"Scanpix" nuotr.

Politinės prognozės – nedėkingas dalykas, ypač jei mėginame spėti Kremliaus užsienio politikos viražus. Kovo 14 d. pranešimas apie Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pabaigą buvo dar labiau netikėtas nei bombardavimų pradžia pernai rugsėjį.

Robertas Šapronas, geopolitika.lt

Nebuvo jokių diskusijų, jokio išankstinio informacijos apie planuojamus sprendimus nutekinimo žiniasklaidai, nebuvo jokios spaudos konferencijos šalies ir pasaulio žiniasklaidai. Prezidentas Vladimiras Putinas savo kabinete prieš televizijos kameras išsikvietė gynybos ir užsienio reikalų ministrus, išklausė jų neišsamius raportus apie situaciją ir čia pat paskelbė, kad Rusijos tikslai Sirijoje pasiekti, karinė užduotis įvykdyta, laikas kariams namo. Skubiai. Faktiškai buvo paskelbta pergalė (tik neaišku, prieš ką) ir liepta nedelsiant vykti namo.

Surežisuoti „spontaniški“ sprendimai prieš televizijos kameras aktyviai naudojami Kremliaus viešųjų ryšių teatre.

Tokius individualius sprendimus užsienio politikoje, juolab su karo veiksmais susijusiais klausimais, gali sau leisti tik itin autoritarinių valstybių vadovai. Rusijoje valdžios sutelkimas vienose rankose ne tik neslepiamas, jis pabrėžiamas – surežisuoti „spontaniški“ sprendimai prieš televizijos kameras aktyviai naudojami Kremliaus viešųjų ryšių teatre. Nesvarbu, kad visa scenografija iš šalies žiūrint atrodo primityvi ir neįtikinama, o sprendimai greičiausiai buvo priimti anksčiau.

Ryžtingo, greitai ir savarankiškai svarbiausius klausimus sprendžiančio lyderio įvaizdis yra gerai vertinamas nekritiškų Rusijos žiūrovų, kuriems valstybiniai kanalai pastaruosius porą metų reguliariai praneša apie vis naujas prezidento pergales.

Gynybos ministro Sergejus Šoigu pažerti skaičiai, kad per operacijas sunaikinta du tūkstančiai iš Rusijos atvykusių teroristų, kelia daug abejonių.

Rusijos karinių pajėgų atitraukimas iš Sirijos išties prasidėjo jau kitą dieną, kaip ir nurodė prezidentas. Sugrįžtantys pilotai buvo organizuotai sutinkami kaip nugalėtojai – su duona ir druska, orkestrais ir karinėmis eisenomis. Tokiems karių sutikimams prieš kameras surengti paprastai reikia laiko. Tai tik patvirtina spėjimą, kad principiniai sprendimai dėl pajėgų sugrąžinimo buvo priimti kiek anksčiau, nei apie juos sužinojo Rusijos televizijos žiūrovas ir pasaulis.

Labiausiai tikėtina, kad Kremlius apie atsitraukimą ėmė svarstyti išsyk, kai vasario pabaigoje Sirijoje įsigaliojo paliaubos. Tačiau šioje atsitraukimo iš Sirijos istorijoje svarbi yra ne įvykių chronologija ar choreografija, o šio netikėto Rusijos vadovybės sprendimo priežastys ir galimos pasekmės.

Kiekvienas Rusijos televizijos žiūrovas čia turėjo suprasti, kad dėl bombardavimo Sirijoje jis tapo saugesnis.

Tai, ką išgirdome Kremliuje apie Rusijos pajėgų įvykdytas kovines užduotis, skamba labai neįtikinamai. Gynybos ministro Sergejus Šoigu pažerti skaičiai, kad per operacijas sunaikinta du tūkstančiai iš Rusijos atvykusių teroristų, kelia daug abejonių dėl pagrįstumo ir dar daugiau klausimų apie tai, kaip tokie duomenys galėjo būti surinkti. Tačiau šie skaičiai turi savo paskirtį: kiekvienas Rusijos televizijos žiūrovas čia turėjo suprasti, kad dėl bombardavimo Sirijoje jis tapo saugesnis, kad tūkstančiai teroristų nesugrįš į Rusiją ir todėl kariauta buvo ne veltui. Iš esmės tam tikslui ir buvo skirtas visas V.Putino susitikimo su ministrais Kremliuje siužetas. Bet palikim viešuosius ryšius ramybėje, svarbiau yra sprendimo turinys ir galimos pasekmės.

Akivaizdu, kad dabartinės kariaujančių pusių paliaubos yra labai trapios. Jokių sprendimų dėl šalies ateities Sirijos valdžia ir opozicija nėra pasiekusios, o opozicija vis dar susiskaldžiusi į kelias dešimtis įvairaus pajėgumo ir radikalumo grupių. Maža to, esminės kovų Sirijoje dalyvės – teroristinės „Daesh“ ir „Jabhat al-Nusra“ į paliaubų procesą neįtrauktos visai.

Laimėjimų mūšio lauke įkvėptas Sirijos valdantysis režimas vargu ar bus linkęs daryti kompromisų, juolab dalintis valdžia.

Politinis procesas atrodo svarbus savaime, tačiau didesnių vilčių niekam neteikia. Laimėjimų mūšio lauke įkvėptas Sirijos valdantysis režimas vargu ar bus linkęs daryti kompromisų, juolab dalintis valdžia. Kalbama, jog Rusijos pusei teko gerokai paspausti Basharą al-Assadą, kad jis apskritai sutiktų su paliaubomis. Todėl nuolaidų bus tikimasi visų pirma iš opozicijos. Pastaroji atrodo per daug marga ir neorganizuota, kad galėtų garantuoti bet kokių sutartų įsipareigojimų laikymąsi. Kita vertus, opozicija toli gražu nėra nugalėta – tą patvirtina pats politinių derybų faktas.

Žvelgiant į perspektyvą, svarbu ir tai, kad penkeri metai karo smarkiai išretino ir išsekino B.al-Assadą remiančių gentainių – alavitų gretas, ką jau kalbėti apie šalies ekonomiką. Todėl vyriausybinėms pajėgoms net išlaikyti atsikariautos teritorijos kontrolę be aktyvios Rusijos ir Irano paramos nebus paprasta. Paliaubos ir taikos derybos suteikia B.al-Assado režimui bene geriausias išgyvenimo galimybes, tegu ir mažesnėje teritorijoje.

Mėginimai paaiškinti pasitraukimo priežastis

Kremliaus sprendimas atitraukti pajėgas turėjo būti didelis nemalonus siurprizas B.al-Assadui, parodęs, kad jo galimybės daryti įtaką sąjungininkų sprendimams šiame etape yra minimalios. Rusijos intervencijos Sirijoje pradžioje B.al-Assado išsaugojimas valdžioje atrodė svarbiausias operacijos tikslas, tačiau dabartiniai Kremliaus veiksmai leidžia manyti, kad Maskva gali jį ir paaukoti.

Sirijos konfliktas suteikė Rusijai retą progą padėti Vakarų šalims spręsti didelę ir užsitęsusią problemą, kurią ne ji pati sukūrė.

Rusijos karinis įsitraukimas į Sirijos mėsmalę rėmėsi ne tik noru apginti ir išsaugoti valdžioje draugą B.al-Assadą, bet ir siekiu pakeisti Ukrainos temą santykių su Vakarais, ypač su JAV, darbotvarkėje. Galima teigti, kad Rusijai iš esmės tai pavyko. Sirijos konfliktas suteikė Rusijai retą progą padėti Vakarų šalims spręsti didelę ir užsitęsusią problemą, kurią ne ji pati sukūrė, drauge sprendžiant savus politinius tikslus.

Santykiams su JAV Rusijos strategijoje išties buvo skirtas ypatingas dėmesys. Pernai rugsėjį V.Putinas vyko į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją Niujorke vien tam, kad susitiktų su Baracku Obama dieną iki bombardavimo pradžios. Galėjo to ir nedaryti. Vėliau, nepaisydami tarpvalstybinių santykių įtampos ir reguliarių apsižodžiavimų, abiejų šalių užsienio reikalų ministrai Sergejus Lavrovas ir Johnas Kerry itin dažnai susitikinėjo Sirijos klausimu.

Tikėtina, kad JAV buvo iš anksto informuotos apie būsimą dalies Rusijos pajėgų atitraukimą.

Baigėsi tuo, kad Rusija ir JAV tapo savotiškais vasario mėnesio ugnies nutraukimo ir paliaubų garantais. Net ir savo trumpame pasisakyme kovo 14 d. per susitikimą Kremliuje S.Lavrovas akcentavo sąveikos su JAV svarbą ir tame pasakyme nebuvo jokių Rusijos diplomatijai įprastų mėgstamų ironijos ar paniekos strėlių JAV pusėn (tik nuopelnus už šį sėkmingą bendradarbiavimą S.Lavrovas priskyrė asmeniškai V.Putinui). Šiame kontekste atrodo visai įmanoma, netgi tikėtina, kad JAV buvo iš anksto informuotos apie būsimą dalies Rusijos pajėgų atitraukimą. Galbūt buvo ir kitų susitarimų dėl Sirijos ateities, apie kuriuos dar sužinosim.

Verta pažymėti ir tai, kad per tuos šešis intensyvaus Rusijos bombardavimo Sirijoje mėnesius neįvyko jokių karinių incidentų su greta veikusiomis JAV ir jos koalicijos narių pajėgomis regione. Visos sąlygos pavojingiems susidūrimams buvo, tą liudija ir incidentas, kai virš Turkijos buvo numuštas Rusijos naikintuvas. Išties, Jungtinės Valstijos šioje situacijoje aktyviai tarpininkavo siekiant išvengti įtampos tarp Rusijos ir Turkijos eskalavimo.

Rusija pastaraisiais mėnesiais vis dažniau minima Jungtinėse Valstijose kaip didžiausia ilgalaikė strateginė grėsmė JAV.

Galima sakyti, kad santykių su JAV praturtinimas politinio ir karinio bendradarbiavimo elementais Sirijoje gali būti laikomas viena iš Rusijos užsienio politikos pastarojo meto sėkmių. Kita vertus, nėra jokių požymių, kad tai būtų bent kiek pakeitę principinę JAV poziciją dėl Ukrainos ar Rusijai taikomų sankcijų. Tendencija net priešinga – Rusija pastaraisiais mėnesiais vis dažniau minima Jungtinėse Valstijose kaip didžiausia ilgalaikė strateginė grėsmė JAV.

Didelis Rusijos karinės kampanijos Sirijoje antilaimėjimas – priešiški santykiai su Turkija, kuri iki tol buvo artima politinė ir ekonominė partnerė. Turkija netgi neprisijungė prie Europos Sąjungos įvestų sankcijų ir pastaraisiais metais buvo pradėjusi su Rusija keletą didelio masto projektų, tokių kaip dujotiekio į Europą tiesimas per Turkiją ar „Rosatom“ vykdoma atominės elektrinės statyba Turkijoje. Neplanuotai ir ilgam laikui sugadinti santykiai su Turkija yra viena rimčiausių politinių ir ekonominių Rusijos netekčių šioje kampanijoje.

Karinės priežastys taip pat galėjo turėti svarbios įtakos Rusijos sprendimui siųsti karo lėktuvus namo. Čia išskirtini du aspektai.

Kitų šalių karinių pajėgų įsiveržimas iš esmės reikštų rimtą karą sausumoje ir ore. Rusijos aviacija susidurtų su visai kito lygmens oro gynyba.

Pirma, Rusijos remiamų vyriausybinių pajėgų sėkmė per porą paskutinių kampanijos mėnesių sukėlė rimtą B.al-Assadui priešiškų pajėgų rėmėjų – ypač Turkijos ir Saudo Arabijos – susirūpinimą. Tikimybė, kad šios šalys įves savo pajėgas į Siriją, didėjo su kiekviena B.al-Assado kariuomenės užimta ar subombarduota gyvenviete. O toks šių šalių karinių pajėgų įsiveržimas iš esmės reikštų rimtą karą sausumoje ir ore. Rusijos aviacija susidurtų su visai kito lygmens oro gynyba, o sausumoje sukilėlius pakeistų kur kas geriau ginkluotos reguliariosios pajėgos. Atkreiptinas dėmesys, kad Sirijos vyriausybės naikintuvas buvo numuštas kovo 13 d., t. y. dieną prieš pajėgų atitraukimo anonsą Kremliuje. Šis įvykis turėjo sustiprinti Rusijos karinės vadovybės nerimą dėl, tikėtina, į opozicijos rankas patekusių ilgesnio nuotolio priešlėktuvinių ginklų.

Antra, tam tikra Rusijos karinių veiksmų Sirijoje dalis buvo susijusi su naujos ginkluotės ir taktiniais bandymais. Tarkim, raketų šaudymai iš laivų Kaspijos jūroje į taikinius, esančius už 2 000 kilometrų Sirijoje, neturi karinės prasmės. Tuos pačius taikinius kur kas pigiau ir sėkmingiau galėjo sunaikinti vos už kelių dešimčių kilometrų dislokuota Rusijos aviacija.

Rusijos oro pajėgos vis dar remiasi senomis „kvailomis“ laisvo kritimo bombomis, jomis buvo atlikta diduma bombardavimų.

Šešis mėnesius trukę bombardavimai atrodo pakankamas laikas visiems norimiems koviniams bandymams atlikti ir gebėjimams pademonstruoti. Kita vertus, šita operacija taip pat parodė, kad Rusijos oro pajėgos vis dar remiasi senomis „kvailomis“ laisvo kritimo bombomis, jomis buvo atlikta diduma bombardavimų (Gustav Gressel, Lessons from Russia’s intervention in Syria). Šių bombardavimų aukos tarp Sirijos civilių gyventojų skaičiuojamos tūkstančiais.

Galiausiai, negalime visiškai atmesti ir ekonominių kariavimo stabdymo priežasčių. Greičiausiai jos nebuvo pačios svarbiausios, nors yra ekspertų, manančių, kad būtent gilėjanti ekonominė krizė privertė Kremlių mažinti savo ambicijas (Константин Эггерт,Комментарий: На последнем дыхании). Dauguma specialistų vertina Rusijos karo Sirijoje dieną maždaug 2,5 mln. JAV dolerių. Tai nėra nepakeliama suma Rusijos gynybos biudžetui, siekiančiam kone 70 milijardų JAV dolerių. Kita vertus, neseniai paskelbtas šiųmetinių karinių įsigijimų mažinimas dešimčia procentų rodo, kad situacija Rusijos ekonomikoje tokia rimta, jog tenka karpyti net gynybos investicijas, kurių ankstesni biudžeto karpymai neliesdavo.

Dauguma specialistų vertina Rusijos karo Sirijoje dieną maždaug 2,5 mln. JAV dolerių.

Kokios bus Rusijos paskelbto pajėgų atitraukimo pasekmės, išties sunku nuspėti. Galbūt po penkerių metų karo, kuris nusinešė ketvirtį milijono gyvybių ir privertė milijonus sirų bėgti iš šalies, net ir aršiausi kovotojai jau išties pribrendo politiniam procesui ir kompromisams. Tačiau problema ta, kad Sirijoje verda visas karų ir konfliktų kompleksas. Čia vienoje vietoje susiplakė sukilimas prieš diktatorių, sektų kova tarp sunitų ir įvairių pakraipų šiitų, sunitų tarpusavio pjautynės, kurdų nepriklausomybės kova, Irano regioninės varžytuvės su Turkija ir Saudo Arabija, o už viso to dar ir geopolitinė JAV ir Rusijos konkurencija. Praktiškai bet kuri iš šių konkurencinių kovų gali įžiebti naują karo Sirijoje etapą.

Prie šio karo tarytum pripratome. Vis dar sunku patikėti, kad paliaubos užsitęs. Strategine prasme Rusijos pajėgų atsitraukimas, tegu ir nevisiškas, yra žingsnis link taikos regione. Taktine prasme atsitraukti paliaubų metu yra tinkamas laikas, nes galima tai atlikti tarsi oriai. Išties visai kitaip toks Rusijos pajėgų pasitraukimas iš mūšio lauko atrodytų karo įkarštyje.

Geras šis sprendimas ir pačiai Rusijai, nes jos kariai kariavo neaišku dėl ko, o biudžetas mokėjo neaišku už ką. Šia prasme pergalę V.Putinui išties galima įskaityti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 8 d.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Nuo tada, kai ISIS kovotojai užminavo ir padėjo bombų senovinėje Sirijos Palmyros miesto dalyje, kurioje yra UNESCO saugomas didžiausias pasaulyje ir geriausiai išsilaikęs 2 tūkst. metų senovės Romos architektūros paminklų kompleksas su daugybe kolonų ir milžiniškais nekropoliais, apie šį miestą pasaulis nebegirdėjo, nors anksčiau pasigėrėti Palmyra kasmet atvykdavo šimtai tūkstančių turistų iš viso pasaulio.

Iš drono filmuotame vaizdo įraše matyti, kad į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktas miestas dabar yra ištisi griuvėsiai. Tiesa, kai ką „Islamo valstybė“ (ISIS) čia paliko – senovinį amfiteatrą ir citadelę, vieną kitą kolonadą.

Gera žinia – antikos tyrinėtojai netrukus bent jau galės nuvykti į šiaurės rytuose nuo Damasko esančią dykumų oazę ir savo akimis išvysti, kokia žala padaryta unikaliam Sirijos miestui: Basharo al Assado pajėgos jį atkovojo iš „Islamo valstybės“, o kovo 27 dieną šis miestas buvo paskelbtas išlaisvintu.

Pirmiausia padidės taikos galimybės, antra vertus, Rusija bus supratusi, kad tokie išsišokimai, kaip veiksmai Sirijoje, jai per brangūs.

Tris savaites trukusiuose įnirtinguose mūšiuose dėl Palmyros dalyvavo ir Rusijos pajėgos – jos bombardavo ISIS ir padėjo B.al Assadui laimėti daugeliu frontų. Pirmiausia – dar labiau įtvirtinti savo laimėtojo pozicijas, o kartu savo naudai pakeisti Sirijos konfliktui apibūdinti naudotą Vakarų retoriką.

Po pergalės Palmyroje B.al Assadas vėl pradėtas vadinti prezidentu (anksčiau – nebent dik­tatoriumi ir tironu), o jo pajėgoms vėl su­teik­tas žodinis Sirijos kariuomenės statusas, nors prieš tai kalbėta tik apie „režimo pajėgas“.

Be to, B.al Assadas per tarpininkus pasiūlė savo paramą JAV vykdant misiją prieš ISIS, jeigu veiksmai būtų derinami su Sirijos vyriausybe.

Rusija visa tai irgi laiko savo pergale, nors prieš porą savaičių pranešė apie dalies pajėgų patraukimą iš Sirijos teritorijos. Rusų veiksmai Palmyroje sukėlė naują bangą diskusijų apie tai, kodėl rusai pasitraukė ir ką jų pasitraukimas reiškia tolesnei geopolitinei situacijai Artimųjų Rytų regione.

Vakarų lyderiai tikisi, kad Rusijos pasitraukimas prisidės prie taikos penkerius metus karų niokotoje Sirijos žemėje.

Šį Rusijos žingsnį pasveikino JAV prezidentas Barackas Obama, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris. Pastarasis mano, kad šis V.Putino veiksmas kartu yra ir politinis spaudimas B.al Assadui Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose ieškoti galimybių diplomatiškai susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

V.Putiną pasveikino ir Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. JT pasiuntinys Sirijoje Staffanas de Mistura pasveikino Rusijos pajėgų dalinį pasitraukimą iš karo draskomos šalies, pareikšdamas, kad šis žingsnis yra reikšmingas pokytis, galintis teigiamai paveikti taikos derybas. „Prezidento Putino žinia, paskelbta tą pačią dieną, kai Ženevoje prasidėjo šis Sirijos vidaus derybų raundas, yra reikšmingas pokytis. Jis, kaip mes viliamės, turės teigiamą poveikį pažangai Ženevoje vykstančiose derybose, kuriomis siekiama rasti Sirijos konflikto politinį sprendinį ir susitarti dėl taikos  šalyje“ – sakė JT atstovas.

Savo ruožtu kai kurie Vakarų analitikai viliasi, kad nauda bus dviguba. Pirmiausia padidės taikos galimybės, antra vertus, Rusija bus supratusi, kad tokie išsišokimai, kaip veiksmai Sirijoje, jai per brangūs. Arba, dar geriau, V.Putinas bus pripažinęs savo bejėgiškumą ir pasidavęs JAV spaudimui trauktis, bijodamas patirti triuškinantį ir gėdingą pralaimėjimą.

Sukilėlių pasipriešinimas, netikėta įtampa su Turkija, Irano karinės įtakos plėtra ir naftos kaina, nukritusi iki 40 JAV dolerių už statinę, gerokai apribojo Maskvos galimybes plėtoti šią karinę ekspediciją, tad planas nepavyko.

Dar kiti aiškina, kad toks pralaimėjimas jau patirtas. „Financial Times“ daro prielaidą, esą Rusija Sirijoje planavo surengti greitą karinę kampaniją, per kurią turėjo būti sutriuškinti B.al Assado priešai, užimta teritorija iki pat Turkijos sienos, susigrąžinta Alepo kontrolė, o opozicija susilpninta tiek, kad Vašingtonas būtų priverstas prisidėti prie Rusijos kovai su „Islamo valstybe“. Tačiau daug stipresnis, negu tikėtasi, sukilėlių pasipriešinimas, netikėta įtampa su Turkija, Irano karinės įtakos plėtra ir naftos kaina, nukritusi iki 40 JAV dolerių už statinę, gerokai apribojo Maskvos galimybes plėtoti šią karinę ekspediciją, tad planas nepavyko. Kaip teigia „Financial Times“, tikriausiai būtent dėl to sprendimo trauktis išvakarėse visą naktį posėdžiavo Rusijos valdžia.

Rusijos apžvalgininkas Andrejus Piont­kovs­kis irgi įsitikinęs, kad rusų karių pasitraukimas iš Sirijos reiškia beviltišką pralaimėjimą, o „išo­riš­kai situacija atrodo taip, kaip karių išvedimas iš Afganistano 1988 m.“

Tačiau Rusijos prezidentas tiek saviškiams, tiek visam pasauliui kaip įmanydamas kuria įs­pū­dį, kad Rusija iš Sirijos pasitraukė iškelta gal­va, ten pasiekusi visus tikslus ir laimėjusi vis­as pergales.

„Jeigu reikės, Rusija per kelias valandas vėl gali kiek reikia padidinti savo karinę grupę Sirijos teritorijoje ir panaudoti visą mūsų turimų galimybių arsenalą“, – pareiškė Vladimiras Putinas, įteikdamas apdovanojimus iš misijos Sirijoje grįžusiems savo kariškiams.

Pasitraukimas – menamas?

V.Putino žodžiai gali reikšti ką nori – ir blefą, ir tikrą džiaugsmą, ir liudyti, kad atsitraukimas yra tik taktinis veiksmas: kaip greitai buvo paskelbta apie Rusijos pajėgų pasitraukimą, taip greitai jos vėl gali būti ten dislokuotos. Galima neabejoti, kad V.Putinas nuoširdus bent jau vienu atveju: sakydamas, kad Rusijos tikslai Sirijoje pasiekti. Turint omenyje, kad tikslas nebuvo, kaip oficialiai skelbta, kova su ISIS ar kita teroristine organizacija „al Nusra“, o pagrindinė misija buvo sustiprinti B.al Assado pajėgas, Rusija padarė didžiulį darbą. Jos pajėgos iš tiesų sustiprino Sirijos režimo padėtį, privertė atsitraukti opozicines pajėgas.

Nors sukilėliai nebuvo iki galo sutriuškinti, B.al Assadui Rusija padėjo perlaužti karo eigą ir iš pralaimėtojo tapti laimėtoju.

Rusijos gynybos ministerija tikina, kad rusų aviacijos palaikoma Sirijos kariuomenė atgavo daugiau nei 400 gyvenviečių ir 10 tūkst. kv. km teritorijos kontrolę. Ir nors sukilėliai nebuvo iki galo sutriuškinti, B.al Assadui Rusija padėjo perlaužti karo eigą ir iš pralaimėtojo tapti laimėtoju. Be to, Rusija jam suteikė papildomų „balų“ Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose.

„Stratfor“ vertinimu, prie Rusijos laimėjimų galima priskaičiuoti ir tai, kad Rusija susilpnino ISIS (arba „Daesh“), „nors jos indėlis tebuvo dalis platesnės JAV vadovaujamos kampanijos priš islamistus“. Vis dėlto „Daesh“ nebuvo iki galo sutriuškinta, nors dabar yra gerokai silpnesnė nei prieš penkis mėnesius.

Užtat pagrindinis Rusijos tikslas – susieti savo veiksmus Sirijoje su kitais įvykiais, tarp jų – konfliktu Ukrainoje, ginčais dėl ES ir JAV sankcijų Rusijai – pasiektas tik iš dalies. Kaip prognozuoja „Stratfor“, viskas priklausys nuo taikos derybų baigties. Vis dėlto sankcijos Rusijai nebuvo panaikintos.

Rusijos sėkmę ar nesėkmę galima vertinti ir kitu aspektu. Pavyzdžiui, kad tai buvo Rusijos karinės pratybos, kurioms išleista ne tiek jau daug – apie 33 mlrd. rublių, arba 0,7 mlrd. eurų. Be to, realiomis sąlygomis išbandyta iš esmės visa pati naujausia Rusijos karinė technika, o tai gerokai padidins jos kainą tarptautinėje rinkoje.

„Stratfor“ analitikų teigimu, Rusija Sirijoje pademonstravo gerokai įspūdingesnius karinius pajėgumus, nei tikėtasi.

„Rusija Sirijoje parodė, ką moka: ne tik privalumai, bet ir silpnosios vietos – kaip ant delno. Rusijai karinį konfliktą Sirijoje pavertus žaidimų aikštele, kur Maskva pastaruosius pusę metų atvirai demonstravo savo moderniausius ir galingiausius karinius žaisliukus, šalies kaimynai tokią parodomąją programą stebėjo išsižioję iš nuostabos ir susižavėjimo“, – rašo washingtonpost.com.

Kai viskas tik prasidėjo, Vašingtonas buvo kone šventai įsitikinęs, kad rusams jokiais būdais nepavyks atlaikyti operacijų tempo. Jie labai paprastai įrodė, kad klystame.

Nustebino ir Sirijoje Rusijos parodyta pažanga gerinant logistinio planavimo situaciją. „Kai viskas tik prasidėjo, Vašingtonas buvo kone šventai įsitikinęs, kad rusams jokiais būdais nepavyks atlaikyti operacijų tempo. Jie labai paprastai įrodė, kad klystame. Būta atvejų, aiškiai įrodžiusių, kad jie labai gerai pasirengę įvairiems netikėtumams“, – konstatuoja Rusijos saugumo klausimų ir tarptautinių santykių ekspertas iš Niujorko universiteto Mar­kas Galeotti.

Kai kurie analitikai priduria, kad Rusijos veiksmai Sirijoje tebuvęs apšilimas prieš naujus karinius veiksmus kituose regionuose, pavyzdžiui, Baltijos šalyse. Politologas dr. Nerijus Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad Rusija Sirijoje iš dalies pasikartojo Ukrainos hibridinio, arba nelinijinio, karo istorija. „Tik vietoj žaliųjų žmogeliukų šįkart buvo žalieji lėktuvėliai“, – aiškina mokslininkas.

Analitikai atkreipia dėmesį, kad Rusija Sirijoje aktyviai naudojo modernią radijo ryšio blokavimo techniką, kurią ketina dislokuoti ir Kaliningrade – šalies teritorijoje, besiribojančioje su Lietuva ir Lenkija. Maža to, Ka­li­nin­grade veikia ir rusiškų S-400 priešlėktuvinių raketų bazė. Šios raketos, kurias V.Putinas tebedislokuoja ir Sirijoje, – kone ideali virtuali vadinamoji AD/A2, arba atgrasymo, priemonė priešlėktuvinės gynybos srityje.

Bet kuriuo atveju Rusijos veiksmai Pal­my­ros mieste įrodo viena: Rusija ir toliau aktyviai veikia Sirijoje, o garsiai nuskambėjęs dalies pajėgų atitraukimas veikiau yra pasirodymas ir propagandinis veiksmas. Kaip „Veidui“ teigė KTU politologas Mindaugas Puidokas, nereikia pamiršti ir to, kad karinė Rusijos jūrų bazė Tartuse ir oro pajėgų bazė Hmeimime yra ne tik nesusilpnėjusios, bet dar ir sustiprintos – jos ir toliau veiks Sirijoje, nė negalvojant apie karių atitraukimą.

Be to, Kremliaus administracijos vadovas Ser­­gejus Ivanovas patvirtino, jog Sirijoje lieka ze­nitinių raketų kompleksai S-400, – „kad ap­sau­gotų Sirijoje liekantį savo karinį personalą“.

Na, o apie Rusijos pasitraukimo priežastis jau prikurta ir sąmokslo teorijų, o kai kurios, kad ir kaip žiūrėtum, skamba visai realistiškai. Pavyzdžiui, kalbama, kad Rusijos pajėgų atitraukimas – dalis JAV susitarimo su Rusija, pradedant derinti veiksmus dėl Turkijos lyderio Receyippo T.Erdogano nuvertimo. Beje, kaip tik po Palmyros atkovojimo tiek Rusijos, tiek JAV politikos elitas ėmė garsiai kalbėti apie tai, kad R.T.Erdoganui laikas trauktis.

Viešojoje erdvėje kalbama ir apie kitokius scenarijus. Pavyzdžiui, kad jau visai netrukus gali atsirasti naujas naftos kartelis, į kurį įeitų ir Rusija: ją į savo gretas esą svarsto priimti kai kurios Artimųjų Rytų šalys, anksčiau Rusijos arba nelaikiusios rimta ir įtakinga žaidėja, arba aktyviai kovojusios su Rusijos įtaka šiame regione. Jei taip nutiktų, Rusijai atsivertų visai kitos uždarbio iš naftos galimybės, mat ji įgytų daug svorio formuojant naftos gavybos ir kainos politiką, o tai ypač svarbu nuo naftos kainos priklausomam Rusijos biudžetui.

Toks scenarijus realybe gali tapti greičiau, negu bus atkurta taika Sirijoje ar atstatytas istorinis Palmyros miestas. Antai Sirijos senovės vertybių vadovas Maamounas Ab­dul­karimas skaičiuoja, kad specialistams prireiks bent penkerių metų džihadistų apgriautam senoviniam Palmyros miestui atkurti, o JT prognozuoja, kad tikros taikos Sirijoje galima tikėtis ne anksčiau nei kitų metų pradžioje.

Three Su-24M bombers return to Chelyabinsk Region from Khmeimim Air Base

Maskva tapo mažai prognozuojamu jėgos centru. Tai dar kartą patvirtino staigus ir netikėtas sprendimas išvesti savo pajėgas iš Sirijos, pareiškus, kad „pagrindiniai uždaviniai“ šioje pilietinio karo kamuojamoje šalyje yra įgyvendinti. Tačiau toks sprendimas paliko daugiau klausimų nei atsakymų. Tarp jų – ar tikrai Rusija traukiasi iš Sirijos ir kodėl ji tai daro? Nors pastaraisiais metais Kremliaus logiką būna itin sunku suprasti, galima pabandyti apžvelgti bent jau pagrindines versijas, susijusias su šiuo sprendimu.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Staigi pradžia

Pirmiausia reikėtų priminti, kad oficiali Rusijos operacijos Sirijoje pradžia buvo tokia pat staigi kaip ir jos pabaiga. Maskva pasiuntė savo aviaciją į šią valstybę praeitų metų rugsėjo 30 dieną. Iki to momento Kremlius visus planus įsitraukti į aktyvią karinę operaciją Sirijoje laikė paslaptyje. Anuomet irgi buvo daug spėliojama, kodėl Rusijos aviacija buvo pasiųsta į šį karštąjį tašką.

Maskva buvo oficialiai pareiškusi, kad planuoja kautis Sirijoje su teroristine „Islamo valstybės“ (ISIS) organizacija, kuri yra užgrobusi dalį šalies teritorijos. Žinoma, iš karto kilo klausimas, kodėl Rusijos aviacija nusprendė veikti tik Sirijos teritorijoje, nors ISIS kontroliuoja dalį žemių ir kaimyniniame Irake.

„Syrian Observation for Human Rights“ duomenimis, dėl Rusijos pajėgų vykdytų bombardavimų žuvo apie 1,7 tūkst. taikių gyventojų.

Tiesa, atsakymas į šį klausimą buvo rastas gana greitai. Beveik iškart po šios operacijos pradžios pasirodė informacija, kad Rusijos aviacija bombarduoja Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado oponentų – vadinamosios susivienijusios opozicijos – kontroliuojamą teritoriją, o prieš ISIS nukreipta tik apie 20 proc. visų antskrydžių. Rusija taip pat buvo smarkiai kritikuojama ir dėl didelio skaičiaus civilių žmonių žūčių per jos vykdomą operaciją. „Syrian Observation for Human Rights“ duomenimis, dėl Rusijos pajėgų vykdytų bombardavimų žuvo apie 1,7 tūkst. taikių gyventojų.

Būtina paminėti ir tai, jog Maskvos sprendimas įsitraukti į karinę operaciją Sirijoje buvo siejamas su jos geopolitiniais žaidimais. Įtarta, kad Kremlius taip bando priversti Vakarų pasaulio valstybes, kurios dalyvauja sprendžiant Sirijos klausimą, sėsti prie vieno derybų stalo, atnaujinti tarpusavio dialogą, nutrūkusį dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą.

Vakarai neįsivėlė į jokius sandėrius ar suokalbius su Kremliumi. Tai tapo dar vienu geopolitiniu Rusijos pralaimėjimu.

Taip pat gana plačiai buvo aptarinėjama versija, kad taip Kremlius nori nukreipti pasaulio dėmesį nuo Ukrainos problemos ar net išmainyti Maskvos palaikomą B.al-Assadą ir savo vaidmenį Sirijos konflikte į teisę daryti Ukrainoje ką nori, Vakarams nesikišant į šią, kalbant Maskvos terminais, „Rusijos ypatingo strateginio intereso zoną“.

Iš tikrųjų sunku pasakyti, kokia buvo esminė Maskvos intencija, paskatinusi operacijos Sirijoje pradžią, tačiau gana aišku, kad Vakarai neįsivėlė į jokius sandėrius ar suokalbius su Kremliumi. Tai tapo dar vienu geopolitiniu Rusijos pralaimėjimu, koks, kaip numanoma, yra ir dabartinis pasitraukimas.

Įvykdyti uždaviniai?

Kaip jau buvo minėta, Maskva nusprendė trauktis iš Sirijos staiga, deklaravusi esminį „uždavinių įgyvendinimą“. Tokie pareiškimai irgi verčia tik stebėtis, nes akivaizdu, kad nei deklaruoti, nei numanomi slapti uždaviniai iš tikrųjų įgyvendinti nebuvo.

Teroristinė organizacija ISIS nėra nugalėta. Ji tebekontroliuoja dalį Sirijos teritorijos. Taip pat nėra nugalėtos ir susivienijusios opozicijos jėgos (jeigu manytume, kad tai jos buvo pagrindinis Rusijos taikinys). Rusijos įsikišimas tik šiek tiek sustiprino B.al-Assado pozicijas, tačiau ne tiek, kad Sirijos diktatorius galėtų nustoti nerimauti dėl savo ateities.

Vienam sunaikintam kovotojui tenka 4,5 antskrydžio, kas byloja apie itin žemą Rusijos karinių oro pajėgų efektyvumą.

Pateikdamas oficialią operacijos statistiką, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pareiškė, kad per visą operaciją buvo įvykdyta daugiau negu 9 tūkst. antskrydžių, per kuriuos sunaikinta daugiau negu 2 tūkst. kovotojų. Nesunku paskaičiuoti, kad pagal šią statistiką vienam sunaikintam kovotojui tenka 4,5 antskrydžio, kas byloja apie itin žemą Rusijos karinių oro pajėgų efektyvumą ir akivaizdžiai paneigia teiginius, kad Rusija naudojo Sirijoje modernią ginkluotę.

Dar vienu operacijos Sirijoje rezultatu tapo sugadinti santykiai su Turkija, kurią Maskva dar ne taip seniai laikė strategine partnere. Verta priminti, kad šių dviejų valstybių santykiai stipriai atšalo, kai praeitų metų lapkričio 24 d. Turkija numušė į jos oro erdvę įskridusį rusų bombonešį „Su-24“. Tai buvo jau ne pirmas tokio pobūdžio pažeidimas. Be to, pažymima, jog bombonešis pažeidė Turkijos oro erdvę po to, kai subombardavo vadinamųjų turkomanų, kuriuos aktyviai palaiko Ankara, pozicijas.

Todėl galima teigti, kad Rusijos laimėjimai Sirijos fronte mažų mažiausiai yra abejotini.

Pasitraukimo versijos

Šiame tekste beliko aptarti versijas, kodėl Maskva nusprendė pasitraukti iš Sirijos. Jose atsispindi gana nemažai konspiracijos teorijų. Pavyzdžiui, kalbama, jog šis Maskvos žingsnis gali būti signalas, kad Kremlius planuoja naują puolimą Ukrainos rytuose, kur vis dar neišspręstas pseudoseparatistinis konfliktas.

Taip pat skamba versijos, kad Maskva rengia naują, netikėtą smūgį Rytų Europos regione. Tenka pripažinti, jog pastaraisiais metais demonstruojamas Rusijos vadovybės neadekvatumas neleidžia visiškai atmesti šių versijų.

J.Feltešinskio teigimu, Kremlius priėmė sprendimą palaikyti kurdus, kurie siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę – Kurdistaną.

Originalią įžvalgą dėl pasitraukimo iš Sirijos pateikė Rusijos karo ekspertas Jurijus Feltešinskis. Jis mano, kad Maskva nusprendė „atiduoti“ B.al-Assadą, nes išlaikyti jį valdžioje darosi vis sunkiau ir sunkiau. J.Feltešinskio teigimu, Kremlius priėmė sprendimą palaikyti kurdus, kurie siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę – Kurdistaną. Kartu tai reikštų Sirijos subyrėjimą, o su tuo B.al-Assadas negali sutikti. Kita vertus, Kurdistano sukūrimas taip pat būtų spjūvis į veidą Turkijai. J.Feltešinskis prognozuoja tiesioginį Turkijos ir Kurdistano karą, kurį lydės islamiška Turkijos radikalizacija. Tai būtų didelis išbandymas tiek NATO – organizacijai, kurios narė yra Turkija, tiek Europos Sąjungai, į kurią Ankarą nori įstoti. Todėl, J.Feltešinskio manymu, pasitraukimas iš Sirijos yra strateginis geopolitinis Rusijos sprendimas.

Tačiau istorikas Andrejus Zubovas mano, kad trauktis iš Sirijos Vladimirą Putiną galėjo priversti sunki finansinė padėtis Rusijoje, nes ekonomika pateko į sąstingį dėl gana žemų naftos kainų ir Vakarų pasaulio taikomų sankcijų. A.Zubovas mano, jog susiklosčiusi padėtis gali priversti Kremlių atsisakyti globalios geopolitinės konfrontacijos su Vakarais taktikos ir paskatins apleisti savo pozicijas tiek Sirijoje, tiek galbūt Ukrainoje.

Susiklosčiusi padėtis gali priversti Kremlių atsisakyti globalios geopolitinės konfrontacijos su Vakarais taktikos.

Kartu egzistuoja versija, kad Rusijai galėjo tekti trauktis iš Sirijos dėl objektyvių priežasčių. Karo aviacijos ekspertas Vadimas Lukaševičius atkreipia dėmesį į keistą epizodą su kovo 12 d. virš Sirijos numuštu karo lėktuvu. Galiausiai buvo pareikšta, kad tai Sirijos karinių oro pajėgų naikintuvas „MiG-21“, tačiau V.Lukaševičius nurodo, jog ši versija kelia daug abejonių. Pirmiausia, neaišku, ką ore virš karo veiksmų zonos darė naikintuvas, skirtas oro mūšiui, bet ne teritorijos bombardavimui. V.Lukaševičius primena, kad nei ISIS, nei susivienijusios opozicijos pajėgos savo karo aviacijos neturi, t.y. Sirijos konflikto kontekste oro mūšiai nevyksta. Be to, pranešama apie du lakūnus, vienas iš jų žuvo, o kitas spėjo išsigelbėti. Tačiau „MiG-21“ yra vienvietis lėktuvas.

Visa tai leido V.Lukaševičiui padaryti prielaidą, kad kovo 12 dieną iš tikrųjų buvo numuštas Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvas „Su-34“, kurį labai sunku būtų sunaikinti paprastų zenitinių pabūklų ugnimi. Tai taip pat leidžia numanyti, jog susivienijusios opozicijos pajėgos gavo mobiliuosius raketinius zenitinius kompleksus (juos kovotojams galėjo suteikti Saudo Arabija). Jeigu tai tiesa, tai Sirijos dangus tapo Rusijos aviacijai ne toks saugus kaip anksčiau. V.Lukaševičiaus nuomone, tokioje situacijoje Rusijos aviacijos lauktų neišvengiami nuostoliai, kurių neįmanoma būtų nuslėpti. Tai ir galėjo paskatinti rusų sprendimą nutraukti savo operaciją.

Dar vienas svarbus klausimas – kiek Rusija iš tikrųjų traukiasi iš Sirijos. Pažymima, kad kalbama apie aktyvios karinės operacijos nutraukimą, tačiau dalis Rusijos pajėgų liks šioje valstybėje.

Negalima teigti, kad Maskva visiškai prarado interesą šiame regione ir pasitraukė iš visų pozicijų. Reikalui esant, ji dar gali grįžti į žaidimą.

Verta priminti, kad Rusija turi Sirijoje karinę jūrų bazę Tartuso mieste. Be to, dėl savo įsitraukimo į konfliktą Maskva iš esmės įgijo šios valstybės teritorijoje dar vieną naują bazę Hmeimimo aerodrome, kur buvo dislokuota karo aviacija. Trauktis iš šios bazės Rusija irgi nesirengia. Todėl galima konstatuoti, jog nors Rusijos karinė avantiūra Sirijoje kol kas pasibaigė (kad ir kokios būtų tokio sprendimo priežastys), negalima teigti, kad Maskva visiškai prarado interesą šiame regione ir pasitraukė iš visų pozicijų. Reikalui esant, ji dar gali grįžti į žaidimą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 23 d.

Trys klausimai Kauno technologijų universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto docentui dr. Mindaugui Puidokui.

– Rusija pranešė atitrauksianti didžiąją dalį karinių pajėgų iš Sirijos. Ar tai gera žinia?

– V.Putinas telefonu kalbėjosi su JAV prezidentu Baracku Obama, kuris, regis, žinia apie karinės įtampos mažinimą Sirijoje liko patenkintas. Panaši buvo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio reakcija. Jis mano, kad šis V.Putino veiksmas kartu yra ir politinis spaudimas Basharui al Assadui Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose ieškoti galimybių diplomatiškai susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

Taigi V.Putinas pasirinko labai tinkamą laiką paskelbti savo sprendimą trauktis iš Sirijos.

– Tačiau Vakarų pozicija B.al Assado atžvilgiu labai sušvelnėjo. Ar tai nėra savotiškas V.Putino, nuo pat pradžių palaikiusio Sirijos režimą, triumfas?

– Apie triumfą kalbėti būtų per drąsu, bet Rusija Artimuosiuose Rytuose iš tiesų pasiekė keletą labai svarbių užsienio politikos pergalių. Visų pirma ji privertė JAV pradėti tiesiogines derybas su Rusija ir sukurti bendrą koordinacinį paliaubų priežiūros centrą. Taip Rusija pasiekė ir kitą svarbų tikslą – padidėjo jos politinė ir kartu karinė įtaka Artimuosiuose Rytuose. Be to, su Irano, Rusijos ir B.al Assado įtaka aktyviai kovojusios Artimųjų Rytų šalys jau pripažino Rusijos vaidmens svarbą, tad neatmetama galimybė, kad gali atsirasti naujas naftos kartelis, į kurį įeitų ir Rusija. Vadinasi, ji turėtų daugiau įtakos formuojant naftos gavybos ir kainos politiką, o tai ypač svarbu nuo naftos kainos priklausomam Rusijos biudžetui.

Kariniu požiūriu Rusijos operacija Sirijoje irgi buvo gana sėkminga, nes prie pralaimėjimo ir visiškos katastrofos ribos buvusioms B.al Assado pajėgoms pavyko perlaužti karo eigą – pereiti į aktyvų puolimą, atsiimti dideles teritorijas ir gerokai sutvirtinti derybines pozicijas prieš Ženevos taikos procesą.

– Kai kurie analitikai perspėja, kad kariniai veiksmai Sirijoje tėra Rusijos repeticija prieš veiksmus Baltijos šalyse. Ar tokia grėsmė reali?

– XXI a. valstybės, neišskiriant ir Rusijos, niekada nepriima visiškai nepamatuotų geopolitinių sprendimų. Jei priimamas kad ir labai rizikingas sprendimas, koks buvo Ukrainos atveju, jis būna pamatuotas. Krymo ir Sevastopolio uosto Rusijai reikėjo tam, kad galėtų kontroliuoti Juodąją jūrą. Be to, jei nebūtų ėmęsis veiksmų Ukrainoje, V.Putinas būtų parodęs silpnumą ir patyręs didžiulį politinį radikalių politinių jėgų Maskvoje spaudimą.  Ukraina Rusijai labai svarbi ir iš istorinės pusės. Ne veltui vienas žymiausių JAV politologų Zbigniewas Brzezinskis Rusiją su Ukraina vadina imperija, o be Ukrainos – tik regionine galybe.

Baltijos šalys Rusijai geopolitiškai nėra tokios svarbios. Baltijos jūros karinei kontrolei ji turi Kaliningradą. XXI a. nėra prasmės atakuoti valstybės, kurios visuomenė labai stipriai priešiškai nusiteikusi galimo agresoriaus atžvilgiu, nes tokios teritorijos išlaikymas itin brangiai atsieina.

Be to, Rusija jau ieško būdų, kaip panaikinti dėl veiksmų Ukrainoje įvestas ir šaliai labai pakenkusias sankcijas, tad galima tik įsivaizduoti, kokių pasekmių turėtų kariniai veiksmai prieš Baltijos valstybes. Galiausiai tai reikštų ir veiksmus prieš NATO nares, o tai grėstų Trečiojo pasaulinio karo sukėlimu. Taigi, nemanau, kad tam būtų ryžtasi.

"Scanpix" nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pranešė, kad nuo šiandien atitraukia karines pajėgas iš Sirijos. Ko siekė ir ką pasiekė ar nepasiekė V.Putinas Sirijoje savo netikėtu sprendimu įsitraukti į karą bei taip pat netikėtai pasitraukti iš jo. Aiškinasi “Stratfor”.

Pasak Rusijos vadovo, pajėgų išvedimas užtruks apie 5 mėnesius, bet Rusijos karinė oro bazė Latakijoje ir karinio laivyno bazė Tartuse išliks veiksminga.

Pasak “Stratfor”, įsitraukdama į karą Sirijoje Rusija siekė 4 pagrindinių tikslų:

1. Užtikrinti Basharo al Assado režimo stabilumą ir Rusijos interesų Sirijoje įtvirtinimą.

2. Pademonstruoti ir patikrinti savo karinius gebėjimus, kurie šiuo metu modernizuojami.

3. Susilpninti Islamo valstybę (ISIS arba “Daesh”) bei kitas teroristines organizacijas, ypač turint omeny, kad daug Rusijos piliečių prisijungė prie Sirijoje veikiančių ekstremistų.

4. Pats svarbiausias tikslas – susieti Rusijos veiksmus Sirijoje su kitais įvykiais, tarp jų – konfliktą Ukrainoje, ginčus dėl ES ir JAV sankcijų Rusijai.

Nuo praėjusių metų rugsėjo pabaigos vykstančios karinės kampanijos Rusija (ne)pasiekė:

1. Rusijos, kaip ir Irano bei “Hezbollah”, sustiprino Sirijos rėžimo padėtį, privertė atsitraukti opozicines pajėgas. Tačiau sukilėliai nebuvo sutriuškinti ir Rusijos pasitraukimas gali vėl susilpninti B.al Assado pozicijas. Vis dėlto Iranas nežada mažinti paramos Sirijos režimui, todėl šis gali išlaikyti savo pranašumą.

2. Rusija Sirijoje pademonstravo ženkliai geresnius karinius pajėgumus, nei tikėtasi. Taip pat išbandė naujausią ginkluotę ir tai gali būti ypač svarbu didinant ginklų pardavimus.

3. Rusija taip pat susilpnino ISIS, nors jos indėlis tebuvo dalis platesnės JAV vadovaujamos kampanijos prieš islamistus dalis. Vis dėlto “Daesh” nebuvo iki galo sutriuškintos, nors dabar yra ženkliai silpnesnės nei prieš 5 mėnesius.

4. Pagrindinis tikslas – neaišku, ar buvo pasiektas. Daug kas priklausys nuo taikos derybų baigties. Vis dėlto sankcijos Rusijai nebuvo panaikintos.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

JAV ir Rusija pranešė, kad nuo savaitgalio Sirijoje turėtų įsigalioti paliaubos. Tai ne pirmas kartas, kai pranešta apie planuojamas paliaubas, bet iki šiol ten vyksta karas, kuris per beveik 5-erius metus jau nusinešė virš 250 tūkst. gyvybių.

BBC pateikia 8 faktus apie karą Sirijoje

1. Protestuotai virto kruvinu pilietiniu karu

2011-ųjų kovą Sirijos pietuose kilo protestai po to, kai buvo suimti ir kankinami paaugliai, užrašę revoliucinius šūkius ant mokyklos sienos. Saugumo pajėgos prieš protestuotojus panaudojo šaunamuosius ginklus ir nužudė kelis jų. Tai tik įaudrino protestus visoje šalyje. 2011-ųjų liepą šimtai tūkstančių sirų išėjo į gatves reikalaudami prezidento Basharo al-Assado atsistatydinimo. Opozicijos šalininkai pradėjo ginkluotis ir perimti tam tikrų Sirijos miestų kontrolę.

2. Visų karas prieš visus

Smurtas peraugo į pilietinį karą, kai opozicija pradėjo formuoti karines brigadas. 2012 m. mūšiai pasiekė sostinę Damaską ir antrą pagal dydį miestą Alepą. 2013 m. JT pranešė, kad žuvo 90 tūkst. žmonių. 2015 m. šis skaičius išaugo iki 250 tūkst. Tai išvirto ne tik į  opozicijos karą prieš B.al-Assado režimą, bet į visų karą prieš visus: šiitai prieš sunitus, islamistai prieš nuosaikiuosius, kurdai ir t.t.

3. Karo nusikaltimai

JT nustatė, kad visos konflikto pusės įvykdė karo nusikaltimus, tarp jų – žudynės, kankinimai, prievartavimai ir žmonių grobimai. JT Saugumo Taryba pareikalavo, kad visos konflikto pusės nenaudotų ginklų civilių gyvenamose vietovėse, tačiau iki šiol miršta tūkstančiai jų. Dauguma civilių žuvo per režimo aviacijos atakas.

4. Cheminio ginklo panaudojimas

2013-ųjų rugpjūtį žuvo šimtai žmonių, kai raketos su nervus paralyžiuojančių dujų užtaisais nukrito Damasko priemiesčiuose. Vakarai išpuoliu apkaltino B.al-Assado režimą, o šis – sukilėlius.

JAV pagrasinus karine intervencija, B.al-Assadas sutiko perduoti sunaikinimui Sirijos cheminio ginklo arsenalą. Tačiau 2014 m. balandį ir liepą buvo užfiksuoti cheminio ginklo panaudojimo atvejai prieš sukilėlius. “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”) taip pat kaltinama savos gamybos cheminio ginklo naudojimu.

5. Humanitarinė krizė

Daugiau nei 4,5 mln. žmonių išvyko iš Sirijos nuo konflikto pradžios, dauguma jų – moterys ir vaikai. Didžiausia pabėgėlių koncentracija – kaimyninėse valstybėse (Libanas, Jordanija ir Turkija). Maždaug 10 proc. sirų pabėgėlių siekia prieglobsčio Europoje. 6,5 mln. sirų neteko savo namų Sirijoje. Pasak JT, reikia 3,2 mlrd. dolerių, kad būtų suteikta pagalbą 13,5 mln. žmonių, tarp kurių 6 mln. yra vaikai. 70 proc. Sirijos gyventojų neturi vandens. Vienas iš trijų badauja ir daugiau nei 2 mln. vaikų negali lankyti mokyklų. Situaciją blogina kariaujančios pusės, kurios neleidžia humanitarinei pagalbai pasiekti civilių gyventojų.

6. Islamistų iškilimas

Sukilėlių grupuotės smarkiai pasikeitė nuo konflikto pradžios. Dabar, taip vadinamos, nuosaikiosios opozicijos pajėgos smarkiai nusileidžia islamistams ir džichadistams. ISIS, pasinaudodama suirute, užėmė dideles teritorijas Irake bei Sirijoje ir 2014 m. birželį paskelbė apie kalifato įkūrimą. 2014-ųjų rugsėjį JAV vadovaujama koalicija pradėjo oro antpuolių prieš “Daesh” kampaniją, tačiau sąjungininkai stengiasi nesuteikti pranašumo B.al-Assado režimui. 2015 m. rudenį į konfliktą įsitraukusi Rusija – atvirkščiai, aviacijos smūgiais atakuoja Vakarų remiamus sukilėlius ir taip bando palaikyti B.al-Assado režimą.

7. Derybos dėl taikos

Nei vienai pusei nesugebant laimėti, tarptautinė bendruomenė teigia, kad tik politinis konflikto sprendimas įmanomas Sirijoje. Kol kas to įgyvendinti nepavyko.

8. Didysis žaidimas

Sirijos karas – tai ne tik Sirijos vidaus reikalas. Iranas ir Rusija intensyviai remia B.al-Assado režimą. Iranas išleidžia milijardus tiekdamas ginkluotę, naftą ir karinius patarėjus. Rusija vykdo karinės aviacijos kampaniją prieš B.al-Assado priešus. Sirijos režimą taip pat palaiko Libano šiitų ekstremistai iš “Hezabollah”.

Sunitų dominuojamą opoziciją remia Turkija, Saudo Arabija, Kataras ir Jordanija. Taip pat JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia