Kėdainių krematoriumas

Lietuvoje kremuojama apie dešimtadalį mirusiųjų, Čekijoje – 80 proc., Europoje – 55 proc. Kai Kėdainiuose atsirado krematoriumas, šią paslaugą kasmet renkasi vis daugiau velionių artimųjų. Vis dėlto tradicijos kinta lėtai, pasirinkimas, kaip būti palaidotam, visai nepriklauso nuo amžiaus ar išsilavinimo, todėl vargu ar viena kita karta pakeis lietuvių požiūrį į atsisveikinimo su mirusiuoju apeigas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pirmasis įrašas apie kremavimą Didžiojoje Britanijoje padarytas 1885-aisiais, kai, be ponios Jeanette Pickersgill, buvo kremuoti dar dviejų žmonių palaikai iš 596 tūkst. mirusiųjų tais metais. Po daugiau kaip šimtmečio, 2010-aisiais, trys ketvirtadaliai iš 566 tūkst. mirusių britų buvo kremuoti. „The Economist“ pabrėžia, kad didelė dalis mirusiųjų kremuojama turtingose šalyse, bet tokį pasirinkimą daugiausia lemia religija ir kultūra.

Lietuvoje vienintelis krematoriumas, neskaičiuojant 1936-aisiais įkurto Kaune, pradėjo veikti 2011 m. pabaigoje, tačiau dar iki jo pastatymo atsirasdavo žmonių, kurie artimųjų palaikus gabeno į arčiausiai esančius Lenkijos ir Latvijos krematoriumus.

Kai maždaug prieš 15 metų Kauno laidojimo paslaugų įmonė „Liūdinga“ pradėjo teikti kremavimo paslaugą Viškuvo ar Rygos krematoriumuose, klientų buvo vienetai, vos keli per metus, o dabar pageidavimų kremuoti velionio palaikus nuolat daugėja.

„Kremavimą vis dažniau renkasi ir jaunesni, ir vyresni žmonės, jų priežastys būna visiškai skirtingos. Vienų šeimos kape nebėra vietos, kiti gyvena užsienyje ir negali nuolat lankyti artimųjų kapų Lietuvoje. Be to, jei artimieji renkasi tik kremavimą, nenori ilgų atsisveikinimų, turi kapą, kuriame laidos pelenus, tokiu atveju kremuoti yra pigiau“, – sako „Liūdingos“ vadovė Vanda Liniauskienė.

Kėdainių krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas neigia stereotipą, neva kremavimą dažniau renkasi jaunesni, labiau išsilavinę miestų gyventojai. Pasak jo, šios grupės atstovai tokį būdą priima atviriau, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad vyresni kaimo gyventojai pasisako tik už pas mus vis dar tradicinį palaikų laidojimą.

„Stereotipą, kad šis pasirinkimas priklauso nuo amžiaus ar išsilavinimo, galima paneigti. Sprendimą lemia asmeniniai įsitikinimai, estetikos motyvai ir daug kitų dalykų, net ekologinis požiūris. Atsiranda plačiau mąstančių žmonių, kurie galvoja, ką paliks po savęs, kokios medžiagos po palaidojimo išsiskirs žemėje. Jie supranta, kad procesas, kuris žemėje po mirties vyks dar 25 metus, krematoriume užtrunka 2,5 valandos. Vyresniems žmonėms, kurie jau galvoja apie gyvenimo pabaigą, kremavimas nėra jokia mistika ar tabu.

Mūsų kultūroje mirtis tarsi neegzistuoja: gimėme, augame, o paskui kažkur dingsime. Tačiau vyresni žmonės supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, todėl apie tai mąsto.

Mūsų kultūroje mirtis tarsi neegzistuoja: gimėme, augame, o paskui kažkur dingsime. Tačiau vyresni žmonės supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, todėl apie tai mąsto, jie atvažiuoja į ekskursijas pažiūrėti, kaip atrodys jų išėjimas, net būdami išsirinkę drabužius sako, kad reikės keisti garderobą, nes mada pasikeitė“, – komentuoja V.Labanauskas.

2012 m. Kėdainiuose atlikta 1,4 tūkst., 2013-aisiais – 2,1 tūkst., 2014 m. – beveik 2,5 tūkst., o pernai – 3,5 tūkst. kremacijų. Tačiau kelerius metus smarkiai didėjęs kremavimo paslaugos poreikis šiemet stabilizavosi. Kremuojama maždaug 10 proc. tais metais mirusiųjų, apie 300 kiekvieną mėnesį. Todėl „K2 LT“ direktorius V.Labanauskas svarsto, kad tokia dalis, svyruojanti apie 10 proc., gali ir nebesikeisti:„Latvijoje kremavimo dalis yra 15 proc. ir ji nesikeičia jau daug metų. Galima manyti, kad Lietuvoje ji nusistovės taip pat, kaip ir kaimyninėje šalyje.“

Tačiau visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad kremavimas turėtų tapti dažnesne paslauga. Pavyzdžiui, 2002-aisiais kremuotis po mirties pageidavo tik vienas iš dešimties apklaustųjų, 2008-aisiais kremavimą palankiai vertino 18 proc. gyventojų, o prieš porą metų „K2 LT“ atlikta apklausa parodė, kad už kremavimą arba labiau už kremavimą pasisako 36 proc. gyventojų.

Lietuvoje vyraujanti religija kremavimui neprieštarauja, gyventojai jį vertina palankiai, baltų kultūrai būdingas kremavimas istoriškai lietuviams nėra jokia naujiena – tarpukariu jis net tapo savotiška mada: ne vienas menininkas ar mokslininkas skelbė, kad po mirties pageidauja būti sudegintas. Tad kodėl Lietuvoje šį būdą renkasi tik dešimtadalis velionių artimųjų, o kitose Europos šalyse – daugiau kaip pusė, Čekijoje – net 80 proc., Japonijoje – beveik visi?

V.Labanauskas svarsto, kad ant uolų įsikūrusioje Japonijoje žemė yra brangi vertybė, o netankiai apgyventoje Lietuvoje, ypač rajonuose, žemės kapinėse dar netrūksta. Vis dėlto kai kur Europoje jau ieškoma alternatyvų, kaip „sutaupyti“ kapinių ploto.

„Europoje yra valstybių, kur sprendimas priimtas jau seniai: kapinių teritorija nedidinama, todėl stengiamasi kuo geriau išnaudoti esamą plotą, pavyzdžiui, įrengiami kolumbariumai. Mūsų kaimynai latviai, kurių ploto situacija panaši į mūsų, žemę taip pat laiko brangiu ištekliu, kurį galima panaudoti ir kitoms reikmėms, todėl ten, jei nori palaidoti kūną, turi mokėti brangiau, nes urnai reikia mažiau vietos, – lygina V.Labanauskas. – Lietuvoje apie tai dar nekalbama, rajonuose žemės yra, nors didmiesčiuose kapinėms plėstis sudėtinga, savivaldybė turi investuoti į jų ploto didinimą, paskui kurti infrastruktūrą. Taigi reikia politinio sprendimo, ar toliau plėsime kapines laidojimui, ar imsimės panašių priemonių kaip visa Europa.“

Lietuvoje urna su velionio pelenais dažniausiai laidojama žemėje, nors „apskaitos“, ką artimieji veikia su pelenais, gavę urnas, Lietuvoje nėra. Pasitiko, kad iš užsienio grįžę artimieji turi važiuoti per visas rajono kapines ir vartyti archyvus.

Vis dėlto Bažnyčia ir įstatymai pelenus, kaip ir kūną, numato palaidoti amžino poilsio vietoje, kapinėse, kape ar kolumbariume. Žinoma, pagal velionio valią artimieji su jo pelenais elgiasi ir kitaip. Bet jei pelenai bus išbarstyti, pavyzdžiui, paplūdimyje, aplinkiniai tokią velionio valią gali palaikyti ir chuliganizmu.

Mirusiojo atminimą galima įamžinti ir papuošalu, tiksliau, deimantu. JAV įsikūrusi, bet filialų ir Europoje turinti bendrovė „LifeGem“, kurios šūkis – „Iš pelenų į deimantus“, gali įamžinti artimojo atminimą brangakmenyje. Ilinojaus valstijoje įsikūrusi laboratorija iš velionio

pelenų ar plaukų sruogų per kelis mėnesius pagamina bespalvį, mėlyną, geltoną, raudoną ar žalią deimantą. Žiedas su deimantu iš velionio pelenų, priklausomai nuo „akies“ dydžio, karatų ar spalvos, kainuoja nuo 3 iki 25 tūkst. JAV dolerių.

V.Labanauskas sako, kad jei Lietuvoje atsirastų žmonių, norinčių mūvėti žiedą su artimojo pelenais, tokiam klientui neatsakytų, juk viskas įmanoma. Kėdainių krematoriumas siūlo paprastesnį variantą – medalioną su žiupsneliu pelenų.

Mados, kartais ir ekstravagantiškos, neaplenkia ir laidojimo paslaugų verslo. Jo naujovės kasmet būna pristatomos laidojimo paslaugų parodoje „Tanexpo“, kuri šiemet vyko Bolonijoje.

„Ir šioje srityje fantazija beribė – nuo virtualių kapinių, kurios jau yra ir Lietuvoje, ar įvairiausių urnų iki transporto priemonių su muzika ir šviesomis, karstų su garso įranga, jei velionis buvo melomanas“, – naujoves apžvelgia V.Labanauskas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V. Lanskoronskytės nuotr.

Atmintis – kaip valstybės sienos, ji turi būti akylai ir nuolat saugoma. Ji gyva, jei yra žadinama kasdien. Antraip ji kaip nedirbamas laukas virsta usnimis išsikerojusiu dirvonu, per ją kaip per blogai saugomą valstybės sieną sėlina nuo bet kokios atsakomybės viską atleidžianti užmarštis. Taip pristatydamas projektą „Dingęs štetlas“ kalbėjo jo iniciatorius Sergejus Kanovičius.

Dovaidas PABIRŽIS

Žydai Šeduvoje gyveno nuo XV amžiaus. XIX a. pabaigoje daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai. Šeduva, kaip ir dar dešimtys Lietuvos miestų, buvo vadinama štetlu, o tai jidiš kalba ir reiškia miestelį. Po Pirmojo pasaulinio karo Šeduva buvo apgriauta, todėl dalis žydų paliko savo gimtinę. Kai kurie išvyko vėliau. Tačiau ir prieš Antrąjį pasaulinį karą Šeduvoje dar gyveno apie 2 tūkst. žydų – daugiau kaip pusė visų šio miestelio gyventojų.

Paskutinis Šeduvos žydas

Izraelyje šiuo metu gyvenantis architektas Pinchas Nolis turi save vadinti paskutiniu Šeduvos žydu. P.Nolio tėvai gimė ir užaugo Šeduvoje. Jie gyveno nuosavame name greta centrinės aikštės. Šeima turėjo tekstilės parduotuvėlę, buvo pasiturinti. Naciams 1941-aisiais okupavus Lietuvą, vietiniai kolaborantai netrukus perėmė miestelio kontrolę. P.Nolis prisimena, kaip vieną dieną jie pasibeldė į jo šeimos duris ir pranešė, kad žydai yra perkeliami. Tėvas ir du broliai liko namuose, tačiau motinai, kuri tuo metu dar tik laukėsi P.Nolio, buvo leista išeiti ir pasiimti kelis daiktus. Artimuosius moteris tuomet matė paskutinį kartą.

Atėjusi pas šeimos draugą, vietos kunigą, moteris išgirdo, kad grįžti į namus ji nebegali, jei nori pasirūpinti savo ir dar negimusio vaiko gyvybe. Kunigas rado lietuvių porą – Liudoviką ir Stanislavą Paluckus, kurie patys turėjo du mažus vaikus. Šeima paslėpė moterį tvarte, o Liudovika po suknele pradėjo nešiotis pagalvę, apsimesdama, kad laukiasi.

Tvarte gimęs P.Nolis buvo pakrikštytas ir tapo Petru Palucku. Išgyvenusi per žudynes vieniša moteris su sūneliu po karo persikraustė į Šiaulius, vėliau į Kauną, Vilnių. Iš Vilniaus moteris išvyko į Sibirą, kurį laiką gyveno ir Kirgizijoje, o vėliau jai pavyko persikelti į Lenkiją, iš kur XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje emigravo į Izraelį.

P.Nolio ir jo šeimos istorija – viena retų praeities gijų, vis dar jungiančių Šeduvą su gyvuoju žydų pasauliu. 1941-aisiais, kai šimtametė žydų istorija Lietuvos miestuose ir miesteliuose staiga tragiškai nutrūko, ji nutrūko ir Šeduvoje. Tų metų rugpjūčio 25-ąją Šeduvos štetlo žydai buvo sugrūsti į sunkvežimius ir nuvežti į Liaudiškių mišką, kur per keletą dienų SS dalinys „Rollkommando Hamann“ nužudė beveik visus Šeduvos žydus.

„Rašau šiuos paskutinius savo žodžius, kai vokiečių fašistai žudikai jau pradėjo naikinti ir žudyti mūsų kilniąją žydų tautą. Mūsų visų neišžudys, neišnaikins, mūsų liks kitose pasaulio šalyse ir mūsų nekaltai pralietas kraujas šauks per dienas ir naktis. Aš manau, kad dar šią žiemą vokiečiai gaus mirtiną smūgį ir karą pralaimės, jų žemę supjaustys į gabaliukus ir padalins tautoms, kurios nuo jų kentėjo. O po to karo ilgai nebebus, žydai atgaus savo valstybę, turės konsulų viso pasaulio valstybėse, kurie mus užtars ir daugiau mūsų niekas nežudys“, – rugpjūčio 25-ąją laiške rašė šeduviškis Samuelis Bekinas.

Saulėtą spalio 9-osios popietę, atidengiant įspūdingo grožio monumentą Šeduvos žydams, šie žodžiai pirmą kartą buvo perskaityti viešai.

Po pasaulį išplitęs lietuviškas gyvenimo būdas

Kitų gyvų, o ne vien atmintyje rusenančių Šeduvos žydų pėdsakų atrandama tarp žmonių, palikusių miestelį dar iki pražūtingo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Marlene Saul-Englander į Lietuvą atvyko iš JAV Ohajo valstijos. Būtų atvykusi ir jos motina, 93 metų Hinda Zarkey Soul, gyvenusi Šeduvoje 1934–1937 m., tačiau nusprendė, kad ilgas skrydis per Atlantą jau nebe jos jėgoms.

H.Z.Soul iš namų Vidžiuose, kurie tuo metu priklausė Lenkijai, arkliu kinkyta brikele į Šeduvą atvyko 1934-aisiais. Pas čia gyvenusius ir vaistinę turėjusius tetą ir dėdę ją išsiuntė šeima, nes Šeduvoje veikė progimnazija, o išsilavinimas jos šeimoje buvo labai vertinamas.

„Mano motinai labai patiko Šeduva, ji čia atvyko vos mokėdama lietuviškai, bet greitai pritapo ir pasivijo savo bendraklasius. Ji stropiai mokėsi, Šeduvoje susirado draugų ir man vėliau dažnai pasakodavo, kokie geri jai buvo mokytojai, duodavę specialių užduočių, kad ji galėtų greitai pasivyti bendraklasius“, – pasakoja M.Saul-Englander.

1937-aisiais jos mama drauge su dėde ir teta išvyko į JAV. Ji ir toliau palaikė ryšius su daugeliu Šeduvoje likusių draugų, išsaugojo albumą su prisiminimų įrašais hebrajų, jidiš, lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.

Kaip pasakoja M.Saul-Englander, jos motinai, kuriai patiko gyventi mažame miestelyje, buvo sunku prisitaikyti prie JAV didmiesčio, o Lietuvoje likęs ir vaistininku jos tetos vaistinėje dirbęs bičiulis Nochumas Bermanas rašė jai kiekvieną mėnesį. Apie tuometį miestelio gyvenimą ir jo ramios tėkmės vertybes, apie būtinybę nepasiduoti amerikietiškiems „kerams“.

Šiandien šie laiškai, liudijantys apie štetlo gyvenimą 1937–1940 m., išversti į anglų kalbą ir išleisti knygoje „My Dear Hindalla, Remember Me: Letters from a Lost World“. M.Saul-Englander per projekto „Dingęs štetlas“ pristatymą ryšėjo rausvą šaliką, kurį jos motinai padovanojo Šeduvos vaistininkas.

Iš Šeduvos kilusi ir Glasenbergų šeima. Jos palikuonis, Šveicarijoje gyvenantis verslininkas Ivanas Glasenbergas aukojo savo lėšų projektui „Dingęs štetlas“ įgyvendinti. Jo tėvas iš Šeduvos emigravo į Johanesburgą (Pietų Afrikos Respublika).

Iš Australijos į Lietuvą atvykęs verslininko brolis Edvinas Glasenbergas pabrėžė: įvertinti, kokią kainą sumokėjo Lietuva, netekusi žydų bendruomenės, galima pažvelgus į šių žmonių ir jų palikuonių laimėjimus ir indėlį į pasaulio gerovę.

„Tik įsivaizduokite, kokia būtų Lietuva, jei nebūtų žuvę šie vargšai žmonės ir nebūtų pabėgę išgyvenusieji, – kalbėjo E.Gla­senbergas. – Šių žmonių sėkmę daugiausia lėmė turtinga kultūra, švietimas ir moralės normos, kurios jiems buvo įdiegtos pagal lietuvišką gyvenimo būdą. Mes visi esame šio auklėjimo vaisiai. Kuo dažniau atvykstu į  Lietuvą ir sužinau apie jos kultūrą, tuo geriau suprantu savo velionių pamokymus ir jų aukštas moralės normas. Didžiuojuosi tuo, ką paveldėjau iš Lietuvos žydų.“

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky teigimu, šiandien tik 5 tūkst. žydų gyvena 21 Lietuvos mieste ar miestelyje, o Šeduvoje jų nėra nė vieno. Lietuvoje iki karo buvo 200 miestų su žydų bendruomenėmis, o šiandien šalia jų yra tik 200 nenaudojamų kapinių ir 200 žydų sušaudymo vietų. „Ben­druomenėms palinkėčiau kuo daugiau sužinoti apie savo miestelio istoriją, apie tai, kas gelbėjo, apie tai, kas žudė, apie tai, kas buvo aukos“, – ragino žydų bendruomenės pirmininkė.

Ne tik mirties, bet ir gyvenimo istorija

Įgyvendinant projektą „Dingęs štetlas“ ir investavus beveik 3 mln. eurų privačių lėšų buvo atkurtos Žvejų gatvėje esančios senosios Šeduvos miesto žydų kapinės. Prieš triejus metus, kaip prisimena S.Kanovičius, 1,3 ha dydžio kapinėse buvo galima pamatyti tik septynis dešimtmečius čia kerojusias usnis ir apsamanojusius, baigiančius sutrūnyti paminklus.

Tvarkant kapines buvo iškirsti menkaverčiai augalai, atstatyta originali akmenų mūro tvora, restauruoti išlikę tvoros fragmentai. Rasta apie 1,3 tūkst. paminklų ar jų dalių. Pagal išlikusius užrašus pavyko identifikuoti 400 kapų, iš kurių seniausias – 1832 m. Neatstatomi ir neatpažįstami antkapių fragmentai bei jų dalys buvo supilti į Dovydo žvaigždės formos skulptūrinę kompoziciją.

Kapinių atkūrimo projektą parengė architekto Algimanto Kančo studija. Miestelio centre pastatytas ir išskirtinio grožio skulptoriaus Romo Kvinto monumentas, skirtas Šeduvos žydams. Paminklo atidarymo ceremonijoje apsilankęs premjeras Algirdas Butkevičius, gimęs vos už keleto namų toje pat Šeduvoje, pabrėžė, kad šis monumentas ne tik padės atminti Šeduvos žydus, bet ir taps paskata kitiems miesteliams sutvarkyti ir įamžinti istorines vietas, taip pagerbiant Lietuvoje gyvenusias kitas tautas.

„Kai buvau vaikas, tuo metu čia buvo tik vienas žydas, kuris gyveno netoliese. Daugiau prisiminimų liko iš mamos. Ji buvo tik mergaitė tuo metu, kai buvo įvykdyta ta žiauri akcija, ir visada sakydavo, kad Šeduvoje žydai buvo labai geros širdies, ir net tos šeimos, kurios pritrūkdavo pinigų nusipirkti maisto prekių, visada galėdavo nueiti į žydų parduotuvę ir visko gauti skolon“, – prisiminė premjeras.

Skulptoriaus R.Kvinto paminklai iškilo ir greta masinių žydų žudynių vietų. Šeduvos apylinkėse iš viso yra nustatytos trys žydų žudymo vietos – Pakutenių ir Liaudiškių kaimuose.

Šeduvos žydų memorialinis fondas miestelio greitosios pagalbos punktui padovanojo puikiai įrengtą greitosios pagalbos automobilį, o Šeduvos poliklinikai – medicininės įrangos. Fondo lėšomis atstatyti ir miesto kultūros namai.

Greta senųjų žydų kapinių iškils ir prarasto štetlo – Šeduvos ir kitų Lietuvos štetlų istorijos muziejus. Pasak S.Kanovičiaus, jis Lietuvai papasakos ne tik tai, kaip baigėsi miestelio žydų istorija, bet ir tai, kaip ji prasidėjo.

„Žydų praeities ženklų pilna visa Lietuva, o prieš 70 metų ji tapo vienu didžiuliu, nors deramai ir nepažymėtu, Lietuvos žydų kapinynu. Paradoksalu, bet tik jis labiausiai ir teliudijo mus, žydus, čia kadaise gyvenus. Muziejus papasakos ne tik mūsų protėvių mirties, bet ir jų gyvybės bei gyvenimo istoriją. Galbūt tada ir suvoksime, ką esame praradę“, – sakė projekto iniciatorius.

BFL

Amžinybė ir pinigai. Pasidairius po lietuviškas amžinojo poilsio vietas ryškėja paradoksas: istorinės paveldosauginę vertę turinčios kapinės griūva ir nyksta, o naujosios akį rėžia pompastišku pertekliumi.

Balandį, tradiciškai vadinamą švaros mėnesiu, po žiemos atgyja ir kapinės. Nurienkamos Vėlinių žvakutės, sodinami augalai, perdažomos tvorelės – kapinėse kruta kas gyvas. Duoklę savo mirusiems artimiesiems paprastai atiduodame itin uoliai. Tačiau tose kapinėse, kuriose jau nebelaidojama arba laidojama ribotai, tai yra tik į giminės kapavietes, vaizdas kitas. Istorinėse

kapinėse, nutirpus sniegui, vėl išlenda į paviršių metų metais nesprendžiamos problemos.

Paveldosaugininkai pabrėžia, kad sudėtingiausia padėtis, susijusi su paveldo išsaugojimu, yra didžiuosiuose šalies miestuose, ypač Vilniuje. Paveldas ne tik nėra tinkamai prižiūrimas, bet ir neginamas nuo nesąžiningų statytojų. Vienas gražiausių sostinėje Bernardinų kapines neseniai „papuošė“ kalvos, ant kurios jos įsikūrusios, papėdėje išdygęs monstras. Iškilusio daugiabučio namo griaučiai jau dabar užstoja kapinių kalvą žiūrint nuo Vilnios pusės.

„Tai vizualinė tarša. Pastatas įsiterpė per daug agresyviai“, – pripažįsta Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.

Šiuo metu statybos sustabdytos, laukiama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos sprendimo. Užupio bendruomenei ėmus reikšti nepasitenkinimą paaiškėjo, kad pastatas iškilo aukštesnis ir užima didesnį plotą, nei patvirtinta planuose.

Paveldo sergėtojai tikisi, kad kapinių vizualinę vertę žalojančio naujadaro neliks. Juk ne sovietmetis, kai jų balso galima buvo nepaisyti. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iš vienos Bernardinų kapinių pusės iškilo nedidelis gyvenamųjų namų kvartalas, tarp kurių – ir devynių aukštų pastatas, iš kitos pusės į jų tvorą beveik įsirėžė „Vilijos“ fabriko penkiaaukštis. Vilnios slėnio vaizdus atveriančioms kapinėms buvo padaryta nepataisoma žala.

Architektai, paveldosaugininkai, visuomenininkai vis apeliuoja į miestiečių budrumą, ragindami dalyvauti miesto, jų rajono plėtros procesuose. Tačiau yra ir kita medalio pusė, kai kultūros paveldo objektais gyventojai naudojasi kaip vėliava, tikėdamiesi susitvarkyti taip, kaip jiems patogiau.

„Nesame sulaukę nė vienos aplinkinių gyventojų iniciatyvos, kad Bernardinų kapinėms būtų padaryta kas nors gero. Mane glumina tokia žmonių reakcija. Paskelbus apie planus atgaivinti Paupyje, anapus Vilnelės, esančią teritoriją, kuri matyti nuo kapinių pusės, taip pat kilo šurmulys, pasipriešinimas. Negaliu suprasti: negi gyventojus tenkina tokia situacija, kokia yra dabar?“ – apie šiukšlynais ir benamių landynėmis paverstus plotus vertingiausiose Senamiesčio vietose kalba A.Vyšniauskienė.

Kapinių kaimynai taip pat ieškojo būdų sustabdyti jau seniai kiaurais langais stūksojusio buvusio „Vilijos“ fabriko pastato griovimą ir vietoj jo planuojamo gyvenamojo kvartalo statybą. Specialistės įsitikinimu, kapinėms tokia kaimynystė tikrai bus saugesnė, nei anksčiau apleistame pastate šeimininkavę asocialūs asmenys, nuo kurių vandalizmo kentėjo kapinių paminklai.

Vis dėlto būtent vilniečių aktyvumas ne kartą yra apsaugojęs Bernardinų kapines. Ir net jas išsaugojęs. Septintojo dešimtmečio viduryje jose uždrausta laidoti, ketinant dar po ketvirčio amžiaus sulyginti jas su žeme. Pagal to meto įstatymus kapines buvo leidžiama naikinti po paskutinio palaidojimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams. Sklype buvo numatyta plėsti greta jau pradėtą gyvenamųjų namų kvartalą – kaip užfiksuota Registrų centre išlikusiuose sovietinių laikų dokumentuose, skirti jį mažaaukščiams pastatams.

Tarp senų vilniečių sklando kalbos, kad Bernardinų kapines nuo sovietinio buldozerio apsaugojo… komunistinis veikėjas Feliksas Dzeržinskis, tiksliau, čia esantis jo motinos kapas. Nutarus kapines uždaryti, žmonėms buvo duotas nurodymas ekshumuoti savo artimųjų palaikus ir perlaidoti juos kitur. Vilniečių prašymų nenaikinti jų kapaviečių ir miesto paveldo niekas nenorėjo girdėti, kol nebuvo sugalvota pasinaudoti F.Dzeržinskio, vieno artimiausių Lenino bendražygių, vardu. Kapinių, kuriose ilsisi svarbaus komunistų veikėjo motina, valdžia liesti neišdrįso.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimo įamžinimo komisija penktadienį nusprendė, kad Antakalnio kapinėse bus kuriama Valstybės vadovų alėja.

Šiuo projektu alėja bus kuriama tarp Sausio 13-osios aukų ir Nepriklausomybės akto signatarų palaidojimo vietos. A.M.Brazausko kapavietę, remiantis pirminiu variantu, sudarytų granitinė platforma ir pailgas pjedestalas su metaline prezidento galva.

Projekto autoriai – Kęstas Balčiūnas, Kristina Balčiūnaitė ir Tadas Balčiūnas.

“Mes išskyrėme tris erdves, zonas, kurių dvi jau turi aiškiai išreikštus savo charakterius, t.y. Signatarų terasos, Sausio 13-osios memorialo slėnis. Mes norėjome suteikti išskirtinį architektūrinį charakterį, kur būtų formuojamos tos kapavietės”, – žurnalistams sakė architektas T.Balčiūnas.

“Pasirinkta koncentrinės, siaurėjančios alėjos principas, kur kiekvienas prezidentas turi savo suformuotą erdvę”, – tvirtino architektas.

Šioje vietoje būtų laidojami prezidentai, mirę po Nepriklausomybės atkūrimo.

Pasak architekto, projekto įgyvendinimas gali kainuoti per 100 tūkst. litų, tačiau daug kas priklausys nuo to, kokia suma bus skirta ir kokios medžiagos bus naudojamos.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas BNS sakė, kad A.M.Brazausko kapavietę ketinama sutvarkyti iki prezidento mirties metinių, o pačią alėją norima baigti iki Vėlinių.

Anot jo, pasirenkant šį variantą atsižvelgta į prezidento šeimos valią, visuomenės lankomumo faktorių ir prieinamumą žmonėms, architektūrinius sprendimus.

“Dėl skulptūrinio sprendimo pačios statulos buvo neigiamų komentarų, bet dabar prasidės projekto tikslinimas”, – sakė kultūros ministras.

Pasak A.Gelūno, komisijai užkliuvo juodas marmurinis pjedestalas bei galva, esą gal tai yra pernelyg masyvu.

Konkurso dalyviai turi penkiolika dienų apskųsti konkurso rezultatus. Galutinis projektas, pasak komisijos nario, Lietuvos architektų sąjungos pirmininko Gintauto Blažiūno, remiantis praktika, turėtų būti žinomas po pusantro mėnesio.

Prezidentas A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė praėjusių metų birželio 26 dieną Vilniuje.

Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1993-1998 metais, o 2001-2006 metais buvo Vyriausybės vadovas. Lietuvos tautinio išsivadavimo metu 1988-1990 metais A.M.Brazauskas vadovavo Lietuvos komunistų partijai.

Sostinės Antakalnio kapinėse pastatyti prezidentams laidoti skirtą panteoną gali būti sudėtinga, BNS sakė Vilniaus miesto vicemeras Romas Adomavičius. “Tose kapinėse yra komplikuota situacija vietos požiūriu. Reikėtų gerai pasigilinti, ką ten įmanoma padaryti”, – teigė jis.

Apie šiose kapinėse formuojamą prezidentų panteoną pirmadienį žurnalistams pranešė prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidojimo komisijos narys, prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys.

“Nežinome prezidentės sumanymo, reikia dar pasigilinti į situaciją”, – kalbėjo R.Adomavičius.

Anot jo, panteono statyba – per vieną dieną nenusprendžiamas klausimas. Juoba kad laisvos vietos Antakalnio kapinėse reikėtų labai paieškoti.

“Tų (laisvų – BNS) vietų yra keliose vietose, jos išsimėčiusios, nėra, kad būtų koncentruota”, – sakė vicemeras.

Panteonas yra monumentalus pastatas, kuriame laikomi žymių žmonių palaikai.

Šeštadienį miręs kadenciją baigęs prezidentas, ekspremjeras Algirdas Mykolas Brazauskas bus palaidotas Antakalnio kapinėse, šalia vadinamojo Signatarų kalnelio.