"Scanpix" nuotr.

Iki karo Kriakovkos, Orechovo Doneco ir Kalauso kaimai priklausė Slavjanoserbsko rajono Triochizbenkos apylinkei. Dabar per šiuos kaimus eina atskyrimo linija. Slavjanoserbskas yra okupuotas nepripažintų respublikų kariuomenės, artimiausi kaimai priskirti Ukrainos valdžios kontroliuojamam Novoaidaro rajonui, o kaimo taryba virto karine-civiline administracija.

Romanas Nazarenko, (Ukraina) geopolitika.lt

Į Kriakovką atvažiavau kartu su Maskvos patriarchatui priklausančios Ukrainos stačiatikių bažnyčios jerėjumi Aleksandru Djačuku. Išvyką į priešakines pozicijas organizavo Karinio-civilinio bendradarbiavimo tarnyba, visą tą laiką mus lydėjo jos karininkai. Ši tarnyba antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje stengiasi palaikyti pasitikėjimą tarp civilių ir kariškių.

Dabar čia beliko 2 karvės, o ir tas pačias rengiasi parduoti mėsai, nes priėjimai prie ganyklų ir pievų užminuoti. Užaugintas daržoves nėra kur vežti.

Kriakovka – tipiškas centrinės Ukrainos kaimas, kamuojamas tokių pačių socialinių-ekonominių problemų. Ir prieš karą čia buvo sunku rasti darbą, vietiniai gyventojai vasaromis augindavo daržoves ir parduodavo jas Alčevske, Slavjanoserbske arba Novoaidare. Uždarbis iš to buvo menkas, tačiau leido neturinčiam darbo žmogui bent fiziškai išgyventi. Kai kurie kaimiečiai, nepaisydami mažų pieno supirkimo kainų, net laikė karves, kai kas susirado pamaininį darbą rajono centre ir važinėdavo autobusais. Taip buvo iki karo.

Karas pablogino ir taip varganą socialinę-ekonominę Kriakovkos situaciją. Dabar čia beliko 2 karvės, o ir tas pačias rengiasi parduoti mėsai, nes priėjimai prie ganyklų ir pievų užminuoti. Užaugintas daržoves nėra kur vežti: siekdami išvengti separatistų diversijų, Ukrainos kariai įrengė kontrolės postus ir įvedė leidimų režimą. Per apšaudymus dujotiekio vamzdynas buvo pažeistas, krosnis gyventojai kūrena atvežtinėmis anglimis arba malkomis. Dėl grivinos nuvertėjimo tris kartus pensijos, palyginti su prieškarinėmis 2013 m., smarkiai sumažėjo.

O ką daryti tiems, kuriuos dėl infarkto grėsmės reikia skubiai vežti į medicinos punktą? Artimiausias punktas – Triochizbenkoje, už 6 kilometrų, senukams tenka samdyti privačią mašiną už 100 grivinų. Prasidėjus karui dauguma darbingų gyventojų iš Kriakovkos išvažiavo. Kas padės seniems ir neįgaliems? Apie tai politikai Minsko derybose nekalba.

Kaip sako Kriakovkos gatvės komiteto pirmininkas Leonidas Bajevas, šiuo metu kaime gyvena apie 150 žmonių. Jam 63 metai, 20 iš jų jis dirbo vairuotoju Slavjanoserbsko milicijos skyriuje. Gauna 1 200 grivinų pensiją, tai lygu 46 doleriams (prieš karą jo pensija buvo verta 150 dolerių). Apie šiandieninę Ukrainos valdžią atsiliepia labai nepalankiai. Jį labai pykdo, kad per neoficialų kontrolės punktą prie Lopaskino Ukrainos kareiviai neleidžia vietos gyventojams laisvai eiti į okupuotą teritoriją. Jis netiki kariškiais, kurie perspėja, kad naujo punkto atidarymas gali sukelti apšaudymus iš separatistų pusės, kaip tai nuolat vyksta Stanyčno Luhanskėje. Bajevas pasakoja, kad siekiant supaprastinti neoficialios sienos kirtimą buvo sudaryti vietinių gyventojų sąrašai ir perduoti laikinai einančiai Triochizbenkos karinės-civilinės administracijos pirmininkės pareigas Oksanai Anodinai. Tačiau klausimas taip ir nebuvo išspręstas.

Visai neprotinga būtų iš jų reikalauti meilės Ukrainai. Šie žmonės, užmiršti valstybės, nuo dešimto dešimtmečio buvo palikti patys vieni su savo problemomis.

Yra ukrainiečių, kurie nori prisikasti iki tikrųjų karo kilimo priežasčių ir tokius kaip Bajevas vadina „separais“. Iš tikrųjų Leonidas Fiodorovičius vargu ar supranta žodžio „separatistas“ reikšmę, o savo simpatijas 2014-ųjų „referendumui“, kuriame jis tikriausiai dalyvavo, aiškina geresnio gyvenimo siekiu. Žadėjo gi Regionų partijos politikai, kad po referendumo visas Donbasas gyvens kitaip. Politikai pažadėjo, žmonės patikėjo, o Rusija pasinaudojo žmonių nuotaikomis ir įžiebė karą.

Kalbant objektyviai, tokių bajevų galima sutikti ir Centrinėje bei Vakarų Ukrainoje. Jų požiūris į gyvenimą mažai skirsis nuo šio. Ir visai neprotinga būtų iš jų reikalauti meilės Ukrainai. Šie žmonės, užmiršti valstybės, nuo dešimto dešimtmečio buvo palikti patys vieni su savo problemomis. Jų kredo buvo fiziškai išgyventi. Ukrainos TV kanalų, kurie ištisai transliavo serialus ar pramogines laidas, sukurtas informacinis laukas visiškai neskatino šių žmonių dvasinio vystymosi. Taip metai po metų formavosi vartotojai, užstrigę savo problemų rate. Nė trupučio nekeista, kad daugelis iš jų iki šiol nesuprato, kas su kuo kariauja.

Pensininkė Valentina, su kuria susipažinau tos dienos vakarą, svajoja pamatyti du savo sūnus, dirbančius okupuotame Slavjanoserbske. Vienas jos sūnus dėsto fiziką technikume, kitas dirba užimtumo centre. Ji su jais nesimatė pusę metų. Valentina nuoširdžiai nesupranta, kad vietinių žmonių neprincipingumas, aiškios pilietinės pozicijos, kurioje šalyje jie norėtų gyventi – Rusijoje ar Ukrainoje, neturėjimas suteikė Kremliui pretekstą „ginti“ rusakalbius.

Dalis vietinių gyventojų netapatina savęs su ukrainiečiais ir į karą žiūri pragmatiškai, užsidirbdami pragyvenimui rusų okupuotose teritorijose.

Jos sūnūs gauna atlyginimą rubliais iš Rusijos biudžeto. Jei Kremlius būtų įgyvendinęs Krymo scenarijų visame Donbase, kaip planavo Putinas, Valentina su savo vaikais mielu noru būtų iškeitusi Ukrainą į kitą šalį. Tad nieko keisto, kad vietiniai žmonės, praradę pasididžiavimą savo šalimi, nieko smerktino tame nematytų. Valentinos sūnų atvejis rodo, kad dalis vietinių gyventojų netapatina savęs su ukrainiečiais ir į karą žiūri pragmatiškai, užsidirbdami pragyvenimui rusų okupuotose teritorijose. O karas gali trukti ilgus metus.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie jerėjų Aleksandrą. Jis baigė Počajivo dvasinę seminariją ir Religijos-filosofijos fakultetą nacionaliniame universitete Ostroho akademija. Visuomeninės organizacijos „Taikos byla“ aktyvistai pasiūlė jam padirbėti ATO zonoje. Komandiruotė buvo suderinta su patriarchijos Rovno valdyba. Birželį sukaks pusmetis, kai jerėjus Aleksandras su dvasine misija važinėja po Ukrainos kareivių pozicijas. Netrukus jis pagal rotaciją grįš namo į Rovno sritį, o į jo vietą atvyks vyresnysis jerėjus Rostislavas Vlasiukas.

Kaip žinome, Maskvos patriarchatas suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų įžiebiant karą Donbase.

Visuomenininkų siekis Dievo žodžiu palaikyti karius būtų lyg ir visai geras, jeigu ne dvasios tėvų priklausymas Maskvos patriarchatui. Kaip žinome, Maskvos patriarchatas suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų įžiebiant karą Donbase. Pakanka prisiminti, kad Igoris Girkinas kartu su savo ginkluotais galvažudžiais slėpėsi Slavjansko stačiatikių kultūros centre. Apie tai žurnalistams papasakojo Slavjansko merė Nelia Štepa.

Kad vietos valdžia leido naudotis Centro teritorija Prisikėlimo cerkvei, priklausančiai Maskvos patriarchatas, dar 2011 m. pranešė leidinys „TV plius“. Šioje cerkvėje Girkinas šventino savo smogikus. Baigėsi tuo, kad po „Trigubos vienybės (didžiarusių, ukrainiečių ir baltarusių – vert. past.) Rusijos“, apie kurią šventikai centre pasakodavo vaikams, vėliava Girkinas sukūrė karinį dalinį – Rusų stačiatikių armiją. Kad nekiltų abejonių, kieno pusėje veikė Maskvos patriarchato, pakanka pasiskaityti Maskvos patriarcho Kirilo išsakytas mintis. Pasisakydamas viešai jis visuomet rusus ir ukrainiečius vadina „viena tauta“. Užsitikrinęs Stačiatikių bažnyčios paramą, Putinas ne kartą skelbė Rusijai palankią istorijos versiją, ukrainiečius ir rusus vadindamas „vienu etnosu“.

Ar verta stebėtis, kad savo pamoksluose Ukrainos kariams jerėjus Aleksandras cituoja žodžius iš Naujojo Testamento, jog „brolis stos prieš brolį“, vartoja sąvoką „brolžudiškas karas“. Kad tą „brolžudišką karą“ pradėjo ir toliau remia Rusija, jerėjus nutyli.

Per spaudos konferenciją Sjeverodonecko medijų centre, surengtą prie atskyrimo linijos vykusių karininkų iniciatyva, Oksana Anodina patvirtino, kad Lopaskino rajone veikia neoficialus perėjimo punktas. Tačiau padėti vietiniams gyventojams persikelti per Šiaurės Doneco upę, kuri yra sąlyginė riba tarp Ukrainos ir nepripažintų respublikų, vietos valdžia negali, nes tokie klausimai sprendžiami derybose Minske.

Oksana Nikolajevna sako, kad realių ekonominių pokyčių tikisi tik tuomet, kai bus išlaisvintas Slavjanoserbskas ir atkurta ikikarinė infrastruktūra. Kada tai bus – niekas nežino. Kriakovkos gyventojams, tapusiems situacijos įkaitais, reikalinga konkreti pagalba, o ne tušti politikų susitarimai Minske.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 24 d.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

„Lenkija priėmė milijoną žmonių iš Ukrainos“, – daug netikslindama Europos Parlamento sausio mėnesio sesijoje pažymėjo Lenkijos premjerė Beata Szydło, taip užsimindama, kodėl jos šalis neturėtų dalyvauti ES pabėgėlių perskirstymo mechanizme. Lietuvoje, kur gydėsi per konfliktą sužeisti protestuotojai bei kariai, užuovėją kuriam laikui rado našlaičiais likę vaikai ar perkelti moksleiviai, taip pat pasigirsta kalbų, kad pagalba ukrainiečiams kompensuoja nenorą priimti pabėgėlius iš Artimųjų Rytų.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

Tačiau, kaip prieš metus rašė „ The New York Times“, ukrainiečiai visoje Europos Sąjungoje nuo pat konflikto pradžios priimami šaltai.

Kodėl ES šalys laiko Ukrainą saugia šalimi iš karo zonų bėgantiems piliečiams, bet savo piliečius įspėja dėl pavojų ten keliaujant?

Kadangi Ukraina – didelė šalis, ir didžioji dalis jos teritorijos nėra apimta konflikto, vidinio persikėlimo galimybė tampa argumentu nesuteikti prieglobsčio Lietuvoje ar kitoje ES šalyje. Organizacijos „Human Rights Watch“ pabėgėlių teisių programos direktorius Billas Frelickas prieš dvejus metus klausė: kodėl ES šalys laiko Ukrainą saugia šalimi iš karo zonų bėgantiems piliečiams, bet savo piliečius įspėja dėl pavojų ten keliaujant?

Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (JTPRVK) valdyba tais metais rekomendavo pašalinti Ukrainą iš saugių šalių sąrašo, kurio šalių gyventojai beveik neturi teisės į prieglobstį.

JTPRVK pernai metų pranešime teigia, kad „perkeltieji asmenys Ukrainoje susiduria su daugybe įvairių sunkumų pasinaudoti socialinėmis paslaugomis, ypač jeigu jie neturi tinkamų dokumentų, arba neturi galimybės pasinaudoti savo banko sąskaita […] Kad galėtų registruotis bedarbiais, perkeltieji asmenys privalo pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nebedirba savo ankstesnėje darbo vietoje, o kadangi daugumai jų savo darbo ir gyvenamąsias vietas teko palikti paskubomis, jie neturi pakankamų įrodymų, kad galėtų registruotis bedarbiais.“

Kuo palankiau Ukraina kaip valstybė vertinama šalyje, kurioje prašoma prieglobsčio, tuo sunkiau prieglobsčio prašytojams.

„Aišku, gali būti individualių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl tarnybos kariuomenėje, kurios veiksmai gali kelti abejonių, arba teisinės sistemos korupcinių defektų, bet tokius argumentus būtų sunku pateikti prieglobsčio valstybėse, kurios politiškai remia Ukrainą“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Mykolo Romerio universiteto docentas Laurynas Biekša. Vadinasi, kuo palankiau Ukraina kaip valstybė vertinama šalyje, kurioje prašoma prieglobsčio, tuo sunkiau prieglobsčio prašytojams. Anksčiau ukrainiečiai ES prieglobsčio prašydavo dėl politinio persekiojimo.

Pasak ekspertų, ukrainiečiai dėl prieglobsčio dažniausiai kreipiasi Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Iš viso 2014 m. prieglobsčio ES pasiprašė 14 tūkst. ukrainiečių, iš jų bent laikiną apsaugą gavo 650. Maždaug pusė šio skaičiaus prieglobsčio ieškojosi Rusijoje, Baltarusijoje ar Moldovoje. B.Szydło minėjo milijoną ukrainiečių Lenkijoje – iš tiesų Ukrainos piliečiai gavo apie 830 tūkst. vizų į Lenkiją įvairiais pagrindais (verslui, darbui ir studijoms). Prezidentas Andrzejus Duda tai priminė per vizitą į Vokietiją, tarsi norėdamas prilyginti šį skaičių 800 tūkst. prieglobsčio prašymų, kuriuos per praėjusius metus Vokietijai teko nagrinėti.

Tuo metu, kai konfliktas buvo intensyviausias (2014 m.), Lietuvoje papildomą apsaugą gavo 31 Ukrainos pilietis.

Tačiau tai tik rodo, kad ukrainiečiai išbando visus būdus patekti į saugesnę šalį, nes žino, kad teisinės apsaugos negali tikėtis. 2014 m. kaimyninėje Lenkijoje tik šeši ukrainiečiai gavo laikiną apsaugą, dar vienuolika – ribotą valstybės apsaugą. Dar saujelė prieglobsčio prašytojų gavo laikiną apsaugą praėjusiais metais. Panašiai ir Lietuvoje – leidimą laikinai gyventi galima gauti individualiai išnagrinėjus aplinkybes. Tuo metu, kai konfliktas buvo intensyviausias (2014 m.), Lietuvoje papildomą apsaugą gavo 31 Ukrainos pilietis.

Kaip pernai rašė 15min.lt, Migracijos departamentas siūlo ukrainiečiams kreiptis dėl nacionalinės vizos, kuri leidžia metus gyventi šalyje ir ieškoti galimybės įsitvirtinti arba laukti, kol pasibaigs neramumai. Tokios vizos prašo ir vaikų, kuriems leista laikinai Lietuvoje mokytis, tėvai.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovė, advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė tinklaraščiui Euroblogas.lt teigė, kad Lietuvoje ukrainiečiams papildoma apsauga buvo panaikinta ir tiems, kas pradžioje ją gavo, tačiau „yra keletas šeimų, kurioms papildoma apsauga panaikinta nebuvo ir neaišku kodėl.“ Advokato padėjėjai yra tekę atstovauti ukrainiečiui, Lietuvoje netekusiam papildomos apsaugos, nes jis atvykęs iš saugaus miesto, ir padėti iš Krymo kilusiai ukrainiečių šeimai išsaugoti papildomą apsaugą.

Iš kitų prieglobsčio prašytojų ukrainiečiai išsiskiria tuo, kad beveik visada atvyksta į ES teisėtais būdais arba jau turi kokį nors pagrindą gyventi ES (pvz., laikinai čia dirba) ir, statuso galiojimui pasibaigus, prašo neišsiųsti namo. Prieglobsčio prašymus jie pateikia ne pasienyje, o miestuose.

Kai kuriuose konsulatuose, pavyzdžiui, Lenkijos, neigiamą atsakymą išgirsta kas devintas.

Pernai ukrainiečiai, norintys vienokiais ar kitokiais keliais vykti į ES šalis, gavo nusivilti – vizų tvarka liko nesupaprastinta. „Politico“ skelbia, kad pagal išduodamų Šengeno vizų skaičių ukrainiečiai yra treti po Rusijos ir Kinijos, taigi 35 eurų kaina daugiau kaip milijonui jų – ne kliūtis. Oficiali statistika rodo, kad beveik du iš penkių gauna vizą į ES atvykti kelis kartus, ir vos 2 proc. ukrainiečių gauna neigiamą atsakymą. Tačiau ir šis skaičius dvigubai didesnis nei iki konflikto (2013 m.), o kai kuriuose konsulatuose, pavyzdžiui, Lenkijos, neigiamą atsakymą išgirsta kas devintas.

Individualios istorijos rodo, kad išbandyti bet kurį kitą prieinamą būdą yra palankiau nei iš karto prašytis prieglobsčio. Pateikus prašymą, tektų gyventi nuo miestų atkirstuose prieglobsčio centruose, gaunant mažą pašalpą. L.Biekša teigia girdėjęs apie atvejus, kai prieglobsčio institutas Lietuvoje naudojamas sutvarkyti dokumentus lietuvių kilmės ukrainiečiams, nors jis ir skirtas apsaugoti tuos, kurie savo šalyje yra persekiojami.

E.Samuchovaitė sako, kad čia taikomi dvigubi standartai: „Iš esmės [lietuvių kilmės asmenų] perkėlimo programos vyksta dėl to, kad Rytų Ukrainoje nesaugu.“

Kai kurie ukrainiečiai visgi bando į ES duris belstis per prieglobsčio procedūrą, negalėdami rasti kitos priežasties legaliai gyventi ES. Ukrainoje daugiau kaip milijonas gyventojų neteko namų dėl konflikto – jie tapo „vidiniais pabėgėliais“, ir šaliai sunkiai sekasi jais pasirūpinti. Kaip rašo Euractiv.com, būtent šią priežastį prieglobsčio prašytojai įvardija kaip esminę.

L.Biekšos nuomone, nagrinėdama prieglobsčio prašymą šiuo pagrindu, valstybė atsižvelgtų, ar vidinės apsaugos nuo persekiojimo arba rimtos žalos alternatyva yra prieinama ir realiai funkcionuojanti.  Kaip rodo Migracijos departamento pažyma apie pagalbą „vidiniams pabėgėliams“, Ukrainoje priimtas įstatymas dėl viduje persikėlusių asmenų padėties ir numatyta teisė į nemokamą gyvenamąjį būstą šešis mėnesius, tačiau departamentas pripažįsta, kad nepakantumas persikėlėliams sudaro jiems sunkumų Vakarų Ukrainoje.

„Manau, kad papildomos paramos nesuteikimas perkeltiesiems nė iš tolo neprilygsta nei persekiojimui, nei rimtai žalai savo intensyvumu. Todėl [įrodymas, kad institucijos Kijeve atsisako pasirūpinti pabėgėliais iš Rytų Ukrainos – red. past.] teisiškai nebūtų lemiamas. Bet čia tik mano akademinė nuomonė, o praktikoje pasitaiko ir tokių interpretacijų, kad nesuteikti papildomos socialinės paramos, ypač diskriminaciniu būdu, reikštų padaryti vidinę apsaugą neberealią“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia L.Biekša.

„Aš tokiai nuomonei pritarčiau tik tuo atveju, jei socialinių garantijų trūkumas reikštų pavojų gyvybei ar sveikatai“, – teigia L.Biekša. Kol neįrodys, kad konkrečiai jiems gresia pavojus, ukrainiečiai Europoje turės ieškoti kitokių būdų gauti leidimą gyventi.

Jacekas Janas KOMARAS

Jeigu Ukraina kada nors ir atgaus Donbasą, tai nedaug ką ten ras. Rusai ir toliau išveža iš okupuotos teritorijos viską, ką galima išvežti. Neseniai iš Donbaso išvežta dar viena gamykla. Gamyklų grobimas prasidėjo dar 2014 m. Rusai įrenginius išveža tais vilkikais, kurie neva į Donbasą gabena humanitarinę pagalbą.

Buvęs Lenkijos gynybos ministras Romualdas Szeremietiewas interviu „TV Respublika“ jau tada sakė, kad bandė sudominti tarptautinę bendriją žiniomis apie Rusijos vykdomus plėšimus, bet niekam tai nebuvo įdomu: „Kodėl niekas nenorėjo tikrinti sunkvežimių, kurie grįždavo į Rusiją? Juk Rytų Ukrainoje buvo pastatytas visas karinės pramonės kompleksas, be kurio pagalbos rusų armija negali ne tik modernizuoti savo technikos, bet ir gaminti dabar naudojamos ginkluotės. Rusai bandys išvežti viską, ką pajėgs.“

Kremlius net nesistengia slėpti, kad iš Ukrainos išgabena ištisas gamyklas. Internete galima rasti filmukų, kuriuose rodomos Rusijos TV žinios apie tai, kaip Rusija „išgelbėjo“ dar vieną gamyklą nuo ukrainiečių agresijos ar bombardavimo. Rusai daugiausia plėšia karinės pramonės gamyklas, pavyzdžiui, gamyklą „Topaz“, gaminusią modernius radarus. Ukrainiečiai teigia, kad šie radarai gali susekti netgi amerikiečių lėktuvus su „Stealth“ technologija.

Į Čiuvašiją išvežta Luhansko mašinų gamykla, o į Rostovą – Luhansko elektromechaninių prietaisų gamykla, kurioje buvo gaminami kristalai, naudojami karinėje pramonėje. Tai labai brangi ir moderni įranga.

Krasnodone iš gamyklos „Junost“ demontuotos ir išvežtos praktiškai visos technologinės linijos, skirtos raketų elementams gaminti. Iš Luhansko rusai pagrobė amunicijos gamyklą. Bet rusams įdomios ir kitos gamyklos. Išplėštos ir į Rusiją išgabentos pakuočių gamykla „Poli-Pak“ ir santechnikos armatūros gamykla „Maršal“. Abi atsidūrė Voronežo srityje.

Kremlius tokiu būdu tęsia sovietų plėšikavimo tradicijas okupuotose žemėse. 1945 m. Raudonoji armija užgrobtoje Europos dalyje plėšė viską, ką galėjo išvežti. „Raudonarmiečiai yra blogesni nei bėgantys vokiečiai, niekada nežinosi, kas jiems dar pasirodys vertinga. Dingsta net bėgiai ir kitos geležinkelių instaliacijos“, – 1945-ųjų gegužės 30-ąją savo ataskaitoje rašė Žemutinės Silezijos Kozlo rajono meras.

Sovietai vogė traktorius, arklius, maistą, žemės ūkio mašinas ir visas gamyklas. Lenkijos istorikų teigimu, iš teritorijų, kurios po karo buvo atiduotos Lenkijai, į Rusiją buvo išvežta per 1000 gamyklų.

Speciali komunistinės Lenkijos vyriausybės operacinė grupė, kuri turėjo perimti vokiečių turtą, rašė iš Glivicių: „Dabar vyksta milžiniška mašinų, įrenginių ir žaliavos demontavimo ir išgabenimo akcija. Ne tik iš didelių ar vidutinio dydžio gamyklų, bet ir iš mažųjų. Gabenama be pertraukos – sunkvežimiais ir geležinkeliu. Grobia ir per šventes. Sovietų atstovai mums aiškina, kad paliks tik sienas ir pliką žemę, o visa kita išveš.“

Jau po Jaltos konferencijos buvo aišku, kad Stalinas aneksuos rytines prieškarinės Lenkijos žemes iki Bugo upės, o lenkams atiduos Vokietijos žemes iki Oderio. Vakarų sąjungininkai neprotestavo, o Potsdame oficialiai patvirtino Stalino pasiūlytą naująją tvarką. Komunistinė Lenkijos valdžia irgi sutiko su Stalino pasiūlyta tvarka ir su Kremliumi pasirašė sutartį.

Sutartyje buvo punktas, kad SSRS atsisako teisės į visą vokiečių turtą, liekantį naujosios Lenkijos teritorijose. Stalinas dar pridėjo lenkams 15 proc. visko, ką sovietai išveš iš Vokietijos. Praktika parodė, kad SSRS niekas net nesiruošė laikytis sutarties.

Lenkų istorikai tvirtina, kad grobimo mastai buvo milžiniški. Pavyzdžiui, Blachovnios miesto sintetinio benzino gamyklą beveik 8 tūkst. žmonių demontavo ir krovė į traukinius net 4 mėnesius. Išvežė absoliučiai viską, iki paskutinio vamzdžio. 164 tūkst. tonų įrenginių sukrauti reikėjo net 10 tūkst. vagonų. Panašiai pasielgė ir su sintetinio benzino gamykla Policėse, netoli Ščecino. Gamyklą demontavo iki 1946 m. lapkričio 1-osios.

Vokiečiai neturėjo savo naftos telkinių, tai natūralu, kad statė sintetinio benzino gamyklas, kuriose benzinas buvo gaminamas iš anglių. Tačiau kam tų gamyklų reikėjo sovietams – juk jie naftos turėjo į valias?

Sovietų Sąjungos ambasadorius Londone Ivanas Majskis rašė, kad SSRS po karo norėtų gauti reparacijų 40 tūkst. staklių. Taigi iš pradžių sovietų reikalavimai buvo gana kuklūs. Bet Sovietinei armijai artėjant prie Berlyno Stalino apetitas augo. Per specialiosios reparacijų komisijos posėdį I.Majskis jau tvirtino, kad „iš Vokietijos reikia išvežti viską, kas įmanoma“.

Kad sąjungininkai neprotestuotų, maršalas Klimentas Vorošilovas, kuris atstovavo Kremliui derybose su sąjungininkais, aiškino, kad taip daroma siekiant sumažinti Vokietijos potencialą, o SSRS reikia skubiai atkurti pramonę.

Sovietai apiplėšė ne tik buvusias vokiečių žemes, bet ir geresnes gamyklas iš teritorijų, kurios prieš karą priklausė Lenkijai. Taip į SSRS išgabenta Poznanės traktorių gamykla, Chožuvo ir Dombrovos Gurničos liejyklos bei aukštos įtampos elektros linijos iš Viršutinės Silezijos. Yra šaltinių, pagal kuriuos iš Bydgoščiaus kelių statybos „Oemler“ bendrovės pagrobti visi įrenginiai ir mašinos buvo pristatyti į Kauną.

Ir nors po karo SSRS labai greitai išaugo automobilių, traktorių, motociklų ir žemės ūkio mašinų gamyba, sovietams nepavyko paleisti nemažos dalies Europoje prisigrobtų gamyklų, ypač su moderniausiomis technologijomis.

Ne tik todėl, kad rusams trūko specialistų. Daug įrenginių buvo gabenama atviruose vagonuose, todėl staklės ir įrenginiai surūdijo, kol buvo pristatyti į paskyrimo vietą. Tokio likimo sulaukė ir sintetinio benzino gamykla iš Silezijos. Surūdijusius įrenginius rusai išmetė Makarevo laukuose, Vakarų Sibire. Vienas rusų tarnautojas savo ataskaitoje rašė, kad nebuvo kranų įrenginiams pakrauti, todėl darbininkai tampė juos per laukus ir daugumą sugadino.

1956 m. lapkritį Lenkijos delegacija, kuri Maskvoje vedė derybas dėl naujos ekonominės sutarties, prabilo apie kompensaciją dėl patirtos žalos. Bet Kremliaus vadai griežtai atsisakė apie tai kalbėti. Ir dar pagrasino, kad patys gali pareikalauti kompensacijų dėl Lenkijos „išvadavimo“. Lenkai dar prieš keletą metų bandė rusams priminti apie jų šlykštų elgesį Lenkijoje iškart po karo, bet atsakymas buvo toks pat griežtas kaip ir 1956 m.

Taigi tikėtis, kad ir Lietuvai pavyks kada nors išsireikalauti kompensacijos už kraštui SSRS padarytą žalą, yra nerealu.

"Scanpix" nuotr.

Apie įvykius Donbase vis labiau kalbama kaip apie įšaldytą konfliktą. Situacija šiame regione iš esmės apibūdinama kaip „nei karas, nei taika“. Įtampa išlieka, abi šalys (Ukrainos kariuomenė ir Donbaso pseudoseparatistai) yra pasirengusios atnaujinti karo veiksmus, tačiau kol kas laikosi nominalios taikos. Žinoma, kartkartėmis būna pavienių susišaudymų (tai irgi būdinga įšaldyto konflikto situacijai), tačiau apie platesnio pobūdžio karo veiksmus kol kas nekalbama. Tačiau tai nereiškia, kad situacija Ukrainoje iš esmės taisosi.

Viktor Denisenko, geopolitika.lt

Vis plačiau aptariamos naujos grėsmės, kurios atsiranda po plonu trapios taikos šydu. Pasak nerimastingų prognozių, Ukraina gali susidurti su naujomis agresijos formomis jau artimiausiu metu. Pabandykime apžvelgti pagrindines nerimą keliančias tendencijas.

Įšaldyto konflikto situacija iš esmės legalizuoja šiuos kriminalinius režimus ir jų valdymo principus.

Pirmiausia vadinamosios „liaudies respublikos“ tebėra aktualus galvos skausmas Kijevui. Pseudoseparatistų kontroliuojamos teritorijos vis dar lieka pilkosiomis zonomis, kurias valdo kriminaliniai režimai. Čia veikiantys neteisėti ginkluoti susivienijimai prisiima valdžios ir teisėsaugos funkcijas. Tai lemia šių teritorijų degradavimą – įšaldyto konflikto situacija iš esmės legalizuoja šiuos kriminalinius režimus ir jų valdymo principus.

Kita vertus, ši problema yra tik ledkalnio viršūnė. Labiau nerimauti dėl Ukrainos ateities verčia kiti signalai.

Pranešama, kad gruodžio pradžioje Ukrainos saugumo tarnyba likvidavo prorusiškų diversantų grupuotę. Operacija vyko ne kur nors Donbase, o šalies sostinėje – Kijeve. Be to, diversantai priešinosi, per įvykusį susišaudymą vienas specialiųjų pajėgų būrio „Alfa“ kovotojas žuvo, kitas buvo sužeistas. Nukautas buvo ir vienas iš diversantų grupės narių.

Operacijos metu sulaikyti Rusijos ir Ukrainos piliečiai. Taip pat aptikta nemažai nelegalių ginklų bei sprogmenų. Ukrainos saugumo tarnybos atstovai teigia, kad grupuotė rengėsi teroro aktams, kurie turėjo destabilizuoti situaciją valstybėje, pasėti paniką, pakirsti visuomenės pasitikėjimą valdžia ir jėgos struktūromis.

Aprašytas įvykis jau nebe pirmas tokio pobūdžio pavojaus signalas Ukrainoje. Panaši teroro aktus rengusi grupė likviduota Kijeve ir rugsėjo pradžioje. Tada buvo pranešta, kad sulaikyti vienos iš vadinamųjų prorusiškų visuomeninių organizacijų atstovai. Šią teroristų grupę buvo subūręs iš Rusijos atvykęs žmogus, o jam talkino Ukrainos piliečiai.

Visa pateikta informacija leidžia daryti tam tikras išvadas apie tai, kaip keičiasi Maskvos uoliai slepiamos agresijos prieš Ukrainą taktika.

Beje, ir per operaciją gruodžio mėnesį nukautas diversantų grupės narys buvo gana įdomi asmenybė. Nustatyta, kad tai 50-metis Olegas Mužčilas. Ukrainos specialiosios tarnybos teigia, jog jis buvo susijęs su Rusijos federalinio saugumo tarnyba, naudojosi keliais vardais ir pasais. Anksčiau O.Mužčilas yra kovojęs savanorių, kariaujančių Donbase prieš separatistus, gretose. Pranešama, kad jis kariavo struktūrose, susijusiose su dešiniųjų radikaliųjų jėgų susivienijimu „Pravyj sektor“ („Dešinysis sektorius“). Tai patvirtina ir patys šios organizacijos atstovai, pabrėždami, kad rugpjūčio 31 d. O.Mužčilas oficialiai paliko jų gretas.

Visa pateikta informacija leidžia daryti tam tikras išvadas apie tai, kaip keičiasi Maskvos uoliai slepiamos agresijos prieš Ukrainą taktika. Akivaizdu, kad aktyvioji karinė operacija, kurią forsavo Rusija, 2014 m. rugpjūtį pasiuntusi į pagalbą vadinamiesiems separatistams reguliariosios kariuomenės dalinius (Maskva iki šiol atkakliai neigia šį faktą), įstrigo.

Teroristiniai susivienijimai Luhansko liaudies respublika ir Donecko liaudies respublika nėra pajėgūs plėsti savo kontroliuojamas teritorijas. Jie galėtų daryti tai tik su tiesiogine Rusijos pagalba, tačiau atrodo, kad Kremlius jau nebeplanuoja jiems jos teikti.

Tikėtina, kad Kremlius iš tikrųjų pamatė, jog jo ukrainietiška avantiūra subliuško.

Maskva pakeitė vektorių ir įsivėlė į karą Sirijoje. Ji neturi pakankamai potencialo kovoti dviem frontais (ypač prastėjant ekonominėms sąlygoms šalies viduje ir krintant naftos kainoms pasaulinėje rinkoje). Taip pat vargu ar karas dviem frontais buvo Maskvos planuotas.

Tikėtina, kad Kremlius iš tikrųjų pamatė, jog jo ukrainietiška avantiūra subliuško. Kaip buvo rašoma ankstesniuose straipsniuose, Donbase Maskva iš esmės nepasiekė didesnių laimėjimų. Jos veiksmų rezultatas – dvi teritorijos, kurias valdantys du smulkūs vietiniai diktatoriai (Igoris Plotnickis Luhanske ir Aleksandras Zacharčenka Donecke) gyvena iš rusiškų pinigų.

Kita vertus, Minsko susitarimai tapo tam tikrais spąstais ne vien Kijevui, bet ir Kremliui. Vakarai tiesiogiai susiejo sankcijų klausimą su šių susitarimų įgyvendinimu. Vadinasi, bandydamas kurstyti didesnį konfliktą, kuris galbūt leistų Maskvai tikėtis naujų teritorinių laimėjimų „Ukrainos fronte“ (gal net sausumos koridoriaus į Krymą), Kremlius rizikuotų patirti dar stipresnį ekonominį spaudimą. Be to, Vakarai iš esmės spėjo atsipeikėti po žaibiškai įvykdyto Krymo užgrobimo ir vėlesnių įvykių.

Maskva keičia taktiką. Ukrainai gali grėsti terorizmo pavojus.

Maskva yra praradusi pasitikėjimą, jos veiksmai dabar įdėmiai stebimi. Vadinasi, į naujus įžūlius Rusijos veiksmus gali būti atsakyta jėga (tai rodo ir incidentas su rusišku bombonešiu, pažeidusiu Turkijos oro erdvę). Maskvai dabar reikia turėti tai galvoje.

Tokioje situacijoje Kremliui tenka kurti kitokias strategijas. Straipsnio pradžioje aprašyti įvykiai leidžia daryti prielaidą, kad Maskva keičia taktiką. Ukrainai gali grėsti terorizmo pavojus.

Tokiu atveju grėsmė neapsiribos vien pafrontės zona ar rytine Ukrainos dalimi.

„Karas“ gali persimesti į visą šalies teritoriją. Dvi šiame straipsnyje paminėtos istorijos byloja, jog kol kas taikomasi į sostinę, ir tai suprantama. Tokio „karo“ tikslas, kaip jau minėta, būtų destabilizacinio pobūdžio. Sėkmingai įgyvendintos diversijos aiškiausiai parodytų, kad šalies valdžia ir jėgos struktūros nesugeba užtikrinti žmonių saugumo.

Didelis pavojus tas, jog destabilizuoti situaciją Ukrainoje šiandien iš tikrųjų nėra sudėtinga. Kaip ir buvo prognozuota, po Maidano pakilimo prasidėjo atoslūgis. Dalis žmonių jaučiasi nuvilti ar net apgauti – krinta pasitikėjimas valdžia, nepasitenkinimą kelia ir ekonominė šalies padėtis.

Korupcija tebėra viena didžiausių nekarinių Ukrainos problemų, nors greitai jau bus dveji metais po Maidano. Negyjančia žaizda lieka Donbasas, jo ateitis labai miglota.

Diversantų karas, kurio židiniai gali netikėtai suliepsnoti tai vienoje, tai kitoje vietoje, galėtų turėti katastrofiškų pasekmių.

Čia pat būtina paminėti ir skandalus bei nesutarimus, kurie krečia Ukrainos valdžią (iš naujesnių – Odesos gubernatoriaus Michailo Saakašvilio ir vidaus reikalų ministro Arsenijaus Avakovo konfliktas).

Tokioje situacijoje diversantų karas, kurio židiniai gali netikėtai suliepsnoti tai vienoje, tai kitoje vietoje, galėtų turėti katastrofiškų pasekmių. Tačiau tokios pasekmės atitiktų geopolitinius Rusijos interesus – chaosas politiniame ir visuomeniniame Ukrainos gyvenime sužlugdytų visas „europietiškas“ šios valstybės svajones, atitolintų integracijos į Vakarų pasaulio struktūras galimybę.

O Rusija, pasirinkus diversantų karo taktiką, formaliai liktų nuošalyje ir tenkintųsi esama padėtimi (ištikta krizės Ukraina neturėtų jėgų kelti Krymo klausimo) ar net lauktų tinkamo momento naujam smūgiui.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas geopolitika.lt 2015 m. gruodžio 23 d.

Karas Ukrainoje. „Minskas 2“, arba antrasis bandymas rasti kompromisą su Rusija, baigėsi to pačiu – nesėkme.

Vasario 12 d. po visą naktį vykusių derybų, per kurias Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas elgėsi lyg mokyklos direktorius, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as daugiausia tik klausėsi, lyg prasikaltusio Petro Porošenkos tėvai, buvo paskelbta apie 11 punktų susitarimą. Tačiau Kremlius tą susitarimą aiškina vienaip, Ukraina – visai kitaip, o Vakarų lyderiai pateikia dar ir savo interpretaciją. Vien jau to, atrodo, pakaktų konstatuoti, kad sutartis nieko verta.

Štai Kremliaus paskelbtame sutarties tekste numatomas visų neteisėtų grupuočių nuginklavimas ir užsienio karių bei ginkluotės išvedimas, Ukrainos „konstitucinė reforma“ ir dalyvavusiųjų kovos veiksmuose amnestija. Pagal vienuoliktą sutarties punktą numatoma iki 2015 m. pabaigos Ukrainos konstitucijoje įtvirtinti decentralizaciją ir ypatingą statusą atskiriems Donecko ir Luhansko sričių regionams. Kremliaus paskelbtame dokumento tekste taip pat teigiama, kad turi būti atkurtas pensijų ir kitų išmokų mokėjimas Donecko ir Luhansko srityse, taip pat bankų veikla. Dokumente numatyta, kad neįgyvendinusi vienuolikto punkto Ukraina neatgaus savo išorinės sienos kontrolės.

O štai P.Porošenka po derybų pabrėžė, kad dėl autonomijos ar federalizacijos Ukrainos rytuose net nebuvo tariamasi.

Tiesa, abu prezidentai vienodai pranešė, kad per naktį Minske vykusiose taikos derybose sutarta Rytų Ukrainoje nuo praėjusio sekmadienio laikytis paliaubų, taip pat sutarta dėl sunkiosios ginkluotės atitraukimo iš 50 km pločio buferinės zonos bei apsikeitimo įkaitais.

Prieš savaitę kaip nemažas pasiekimas galėjo atrodyti ir tai, kad per viršūnių susitikimą parengtą dokumentą, numatantį priemones, kuriomis bus įgyvendinamas pernai rugsėjį Baltarusijos sostinėje pasirašytas taikos planas, pasirašė ir vadinamoji Ukrainos kontaktinė grupė, sudaryta iš Kijevo, separatistų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovų. Tarp susitarimų – ir separatistų pažadas nutraukti ugnį nuo šeštadienio, vasario 15 d., 24 val.

Tačiau viena yra pasirašyti, visai kas kita – laikytis susitarimo. Ukrainos kariškiai dar šeštadienį pareiškė, kad prorusiškų separatistų puolimas šalies rytuose nesusilpnėjo, o per parą buvo pranešta apie 120 atskirų atakų.

Ir nors A.Merkel vis drąsinosi sakydama, kad „dar yra vilties“, sekmadienį iš karto po vidurnakčio įsigaliojus paliauboms, Ukrainos antiteroristinių operacijų (ATO) pajėgos paskelbė apie provokaciją – kad separatistai Bezymianos gyvenvietėje iš salvinių raketinių sistemų „Grad“ ėmė šaudyti į Rusijos teritoriją Samsonovo kryptimi.

Luhansko srityje buvo šaudoma minosvaidžiu. Ukraina apie tai pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Rusijos pusei, kad pastaroji imtųsi veiksmų šaudymui nutraukti. Taigi apie pasiryžimą laikytis paliaubų galima tik pasvajoti, apie karo pabaigą – juo labiau.

O štai apie F.Hollande’o žodžius, esą Minsko derybos buvo lemiamos, galima pasakyti tik tai, kad jos išties buvo lemiamos pagaliau įsisąmoninant, jog Rusija žaidžia tik pagal savo taisykles, o visi kiti šio žaidimo dalyviai naiviai mano, kad dalyvauja jų kūrime.

Juk, nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, Rusija vis dar užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris vyksta vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. O antrasis Minsko susitarimas dėl paliaubų ir politinio konflikto Ukrainoje sureguliavimo, pasak Ukrainoje dirbančio Rusijos žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo, yra tik taktinis Rusijos žingsnis, po kurio bus „eilinis puolimas“.

„Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis įžvelgia tik vieną, kad ir nelabai džiugų, pranašumą: Minsko susitarimas dėl paliaubų rytinėje Ukrainoje bent jau sušvelnina Ukrainos pralaimėjimą kare, kurio ji niekada negalėjo laimėti. „Tačiau manau, jog tai nėra paskutinis aukščiausio rango derybų raundas, nes per šį derybų maratoną pasiektas susitarimas yra pernelyg prieštaringas, kad veiktų ilgalaikėje perspektyvoje“, – teigia analitikas.

Juk kiek gali trukti susitarimas, kuriuo abi pusės įsipareigojo daryti tai, ko nė viena daryti nenori ir net nemano, kad turėtų? Pavyzdžiui, Kijevas turėtų įgyvendinti dar rugsėjį priimtą įstatymą dėl specialaus statuso suteikimo separatistų kontroliuojamoms teritorijoms. Be to, Kijevas įpareigotas surengti vietos savivaldos rinkimus šiose teritorijose ir aiškiai apibrėžti sienas, remiantis rugsėjo sutartimi. Tačiau vien tai yra akivaizdus prieštaravimas, nes pagal naująją sutartį separatistams paliekamos jų užimtos teritorijos, kurios dabar formaliai bus valdomos iš Kijevo, tačiau kariniu požiūriu kontroliuojamos separatistų. Be to, nutolstant nuo rugsėjo susitarimo, Ukrainai sienos su Rusija kontrolė bus grąžinta tik 2015 m. pabaigoje, kai bus surengti vietos savivaldos rinkimai ir įgyvendinta konstitucinė reforma, garantuojanti nuolatinę autonomiją separatistų regionams, apimantiems ir du didžiausius rytinės Ukrainos miestus – Donecką ir Luhanską.

Apie šią reformą, pasak L.Beršidskio, kalbama ir sutartyje, kurioje numatyta, kad šių teritorijų valdžia galės formuoti savo policijos pajėgas ir turės įtakos skiriant prokurorus bei teisėjus. Ukraina neturės galios atimti įgaliojimus iš vietos savivaldos pareigūnų, o autonominiai regionai galės pasirinkti savo oficialią kalbą, kuri neabejotinai bus rusų, o ne ukrainiečių.

L.Beršidskis visa tai vadina laiko bomba, kurią Rusija gali detonuoti bet kuriuo metu, jei tik nebus patenkinta Ukrainos veiksmais.

Derybų rezultatais ne itin džiaugiasi ir kiti jų dalyviai, ypač Vokietija. Šalies užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris apgailestauja, kad sutartis tarp Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių dėl Ukrainos krizės nėra tai, ko Vokietija būtų norėjusi. Mat derybų sutartis yra, galima sakyti, niekinė, o jos nesilaikant kitas NATO ir ES šalių žingsnis gali būti Ukrainos rėmimas ginklais. To A.Merkel nenorėtų visų labiausiai.

Ji vis dar šventai tiki diplomatijos galia ir labiau už viską bijo karo. Ji ne kartą yra sakiusi, kad konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos negali būti išspręstas karinėmis priemonėmis, ir griežtai pasisako prieš ginklų siuntimą Ukrainos pajėgoms.

Šiek tiek kitokios pozicijos laikosi Prancūzija, kuriai didžiausias galvos skausmas dabar yra ne Rusijos ir Ukrainos konfliktas, o laivo „Mistrali“ perdavimo Rusijai problema. Jei ne kitų šalių spaudimas, F.Hollande’as „Mistralį“, reikia manyti, jau seniai būtų atidavęs į Rusijos rankas. Tačiau pernai lapkritį Prancūzija nenoromis nukėlė „Mistralio“ perdavimo terminą, o sausį atidėjo jį neribotam laikui, „iki tolesnio pranešimo“.

Maskva perspėjo, kad pareikalaus didelės kompensacijos, jeigu šis sandoris bus visiškai atšauktas, o nuo to laiko abiejų pastatytų laivų likimas lieka neaiškus.

Kitoje stovykloje – noru ginkluoti Ukrainą degančios šalys, pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija. Tiesa, JAV prezidentas Barackas Obama prieš kelias dienas pareiškė, kad atidedamas prieštaringai vertinamo sprendimo dėl Ukrainos apginklavimo priėmimas, tačiau jei paliaubos tarp Rusijos ir Ukrainos neveiks, sprendimas gali būti priimtas jau artimiausiu metu.

Beje, galima numanyti, kad būtent dėl to prieš pat Minsko derybas A.Merkel paskubomis nulėkė į Vašingtoną – ji greičiausiai prašė B.Obamos duoti nors truputį laiko ir palaukti su ginklais.

Tačiau laikas – ne jos pusėje. Juolab kad apginkluoti Ukrainą labai entuziastingai siekia ir Didžioji Britanija. „Mūsų šalis pasilieka sau teisę ginkluoti Ukrainą ir neleis ukrainiečių armijai žlugti. Kiekviena NATO aljanse esanti valstybė pati sprendžia, ar tiekti legalius ginklus Ukrainai“, – parlamente pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas.

Pasak jo, Rusija „apsunkino savo pirminio įsiveržimo padarinius“, teikdama karinę paramą savo „įgaliotiniams“, kovojantiems karo draskomoje Rytų Ukrainoje. Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės NATO „laikosi bendros nuomonės, kad šio konflikto negalima išspręsti karinėmis priemonėmis, bet mes negalime leisti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms žlugti“, – vingriai kalba diplomatas.

Kitokią nuomonę šiuo klausimu turi Lenkija. Mūsų kaimynės gynybos ministras Tomaszas Siemoniakas aiškina, kad Lenkija nesiųs gynybinių ginklų Ukrainai. Nors Lenkija Ukrainai jau yra nusiuntusi maisto produktų, drabužių, antklodžių siuntą, vertinamą 4 mln. eurų, ir ketina dar kartą suteikti panašios pagalbos, tačiau apie galimą ginklų tiekimą Ukrainai bent kol kas esą negali būti nė kalbos.

Tiesa, jis neatmeta galimybės Ukrainą ginkluoti ateityje, o vien tai, kad su Lietuva, kuri kol kas vienintelė iš NATO šalių viešai pranešė apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, yra kuriama bendra karinė brigada, – gana iškalbingas faktas.

Beje, ši brigada, sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karių, pirmas bendras pratybas gali surengti dar šį rudenį. Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas priduria, kad į brigados štabą Liubline Lietuva šiemet siųs šešis karius.

Kokią Rusijos reakciją gali sukelti Ukrainos rėmimas ginklais, sunku prognozuoti. NATO pajėgų vyriausiasis vadas JAV generolas Philipas Breedlove’as perspėja, kad bet koks žingsnis aprūpinant Ukrainą gynybiniais ginklais „gali sulaukti Rusijos reakcijos“, o reakcija galinti būti ir gana aštri.

„Bet ką darydami privalome įvertinti, ar tai priartins prie politinio sprendimo, kurio mes čia ieškome. Taigi bet kokia pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į tai, kokia, kaip mes spėjame, bus Rusijos reakcija“, – atsargiai kalba NATO kariuomenės vadas.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen įsitikinusi, kad ukrainiečių aprūpinimas ginklais, kurių jiems reikia gynybai, gali turėti ir „netikėtų bei lemtingų pasekmių“, nes ginklų tiekimas yra ugnies skatinimas. „Ir jis gali suteikti Kremliui dingstį tiesiogiai įsikišti į šį konfliktą“, – perspėja Vokietijos gynybos ministrė.

JAV senatoriaus Johno McCaino nuomone, V.Putinas nesiima atviro puolimo bijodamas prarasti palaikymą šalies viduje. Tačiau V.Putinas greičiausiai pajustų palengvėjimą, jei JAV nuspręstų Ukrainai tiekti karinę pagalbą. Tada jis rusams pagaliau galėtų „pasakyti apie karą“ ir paaiškinti, kad kariauja su kur nereikia besikišančiomis JAV, o ne su nualinta ir kultūriškai artima Ukraina.

Žinoma, pati Ukraina jau seniai tvirtina, kad kariauja su Rusija, o ne su vietinėmis grupuotėmis ar sukilėliais. „Kiek įrodymų pasauliui dar reikia, kad pripažintų akivaizdų faktą – Ukrainoje yra užsienietiška karinė įranga, samdiniai, Rusijos kariniai instruktoriai ir reguliariosios pajėgos“, – yra sakęs Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Po jau dabar žlungančios ką tik sudarytos „paliaubų“ sutarties P.Porošenka žada imtis ir kito, galima sakyti, lemiamo žingsnio – skelbti Ukrainoje karinę padėtį. „Jei nuo taikos proceso būtų nukrypta ir prasidėtų ar tęstųsi didelio masto karinė agresija, pažadu, kad karo padėtis bus paskelbta nieko nelaukiant“, – teigia Ukrainos prezidentas.

Žinoma, gaila, kad kitas žingsnis po paliaubų yra karinės padėties skelbimas. Tačiau atrodo, kad Minske tyčia ar netyčia pavyko susitarti būtent dėl karo, o ne dėl taikos.

Ukrainos „karo ir taikos“ laiko juosta

2014 m. kovo 1 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gavo Rusijos Dūmos leidimą įvesti karius į Ukrainą.

Kovo 6 d. Krymo Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Kovo 11 d. Krymo parlamentas balsavo ir priėmė nepriklausomybės nuo Ukrainos deklaraciją. Už ją balsavo 78 iš 100 parlamento narių.

Kovo 12 d. Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas JAV susitiko su prezidentu Baracku Obama aptarti susidariusios padėties Ukrainoje ir Kryme. Abu lyderiai griežtai perspėjo Rusiją, kad Ukraina neišsižadės savo suverenumo.

Kovo 15 d. Ukrainos atstovas prie JT apkaltino Rusiją išlaipinus savo karius Ukrainos teritorijoje už Krymo ribų (Arabato nerijoje) ir teigė, kad Rusija pradeda Ukrainos okupaciją. Donecke įvyko susirėmimai tarp prorusiškų jėgų ir saugumo pareigūnų – protestuotojai įsiveržė į saugumo pastatą ir iškėlė Rusijos vėliavą.

Kovo 16 d. įvyko tik Rusijos ir Krymo valdžios pripažįstamas Krymo referendumas. Jo rezultatai parodė, kad 96,77 proc. dalyvavusių gyventojų pasirinko pirmą pateiktą variantą, tai yra pareiškė norą jungtis prie Rusijos.

Balandžio 7 d. separatistai okupavo Donecko srities administracinį pastatą ir paskelbė nepriklausomybę nuo Ukrainos.

Balandžio 15 d. Ukrainos parlamentas paskelbė, kad Krymas laikinai yra Rusijos okupuota teritorija.

Balandžio 17 d. tradicinės „Tiesioginės telefono linijos su prezidentu“ laidos metu V.Putinas pripažino, kad Krymo pusiasalio įvykiuose kartu su Krymo savigynos būriais dalyvavo ir Rusijos karinių pajėgų kariai.

Gegužės 11 d. Donecko ir Luhansko separatistai surengė referendumą dėl nepriklausomybės.

Rugsėjo 5 d. Minske įvyko Ukrainos, Rusijos, ESBO ir Ukrainos separatistų atstovų pasitarimas. Tą pačią dieną po ilgų atidėliojimų ES įvedė naujas sankcijas Maskvai, įskaitant finansavimo apribojimus kai kurioms Rusijos valstybinėms įmonėms ir įtakingų rusų politikų turto įšaldymą.

Vasario 13 d. Minske įvyko naujos derybos, kuriose dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Pasirašius 11 punktų sutartį, kurioje, be kita ko, numatytas ugnies nutraukimas, Ukrainos rytuose toliau tęsėsi apšaudymai, o P.Porošenka perspėjo apie galimą karinės padėties šalyje paskelbimą.

Rima Janužytė

Minskas-1

2014 m. Rugsėjo 5-osios sutarties protokolas

1. Užtikrinti nedelsiamą ugnies nutraukimą iš abiejų pusių.

2. Užtikrinti ESBO režimo laikymąsi dėl nusiginklavimo monitoringo ir patikrinimo.

3. Įgyvendinti Ukrainoje valdžios decentralizavimą, įskaitant Ukrainos įstatymo „Dėl laikinų vietinių valdžios institutų kai kuriose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso) priėmimą.

4. Užtikrinti nuolatinį Rusijos ir Ukrainos valstybės sienos monitoringą ir patikrinimą, kurį įgyvendins ESBO, sukurti saugumo zoną pasienio tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos regione.

5. Nedelsiant paleisti įkaitus ir neteisėtai sulaikytus asmenis.

6. Priimti įstatymą, draudžiantį persekioti ir bausti asmenis, susijusius su įvykiais Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose.

7. Tęsti įtraukiantį nacionalinį dialogą.

8. Imtis veiksmų, kad būtų pagerinta humanitarinė padėtis Donbase.

9. Užtikrinti pirmalaikius vietos savivaldos rinkimus pagal įstatymą „Dėl laikinos tvarkos ir laikinos vietos valdžios konkrečiose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso).

10. Patraukti nelegalias ginkluotas grupes, karinę įrangą, kovotojus ir samdinius iš Ukrainos teritorijos.

11. Priimti programą dėl ekonominio Donbaso regiono atgaivinimo.

12. Užtikrinti konsultacijų dalyvių asmeninį saugumą.

Minskas-2

2015 m. Vasario 13-osios taikos planas

1. Nedelsiant ir visiškai nutraukti ugnį nuo vasario 15 dienos.

2. Atitraukti ginkluotę ir sukurti saugumo zoną. Sunkioji ginkluotė turi būti atitraukta mažiausiai 50 km atstumu, o raketinės sistemos – net 140 km atstumu. Ukrainos kariai ginkluotę turi atitraukti nuo dabartinės fronto linijos, o separatistai – nuo ankstesnėje Minsko sutartyje numatytos linijos. Ši procesą kontroliuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.

3. Užtikrinti efektyvų ugnies nutraukimo ir ginkluotės atitraukimo monitoringo procesą.

4. Pirmą dieną po ginkluotės atitraukimo pradėti dialogą apie vietos valdžios rinkimus vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose pagal Ukrainos įstatymus ir apie būsimą šių rajonų ypatingąjį statusą.

5. Amnestija visiems dalyvavusiems kovos veiksmuose. Tam turi būti priimtas specialus įstatymas, kuris draus persekioti kovų dalyvius.

6. Paleisti visus belaisvius ir apsikeisti jais.

7. Sudaryti sąlygas gauti ir naudotis tarptautine humanitarine pagalba visiems, kuriems jos reikia.

8. Atkurti Ukrainos ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų socialinius ir ekonominius ryšius, atnaujinti pensijų, socialinių išmokų bei kitų išmokų mokėjimą. Dėl to Ukrainai šiose teritorijose reikės atkurti bankų veiklą. Prancūzija ir Vokietija įsipareigoja techniškai padėti atkurti bankų veiklą ir ieškoti galimybių sukurti tarptautinį socialinių išmokų mokėjimo mechanizmą.

9. Visiška Ukrainos valdžios sienos su Rusija kontrolė visoje konflikto zonoje. Sienos kontrolės įgyvendinimas turi būti pradėtas iš karto po vietos valdžios rinkimų ir tęsiamas konsultuojantis su šių teritorijų vadovais. Ukrainos valdžia sienos kontrolę turi visiškai perimti iki 2015 m. pabaigos, bet su sąlyga, kad bus laikomasi vienuolikto susitarimo punkto.

10. Stebint ESBO atstovams išvesti iš Ukrainos teritorijos visas ginkluotas užsienio formuotes, karinę techniką ir samdinius. Nuginkluoti visas neteisėtas grupes.

11. Ukrainos konstitucinė reforma. 2015 m. pabaigoje turi būti priimta nauja Ukrainos konstitucija, kurioje numatyta decentralizacija bei ypatingas statusas atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams.

Geopolitika. Karas Ukrainoje pakeitė Europos ir Rusijos santykių suvokimą, tačiau tai iki šiol negalioja Serbijai, kuri vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio į Europos Sąjungą.

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą, Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtaką ir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje ir pati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Rusijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, istorija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šalimis yra vienintelės Europos valstybės (neskaičiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidėjusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiek Makedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiškė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekonominius interesus, o ne galvoti apie bendrus ES veiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėl to, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija, mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų nacionalinis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija ir Kinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžiantis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisaras Johannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijai apsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystės Bendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derinti savo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingais klausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kol kas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė. Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politinių Bosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusių po pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisidėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau už Rusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu 2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavus Krymą bei toliau eskaluojant konfliktą Rytų Ukrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantis Belgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugimo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės, Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezidentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėtojant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą ir draugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“. Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis paradas buvo keturiomis dienomis paankstintas vien tam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktūroje – absoliuti vienvaldystė. Prezidentas T.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais, keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropietišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. O parlamento rinkimuose pernai triumfavo T.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangos partija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuose ji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėl turėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Vis dėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnis politinių partijų spektras, į koaliciją buvo pakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socialistų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijos radikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusikaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole teisiamas Vojislavas Šešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesutapęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų perėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Jugoslavijos informacijos ministerijai vadovavęs Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siekti kaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė dažnai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybę paskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbų tapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausimas tapo svarbiausias Serbijos politikoje. Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politika dažniau būna paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais, – lengviausia elektoratą patraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą ar istorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiant praktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip galima gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančią šalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti su nusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija, 2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos teritorinį vientisumą ir niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės. Tokia parama Serbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvų Rusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik strategine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynėja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudėtinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47 proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalį į Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir geranoriškumas yra labiau mitas nei tikrovė: 2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijoje investavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maždaug 4,5 proc. visų užsienio investicijų. Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamų prekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7 proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškantys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijos kryptimi: didžiausios serbų bendruomenės telkiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainių perlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimu turėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbija itin palankiomis sąlygomis koncernui „Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių ir svarbiausių įmonių šalyje – dujų kompanijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą. Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuoti naftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimo rinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net 82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“ taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šalies Banato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomis sąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybą Serbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jau įstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto – maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti per Serbijos teritoriją. Taip menama ekonominė Serbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo realia energetine priklausomybe.

V.Putino  pastangos susigrąžinti didžiausią Vakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zoną pastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbus apie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijoje pradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikė Serbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šalies geležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500 milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Tais pačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yra logiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa, siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprinti pagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalumą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasirašymo sakė Serbijos gynybos ministras Nebojša Rodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja. Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje, abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pirmose istorijoje bendrose karinėse pratybose, kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausybės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos į Belgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton ir tuometis ES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jau netrukus raudonas kilimas buvo ištiestas ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijos ir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijos narės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekam nepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprinti savo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžiami rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijos programos, veikia interneto portalai, registruojamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijos galią skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos. Šiomis priemonėmis siekiama pateikti rusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją, tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlyti savąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo, NATO bombardavimų, Balkanų karų interpretaciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėginama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiant svetimas europietiškas vertybes ar keliamą grėsmę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyvenančios serbų tautinės mažumos. Išnaudodama jų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas, nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šalių politinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtaka juntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dviejų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių. Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas – dažnas svečias Maskvoje, o jo pozicija užkerta kelią itin neefektyvios politinės valstybės sistemos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesantaiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuolat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansinę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuoti Bosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos priklausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinė serbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jų manymu, per menkomis Serbijos pastangomis susigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtikrinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasirašė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, o ne Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiai išnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairią humanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbai čia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po daugelio metų parama narystei ES Serbijoje nukrito žemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kad referendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų „taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertina teigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiausiomis šalimis laikomos Rusija, Graikija ir Kinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija, tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystė prisidėtų prie bendros europinės tapatybės kūrimo ar bendros ekonominės politikos veiksmingumo? Viena aišku: Europai susikoncentravus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje, būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnai apie save priminusio regiono.

Dovaidas Pabiržis