BFL

Amžinybė ir pinigai. Pasidairius po lietuviškas amžinojo poilsio vietas ryškėja paradoksas: istorinės paveldosauginę vertę turinčios kapinės griūva ir nyksta, o naujosios akį rėžia pompastišku pertekliumi.

Balandį, tradiciškai vadinamą švaros mėnesiu, po žiemos atgyja ir kapinės. Nurienkamos Vėlinių žvakutės, sodinami augalai, perdažomos tvorelės – kapinėse kruta kas gyvas. Duoklę savo mirusiems artimiesiems paprastai atiduodame itin uoliai. Tačiau tose kapinėse, kuriose jau nebelaidojama arba laidojama ribotai, tai yra tik į giminės kapavietes, vaizdas kitas. Istorinėse

kapinėse, nutirpus sniegui, vėl išlenda į paviršių metų metais nesprendžiamos problemos.

Paveldosaugininkai pabrėžia, kad sudėtingiausia padėtis, susijusi su paveldo išsaugojimu, yra didžiuosiuose šalies miestuose, ypač Vilniuje. Paveldas ne tik nėra tinkamai prižiūrimas, bet ir neginamas nuo nesąžiningų statytojų. Vienas gražiausių sostinėje Bernardinų kapines neseniai „papuošė“ kalvos, ant kurios jos įsikūrusios, papėdėje išdygęs monstras. Iškilusio daugiabučio namo griaučiai jau dabar užstoja kapinių kalvą žiūrint nuo Vilnios pusės.

„Tai vizualinė tarša. Pastatas įsiterpė per daug agresyviai“, – pripažįsta Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.

Šiuo metu statybos sustabdytos, laukiama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos sprendimo. Užupio bendruomenei ėmus reikšti nepasitenkinimą paaiškėjo, kad pastatas iškilo aukštesnis ir užima didesnį plotą, nei patvirtinta planuose.

Paveldo sergėtojai tikisi, kad kapinių vizualinę vertę žalojančio naujadaro neliks. Juk ne sovietmetis, kai jų balso galima buvo nepaisyti. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iš vienos Bernardinų kapinių pusės iškilo nedidelis gyvenamųjų namų kvartalas, tarp kurių – ir devynių aukštų pastatas, iš kitos pusės į jų tvorą beveik įsirėžė „Vilijos“ fabriko penkiaaukštis. Vilnios slėnio vaizdus atveriančioms kapinėms buvo padaryta nepataisoma žala.

Architektai, paveldosaugininkai, visuomenininkai vis apeliuoja į miestiečių budrumą, ragindami dalyvauti miesto, jų rajono plėtros procesuose. Tačiau yra ir kita medalio pusė, kai kultūros paveldo objektais gyventojai naudojasi kaip vėliava, tikėdamiesi susitvarkyti taip, kaip jiems patogiau.

„Nesame sulaukę nė vienos aplinkinių gyventojų iniciatyvos, kad Bernardinų kapinėms būtų padaryta kas nors gero. Mane glumina tokia žmonių reakcija. Paskelbus apie planus atgaivinti Paupyje, anapus Vilnelės, esančią teritoriją, kuri matyti nuo kapinių pusės, taip pat kilo šurmulys, pasipriešinimas. Negaliu suprasti: negi gyventojus tenkina tokia situacija, kokia yra dabar?“ – apie šiukšlynais ir benamių landynėmis paverstus plotus vertingiausiose Senamiesčio vietose kalba A.Vyšniauskienė.

Kapinių kaimynai taip pat ieškojo būdų sustabdyti jau seniai kiaurais langais stūksojusio buvusio „Vilijos“ fabriko pastato griovimą ir vietoj jo planuojamo gyvenamojo kvartalo statybą. Specialistės įsitikinimu, kapinėms tokia kaimynystė tikrai bus saugesnė, nei anksčiau apleistame pastate šeimininkavę asocialūs asmenys, nuo kurių vandalizmo kentėjo kapinių paminklai.

Vis dėlto būtent vilniečių aktyvumas ne kartą yra apsaugojęs Bernardinų kapines. Ir net jas išsaugojęs. Septintojo dešimtmečio viduryje jose uždrausta laidoti, ketinant dar po ketvirčio amžiaus sulyginti jas su žeme. Pagal to meto įstatymus kapines buvo leidžiama naikinti po paskutinio palaidojimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams. Sklype buvo numatyta plėsti greta jau pradėtą gyvenamųjų namų kvartalą – kaip užfiksuota Registrų centre išlikusiuose sovietinių laikų dokumentuose, skirti jį mažaaukščiams pastatams.

Tarp senų vilniečių sklando kalbos, kad Bernardinų kapines nuo sovietinio buldozerio apsaugojo… komunistinis veikėjas Feliksas Dzeržinskis, tiksliau, čia esantis jo motinos kapas. Nutarus kapines uždaryti, žmonėms buvo duotas nurodymas ekshumuoti savo artimųjų palaikus ir perlaidoti juos kitur. Vilniečių prašymų nenaikinti jų kapaviečių ir miesto paveldo niekas nenorėjo girdėti, kol nebuvo sugalvota pasinaudoti F.Dzeržinskio, vieno artimiausių Lenino bendražygių, vardu. Kapinių, kuriose ilsisi svarbaus komunistų veikėjo motina, valdžia liesti neišdrįso.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos stadione, kasinėjant buvusius vokiečių karių kapus, rasta 16 kapaviečių, kurių pusė – visiškai nesuardytos, pirmadienį pranešė Panevėžio miesto savivaldybė.

Pasak savivaldybės pranešime cituojamo ir vokiečių karių palaikus tyrusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus, antropologo Rimanto Jankausko, kapavietėse rasti daugiausia jaunų karių ir vienos moters palaikai.

Savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Loretos Paškevičienės teigimu, šiuo metu palaikai nuvežti į Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčią ir perduoti Vokietijos ambasados žinion.

Juos planuojama perlaidoti Klaipėdos Herkaus Manto vokiečių karių kapinėse rugsėjo mėnesį.

1915-1918 metais J.Balčikonio gimnazija buvo vokiečių karo ligoninė, jos teritorijoje laidoti nuo sužeidimų mirę kariai, ligoninės personalas.

1947 metais kapinės likviduotos: žemės sklypas atiduotas gimnazijai, suskaldyti paminklai, išlyginta teritorija. Įrengtas stadionas, kuriame mokiniai sportavo iki 2005 metų.

2005-aisiais savivaldybė inicijavo archeologinius kasinėjimus. Ištirta 4070 kvadratinių metrų teritorija. Rasti 832 vokiečių karių palaikai, jų asmeniniai daiktai bei kitų radinių. Palaikai perlaidoti Klaipėdoje.

Tačiau 2005-aisiais liko nedemontuota stadiono teritorijoje esanti apie 70 kvadratinių metrų šilumos trasa. Savivaldybė ir Vokietijos tuomet ambasada susitarė, kad šiame plote archeologiniai kasinėjimai bus atliekami prasidėjus stadiono renovacijai.