BFL

„Veido“ interviu su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.

– Ar žinome, kiek lietuviško kapitalo persikėlė į užsienį?

– Tiksliai to niekas nežino, išskyrus tuos, kurie pabėgo. Yra du būdai pasitraukti į kitą šalį. Vienas – perkelti ten įmonę, kitas – Lietuvos piliečiui tapti kitos šalies mokesčių rezidentu. Mano vertinimu, kuris paremtas stebėjimais, ne vienas turtingas žmogus iš Lietuvos tai yra padaręs – moka mokesčius kitoje šalyje.

Įmonių perkėlimas turi kelis aspektus. Pirmąjį galime vadinti agresyvesniu mokesčių planavimu. Tai atvejis, kai verslininkas neturi tikslo pabėgti iš Lietuvos, bet siekia „susitvarkyti“ mokesčius. Pasekmė yra ta, kad dalis mokesčių mokama ne Lietuvoje. Kaip tai tiksliai daroma, žino verslo konsultantai, užsiimantys būtent tuo, – Lietuvoje tokių žinovų yra.

Kitas dalykas, kurį mūsų institutas netgi bandė matuoti, yra tiesioginės Lietuvos investicijos užsienyje. Savaime tai nėra bėgimas. Pavyzdžiui, galima nusipirkti fabriką Lenkijoje, Latvijoje ar kur kitur.

Greta to yra toks statistikų apskaitomas dalykas, kaip mokslinė bei techninė veikla ir būstinių steigimas. Nors indikatorius nėra tikslus, tačiau lyginant vienus metus su kitais, jeigu rodiklis yra smarkiai išaugęs, galima daryti prielaidą, kad perkeltų įmonių padaugėjo.

Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje dažnai tereiškia vien tai, kad įmonė plečiasi. Bet kartais pasistatyti įmonę užsienyje būna lengviau, negu ją išplėsti Lietuvoje. Tai būtent tas atvejis, dėl kuriuo mūsų valdžiai reikėtų susirūpinti.

Pavyzdžiui, viena Panevėžio įmonė norėjo įsigyti gabaliuką valstybinės žemės už įmonės tvoros. Normalus pageidavimas – nusipirkti žemė rinkos kaina ir išplėsti gamybą. Įmonė keletą metų iš eilės bergždžiai bandė tą reikalą sutvarkyti. Galiausiai į Lietuvą numojo ranka ir tokią pat gamybos plėtrą įvykdė Lenkijoje, kur irgi turi įmonę. O viskas galėjo būti padaryta Panevėžyje. Esu matęs tą sklypą – dabar ten priaugę menkaverčių krūmų ir medžių.

– Kokių dar esama biurokratinių suvaržymų įmonių susijungimams Lietuvoje?

Kai Lietuvoje planuojamas didesnio masto ar sudėtingesnis įmonių susiliejimas, leidimą išduoda Konkurencijos taryba. Yra toks dalykas, kaip koncentracijos riba, išreiškiama eurais. Jeigu ta koncentracijos riba peržengiama, reikia kreiptis į Konkurencijos tarybą. Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, ta riba labai maža. Be to, jie gali neleisti, ir tada susiliejimas neįvyksta.

Kai susijungia įmonės, turinčios, pavyzdžiui, 30 mln. eurų apyvartą, tai nėra jokie gigantai. Tai europiniai nykštukai

Ta koncentracijos riba Lietuvoje juokingai maža. Kai susijungia įmonės, turinčios, pavyzdžiui, 30 mln. eurų apyvartą, tai nėra jokie gigantai. Tai europiniai nykštukai. Kitose šalyse tos ribos daug didesnės. Todėl kai kam labiau apsimoka įmonių susijungimas užsienyje.

Lietuvoje tą koncentracijos ribą lengva padidinti – padaryti, pavyzdžiui, kaip Airijoje. Mūsų institutas jau kokie penkeri metai siūlo tai padaryti, tačiau kol kas niekas nejuda.

Nėra daug atvejų, kada susiliejimas neleistas. Savo dydžiu tai nebuvo gigantai. Vertinant pagal Europos standartus, viena smulki įmonė norėjo nusipirkti kitą smulkią įmonę.

– Gal vertėtų varžyti įmonių perkėlimą į užsienį?

– Tai, kad yra kur iškelti verslą, iš esmės gerai. Tai konkurencija mokesčiais. Valstybės konkuruoja, kuri turi daugiau ir pigesnės darbo jėgos ar pigesnės elektros, ar apskritai didesnę rinką. Lietuva neturi nei didesnės rinkos, nei pigios darbo jėgos ar pigios elektros. Vadinasi, konkurencija mokesčiais – vienas iš dalykų, kuriais dar galima pakonkuruoti.

Iš ES pasigirsta minčių, kad tokią konkurenciją mokesčiais reikėtų uždrausti. Jei tai būtų padaryta, prarastume dar vieną poziciją, pagal kurią Lietuva galėtų konkuruoti. Tarkime, su Kipru dabar nepavyks konkuruoti, tačiau, kodėl gi nepadarius to ateity? Gal ir būtų neblogai, jei Lietuva taptų mokesčių rojumi. Kas čia blogo, jei mes, taikydami protingą mokesčių politiką, prisitrauktume į Lietuvą įmonių, kurios čia paliktų dalį mokesčių?

Naudingiausia tai būtų žmonėms Lietuvoje. Jeigu kiti nori čia keltis, vadinasi, ir Lietuvos rezidentai moka mažesnius mokesčius. Šiuo klausimu susipina įvairios valstybės vizijos ir panašūs dalykai. Pavyzdžiui, Europos ketinimai suderinti mokesčius – tai ne pavienio žmogaus vizija, o institucijų planai. Lietuvos pozicijos kas nors kada nors paklaus. Nenorėčiau, kad Lietuva, vedama kokių nors instinktų ar dėl neapgalvojimo prisijungtų prie tų šalių, kurios sakytų – gerai, suderinkime, tegul visur būna vienodi mokesčiai. Tokiu atveju mes praloštume. ES institucijos sugeba tai įvynioti į labai gražų popieriuką. Esą viskas bus paprasčiau, viskas bus vienoda. Gal Prancūzijai dėl to ir bus geriau, bet mums – tikrai ne.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Darbas ir kapitalas. Nors tikimasi, kad jų santykius galėtų optimizuoti parengtas naujasis Darbo kodeksas, bet, kaip žinome, teisės aktai neretai būna sau, o realybė – sau. Apie politikų netoliaregiškumą ir kitų valstybių patirtį „Veidas“ kalbasi su ekonomistu, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju prof. Raimondu Kuodžiu.

VEIDAS: Kaip vertintumėte dabartinę darbuotojų padėtį Lietuvoje?

R.K.: Egzistuoja romantinė, naivioji – liberalioji paradigma, sakanti, kad darbuotojų darbas yra prekė, niekuo nesiskirianti nuo kokios nors duonos, o darbdavys nori perka darbuotojo darbą, nori neperka. Manoma, kad štai toks visiškai rinkos veikimo modelis yra idealus. Vis dėlto egzistuoja kita, sakyčiau, vyraujanti paradigma, dėl kurios sutaria didžioji dalis pasaulio ekonomistų. Ši paradigma sako, kad darbas nėra paprasta prekė, o darbo rinka toli gražu nėra ideali. Ji veikiau yra oligopsoninė rinka.

Oligopsonija – rinkos santykių atvejis, kai pirkėjų ar paslaugų vartotojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai. Mūsų atveju tai reiškia, kad nėra daug darbo pirkėjų, bet yra daug jo pardavėjų. Tai lemia, kad darbuotojai turi menkesnių derybinių galių darbdavio atžvilgiu. Įsivaizduokime mažą miestelį, kuriame yra vienintelė gamykla. Kokios bus to miestelio gyventojų derybinės galios? Nelygios.

Laikantis šitokio požiūrio, kad darbo rinka yra ypatinga iškreipta rinka (kitaip tariant, joje vyrauja darbo pirkėjų interesai), prasmę turi darbo rinkos institutai. Juos matysime kiekvienoje tipinėje išsivysčiusioje šalyje.

Pirmiausia tai yra profesinės sąjungos, bandančios atsverti turimą nelygią darbuotojų įtaką. Iš dalies tai daro ir įvestas minimalus mėnesinis atlyginimas, saugantis mažiausiai kvalifikuotus asmenis, kad šie galėtų gyventi iš savo darbo. Egzistuoja ir antidiskriminaciniai įstatymai, įvairios teisės normos, reglamentuojančius darbuotojų atleidimą iš darbo, darbo sąlygas ir kitus su darbo santykiais susijusius dalykus. Visa tai yra įprasti civilizuotos visuomenės darbo rinkos institutai, kuriuos iš esmės neigia liberalusis politinis flangas. Jiems darbo rinka ir be jų atrodo gerai veikianti.

Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, irgi egzistuoja tokie darbo rinkos institutai. Vieni jų yra labiau išsivystę, kiti mažiau. Sakykime, profesinių sąjungų vaidmuo Lietuvoje – gana menkas. Pastaruosius tris dešimtmečius jų vaidmuo apskritai yra mažinamas visame išsivysčiusiame pasaulyje. To pasekmes jau matome: darbo našumas pradeda didėti greičiau negu darbo užmokestis.

Čia kyla klausimas, kas nuperka tą dėl didėjančio darbo našumo atsirandantį produktą, jei atlyginimai nedidėja arba didėja neadekvačiai. Jau matėme skolinimo ir skolinimosi bumą, kad žmonės galėtų nupirkti sukurtą produktą, iš esmės nedidėjant jų pajamoms. Nelygybė, darbo našumas, darbo kompensavimas, kylančios finansinės krizės – visa tai susiję dalykai. Jie visi išplaukia iš to, kad profesinių sąjungų vaidmuo mažinamas ir darbo rinkoje neadekvačiai atspindimi darbo jėgos interesai. Tokia padėtis lėmė daug išvestinių problemų, su kuriomis dabar tenka kovoti pasaulyje. Tarkime, minėtos finansų krizės, nelygybės klausimai… Žiūrint plačiau, visa tai seka iš to, jog nesuvokiama, kad darbo rinka yra labai specifinė.

Dar kitas darbo rinkos aspektas yra tas, kad mikrolygyje darbdavys į darbuotojų algas žiūri kaip į sąnaudas, išlaidas ir stengiasi tai minimalizuoti. Kita vertus, nesuprantama, kad makrolygyje darbo pajamos yra pagrindinis paklausos šaltinis. Protinga politika dėl minimalios mėnesinės algos kėlimo, darbo santykių reguliavimo gali lemti tvarią ekonomikos plėtrą, kurios nepasiektume žiūrėdami tik iš mikroekonomikos lygio, tai yra darbdavio, paskatų. Darbdavys stengiasi sumažinti darbo sąnaudas, bet pamiršta, kad tai jam atsisuks kitu galu ir nuo to priklausys jo bei visos ekonomikos pajamos.

Lietuva irgi yra tokiame uždarame rate, kai bandymai įvairiais būdais nuspausti darbo užmokestį žemyn baigiasi tuo, kad jau sugriovėme didelę dalį šalies ekonomikos – regionų ekonomikos. Taip nutiko dėl to, kad regionuose iš esmės nebelieka paklausos. Ten yra palyginti mažai dirbančių žmonių ir jie gauna nedideles algas, o tai lemia paklausos nebuvimą arba vangią paklausą. Tokia padėtis neskatina samdyti naujų žmonių. Dar pridėčiau, kad menka paklausa susijusi su menku darbo našumu. Šis ydingas ratas jau yra įvaręs dalies regionų ekonomiką į tokią situaciją, kad kokiame nors miestelyje pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų „bambaliuose“, ir vieną parduotuvę. Viskas – tai ir bus visa ekonomika, nes paklausos ten nebeliko.

Mikroekonomikos lygyje darbdavys neturi paskatų žiūrėti toliau savo nosies. Jam aktualu rasti būdų, kaip sumažinti savo su samdomu darbu susijusias išlaidas. Galvoti, kas iš to išeina makroekonomikos lygmenyje, darbdavys didelio noro neturi, todėl į tai turi atsižvelgti valstybė per darbo rinkos politiką.

Deja, ekonomikos istorijoje retai pasitaikydavo žmonių, kurie šioje srityje žiūrėjo toliau savo nosies. Pirmasis, kuris ateina į galvą, yra Henry Fordas, pramonininkas, pradėjęs gaminti žinomus „Ford“ automobilius. Jis suprato, kad mažas darbo užmokestis lemia daug pravaikštų, daug girtuokliavimo darbo vietose, menkesnę produkcijos kokybę, vangiau besiklostantį verslą. Kai H.Fordas gerokai pakėlė savo darbuotojams algas, pagerėjo darbo disciplina, žmonės pradėjo labiau vertinti savo darbą. Negana to, darbuotojai iš didesnių atlyginimų patys pradėjo įpirkti gaminamus automobilius.

Lietuvoje pasigendu platesnio požiūrio į darbo rinkos politiką. Vyrauja banalūs, romantiniai argumentai, kad darbo kaina viską sutvarkys: sulygins darbo pasiūlą ir paklausą, panaikins nedarbą. Kone suprask taip: jei yra nedarbas – mažink algas, ir tada sumažinsi bedarbių skaičių. Didysis ekonomistas Johnas Meynardas Keynesas dar 1936-aisiais puikiai parodė, kad atlyginimų mažinimas nėra jokia išeitis. Tai tik smukdo ekonomiką ir didina realias skolų naštas (kainos krinta, o skolos yra išreikštos nominaliais dydžiais – pinigais). Mano suvokimu, Lietuvoje vyrauja naivus požiūris į darbo rinkos politiką.

VEIDAS: Ar reikėtų suprasti, kad į darbo santykių liberalizavimą, daugelio laikomą panacėja, žiūrite skeptiškai?

R.K.: Skeptiškai žiūriu į kraštutinumus. Vienas kraštutinumas yra apskritai nereguliuoti darbo santykių (taip, kaip nereguliuojame kokios nors morkų rinkos), kitas – turėti itin griežtą darbo santykių reguliavimą. Pastarasis atvejis veda prie to, kad darbdaviai tiesiog baiminasi samdyti daugiau žmonių, nes jų atleidimo sąnaudos tampa labai didelės. Klausimas toks: kaip rasti vidurio tašką tarp šių dviejų kraštutinumų.

Čia galima išskirti du tipinius modelius. Pirmasis yra vokiškas darbo santykių modelis. Kadangi ekonomika Vokietijoje sudėtingesnė nei Lietuvoje, darbdaviai darbuotojus vertina ne kaip kintamąsias, bet kaip pastoviąsias sąnaudas. Sakykime, darbuotojas turi daug specifinių žinių, vadinamojo žmogiškojo kapitalo, kuris pritaikomas tik konkrečioje įmonėje. Vokiškasis modelis grindžiamas tuo, kad ekonominio nuosmukio metu nebus skubama atsikratyti darbuotojų. Šiuo požiūriu darbo santykiai yra gana nelankstūs. Darbdaviai suvokia, kad naudingiau nuosmukį praplaukti solidariai. Galbūt kažkuriuo metu bus mažiau darbo, galbūt darbuotojams, kol nėra užsakymų, teks užsiimti kokiu nors įrangos remontu, tačiau kai padėtis susitvarkys, viskas bus po senovei.

Kitas modelis yra daniškasis, dar vadinamas „flexicurity“ – lankstaus saugumo. Jo esmė ta, kad ne ginama darbo vieta, o saugomas darbuotojas. Žmogus gali būti lengvai atleidžiamas, tačiau valstybės socialinė politika šiuo požiūriu yra labai dosni. Žmogus nepatenka į vadinamuosius skurdo spąstus, kaip dažnai nutinka Lietuvoje (jei prarasi gerai mokamą darbą, gausi kelių šimtų litų nedarbo pašalpą, kaip ir visi kiti).

Negalima sakyti, kad šiuo aspektu Lietuva gintų savo darbuotojus krizių metu. Danai yra dosnūs, moka dideles pašalpas bedarbiams, bet, antra vertus, taikoma aktyvi politika – žmogus įvairiais būdais skatinamas ieškotis naujo darbo. Taip sukuriama pakankamai gerai veikianti darbo rinka: žmonės nebijo prarasti darbo, nes gana greitai randa naują. Kadangi ekonomika yra dinamiška (vienos produkcijos paklausa krinta, kitos didėja), žmonės gana lengvai pereina iš tų sektorių, kurie patiria problemų, nuosmukių, į tuos, kurie išgyvena pakilimą.

Lietuva yra tarsi įstrigusi per vidurį. Esama labai daug neskaidrumo darbo apmokėjimo srityje ir tai sukuria nemažai problemų. Pavyzdžiui, dėl išeitinių pašalpų. Kas jas iš tikrųjų moka – darbuotojas ar darbdavys? O kaip dėl atostogų vasarą? Iš kokių pinigų mokami atostoginiai ar darbdavio dalis „Sodrai“? Ar darbuotojas susimoka pats, tik darbdavys paima iš jo gabalą atlyginimo ir permeta „Sodrai“, ar iš to išmoka atostoginius? Mano galva, šitų reikalų skaidrumas išspręstų daug konfliktų tarp mūsų profesinių sąjungų ir Darbo kodekso kūrėjų.

Pavyzdžiui, jau seniai siūlau, kad darbdavio dalį „Sodrai“ mokėtų patys darbuotojai. Iš esmės visi ekonomistai sutaria dėl to, kad darbdavys vis vien tam paima dalį darbuotojų atlyginimo ir nemoka pats iš savo kapitalo grąžos, gaudamas mažesnį pelną.

Taip pat yra ir su išeitinėmis išmokomis. Čia galėtų būti skaidriai kuriamas atskiras fondas, ir darbuotojui, pavyzdžiui, pasakoma: žmogau, tavo alga yra 1100 eurų per mėnesį, bet mes skaidriai kas mėnesį iš jo paimsime po 20 eurų į fondą, iš kurio prireikus bus mokamos išeitinės pašalpos, tarkime, jei ateitų krizė ir darbdavys turėtų užsidaryti. Jei patys darbuotojai kauptų fondą, iš kurio būtų mokamos išeitinės išmokos, tai būtų skaidru. Krūvos ekonominių tyrimų vis vien rodo, kad visos tokios išmokos, kaip darbdavio dalis mokant „Sodrai“, atostoginiai, išeitinės išmokos yra mokamos iš pačių darbuotojų pinigų. Jei situacija taptų skaidresnė, gal baigtųsi ginčai, kokios turi būti tos garantijos darbuotojams.

Tokie neskaidrumai atsiranda dėl to, kad šalies politikai klaidingai mano, jog negyvi daiktai – įmonės moka kažkokius mokesčius. Ant jų uždėti mokesčius politiškai patogiau nei ant tikrų žmonių. Dėl to 31 proc. „Sodrai“ yra mokama įmonių, nors iš esmės „Sodros“ įmokas moka darbuotojas, nesvarbu, ar darbuotojui, ar darbdaviui tai išskirstysi. Darbuotojas, nesuprantantis, kad tą 31 proc. moka darbdavys, paėmęs iš jo kišenės, mano, jog paimdamas atlyginimą vokelyje išlaisvins darbdavį nuo tų 31 proc. papildomų išlaidų.

Jei situacija taptų aiškesnė, būtų atimtos paskatos tarpti šešėlinei ekonomikai, išnyktų dalis šešėlinės rinkos. Tegul visą „Sodros“ įmoką sumoka darbuotojas, ir dar būtų gerai, kad tai darytų į įkurtą asmeninę „Sodros“ sąskaitą. Tai esu siūlęs jau prieš daug metų. Tada noras imti vokelį išnyktų. Tegul atlyginimai „ant popieriaus“ padidėja tuo 31 proc. ir visą įmoką „Sodrai“ tarsi į banko sąskaitą moka darbuotojas.

Politikams atrodo, kad ant ko uždėjai mokesčius, tas ir mokės, bet realybėje mokesčiai yra stumdomi. Pavyzdžiui, jei pakėlei pelno mokestį, turi savęs paklausti, kas jį galiausiai sumokės. Ar vartotojai per didesnes kainas, ar darbuotojai per mažesnį darbo užmokestį, ar kapitalistas per mažesnę kapitalo grąžą? Priimant tokius sprendimus reikia matyti, kas iš tikrųjų sumoka. Paprastai kapitalistai mokesčius perkelia į priekį, tai yra vartotojams, arba atgal – darbuotojams. Aišku, politikams mokesčių stumdymas jau yra per aukšta matematika.

VEIDAS: Vadinasi, Lietuvos darbo rinkos problemų naujasis Darbo kodeksas neišspręstų, net jei ir būtų priimtas?

R.K.: Tam tikri socialinio modelio darbo santykių dalies kūrėjų pasiūlymai iš tikrųjų racionalūs. Dabar nėra laikomasi darbo santykius reglamentuojančių įstatymų. Darbo rinka Lietuvoje veikia pagal savas taisykles, nors turėtų veikti pagal teisės aktus. Tarkime, yra daug neformalaus darbo, atleidimo pagrindai ir išeitinių išmokų mokėjimai toli gražu ne tokie, kokių norėtume tikėtis, daug žmonių iš darbo išeina „savo noru“. Pasiūlymai ne kažin ką pakeistų, tačiau geriau atspindėtų ir taip egzistuojančią situaciją. Toks dualizmas, kai darbo rinka reglamentuojama vienaip, nors veikia kitaip, demoralizuoja. Darbuotojai  Darbo kodekso garantijas turi tik „ant popieriaus“. Sutinku, kad jį reikia priartinti prie esamos situacijos.

VEIDAS: Kaip dar siūlytumėte gerinti rinkos padėtį?

K.R.: Pagrindinė mano mintis yra ta, kad kraštutinumai nėra gerai, nes makroekonomikos lygyje jie gali turėti labai negerų pasekmių. O štai protingas, subalansuotas darbo rinkos institutų egzistavimas ir tinkami jų parametrai ekonomikai gali duoti daug naudos. Beje, net toks liberalus savaitraštis, kaip „The Economist“, prieš keletą metų išspausdino straipsnį apie minimalią mėnesinę algą. Jo išvada daug kam buvo labai netikėta: pasakyta, kad protingas minimalios algos reguliavimas turi daugiau naudos ekonomikai negu minimalios algos nebuvimas. Tą suprato ir vokiečiai, neseniai įsivedę universalią minimalią algą, ir ne viena kita šalis.

Jei į minimalų darbo užmokestį žiūrėsime tik kaip į kainą, kuri trukdo susibalansuoti darbo rinkai, tai bus siauras ir primityvus požiūris. Nepamirškime, kad darbo užmokestis yra svarbusis paklausos šaltinis. Nuo jo priklauso netgi našumas. Kai kam atrodo, kad našumas yra vienas dalykas, o užmokestis – jau kitas, bet pagaliau reikia suprasti, kad jie abu glaudžiai susiję. Didesnis darbo užmokesti kuria masto ekonomiją ekonomikoje. Įsivaizduokite, į kaimo parduotuvę pas pardavėją per dieną ateina ne dešimt žmonių su šimtu litų, o dvidešimt pirkėjų su šimtu litų. Vadinasi, pardavėjos našumas išauga dvigubai. Štai ką reiškia algų pakėlimas. Jis gali skatinti našumo padidėjimą. Dėl masto ekonomijos, dėl to, kad darbas laipsniškai bus keičiamas kapitalu, jo taps daugiau.

Galiausiai egzistuoja „learning by doing“ – mokymasis darant, kuris veikia taip, kad didesnė paklausa lemia aktyvesnę gamybą ir žmonės išmoksta geriau bei efektyviau daryti tuos pačius dalykus, jei daro tai daug kartų.

Visa tai priklauso vienai sistemai, tik Lietuvoje kažkodėl esame linkę tai nagrinėti atskirai. Atskirai kalbame apie darbo užmokestį, atskirai – apie našumo nedidėjimo priežastis, nors jas jau programuoja menkas darbo užmokestis. Turime į šiuos klausimus žiūrėti sistemiškai, o ne atskirai nagrinėti sąnaudas, o paskui stebėtis, kodėl vangiai auga ekonomika arba kad užmušėme regionų ekonomiką.

Be to, žmonės pozityviai reaguoja į darbdavio dosnumą ir paprastai atsilygina tuo pačiu. Jie tampa efektyvesni, nes mažiau tinginiauja darbo vietoje. Šis efektas buvo pastebėtas tokio Sidney Webbo. Ekonomikoje tai dabar vadinama efektyvumą didinančiu darbo užmokesčiu.

Dar atkreipčiau dėmesį, kad našumas ir darbo užmokestis yra ganėtinai cikliniai dalykai. Jie paprastai krinta nuosmukių laikotarpiu ir kyla ekonominių pakilimų metu. Vis dėlto ne todėl, kad žmonės išmoksta gerai dirbti, kai būna pakilimas, ir visa tai pamiršta, kai prasideda nuosmukis.

Išsivysčiusiame pasaulyje jau tris dešimtmečius egzistuoja problema, kad darbo užmokestis atsilieka nuo našumo. Kitaip tariant, darbas tampa vis mažiau kompensuojamas, palyginti su tuo, kiek yra sukuriama. Be to, kad sukuriamas produktas būtų nuperkamas, namų ūkiams įkišamos paskolos ir jie vartoja jau nebe iš uždirbtų, o iš skolintų pinigų. Čia yra didelis skirtumas, nes pastarasis procesas nėra tvarus ir veda prie finansinių krizių, nes skolos negali didėti be galo. Gal dar per anksti šiuo požiūriu spręsti apie ilgalaikę Lietuvos tendenciją, bet JAV, Didžiojoje Britanijoje akivaizdu, kad judama prie didelio įsiskolinimo, finansinių krizių ir panašiai.

VEIDAS: Kaip vertintumėte Lietuvos patrauklumą investuotojams ir ką galėtume pakeisti, kad jis didėtų? Kaip manote, ar darbo santykių liberalizavimas šiame kontekste labai aktualus?

R.K.: Atskirkime tai matuojančius indeksus, tokius kaip Pasaulio banko indeksas „Doing Business“, kuriame Lietuva atrodo gana neblogai. Vis dėlto šis indeksas turi esminių trūkumų. Jis neatspindi verslui svarbiausio dalyko, kas nėra biurokratinės kliūtys, – verslui svarbiausia yra paklausa. Taip visada buvo ir bus. Žvelgiant iš šio taško Lietuva neatrodo gražiai. Emigracija mažina potencialių mokių klientų skaičių, o toks nedidelis darbo užmokesčio lygis gali būti patrauklus iš sąnaudų pusės, bet jei įmonė orientuojasi į produkcijos pardavimą vidaus rinkoje, tai niekaip nepadeda. Kaip minėjau, paklausos lygis, ypač regionuose, yra katastrofiškai žemas.

Taigi neatspindimos paklausos perspektyvos, kurias mūsų bloga ir nuolat blogėjanti demografinė padėtis vis mažina.

Šiame indekse yra ir daug neoklasikinės liberaliosios ekonomikos dogmų, darančių jį ideologiškai šališką. Pavyzdžiui, jei Lietuva panaikintų minimalią mėnesinę algą, indekse smarkiai pašoktume. Žinoma, jame yra ir kitų neadekvačių smulkmenų, kurias, siekiant geresnės rinkodaros, galima sutvarkyti. Tarkime, kad verslo įmonę būtų galima atidaryti ne per savaitę, o per minutę, paspaudus keletą kompiuterio klaviatūros klavišų. Galima tarp šalių pradėti lenktynes dėl to, kuri leis greičiau atidaryti įmonę. Vis dėlto verslui dėl to nei šilta, nei šalta. Aišku, nekalbu apie kraštutinumus.

Siūlyčiau aklai nesivaikyti indekso nuostatų, nors verslui sudaryti patrauklesnes sąlygas dėl svarbių dalykų iš tiesų reikia. Pats esu teikęs siūlymų, kad, pavyzdžiui, smulkiajam verslui nereikėtų samdytis buhalterių ir apskaitą galėtų vesti kad ir tris klases baigę verslininkai pinigų srauto pagrindu, o mokesčių skaičiuoklė galėtų būti Valstybinės mokesčių inspekcijos puslapyje. Manau, smulkiajam verslui tai būtų kur kas aktualiau ir reikšmingai sumažintų sąnaudas. Deja, tokie siūlymai nepraeina, nes politikai juos tiesiog ignoruoja ir deda į stalčius, kaip ir daugelį kitų dalykų, kuriuos siūlo ekspertai.

VEIDAS: Jei negalime pakeisti mūsų demografinės padėties, kas didintų mūsų patrauklumą užsienio investuotojams?

R.K.: Lietuvos ekonomika pamažu virsta trijų miestų ekonomika. Turėsime tris mažas ekonomikas šalyje, kurias imsime vadinti Lietuvos ekonomika. Šiuo požiūriu koks nors Vilnius ir taip yra patrauklus. Gyventojų čia nemažėja, priešingai nei likusioje Lietuvoje dėl vykstančios vidinės migracijos. Matome, kaip veikia Vilniaus ekonomika: verslo čia daug, gyvenimas verda, iš tikrųjų net nereikia per daug reklamuotis – Vilnius ir taip investuotojams gana patrauklus miestas, čia yra santykinai nedaug kainuojančios išsilavinusios darbo jėgos. Deja, regionus esame palikę likimo valiai. Jie kuo toliau, tuo labiau susideda iš pensininkų, kurių vienintelės pajamos yra pensija, kurie patys kapstosi savo daržuose ir vos ne patys užsiaugina maisto, todėl nelabai yra ką kalbėti apie kokį nors išėjimą į kavinę, apie kultūrinį gyvenimą.

Daryk, ką nori, tokios ekonomikos neprikelsi, vargu ar pavyktų sugrąžinti ją į geresnius laikus. Kaip priversti verslus kurtis kokiame nors Joniškyje? Ką ten verslui veikti? Atrodytų, paradoksalu: jei algos, tarkim, mažesnės Šalčininkuose, tai kodėl verslai į juos nekeliauja? Dėl tų pačių priežasčių: mažos algos reiškia mažą paklausą, todėl verslai dažniausiai keliauja kad ir į didžiausių sąnaudų regionus.

VEIDAS: ES daug lėšų investuoja į regionų plėtrą. Ar reikėtų suprasti, kad šios lėšos panaudojamos neracionaliai?

R.K.: Viską reikia daryti su protu. Suprantu, kad yra didžiulis spaudimas kažką pagražinti regionuose. Juolab kad daug Seimo narių renkami regionuose. Kiekvienas jų nori papuošti bent jau kokią centrinę gatvę ar aikštę, parodydamas, kad būtent jis čia tuos pinigus atnešė. Vis dėlto nereikia perlenkti lazdos, nes kai baigsis Europos Sąjungos parama, visą sukurtą infrastruktūrą reikės išlaikyti patiems regionams. Kas tada bus? Bus, kaip yra nutikę su vandentvarka Lietuvoje: į tai buvo investuota daug europinių pinigų, bet dabar, kai žmonėms reikia patiems už tai mokėti, judame priešinga kryptimi – grįšime prie kaimo lauko tualetų.

Pasigendu racionalaus toliaregiško požiūrio: spaudimas greitai įsisavinti kuo daugiau pinigų yra milžiniškas, bet tai nėra logiška. Pats žmogus savo namuose niekada nesielgtų taip, kaip elgiamasi su europiniais pinigais. Prisiminkime, kad net tokiose didelėse ekonomikose, kaip JAV, žlunga dideli miestai. Be žymiausio Detroito, esama daug kitų miestų zombių. Nors apie tai nėra įprasta kalbėti, mes einame link to.

Žmonės paprastai nelaukia, kol miestas taps zombiu, ir bando užbėgti tam už akių: supranta, kad dėl to kris nekilnojamojo turto kainos, jis taps praktiškai bevertis, nes aplink ir taip bus krūvos apleistų butų, taigi natūraliai stengiasi iš ten kuo greičiau pabėgti. Deja, tai tampa realybe. Niekur nuo to nepabėgsime, nes mažėjanti visuomenė neišvengiamai kelia tokias problemas, o mūsų juk mažėja greičiausiai ES. Politikai anksčiau ar vėliau turės ryžtis skausmingiems sprendimams, pavyzdžiui, kaip Rytų Vokietijoje kažkada buvo ryžtasi gyventojų sutankinimui: kad du pustuščiai namai būtų sujungti į vieną, vienas būtų sutvarkytas, o kitas nugriautas.

VEIDAS: Grįžkime prie skirtingų darbo santykių modelių. Kas yra labiausiai pasiteisinę?

R.K.: Siūlau apsistoti prie minėtų dviejų modelių – vokiško ir daniško. Abiejuose jų į darbo santykius, atrodo, žiūrima skirtingai, bet abiejų esmė yra ginti žmogų. Pagal vokišką modelį žmogų stengiamasi kuo ilgiau palikti darbo vietoje, kad nedegraduotų jo žinios, jis jaustųsi reikalingas, o ne būtų išmestas į gatvę. Pagal danišką modelį atleidimas yra labai greitas, bet tai veikia gerai. Čia valstybei tenka didesnis vaidmuo kuriant sistemą, kaip greičiau įdarbinti atleistą žmogų, nes darbo ekonomistai sutaria, kad jei žmogus metus praleido būdamas bedarbis, jo galimybės įsidarbinti iš naujo smarkiai mažėja. Žmogus pripranta prie naujos gyvensenos, prie pašalpų, prie daug laisvalaikio, kartu sumažėja jo žmogiškasis kapitalas ir pasensta žinios. Ne paslaptis, kad dalis per tą laiką tiesiog prasigeria ar užsiima kitomis nesąmonėmis.

Visi kaip ir supranta, kad žmogaus negalima palikti gatvėje ir neužtenka jam mokėti bedarbio pašalpos. Būtina žmogų aktyviai skatinti kuo greičiau vėl įsijungti į darbo rinką. Tam yra daugybė instrumentų, pradedant tinkama makroekonomine politika, kuri iš pat pradžių leidžia minimalizuoti nedarbo padidėjimą, ir baigiant aktyvia darbo rinkos politika, kada žmonės siunčiami į permokymus, visaip bandoma išlaikyti buvusio darbuotojo ryšį su darbo rinka. Jeigu šis ryšys nutrūksta ilgam, tokį žmogų grąžinti į darbo rinką darosi beviltiška.

Taigi visos šalys turi savus modelius, tačiau juos visus galime apibendrinti kaip tam tikrus submodelius, kai vienu atveju įmonės elgiasi socialiai atsakingai ir bando solidariai praplaukti neramius laikus, neatleisdamos daug darbuotojų, o kitu atveju didesnio vaidmens imasi valstybė.

VEIDAS: Kuris modelis būtų tinkamesnis Lietuvai?

R.K.: Mūsų įmonės tikrai nesielgia pagal vokišką modelį. Galima apibendrinti, kad įmonės Lietuvoje darbuotojus veikiau laiko kintamosiomis sąnaudomis, – juos prireikus galima išmesti kad ir į gatvę, galvojant, kad jei vėliau padidės paklausa ar baigsis krizė, darbdavys vėl juos susirinks. Mūsų įmonės su savo darbuotojais elgiasi labai laisvai. Per šią ekonominę krizę matėme, kaip staigiai pašoko nedarbo procentas Lietuvoje, palyginti su kokia nors Vokietija. Paprasčiausiai greitai atsikratoma darbuotojų, nes manoma, kad jie tiesiog apsunkina įmonę. Ši problema numetama ant valstybės pečių. Deja, mūsų valstybė šios problemos efektyviai spręsti nelabai gali, nes turime praktiškai mažiausią biudžetą ES su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tarp jų – ir skurdžia socialine politika.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Raimondą Kuodį

Prof. dr. Raimondas Kuodis yra makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, Europos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys. Jo pagrindinės domėjimosi sritys yra pinigų politika, ekonominės ir pinigų sąjungos, euro įvedimo Lietuvoje teigiami ir neigiami aspektai, valiutų krizių prognozės. R.Kuodis dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Privataus ir rizikos kapitalo fondų valdytojos BaltCap įsteigtas privataus kapitalo fondas „BaltCap Private Equity Fund II“ (BPEF II) sėkmingai pradėjo veiklą. Šiuo metu investuotojų įsipareigojimai investuoti į fondą jau siekia 63 mln. Eurų (217,5 mln. Litų). Planuojamas šio į Baltijos šalis investuosiančio fondo dydis – 100 mln. Eurų (345,28 mln. Litų).

Privataus kapitalo fondas BPEF II įsteigtas BaltCap, bendradarbiaujant su Europos investicijų fondu (EIF), dalyvaujančiu projekte per Baltijos inovacijų fondą, taip pat su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (ERPB) ir „Swedbank“ valdomais Baltijos pensijų fondais bei „LHV Asset Management“ ir „Danske Capital“ fondų valdytojais. Fondas BPEF II investuos į Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonių kapitalą bei su akcijomis susijusius vertybinius popierius.

„Neabejojame, kad įsteigtas didžiausias iki šiol tokio pobūdžio fondas Baltijos šalyse suteiks rimtą postūmį verslui augti, teigiamai paveiks ne tik būsimą Lietuvos rizikos kapitalo ekosistemos plėtrą, bet ir paskatins užimtumo ir ekonomikos konkurencingumo augimą“, ‒ pažymėjo Evaldas Gustas, LR ūkio ministras.

Pasak ūkio ministro E. Gusto, šis fondas – tai puikus trijų Baltijos valstybių iniciatyvos bei bendradarbiavimo sėkmės pavyzdys, leidžiantis pasinaudoti kur kas didesnėmis privačiomis investicijoms, skatinantis Baltijos regiono privataus ir rizikos kapitalo rinkos plėtrą bei padedantis didelį augimo potencialą turinčioms Baltijos regione veikiančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms lengviau pritraukti privatų ir rizikos kapitalą.

Fondas BPEF II planuoja investuoti kapitalą į Baltijos regiono įmones ‒ fondas sieks įgyti kontrolinius įmonių akcijų paketus, paprastai į bendrovę investuodamas 5 – 10 mln. eurų. Fondo valdytoja BaltCap veiks kaip aktyvi vidutiniojo laikotarpio investuotoja ir glaudžiai bendradarbiaus su įmonių vadovais, siekdama sukurti savo sektoriuose pirmaujančias bendroves.

„Baltijos šalių ūkis auga bene sparčiausiai Europos Sąjungoje. Palanki ekonominė padėtis, o kartu ‒ specifinė, išskaidyta Baltijos valstybių rinka, kurioje įvairiuose sektoriuose veikia daug smulkių ir vidutinių įmonių, atveria puikias galimybes investuoti į būsimųjų regiono lyderių augimą. Džiaugiamės, jog prie šio projekto prisijungė tiek mūsų pagrindiniai investuotojai – Europos investicijų fondas bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, ‒ tiek ir vietos pensijų fondų valdytojai“, ‒ kalbėjo Simonas Gustainis, BaltCap vadovaujantis partneris.

„Mes nuolat ieškome patrauklių galimybių investuoti į vietines rinkas. Matome Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ekonomikų potencialą ir manome, kad investicijos gali atnešti ne tik patrauklią grąžą pensijų fondų dalyviams, bet ir prisidėti prie šalių ekonomikos augimo ir kapitalo rinkų plėtros“, – sakė Aurimas Maždžierius, „Swedbank investicijų valdymo“ vadovas.

Pasak fondo valdytojų, BPEF II veiks vadovaudamasis pasiteisinusia strategija „investuoti ir vystyti“ (angl. buy and build), kurią taikė fondo pirmtakas – „BaltCap Private Equity Fund I“. Šis fondas atliko aštuonias investicijas į įmones, kurios, skaičiuojant bendrai, per pastaruosius ketverius metus daugiau nei dvigubai padidino pajamas (iki 230 mln. eurų 2013 m.) ir keturiskart – pelną prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją (EBITDA). BaltCap dalyvaujant šių įmonių valdyme, bendras jų darbuotojų skaičius padidėjo 45 proc.

„Naujieji mūsų įsipareigojimai BaltCap padės dar labiau stiprinti bendradarbiavimą, kurį pradėjome 2001 m. BaltCap savybės ir gebėjimai investuoti šiame regione ‒ neprilygstami, o šis naujasis fondas leis dar išplėsti jų veiklos sferą. Europos investicijų fondas yra Baltijos inovacijų fondo, kurį įsteigėme su regiono partneriais, architektas ir pagrindinis investuotojas. BPEF II ‒ pirmoji Baltijos inovacijų fondo investicija, ir tai ‒ reikšmingas žingsnis, plėtojant visas Baltijos šalis apimančio „fondų fondo“ veiklą“, ‒ teigia Richard Pelly, Europos investicijų fondo vadovas.

Birželio pabaigoje vykusiame ES viršūnių susitikime nutarta pertvarkyti euro zonos bankininkystę. Pagal naują tvarką, kuri gali įsigalioti jau kitais metais, euro zonos bankų priežiūrai turėtų būti įsteigta nauja institucija, o bankams patiriant finansinių sunkumų jiems būtų ne per vyriausybes skiriama parama, kaip iki šiol, o taikoma tiesioginė rekapitalizacija, taip apsaugant valstybes nuo papildomų skolinimosi išlaidų ir nuimant bankų gelbėjimo naštą nuo gyventojų pečių.
Nors ES viršūnių susitikime dalyvavusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė tikina, kad naujoji tvarka Lietuvos bankų tiesiogiai nepaveiktų, Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus Vytauto Valvonio manymu, jei ES bankų sąjungos koncepcija būtų įgyvendinta ne tik euro zonos, bet ir visose 27 ES šalyse, didžiausiems Lietuvos bankams – Švedijos bankų antriniams bankams – irgi galėtų būti taikomi nauji šios reformos reikalavimai. “Turiu omenyje ir reikalavimus dėl bendros bankų priežiūros, ir indėlių draudimo sistemą bei bendro bankų pertvarkymo fondo sudarymą”, – aiškina V.Valvonis.
Bendra bankų priežiūra reikštų, kad ECB būtų tiesiogiai informuojamas apie bankų (labiausiai tikėtina, kad tik sistemiškai svarbių) stabilumą ir patikimumą. Na, o bendras bankų pertvarkymo fondas būtų sudarytas iš pačių bankų įnašų: Europos Komisija siūlo, kad bankai į tokį fondą turėtų pervesti 1,25 proc. visos turimų indėlių sumos, o bendras fondo kapitalas siektų apie 100 mlrd. eurų.
Kol kas neaiškiausia situacija dėl bendros indėlių draudimo sistemos, nes euro zonos šalys narės jau dvejus metus negali sutarti dėl Komisijos pasiūlytų indėlių draudimo schemų nuostatų. Šios detalės, pasak V.Valvonio, turėtų paaiškėti spalio mėnesį, kai Europos Vadovų Taryba, bendradarbiaudama su Europos Komisija, Euro grupe ir ECB, parengs konkretų veiksmų planą su įgyvendinimo terminais.
“2012 m. spalio mėnesį Europos Tarybai turi būti pateikta tarpinė, o iki metų pabaigos – galutinė ataskaita. Šioje ataskaitoje bus išsamiai aptartos pagrindinės priemonės, darbo metodai, kuriais ketinama įgyvendinti bankų sąjungos idėją”, – apibendrina V.Valvonis.

Skandinaviškas verslas į Lietuvą atnešė modernių vadybos žinių, tarptautinio verslo patirties, skaidrumo ir kapitalo, tačiau verslo etikos etalono vėliavos jis neišsaugojo: Lietuvoje skandinavai neretai vadovaujasi kitokiais standartais nei namie.

Bendros skandinavų tiesioginės investicijos Lietuvoje viršija 11,2 mlrd. Lt ir tai yra beveik trečdalis visų investicijų į mūsų šalį. Nuo 2000 m. Skandinavijos šalių investicijos padidėjo pustrečio karto, o Švedija, Danija, Norvegija ir Suomija neapleido didžiausių investuotojų dešimtuko. Tiesa, 2010 m. lenkai sugebėjo metams paveržti iš švedų pirmąją šio sąrašo vietą, tačiau pernai Švedijos verslo tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje vėl sudarė daugiausiai – 5,3 mlrd. Lt, o vėl tapti lyderiais, finansų analitikų nuomone, švedams padėjo jų valdomų komercinių bankų pelnai, grįžę į prieškrizinį lygį.
Didelis skandinavų dėmesys Lietuvos rinkai lėmė, kad šiandien šio regiono įmonių galime rasti daugumoje sektorių. Investicinės bankininkystės įmonės „Finasta Corporate Finance“ kapitalo finansavimo departamento direktorius Darius Saikevičius vardija, kad vyraujančias pozicijas skandinavai užima finansų, telekomunikacijų, žiniasklaidos, nekilnojamojo turto, medžio apdirbimo, degalinių, mažmeninės prekybos srityse. Aktyvūs jie ir žemės ūkio bei logistikos srityse.
Po nepriklausomybės atkūrimo sparčiai įsiveržę į Lietuvos rinką ir susipirkę perspektyvias bendroves, skandinavai mūsų šalyje užima svarią vietą. Praėjusią savaitę paskelbtame „CV Market“ geidžiamiausių darbdavių sąraše tarp dešimties nugalėtojų net pusė – skandinaviško verslo bendrovės: bankai SEB ir „Swedbank“, telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ ir „Teo LT“, alaus gamintojas „Švyturys-Utenos alus“. Lietuvius į šias įmones labiausiai vilioja didesni atlyginimai, karjeros galimybės ir pagarbesnis požiūris į darbuotojus. Statistikos departamento duomenimis, skandinavų dominuojamame finansų sektoriuje vidutinis atlyginimas siekia 3,9 tūkst. Lt prieš mokesčius, o telekomunikacijų – 3,4 tūkst. Lt, ir tai gerokai lenkia šalies vidurkį (2,1 tūkst. Lt).
„Skandinavų verslo samprata apie skaidrumą kitokia ir požiūris į darbuotojus kitoks. Skandinavas vadovas daugiau kalbasi su darbuotojais, tariasi, tokios įmonės paprastai moka geresnius atlyginimus, jose daugiau gerosios praktikos pavyzdžių – veikia darbuotojų motyvacinės sistemos“, – vardija asociacijos „Investuotojų forumas“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.
D.Saikevičius atkreipia dėmesį ir į daugiau skandinavų investuotojų suteiktų pranašumų: jie yra geografiškai artimi, tad investicijos dažnai neapsiriboja vien kapitalu, o užsimezga ir stiprūs eksporto ryšiai, plačiai dalijamasi žiniomis, praktine patirtimi. „Esame šalis, pasaulyje pirmaujanti pagal interneto greitį, mobiliojo ryšio skverbtį, o juk šiose srityse pirmaisiais smuikais griežia būtent skandinaviško kapitalo įmonės. Panaši situacija ir daugelyje kitų sektorių, kuriuose skandinaviškos įmonės užima pirmąsias vietas. Pavyzdžiui, internetinės bankininkystės lygis Lietuvoje aukštas, nes turime šioje srityje pažengusius skandinaviškus bankus“, – dar vieną pranašumą įžvelgia D.Saikevičius.
Rinkodaros strategijos konsultantas Linas Šimonis priduria, kad Lietuvoje įsitvirtinęs skandinaviškas kapitalas neabejotinai geriau nei rusiškas verslas, kuris dažnai būna politizuotas.

Norvegijoje susitaiko, Lietuvoje – daro spaudimą

Vis dėlto, nors Lietuvoje skandinaviško kapitalo bendrovės laimi geidžiamiausių darbdavių ir socialinės atsakomybės rinkimuose, jų atėjimas reiškia ne vien pranašumus. Skandinaviški bankai išpūtė nekilnojamojo turto burbulą, nors savo šalyse jau buvo regėję, kokios skaudžios jo sprogimo pasekmės, o įvairūs pavyzdžiai rodo, kad Lietuvoje skandinavai neretai elgiasi kitaip nei namų rinkose.
Keliolika metų auginę verslą Lietuvoje, šiuo metu skandinavai jau nusigriebia grietinėlę ir veža pinigus iš Lietuvos: dividendų pavidalu iš telekomunikacijų bendrovių, tokių kaip „Teo LT, alaus daryklų iškeliauja milijonai litų, o iš skandinaviškų bankų atgal į motinines kompanijas nenustoja tekėti per paskolų bumą įlieti milijardai. Nepriklausomas analitikas Vladimiras Trukšinas atkreipia dėmesį į Lietuvos banko pateikiamą statistiką: 2008 m. spalį Lietuvos bankuose kaip motininių bankų suteikti indėliai gulėjo 39,2 mlrd. Lt, o dabar iš jų likę tik 23,2 mlrd. Lt. Vien šiemet per du mėnesius iš Lietuvos iškeliavo milijardas litų. Įlieję masę pinigų tuomet, kai tikėjosi greito pelno, skadinavai be jokio gailesčio lėšas atsiėmė tada, kai kilo rizika. Neatsižvelgdami į tai, kokios pasekmės laukia tos rinkos verslo.
Nenuostabu, kad, į Lietuvą atėję su socialiai atsakingiausio verslo aureole, patys ją ir išsklaidė. L.Šimonio manymu, įvaizdį, kad skandinavai truputį geresni ir labiau paiso socialinių aspektų, sukūrė jie patys su viešųjų ryšių bendrovėmis, tačiau bankų krizė akivaizdžiausiai atskleidė, kad skandinavų verslas – nei geresnis, nei blogesnis, o toks pat kaip visi kiti. Juo labiau kad nemaža jo dalis veikia oligopolinėje bankų, telekomunikacijų, degalinių rinkoje.
„Didžiausią smūgį skandinavų verslo reputacijai sudavė bankai. Gal negalima sakyti, kad jie apsimelavo, bet buvo netoli apsimelavimo. Visuomenė pamatė, kad skandinavų verslas toks pat kaip visi kiti – jie težiūri naudos sau, o kiti jiems rūpi tiek, kiek yra naudingi. Tai normalu, ir nereikia turėti iliuzijų, kad jie geri dėdės, kurie iš geros širdies kažką gero daro“, – tvirtina L.Šimonis.
Tokių pavyzdžių esama ir daugiau. Su alkoholio vartojimo paplitimu kovojantis Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas asmeniškai patyrė, kad skandinaviškas verslas gali būti netgi agresyvesnis nei lietuviškas.
„Kai praėjusią kadenciją teikėme siūlymus uždrausti prekiauti alkoholiu degalinėse, didžiulį spaudimą darė tiek lietuviškos, tiek skandinaviškos įmonės, o labiausiai – norvegiško kapitalo bendrovė „Statoil“. Jos atstovai rašė raštus visų lygių politikams ir gąsdino, kad žlugs verslas, bus atleista daug darbuotojų ir padidės nedarbas, pabrangs benzinas. Pradėjome aiškintis, ir pasirodė, kad Norvegijoje kaip tik neleidžiama prekiauti alkoholiu degalinėse. Akivaizdu, kad Norvegijos įmonė taiko dvejopus standartus: savo šalyje susitaiko, o Lietuvoje daro didžiulį politinį spaudimą“, – lygina A.Matulas.
Neapsikentęs Seimo narys kreipėsi į Norvegijos valstybines institucijas prašydamas paaiškinti, ar gali „Statoil“ daryti tokį politinį spaudimą dėl alkoholio prieinamumo. Po šio kreipimosi „Statoil“ aktyvumas išsisklaidė kaip dūmas. „Jau kokie treji metai iš „Statoil“ negauname jokio rašto, nepatiriame jokio spaudimo“, – pabrėžia A.Matulas.

Alaus gamintojai siunčia lobistus

Kitas pavyzdys – didieji alaus gamintojai, priklausantys skandinavų koncernams. Jie taip pat nevengia siuntinėti registruotų ir net neregistruotų lobistų į Seimo koridorius, kad pakreiptų parlamentarų nuomonę sau palankia linkme. O toks jų elgesys niekuo nesiskiria nuo didžiųjų Lietuvos bendrovių metodų.
„Lietuviško kapitalo įmonės mažesnės, tad ir spaudimas jų mažesnis, o didelės užsienio kapitalo įmonės spaudžia gana kietai. Visos stambiosios alaus įmonės pasisamdžiusios įtakingus lobistus ir svarstant įstatymo projektus dėl alkoholio vartojimo jų veikla parlamente ima peržengti bet kokio padorumo ribas. Prieš keletą metų lobistai veikdavo nematomai, tik atsitiktinai pamatydavau, kad bendrauja su Seimo nariu, o dabar veikia atvirai, ir tiesiog matai, kaip akyse keičiasi Seimo pozicija. Pusmetį prieš įsigaliojant įstatymui dėl reklamos apribojimų Seime buvo didžiulis sujudimas Seime – buvo dirbama su frakcijomis, Seimo nariais. Šiuo metu jokių įstatymų nėra svarstoma, tad tų alkoholio lobistų Seime ir nebematome. Mano vertinimu, skandinaviškų aludarių atstovai daro didelį ir negražų spaudimą“, – atskleidžia A.Matulas.
Tai dar vienas atvejis, kai skandinaviško kapitalo įmonės prieštarauja įstatymams, kurie jų šalyse jau seniai veikia. Pasak A.Matulo, pagal alkoholio prieinamumą, pardavimo vietų skaičių Lietuva pirmauja Europoje: mūsų šalyje veikia per 18 tūkst. alkoholio pardavimo taškų, o, pavyzdžiui, Suomijoje – tik 400.
Skirtingi veiklos metodai savose šalyse ir Lietuvoje taip pat atsiskleidžia vykstant diskusijoms dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo: Lietuvoje skandinaviški bankai šiam įstatymui atkakliai priešinasi, nors Švedijoje beviltiškai skolų prismaugti žmonės jau seniai gali išsilaisvinti iš šių pančių. O štai ir skandinavų bankų įtakos Lietuvoje įrodymas: pas mus šis įstatymas iki šiol taip ir nepriimtas.
D.Saikevičius priduria, kad Lietuvoje skandinavų darbdaviai su savo darbuotojais irgi elgiasi kitaip nei savo rinkose, tačiau to priežastis – kitokia mūsų teisinė sistema ir liberalesnis Darbo kodeksas. Tarkime, galima prisiminti praėjusių metų istoriją ir bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ darbuotojų pasipiktinimą bei rengimąsi streikui, kai paaiškėjo, kad įmonė 100 mln. Lt dividendų ketina išmokėti akcininkams, bet nesutinka pakelti dvejus metus nekilusių darbuotojų atlyginimų, nors esą kolektyvinėje sutartyje numatytas algų didinimas atsižvelgiant į infliaciją.
Žinoma, skandinavų verslas jokiu būdu nėra blogesnis nei lietuviško, vokiško ar lenkiško kapitalo, tačiau jų sukurtas itin etiško ir socialiai atsakingo verslo pirmūnų įvaizdis gana dažnai nesutampa su realybe. Lietuvoje skandinavai neretai elgiasi kaip sąžiningi, bet godūs verslininkai.

Daugiausiai Lietuvoje investavusios šalys
2011 metai (3 ketvirčiai)
Valstybė    Sukaupta tiesioginių užsienio investicijų, mlrd. Lt
Švedija    5,3
Lenkija    4,8
Vokietija    3,65
Nyderlandai    3,2
Rusija    2,3
Norvegija    1,99
Danija    1,98
Suomija    1,93
Estija    1,7
Kanada    1,5

Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvoje veiklą vykdančios estiško kapitalo bendrovės mūsų šalyje pasigenda skaidrumo, taip pat pageidautų palankesnės mokestinės bei biurokratinės aplinkos.

Tai paaiškėjo atlikus nuomonės tyrimą, kuriame dalyvavo Estijos prekybos rūmų Lietuvoje nariai – estiško kapitalo bendrovės, dirbančios Lietuvos rinkoje.

86 proc. apklaustų bendrovių nurodė, kad Estijos versle ir ekonomikoje skaidrumo lygis yra didesnis nei Lietuvoje. Be to, respondentai mano, kad Estija – palankesnė verslui šalis ir pagal daugelį kitų veiksnių: biurokratinę aplinką (81 proc.), verslo etiką (76 proc.), mokestinę aplinką (71 proc.) bei įstatyminę bazę (60 proc.).

„Pirmuosius 3 praėjusių metų ketvirčius Estijos BVP vidutiniškai augo 8,5 proc. – sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Estija išsiskiria iš kitų Baltijos šalių ne tik sparčiu augimu, bet ir aukštu inovacijų lygiu. Tyrimu norėjome išsiaiškinti šios valstybės verslininkų nuomonę, kokios priežastys lemia Estijos sėkmę, kokią patirtį galėtume pritaikyti Lietuvoje“, – teigia Robertas Juodka, Estijos prekybos rūmų Lietuvoje pirmininkas ir tarptautinės advokatų kontoros VARUL Lietuvos vadovaujantis partneris.

Anot jo, apklausos rezultatai iš dalies patvirtino ir naujausios „Doing Business 2012“ ataskaitos duomenis. Pagal ją mokesčiams mokėti Estijoje bendrovėms tenka skirti 85 val., Lietuvoje – dvigubai daugiau, apie 170 val. per metus. „Kitaip tariant, verslo aplinka Estijoje lemia tai, kad įmonės gali skirti gerokai daugiau laiko bei resursų tiesioginei veiklai, inovacijoms, o ne biurokratijai, popierizmui. Svarbiausia, kad Estijoje tarp verslo bendrovių ir valdžios pirmiausia vyrauja tarpusavio pasitikėjimo santykiai, o Lietuvoje kartais pirmiausia turi įrodyti, kad ko nors nepažeidei“, – teigia R. Juodka.

Tyrimo dalyviai mano, kad prie Estijos ekonominės sėkmės, lyginant su kitomis dviem Baltijos valstybėmis, prisidėjo ir socialiniai bei kultūriniai veiksniai. 76 proc. apklausos dalyvių įsitikinę, kad sėkmei įtakos turėjo gyventojų mentalitetas, o 84 proc. kaip vieną svarbiausių jo sudėtinių dalių įvardijo estų pragmatiškumą.

Lietuvoje dirbančios Estijos bendrovės išreiškė nuomonę ir apie premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės veiklą. Respondentai šiuo klausimu neturėjo vieningos pozicijos. Beveik ketvirtadalis apklausos dalyvių ministrų kabineto darbą vertino teigiamai, tiek pat – neigiamai, daugiau nei trečdalis laikėsi neutralios pozicijos. Tačiau vyriausybės įgyvendinama mokesčių politika susilaukė kritiškų atsiliepimų – neigiamai arba labai neigiamai ją įvertino 7 iš 10-ies apklaustų Estijos verslo atstovų.

Tyrimo metu apklausta beveik 40 Lietuvoje veiklą vykdančių estiško kapitalo bendrovių. Apklausa atlikta 2012 m. sausio mėn. Ją įgyvendino Estijos prekybos rūmai Lietuvoje.

Antradienį Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidiumas tarsis, kada bus renkamas naujas LPK prezidentas.

Kol kas nėra aiškaus lyderio, kas galėtų šiame poste pakeisti prieš tris savaites mirusį ilgametį LPK vadovą Bronislovą Lubį, kuris LPK vadovavo visus aštuoniolika metų nuo jos įsteigimo.
„Dabar vyksta konsultacijos. Bent jau kol kas, daugumos nuomone, skubėti neverta. Kitą savaitę pasitarsime ir apsispręsime, kada rengti LPK neeilinį rinkiminį suvažiavimą. Kol kas jokios datos nenumatytos, nebent paaiškėtų, kad yra daugelio paramą turintis lyderis“, – sako LPK viceprezidentas, Vykdomosios direkcijos generalinis direktorius dr. Gediminas Rainys. Jei ne B.Lubio mirtis, eilinis suvažiavimas būtų vykęs 2013 m. vasarą.
G.Rainio teigimu, konsultacijose vyrauja nuomonė, kad prezidentu turėtų tapti autoritetingas nacionalinio kapitalo savininkas, nes jei LPK vadovu taptų įmonės vykdomasis direktorius, įmonės akcininkai galėtų nepritarti LPK rėmimui ar samdomam vadovui nesudaryti sąlygų skirti laiko LPK veiklai.
Antradienį taip pat turėtų paaiškėti, kas iki suvažiavimo taps laikinuoju LPK vadovu. Pagal konfederacijos įstatus, juo turėtų tapti vienas iš viceprezidentų, kurių yra šeši. Didžiausia tikimybė, kad šias pareigas laikinai eis G.Rainys.
Priminsime, kad LPK vienija 32 šakines ir 8 regionines asociacijas, jungiančias per 2,7 tūkst. gamybos ir prekybos įmonių, bankų, mokslo tyrimo institutų, mokymo įstaigų. LPK visuomeninė organizacija, bet turi svarią įtaką Lietuvos Seimui ir Vyriausybei.

Lietuvai pernai pritraukė 41,3 proc. daugiau kapitalo nei 2009 metais. Numatoma, kad šios investicijos sukurs daugiau kaip 3 tūkst. darbo vietų.

Tokius duomenis pranešė viešoji įstaiga “Investuok Lietuvoje”, remdamasi pasaulinės tiesioginių užsienio investicijų projektų stebėsenos duomenų bazės fdimarkets.com informacija.

“2010 metais užsienio kompanijos paskelbė apie 42 tiesioginių užsienio investicijų projektų įgyvendinimą Lietuvoje. Projektų inicijuota 20 proc. daugiau nei 2009 metais, kai buvo paskelbta apie 35 projektus. Numatoma investuoti 4 mlrd. litų, arba 41,3 proc. daugiau nei 2009 metais, kai skelbta apie 2,83 mlrd. litų pritraukimą. Tai rekordinė suma nuo pat 2003-ųjų”, – pranešime sakė “Investuok Lietuvoje” generalinis direktorius Mantas Nocius.

“Investuok Lietuvoje” 2010 metais pritraukė 11 projektų, kurių bendra vertė yra daugiau 101 mln. litų, planuojama sukurti 1250 darbo vietų.

Tiesioginių užsienio investicijų projektų įgyvendinimas nuo jų paskelbimo, įskaitant kapitalines investicijas bei įkuriamas darbo vietas, paprastai užtrunka nuo 6 mėnesių iki 3 metų.

fdimarkets.com skelbia duomenis apie konkrečių bendrovių visame pasaulyje įgyvendinamus tiesioginių užsienio investicijų projektus, investuojamą kapitalą bei sukuriamas darbo vietas.