Kaip mus veikia nuosekli ir profesionaliai parengta Kremliaus smegenų plovimo ataka.

Amerikiečių lingvistas ir kairiųjų pažiūrų politinis veikėjas Noamas Chomsky viename interviu prancūzų radijui pateikė įdomų pavyzdį: 1930-aisiais Vokietija buvo labiausiai Europoje išsivysčiusi, meno, technikos, mokslo ir filosofijos srityse aukštumas pasiekusi šalis, tačiau netrukus per labai trumpą laiką įvyko staigus posūkis ir ji tapo pavojingiausia bei barbariškiausia šalimi žmonijos istorijoje.
Kaip tai galėjo atsitikti? Pasak filosofo Martino Heideggerio, vokiečių visuomenę pavyko „perauklėti“ kryptingai viešojoje erdvėje naudojant rinkodaros strategiją, ištobulintą amerikiečių reklamos kūrėjų: subtiliai skleidžiant baimę ir taip nuosekliai spaudant reikiamus pasąmonės mygtukus.
Propaganda – minkštoji ar kietoji – savo istoriją skaičiuoja nuo antikos laikų. Skirtingais istorijos etapais skirtingose šalyse ir dėl skirtingų tikslų būdavo naudojamos pačios įvairiausios priemonės, bet iš tiesų vadinamojo smegenų plovimo ir manipuliavimo aukštasis pilotažas prasidėjo atsiradus viešųjų ryšių ir reklamos industrijai: kaip neretai atsitinka pasaulyje, geriems tikslams sumanyti dalykai blogose rankose tapo galingu įrankiu.
Propagandos čempionėmis dažniausiai tampa religinės sektos ir totalitarinės valstybės. Tai mes kuo puikiausiai patyrėme sovietų laikais. Vėliau juokėmės kraipydami galvas, kaip Šiaurės Korėjos gyventojai gali tikėti visu tuo absurdu, kuris kišamas jiems į galvas. Pastaraisiais mėnesiais propagandos ir informacinių karų scenoje pirmuoju smuiku groja Rusija, vykdydama gana profesionaliai parengtą kelių lygių kampaniją, skirtą vidaus vartojimui ir Vakarų pasauliui. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad esame pakankamai protingi ir gerai informuoti, kad iš Kremliaus pilamas informacinis srautas į mus negali susigerti, kai kurie mąstymo ir požiūrio poslinkiai gali įvykti net nepajutus jokio trakštelėjimo smegenyse.
Tiesą sakant, kai kurie poslinkiai jau kuris laikas mūsų visuomenėje jaučiami: tai savos valstybės menkinimas ir net niekinimas, baubų kūrimas ir tiražavimas apie lietuvių vaikų atiminėjimą Skandinavijos šalyse (būtinai priduriant, kad jie atiduodami įsivaikinti homoseksualams), Vakarų moralinio supuvimo keiksnojimas, įtikinėjimas, kad mes niekam nereikalingi ir jeigu Rusija norės mus susigrąžinti, jai lengvai tai pavyks.
N.Chomsky atkreipia dėmesį į paradoksą: didesnė įtaka manipuliuojant informacija daroma labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui, o didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui. Kitais žodžiais tariant, tikslai pasiekiami pirmiausia veikiant šviesiausią visuomenės dalį, o masės tiesiog nueina iš paskos.

Ukraina: ką mes matome ir girdime

Gynybos eksperto Aleksandro Matonio manymu, į Krymo aneksiją ir padėtį Ukrainoje Lietuvos viešojoje erdvėje reaguojama tikrai išsamiai, paliečiant daugumą aspektų. „Pastebiu, kad žiniasklaida yra linkusi formuluoti spekuliatyvius klausimus dėl konflikto karinių perspektyvų, o to prognozuoti neįmanoma, todėl nuomonių spektre atsiranda daug spekuliacijų. Mano nuomone, per didelis populizmas, ypač bandant rasti V.Putino režimo veiksmų ar Rusijos tariamų interesų pateisinimą, yra neteisingas, tačiau, deja, iš šalies reikalauti riboti nuomonių įvairovę neįmanoma“, – aiškina A.Matonis.
Pasak jo, žiniasklaidos redaktoriai turėtų laikytis pilietiškesnės redakcinės pozicijos ir atriboti dalį „kalbančių galvų“ nuo sklaidos kanalų, tačiau to tikėtis sunku, nes dėl to kenčia žiniasklaidos skaitomumas, kuris, deja, yra lemiamas veiksnys.
Režisierius ir publicistas Jonas Ohmanas vis dėlto linkęs matyti dvi puses. Viena vertus, Lietuva yra ta šalis, kuri pakankamai gerai supranta, kas vyksta Rusijoje ir Ukrainoje, domisi tuo, todėl tiekiamas informacijos srautas, palyginti su JAV, Švedija ar Vokietija, yra didelis. Antra vertus, būtent šis interesas ir domėjimasis aiškiai parodo, kuri žiniasklaidos priemonė yra priklausoma nuo jai įtaką darančių veiksnių ar tiesioginių užsakovų. „Stengiuosi to nedaryti, bet dabar padarysiu – įvardysiu laikraštį, kuris elgiasi išskirtinai iškrisdamas iš konteksto. Tai „Respublika“, – sako pašnekovas.
Pasak J.Ohmano, Rusijos informacinėje erdvėje vyksta tikras košmaras – kai kuriuos epizodus net sunku vertinti, tačiau Kremliaus vykdoma informacinė kampanija siekia paveikti ne tik šios šalies gyventojus. „Lietuvoje stengiuosi bendrauti su įvairiais žmonėmis, daugeliui jų užduodu klausimų ir matau, kad gana nemaža dalis yra veikiami rusiškos propagandos. Bent jau kažkas jiems įsėda į sąmonę. Greičiausiai tai susiję su rusiškų televizijų žiūrėjimu. Mano mėgėjišku vertinimu, tokių žmonių Lietuvoje – iki trečdalio“, – svarsto J.Ohmanas.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, portalo „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė, paklausta, ar juntamas rusiškos propagandos suaktyvėjimas, atsako: tai ypač juntama iš komentarų po straipsniais ir socialiniuose tinkluose. „Akivaizdu, kad dirbamas darbas – suaktyvėjimą fiksavome per Lietuvos pirmininkavimą ES, per Sočio olimpiadą, bet toks provokavimas komentaruose dažniau buvo būdingas mūsų portalo rusiškai versijai. O dabar pradeda reikštis ir lietuviškame „Delfi.lt“. Tiesa, pastaruoju metu vis gauname pasipiktinimo laiškų, kad neteisingai nušviečiame padėtį Ukrainoje, kad ten banditai siautėja, bet visai gali būti, jog čia vieno ir to paties žmogaus darbas“, – pasakoja M.Garbačiauskaitė–Budrienė.
Jos tikinimu, redakcija, matydama, kad Lietuvos viešojoje erdvėje vis dėlto praslysta visiška prokremliška agitacija, tapo itin atsargi. „Dešimt kartų viską patikriname. Esame atsargesni ir dėl kai kurių autorių“, – teigia „Delfi.lt“ vyr. redaktorė.