisto kalinio, dar Erika Vi­tulskienė (ji TV projektuose jau ir šoko, ir čiuožė), išskirtinė tuo, kad yra puikiojo tenoro Merūno žmona, žinoma, vis dar špagatą padarantis visų komisijų aštrialiežuvis Jurijus Smoriginas ir tie patys „radistai“ Jonas Nainys ir Rolandas Mac­kevičius, kurie čia pasivaržę ima diriguoti kitoms varžytuvėms laidoje „Geriausi mūsų vakarai“ (kur bepavar­džiai – ringo mergaitė Simona, skautas Seržas ir dar keli vis tie patys per laidas keliaujantys personažai žaidžia nelabai intelektinius žaidimus, ir jiems linksma. Gal kam linksma ir į tai žiūrėti?). Ir t.t., ir pan.

Maža ta Lietuva, kas ginčysis, bet tikrai didesnė nei kokios dvi dešimtys žmonių, pamainomis tai kovojančių dėl prizo, tai komisijose vertinančių tuos kovojančiuosius. Gal būtų galima teisinti, kad sezono pradžioje taip reklamuojami nauji veidai, bet kad tai tęsiasi visą sezoną. Žinoma, žvaigždės, žinomi žmonės – masalas žiūrovui, bet visi žinome, kas būna persisotinus.

Patyčių daugyn – reitingai aukštyn

Prie humoro ar greičiau patyčių laidų priskirtinos bene visos, kuriose yra komisija. Žinoma, dauguma lietuviškų TV kanalų laidų – ne lietuviška išmonė, jos kuriamos pagal tarptautinius formatus. O nuo komisijos šmaikštumo priklauso ir šių laidų populiarumas. Vienos iš tokių laidų rengėjai pasakojo, kad žiūrimumas padidėja, kai kalba komisija, o ne kai pasirodo konkursantas. Natūralu: jei žiūrovą domintų sportiniai šokiai ar opera, jis žiūrėtų, kaip tai daro profesionalai, o ne mėgėjai.

Vis dėlto TV3 „X faktoriuje“ Marijono Mi­ku­tavičiaus patarimas jaunam dainorėliui nedainuoti merginai, kuriai nori patikti, – viena, o Justės Arlauskaitės-Jazzu raivymasis, grimasos, įžeidinėjimai – visai kas kita (taip, tos pačios Jazzu, kuri viešumoje mėgsta kalbėti apie toleranciją).

Galima teisintis, kad laidos dalyviai patys kalti, nes savo noru lipa ant scenos. Tačiau juk laidos autoriai parenka, ką rodyti, kiek rodyti, iki kiek ty­čiotis. Tačiau kad maža nepasirodytų, nusidainavusiai panelei dainavimo konkurse dar pasiūloma ir pašokti ar iki beveik nervinio priepuolio privedamas kuklus vaikinukas.

Kuo daugiau kalbame apie patyčias, tuo TV ek­rane jų daugiau. Ir dangstytis vien formato reikala­vimais kažin ar sąžininga, nes sąmojis, kurio apstu tokių laidų originaluose, nėra tas pat kas patyčios.

Ir vėl ne mūsų išradimas, o nuo „supuvusių“ Va­­karų ar nedraugiškų mums Rytų nusižiūrėti va­di­namieji žvengiamieji serialai, kurių fone, kad susivoktumėte, kada kas pasakyta juokinga, kartais net užleidžiamas kvatojimas.

TV3 aktualijų serialu pavadintas „Apie mus ir Kazlauskus“ iš tiesų kartais prajuokina, kad ir pa­girtina savitarna: nereikėjo nė aktorės samdyti – Prezidento našlė Kristina Brazauskienė suvaidino save, apyžioplę kirpyklos klientę.

Populiariausiame reginyje mūsų televizijose – per TV3 rodomame seriale „Moterys meluoja ge­riau“ irgi apstu pasijuokimo iš žmonių bukumo. Jei tai pigaus juoko serialų parodija, tai visai taiklu.

TV3 žada, kad vėl bus komiškasis „Bruto ir Neto“ ir rusiško serialo bei rusiško gyvenimo su­vo­kimo klonas „Rezidentai“. Nesusimąstant, iš ko juo­kiamės, labai juokinga.

Beje, prie humoro žanro reikėtų priskirti ir tai, kad TV3 ir LNK vėl tuo pačiu metu rodo ir savo pra­moginius šou, ir žinias, ir „alkoholines“ laidas apie neva gelbėtojus. Daug metų šie du populiariau­si TV kanalai varžosi, kuris – kurį, neleisdami žiū­rovams mylėti abiejų, jei tik analogiškos laidos ne­sidubliuotų tuo pačiu laiku. Naudota net tokia gu­drybė: vienas kanalas žinias pradeda keliomis aki­mirkomis anksčiau, tada kitas dar akimirka anks­čiau, kol akimirkos virto minutėmis. Žinia, gu­drybių yra. Bet gal geriau investuoti į turinį?

Alkoholikų reklama

O prie juodojo humoro priskirtinose pypsiukais nusagstytose laidose – nieko nauja. Toji pati jau mi­nėta Donata-Laisva LNK „24 valandose“ taiko dvi bedarbes, jų žodžiais tariant, „bardako“ kaimynes. Po daugybės pypsiukais pridengtų moteriškių kalbos perlų – valio, rankų paspaudimai. Bet televizija principinga – netrukus Donata-Laisva grįžta patikrinti, kaip sekasi jos herojėms, o lauktuvių veža torčiuką ir „putojančio“. Gal didesnė pagalba būtų, jei televizija savo herojus ne girdytų „putojančiu“, o paragintų bedarbes moteris ieškotis dar­bo?

Kitame siužete televizija imasi pardavinėti va­gonėlį, mat jis pirktas už pinigus vyro, kurį iš namų už išgėrinėjimą išmetė jo sugyventinė, kurią jis laikė savo žmona, tiesa, jau ketvirta, kurios pirmas vyras pasikorė, antras pabėgo. Paini istorija. Tik kokiam tikslui ji rodoma visai Lietuvai?

O laidą vainikuoja bandymas Evaldui iš Dar­bėnų surasti draugę. Geroji televizija demonstruoja beveik striptizą, gerai, kad dar sustojo vyrui nusirengus tik iki pusės, paskui imasi šviečiamosios misijos – vyrukas duoda patarimų, kad nuo kiaušinio su alumi geriau „stovi“.

TV3 „TV pagalba“ bando ir tai perspjauti: laidos vedėjas susijaudinęs praneša, kad pamatysime to, ko nesame matę, – nuo to paties vyro laukiasi ir žmona, ir meilužė, beje, jos dar ir giminaitės. Vyras bėga, gelbėtoja sodinasi į automobilį žmoną ir ve­jasi. Kur tuo metu kiti jos penki (!) vaikai – ne­aišku. Ir šis siužetas rutuliojasi painiai, nes moterytės, kaip ir jų bendras vyras, cituojant juos, su kuo nori, su tuo guli, tad kas susigaudys, kuris kieno vai­kas, kada kas su kuo gyveno.

Pagaliau gelbėtoja atveža valgio vaikams, pa­reklamuoja, kas už jį sumokėjo. Bet ar ne tvaresnė pagalba būtų paskambinti vaiko teisių tarnybai ir informuoti, kad vaikai badmiriauja?

LNK realybės drama pavadintas „Pagalbos skam­­butis“, rengiamas bendradarbiaujant su Lie­tu­vos policija, – greičiau realybės tragikomedija. Am­žinoji šių laidų klasika: kad ir neryškiai, ro­do­ma, kaip sulaikytas kelių erelis išsitraukia ir de­mons­truoja savo vyrišką „pasididžiavimą“. Aki­vaizdu, kad asmuo apsvaigęs, savęs nekontroliuoja, bet jei televizija ne tokia kaip jos herojus, kam mė­gautis valandiniais siužetais apie tai? Tai panašiau į pamokėles, kad žiūrovai įsidėmėtų ir galėtų at­kar­toti „he­rojų“ elgesį, nei pastangas nuo to atbaidyti.

O LNK laida KK2 reklamuoja savo naują vedėją, važiuoja į jos mokyklą Vėžaičiuose. Naują žvaigždę sutikusios mokytojos sveikina ją, lyg ši būtų gavusi Nobelio premiją, ir sako, kad labai žiūrinčios KK2, nors, atrodytų, mokytojai turėtų būti šiek tiek kitokių laidų auditorija.

KK2 vėl priminė ir LNK daug metų eksploatuotą (ar reklamuotą?) herojų Viktorą Uspas­kichą. Da­bar jis – sielos žinovas, pristatęs savo naują „kancėpsiją“, kad kūnas yra instrumentas sielos kvalifikacijai kelti, ir vadovėlį apie tai. Žurnalistas ir pirtyje su atgimusiu V.Uspaskichu išsikaitino, ir jo kny­gą pavartė. Džiaugsmas Kėdainių „kniaziaus“ gerbėjams, kurie, kaip ne vienas jų aiškino, už jį ir balsuodavę, nes bet ko juk per televizorių nerodo.

LNK grupės programų direktorius Aivaras Prancūzevičius taip pristatė kanalo meniu: „Mūsų laidų pasiūlą palyginčiau su paveikslu, kuriame prabangūs, taurūs ir konservatyvūs „Valandos su Rū­ta“, Žinių ir „Nuo… iki…“ tonai susipynę su šiuo­­laikinės TV tautosakos chuliganišku KK2, „Pagalbos skambučio“, „Tik nesijuok!“, „24 valandų“ ir „Yra, kaip yra“ gaivalu, o šių nesibaigiantį in­tensyvumą papildo žaižaruojantys potėpiai.“

Bet ko verti visi nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymai, Lie­tu­voje vadinami itin griežtais, kai vaikišku laiku ro­doma tokia „gaivališka tautosaka“?

Deja, tokios laidos kur kas populiaresnės nei kokia pažintinė LRT TV laida. O „TV pagalba“ – antra pagal reklamą, tarp patraukliausių reklamai yra ir kitų panašių laidų. Ar reklamos užsakovai neturi skrupulų dėl to, ką remia?

Rusiška produkcija labiau žavi TV savininkus, o ne žiūrovus

Gal vidines grėsmes sunkiau matyti nei išorines, nes, kaip „Veidui“ yra pasakojęs rusiškas įtakas ty­rinėjantis politologas dr. Nerijus Maliukevičius, kai kurie reklamos užsakovai atsisakė skelbti savo reklamą per „Pervyj Baltijskij kanal“ dar iki jo transliacijų sustabdymo, kai buvo parodyti pseudodokumentiniai filmai apie Sausio 13-ąją, nes tai ir reklamos užsakovų reputacijos reikalas.

Tačiau ne visiems rūpi reputacija. Štai baiminamės dėl išorinių grėsmių, kad per kabelines Ru­sijos televizijos Lietuvos žmonėms gali būti plaunami smegenys. Tačiau KANTAR TNS duomenimis, „Pervyj Baltijskij kanal“ auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia vos 1,6 proc., „NTV Mir Lietuva“ – 1,1, „REN Lietuva“ – 0,6 proc. O rusiškiausios iš lietuviškų kanalų – BTV ir „Lietuvos ryto“ TV, ku­rios darbo dienomis transliuoja ir apie dešimt valandų rusiškos produkcijos, auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia atitinkamai net 6,8 ir 4,1 proc. Šie TV kanalai ir naująjį sezoną nekeičia savo politikos – koncentruojasi į rusišką produkciją, daugiausia serialus.

„Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus „Vei­dui“ yra sakęs, kad tai ne dėl pigumo, nes rusiška produkcija nebūtinai pigesnė nei kita. Beje, jo teigimu, tokios produkcijos žiūrovai – lietuviai, nes rusai žiūri rusiškas televizijas.

Būtų galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei turime du kanalus, besispecializuojančius rodyti vienintelę iš užsienio kalbų – rusų temokančių žiūrovų auditorijai. Tačiau, pasak politologo N.Ma­liu­­kevičiaus, per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija turi tam tikrą geokultūrinį krūvį, įter­piamą net į banaliausias komedijas.

Beje, estų auditorijai rusiška produkcija jau paprasčiausiai nebeįdomi. Kodėl vis dar ypač įdo­mi mūsų poros TV kanalų savininkams ir vadovams? Juk žiūrovams – ne taip jau labai: į populiariausių laidų 30-uką šie du kanalai nepatenka, reta jų laida ar serialas viršija 2 proc. vidutinės auditorijos. Tačiau rusiškos produkcijos transliavimo trukmė valandomis per savaitę, N.Maliukevičiaus ir „Veido“ skaičiavimais, tik didėja: nuo 79 val. 2007 m. iki 151 val. šiais metais, ir daugiausia šių dviejų kanalų dėka.

Kokią kryptį rodo sezono naujovės

Taigi galima sakyti: sezonas naujas – tendencijos senos. „Lietuvos ryto“ TV ir BTV toliau bandys akumuliuoti rusakalbę ar sovietinio gyvenimo nostalgija tebegyvenančią auditoriją, daugiausia rusiškais serialais.

TV3 bei LNK ir toliau pasiryžę eterį užlieti pramoginėmis laidomis, kuriamomis pagal tarptautinius formatus, populiarumo nestokojančiomis alkoholiu prašvinkusiomis laidomis ir daug serialų.

Prie šviečiamųjų naujovių galima priskirti ne­bent LNK „Blogiausią Lietuvos vairuotoją“ – gal laida bent kiek prisidės prie vairavimo kultūros.

TV3 ketina rodyti projektą „IššŪKIS kaime“, kuriame žada atskleisti, ką reiškia savo rankomis puoselėti didžiulį ūkį.

Kitąmet 60-metį minėsianti LRT televizija, priešingai nei komerciniai kanalai, sezono naujovėmis demonstruoja vis didesnį patriotėjimą ir kultūrėjimą, jau pradėdama švęsti 1918 m. laukiantį valstybės šimtmetį. Laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ ketinama parodyti 100 laidų – 100 portretų žmonių, kurie per visus tuos metus savo darbais ir kūryba prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. LRT TV rodys „Videometros“ istorinį serialą „Laisvės kai­na. Savanoriai“. „Lietuvos kolumbuose“ Edita Mildažytė pasakos apie žymius pasaulio lietuvius.

LRT TV sezono naujiena – atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Nematoma Lietuvos istorija“ apie atskleistus rezonansinius nusikaltimus.

Šiemet bene dar įdomesnė žada būti „Na­cio­nalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“, nes pa­sakojama apie tai, ko daug žiūrovų nematę, – lietuviškos istorijos vietas Baltarusijoje.

Viskas – kaip ir turėtų būti nacionaliniame ka­nale, kurį žiūrovai ir išlaiko tam, kad jame nebūtų beprasmių tuštybių. Tik vienas klausimas: kiek žmonių tai žiūri? Pirmą savaitę žiūrimiausia LRT TV laida „Dėmesio centre“ sulaukė 5 proc. vidutinės auditorijos, o, tarkime, TV3 „Moterys me­luoja geriau“ – net 8,4 proc.

Kultūros elito atstovai, šaukiantys, kokia nekultūringa televizija (ir jie dažnai teisūs), bent patys galėtų iš solidarumo žiūrėti LRT Kultūros kanalą, nes kultūros ir švietimo darbuotojų Lietuvoje daugiau nei šio kanalo žiūrovų (pagal žiūrėtą laiką – 0,9 proc. auditorijos).

Mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT TV turi pri­­vilegiją nesivaikyti pigaus populiarumo, kad gau­­tų reklamos, tačiau, kas rimta, neturi būti nuobodu. Kažin ar ir tokiomis laidomis kaip „Pa­klauskim Lietuvos“ nacionalinė televizija pritrauks sau lojalių žiūrovų. Smalsu, kiek toji laida išsilaikys.

O žiūrovams įtikti nelengva. Dabar apskritai geras tonas sakyti, kad televizijos nežiūri. Bet statistika rodo priešingai: KANTAR TNS duomenimis, 2006 m. vienas Lietuvos gyventojas žiūrėjo televizorių 192 minutes per parą, 2015 m. – 214, o šiemet – 217 minučių, t.y. ilgiau nei tris su puse valandos. KANTAR TNS duomenimis, daugėja ir reklamos televizijose: per šių metų sausio–liepos mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, – 7,2 proc. (palyginimui, žurnaluose padaugėjo 2 proc., laikraščiuose sumažėjo 17,4 proc.).

Kokią televizija turi įtaką, rodo ir tas faktas, kad šiemet „Delfi“ rinkimuose antru po Pre­zi­dentės įtakingiausiu žmogumi valstybėje pripažintas televizijos žurnalistas (net ne savininkas, ar generalinis direktorius) Edmundas Jakilaitis. Jei niekas nežiūri televizijos, iš kur pažįsta E.Ja­kilaitį?

Televizijos įtaka turėtų reikšti ir atsakomybę. Žinoma, ne televizijos misija būti rimtai kaip Moks­lų akademija, televizija – ir pramogų, ir rim­tų diskusijų vieta. Bet gausybė alkoholikus eksponuojančių laidų, greičiau reklamuojančių tokį gyvenimo būdą, skatinančių jį imituoti, nei nuo jo atgrasančių, bukinančių pigių juokelių šou perteklius, patyčių kultūros propagavimas, kaip ir to populiarumas, nedaro mums garbės.

Stebina ir nauja tendencija apie viską kalbėti humoro ar satyros forma. Juk ne sovietmetis, kai teisybę galėjome pasakyti tik anekdotais. Ar tai nė­ra ženklas, kad juo daugiau kovojame su patyčio­mis, tuo dažniau tik šaipydamiesi ar net tyčiodamiesi pasijuntame laimingi?

O įtakingoji televizija tam duoda toną. Tei­sin­tis, kad tai žiūrovai buki, o kokia paklausa, tokia pasiūla, nėra visiškai teisinga, nes visų tri­jų pagrindinių kanalų informacinės laidos – tarp žiūrimiausios kanalų produkcijos. Gal, kaip ir ru­siškai kalbančių lietuviškų kanalų atveju, tai ne kiek žiūrovų, kiek kanalų savininkų ir vadovų pasirinkimas. Vienų – žmones laikyti užstrigusius po­sovietinėje erdvėje, kitų – bukinti, ugdyti auditoriją populistams.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Daugelis Lietuvos politikų nesugeba suvokti šiuolaikinio sudėtingo pasaulio, modernios demokratijos, kintančių medijų ir viešojo diskurso realijų: jie labai nori turėti savo propagandinį ruporą, nesvarbu, kad jį žiūri vis mažiau žiūrovų.

„Rusijos vykdomas karas prieš Lietuvą išvilktas į dienos šviesą“, „VSD ataskaita: agresyviausiai prieš Lietuvą veikia Rusijos žvalgyba“, „Žvalgybininkai: prieš Lietuvą vykdomų informacinių atakų nemažės“. Tokios antraštės lydėjo žiniasklaidos pranešimus apie paskelbtas Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos ataskaitas.
Politikai šias ataskaitas net vadino didžiuliu lūžiu, nes aiškiai įvardytos agresyviausiai prieš Lietuvą veikiančios Rusija ir Baltarusija.
“Pagaliau aiškiai įvardyta, kokios trečiosios valstybės, pirmiausia Rusija, Baltarusija, veikia su savo specialiųjų tarnybų pagalba Lietuvos teritorijoje. Aš manau, kad šitas aiškumas, kurį nuolat deklaruodavo Estijos saugumo policija savo jau penkioliktus metus skelbiamose apžvalgose, yra būtinas siekiant, kad visuomenė suprastų, kokiomis sudėtingomis sąlygomis mūsų žvalgybos bendruomenė dirba”, – taip paskelbtas ataskaitas pakomentavo buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas, o dabar narys Arvydas Anušauskas.
Tačiau šiuo pareiškimu parlamentaras pasakė ir tai, kad dar gerokai prieš VSD parodytą drąsą kaimyninės valstybės skelbė, kas kelia didžiausią grėsmę. Ne tik skelbė, bet ir siuntė namo užsimaskavusius, šeimas sukūrusius ir tyliai net po kelis dešimtmečius Rusijai dirbusius šnipus. Tai darė Vokietija, Didžioji Britanija, JAV ir Skandinavijos šalys.
Todėl VSD ataskaita sveiko proto Lietuvos piliečiui nieko naujo nepasakė ir ypatingų lūžių jis tikriausiai neįžvelgė. Tai buvo žinoma arba tą buvo galima nujausti ir suprasti.
Vis dėlto čia norisi kalbėti ne apie tarnybų, kurios rūpinasi nacionaliniu saugumu ar žvalgyba, veiklą. Paskelbtos ataskaitos – tik pretekstas pašnekėti apie tai, kaip Lietuva pati pavertė savo viešąją erdvę labai pažeidžiamą.
„Esminiai informacinių atakų uždaviniai – Lietuvos visuomenės išlaikymas svetimame informaciniame lauke, valstybės ir visuomenės pažeidžiamumo didinimas ir poveikis visuomenės, atskirų jos grupių ar individų mentalitetui bei pasaulėjautai. Realizuojant šiuos uždavinius siekiama pagrindinio tikslo – Lietuvos išlaikymo svetimoje „privilegijuotų interesų zonoje“, naudojantis informacinėmis priemonėmis“, – teigiama Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ataskaitoje.

Manipuliacijos mūsų viešuoju diskursu

Kyla klausimas, kodėl Rusija gana lengvai sugeba manipuliuoti mūsų viešuoju diskursu. Vienas atsakymų slypi Lietuvos žiniasklaidoje. Panagrinėkime, tarkime, televizijos auditorijos rinką. Čia svarbu pastebėti, kad per kelerius pastaruosius metus Lietuvos televizijų auditorijos rinka reikšmingai keitėsi. Viena vertus, diegiant skaitmeninę TV vyko sparti televizijų segmentacija, buvo kuriami nauji kanalai, orientuoti į skirtingų pomėgių, amžiaus, lyčių gyventojų grupes. Kita vertus, pamažu vyko ir televizijų auditorijos rinkos konsolidacija, kurios vienas reikšmingiausių pastarojo meto Lietuvos įvykių buvo Baltijos televizijos pardavimas “MG Baltic” koncernui.
Po šio susijungimo LNK su savo nišiniais kanalais kontroliuoja 31 proc. visos Lietuvos auditorijos rinkos. Artimiausias konkurentas švedų MTG grupė, valdanti TV3 ir nišinius jos kanalus, užima 21 proc. Lietuvos auditorijos rinkos.
Vertinant šiuos skaičius derėtų priminti paprastą vadovėlinę tiesą: komercinių medijų verslo interesas ne visada sutampa su valstybės ir visuomenės interesais.
Štai šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį, kad retransliuojami Rusijos televizijos kanalai užima 16 proc. Lietuvos auditorijos rinkos ir ne ką nusileidžia TV3. Be to, būtina priminti, kad jie matomi tik per kabelines televizijas ir palydovinius retransliuotojus. Tai reiškia, kad kol kas tik apie 50 proc. Lietuvos gyventojų gali matyti Rusijos kanalus.
Šių kanalų skverbimasis – tai ne vien verslas ir siekis atsiriekti dalį Lietuvos televizijų reklamos rinkos. Kur kas svarbesnis tikslas nei keli milijonai litų įvardytas jau cituotoje Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ataskaitoje: „Lietuvos visuomenės išlaikymas svetimame informaciniame lauke, valstybės ir visuomenės pažeidžiamumo didinimas ir poveikis visuomenės, atskirų jos grupių ar individų mentalitetui ir pasaulėjautai.“
Populiariausiems Rusijos kanalams atstovaujanti Rygoje įsikūrusi ir Lietuvoje veikianti bendrovė “Baltic Media Alliance” daro viską, kad ta auditorijos dalis nuolat didėtų. Vienas svarbiausių tikslų – patekti į “Teo” skaitmeninę platformą, pasiekti, kad visi Lietuvos namų ūkiai galėtų matyti šios bendrovės atstovaujamus kanalus. Be to, suprasdama kalbos pokyčius, “Baltic Media Alliance” kuria vis daugiau laidų lietuvių kalba, žinoma, siekdama vis to paties tikslo.

LRT beviltiškai atsiliko

Vienareikšmės nuomonės viešajame diskurse apie rusiškus kanalus nėra. Kai kam atrodo, kad liberalios demokratijos sąlygomis pilietis sąmoningai pasirinks, kas jam priimtina, o kas ne. Bet Latvijoje Rusijos kanalai darė esminę įtaką Rygos mero rinkimuose ir prieš referendumą dėl rusų, kaip antros valstybinės kalbos, statuso. Ir šie pavyzdžiai rodo, kad Rusija siekia ne vien pasyvios kultūrinės įtakos ar, kaip minėta, verslo tikslų.
Gal atsvara galėtų būti LRT, t.y. visuomeninis televizijos kanalas, kuris mokesčių mokėtojų tam ir išlaikomas, kad būtų rimta alternatyva ir konkurentas komerciniams bei nepalankiai nusiteikusių kaimyninių valstybių kanalams? Deja, sudėję visus LRT televizijos kanalus matome, kad jų auditorija siekia vos 9 proc. Lietuvos auditorijos rinkos. Televizijos industrijoje dirbantys žmonės žino, kad beveik pusę LRT auditorijos rinkos „sugeneruoja“ žiūrimiausia LRT laida „Labas rytas“.
Nežinantiesiems televizijų virtuvės auditorijos rinkos skaičiavimo subtilybių būtų galima paaiškinti labai paprastai: vakare, geriausiu ir žiūrimiausiu televizijos laiku, LRT yra tapęs nišiniu, vos kelias dešimtis tūkstančių žmonių pritraukiančiu kanalu.
Palyginkime: LNK ar TV3 vakaro žinias žiūri nuo 300 iki 400 tūkst., o “Panoramą” – viso labo 40–60 tūkst. žiūrovų. LRT pokalbių laidos, kurių dalyviai labai rimtais veidais nagrinėja dar rimtesnes mūsų valstybės ir visuomenės problemas, įdomios viso labo 1 proc. Lietuvos žiūrovų, t.y. apie 30 tūkst. žmonių.
Televizija turi savybę ir puikių galimybių pritraukti masinę auditoriją (net LRT, transliuodama, pavyzdžiui, “Euroviziją”, tą įrodo). Tuo ir jos poveikis, palyginti su kita žiniasklaida, yra ypatingas. Bet apie kokį poveikį galima kalbėti žiūrint į LRT skaičius? Kyla klausimas, kokios naudos duoda transliuotojas, gaunantis beveik 80 mln. Lt pajamų per metus ir gebantis pritraukti dvigubai mažiau žiūrovų nei rusiški kanalai, beveik keturiskart mažiau, nei LNK kontroliuojami kanalai, arba šešis sykius mažiau, nei komercinės televizijos kartu sudėjus?
Žinoma, kai kas vėl ištars magišką frazę: LRT atlieka „misiją“. Būtent „misija“ ir yra puiki priedanga bei širma, kuria naudojasi dabartiniai LRT vadovai. Juk galima sukurti be galo nuobodų, neįdomų ir jokios prasmės neturintį dokumentinį filmą apie Sąjūdį, kurį pažiūrėjo tie patys kūrėjai, tie, kurie buvo filme kalbinti, ir dar jų artimieji. Bet abejoti, ar buvo tikslinga išleisti dešimtis tūkstančių Lietuvos mokesčių pinigų, negalima – juk atlikta „misija“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Skandinavijos žiniasklaidos koncernui “Modern Times Group” priklausantis televizijos kanalas TV3 pernai buvo populiariausias Lietuvoje, nuo jo nedaug atsiliko LNK televizija.

TV3 vidutinis dienos pasiekimas buvo 48,4 proc. auditorijos, jam teko 23,2 proc. auditorijos pagal žiūrėtą laiką, praėjusių metų televizijos metrų tyrimo duomenis BNS pateikė bendrovė “SIC Gallup Media” (“TNS LT”).

Nedaug nuo TV3 atsiliko koncerno “MG Baltic” valdomas televizijos kanalas LNK – 45,8 proc. vidutinio dienos pasiekimo ir 20,2 proc. auditorijos pagal žiūrėtą laiką.

Visuomeniniam transliuotojui LTV teko 38 proc. vidutinio dienos pasiekimo ir 11,5 proc. auditorijos pagal žiūrėtą laiką, BTV – atitinkamai 30,7 proc. ir 6,6 proc., “Lietuvos ryto” televizijai – 19,4 proc. ir 3 proc., TV1 – 14 proc. ir 2 procentai.

Televizijos metrų tyrime pernai sausio 1-gruodžio 30 dienomis dalyvavo 950 vyresnių nei ketverių metų Lietuvos gyventojų.