Vokietija – viena svarbiausių ES atramų, patikima NATO partnerė. Tačiau vokiška mintis yra sukūrusi ir labai žiaurių žemyno pertvarkos planų. Palyginti su jais, NATO ir ES atrodo „laimingi bilietai“.

Pritas Buttaras

Atrodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje apie galimus teritorinius pertvarkymus Rytų Europoje buvo atliktos kelios studijos; per Niurnbergo teismo procesą obergrupenfiureris Erichas fon dem Bach-Zelewski paliudijo, kad šias diskusijas prižiūrėjo Heinrichas Himmleris. 1940 m. pradėta planuoti konkrečiau, ir galop atsirado dokumentų komplektas, pavadintas „Generalplan Ost“. Įvykių grandinę, atvedusią prie „Generalplan Ost“, nustatyti sunku, nes daug su planu susijusių dokumentų sąmoningai sunaikinta paskutinėmis karo dienomis.

Štandartenfiureris Hansas Ehlichas Niurnberge prisipažino buvęs atsakingas už plano parengimą. Nors iki karo pabaigos neišliko nė vieno egzemplioriaus, remiantis jo liudijimu ir fragmentiškais dokumentais bei laiškais, pavyko atkurti didžiąją plano dalį. Nepaprastai svarbus pasirodė dr. Ericho Wetzelio dokumentas „Stellungnahme und Gedanken zum Generalplan Ost des Reichsführers-SS“ („Nuomonė ir mintys apie SS reichsfiurerio generalinį planą ~Rytai~“). Šiame

kritiniame „Generalplan Ost“ įvertinime yra nemažai informacijos apie plano turinį.

Reichskomisariatai

Rengiant planą daug lėmė asmeninės Alfredo Rosenbergo mintys. Jis siūlė buvusią caro imperiją padalyti į kelias dalis – reichskomisariatus: Ostlandą, sudarytą iš Baltijos šalių, Moskoviją, nuo Maskvos nutįstančią iki Uralo ir Barenco jūros, Ukrainą ir Kaukazą. Rosenbergas pageidavo sukurti ir penktą regioną, plačiu ruožu besidriekiantį pietine Sovietų Sąjungos dalimi netoli sienos su Iranu ir Afganistanu, bet Hitleris liepė šios idėjos atsisakyti ir dėmesį sutelkti į keturis regionus vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje.

Šiuo etapu Rosenbergo įtaka jau buvo gerokai pablėsusi. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis parašė knygą „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“ („XX a. mitas“), kurioje išsamiai išdėstė rasinę teoriją, ypač akcentuodamas „žydų klausimą“. Nors knyga buvo gerai perkama, nedaug aukšto rango nacionalsocialistų galėjo pasigirti perskaitę visą veikalą ar pripažinti laiką ją naudingu savo įsitikinimų papildymu. Hitleris knygą sukritikavo kaip „medžiagą, kurios niekas negali suprasti“.

Vokiečių planams įsiveržti į Sovietų Sąjungą pasiekus konkretaus ir išsamaus rengimo stadiją, Rosenbergas 1941 m. buvo paskirtas naujai įsteigtos Okupuotųjų Rytų teritorijų reichsministerijos (~Reichsministerium für die besetzten Ostgebiete~, dažnai trumpintos iki ~Ostministerium~ – Rytų ministerija) vadovu. Tos ministerijos personalo kokybė, mažų mažiausiai, buvo labai marga:

Ministerijas paraginus pagal nustatytas kvotas aprūpinti valstybės tarnautojais naująjį ~Führerkorps Ost~… [šios] tokį paraginimą palaikė puikia proga atsikratyti asmeninių priešų, bjaurių įkyruolių ir nekompetentingų kėdžių šildytojų… [tai lėmė, kad radosi] spalvinga bei atsitiktinė sankaupa gauleiterių, kreisleiterių, Darbo fronto pareigūnų ir įvairiausio rango SA [~Sturmabteilung~, arba „smogiamasis būrys“, paramilitarinis nacių partijos sparnas prieš karą] vadų, kurie civilinėje administracijoje gavo aukštus postus išklausę kelias įžangines paskaitas, perskaitytas Rosenbergo kadrų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Čečėnija – nedidelė nepriklausomybės siekianti teritorija, kurią Rusija mėgina galutinai nukariauti nuo XVI a. Prieš du dešimtmečius Rusija vėl nusprendė šią maištingą teritoriją „pamokyti“. Galima kai ko ir pasimokyti – kad ir garsiojo hibridinio karo taktikos.

Rimgaudas Kardašius

Šiandien dėl ne visai suprantamų priežasčių apie tariamai labai naujovišką Rusijos kariavimo būdą kalbanti Vakarų, taip pat ir Lietuvos, žiniasklaida arba įsigudrina nežinoti viešos informacijos, arba kažkodėl klaidina auditoriją. Vadinamasis hibridinis karas yra tokia „naujovė“, kurią galima buvo stebėti per televiziją jau daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Šiemet jubiliejus – būtent prieš 20 metų prasidėjo pirmasis Čečėnijos karas. Viena pirmų teritorijų, kur tokia Kremliaus taktika buvo išbandyta, – būtent Čečėnija.

Hibridinio karo pradžiamokslis

Po Sovietų Sąjungos griūties, kurią įteisino 1991-ųjų gruodį Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos pasirašyti Belovežo susitarimai, ne tik 15 vadinamųjų sąjunginių respublikų panoro būti nepriklausomos. Tiesą sakant, kokiam nors Kazachstanui ar Tadžikijai tiesiog nebuvo pasirinkimo – nepriklausomybė nukrito ant galvos. Savo valstybės vėl įsigeidė ir nuo XVI a. Rusijos imperijos terorizuojama čečėnų nacija, kuri netrukus tapo visaverčiu hibridinio karo poligonu.

1991 m. valdžią buvusios Čečėnijos-Ingušijos autonominės respublikos dalyje – Čečėnijoje perima buvęs sovietų armijos strateginės aviacijos generolo Džocharo Dudajevo vadovaujamas Čečenijos Nacionalinis Kongresas. Kerštas iš Kremliaus neužtruko, be to, tolesniu Rusijos skaldymusi nebuvo suinteresuoti ir Vakarai. „No secession from secession“ – „Nereikia atsiskyrimo nuo atsiskyrimo“, –  paskė JAV prezidentas George’as Bushas vyresnysis, ir Rusija gavo carte blanche, kitaip tariant, laisvas rankas malšinti čečėnų separatizmą jai priimtinais būdais.

Hibridiniu karu buvo galima vadinti Gruzijai jau anksčiau pritaikytą modelį, kai ten, respublikai traukiantis iš imperijos, buvo sukurpti dirbtiniai Abchazijos ir Pietų Osetijos „nepriklausomybės judėjimai“, kurie priešinosi Tbilisio pajėgoms su tankais ir artilerija (kaip ir Ukrainos atveju turbūt „pirktais parduotuvėje“), tačiau be rusiškų skiriamųjų ženklų. Dešimtojo praėjusio mažiaus dešimtmečio pradžioje Rusijos specialiosios tarnybos netgi sukūrė vadinamąjį Kaukazo kalnų tautų kongresą, kuris neva spontaniškai padėjo tariamai svarankiškiems Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistams. Vienas iš Abchazijoje pasižymėjusių karo lauko vadų Šamilis Basajevas, kuris vėliau taps bene labiausiai rusų ieškomų čečėnų karo vadu, tada buvo pačių rusų parengtas ir apginkluotas hibridiniam karui prieš Gruziją, kuri nuo to laiko taip ir neatgavo dalies savo teritorijos.

Atėjo ir Čečėnijos eilė. 1994 m. lapkričio 26–27 dienomis „savanoriai sukilėliai“,  ginkluoti rusiškais tankais ir kita technika, rimtai pamėgino nuversti Dž.Dudajevo valdžią. Vadinamoji opozicija, kurios lyderių vardų niekas nė neatsimena, išpuolius rengė nuo spalio vidurio. Kaip ir prieš tai Gruzijoje arba dabar Donbase, rusai formaliai ten nekariavo – veikė neva savarankiška opozicija, kuriai padėjo „savanoriai“ iš Rusijos.

Kaip šiuo metu ukrainiečiams, čečėnams per nevykusį „opozicionierių“ surengtą išpuolį tada pavyko paimti į nelaisvę apie 70 Rusijos piliečių, iš kurių bent dvidešimt buvo tiesiog reguliariosios armijos kariai. Tačiau net ir po to Kremlius oficialiai kurį laiką tvirtino tą patį, ką kartoja ir dabar: mes ten nekariaujame, ten savanoriai, kurie neapsikentė chuntos valdžios ir sukilo. Netekęs kantrybės Dž.Dudajevas, prieš tai pareiškęs, kad musulmoniška Čečėnija greičiau sutiks būti Izraelio dalimi, nei Rusijos, pagrasino minėtus belaisvius teisti kaip teroristus (taip „mandagius žaliuosius žmogelius“ be skiriamųjų ženklų šiandien vadina ir ukrainiečiai).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ukraina dar nėra sudėjusi visų ginklų kovoje dėl separatistinių Luhansko ir Donecko regionų.

Rima Janužytė

Nors Ukrainoje formaliai galioja paliaubos, tiek oficialioji Ukrainos kariuomenė, tiek pavieniai kovotojų būriai tyliai ginkluojasi. Net pagrindinių parlamento rinkimuose dalyvausiančių partijų kandidatų sąrašuose apstu kariškių.

Štai kad ir Ukrainos prezidento Petro Porošenkos sūnus Oleksijus, kelis mėnesius dalyvavęs susirėmimuose su separatistais, yra realiausias Vinycios miesto, esančio Pietvakarių Ukrainoje, kandidatas į Radą. Ir ten jis tikrai nebus vienišas.

Tokių tiesiogiai kariniuose veiksmuose dalyvavusių, o dabar į parlamentą einančių kandidatų yra bene kiekvienoje Vakarų Ukrainos rinkimų apylinkėje, o jų šansai laimėti – didžiuliai: provakarietiškosios Ukrainos dalies gyventojai tokius kandidatus laiko didvyriais ir pasirengę jiems patikėti ne tik savo balsą, bet ir likimą.

Daugumą tokių kandidatų kelia P.Porošenkos politinis blokas, kuriam Ukrainos demokratinių iniciatyvų grupės (DIF) apklausos žada didžiausią 26,9 proc. paramą.

Savaime suprantama, kad Rusija dėl to gerokai susirūpinusi: atrodo, jog naujoji Rada nebus pacifistų rojus, o naujai išrinkti parlamentarai negiedos ditirambų taikai ir neieškos kompromisų su Rusija.

„Pirmą kartą Ukrainos istorijoje parlamente dominuos viena politinė partija“ – prognozuoja apklausas atliekančios organizacijos vadovė Irina Bekeškina. Mat P.Porošenkos blokas gaus bene keturis kartus daugiau balsų, nei prognozuojama antrai pagal populiarumą Oleho Liaško Radikalų partijai – ši turėtų gauti 6,2 proc. balsų ir vos keliomis dešimtosiomis procentinių punktų aplenkti buvusios premjerės Julijos Tymošenko partiją.

Be to, visos trys partijos iš esmės yra provakarietiškos, tad Rytų Ukrainos, taip pat ir Kremliaus interesams Radoje bus menkai atstovaujama.

Pirmiausia todėl, kad tarp Ukrainos rinkėjų jau nebebus Krymo gyventojų, kurie visuomet uoliai rinkdavo prorusiškas jėgas. Be to, rinkimuose dalyvaus tik nedidelė dalis separatistinių Luhansko ir Donecko rinkėjų. Apklausų duomenimis, rytiniuose Ukrainos regionuose rinkėjų aktyvumas nesieks 24 proc. Daugybė šių regionų gyventojų paliko savo namus, buvo sužeisti arba žuvo.

Na, o separatistiniuose regionuose kai kurios rinkimų apylinkės rinkimų dieną apskritai neveiks: nors ir norėtų, Kijevas ne visur sugebės surengti rinkimus.

Užtat rinkimų rezultatai pirmą kartą bus tokie provakarietiški.

Žinoma, būdų Radai spausti Kremlius turi ir turės, tačiau sunku sutikti su kai kurių politologų nuomone, esą po rinkimų Ukraina bus visiškai priklausoma nuo Maskvos valios. Priešingai, Ukraina niekada nebuvo tokia susitelkusi ir tokia antirusiška, kokia yra dabar.

Prieš 75 metus spalio 6 d. lenkų generolo Franciszeko Kleebergo pajėgoms pasidavus prie Liublino, pasibaigė daugiau nei mėnesį trukęs Lenkijos pasipriešinimas nacistinei Vokietijai. Kampanijai įpusėjus Lenkijai buvo smogta į nugarą – rugsėjo 17 d. įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Taip šalį dar kartą pasidalijo grobikai kaimynai.

Rimgaudas Kardašius

Lenkija iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios pati nevengė mikroimperinių ambicijų regione ir vaizdavo didelę jėgą. Jos likimas buvo nulemtas anaiptol ne 1939-ųjų rugsėjo 1 dieną, kai Vokietijos karo laivas „Schleswig-Holstein“ pradėjo šaudyti į į lenkų įgulą, saugančią izoliuotą Vesterplatės prieplauką.

Tada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, bet lemtingi sprendimai priimti daug anksčiau. Šios šalies, kaip ir kitų grobikų kelyje atsidūrusių regiono valstybių, likimas aiškėjo yrant po Pirmojo pasaulinio karo sukurtai kolektyvinio saugumo sistemai, įteisintai Versalio taikos sutartimi. Byrėjimą lydėjo slapti, kartais net ir vieši, sandėriai bei išdavystės. Po 1933 metų, kada į valdžią Vokietijoje atėjo nacių vadas Adolfas Hitleris, kapituliavo ne viena Vakarų demokratija.

Pro pirštus pažiūrėta į Vokietijos kariuomenės galios didinimą, kuris buvo neteisėtas pagal Versalio sutartį. Susitaikyta su Reino srities remilitarizacija. Galiausiai 1938 m. Miunchene įvyko sandėris (o veikiau – vėlgi eilinė kapituliacija) – Prancūzija ir Jungtinė Karalystė sutiko tyliai užmerkti akis prieš Čekoslovakijos valstybės likvidavimą. Vadinti tai sąmokslu netikslu, nes mainais Vakarų demokratijos nieko negavo, neskaitant popierėlio apie taiką, kurio tikroji vertė paaiškėjo po metų.

Vis dėlto Jungtinė Karalystė ir Prancūzija oficialiai suteikė karinių garantijų Lenkijai, ir ši teoriškai buvo saugoma sąjungininkų. Dėl to, beje, ligi šiol yra ginčijamasi. Tuometinį britų premjerą Neville’į Chamberlainą kai kas kritikuoja ne tiek dėl ryžto stokos, kiek dėl neva avantiūrizmo, suteikiant garantijų vienai iš Rytų Europos diktatūrų. Svarstoma, ar taip nebuvo anksčiau išprovokuotas pasaulinis karas, ar ne tai sudarė Stalinui sąlygas įdiegti savo valdžią pusėje Europos.

Paskutinis „galios demonstravimas“

Lenkija prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo demokratinė šalis. Tai nieko keista, nes regione demokratijų nedaug ir tepasitaikė. Šalia to Varšuvos kursas pasižymėjo ir Didžiosios Lenkijos atkūrimo iliuzijomis. Ne visada, kalbant apie ano meto įvykius, norima prisiminti, kad dar visai neseniai, prieš tragišką 1939 m. rudenį, Lenkija neva pademonstravo galią. Pirmiausia ultimatumu privertė Antano Smetonos režimą užmegzti su ja diplomatinius santykius, kurių nebuvo dėl, Lietuvos vertinimu, okupuoto Vilniaus, o vėliau nepamiršo atsikąsti gabalo naikinamos Čekoslovakijos valstybės – prisijungė Tešino sritį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaruoju metu nuolatos kartojama apie NATO nepasirengimą gudriam Rusijos kariavimo būdui. NATO pajėgų Europoje vadas gen. Philipas Breedlove’as ragina būti pasirengusius kovoti su vadinamaisiais žaliaisiais žmogeliukais – ginkluotais kariškiais be atpažinimo ženklų, kurie visokiausiais būdais destabilizuoja padėtį auka tapusioje šalyje.

Dienraštis „The Financial Times“ teigia, kad NATO aljansas buvo sukrėstas dėl informacinio karo, kurį konflikto su Ukraina metu vykdė Rusija. Todėl dabar ieškoma naujų būdų, kaip pasipriešinti agresyvios propagandos kampanijai.

NATO dirbančios „smegenų kalvės“ (angl. „think tanks“), šalių narių kariuomenės ir karinės organizacijos, NATO įstaigos tapo internetinio brukalo, vadinamojo trolinimo ir kitokių kibernetinių atakų objektais. Šių puolimų tikslas – skatinti paramą Rusijai, pulti jos užsienio priešus tiek interneto erdvėse, tiek tradicinėje spaudoje. NATO pareigūnams nekyla abejonių, kad šiems veiksmams diriguoja Rusija.

Artėjant NATO viršūnių susitikimui rugsėjo mėnesį ketinama parengti strategiją, kuri greta karinių priemonių numatytų ir su informaciniu karu bei netradiciniais kariavimo būdais (vadinamuoju hibridiniu karu) susijusius dalykus: kaip pasipriešinti Rusijos propagandai; kaip geriau apsiginti nuo programišių antpuolių; kaip gerinti žvalgybų bendradarbiavimą prasidėjus kareivių be atpažinimo ženklų skverbimuisi į Aljanso teritoriją.

Informacinis karas

Informaciniai antpuoliai gali vykti ekonomikos, valstybės valdymo, žvalgybos, karybos srityse. Pasitelkus programišius tai vykdoma elektroniniuose komunikacijos tinkluose.

Informacinis karas – tai manipuliavimu viešąja nuomone paremta agresyvi politika. Siekiama dominavimo tam tikroje informacinėje erdvėje, todėl bandoma kontroliuoti jos informacijos srautus. Dėl to pakinta visuomenės politinės ir kultūrinės nuostatos, keičiasi žmonių politinės elgsenos motyvai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Ar tarptautinės organizacijos gausių finansinių ir žmogiškųjų išteklių nešvaisto tik koketavimui su smurtautojais.

Ačiū Dievui ir Lietuvos politikams, kad įstojome į NATO. Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis garantuoja, kad bet kurios iš jos narių priešas – ir visų kitų priešas, tad vos kilus konfliktui Ukrainoje NATO naikintuvų Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje tuoj pat patrigubėjo.

ES tik po pusmetį trukusių labai jau simbolinių treptelėjimų Rusijos veiksmų Ukrainoje atžvilgiu pagaliau žengė griežtesnį žingsnį – taikiniu pirmą kartą tapo svarbūs Rusijos ekonomikos sektoriai.

Dar kuklesnis ir net kontroversiškesnis kitų tarptautinių organizacijų indėlis ne tik į situacijos Ukrainoje, bet ir į kitų ir ne tik šio regiono konfliktų sprendimą. Ar tikrai tarptautinės organizacijos, disponuojančios milžiniškais finansiniais ir žmogiškaisiais resursais, negali atlikti tikros taikdariškos misijos? O gal nenori? Ar tiesiog negeba realiai vertinti situacijos?

Tikras ar apsimestinis vakariečių naivumas

Jau pusmetis, kai Rusija tankais ir „kvazireferendumais“ perbraižė Ukrainos žemėlapį – tiesiog pasiėmė Krymą. Dabar krauju srūva Rytų Ukraina. Ir taip kruviną žemę čia nugulė Rusijos numušto keleivinio Malaizijos lėktuvo trys šimtai aukų kūnų. Nors tai de facto Ukrainos teritorija, ši neturėjo galių užtikrinti tarptautinių organizacijų ir nepriklausomų užsienio tyrėjų iš pradžių net patekimą į tragedijos vietą, o paskui jų saugumo. Jei jau neleista civilizuotai atgauti žuvusiųjų palaikų, apie kokią tarptautinės bendrijos įtaką konflikte apskritai galima kalbėti.

Kad ir kaip makabriškai skambėtų, panašu, kad tik po Malaizijos lėktuvo tragedijos didelė dalis demokratinio pasaulio praregėjo, kas iš tikrųjų yra putiniška Rusija. Klausimas tik, ar anksčiau nematė, ar apsimetė nematantys, nes taip buvo palankiau šalių ekonominiams interesams ar kokiam verslininkui.

Nors negalima atmesti, kad vakariečiai net šiandien nesuvokia  situacijos. Štai pora ispanų eksponuojasi kovodami separatistų pajėgose Rytų Ukrainoje. O iš briuseliečių teko girdėti, kad Kryme tiesiog įgyvendinta žmonių valia – juk niekas realiai nesipriešino.

Prancūzijos televizijų žiniose apie karinius laivus, statomus Rusijai, – tyla. Tūlas prancūzas nė negirdėjęs apie tuos „Mistralius“, o jei girdėjęs, tai vertina labai pragmatiškai – biznis yra biznis, ir čia ne jo reikalas.

Ciniška – ES šalis ginkluoja agresorių. Neva demonstruojama, kad vakariečiai laikosi duoto žodžio, nepaisant, kad Rusija savo sankcijomis pati akivaizdžiai pažeidžia įsipareigojimus vakariečiams – Pasaulio prekybos organizacijai.

Užaugo jau kelios karo nemačiusių vakariečių kartos, tad jiems gal ir sunku suvokti, kas vyksta Ukrainoje ar įvyko Gruzijoje. Na, vertėtų pripažinti, kaip mes ne visuomet suvokiame Izraelio-Palestinos ar dar tolesnių kraštų ir kitų kultūrų tautų konfliktų priežastis ir esmę.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Lietuviai – ne militaristai. Tiksliau, nėra užvaldyti ne visuomet nuoširdžios militaristinės retorikos. Tokia mintis peršasi, kada peržvelgi „Veido“ užsakytos apklausos duomenis. Visų pirma gana neapibrėžtą karinio užpuolimo grėsmę jaučia apie pusę respondentų  – 51,8 proc. Kiti artimiausią dešimtmetį tikisi nugyventi taikiai. Jeigu karo trimitai pašauks, pusė piliečių pasiryžę besąlygiškai dalyvauti rezistencijoje (48,6 proc.). Galvos, svarstys, kur jo ir jo artimųjų, o kur tėvynės interesas, arti trečdalio (32,2 proc.), o galvos sau nesuka penktadalis (19,2 proc.) – jie nežino, tai gal ir negalvoja.

Nei džiaugtis, nei liūdėti dėl tokių duomenų per daug neverta: prasidėjus karui piliečiams į kraują plūsteli adrenalinas, ir jie kitaip atsakinėja į klausimus.

Ar tikitės, kad Lietuva per artimiausią dešimtmetį gali patirti ginkluotą kitos valstybės antpuolį?

Taip               51,8

Ne                 48,2

Lietuvos užpuolimo atveju jūs…

Bet kuriuo atveju dalyvautumėte ginkluotoje ar neginkluotoje rezistencijoje         48,6

Stengtumėtės atsižvelgti į šeimos, artimųjų ir savo paties (-ios) interesus, net jeigu tai reikštų visišką pasyvumą                                           32,2

Nežinau        19,2

Dar sunku numatyti, kuo pasibaigs karo veiksmai Ukrainos pietryčiuose esančiame Donbase, bet vieną išvadą galime daryti jau dabar: lengvieji pėstininkai ir specialiosios pajėgos nėra pajėgios atremti tegu silpnos ir prastai apmokytos, bet reguliarios armijos puolimo.

Vienašalės paliaubos baigėsi, ir naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paleido nuo grandinės karo šunis. Nugriaudėjo pabūklų salvės, pajudėjo tankai, užkaukė atakos lėktuvų varikliai, ir nuo Slovjansko iki Luhansko, nuo Donecko iki Červonopartyzansko iš Rusijos atkeliavę profesionalūs diversantai, samdiniai, avantiūristai bei jų vietiniai parankiniai ėmė kasdien žūti dešimtimis ir šimtais.
Pakanka pažiūrėti vaizdo įrašą, padarytą Slovjansko prieigose, kaip dalykiškai Ukrainos parašiutininkų brigados artileristai krauna sviedinius į savo 122 mm haubicos D-30 drūtgalį, kas 15 sekundžių pasiųsdami ant priešų galvų 21 kilogramą mirties, kad suvoktum, jog juokai baigėsi: kariaujama rimtai, pagal principą – jei priešas nepasiduoda, jis sunaikinamas.
Norinčiųjų pasiduoti nematyti – ten besikaunančių teroristų branduolį sudaro iš Rusijos atvykę 35–45-erių vyrai, perėję karus Čečėnijoje, Šiaurės Kaukaze, Gruzijoje, yra netgi Jugoslavijos ir Afganistano karų veteranų. Tai puikiai pasirengę profesionalūs kariai, gerai žinoję, kur ir ko važiuoja, daugeliui jų šis karas Ukrainoje – gyvenimo svajonės išsipildymas. Tokie veikiau žus.
Ir štai šiuos puikiai motyvuotus, neblogai ginkluotus ne tik lengvaisiais šaunamaisiais ginklais, bet ir nešiojamosiomis prieštankinėmis bei priešlėktuvinėmis raketomis, 82 ir 120 mm minosvaidžiais, 23 mm automatiniais priešlėktuviniais pabūklais, 120 mm savaeigiais desantininkų pabūklais, vienu kitu tanku bei 122 mm reaktyvinės artilerijos sistemomis karius prastai apmokyta, daugiausia paskubomis paremontuota technika ginkluota Ukrainos armija daro, kaip sakoma, į vienus vartus. Nes kad ir kokia prasta ir silpna ta Ukrainos armija būtų, tai vis dėlto yra reguliari visavertė armija – su sunkiąja artilerija, tankais, aviacija. O jai besipriešinantys insurgentai – tai lengvieji pėstininkai, nes bet kurie, netgi patys geriausi specialiosios paskirties daliniai pagal savo ugnies galią reguliariosios armijos požiūriu tėra lengvieji pėstininkai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Amerikiečių pastangos atkurti Iraką kol kas nedavė vaisių: vietos valdžiai, nesusidorojant su augančiomis teroristinėmis organizacijomis, kyla skilimo ir dar didesnio regioninio nestabilumo grėsmė

Ginkluoti bei kaukėti teroristai, internete platinantys nuotraukas, kuriose išrikiuoti sušaudymui paruošti Irako vyriausybės kariai; užimami miestai, kuriuose vyriausybė netenka bet kokių kontrolės svertų; chaosas, kuris priartina karą ir galimą valstybės suskaldymą – tokiomis kruvinomis spalvomis šiandien tapomas vaizdas Irake.
Suirutės kaltininkė – karinė organizacija „Irako ir Levanto islamo valstybė“ (ISIS). Per keletą dienų su „Al Qaeda“ siejamas ir vis didesnę galią įgyjantis teroristinis susivienijimas užėmė didelę dalį Irako teritorijos, be kita ko, ir antrąjį pagal dydį šalyje Mosulą su dviem milijonais gyventojų. Pagrindinis ISIS taikinys – palaužti šiitų dominuojamą Irako nacionalinę kariuomenę ir valdžią, tačiau apsiriboti vien tuo neketinama: teroristai skelbia turį savo, niekieno nepripažįstamą valstybę, kurios teritorija esą turi driektis ne tik per Iraką, bet ir kaimyninę Siriją, taip pat ir vadinamąjį Levanto regioną, kuris apima Libiją, Izraelį, Jordaniją, Kiprą ir Pietų Turkiją.

Sunitų ir šiitų nesutarimai
Po to, kai amerikiečių kariai 2011 m. pabaigoje apleido Iraką, sunitų ir šiitų pilietinis karas atrodė nuslopęs.
Tačiau nesutarimai, pastaruoju metu virstantys į kruvinas sektų skerdynes, taip niekada ir nebuvo išspręsti. Jau daugiau nei metus tūkstančiai irakiečių, daugiausia sunitų mažumos atstovų, priešinasi šiitų Irako vyriausybės vadovo Nuri al-Maliki valdžiai. Jis kaltinamas valdžios uzurpacija, sunitų engimu bei Irano – didžiausios šiitų valstybės – interesų atstovavimu. Nors iš pradžių protestai vyko taikiai, vėliau, paskatinti ir vyriausybės pasitelktos jėgos, jie virto džihado šūkiais lydimomis kautynėmis: „Mes esame „Al Qaeda“! Mes nukirsime galvas kaltiesiems ir sugrąžinsime teisingumą!“
Tiesa, tuomet atrodė, kad net ir šie protestai nesuskaldys Irako – skirtingos grupės vis dar regėjo vieningos valstybės ateitį. Visgi padėtį gerokai pakeitė tik kiek daugiau nei metus egzistuojanti sunitų radikalų grupė ISIS, kuri užėmė didelę dalį šalies teritorijos ir priartėjo prie pat sostinės Bagdado.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

Sudėtinga ir skaudi čečėnų istorija pavertė juos amžinais kariais, kurie kovoja įvairiose barikadų pusėse ir svetimuose karuose.

Pasirodžius pirmiesiems pranešimams, įtarus, kad Rytų Ukrainoje į prorusiškų teroristų gretas stojo ir kovotojai iš Čečėnijos, pasigirdo dviprasmiškų pareiškimų.
Maskvos atstovai ėmė neigti šią informaciją, kartodami šablonišką tezę, kad Rusija jokių karinių dalinių į Ukrainos teritoriją neįvedė, o už atskirus Rusijos Federacijos piliečius ji atsakyti negalinti. Tą patį pakartojo ir Kremliaus statytinis Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas, gandais vadindamas pranešimus, jog jo paliepimu buvo siunčiami kovotojai.
Šios Šiaurės Kaukazo tautos pastarųjų dešimtmečių istorija labiau nei bet kurios kitos paženklinta krauju: du itin žiaurūs Čečėnijos karai ir tebesitęsianti pogrindinė jų kova dėl nepriklausomybės jau seniai tapo neatsiejama šios tautos dalimi.
Tačiau vis dažniau pasirodo pranešimų apie čečėnų dalyvavimą kituose konfliktuose.

Skaudi čečėnų istorija
Čečėnai – sena ir gilias tradicijas turinti Kaukazo tauta, sufistinės islamo krypties – sunitų – tikėjimo pasekėjai, minimi jau VII–VIII a. armėnų ir persų raštuose.
Čečėnija nuo seno buvo didžiausias skaudulys Rusijai, siekiančiai išplėsti savo imperijos ribas. 1722 m. prasidėjus Petro I-ojo žygiams į Persiją, čečėnai juos pasitiko su dideliu pasipriešinimu. Pavergti čečėnų tautą Rusijai pavyko tik 1859 m. po ilgų ir kruvinų kovų prieš Šiaurės Kaukazo tautas. Po 1917-ųjų bolševikų revoliucijos sukelto chaoso Čečėnijai pavyko ištrūkti iš Rusijos imperijos gniaužtų ir sukurti Kalniečių respubliką, tačiau neilgai. Po metų ji vėl buvo okupuota Rusijos bolševikų.
Po Antrojo pasaulinio karo SSRS diktatorius Josifas Stalinas, siekdamas atkeršyti šiai kovingai tautai, apkaltino čečėnus kolaboravimu su hitlerine Vokietija jos invazijos į Sovietų Sąjungą metu ir pradėjo masinius trėmimus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Socialdemokrato Juozo Oleko vadovaujama Krašto apsaugos ministerija (KAM) ketina ketvirtadaliu didinti generolų ir vyresniųjų karininkų skaičių, tačiau tiesiogiai kovos veiksmuose dalyvaujančių eilinių karių padaugės vos viena kuopa.
Niekam ne paslaptis, kad krašto apsauga niekados nebuvo socialdemokratų politikos prioritetas, o įtakingo socialdemokratų politiko J.Oleko požiūris į kariuomenę, švelniausiai tariant, – prieštaringas. Tačiau jo sprendimas apdalyti kariškius generolų, admirolų, pulkininkų ir jūrų kapitonų antpečiais, kartu praktiškai nedidinant eilinių karių, kurie ir lemia mūšio baigtį, skaičiaus, mano nuomone, tolygus atviram pasityčiojimui tiek iš kariuomenės, tiek iš partijų, savaite anksčiau sutarusių dėl krašto apsaugos finansavimo didinimo, tiek iš prezidentės, kurios akivaizdoje tas susitarimas buvo pasirašytas.
Spręskite patys: praėjusią savaitę pranešta, kad “rengiant 2015 m. KAM biudžetą, lyginant su 2014 m., 100 karių numatoma padidinti pratybose ir mokymuose dalyvaujančių parengtojo rezervo karių skaičių ir 50-čia – dalyvaujančių baziniuose kariniuose mokymuose”.
Kas neišmano, ką šie skaičiai reiškia, paaiškinu: šimtas karių – tai viena šaulių kuopa, arba vienas šeštadalis bataliono. Tiek numatyta kitais metais padidinti kariuomenės kovinius pajėgumus. Dar penkios dešimtys patriotiškai nusiteikusių vaikinų ir merginų, kurie šiuo metu srautu plūsta į kariuomenę, įgis pradinių karinių įgūdžių, tačiau neapgaudinėkime savęs – kovai parengtais kariais jie netaps. Baziniai kariniai mokymai sugalvoti tam, kad savanoriams būtų leista paragauti karinės tarnybos ir apsispręsti – nori jie tapti profesionaliais kariais ar ne.
Vietoj to ministerija ketina didinti generolų ir admirolų skaičių iki 12 (dabar tarnaujančių yra 9), pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 40 (dabar galima turėti 30), pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 150 (dabar – 123). Majorų ir komandorų leitenantų, pagal KAM pateiktus planus, jau kitąmet galėtų daugėti nuo 365 iki 380. Nesunku suskaičiuoti, kad, kariuomenės pajėgumus padidinant vos viena kuopa karių, kariuomenės vadovybės skaičių ketinama padidinti ketvirtadaliu.
Nesunku nuspėti, kad vien generolų ir admirolų skaičiaus pagausėjimu šie J.Oleko žaidimai su kariuomenės vadovybe nesibaigs. Kadangi norą gausinti generolų ir kitų vyresniųjų karininkų ministerija aiškina noru motyvuoti karius siekti karjeros, galima neabejoti, kad didės ir žvaigždžių skaičius ant generolų antpečių.
Ironiška, bet kuo labiau mažėja Lietuvos kariuomenė, tuo labiau auga ne tik generolų skaičius, bet ir jų antpečių “svoris”. Prisiminkime: pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Andriškevičius turėjo vieną žvaigždę ant antpečių, antrasis, Jonas Kronkaitis, pertvarkęs kariuomenę pagal NATO standartus, vadovavęs 22 tūkst. karių bei savanorių, turėjo ant antpečių dvi žvaigždes. Kitas kariuomenės vadas, Valdas Tutkus, perimdamas pareigas, turėjo ant antpečių vieną žvaigždę, o po penkerių metų, baigdamas kadenciją, – jau tris žvaigždes.
Dabartinis kariuomenės vadas Arvydas Pocius irgi kadencijos metu “priaugino” antpečius nuo dviejų iki trijų žvaigždžių generolo, o kariuomenėje šiuo metu – 7,8 tūkst. karių, dar 4,2 tūkst. – nuolat pratybose ir mokymuose dalyvaujantis aktyvus rezervas.
Matuojant normalių kariuomenių standartais, toks kiekis karių sudaro diviziją (arba dvi brigadas), kuriam vadovauti gali vienas arba du generolai. Prieš dešimtmetį Lietuvoje, kai kariuomenė savo skaičiumi dar buvo panaši į kariuomenę, taip ir buvo. Tuomet ir Lietuvos kariuomenės generolo laipsnis “svėrė” ne mažiau nei kitų europinių NATO kariuomenių generolų laipsniai. Dabar, kariuomenei mažėjant, o generolų ir žvaigždžių jų antpečiuose gausėjant, mūsiškių žvaigždės kolegų iš NATO akyse vis labiau devalvuojasi. Profesionalai supranta, kad negali būti visaverčiu generolu tas, kuris vadovauja kelis kartus mažesniam, nei dera, skaičiui karių.
Generolų laipsnių devalvacija – gerai žinoma visų nedidelių, taikos metų kariuomenių liga. Žinomi ir vaistai – laikinieji laipsniai (jei generolo antpečiai reikalingi atstovams sąjungininkų štabuose), ankstyvas negabių generolų išleidimas į atsargą, intensyvus kariuomenės rezervo rengimas, kai greta mažos kadrinės egzistuoja didžiulė rezervininkų armija (kaip, tarkim, Suomijoje).
Pastarasis vaistas bene geriausiai tinkamas Lietuvos kariuomenei. Kaip Lietuvos stojimo į NATO dešimtmečio proga rašė buvęs kariuomenės vadas dimisijos generolas majoras J.Kronkaitis, Lietuvai, reaguojant į Rusijos agresiją Ukrainoje, reikėtų “nedelsiant formuoti karinio rezervo vienetus iš jau parengtų karių, paleistų į atsargą, kurių galėtų būti ne mažiau kaip 60 tūkst., aktyvuoti 2002 m. panaikintą Antrąją (Vakarų) brigadą, priskiriant jai aktyvius ir rezervo vienetus bei atlikti rezervo vienetų periodinius mokymus / pratybas”.
Apginkluoti rezervą yra kuo, Linkaičių arsenale sukrauta apie 40 tūkst. kadaise iš JAV dovanai gautų automatinių šautuvų M-14, arsenaluose guli ir didžioji dalis Švedijos dovanotos technikos, haubicų, beatošliaužių pabūklų.
Juoba tokios, Lietuvos teritorinei gynybai pritaikytos, kariuomenės planai buvo parengti dar 1998-aisiais, juos tereikia ištraukti iš seifų ir pradėti įgyvendinti, o ne planuoti, kaip dabar, iki 2020-ųjų padidinti kariuomenę 800 karių. Tarsi Rusija sėdėtų rankas sudėjusi ir paslaugiai lauktų, kada čia Lietuva teiksis pasirengti kariauti.
Akivaizdu, kad šiandien didžiausia Lietuvos gynybos problema – net ne kariuomenės ar ginkluotės trūkumas, bet nepasikeitęs politikų pasaulio suvokimas. Lietuvos valdantieji, du dešimtmečius šaipęsi iš visų tų, kurie kalbėjo apie nemažėjantį Rusijos keliamą pavojų, patys absoliučiai įtikėjo savo šnekomis ir dabar niekaip nesugeba susitaikyti su tikrove. Taikos metas Europoje baigėsi. Rusija pati nebesustos, ji gali būti tik sustabdyta.
Rusija, prieš šešerius metus okupavusi dalį Gruzijos ir sukūrusi jos teritorijoje dvi marionetines “valstybes”, išmoko dvi svarbias pamokas: pirmoji – jos kariuomenė buvo nepajėgi rimtam karui; antroji – Vakarai niekaip jos už mažą karą Kaukaze nenubaudė. Dabar žengtas antras žingsnis – per šešerius metus reformuota ir perginkluota kariuomene įvykdytas atviras kitos valstybės teritorijos užgrobimas.
Jeigu ir dabar Rusija nebus nubausta, trečiuoju jos žingsniu gali tapti NATO teikiamų saugumo garantijų išbandymas Baltijos šalyse arba nedidelė agresija prieš kurią nors neutralią Vakarų šalį. Vėlgi norint pažiūrėti, kiek rimtai Vakarai pasiryžę gintis, kiek rimtai jie psichologiškai pasirengę kariauti. Nes pati Rusija dabar įsitikinusi, kad ji pati kariauti pajėgi.
Nereikia tikėtis, jog verslo logika nugalės politinę bei karinę logiką ir tiek Maskva, tiek Europos Sąjunga nutars, kad tolesnis karas niekam nenaudingas, tad po kurio laiko viskas grįš į ankstesnes vėžes.
Prisiminkime: 1910-aisiais britas Normanas Angellas parašė knygą “Didžioji iliuzija” (“The Great Illusion”), kurioje labai argumentuotai įrodinėjo, kad karas tarp didžiųjų pramoninių valstybių tampa nebeįmanomas, nes jis tiesiog nė vienai jų neapsimokės. Po ketverių metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, prieš kurį iki pat paskutinių minučių agitavo tiek Londono finansininkai, tiek didieji Vokietijos pramonininkai. Kariavusias valstybes iš tiesų, kaip pranašavo N.Anegellas, ištiko bankrotas, bet karo tai nesustabdė.

Scanpix nuotr.

Didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis įsiveržimas, kuriam priešas turėtų ruoštis iš anksto, telkti pajėgas pasienyje, paversdamas pasirengimą agresijai pastebimu žvalgybai, ypač – NATO skraidantiems stebėjimo ir vadovavimo centrams AWACS.

O matant pasirengimą agresijai galima rengtis ją atremti, savo ruožtu išskleidžiant pajėgas, – tą šiuo metu ir matome pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Didžiausią pavojų kelia tai, kad ir Rusija, ir Baltarusija pajėgios suduoti smūgius svarbiausiems Lietuvos kariniams, vadovavimo, politiniams ir ekonomikos centrams, šių šalių sausumos pajėgoms neperžengiant Lietuvos sienos.
Lygiai taip pat, neperžengdama mūsų sienų, Rusija pajėgi sutrukdyti NATO sąjungininkų paramos pajėgų atvykimui į Lietuvą tiek jūros, tiek oro keliu. Kalbama apie trumpojo nuotolio balistines raketas “Tochka-U”, kuriomis ginkluotos Rusijos 152-oji raketinė brigada, dislokuota Černiachovske (Kaliningradas), ir Baltarusijos 465-oji raketinė brigada Asipovičiuose, esančiuose į pietryčius nuo Minsko. Rusijos brigadoje – 12 raketų paleidimo įrenginių, Baltarusijos – 36 paleidimo įrenginiai (nors nežinia, keli jų tinkami naudoti).

Rusijos raketų paunksnėje
“Tochka-U” raketa gali šaudyti 120 km atstumu, taigi išskleidus Rusijos 152-ąją brigadą arčiau pasienio su Lietuva galima apšaudyti kasetiniais (ar branduoliniais, nes tai būtų karas su NATO) užtaisais tiek Klaipėdos uostą su dujų ir naftos terminalais bei joje dislokuotomis Karinėmis jūrų pajėgomis ir Dragūnų motorizuotuoju batalionu, tiek Tauragę, kurioje dislokuotas DLK Kęstučio mechanizuotasis batalionas.
Raketos galėtų pasiekti netgi Kauną, kurio apylinkėse sutelktos pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos: “Geležinio Vilko” brigados štabas, DLK Algirdo mechanizuotasis batalionas, DLK Vaidoto mechanizuotasis batalionas, Artilerijos batalionas, Oro erdvės kontrolės centras, Jėgerių batalionas, Inžinerijos batalionas, Jonušo Radvilos mokomasis pulkas, Sausumos pajėgų mokymo centras, Karmėlavos oro uostas, galintis priimti didžiausius karinio transporto lėktuvus.
Baltarusijos 465-oji brigada gali apšaudyti Vilnių, kuriame sutelkta šalies politinė ir karinė vadovybė, Sausumos pajėgų, Savanorių pajėgų ir Jungtinis štabai, Specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė ir Ypatingosios paskirties tarnyba, DLK Gedimino štabo batalionas, Vilniaus oro uostas; DLK Birutės motorizuotąjį batalioną Alytuje, taip pat Elektrėnų elektrinę, Ignalinos atominę elektrinę, Visagino atominę elektrinę (jeigu tokia būtų statoma).
Už dabartinių “Tochka-U” raketų šūvio ribų yra Zoknių karinė oro bazė, kurioje įsikūrusi NATO oro policijos misija, ir kuri tiesioginės karinės grėsmės Baltijos šalims atveju taptų viena pagrindinių vietų, per kurias būtų siunčiama sąjungininkų pagalba.
Tiesa, Vakarų karinėje spaudoje buvo pasirodę žinių, kad yra sukurta “Tochka-U” modifikacija, šūvio nuotolį didinanti iki 180 km. Tokia raketa jau galėtų pasiekti Zoknius iš Kaliningrado srities.
Be to, ketvirti metai Rusija skleidžia gandus, kad, atsakydama į JAV priešraketinės gynybos įkūrimą Lenkijoje, dislokuos Kaliningrado srityje naujausias trumpojo nuotolio balistines raketas “Iskander-M”, kurių šūvio nuotolis siekia iki 300 km. Pernai gruodžio mėnesį Vokietijos bulvarinis leidinys “Bild” paskelbė, jog esama palydovinių nuotraukų, liudijančių, kad Rusija jau perkėlė į Kaliningrado sritį dešimt “Iskander-M” paleidimo įtaisų. Rusijos gynybos ministerija šio vokiečių pranešimo nepatvirtino, bet ir nepaneigė, teigdama, esą sprendimas dar nepriimtas.
Spėjama, kad “Iskander-M” kompleksai galėjo būti laikinai permesti iš didžiosios Rusijos į Kaliningradą per bendras Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas “Zapad 2013″. Kaip komentuodamas visą pastarųjų metų isteriją dėl galimo “Iskander-M” dislokavimo Kaliningrade sakė Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas generolas Stanisławas Koziejus, nėra jokio skirtumo, ar šiuo metu tos raketos dislokuotos Kaliningrade, ar jų ten nėra: tai mobilūs kompleksai, sukurti taip, kad juos būtų galima per vieną dvi dienas lėktuvais perkelti į bet kurį Rusijos tašką. Tad planuojant gynybą reikia remtis prielaida, kad tos raketos ten bus, kai Maskva to panorės.

Šachas NATO paramai?
Kaliningrado srities priešlėktuvinė gynyba 43-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje šalia Svetlogorsko turi kompleksus S-300V, o 183-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje Kaliningrade – kompleksus S-300PMU, galinčius šaudyti į lėktuvus iki 250 km atstumu. Tai reiškia, kad oro erdvę virš Klaipėdos rusai uždengia visiškai, tačiau Karmėlavos ir ypač Zoknių oro uostai yra pakankamai saugūs ir galėtų priimti NATO sąjungininkų paramą.
Tačiau pernai pranešta, kad į Kaliningrade stovinčių priešlėktuvinių brigadų ginkluotę perduoti keli kompleksai S-400, šaudantys trijų modelių raketomis, kurių viena gali naikinti lėktuvus iki 400 km atstumu. Jei tai tiesa, vadinasi, ne tik Zoknių, bet netgi Rygos oro erdvė nebūtų saugi NATO paramą gabenantiems lėktuvams (manoma, kad pagal NATO sudarytus Baltijos šalių gynybos planus pirmieji į pagalbą lėktuvais būtų permetami JAV parašiutininkai ir kiti lengvieji vienetai).
Po Rusijos agresijos Ukrainoje nagrinėdami grėsmes, kylančias Baltijos šalims, NATO ekspertai atkreipė dėmesį, kad Rusija pastaruoju metu itin stengiasi aprūpinti Kaliningradą vadinamaisiais “Anti-Access/Area Denial” ginklais, užkertančiais priešo pajėgoms kelią patekti į kurią nors vietovę ar neleidžiančiais toje vietovėje jau esančioms pajėgoms veikti.
Jeigu informacija apie “Iskander-M” ir S-400 raketų sistemų perkėlimą į Kaliningradą pasitvirtintų (ar tie ginklai būtų permesti vėliau), NATO paramos Baltijos šalims tektų laukti gerokai ilgiau, nei tam skirtos 72 valandos, per kurias pagal planus privalo pasirodyti NATO greitojo reagavimo pajėgos. Tai savo ruožtu sukeltų rimtų sunkumų priešo agresiją atremti bandančioms Lietuvos bei kitų Baltijos šalių pajėgoms.
Klausimas: kaip tokios situacijos išvengti? Šaltojo karo laikais, kai NATO ir Varšuvos sutarties kariuomenės ruošėsi susikauti Europoje, taktinių balistinių raketų, kurios pagal to meto planus turėjo šaudyti branduoliniais užtaisais, naikinimas buvo pagrindinė specialiųjų pajėgų užduotis.
Kaip mena sovietinės 3-iosios gvardijos specialiosios paskirties brigados Fiurstenberge veteranai, karo atveju, kad ir kokią užduotį būtų turėjusi į NATO užnugarį išmesta grupė, jeigu pakeliui būtų aptikusi taktinių raketų bateriją, būtų privalėjusi ją naikinti, negalvodama, kas bus paskui. Analogiškos užduotys buvo keliamos ir NATO valstybių specialiosioms pajėgoms.
Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos yra gerai išmokusios vaikyti talibus Afganistane ar užimti teroristų užgrobtus laivus, bet ar gavusios įsakymą būtų pajėgios įsiskverbti iki Černiachovsko ar Kaliningrado ir sunaikinti ten stovinčias “Tochka-U”, “Iskander-M”, S-300 ir S-400 raketų baterijas? Tai klausimas, į kurį atsakymo niekas viešai neduos. Bet kuriuo atveju tai būtų itin sudėtinga ir pavojinga užduotis, labai tikėtina, “su bilietu į vieną pusę”. Ir jokių garantijų, kad pavyks.

Suomiškas sprendimas Baltijos šalims
Tai ką daryti? Atsiduoti Rusijos malonei? Ar pasidairyti, kaip šią problemą sprendžia kiti Rusijos kaimynai?
Suomija, turinti ilgą sieną su Rusija ir dar ilgesnę sėkmingo karo su agresyvia kaimyne patirtį, pernai aprūpino savo ginkluotąsias pajėgas “ilga ranka” – 370 km nuotoliu skrendančiomis sparnuotomis raketomis JASSM, pagamintomis pagal “Stealth” technologiją ir skirtomis pirmiausia priešo priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos vadavietėms bei patiems raketiniams kompleksams naikinti.
Tai buvo Suomijos atsakas į pastarojo meto nuolatines karines Rusijos provokacijas jos pasienyje ir paskelbtus planus dislokuoti priešlėktuvines raketas S-400, kurios gali šaudyti kiaurai visą Suomijos teritoriją ir neleisti pakilti į orą jos karo aviacijai. Šis Suomijos sprendimas pernai sukėlė neslepiamą Rusijos kariškių įsiūtį, nes dabar jau nebe suomiai turi gyventi jausdami nuolatinę rusiškų raketų grėsmę, o rusų kareiviai turi dairytis į dangų, ar neatskrenda radarų nematoma suomiška JASSM, tapusi regioniniu strateginiu ginklu.
Šiemet ir sparčiai savo kariuomenę ginkluojanti Lenkija tikisi gauti JAV Kongreso sutikimą leisti įsigyti JASSM, kuriomis būtų apginkluotos Lenkijos oro pajėgos. Tai jau lenkų atsakas į “Iskander” ir S-400 Kaliningrade.
JASSM – tai itin pažangus ir veiksmingas ginklas, turintis, kaip visi tokie ginklai, vieną esminį trūkumą: šios sparnuotosios raketos itin brangios, vieneto kaina prasideda nuo 10 mln. Lt. Be to, reikia dar turėti karo lėktuvų, galinčių jas nešti. Akivaizdu, toks ginklas Lietuvai – visiškai ne pagal kišenę.
2004-aisiais pradėję ieškoti “ilgos rankos” savo kariuomenei, suomiai ketino įsigyti ne tik aviacinę JASSM, bet ir sausumos pajėgų naudojamų trumpo nuotolio balistinių raketų MGM-140 ATACMS, paleidžiamų nuo standartinių amerikietiškų reaktyvinės artilerijos sistemų MLRS M270 ar HIMARS. Suomių 2012 m. Amerikoje užsisakyti “M-39 Block 1A ATACMS” modeliai turi 300 km šūvio nuotolį ir gali nešti 230 kg svorio kasetines kovines galvutes. Iš viso Suomijos armija buvo JAV užsisakiusi 70 raketų “M-39 Block 1A”, o joms palesti Olandijoje nusipirko 22 sistemas MLRS M270. Visa taktinių raketų brigada Suomijai būtų kainavusi apie 656 mln. Lt: 300 mln. Lt už paleidimo sistemas ir jų modernizavimą bei 356 mln. Lt – už raketas, jų atsargines dalis, aptarnavimą, personalo mokymą ir logistiką.
Tačiau kovo 30-ąją Suomijos gynybos pajėgų Įsigijimų departamento vadovas Arto Koski pranešė, kad Suomija anuliavo kontraktą dėl MGM-140 ATACMS įsigijimo. Oficiali priežastis – sistema brangi ir ne tokia pažangi, kokios reikėtų Suomijos kariuomenei.
Žinoma, pastaruoju metu Suomija turėjo itin daug karinių pirkimų, 2014-ųjų pradžioje įsigijo Amerikoje priešlėktuvinių raketų “Stinger” už 318 mln. Lt, Olandijoje – šimtą naudotų tankų “Leopard 2A6″ už 700 mln. Lt, JASSM kainavo 780 mln. Lt. Tad pinigų galėjo nelikti.
Kita vertus, dar pernai Suomijos karo ir politikos ekspertai diskutavo, kad tokios ginkluotės įsigijimas turės ilgalaikių esminių politinių pasekmių: ATACMS, šaudantis pagal iš anksto nustatytas taikinių koordinates, yra pirmojo smūgio ginklas, o Suomija – neutrali šalis. Taikinių koordinates turi nustatyti specialiosios pajėgos, dar iki karo pradžios permestos į priešo, tai yra Rusijos, teritoriją.