Pinchos Fridberg

2012 metų lapkričio 16 Europos forume „Vieninga Europa — vieninga istorija“ tapau p. Ingridos Vilkienės — Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti direktoriaus pavaduotojos ir Švietimo programų koordinatorės — pranešimo gyvu liudininku. Būtent taip ją pristatė posedžio pirmininkas dr. N. Šepetys, kuris pridūrė, kad „ji atveda į protą, skatina, sukrečia mąstyti istorijos mokytojus“.

Forume dalyvavo ne tik visų Europos sąjungos šalių, bet ir buvusių sovietinių respublikų – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos ir kt. atstovai. Baigiamoji p. Vilkienės kalbos dalis padarė man (deja, tiktai man) tokį gilų įspūdį, jog nutariau atspausdinti jos stenogramą. Stenogramoje nepraleistas nė vienas žodis! Tai lengva įsitikinti, išklausius esantį You Tube vaizdo klipą. Ši procedūra užima tiktai 5 minutes ir 3 sekundes.

Stenograma
Aš vieną pavyzdį tiktai noriu, be skaidrių.
Prieš metus laiko mane pakvietė dalyvauti į mūsų Tolerancijos centrą, kuris yra Telšiuose, vyskupo Borisevičiaus gimnazijoje. Jie organizavo konferenciją, kuri buvo skirta 70 metų Telšių geto sunaikinimui. Organizavo konferenciją kartu su Telšių kunigų seminarija. Na, aišku, Telšiai labai toli, pasiėmiau vieną kolegę iš Vilniaus, Viršuliškių, iš kito Tolerancijos centro ir mes nusprendėme pažiūrėti, ką gi mūsų Telšių mokytojai tokio įdomaus pristatys. Konferencija, kaip žinote, kaip ir čia, daug pranešimų, vienas įdomesnis, kitas galbūt ne toks įdomus.
Konferencijoje dalyvavo apie 200-300 mokinių, buvo labai labai daug, iš visų Telšių mokyklų, vyresnių klasių ir labai daug mokytojų.
Na ir jau kai konferencija antroje dienos pusėje ganėtinai buvo nuobodoka, jau jau kaip suprantate visi pavargę, užlipo į sceną moteris, pagyvenusi, vadinkim, senjore, kuri pasiėmusi lapelį pradėjo skaityti labai neįdomiai – kad aš esu tokio ir tokio vyro dukra, kuris išgelbėjo žydus, ir, na tokį pamokomą, pamokomu tonu kažką tai skaitė. Aš sėdėjau šalia kunigo ir paklausiau: kodėl jinai skaito, kodėl jinai nepapasakojo savo, nu, istorijos, tėčio istorijos. Ir lyg tai jinai tikrai to negirdėjo, bet jinai po kiek laiko perskaičius ką buvo pasirašiusi, nes labai jaudinosi, padėjusi lapelį pradėjo pasakoti istoriją. Tuo metu salėje jau buvo šurmulys, nes salė buvo pilnut pilnutėlė. Kada jinai pradėjo pasakoti istoriją, visa salė nuščiuvo ir ir lygiai taip pat aš stovėjau ir, ne stovėjau, bet sėdėjau ir klausiausi tiesiog tiesiog na taip įdėmiai, nes tai buvo tokia įdomi istorija.
O istorija buvo tai, kad keturiasdešimt pirmais metais, Telšiuose nusprendus naciams sukurti getą jos tėtis kuriam buvo apie 30-32-35 metus ir kuris buvo vedęs ir turėjo žmoną, kuri laukėsi, būtent va tos moters, kuri kalbėjo pernai metais. Kada jos mama dar buvo nėščia su ja, nusprendė, kad reikia gelbėti kaimynus žydus, kurių gyveno ganėtinai nemažai vat aplinkui jų namus.Tai yra buvo nedidelis kaimelis. Kartu su kitu kaimynu nusprendė, kad jie dvi šeimos
gelbės. Bet kadangi šitos moters, kurios tėtis gelbėjo, buvo namas atokiau prie miško tai nusprendė kad geriausia slėpti šitame name.
Ir ką jie padarė?
Iškasė didžiulį didžiulį bunkerį, didžiulę duobę ir paėmė 43 žydus, savo kaimynus. Ir juos slėpė nuo keturiasdešimt pirmų iki keturiasdešimt ketvirtų. Juos slėpė bijodami kaimynų, naktį kiekvieną atidarydami tą bunkerį, išleisdami pakvėpuoti grynu oru, organizuodami maistą, patys būdami neturtingi.Per tą laiką tame bunkeryje gimė dar viena mergaitė. Vadinasi, išgelbėjo ne 43, bet išgelbėjo 44.
Per tą laiką nėščia moteris, gelbėtojo žmona, taip pat pagimdė šitą moterį, kuri mums pasakojo istoriją. Ir jinai papasakojo taip paprastai, na žinote, kaip paprastą dalyką – taigi savaimę suprantama – gelbėjo žmones. Ir mes tie, kurie kurie tada stovėjom, tai yra sėdėjom šitoje auditorijoje ir klausėm, mes galvojome, kad kaip 3 metus organizuoti maistą, žiema, rūbai, tai yra higieninės sąlygos.
Kaip žmonės tai sugebėjo?
Ir ta istorija, manau, pamokė labai apie daug ką. Pirmiausia apie gebėjimą pagelbėti, apie pagalbą kitam, apie aukas, tie, kurie buvo slepiami, apie tuos, kurie stengėsi tuos žmones surasti, apie apie tai yra ta istorija apie tuos žmones, kad jie kad tie, kurie gelbėjo tai yra dvi šeimos, keturi žmonės, jie bijojo paprašyti pagalbos kitų todėl kad galvojo gali įskusti. Ir iš tikrųjų tai yra tiek daug moralinių dalykų. Tai manau, kad tokios istorijos, tai yra ta asmeninė patirtis su istorija jinai yra labai svarbi.
Ir aišku, tyrimai, kuriuos atlieka mūsų komisijos istorikai yra labai svarbu.  Labai svarbu žinoti skaičius!  Labai svarbu, iš tikrųjų ta istorinė objektyvi tiesa. Jinai yra svarbi!
Bet asmeninis santykis, ar mes kalbame apie vieną okupaciją ar mes kalbame apie kitą yra tikrai be galo svarbus. Aš tuo pati tikiu, aš, manau, kad dalis iš jūsų taip pat apie tai galvojate. Ir visiems linkiu sėkmės ir geros tolerancijos dienos.

http://www.youtube.com/watch?v=CtUCm3NTskc&feature=youtu.be

 

Litvakų sagos, sudėtos į dešimtį romanų ir daugybę apysakų bei apsakymų, autorius 84-erių Grigorijus Kanovičius pesimistiškai konstatuoja, kad žydų istorija Lietuvoje baigėsi. Trylika pasaulio kalbų skaitomas rašytojas, dramaturgas, įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno bei Izraelio rašytojų sąjungos premijomis, vertėjas, scenarijų autorius ir režisierius, buvęs Sąjūdžio tarybos narys prieš dvidešimt metų iš Vilniaus išvyko į istorinę žydų tėvynę Izraelį. Bet jis tebelaiko ranką ant Lietuvos pulso. Deja, Lietuva jam atrodo praradusi „draivą“ – Sąjūdžio laikų polėkį ir užsidegimą.
Litvakų kongreso išvakarėse su G.Kanovičiumi kalbamės apie lietuvių ir litvakų kaimynystės jų bendroje gimtinėje Lietuvoje praeitį, dabartį ir ateitį.

VEIDAS: Ar litvakai – tikrai kažkokie ypatingi žydai? Juk tarp jų tiek politikos, kultūros, meno, mokslo žmonių.
G.K.: Tai sena tradicija – Lietuvos rabinai, kiti žydai buvo laikomi labai apsišvietusiais, labai tolerantiškais. Tokios asmenybės, kaip Vilniaus Gaonas ir kiti, skleidė saikingumą, toleranciją, ir man atrodo, kad tarp litvakų, kurie nėra išdavę, jei taip galima pasakyti, savo genties, tai išliko ir tęsiasi.
Nors gal ir nederėtų skaldyti tautos į gentis, bet metaforiškai kalbant litvakai – iš tiesų tokia visiškai savotiška gentis. Skiriamės nuo Ukrainos, Lenkijos ar kitų šalių žydų ir kalba, ir įpročiais. Jidiš, kuria kalbėjo žydai, gyvenę Lietuvoje ir Baltarusijos bei Lenkijos pasieniuose su Lietuva, pati švariausia, pati išraiškingiausia. Iš Lietuvos kilę žydai, galima sakyti, yra ir tam tikras Izraelio elitas: daug labai aukštų ir labai svarbių asmenų Izraelyje yra litvakai.
VEIDAS: Iš Lietuvos kilę žydai pabrėžia esantys litvakai. Ar iš kitų šalių kilę žydai taip pat turi tokį bendrumą?
G.K.: Litvakai didžiuojasi tuo. Ir aš didžiuojuosi, kad esu litvakas. Bet visi žmonės dabar sunkiai bendrauja vienas su kitu, daugiausia galvoja apie savo reikalus ir mažiau apie draugystę, prieraišumą, pasaulis labai sumaterialėjo. Tai būdinga ne tik žydams – daugelio tautų atstovams.
O Izraelio valstybei rūpi, kad jos žmonės susilietų į vieną tautą, nes joje gyvena atvykėliai iš viso pasaulio – ir iš musulmonų, ir iš kitų šalių, iš įvairiomis kalbomis kalbančių valstybių. Visi turėjo išmokti hebrajų kalbą, kad sustiprintų šitos valstybės nacionalinį pradą. Manau, tai labai teisinga.
VEIDAS: Bet jūs kuriate rusiškai, į savo istorinę tėvynę suvažiavę žydai iš Sovietų Sąjungos lig šiol čia leidžia žiniasklaidą rusų kalba, rusiškai ir bendrauja.
G.K.: Tai po truputį tirpsta. Senesni žmonės, kuriems per 60 metų, laikosi senų taisyklių – kalba rusiškai, skaito rusiškai, bet, manau, tai laikinas reiškinys. Dabar tai jau savotiška sala, tačiau neturinti didelės įtakos Izraelio gyvenime. Laikui bėgant ji susilies į vieną tautą.
VEIDAS: Jūs daug metų rašote litvakų sagą. Po šiemet išleisto romano “Miestelio romansas” užsiminėte, kad gal jau laikas sustoti. Tikimės, taip nėra?
G.K.: Man jau daug metų ir aš negaliu pasakyti – laukite naujų kūrinių. Jei kas apšvies protą ir ateis kokia idėja, be abejo, sėsiu ir parašysiu. Bet kartais man atrodo, kad per daug esu parašęs, net galiu su kuo nors pasidalyti. Kai pradėjau rašyti tik apie saviškius, dabar velionė Aldona Liobytė, „Vagos“ leidyklos redaktorė, pasakė šventus žodžius: „Kanovičiau, jei žiūrėsite į savo žvaigždes, iš jūsų kažkas išeis“ („Aš žiūriu į žvaigždes“ – taip vadinosi 1959 m. išleista G.Kanovičiaus autobiografinė apysaka, pirma apysaka Sovietų Sąjungoje apie žydų gyvenimą, – A.L.). Gal kai kas ir išėjo, pats negaliu savęs vertinti.
Dabar stebiu gyvenimą Izraelyje, Lietuvoje, pasaulyje – esu neabejingas tam, kas vyksta. Skaitinėju, rašinėju, lietuviai vis ko paklausia, aš atsakau. Bet tai nėra romanai ar apysakos.
VEIDAS: O šiuolaikiniam Izraelio skaitytojui ar tebeįdomi litvakų tematika?
G.K.: Apgailestauju, bet dėmesys anam laikui, tam miesteliui ir jo žydams, kurie svajojo apie savo valstybę, yra atslūgęs. Šiandien Izraelio dienotvarkėje – kiti klausimai: žinote, kad gyvename beveik ugnikalnio papėdėje.
VEIDAS: Jūs – Sąjūdžio žmogus, buvote jo tarybos narys. Ar domėjotės šiemetinių jo 25-mečio renginių mintimis? Apskritai kokie pokyčiai Lietuvoje jus džiugina, o kokie liūdina?
G.K.: Aš domiuosi Lietuva ir linkiu jai tik gero. Klausiate, kuo skiriasi anoji ir dabartinė? Lietuva labai pakitusi. Anoji buvo pilna įkvėpimo, pajaunėjusi, atrodė, kad gali labai daug pasiekti, – kalbu ne tik apie ekonomiką, bet ir apie dvasią, juk Sąjūdžio laikais, kai visi stovėjome susikabinę Baltijos kely, buvo svarbūs kiti dalykai. Dabartinė Lietuva „draivą“, kaip dabar populiaru sakyti, prarado. Mane nepaprastai skaudina, kad daugiau kaip 700 tūkst. žmonių paliko Lietuvą – emigravo.
VEIDAS: Sumažėjo ir litvakų bendruomenė.
G.K.: Man atrodo, žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi, nors to nenori pripažinti žydai, dar gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviams tai nesmagu girdėti. Tai nepopuliarūs sakyti, o ausiai nemalonūs klausyti dalykai, bet ką aš galvoju, tą sakau, ir būsiu labai labai laimingas, jei suklysiu.
Be abejo, tam tikras skaičius žydų Lietuvoje gyvens, niekas jiems nekliudys, bet pilnakraujo žydų gyvenimo, kaip turi būti, nebus. Kodėl? Dėl įvairių priežasčių. Žydai asimiliuojasi ar iš viso kratosi žydiškumo. Kai aš atėjau į žydų bendruomenę, žydų Lietuvoje buvo daugiau nei 15 tūkst., dabar geriausiu atveju – 3,5 tūkst., nors ir rašoma, kad 5 tūkst. O kiek žydų vaikų dabar gimsta? Taip yra ne tik Lietuvoje – ir kitose šalyse.
VEIDAS: Tai kokią misiją regite šiandienos Lietuvos žydų bendruomenei, kurios pirmuoju pirmininku buvote?
G.K.: Misija – išsaugoti, ką galima išsaugoti. Neužmirškime, kad žydus į Lietuvą atvedė Vytauto privilegija, tai įvyko prieš 600 metų ir tai paliko labai ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, Lietuvos gyvenime, kiekviename miestelyje, kiekviename žingsnyje. Man atrodo, būtina, kad Lietuvoje būtų litvakų bendruomenė.
VEIDAS: Lietuvių ir litvakų santykiuose – ne tik šimtametė graži kaimynystė, bet ir holokaustas. Tačiau “Israelitos” draugijos, vienijančios jaunesnę litvakų kartą, lyderis Jakovas Katzas sako, kad reikia kalbėti ne apie praeitį, o apie ateitį. Ar tai įmanoma?
G.K.: Man atrodo, kad tai vienintelis kelias – kalbėti apie ateitį. Lietuvoje, deja, praeitis yra greitakojė – bėga ir labai greitai paveja dabartį, ji dar nenutolo ir nenutols dar daug daug metų. Be abejo, reikia žiūrėti į ateitį, nukreipti žvilgsnius į jaunimą ir jį šviesti, paaiškinti, kas ir kaip buvo.
Minėjote „Miestelio romansą“: gaunu laiškų, kuriuose žmonės stebisi, kad tarp žydų buvo tiek amatininkų. Žmonės, kurie nėra apsišvietę, visai nežino apie žydų gyvenimą Lietuvoje, mano, kad jie buvo vien komunistai, KGB agentai, Lietuvos priešai, ir dar turčiai. Nieko panašaus – dauguma jų buvo už Lietuvos nepriklausomybę ir už ją kovojo. Taip, buvo tarp žydų ir komunistų, ir sionistų, buvo ir Lietuvos nacionalistų – visokių buvo. Bet dabar išeitų, kad buvo tik Dušanskis, Raslanas, kuris, beje, niekada nebuvo žydas (Nachmanui Dušanskiui Lietuvos prokurorai buvo pareiškę kaltinimus dėl lietuvių genocido, bet Izraelis atsisakė jį išduoti Lietuvai, Petras Raslanas – enkavedistas, vienas Rainių žudynių iniciatorių – A.L.). Bet paskaitykit portalų „Delfi“ ar „Lrytas“ komentarus.
VEIDAS: Litvakų IV kongresas skiriamas būtent Vilniaus geto likvidavimo 70-mečio sukakčiai paminėti. Ar tokie vienetiniai renginiai keičia šią situaciją?
G.K.: Kongresas yra labiau iškilmės. Man atrodo, jokios įtakos nei Lietuvos, nei žydų gyvenimui jis neturės, nors gal priims vieną kitą rezoliuciją. Aš ne prieš iškilmes, minėjimus, bet reikia lįsti į apačią, pas paprastą žmogų, ir aiškinti, kad žydai nebuvo Lietuvos priešai, nesikėsino į Lietuvos nepriklausomybę, o yra labai daug padarę Lietuvos labui. Reikia tam tikros propagandos, kurios nėra. Bet valdžiai, tegu nepyksta ant manęs už tokį pasakymą, labai patogu vieną kartą per metus surengti minėjimą, paatgailauti. Tačiau visų pirma reikia vadovėlių, reikia žmonių pasiryžėlių, kurie gali pasiaukoti ir papasakoti tikrąją Lietuvos žydų istoriją.
VEIDAS: Pastarąjį dešimtmetį vis kildavo nesutarimų dėl žydų turto grąžinimo, kompensacijų, ir tai nepridėjo tarpusavio sutarimo. Kaip, jūsų manymu, reikėjo spręsti šią problemą?
G.K.: Lietuvoje labai daug žmonių, kurie neturi pinigų pragyvenimui, kuriems tenka artimuosius išleisti į Norvegiją ar Angliją ir laukti iš ten kokios perlaidos. Ir laikraštyje skaitydami, kad žydams reikia sumokėti už prarastą turtą, jie nesupranta, kodėl jiems Lietuva negali padėti, bet iš savo kišenės ima ir atiduoda žydams.
Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje perskaičiau, kad kompensacijoms išėjo po 15 litų už kiekvieną nužudytą žydą. Man pasidarė baisu. Aš taip neparašyčiau. Bet priežastis ta, kad Lietuvoje daug žmonių gyvena labai vargingai, o skurdas turi savo logiką.
VEIDAS: Tai kokias jūs įžvelgiate lietuvių ir litvakų bendravimo perspektyvas?
G.K.: Manau, auga nauja karta, bet ir vidurinėje, vyresnėje kartoje yra žmonių, kurie daro viską, kad klaidos būtų ištaisytos, kad baigtųsi sąskaitų suvedinėjimas. Tai niekur neveda, kai vieni sako: jūs pražudėt Lietuvą, o mes atkeršijom, kiti – kad mes nekalti, treti – dar kažką. Man atrodo, kad kiekviena tauta – ir žydų, ir lietuvių, ir vokiečių – turi priežasčių dėl kažko atgailauti, dėl kažko jausti savo kaltę, ir tai nėra gėda – tai tik rodo tų tautų stiprumą, jei jos gali pripažinti kaltę. O mes matome tik viena – sąskaitų suvedinėjimą.
VEIDAS: Ar tokie pavyzdžiai, kai Izraelyje į sceną įsileistas miuziklas apie Varšuvos getą, o vienas orkestras išdrįso pagroti Richardą Wagnerį, rodo, kad ir pačiame Izraelyje keičiasi požiūris į istorinę atmintį?
G.K.: Žmogaus ideologija ir jo kūryba – skirtingi dalykai. Tiesa, kad Wagnerio muzika naudota konclageriuose, kad Hitleris buvo sužavėtas jo kūrinių ir jis pats buvo baisus antisemitas. Bet šitas žmogus sukūrė kažką, kas išlieka, nepaisant jo pastangų sukiršinti žmones. Orkestras, išėjęs pagroti Wagnerio, savotiškai teisus: kas nenori klausytis, tegu neperka bilieto, kas nori – tegu klausosi.
VEIDAS: Jau dvidešimt metų gyvenate Izraelyje, nors savo kūriniuose tebegyvenate Lietuvoje ir dabar šnekamės lietuviškai. Vis dėlto kokios asociacijos jums visų pirma kyla išgirdus žodį “Lietuva”?
G.K.: Lietuva vaikystėje buvo man rojus, nes čia gimiau, augau, buvau laimingas. Antra vertus, bėgau iš Lietuvos, nes norėjau išlikti, mačiau, kad požiūris į žydus vis blogėja. Ir tamsu, ir šviesu man Lietuvoje. Šio krašto neišsižadėjau, aš jį myliu, ir mano vaikai, ir žmona myli. Linkiu, kad jis būtų tarp laimingiausių pasaulio kraštų.

G.Kanovičius: “Sąjūdžio Lietuva buvo pilna įkvėpimo, atrodė, kad gali labai daug pasiekti, – kalbu ne tik apie ekonomiką, bet ir apie dvasią. Dabartinė Lietuva „draivą“, kaip dabar populiaru sakyti, prarado.”

„Ši knyga – tarsi ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – taip savo naująją knygą pristato jos autorius Grigorijus Kanovičius. O mes siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Turbūt, pagalvojau, geriausia pradėti nuo tų senų laikų, kai manęs dar nebuvo šiame pasaulyje, nuo tos ligi šiol taip ir neįmintos mįslės, kaip vis dėlto mamai pavyko tapti mano valdingos ir priekabios senelės Rachelės Dudak-Kanovič, kurios prisibijojo net miestelio vyrai, marčia. Ne veltui jai prigijo miestelio gydytojo Icchako Bliumenfeldo lengva ranka duota keista ir baugoka pravardė – Rocha-Samuraj.
Senelė Rocha laikė savo sūnų Šleimkę – Saliamoną – mažutėlio kaip siuvėjo smeigtukas neaprėpiamoje visatoje pasimetusio Jonavos miestelio gražiausiu ir geidžiamiausiu jaunikiu ir saugojo jį nuo pražūtingos klaidos. Jos įsitikinimu, tokio gražuolio nematė ne tik Jonava, bet ir visa Lietuva – nuo sienos su Latvija iki nedraugingos Lenkijos, iš kur nežinia kaip vis imdavo ir užklysdavo į valdžiai paklusnią Jonavą neprašytų svečių – laisvamanių chasidų juodais ilgaskverniais lapserdakais. Nedarniais balsais jie traukdavo maldų giesmes, o jų miklios tarsi gutaperčinės kojos raitydavo ant miestelio grindinio nematytus šiuose kraštuose šokių zigzagus Viešpaties, paliepusio visai Izraelio genčiai nepaliaujamai gausėti ir daugintis, šlovei.
Iš mamos, kuri mėgo nuolat grįžti į savo tolimą ir kone pramanytą jaunystę ir kur buvus, kur nebuvus šmurkštelėti į praeitį tarsi voverė į jaukią drevę, prisiminimų ir pavėluotų prisipažinimų lyg iš skiaučių susiklostė mano gruoblėtas pasakojimas. Jis prasideda nuo sudėtingų netrokštamos Chenkos Dudak santykių su mano senele Rocha ir aplinkybių, susijusių su mamos vedybomis bei mano atsiradimu šiame pasaulyje. Kaip tik nuo jų, pagalvojau, ir reikėtų pradėti.
– Gal tu, Dovydai, numanai, kur vakarais pradingsta mūsų brangiausias sūnelis Šleimelė? – neslėpdama susirūpinimo tardė senelė Rocha savo rūstų kaip vėlyvas lietuviškas ruduo vyrą Dovydą, palinkusį prie batsiuvio kurpalio.
Susimąstęs Dovydas pakedeno savo menką rudą barzdelę ir abejingai, tarsi kambaryje, be jo, nebūtų jokių gyvų padarų, toliau durstė yla kažkieno panešioto bato nosį. Kaip paprastai, jis vengė atsakyti į klausimus, kurie neturėjo nieko bendra su jo amatu, o jeigu jau teikdavosi, tai tik savo liūdnų ašarojančių akių žvilgsniu ar galvos linktelėjimu.
– Tai ko tyli? Argi Šleimelė ne tavo sūnus?
Rudens liūdesio senelio akyse nė kiek nesumažėjo, bet už akinių nublukusiais raginiais rėmeliais stiklų sušvito šykštus šypsenos spindulėlis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.