Mūsų šalyje jau tikrai daug visokių kontrolierių ir saugotojų, manančių, kad jie gelbėja Lietuvą, nors kartais gal geriau būtų, jei Lietuva išsigelbėtų nuo jų.

Mūsų valstybė, nors ir iš lėto, vis dėlto lipa pažangos laiptais. Tačiau kai kurios sritys ne tik nejuda į priekį, bet netgi regresuoja. Ir dažnai visokie stabdžiai būna kontroliuojančios ar leidimus išduoti turinčios institucijos, o kalbant dar tiesiau – visokiausiai paveldosaugininkai, paminklosaugininkai, žemėtvarkininkai, archeologai, planuotojai ir inspektoriai, konsultantai, vertintojai ir neva viešojo intereso gynėjai, higienistai, priešgaisrininkai ir kitokie derintojai.
Vilniaus mero Artūro Zuoko teigimu, 2003 m. Karaliaus Mindaugo tiltas buvo pastatytas per metus, įskaitant visus leidimus, derinimus ir statybos darbus, bet dabar tokio paties tilto statyba užtruktų mažiausiai trejus metus. “Nes dabar viso ko karalienė yra procedūra. Ir, beje, ilgai besitęsianti procedūra. Todėl šiandien bet ką pastatyti užtrunka kur kas ilgiau nei prieš dešimtmetį”, – aiškina A.Zuokas.
Panašiai kalba ir nekilnojamojo turto plėtotojas Arvydas Avulis: “Nors politikai nuolat pabrėžia, kad visas procedūras mūsų šalyje stengiamasi supaprastinti, iš tiesų per 15 metų jokio paprastinimo aš nepastebėjau. Kaip tik viskas vyksta priešinga linkme. Tarkime, kai buvo apskritys, žemėtvarkininkai dirbo kur kas sparčiau, nei dirba dabar.”
Ir ši bėda kamuoja ne tik sostinę. Statybų verslininkai teigia, kad visokiausi derinimai ilgai užtrunka daugelyje regionų. O pajūryje ką nors pastatančius verslininkus apskritai galima laikyti stebukladariais. Tarkime, Neringoje pastatyti sanatoriją – tokia misija šios žemės gyventojams neįmanoma. Nors tai ne gamykla ir ne sąvartynas, nors tai padidintų Neringos patrauklumą ir sukurtų nemažai naujų darbo vietų, Lietuvoje jos atsiradimas tiesiog neįmanomas. Lygiai taip pat neįmanoma ir gauti leidimo nukirsti kelis medžius šalia Nidos oro uosto. Geriau jau jis stovės nenaudojamas, bet šešios pušys ir toliau žaliuos. Normaliame krašte vietoj dešimties nukirstų medžių būtų galima įsipareigoti, tarkime, už kilometro pasodinti šimtą ar penkis šimtus medžių, o pas mus negalima.
Formaliai aiškinama, kad visos tos procedūros ir visi tie kontrolieriai labai pasitarnauja kovoje su korupcija. Tačiau žvelgiant į Lietuvos realijas tuo patikėti labai sunku: įvairiausi statiniai kaip kilo, taip ir tebekyla neleistinose vietose. O štai normaliems, nekorumpuotiems žmonėms ir verslo įmonėms bet ką pasistatyti vis sunkiau ir tai užtrunka vis ilgiau. Be to, tai leido suklestėti visokiausių konsultantų, žemėtvarkininkų ir vertintojų verslui. Jie dabartine sistema tikrai patenkinti.
Ir dar. Kai vis dėlto kyla skandalų, rasti atsakingų ir kaltininkų Lietuvoje praktiškai nepavyksta. Atsakomybė paprasčiausiai išplaunama: kai tiek daug visokių vertintojų ir kontrolierių, tai padaryti visai nesunku.
Kai kurie politiniai ar visuomenės veikėjai iš neva Lietuvos saugojimo sugebėjo susikurti kovotojų įvaizdį, išpopuliarėti ir net patekti į Seimą ar miestų savivaldybių tarybas. Omenyje turiu tokius veikėjus, kaip Naglis Puteikis, Aurelija Stancikienė ar kiti panašūs rėksniai. Jie mano, kad gelbėja Lietuvą, nors kartais gal geriau būtų, jei Lietuva išsigelbėtų nuo jų. Minėtiems N.Puteikiui ir A.Stancikienei siūlyčiau visą mėnesį kasdien pavaikščioti po Vilniaus Šnipiškių rajoną, ir jeigu jiems patiks tai, ką ten pamatys, tada jie gali tęsti savo veiklą.

Didžiosios Britanijos ir dar 15-os valstybių monarchė Elizabeth II tebėra tokia pat populiari ir mylima, kaip ir karūnavimo dieną prieš 60 metų. Kaip tai įmanoma Vakarų pasaulyje, kuriame monarchijų reikšmė baigia visiškai sunykti?

Praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo prognozuojama, kad XXI a. liks tik trys karaliai: du šachmatų lentoje, trečiasis – Jungtinėje Karalystėje. Ir nors ši prognozė neišsipildė, nes pasaulyje vis dar tebėra kelios dešimtys monarchijų, viena ryškiausių karalienių tarp visų karališko kraujo turinčių valdovų tikrai tebėra Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II.

Kaip tik šiuo metu švenčiamas jos valdymo 60-metis puikiai atskleidžia, kad ji be galo mylima ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje. Jos gerbėjų dabar yra pilnos Londono ir kitų miestų gatvės. Karalienės garbei vyksta įspūdingi koncertai, o kone visi Jungtinės Karalystės namai puošiasi šalies vėliavomis.

Tai gali atrodyti keistoka. Juk gyvename moderniųjų technologijų amžiuje, kai karūnos, puošnūs karališki rūmai ir tarnai su perukais turėtų atrodyti mažų mažiausiai atgyvena. Be to, demokratijos klestėjimo laikotarpiu lenktis prakilnybei, kurios statusą nulėmė ne daugumos valia, o kraujo ryšiai, irgi turėtų būti nei šis, nei tas. O kur dar karalystei išlaikyti kasmet skiriamos lėšos, kurios vien Didžiojoje Britanijoje sudaro apie 200 mln. svarų sterlingų (beveik milijardą litų), iš kurių penktadalis atsieina tik su karaliene susijusioms išlaidoms padengti.

Tačiau britams visa tai nė motais. Simpatijas monarchei reiškia per 70 proc. šalies gyventojų, o respublikoje vietoje monarchijos norėtų gyventi vos apie 18 proc. britų. Panašiai karalienė vertinama ir kitose ją pripažįstančiose valstybėse – čia jos populiarumas svyruoja nuo 50 iki 80 proc.

Primena garbingą praeitį

Sociologų ir psichologų vertinimu, toks palankumas karalienei bent jau Didžiojoje Britanijoje nėra sunkiai paaiškinamas. Istorikė ir sociologė dr. Kate Williams teigia, jog viena svarbiausių priežasčių yra tai, kad karalienė neatsiejama nuo britų pasididžiavimo savo praeitimi. Ypač tai pasakytina apie karalienės ir princo Philipo duetą. Mat Elizabeth II į sostą atsisėdo 1951-aisiais, po Antrojo pasaulinio karo, ir britams labiausiai asocijuojasi būtent su šiame kare pasiektomis pergalėmis bei po karo prasidėjusiu pakilimo laikotarpiu. Britams ji kėlė ir tebekelia susižavėjimą ir savo stiprios moters įvaizdžiu. Juk karalienė nuo ankstyvos jaunystės vairavo automobilį, profesionaliai jodinėjo žirgais, o Antrojo pasaulinio karo metu netgi yra dirbusi lėktuvų mechanike. Tačiau kartu ji visuomet sugebėjo išlaikyti karališką laikyseną, orumą, ir bučiuoti jai ranką iki šiol kiekvienam britui tebėra didžiulė garbė.

Vyresnė karta karalienę myli dar ir dėl to, kad patys su ja tapatinasi. Jie prisimena jos ir princo Philipo vestuves, jos karūnavimą, kaip jai gimė pirmas kūdikis. Kai mirė karalienės motina, jie gedėjo kartu su ja. Jie išgyveno kartu, kai jos vaikams nesisekė vedybinis gyvenimas, nes tokios pat bėdos pasipylė daugybėje britų šeimų. Ir kartu jie žavėjosi jos disciplina ir išorine ramybe – net sunkiausiomis akimirkomis Elizabeth II niekuomet nekeisdavo iš anksto suplanuotos darbotvarkės ir neatskleisdavo tikrųjų savo jausmų.

Beje, žurnalistas Adamas Tayloras iš ”The business insider” pabrėžia, kad karalienė unikali ir daugeliui simpatiškiausia būtent todėl, jog niekuomet nepasako ko nereikia, visuomet išlieka rami ir racionali, oriai iškelta galva. ”Niekas nežino, ką karalienė galvoja, ir tai yra išskirtinė jos savybė, didžiausia intriga ir labiausiai pagarbos verta jos laikysena”, – apibendrina A.Tayloras.

Vis dėlto labiausiai sociologai karalienės populiarumą linkę aiškinti jos sugebėjimu modernizuoti monarchiją. Juk net ir jos karaliavimo 60-mečio renginiuose dalyvavo ekscentriškos, skandalingos scenos žvaigždės. Be to, karalienė sugebėjo ir monarchijos įvaizdį pakeisti: jos dėka karališkoji šeima tapo lankstesnė, žmogiškesnė, prieinamesnė plačiajai visuomenei.

Tiesa, pirmuosius žingsnius čia žengė dar 1936-aisiais karūnuotas Elizabeth II tėvas karalius George’as VI. Jis buvo pirmas karalius, kurio kalbos buvo transliuojamos per televiziją ir kurį britai ”įsileido į savo namus”. Per karą su Vokietija jis palaikė skausmo ištiktus savo šalies gyventojus – juos guodė ir drąsino, o kartu kėlė pasididžiavimą savo šalimi. ”Visi ligtoliniai Didžiosios Britanijos monarchai buvo šalti, tolimi, svetimi. George’as VI tapo pirmu širdžių karaliumi. Su savo žmona, karaliene Motina, jiedu nusprendė nesitraukti iš Londono net kai šis miestas buvo bombarduojamas. Kai bomba nukrito ant Bekingemo rūmų, monarchai buvo sunkiai sužeisti dūžtančio langų stiklo, tačiau net tai neprivertė karaliaus dėl saugumo išsiųsti dviejų savo dukterų į Ameriką ir šeima apsistojo ne ką saugesnėje Vindzoro pilyje. Visa tai sukūrė iki tol neregėtą ryšį tarp karališkosios šeimos ir šalies gyventojų. Ir jis bėgant metams tik stiprėjo”, – teigia dr. K.Williamsas.

Elizabeth II šį ryšį su visuomene labiausiai įtvirtino nuolat pasirodydama viešai. Joks kitas karalius ar karalienė nepasakė tiek viešų kalbų ir tokiomis skirtingomis temomis. Be to, karalienė prisiėmė daug daugiau pareigų, nei buvo numatyta karališkuosiuose protokoluose. Be to, ji ne tik demonstruoja susidomėjimą tiek vidaus, tiek užsienio politika, bet ir yra neatsiejama kiekvienos britų šeimos Kalėdų dalis: kasmet per Kalėdas trečią valandą po pietų ji sako sveikinimo kalbą, o britai yra įpratę būtent klausydami karalienės pradėti pjaustyti kalėdinę žąsį. ”Ji – mūsų šalies stiprybė ir simbolis”, – apibendrina dabartinis šalies premjeras Davidas Cameronas, su karaliene kas savaitę aptariantis aktualiausius šalies politinio gyvenimo įvykius.

Beje, Didžiojoje Britanijoje Elizabeth II vaidmuo iš tiesų nėra toks jau simbolinis, kaip dažnai kalbama. ”Jos žinioje – valdžių atskyrimo principo užtikrinimas ir net demokratijos saugojimas: būtent karalienė 1970-aisiais užkirto kelią vos neįvykusiam kariniam perversmui”, – teigia Didžiosios Britanijos istorikai ir politologai.

Tegyvuoja karalius?

Suprasdami simbolinę ir politinę monarchų reikšmę, savo karalius labiau ar mažiau myli ir kitų Europos karalysčių gyventojai. Pavyzdžiui, neseniai karaliavimo 40-metį atšventė seniausios Europos monarchijos – Danijos – karalienė Margaret II, kuri populiarumu beveik nenusileidžia Elizabeth II. Apie 70 proc. gyventojų simpatijas reiškia ir šiai monarchei, ir jos giminaičiui – Švedijos karaliui Carlui XVI Gustafui. Pastaruoju metu didėja ir Norvegijos karališkosios šeimos populiarumas. Beje, ir šiaip labai palankiai nusiteikusi tauta dar daugiau simpatijų savo monarchams pajuto sužinojusi, kad karalių rūmai buvo tapę žudiko Anderso B.Breiviko taikiniu.

Iš esmės savo valdovus palaiko ir jais daugiau ar mažiau džiaugiasi ir Olandijos, Belgijos, Liuksemburgo, Lichtenšteino gyventojai. Pavyzdžiui, Belgijoje ir Olandijoje respublikos pageidauja mažiau nei 15 proc. gyventojų, o štai Lichtenšteine net negalėtų būti apie tai kalbama: nykštukinėje valstybėje, kurioje gyvena vos 35 tūkst. žmonių, jos aukštenybė Hansas-Adamas II yra vienintelė šalies suverenumo viltis. Mat jei monarchijos čia neliktų, ši mažytė šalis greičiausiai atsidurtų Šveicarijos žinioje.

Užtat Ispanija šiame monarchijų sąraše yra tikra išimtis. Karališkosios šeimos populiarumas čia yra nukritęs iki rekordinių žemumų, o monarchai tapę visuotinės neapykantos ir pajuokos objektu. Mat pastarąjį pusmetį nuolat pasigirsta skandalų ir skandalėlių, susijusių su šios šeimos atstovų ir jiems artimų asmenų sukčiavimu bei pinigų plovimu, turto švaistymu, piktnaudžiavimu savo padėtimi.

Pavyzdžiui, Karaliaus Juano Carloso I žentas, jo jauniausios dukters Cristinos vyras Inaki Urdangarinas, anksčiau žaidęs Ispanijos rankinio olimpinėje rinktinėje, kaip tik šiuo metu įtariamas pasisavinęs milijonus iš vienos pelno nesiekiančios organizacijos.

Na o gegužės pradžioje Ispanijos karalius Juanas Carlosas I ir pats tapo tautos pajuokos objektu (beje, ne pirmą kartą), mat naktį Botsvanoje medžiodamas dramblius jis, kaip įtariama, būdamas neblaivus pargriuvo ir susilaužė klubą. Nuo tos akimirkos yra vadinamas jau ne girtų meškų medžiotoju (prieš kelerius metus nušovė specialiai apsvaigintą žvėrį ir sulaukė ne tik visuotinio gyventojų, bet ir gamtosaugininkų pasipiktinimo), o džiunglių karaliumi.

Tačiau 74-erių ispanų monarchas, kurio santykis su savo tauta yra visiškai priešingas nei Elizabeth II, ir toliau mėgina vaizduoti išdidų, neprieinamą. Net tuomet, kai bulvarinė Ispanijos spauda mirgėjo nuo neblaivaus karaliaus karikatūrų, ligoninėje operuotas monarchas nusprendė nesileisti į diskusijas su tautiečiais. Išeidamas iš gydymo įstaigos, Juanas Carlosas I sutiko atsakyti į vieną vienintelį klausimą vienam vieninteliam žiniasklaidos kanalui. Keisčiausia, kad jis netgi iš anksto padiktavo ir klausimą (“Kaip jūs jaučiatės”?), ir pasirinko, kam į jį atsakys, – valstybinei televizijai TVE.

Tokia karaliaus povyza dažnai lyginama su kitų nekenčiamų, despotiškų ir konservatyvių karalių įvaizdžiu, tad neretai Juanas Carlosas I pavadinamas išpuikusiu ir arogantišku despotu, kuris, jei tik galėtų, tuoj pat grąžintų giljotinos laikus.

Monarchijų mažėja

Dėl panašaus į Ispanijos karaliaus elgesį monarchijų (beje, kartais valstybės taip nesivadina, tačiau vis tiek yra valdomos pagal kraujo liniją, tik neturi kai kurių monarchijoms būdingų savybių) skaičius pasaulyje sparčiai mažėja. Vienose šalyse karališkųjų šeimų atstovai karūnų netenka laisvu gyventojų pasirinkimu. Pavyzdžiui, ne taip seniai tai padarė Graikija, Italija, Portugalija, o tokiose šalyse, kaip Prancūzija, Vokietija, Austrija, iki šiol gyvos kai kurios karališkosios tradicijos, nors monarchijomis jos jau seniai nebevadinamos.

Kitose šalyse, ypač arabų, Lotynų Amerikos, karaliai iš sosto išverčiami revoliucijomis. Taip įvyko, tarkime, 1973-iaisiais Afganistane.

Ten, kur nemėgstami valdovai savo rankose vis dar tvirtai laiko karališkuosius skeptrus, neretai kartojasi riaušės ir protestai. Pavyzdžiui, Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas, nors ir mėgino šaliai vadovauti kiek švelniau už savo tėvą, dabar yra bene nekenčiamiausias valdovas visame pasaulyje, nes jo nurodymu tiesiog skerdžiami valdžia nepatenkinti šalies gyventojai. Čia ir daugelyje kitų vis dar išlikusių monarchų vadovaujamų valstybių Elizabeth II populiarumas veikiausiai kelia nuostabą, o Europoje tokia populiari frazė ”Dieve, apsaugok karalienę” nebuvo ir niekada nebus suprantama.

“Jei tokiose šalyse, kaip Svazilendas ar Kambodža, ištariama frazė ”Dieve, apsaugok valdovą”, tai reiškia nebent ”Dieve, apsaugok mane nuo paties monarcho”, – sarkastiškai apie despotiškus šių laikų monarchus, kurių suskaičiuojama beveik dvi dešimtys, kalba JAV politologas ir rašytojas Bruce’as Cumingsas. Beje, dalydamasis savo įspūdžiais apie įvykius Šiaurės Korėjoje po ilgamečio lyderio Kim Jong-Ilo mirties, B.Cumingsas reiškia įsitikinimą, kad jei pasaulyje ir liks trys karaliai, iš kurių du bus šachmatų lentoje, tai trečias neabejotinai sėdės savo poste Šiaurės Korėjoje, net jei jo niekas nevadins karaliumi, o šalies karalyste.

Rima Janužytė

BOX:

Monarchijos Europoje:

Andoros kunigaikštystė

Belgijos karalystė

Danijos karalystė (taip pat Grenlandija bei Farerų salos)

Lichtenšteino kunigaikštystė

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė

Monako kunigaikštystė

Nyderlandų karalystė (taip pat Nyderlandų Antilai, Aruba)

Norvegijos karalystė (taip pat Buvė sala, Svalbardas ir Jan Mayenas)

Ispanijos karalystė

Švedijos karalystė

Jungtinė karalystė (ir visos Britų sandraugos šalys)

Vatikano Miesto Valstybė

Šiemet sukanka 60 metų, kai Anglijai vadovauja karalienė Elizabeth II.

„Daugiau nei 500 žirgų ir per 800 dalyvių iš užsienio atvyks į Vindzoro pilį ir tris dienas – gegužės 10, 11 ir 13 dalyvaus prašmatnioje karalienės valdymo šešiasdešimtmečiui skirtoje šventėje“, – skelbiama karališkosios šeimos tinklalapyje, mirgančiame žinutėmis apie įvairiausius šiai sukakčiai numatytus renginius.
Jau sausį karalienės vizitais į monarchijai priklausančias Tautų Sandraugos šalis prasidėję jos deimantinio jubiliejaus renginiai tęsis visą vasarą, o kulminacija įvyks pirmąjį birželio savaitgalį, kada ir sukaks lygiai 60 metų nuo akimirkos, kai 1952-aisiais mirė karalius Jurgis VI (George VI), o jo 27 metų duktė Elizabeth Alexandra Mary automatiškai tapo Anglijos karaliene Elizabeth II, Lietuvoje dažnai vadinama Elžbietos Antrosios vardu.
Deimantinio jubiliejaus proga karalienės garbei tą savaitgalį Temzės upe praplauks tūkstančio laivų flotilė, kurios priešakyje barža plukdys ir pačią Elizabeth II. Visą savaitgalį Londone ir kituose miestuose vyks įspūdingi renginiai, o britai šią šventę kviečiami paminėti jei ne gatvėse ir aikštėse, tai bent namų aplinkoje.

Karalienė – pinigais neįkainojama
Kai kurių ekspertų vertinimu, deimantinis jubiliejus savo pompastika ir reikšme nė kiek nenusileis Londone vyksiančioms olimpinėms žaidynėms, o jubiliejui skirtiems karališkiesiems renginiams per vieną savaitgalį bus išleista įspūdinga suma – per 30 mln. svarų sterlingų.
Beje, kai kalbama apie karališkąją šeimą, pinigai domina ką tik nori, bet ne pačius britus. Štai žurnalas „Forbes“ pernai suskaičiavo karalienės ir visos karališkosios šeimos turtus, kuriuos drąsiai galima vadinti pasakiškais, bet britų tai nei jaudina, nei piktina. Dabar jau 85-erių sulaukusi Elizabeth II turi asmeninio turto, vertinamo 500 mln. JAV dolerių, kurį sudaro Balmoralo pilis Šiaurės Škotijoje, po visą šalį išsibarsčiusios karalienei nuosavybės teise priklausančios žemės ir vaismedžių plantacijos, ką jau kalbėti apie išskirtinį papuošalų ir brangakmenių lobyną bei vieną didžiausių pasaulyje pašto ženklų kolekciją, priklausiusią karalienės seneliui.
Į šią sumą neįskaičiuota niekas, kuo Elizabeth II kasdien mėgaujasi ne kaip savininkė, o kaip karalienė. Pavyzdžiui, karalystei priklausantys Bakingamo rūmai vertinami 5 mlrd. dolerių, viso kito nekilnojamojo turto vertė siekia dar 10 mlrd. dolerių. Be to, karalienė kasmet gauna 12,9 mln. dolerių siekiančią vyriausybės „stipendiją“. Na, o karališkoji meno dirbinių kolekcija ir Temzėje plaukiojančios gulbės, kurios karališkajai šeimai priklauso nuo XII a. (gulbių mėsa tada laikyta delikatesu ir karalius paskelbė, kad visos upėje gyvenančios gulbės priklauso jam), apskritai neįkainojamos.
Neįkainojama britams ir pati valdovė. Nors skaičiuojama, kad vienam šalies gyventojui monarchija per metus atsieina apie vieną svarą sterlingų, karalystei daugelis būtų pasiryžę paaukoti ir daugiau. „Tai garbės, pasididžiavimo, patriotizmo, ištikimybės karalienei, Anglijai, savo tautai klausimas. Karališkoji šeima simbolizuoja britiškąsias vertybes ir tautos vienybę“, – su gyvenimo karalystėje nepatyrusiems keistai skambančiu užsidegimu dėsto Britanijos Imperijos 2-ojo laipsnio ordino kavalieriumi tapęs muzikantas ir atlikėjas Gordonas Sumneris, geriau žinomas Stingo vardu.
Jam ir daugybei kitų britų – žodžiais sunkiai nusakoma garbė priklaupti prieš karalienę ir būti petin palytėtam kalaviju, o vėliau didžiuotis prie vardo pridedamu sero titulu.

Imperijos simbolis

Vis dėlto Elizabeth II reputacija per visą jos karaliavimo šešiasdešimtmetį retsykiais sušlubuodavo – prie to buvo prisidėję ir politiniai klausimai, ir karališkosios šeimos peripetijos.
Ordino (tiesa, kitokio), kurį iš karalienės nuolankiai priėmė Stingas, 1962-aisiais dėl Airijos bombardavimo skandalingai atsisakė režisierius Alfredas Hitchcockas, po septynerių metų monarchės pasiūlyto titulo nepanoro priimti ir grupės „The Beatles“ legenda Johnas Lennonas, neabejotinai turėjęs didžiulę įtaką visų britų nuomonei. Laiške karalienei, kuris buvo paskelbtas tik praėjusių metų pabaigoje, jis parašė vos kelis sakinius, puikiai atspindinčius to meto visuomenės nuotaikas: „Jūsų prakilnybe, grąžinu jums ordiną kaip ženklą protesto prieš Britanijos dalyvavimą Nigerijos civiliniame kare, prieš paramą Amerikai Vietname ir dar dėl to, kad mažėja kūrinio „Cold Turkey“ populiarumas šalies topuose. Su meile, Johnas Lennonas iš Bago.“
Beje, nors karalienė tikrai menkai domisi popkultūra (sukvietusi į priėmimą populiariausius šalies atlikėjus ar aktorius, Elizabeth II ima ir prisipažįsta, kad nė vieno iš jų muzikos kūrinio ar filmo nėra mačiusi ir girdėjusi), apie politiką ar finansus to nepasakysi. Nepaisant to, kad dalis britų norėtų karalienę matyti tik kaip angliškumo, manierų ir imperijos simbolį, ji nevengia pakomentuoti vieno ar kito politinio įvykio, pavyzdžiui, vyriausybės sprendimo pradėti griežtą taupymo programą. Dabar ji pašiepiama, kad 2004-aisiais kunigaikščio vardą suteikė vėliau aferomis apkaltintam „The Royal Bank of Scotland“ vadovui serui Fredui Goodwinui, tačiau gerbiama už aštrius pasisakymus po teroristinio išpuolio Londono metro ar sprendimą karališkuosiuose rūmuose paisyti ekologijos principų (jų uoliausias propaguotojas yra princas Charlesas, skrupulingai žiūrintis, tarkime, kad visi nauji statiniai būtų pasyvieji).
Karalienės įtaka politikai neapsiriboja vien viešais pareiškimais. Pavyzdžiui, apie ką ji kas savaitę (paprastai trečiadienį pusę septynių vakaro) už uždarų durų kalbasi su premjeru, niekas nenutuokia, bet vyriausybės vadovas pas monarchę neretai eina nuo kaktos šluostydamasis prakaitą.
Be to, kasdien pusę aštuonių Elizabeth II raudonoje dėžutėje įteikiama vyriausybės per dieną nuveiktų darbų ataskaita, kurią karalienė visuomet nedelsdama perskaito.
Galiausiai skaičiuojama, kad per metus jos darbotvarkėje būna apie 430 susitikimų, tarp kurių ir užsienio politikų vizitai, ir jos pačios kelionės po šalį ar užsienyje.

Sušvelnino tradicijas

Visa tai neabejotinai didina jos populiarumą tiek šalyje, tiek užsienyje, tačiau paradoksalu, kad, nepaisant aplinkybių, jos populiarumas per apklausas niekada nėra buvęs mažesnis nei 65 proc. ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir kitose Tautų Sandraugos šalyse, kurių dalis Elizabeth II pripažįsta savo karaliene.
Kai J.Lennonas prieš 40 metų subtiliai angliškai juokavo, kad dėl mažėjančio jo kūrinių populiarumo kalta karalienė, jis nenumanė, kad XXI a. britams labiausiai su Anglija siejamų dalykų sąraše „The Beatles“ jau seniai nebus likę, o karalienės vardas ir toliau puikuosis pirmajame dešimtuke, nusileisdamas tik tokioms neapčiuopiamoms angliškoms vertybėms, kaip puodelis arbatos ar žirgų lenktynės.
Apskritai šiuo metu monarchiją, „YouGov“ duomenimis, teigiamai vertina 71 proc. britų, o kitos agentūros ICM apklausa rodo, kad 61 proc. šalies gyventojų neabejoja, jog be karalystės Didžioji Britanija būtų mažiau gerbiama kitose šalyse.
Pačią karalienę bitai myli labiau nei kitus karališkosios šeimos narius, nors pastaruoju metu itin palankiai vertinamas ir jaunasis princas Williamas, ir anksčau ne itin mėgtas jo bei jaunesnio brolio Harry tėvas princas Charlesas.
Vis dėlto pripažįstama, kad politinė karalienės įtaka per šešis dešimtmečius ne padidėjo, o sumažėjo, kaip ir apskritai monarchijos vaidmuo kasdieniame gyvenime. Elizabeth II neprieštaravo karališkosios šeimos vaidmens kaitai, ir nors jos nuopelnu (ko gero, pačiu didžiausiu) laikomas Anglosaksų bažnyčios suvienijimas, ne ką mažiau ji gerbiama kaip tik už tai, kad nesilaikė įsikibusi tėvo Jurgio VI nubrėžtos griežtos ir bekompromisės karaliavimo linijos.
„Ji sušvelnino tradicijas, įnešė daugiau laisvumo, leido karališkajai šeimai modernėti kartu su visuomene. Į karalienę jau nebūtina kreiptis „Jūsų prakilnybe“, ir nors daugelis iki šiol taip daro, Elizabeth II mielai atsako ir į tuos laiškus, kuriuose į ją kreipiamasi tiesiog vardu“, – pokyčius komentuoja karališkųjų rūmų atstovai.
Jos asmenybė imponuoja ir Kanados, Naujosios Zelandijos, Papua Naujosios Gvinėjos gyventojams. Australijoje ji apskritai beveik dievinama, o kas kartą ten apsilankiusi būna apipilama gėlėmis ir padėkomis. Beje, Australijoje, kuri turi visišką sprendimų priėmimo laisvę, prieš dešimt metų vyko referendumas dėl to, ar ir toliau priklausyti monarchijai, tačiau australai nepanoro „nukarūnuoti“ Elizabeth II. Naujas referendumas bus surengtas po jos mirties, sostą perėmus įpėdiniui, ir Australijos politikai spėja, kad šį kartą rezultatai bus kitokie.
„Australai nepaprastai gerbia Elizabeth II ir buvusio balsavimo rezultatus daugiausia lėmė jos asmenybė, o ne monarchija apskritai. Tikėtina, kad kitas Didžiosios Britanijos karalius Australijoje bus nuvainikuotas“, – prognozuoja Australijos premjerė Julia Gillard.

Karalienės diena

Ryte Elizabeth II peržvelgia spaudą, tada imasi skaityti ir atsakinėti į laiškus, kurių per dieną gauna apie 200–300, bei dirbti su dokumentais.
Vėliau prasideda susitikimų metas – karalienė priima ambasadorius, politikus arba pati vyksta į susitikimus, renginius, konferencijas ar net naujos ligoninės, mokyklos, parodos atidarymą.
Kartais ji išvyksta visai dienai, o jei susitikimas laukia anksti ryte, netgi važiuoja naktiniu karališkuoju traukiniu.
Kas savaitę vakare karalienė susitinka su premjeru, kasdien perskaito vyriausybės dienos ataskaitą.
Vakare karalienė vyksta į filmų premjeras, koncertus, labdaros renginius ar priėmimus.

Tautų Sandrauga vienija 16 šalių, kurioms vadovauja Anglijos monarchas. Šios šalys iš viso užima 18,8 mln. kv. km plotą, jose gyvena 135 mln. gyventojų.

Scanpix

Karalienė Elizabeth II (Elzbieta II) antradienį taps pirmąja Didžiosios Britanijos monarche, apsilankysiančia Airijoje nuo šios šalies nepriklausomybės paskelbimo.

Istorinis karalienės vizitas, kuris gali būti labai svarbus Londono ir Dublino susitaikymui po taikos atkūrimo Britanijos valdomoje Šiaurės Airijoje, truks keturias dienas.

Prieš 85 metų monarchės ir vėliau įvyksiantį JAV prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) vizitą Airijos saugumo pajėgose paskelbta aukščiausioji parengtis.

10 tūkst. saugumo pajėgų narių bus dislokuoti per iki šiol didžiausią šioje šalyje surengtą saugumo operaciją, atsižvelgiant į maištingų respublikonų sukarintų organizacijų, nusistačiusių prieš bet kokį britų pareigūnų lankymąsi Airijoje, grasinimus.

Antradienį policija pranešė, kad Airijos pareigūnai neutralizavo sprogstamąjį užtaisą, rastą viename autobuse netoli Dublino apylinkėse.

“Detonavimui paruoštas sprogstamasis užtaisas buvo rastas vakar vakare viename autobuse Meinute” netoli Dublino, sakė policijos atstovas. Jis pridūrė, kad pareigūnai apie sprogmenį buvo informuoti telefonu nežinomo asmens.

Nuosaikusis respublikonų judėjimas “Sinn Fein”, kuris yra nebeveikiančios Airijos respublikos armijos (IRA) politinis sparnas, taip pat neigiamai vertina Elizabeth II ir jos vyro princo Philipo (Filipo) viešnagę.

“Sinn Fein” lyderis Gerry Adamsas (Džeris Adamsas) šeštadienį pavadino šį vizitą “per ankstyvu ir nejautriu”.

Tačiau šiam ledus abiejų šalių santykiuose laužančiam žingsniui pritaria dauguma Airijos žmonių: neseniai atlikta apklausa rodo, kad karalienės vizitą palaiko 81 proc. respondentų.

Airijos premjeras Enda Kenny (Enda Kenis) pareiškė, jog šis įvykis taps “daugelį metų trukusio susipriešinimo pabaigos ir iš esmės naujų santykių pradžios simboliu”.

Airija tapo nepriklausoma nuo Britanijos 1922 metais, tačiau nei vienas britų monarchas joje nesilankė nuo dabartinės karalienės senelio, karaliaus Jurgio V, viešnagės 1911 metais.

Derinant šio vizito programą, nevengta prisiliesti prie pačių opiausių klausimų abiejų šalių santykiuose.

Po susitikimo su Airijos prezidente Mary McAleese (Meri Makalis), karalienė ir jos vyras padės vainikus Atminimo parke Dubline, pagerbdami žuvusius kovose dėl Airijos laisvės.

Trečiadienį Elizabeth II aplankys Krouk Parko stadioną, kuriame britų pajėgos 1920 metais nušovė 14 žmonių per baudžiamąją akciją. Šis incidentas tapo posūkio tašku Airijos kovoje dėl nepriklausomybės.

Į vizito programą taip pat įtraukta lengvesnių momentų, tokių kaip apsilankymai alaus darykloje “Guinness”, Airijos nacionaliniame žirgyne ir tradicinėje mugėje.

Abiejų šalių santykiai pastebimai pagerėjo per taikos derybas Šiaurės Airijoje, kurias vainikavo 1998 metų Didžiojo penktadienio sutartis, praktiškai nutraukusi kraujo liejimą šioje teritorijoje.

Didžioji Britanija yra didžiausia Airijos prekybos partnerė. Britai į Airiją eksportuoja daugiau negu į Kiniją, Indiją, Braziliją ir Rusiją kartu sudėjus.

Praėjus trims dienoms nuo karalienės vizito pabaigos į Airiją atvyks B. Obama. Be kita ko, JAV prezidentas aplankys kaimą, iš kurio XIX amžiuje į Ameriką emigravo vienas iš jo protėvių.

midelton21

Trečiadienį pirmą kartą susitiko Keitės Midlton (Kate Middleton) tėvai su karaliene Elžbieta II (Elizabeth II) ir jos vyru princu Filipu (Philip). Susitikimas įvyko likus daugiau nei savaitei iki K. Midlton ir princo Viljamo (William) vestuvių, praneša agentūra AFP.

Kerol (Carol) ir Maiklas (Michael) Midltonai buvo pakviesti pietų į Vindzoro rūmus, karalienės rezidencijoje Londone. Karalienė yra princo Viljamo senelė.

Bekingemo rūmų atstovas sakė, kad “susitikime dalyvavo karalienė, Edinburgo kunigaikštis, ponia ir ponas Midltonai ir keletas kitų”.

K. Midlton tėvai susipažino, kai abu dirbo oro transporto bendrovėje, bet metė šį darbą ir pradėjo paštu užsakomų prekių vakarėliams verslą, kuris buvo labai sėkmingas ir pelningas. Jie turi tris vaikus: Keitę (Kate), Pipą (Pippa) ir Džeimsą (James).

29 metų Keitė pirmą kartą susitiko su karaliene Viljamo pusbrolio vestuvėse, kurios vyko 2008 metų gegužę.

“Susitikome tarp daugybės svečių ir ji buvo labai draugiška”, – pasakojo Keitė interviu žiniasklaidai per savo sužadėtuves pernai lapkritį.

Per tą patį interviu 28 metų Viljamas pridūrė: “Ji norėjo pamatyti Keitę, taigi šis susitikimas buvo puikus. Mes truputį šnektelėjome, buvo malonu”.