D. Astachovo nuotr.

Kodėl Rusijos prezidentas pradėjo karą su Ukraina?

Apie tai, kas vyksta įvairiuose Rusijos karo su Ukraina frontuose – jų, bent jau perkeltine prasme, tikrai ne vienas – dauguma puikiai žino iš kasdienės žiniasklaidos, todėl paties karo įvykių nenagrinėsiu. Pabandysiu atsakyti į svarbesnį klausimą: kodėl tas karas prasidėjo, o tiksliau, kodėl Vladimiras Putinas jį pradėjo. Tiesa, karu jį galima pavadinti tik sąlygiškai – šaudyta kol kas mažai ir žuvusiųjų nedaug. Bet kadaise, 1939 m. rugsėjį, Adolfui Hitleriui užpuolus Lenkiją, Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė Vokietijai karą, kuriame gan ilgai irgi nebuvo šaudoma. Tas karas, iš pradžių vadintas keistuoju, vėliau tapo svarbia Antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo milijonai žmonių, dalimi.
Ukrainos karas iki šiol dažniau vadinamas Ukrainos krize ar konfliktu. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą, Krymo okupacija ir aneksija, Rusijos kariuomenės koncentracija prie rytinės Ukrainos sienos ir Šiaurės Kryme bei vis nauji Kremliaus grasinimai neabejotinai turi pakankamai tikrojo karo požymių, kad konfliktas galėtų būti vadinamas būtent karu. Beje, neabejodamas karu jį vadina ir rimtų šansų gegužės mėnesį laimėti prezidento rinkimus turintis gerai Ukrainoje žinomas verslininkas Petro Porošenka.

Okupavusi visą Ukrainą Rusija vis tiek pralaimės

Prieš 14 metų jau per pirmąjį pirmųjų savo rinkimų turą išrinktas prezidentu, V.Putinas iškart pareiškė, kad Rusiją įžeidinėjančių valstybių neliks per tris dienas. Taip neatsitiko, Rusiją ir jos agresiją Ukrainoje šiandien kritikuoja daugybė pasaulio valstybių, ir ne vien Vakaruose.
V.Putinas, kaip ir visi autoritariniai lyderiai, bet kokią kritiką savo ir savo valstybės atžvilgiu laiko įžeidinėjimu. Jis labai ambicingas ir – o tai daug blogiau – itin kerštingas. Sočio triumfą organizaciniu, saugumo ir sportiniu požiūriu (kad ir kokia buvo jo kaina) dar vykstant žaidynėms jam ėmė temdyti pirmieji kur kas reikšmingesnio Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje ženklai. Todėl vos sulaukęs olimpiados uždarymo ambicingasis V.Putinas jai smogė.
Ukrainos slydimas jam iš rankų buvo ne šiaip paprastas įžeidimas. Visas jo, kaip tikrojo Rusijos valdovo (netgi 2008–2012 m., kai jis tebuvo premjeras), darbas siekiant atkurti buvusią Rusijos (SSRS) didybę, stiprinant visos posovietinės erdvės kontrolę, ėjo, regis, šuniui ant uodegos. Po Euromaidano revoliucijos V.Putinas grėsmę galutinai prarasti Ukrainą jai suartėjant su Vakarais ir einant eurointegracijos keliu suvokė kaip katastrofą, kuriai bet kokiomis priemonėmis reikia užkirsti kelią.
Daug politikos analitikų V.Putino pradėtą karą su Ukraina traktuoja kaip emocionalaus, ambicijų kupino ir nesugebančio garbingai pralaimėti žmogaus impulsyvią, iracionalią reakciją į didžiausią Rusijos, ir pirmiausia jo paties, pažeminimą nuo Šaltojo karo pabaigos. Iracionalią, nes net ir okupavusi visą Ukrainą, o ne vien tik Krymą, Rusija vis tiek pralaimės – ji pati izoliuos save nuo beveik viso pasaulio, jos ne tik politinė, bet ir ekonominė situacija, gan prasta jau ir šiandien (rublio kursas smarkiai krito, kapitalas iš Rusijos skubiai traukiasi, ūkio prognozės prastėja), toliau sparčiai blogės, o prestižas pasaulio akyse, kuris V.Putinui bent iki šiol taip rūpėjo, toliau smuks.
Ginklas, kurį V.Putinas dar taip neseniai sėkmingai naudojo savo geopolitiniuose žaidimuose – dujos ir nafta – po skalūnų dujų revoliucijos ir dujų eksporto iš JAV liberalizacijos taps neefektyvus. Juk JAV dujos šiandien kainuoja kelis kartus pigiau nei tos, kurias „Gazpromas“ parduoda Europai. Į prieš kelias dienas LR energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus JAV Kongresui tiesiogiai pateiktą prašymą greičiau pradėti suskystintų dujų eksportą į ES Kongreso nariai, nors ir nebalsavę, pažiūrėjo gana palankiai.
Smūgis Rusijai bus ne tik suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje ir spartus SGD terminalų gausėjimas Europoje, bet ir jos pačios taip ilgai remto Irano grįžimas po žymaus jam taikytų ekonominių sankcijų sušvelninimo į pasaulinę naftos ir dujų rinką. Dujotiekiai iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europą bus tiesiami sparčiau. XXI a. pasauliui Rusijos dujos ir nafta gali tapti paprasčiausiai neįdomios, nes ne itin reikalingos.
Tiesa, tai įvyks ne taip jau greitai, o kai kurie ekspertai mano, kad JAV dujų eksporto į Europą pradžia neturės labai didelės įtakos mažinant Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau kiti pabrėžia, kad maždaug po dešimtmečio JAV iš importuotojų taps didžiausiomis energetinių išteklių eksportuotojomis pasaulyje. Aišku, Rusija nesėdės rankų sudėjusi – “Chevrono” išvarymas iš Lietuvos liudija, kad priešindamasi Europos energetinės priklausomybės nuo jos mažinimui ji kai kada gali veikti labai efektyviai.
O štai pačiai Rusijai Vakarai ekonominiu, finansiniu ir technologiniu požiūriu ateityje bus dar reikalingesni nei dabar. Juk dujas ir naftą reikia parduoti, ir daugiausiai jų perka ES šalys. Parduoti tuos išteklius didesniais kiekiais kam nors kitam Rusija šiandien neturi net techninių galimybių – dujotiekius ir naftotiekius ji ilgai tiesė daugiausia į Vakarus. Jei Vakarai, paskelbę sankcijas Rusijai, jų pirks vis mažiau, o pasaulinės energetinių išteklių kainos kris, Rusija iš esmės bankrutuos arba amžinai liks ~Aukštutine Volta~ (dabar – Burkina Fasas) ~su raketomis~, kaip kadaise gan užgauliai vadinta ekonomiškai silpna ir technologiškai atsilikusi Sovietų Sąjunga.
Rusijos, iki šiol pasikliovusios didelėmis energetinių išteklių kainomis ir beveik nemodernizavusios savo pramonės bei viso ūkio, ką jau kalbėti apie politinę sistemą, nuosmukis galiausiai ims grėsti ir V.Putino valdžios tvarumui. Kaip žinome, trumpalaikės pergalės neretai virsta ilgalaikiais pralaimėjimais. Karas ir tikros ar tariamos pergalės Ukrainoje lėmė žymų V.Putino reitingų Rusijoje kilimą. Bet ekonominis nuosmukis jo dabartinį populiarumą gali visiškai sugriauti.
Šiuo požiūriu karas su Ukraina – tikrai iracionalus V.Putino žingsnis. Bet kitu požiūriu jis yra natūralus, seniai rengtas ir toli gražu ne emocinės reakcijos sukeltas Rusijos prezidento veiksmas. Jį galima paaiškinti protu, visiškai neapeliuojant į emocijas. Tam tereikia šiek tiek grįžti į Rusijos istoriją ir glaustai aptarti porą tarptautinių santykių analizės klausimų.

V.Putino imperinės ambicijos

Pradėkime nuo tarptautinių santykių disciplinos, kurioje galime aptikti ne vieną teoriją. Mums čia rūpės tik dvi: seniausia, tai yra vadinamasis realizmas, ir gerokai naujesnė – civilizacijų konflikto teorija. Realizmo požiūriu svarbiausias valstybės požymis – galia, o tarptautinė politika yra visų pirma kova dėl galios, kuri vienintelė gali užtikrinti valstybės saugumą. V.Putino politiką Ukrainoje galima interpretuoti realistiškai: joje jis kovoja dėl Rusijos galios ir įtakos, nes, kaip jau senokai konstatavo Zbigniewas Brzezinskis, su Ukraina Rusija yra (ar gali būti) imperija, o be Ukrainos – ne. Turint galvoje imperines V.Putino ambicijas, Ukraina jam mirtinai reikalinga. Krymo okupacija ir aneksija tėra pirmas V.Putino žingsnis – tikrasis jo tikslas yra vienokia arba kitokia visos ar bent beveik visos Ukrainos kontrolė. Beje, ukrainiečiai ar bent jų dabartiniai lyderiai, tokie kaip Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrijus Parubijus, tai puikiai supranta.
Realizmo požiūriu valstybių konfliktuose jų religiniai, kultūriniai, vertybiniai ir net politinės santvarkos skirtumai jokio vaidmens nevaidina. Tarptautinė teisė ir valstybių sutartys – taip pat ne. Pasak XVII a. anglų filosofo Thomo Hobbeso, sutartys, kurių negina kalavijas, tėra beverčiai popieriaus lapai. Šiuo požiūriu V.Putinas yra neabejotinai radikalus realistas: į visą tarptautinę teisę ir konkrečiai į Rusijos įsipareigojimus, išdėstytus 1994 m. Budapešto memorandume, ginti, kartu su JAV ir Jungtine Karalyste, Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį integralumą, Ukrainai perdavus Rusijai savo branduolinius ginklus, jis nekreipia jokio dėmesio. Jis nutarė, kaip ir 2008 m. Gruzijoje, pasikliauti vien savo galia, būdamas beveik tikras, kad Vakarai, kaip ir tada, reaguos labai vangiai ir neefektyviai.
Civilizacijų konflikto teorijos šalininkai mano kitaip: nors galia ir svarbi, bet religiniai ir kultūriniai (ypač vertybiniai) civilizacijų ir valstybių skirtumai laikui bėgant įgyja vis didesnę reikšmę ir daro svarią įtaką tarptautiniams santykiams. Tos teorijos įtaką labai sustiprino 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai ir prasidėjęs vadinamasis karas su terorizmu, kurį nesunku buvo bandyti interpretuoti kaip islamo ir Vakarų civilizacijų konfliktą. Vadovaujantis šia teorija dabartinį Ukrainos konfliktą irgi galima interpretuoti kaip dviejų civilizacijų – slavų stačiatikių ir Vakarų – priešpriešos kulminaciją.

Šiemet minimas Didžiojo karo pradžios šimtmetis verčia suklusti: Vakaruose didžiausiu diskusijos objektu tampa dėl suprantamų priežasčių menkas Vokietijos dėmesys minėjimo renginiams, o Rytuose nerimą kelia vis didesnis Rusijos atsigręžimas į imperinę praeitį.

Vokietija, Austrija ir Italija šnekučiuojasi vidury baro, o pro šalį praeinanti Serbija atsitrenkia į Austriją ir apipila ją alumi. Austrija, garsiai palaikant Vokietijai ir nedrąsiai situaciją raminti bandant Didžiajai Britanijai, pareikalauja nupirkti naują kostiumą, nes esą padaryta neatitaisoma žala ne tik švarkui, bet ir kelnėms.
Serbai, nors ir sutiko mokėti už kostiumo išvalymą, visiškai naujo kostiumo pirkti nesirengia. Į besimezgantį konfliktą iš padilbų ima žvilgčioti ir kiti pasilinksminimo vietos lankytojai, tokie kaip Rusija bei Prancūzija. Galiausiai žodinis kivirčas virsta muštynėmis: Vokietija atsiraitoja rankoves ir grūmodama Prancūzijai užvožia ją užstojusiai Belgijai, o Austrija, nors ir nesėkmingai, – Rusijai. Kyla masinis daužymasis, į kurį įsitraukia ir kiti „baro lankytojai“. Kovos metu dalis jų skraido pro langą. Ypač nesiseka Rusijai, kuri po vieno iš skrydžių grįžta radikaliai pakitusia asmenybe – tarsi po revoliucijos.
Galiausiai Didžioji Britanija ir Prancūzija paguldo Vokietiją, o paskutinį smūgį jau gulinčiam priešui suduoda lyg iš niekur atsiradusios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Muštynių laimėtojai vieningai sutaria, kad vokiečiai pirmi pradėjo konfliktą, todėl iškrausto jų kišenes ir visą barą vaišina alumi. Tačiau atmosfera – nesmagi: išdaužyti langai, sulaužyti stalai, o baisi netvarka nežinia kada bus iškuopta.
Tai šaržuotas „The Economist“ pasiūlytas būdas atpasakoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius. Šią istoriją „Veidas“ prisiminė neatsitiktinai: šiemet visame pasaulyje minimas Didžiojo karo pradžios šimtmetis, o tai proga ne tik vartyti istorijos vadovėlius bei prisiminti garsiuosius apkasų mūšius, bet ir dar sykį įvertinti, kokias karo pamokas šiandien akcentuoja jos dalyvės, ypač – Vokietija ir Rusija.

Minės skirtingai
1914 m. prasidėjusiame konflikte Antantė, kurios pagrindinę jėgą sudarė Prancūzija, Britanijos imperija, Rusija ir nuo 1917 m. – JAV, įveikė karą pradėjusią Vokietiją, Austriją-Vengriją bei Bulgariją. Suirutė, į kurią įsitraukė visos didžiausios Europos tautos, prasidėjo po to, kai bosnis studentas Gavrilo Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto paveldėtoją Franzą Ferdinandą. Tuo metu konfliktas suvoktas kaip garbinga kova už tėvynę bei teisybę, tačiau galiausiai tai virto stagnuojančia kova abiem pusėms įsitvirtinus apkasuose, kuriuos kartais skirdavo vos keliolika metrų.
„Karas vertinamas kaip beprasmis, nes jo metu žuvo labai daug žmonių, nors realių priežasčių jam kilti kaip ir nebuvo, išskyrus tam tikrus politinius išskaičiavimus, įvairių šalių ambicijas“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Tomas Janeliūnas.
Šiandien Pirmasis pasaulinis karas prisimenamas skirtingai: Prancūzija ir Didžioji Britanija karo pradžios minėjimo renginiams, televizijos laidoms ir interaktyvioms ekskursijos ketina skirti apie 60 mln. eurų, o Vokietija atseikės vos kelis milijonus.
Požiūrių skirtumas buvo matomas ir anksčiau: vokiečiai paskutiniam mirusiam karo dalyviui, 107 metų sulaukusiam Erichui Kaestneriui 2008 m. neskyrė jokio dėmesio ir net nepatvirtino paties „paskutinio kareivio“ fakto, o štai 110 metų sulaukęs prancūzas Lazere’as Ponticelli buvo palaidotas per iškilmingą ceremoniją, dalyvaujant tuomečiam šalies prezidentui Nicolas Sarkozy.
Tam lyg ir yra akivaizdi priežastis: Vokietija pralaimėjo, prarado 13 proc. teritorijos ir visas kolonijas bei 2,5 mln. žmonių, taip pat buvo priversta mokėti prie diktatūrinio režimo galiausiai pastūmėjusias milžiniškas finansines reparacijas.
Tad, pasak T.Janeliūno, kitokio nei pasyvaus minėjimo iš Vokietijos tikėtis ir neverta: „Prancūzams ir anglams šis karas asocijuojasi ne tik su nuostoliais, bet ir su patriotizmu, jie daug dėmesio skiria muziejų atnaujinimui, rūpinasi karių atminimu. Vokiečiams tai eskaluoti būtų tam tikra prasme netgi pavojinga, nes karas buvo pralaimėtas, tad būtų sudarytos sąlygos skatinti revanšistines idėjas.“
Politologo nuomonę patvirtina ir patys vokiečiai. Karių kapus prižiūrintis 51 metų Stefanas Scheybalas „Reuters“ teigė: „Daugelis mano tautiečių nenori turėti nieko bendro su militaristine valstybės praeitimi. Dėl sudėtingos praeities patriotizmas mums nebuvo diegiamas, todėl ir šiuos kapus dažniausiai aplanko anglai.“
Stebėtis neverta: Didįjį karą vokiečių sąmonėje užgožė nacistų nusikaltimai per Antrąjį pasaulinį karą ir grėsmė, kurią vokiečių tauta viso XX amžiaus pirmoje pusėje kėlė taikai Europoje.

Vokiečiai paskatino Rusijos revoliuciją
Bene įdomiausi pokyčiai karo metais vyko Rusijoje, kuri ne tik atsidūrė tarp karo laimėtojų, bet ir, kaip pabrėžia ir “baro muštynes” aprašantis autorius, radikaliai pasikeitė iš vidaus: caro valdžią pakeitė bolševikai. Tam didelę įtaką turėjo Rusijos vidiniu silpnėjimu suinteresuota Vokietija.
Neretai pamirštamą istorijos pusę primena ir istorikas dr. Arūnas Vyšniauskas: „Lenino idėja karo metais buvo paprasta – „imperialistinį karą paversti pilietiniu karu, karu prieš savo vyriausybę, prieš kapitalistus ir dvarininkus“. Už tokią revoliucinę veiklą jis gaudavo didžiulius pinigus iš kaizerinės Vokietijos. Vien per ketverius karo metus iki 1917 m. pabaigos Vokietijos užsienio reikalų žinyba bolševikams ir kitoms Rusijos revoliucinėms jėgoms remti išleido, šių dienų pinigais skaičiuojant, mažiausiai 75 mln. eurų (26 mln. tuometinių markių). Nenustebčiau, jei išaiškėtų, kad ir bolševikinės krypties lietuviškas laikraštis „Tiesa“, 1917 m. pradėtas leisti Petrograde, buvo finansuojamas vokiečių pinigais. Net ir užgrobę valdžią bolševikai toliau buvo Vokietijos kaizerio remiami. Už tai Leninas, žinoma, turėjo atsilyginti – tą rodo 1918 m. sudaryta separatinė taika su Vokietija.“
Įdomu tai, kad pagal Brest-Litovsko taikos sutartį bolševikinė Rusijos vadovybė erdvėje nuo Baltijos iki Juodosios jūrų atsisakė teritorijų, kurios savo plotu prilygo Argentinos dydžio valstybei. Į tarptautinės teisės požiūriu atsisakytas Rusijos nerusiškas teritorijas pakliuvo ne tik lietuvių, latvių ir estų gyvenamos žemės, bet net ir Ukraina su Krymu. Tad ir vokiečių vaidmuo, ir teritoriniai atsisakymai stūmė Didįjį karą į istoriografijos paraštes. „Žinoma, sovietiniai istorijos vadovėliai tokiu tonu nerašė. Jie šlovino bolševikus ir jų sėkmingai įvykdytą 1917 m. Spalio revoliuciją“, – teigia A.Vyšniauskas.

Stebėdami įvykius Kryme lietuviai nesijaučia nei saugūs, nei ramūs: dauguma – 87 proc. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų mano, kad Rusija vėl gali mėginti okupuoti Lietuvą arba jos dalį. Kad ši grėsmė, daugelio Lietuvos miestiečių nuomone, yra visiškai reali, parodė „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ kovo 18–20 dienomis atlikta apklausa.
Rusijos keliama grėsme Lietuvai netiki tik kiek daugiau nei 8 proc. didmiesčių gyventojų: tiek respondentų linkę manyti, kad Lietuva, saugoma NATO, šiandien yra visiškai saugi.
„Veido“ užsakymu atlikta apklausa taip pat liudija akivaizdų Lietuvos gyventojų nepritarimą Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmams Ukrainoje. Rusijos veiksmų Kryme nepalaiko net 78,2 proc. lietuvių.
Kita vertus, Rusijos pusėn šiuo atžvilgiu yra linkę stoti irgi palyginti nemažai – arti penktadalio apklaustų gyventojų.

Ar pritariate Rusijos prezidento V.Putino veiksmams Kryme? (proc.)
Nepritariu     78,2
Pritariu     18,8
Neturiu nuomonės     3

Jūsų nuomone, ar grėsmė mūsų šaliai yra reali: ar Rusija gali mėginti vėl okupuoti Lietuvą ar jos dalį? (proc.)
Taip, tokia grėsmė visiškai reali     87
Ne, to negali būti, nes Lietuvą saugo NATO     8,4
Nežinau / neturiu nuomonės     4,6
Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. kovo 18–20 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Šiemet minėsime Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį. Tai proga panagrinėti šio karo pasekmes pasauliui ir Lietuvai.

Šis ketverius metus trukęs karas tapo šeštuoju pagal pareikalautų aukų skaičių konfliktu per visą žmonijos istoriją. Deja, karas, kuriuo turėjo baigtis visi karai, neatliko savo užduoties. Jis pagimdė fašizmą ir komunizmą, tapo tiesiu keliu į Antrąjį pasaulinį karą ir užprogramavo ne vieną vėlesnį konfliktą.
Pirmajame pasauliniame, kitaip dar vadintame Didžiuoju, kare grūmėsi du blokai: Trilypės sąjungos šalys (Vokietija ir Austrija-Vengrija bei jų sąjungininkės Turkija ir Bulgarija) ir Antantės (Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, taip pat jų sąjungininkės Serbija, Japonija, Rumunija, JAV ir Italija, beje, pastaroji iš pradžių priklausė Trilypei sąjungai, bet 1916 m. perstojo į Antantę).
Kaip žinome, Antantė priešus nugalėjo. Deja, dar Paryžiaus taikos konferencijoje karą laimėjusių sąjungininkų sankcijos pralaimėjusiai Vokietijai paskatino dar baisesnio Antrojo pasaulinio karo gimimą (netgi tarp istorikų populiari nuomonė, kad Antrasis pasaulinis karas buvo Pirmojo tąsa), o atsiradęs valdžios vakuumas ir kilęs chaosas sudarė galimybę iškilti vėliau stipriai pasaulį paveikusiems ir daugybės žmonių žūtį lėmusiems procesams.
Antra vertus, tai pakeitė ne vienos šalies (ypač Europos) visuomenes ir ne vienoje jų sukūrė sąlygas įvairių, anksčiau ilgai iš aktyvaus visuomenės gyvenimo, o tuo labiau valstybės valdymo išstumtų grupių emancipacijai, taip pat ir sąlygas technologinei bei medicinos pažangai.

Prarastoji karta

Priminsime, kad Pirmajame pasauliniame kare (PPK) dalyvavusios valstybės mobilizavo apie 68 mln. vyrų. Iš jų namo nesugrįžo apie aštuonis milijonus. Skaičiuojama, kad kasdien vidutiniškai žuvo apie 5,5 tūkst. karių. Dar apie 21 mln. jų buvo sužeisti ir didžioji dalis tapo neįgalūs arba visą gyvenimą buvo kamuojami fizinių ar psichologinių traumų padarinių.
Ne ką mažiau nukentėjo ir civilių gyventojų – dėl karo baisumų, ypač dėl karo aviacijos antskrydžių, bado, ligų ir kitų priežasčių jų žuvo panašiai tiek pat kiek ir karo veiksmuose dalyvavusių karių.
Vis dėlto, jei į šį sąrašą įtrauksime dar ir pačioje karo pabaigoje po visą pasaulį karių išplatintą ispaniškojo gripo (nepagydomo plaučius žalojančio viruso, pasireiškiančio į ūmų gripą panašiais simptomais) epidemiją, tai turėsime pridėti dar mažiausiai 20 mln. prarastų gyvybių. Negana to, dalis mokslininkų teigia, kad tikrieji skaičiai gali būti net keliskart didesni.
Pirmasis pasaulinis karas ir jo pasekmės stipriai paveikė demografinę padėtį daugelyje regionų. Be to, negalima pamiršti, kad prie tiesioginių karo pareikalautų mirčių reikia pridėti ir daugybę negimusių vaikų, kada žuvus tiek daug sveiko amžiaus vyrų daug kur jų paprasčiausiai ėmė trūkti ir daugybė moterų neturėjo su kuo sukurti šeimos, tad liko netekėjusios ir netapo motinomis.
Apie tai savo knygoje „Singled Out“ pasakoja rašytoja, žurnalistė Virginia Nicholson. Pasak jos, PPK žuvo bemaž trys ketvirtadaliai iš milijono mobilizuotų britų karių ir tai sunaikino žymią dalį ateinančios kartos: panašaus amžiaus moterys, santuoką laikiusios prigimtine savo teise, susidūrė su žiauria realybe, kada vyrų tiesiog buvo per mažai. Remiantis 1921 m. statistika, vien Didžiojoje Britanijoje moterų buvo apie 1,8 mln. daugiau nei vyrų. Panašios demografinės tendencijos neaplenkė ir kitų valstybių. Tarkime, Raudonojo Kryžiaus organizacijos skaičiavimais, per karą žuvo dešimtadalis suaugusių Prancūzijos vyrų.
Šiandien galima pasakyti, kiek kariaujančios pusės investavo į karą, tačiau dėl jo patirtus materialinius nuostolius apskaičiuoti sunku. Suskaičiuota, kad tiesioginės karo išlaidos sudaro per 208 mlrd. JAV dolerių, tačiau patirti nuostoliai viršija 360 mlrd. dolerių.
Apie Pirmąjį pasaulinį karą knygą parašęs Jesus Hernandezas pateikia pavyzdį, kad vien Prancūzijoje buvo nuniokota 2 mln. hektarų derlingų laukų bei 0,5 mln. hektarų miško ir sugriauta apie 3 mln. gyvenamųjų pastatų. Iš tiesų per karą buvo nuniokota visa Europa, stipriai krito jos pramoninė bei ekonominė galia, o tai privedė prie net ir karo laimėtojų įsiskolinimo JAV bei prie dominuojančios pozicijos pasaulyje praradimo. Taip pat buvo sunaikinta arba dingo daugybė istorinių ir meno vertybių.
Atkreiptinas dėmesys, kad PPK kovų atgarsiai realią grėsmę kelia ir šiandienos žmonių gyvybei. Kaip teigia J.Hernandezas, kiekvienais metais per statybas ar dirbant žemę randama ir surenkama apie 300 tonų po PPK likusios amunicijos. Pagal atliktus skaičiavimus, buvusio Vakarų fronto ruože žemėje gulinčių per Didįjį karą nesprogusių bombų yra tiek, jog dirbant tokiu tempu kaip šiandien prireiks dar septynių amžių, kad visos jos būtų nukenksmintos. O nesprogę sviediniai su cheminiu užtaisu kelia dar didesnę grėsmę.

Karas, kurio galėjo ir nebūti?

Istorikai ir tyrėjai sutinka, kad erchercogo Franco Ferdinando Habsburgo nužudymas anaiptol nebuvo svarbiausia konflikto priežastis. „Pirmasis pasaulinis karas nebuvo reakcija į tiesioginę, konkrečią agresiją, o užsiplieskė iš kibirkšties, kuri sukėlė gaisrų virtinę iš jau kur kas anksčiau įsižiebusių ir smilkusių vaidų“, – komentuoja J.Hernandezas.
„Vyraujanti nuomonė yra ta, kad Vokietija provokavo karą, nes norėjo įsitraukti į didžiųjų Europos imperijų ratą. Ekonominis, karinis potencialias tam kaip ir buvo, bet politinio pripažinimo (ir atitinkamai didesnės kolonijų kontrolės, kas tuo metu buvo vienas svarbiausių imperijų galios ir statuso kriterijų) trūko“, – aiškina politologas doc. dr. Tomas Janeliūnas.
Jo teigimu, tuo laikotarpiu karas buvo laikomas natūraliu dalyku, perskirstant galią tarp valstybių, tad nenuostabu, kad į jį taip „lengvai“ įsitraukė daugelis Europos šalių. Tiesiog tuo metu dar buvo labai nedaug tarptautinių instrumentų, ribojančių ar prevenciškai stabdančių konfliktus. „Karas buvo tipinė tarptautinių santykių priemonė. Juk Tautų Lygos idėjos ir kilo tada, kai suprasta, kad reikia globalaus forumo, kuriame būtų sprendžiamos problemos ir nereikėtų vėl veltis į skausmingus konfliktus“, – primena politologas.
Iš tikrųjų PPK išvakarėse netrūko įtampos. Prancūzai ant vokiečių dantį griežė dar nuo 1871-ųjų, kada Prancūzijos ir Prūsijos karą laimėjo kancleris Otto von Bismarckas ir prie Vokietijos buvo prijungtos Elzaso bei dalies Lotaringijos teritorijos, o Vokietijos imperija jautėsi nusipelniusi didesnio svorio ir siekė įgyti daugiau kolonijų. Pasaulio vandenyne viešpatavusi Didžioji Britanija su nerimu stebėjo didėjančias vokiečių ambicijas ir galią (ypač dėl karinių jūrų pajėgų) ir norėjo tai sustabdyti. Nikolajaus II Rusija gviešėsi Balkanų uostų (vieni jos uostai prie Baltijos jūros ir Tolimuosiuose Rytuose žiemą užšaldavo, o kitus, esančius prie Juodosios jūros, nesunkiai galėjo atkirsti turkai).
Ir tarp pačių Balkanų tautų būta daugybės nesuvestų senų sąskaitų. Ypač nepatenkinta buvo Serbija, kuri po Antrojo Balkanų karo apkarpius priešininkės ir Austrijos sąjungininkės Bulgarijos teritoriją vis vien liko be išėjimo į jūrą. Pačią Serbiją akylai stebėjo Austrijos-Vengrijos imperija, laikydama ją didžiąja konfliktų kurstytoja Balkanų regione, ir siekė ją pažaboti. Negana to, Rumunija pyko ant austrų, nes Transilvaniją ir Bukoviną laikė savo teritorijomis, kurios buvo atimtos Habsburgų… Galiausiai į ugnį deguto dar įpylė įvairūs užkulisiniai susitarimai tarp atskirų valstybių, kad jei kuri nors iš jų būtų puolama, sulauktų pagalbos.
Taip iš atskirų detalių susidėlioja vaizdas, kad įtampa anksčiau ar vėliau turėjo į kažką peraugti. Vis dėlto dalis mokslininkų tokiems aiškinimams meta iššūkį. Vienas jų – britų Harvardo universiteto profesorius Niallas Fergusonas, teigiantis, kad klaidinga yra pati nuostata ypatingus įvykius paaiškinti ypatingomis priežastimis, ir savo prieštaringai vertinamoje knygoje „The Pity of War“ Pirmąjį pasaulinį karą vadinantis tiesiog nesusipratimu – didžiausia klaida moderniojoje istorijoje. Be to, jo vertinimu, dėl karo eskalavimo daugiausia yra kalta ne Vokietija, o būtent Didžioji Britanija. Esą dokumentai rodo, kad Vokietijos karinės ambicijos buvo kur kas menkesnės, nei manyta, ir ji veikiausiai būtų apsistojusi ties konfliktu su Rusija. Taigi, jei ne Didžiosios Britanijos politikų priimtas sprendimas įsikišti, viskas galėjo baigtis daug paprasčiau – Vokietija būtų laimėjusi, ir kova nebūtų peržengusi Europos ribų.
Šio profesoriaus teigimu, tai, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo neišvengiamas imperijų susidūrimas, yra mitas. „Kai pažiūri Vokietijos ir Didžiosios Britanijos santykius pasaulyje, klasikinis imperializmo argumentas pradeda byrėti. <…> Susidūrus interesams greitai būdavo pasiekiamas susitarimas. Dažnai aiškinama, kad viena nesutarimų priežasčių buvo Vokietijos laivyno stiprėjimas, tačiau karo išvakarėse ginklavimosi varžybos jūrose buvo neaktualios, mat vokiečiai suvokė, kad jie nepajėgūs finansiškai varžytis su britų karo laivų statybos programa“, – argumentuoja N.Fergusonas ir pabrėžia, kad iš arčiau pažiūrėjus ir į kitus paplitusius paaiškinimus jie taip pat pasirodo perdėti.

Rugpjūčio pabaigoje per pasaulį nuvilnijus žiniai, kad Damasko priemiesčiuose panaudotas cheminis ginklas, Sirijos diktatorius Basharas Assadas prarado pasitikėjimo likučius: jau netrukus Sirijos opozicija gali sulaukti karinės JAV ir NATO sąjungininkių pagalbos.

Vien oficialiais Jungtinių Tautų duomenimis, dvejus metus trunkantis Sirijos konfliktas pareikalavo daugiau nei 100 tūkst. gyvybių. Vakarų valstybės, ne kartą pasmerkusios Basharo Assado režimo veiksmus susidorojant su opozicija, karinio įsitraukimo į konfliktą iki šiol vengė, tačiau po cheminės atakos padėtis ėmė labai stipriai keistis.
Pasak Lietuvoje gyvenančio ir savo vardo nenorėjusio atskleisti Sirijos piliečio, JAV ir NATO sąjungininkų įsikišimas į Sirijos konfliktą buvo būtinas dar pačioje jo pradžioje, bet to nebuvo padaryta, todėl dabar, anot pašnekovo, liudijame tokius Vakarų pasyvumo rezultatus, kaip susilpnėjęs regiono valstybių saugumas bei sustiprėję fundamentalistiniai islamistiniai elementai Sirijos opozicijos gretose. Be to, kaimyninės šalys susiduria su Sirijos pabėgėlių priėmimo ir apgyvendinimo dilema. Pavyzdžiui, sirų pabėgėliai 6,5 mln. gyventojų turinčioje Jordanijoje sudaro jau daugiau nei 7 proc. visų gyventojų.

Taikūs protestai sukėlė revoliuciją
Priminsime, kad Sirijos konfliktą įžiebė visuomenės nusivylimas dėl prezidento B.Assado netesėtų pažadų pradėti demokratines, valstybės sektoriaus ir ekonomikos reformas, jį paskatino ir 2010 m. pabaigoje kilęs Arabų pavasaris, kurio metu buvo sėkmingai nuversti ilgamečiai Tuniso, Egipto ir Libijos vadovai.
Sirijos sukilimo židiniu tapo šalies pietvakariuose įsikūręs Daaros miestas, kuriame 2011 m. vasarį už revoliucinio pobūdžio grafičių paišymą ant mokyklos sienų buvo sulaikyta daugiau kaip penkiolika moksleivių. Policijai atsisakius paleisti vaikus bei tėvams sužinojus, kad prieš juos naudojamas smurtas, kilo visuotinis pasipiktinimas, ilgainiui peraugęs į protestus. Iš Daaros kilusio Sirijos aktyvisto Mohamedo Masalmeho teigimu, šio miesto gyventojai neketino sukilti prieš B.Assado režimą, tačiau policijai uždelsus paleisti vaikus ir panaudojus jėgą prieš taikius protestuotojus nepasitenkinimo banga netruko išplisti į kitus Sirijos miestus.
Dar konflikto pradžioje išryškėjo Sirijos valdžios arogancija ir siekis bet kokiomis priemonėmis numalšinti kilusius protestus. Armija buvo įgaliota pasitelkti sunkiąją artileriją, taip pat leista atidengti ugnį prieš beginklius civilius. Žiaurumo nepakėlę ir iš armijos dezertyravę kariai pasakoja, kad jiems buvo bandoma įteigti, jog yra pasiųsti kovoti ne su B.Assado režimui besipriešinančiais civiliais, o su radikaliais musulmonais, siekiančiais įkurti Islamo kalifatą. Kitaip tariant, Sirijos armija pasitelkė tokioms teroristų grupuotėms kaip “Al Qaeda” būdingą psichologinio perauklėjimo techniką. Galiausiai kariai, atsisakę paklusti nurodymams, buvo sušaudomi, taip užkertant kelią tolesnei destrukcijai.

Susiskaldžiusi Sirijos opozicija
Pirmieji ginkluoti protestuotojų pasipriešinimai užfiksuoti 2011 m. birželį Idlibo provincijoje netoli sienos su Turkija. Protestuotojai apšaudė specialiųjų pajėgų pastatą, kai šios atidengė ugnį į laidotuvių procesiją. Vis dėlto organizuoto karinio pasipriešinimo pradžia laikomas liepos mėnuo, kada nuo Sirijos armijos atskilę kariai suformavo Laisvąją Sirijos armiją (LSA). Skaičiuojama, kad ją sudaro maždaug 25 tūkst. karių, o jų vienintelis deklaruojamas siekis – nuversti B.Assado režimą.
Prie LSA prisidėjusio Sirijos armijos karininko Mustaphos Sheiko teigimu, sukilėlių pajėgos itin susiskaldžiusios, suskaičiuojama daugiau kaip tūkstantis opozicinių grupuočių, todėl vargu ar jos įgytų daug naudos iš Vakarų atakos prieš B.Assadą.
Siekdamos suvienyti Sirijos opoziciją, JAV kartu su tokiais regioniniais sąjungininkais, kaip Saudo Arabija ir Kataras, ėmėsi organizuoti „Sirijos draugų” konferencijas. 2012 m. pabaigoje buvo įkurta Sirijos nacionalinė koalicija, kurią teisėta Sirijos gyventojų atstove pripažįsta ir JAV, ir ES, ir Arabų lyga. Koaliciją sudaro 63 nariai, tarp kurių 22 LSA atstovai.
Šio darinio susiformavimas ne tik sukuria kanalus humanitarinei pagalbai bei lengviesiems ginklams tiekti, bet ir sudaro sąlygas deryboms su B.Assado režimu. Nors jos itin remiamos JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono, Sirijos nacionalinė koalicija atmeta bet kokias derybų galimybes, kol B.Assadas nesulauks pelnytos bausmės už cheminio ginklo panaudojimą.

Praėjusią savaitę Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai susitarė neatnaujinti besibaigiančio ginklų embargo Sirijos opozicijai ir taip paremti prezidento Basharo al Assado priešininkus. Tačiau vargu ar tai iš esmės pakeis padėtį Sirijoje. Priminsime, kad pilietinis karas šioje valstybėje tęsiasi jau dvejus metus ir, atrodo, kovos dvasia abiejose kariaujančiose pusėse neblėsta.

Permainų galima pastebėti tik tokių, kad šiame kruviname konflikte ima ryškėti naujų įtakingų žaidėjų. Ir tai natūralu –  kur daugiau kovojančiųjų, daugiau ir pralaimėjusiųjų, todėl abi pusės ir juos palaikantieji varžosi su vis didėjančia frustracija, o pralaimėjimo kaina vis kyla.

Svarus „Hezbollah“ indėlis

Visų pirma svarbu paminėti Libane veikiančią bei Irano aktyviai remiamą “Hezbollah” teroristinę grupuotę-politinę partiją, kuri, įvairiais duomenimis, jau maždaug pusmetį vienaip ar kitaip padeda B.al Assado režimui. Sukilėlių iš Laisvosios Sirijos armijos tvirtinimu, prie režimo reguliariosios kariuomenės prisidėjus “Hezbollah” kovotojams ir jų apmokytiems vietos rekrūtams, jos pajėgumai padidėjo net trečdaliu.
Nors skaičiai ir svarbūs, dar svarbiau tai, kad “Hezbollah” šiam karui suteikė dar neregėtos kokybės. Užgrūdinti kruvino Libano pilietinio karo, vykusio dar šaltojo karo saulėlydžiu, bei dažnos konfrontacijos su Izraeliu, “Hezbollah” kovotojai iškrikusioms ir desperatiškoms Sirijos karinėms pajėgoms tapo itin didele paspirtimi. Anot „The Washington Post” analitikų, režimo pajėgos kartu su “Hezbollah” perėjo į puolimą, mėgindamos atkovoti tam tikras strategiškai svarbias pozicijas bei miestus, ir nors akivaizdaus proveržio nepasiekė, kovos lauke B.al Assado šalininkai pademonstravo naujos kokybės taktinę brandą bei energiją. Štai neseniai vyko sukilėlių kontroliuojamo Kusairo miesto šalies centriniame regione puolimas, kuriame beveik atvirai pirmuoju smuiku griežė “Hezbollah” kovotojai.
Kaip pabrėžia “IHS Jane‘s Terrorism and Insurgency Center” ekspertas Charlesas Listeris, jei dabartinė padėtis nesikeis, sukilėliai neišvengiamai bus įstumti į nepalankesnę poziciją ir galiausiai nesugebės išsprogdinti režimo. Vis dėlto, nepaisant šio didelio B.al Assado pajėgas papildžiusio pastiprinimo, pilietinio karo pabaigos dar nematyti. Daug ryškesnė tendencija – abiejų pusių radikalėjimas.

Kova, peržengianti žmogiškumo ribas

Kone visą kovų laikotarpį girdėti pranešimų apie žiaurumo protrūkius, bet pastaruoju metu jie įgauna vis naujų ir kraupesnių formų. Sirijos režimo pajėgos kaltinamos prieš sukilėlius panaudojusios cheminį ginklą.
Savo ruožtu viena sparčiausiai gausėjančių sukilėlių grupuočių, itin radikali islamistinė ir džihadistinė salafistų “Jabhat al Nusra”, į internetą įkėlė vaizdo įrašų, kuriuose rodomos režimo šalininkų egzekucijos. Itin makabriškų vaizdų išplatino ir kita islamistinė sukilėlių grupuotė „Farouq Brigades“, kurioje vienas jos kovotojų Abu Sakkaras išpjauna negyvo Sirijos kariuomenės kareivio širdį ir jos atsikanda, siųsdamas prakeiksmus ir linkėdamas panašaus likimo B.al Assado režimui bei jo šalininkams.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad užsitęsęs kruvinas status quo, kai nė viena pusė negali įgyti lemiamo pranašumo, sudaro puikias sąlygas sukilėlių kovotojams dar labiau radikalėti. Regis, revoliucionieriai savo žiauriu elgesiu jau prisivijo, o galbūt net ir pralenkė priešininkus. Tą liudija ne tik minėti pavyzdžiai, bet ir vis dažnesnis dezertyravimas iš sukilėlių pusės. Paulas Woodas žurnale „The Spectator“ kalbina Sirijos gyventojus, kurie pasakoja, kad į režimo pusę pereinama pasišlykštėjus ne tik sukilėlių kovos metodais, bet ir elgesiu su paprastais žmonėmis. Pavyzdžiui, sukilėliams prireikus automobilių tiesiog įsteigiamas kontrolės punktas, kuriame esą revoliucijos labui automobiliai nusavinami iš pro šalį važiuojančiųjų.

Tarptautinis įsikišimas tolsta

Nieko nuostabaus, kad šiomis nemaloniomis aplinkybėmis netruko pasinaudoti tie, kurie vis dar mėgina išlaikyti senąją šalies ir apskritai regiono tvarką. Čia visų pirma dera paminėti ilgalaikę Sirijos sąjungininkę Rusiją, kuri siekia išlaikyti dar nuo šaltojo karo laikų turėtą įtaką ir itin strategiškai svarbią karinę jūrų bazę Sirijos vakarų pakrantėje Tartaus mieste. Eksperto Michaelio Weisso teigimu, kol kas Rusija kartu su B.al Assado režimu puikiai vykdo nusibrėžtą scenarijų – tempti konflikto gumą tol, kol sukilėliai suradikalės iki tokio lygmens, kai juos beveik objektyviai bus galima vadinti teroristais.
Be kita ko, iškart po neseniai vykusių ne itin sėkmingų derybų tarp JAV ir Rusijos dėl galimų sankcijų Sirijos valdančiajam režimui Kremlius ištraukė dar vieną sunkiai atremiamą argumentą, sunkinantį galimą tarptautinį įsikišimą į konfliktą. Tas koziris – tarp Rusijos ir Sirijos numatomas sandoris, pagal kurį sirai iš rusų ketina įsigyti oro gynybos sistemą S-300. Ši sistema, karo ekspertų nuomone, būtų gana svari priežastis netgi JAV į konfliktą nesikišti jėga. Vis dėlto dienraštyje „The Jerusalem Post“ cituojamas Izraelio karo ekspertas Yiftah Shapi teigia, kad sirai šiuo metu neturi pakankamai resursų ir techninio išmanymo naudotis šia sistema. Bet kuriuo atveju šio sandorio patvirtinimas iškart po JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry vizito rodo, kad Kremlius nesiruošia atsisakyti visapusės paramos B.al Assado režimui.
Tuo tarpu tarptautinės organizacijos, padėjusios įgyvendinti Libijos operaciją, šiuo metu demonstruoja negebėjimą spręsti rimtų tarptautinių santykių problemų. Nuolatinis JAV atstovas prie Jungtinių Tautų Ivo Daalderis aiškiai sako, kad nesant regioninės paramos bei rimto teisinio pagrindo intervencija negalima. Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto ekspertas Davidas Schenkeris pastebi, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba sukaustyta Rusijos ir Kinijos veto imtis bet kokių sankcijų ar Sirijos suverenumo pažeidimų, o Arabų lyga, užuot bent jau apsimetusi prašanti Jungtinių Tautų intervencijos, smaginasi smerkdama Izraelio oro antskrydžius prieš Siriją. Ir tai vyksta tuo metu, kai Sirijos pilietinio karo aukos perkopė 80 tūkst.

Prieš 70 metų, 1943-iųjų pavasarį, mūsų tautiečiai vieningai pasipriešino lietuviškojo SS legiono formavimui.

Gerų okupacijų, žinoma, nebūna, juo labiau net pakenčiama negalėjo būti tarybinė, įvykusi 1940–1941 m. Tiesa, nemaža dalis mūsų tautiečių, net ir intelingentų, valdžiai pasikeitus 1940 m. vasarą tikėjosi, kad nuo tada, kaip rašė spauda, „Lietuva pradės naują gyvenimą“, kad kur kas didesnės galimybės atsivers plėtotis lietuviškai kultūrai. Tačiau ir jie labai greitai suprato, kad geriau kaip „prie Smetonos“ tikrai nebus, nes ne vienas jų atsidūrė kalėjime, tas pats grėsė ir kitiems.
Galutinai vieningą ir labai priešišką mūsų žmonių požiūrį į Maskvos valdžią įtvirtino masinis 1941 m. birželio trėmimas. Dabar jau didžioji gyventojų dalis laukė karo, nepaisydami jo baisumų. Lygiai taip pat karo laukė mūsų tautiečiai lenkų okupuotoje Vilnijoje, 1938 m. ten prasidėjus jų genocidui, ir sulaukė 1939 m. rudenį.
Todėl vokiečius skirtingose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, ar Ukrainoje – nemažai žmonių sutiko su gėlėmis ir laisvės viltimis, kaip išvaduotojus iš Stalino tironijos. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad šie visai nenorėjo tokie būti. Jie save įsivaizdavo šeimininkais, ponais, kuriems vietos gyventojai privalo ištikimai ar net vergiškai tarnauti. Todėl visuose vokiečių užimtuose kraštuose laisvės viltims greitai išblėsus kūrėsi pasipriešinimo židiniai – patriotiniai arba komunistiniai.
Vis dėlto to meto vokiečių okupacinis režimas gerokai skyrėsi tiek nuo Lietuvoje buvusio 1915–1918 m., tiek nuo tarybinio. Labiausiai todėl, kad vokiečiai nekūrė savos vietinės administracijos, o paliko senąją, suformuotą dar Laikinosios vyriausybės 1941 m. vasarą: liko ir apskričių viršininkai, ir miestų burmistrai, ir valsčių viršaičiai. O jie labai dažnai okupantus mulkino, sabotavo jų planų ir įsakymų vykdymą, gindami mūsų žmones bei jų interesus. Net policija nebuvo ištikima vokiečiams: vokiečių vietininkai savo vyresnybei Berlyne iš Kauno skundėsi, kad davus komandą policijai gaudyti žmones priverčiamiesiems darbams Vokietijoje ji visaip išsisukinėja: tai pajėgų trūksta, tai transporto, tai degalų. Todėl šiam juodam darbui teko pasitelkti latvių ir net ukrainiečių policininkus.
Būtina pabrėžti, kad iš visų Baltijos respublikų lietuviškąja administracija vokiečiai buvo labiausiai nepatenkinti. Beje, tik Lietuvoje veikė patriotinis antinacinis pogrindis – tą pabrėžia net rusų istorikai. Negana to, tas pogrindis kartais net labai sėkmingai bendradarbiavo su komunistiniu pogrindžiu – o tai apskritai unikalus atvejis. Visa tai ir lėmė, kad okupantai pas mus negalėjo taip laisvai šeimininkauti, kaip kitur.

Pritrūko patrankų mėsos

Pasipiktinimas, pasibaisėjimas tarybine okupacija buvo toks didžiulis, kad Birželio sukilėlių sudaryta Lietuvos Laikinoji vyriausybė 1941 m. vasarą net du kartus siūlė Berlynui organizuoti lietuvišką korpusą, o gal ir du, kurie kartu su vermachtu kovotų Rytų fronte. Tačiau pasipūtę naciai apie tai nenorėjo nė girdėti: esą tik vokietis gali nešioti ginklą, ir tikrai ne slavas, ne kazokas, ne lietuvis! Kai generolas A.Vlasovas pasiūlė iš rusų belaisvių suformuoti Rusijos išvadavimo armiją, A.Hitleris šaukė: „Kam reikalinga ši kiaulė Vlasovas? Mes kariaujame ne dėl Rusijos išvadavimo iš komunistų jungo, o dėl vokiečių interesų. Pati didžiausia kvailystė, galinti kam nors ateiti į galvą, – tai apginkluoti mūsų sutriuškintas tautas Rytuose.“
Tiesa, ankstesniais laikais SS daliniuose vokiečių pusėje kariavo nemažai savanorių iš Vakarų Europos – Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Danijos, Olandijos, bet tai buvo germanams giminingų tautų atstovai, jų iš viso kare dalyvavo per 125 tūkstančius. Rytų kraštų gyventojus naciai vertino visai kitaip – kaip žemesnę rasę, kuri neverta jokio pasitikėjimo. Tačiau jau 1942 m., reikalams Rytų fronte ėmus blogėti, savo ambicijas jiems teko nuslopinti. Labai nedidelė garbė pirmiesiems organizuoti SS legioną (todėl, kad Tarptautinis teismas Niurnberge pripažino SS nusikalstama organizacija) buvo patikėta estams – mainais už gana miglotus pažadus suteikti jų administracijai bent kiek didesnes teises. O vokiečiai taip tikėjosi sustiprinti savo pozicijas Leningrado fronte. Ir tada A.Hitleris tam smarkiai priešinosi, tačiau SS vadui H.Himleriui vis dėlto pavyko jį įtikinti – juk iš visų Baltijos tautų estus vokiečiai laikė labiausiai sau artimais rasiniu požiūriu.
Taigi estų administracija tais pažadais susigundė, ja pasekė ir latviai: pirmieji SS daliniai tiek Estijoje, tiek Latvijoje atsirado jau 1942 m. Estų SS legioną sudarė divizija, apie 11 tūkst. vyrų, o iš viso vokiečiams talkino apie 70 tūkst. estų. Latviai sugebėjo suformuoti net dvi SS divizijas, kitaip tariant, vokiečių pusėje kariavo apie 150 tūkst. latvių, iš jų 50 tūkst. žuvo, buvo sužeista ar dingo be žinios, 80 tūkst. pateko į rusų nelaisvę. Estų nuostoliai: 10 tūkst. žuvusių, tiek pat pasitraukusių į Vakarus.
O štai Kaune vokiečių emisarams nesisekė (tada būtent Kaune buvo ir vokiška, ir lietuviška krašto administracija): 1942 m. spalį jie pasiūlė generolui Stasiui Raštikiui formuoti tokį patį karinį junginį Lietuvoje, bet šis atsisakė. Nepaisant to, A.Hitleris H.Himlerio prašymu 1943 m. sausį nurodė sudaryti lietuvišką SS legioną iš 30–40 tūkst. vyrų. O Reicho komisaras Rytų kraštui (Ostlandui) H.Lohse vasario 24 d. išleido specialų atsišaukimą į lietuvių tautą: „Vokiečių kariai 1941 metų Fiurerio Adolfo Hitlerio įsakymu išvadavo iš bolševikų jūsų tėvynę, jie išgelbėjo jus iš tautinės pražūties“, todėl „Už ginklo! Į pergalę su Adolfu Hitleriu!“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sovietinės pakraipos kritikų šis veikalas buvo pavadintas „revizionistine“ knyga. Buvo bandoma įvairiausiais būdais paneigti joje pateikiamus negailestingus faktus. Tačiau iki šiol niekam nepavyko to padaryti – atvirkščiai, šiuos faktus vis dažniau patvirtina nauji archyviniai dokumentai. Kalbame apie J.Hoffmanno knygą “Naikinamasis Stalino karas”, kuri ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Nuo pat pradžių sovietų valstybę ženklinusi imperialistinė jėgos politika nedviprasmiškai išreikšta ir herbe, kuriuo ji puikavosi iki 1991 metų, nors visuomenė paprastai į šią simbolinę išraišką nekreipė dėmesio. Gremėzdiški sovietinio herbo simboliai, kūjis ir pjautuvas, grėsmingai slegia visą Žemės rutulį, o jį rėmina įvairiomis kalbomis užrašytas kurstantis šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Čia įspūdingai manifestuojamas komunistinės sovietų valdžios tikslas, kurį nedviprasmiškai proklamavo Leninas ir Stalinas, – užvaldyti pasaulį, arba, kaip jie tai vadino – „pasiekti socializmo pergalę visame pasaulyje“. Ne kas kitas, o pats Leninas, 1920 m. gruodžio 6 d. sakydamas kalbą, aiškino, kad svarbu pasinaudoti kapitalistinių šalių kontrastais ir prieštaromis, „supjudyti“ jas tarpusavyje, „niekšingų kapitalistinių vagių peilius nukreipti vienas prieš kitą“, „nes, kai du vagys pešasi, juokiasi ir laimi doras trečiasis. Kai tik mes pakankamai sustiprėsim ir turėsim jėgų visur nuversti kapitalizmą, tuojau griebsim jį už gerklės“. „Komunistinės revoliucijos pergalė visose šalyse yra neišvengiama, – skelbė jis dar 1920 m. kovo 6 d., – visai netoli tas laikas, kai ši pergalė bus pasiekta.“
Garsioji Stalino kalba, pasakyta 1925 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitete, rodo, kad Stalinas taip pat anksti ėmė vadovautis šiuo bolševizmo šūkiu. Tada sakė: „Jei prasidės karas, mes neliksime nuošalyje – mes taip pat stosime į karą, bet stosime paskutiniai. O tada svarstyklių lėkštėn mestelsime savo svarstį, tokį svarstį, kuris daug ką pakeis.“ Priešingai, nei mėginama teigti, šios „Stalino doktrinos“ niekada nebuvo atsisakyta. Aleksandras Nekričas labai aiškiai parodo, kad jos visuomet buvo laikomasi, o siekis „sukiršinti fašistinę Vokietiją ir Vakarus“, kaip teigia Dašičevas, Stalinui buvo tapęs „fiks idėja“. Kai milžiniškais tempais ginkluodamasi Raudonoji armija vis stiprėjo, 1939 metais Stalinas manė, kad jau atėjo laikas prieš pasaulinę „kapitalizmo krizę“ imtis karo veiksmų. Dar Didžiosios Britanijos ambasadorius seras Stafordas Kripsas ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Lourencas Šteinhardas (Laurence F.Steinhardt) mėgino perspėti, kad nuo 1939 metų Stalinas ėmė siekti karo ne tik Europoje, bet ir Rytų Azijoje. Tai pakankamai aiškiai informuoja ir paviešinti Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisariato dokumentai. 1940 m. liepos 1 d. šis komisariatas savo ambasadorių Japonijoje informavo: „Mūsų susitarimus su Vokietija padiktavo siekis kariauti Europoje.“ O apie Tolimuosius Rytus atitinkamai pasisakoma 1940 m. birželio 14 d. telegramoje, pasiųstoje iš Maskvos sovietų ambasadoriui Kinijai ir Japonijai: „Mes pritartume visoms sutartims, kurios sukeltų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos konfliktą.“ Šiuose nurodymuose diplomatams nedviprasmiškai kalbama apie „Japonijos ir Amerikos karą“ ir teigiama: „Mes labai norėtume matyti jį įsiplieskiant.“
Rusų istorikai jau seniai įžvelgė tiesioginį ryšį tarp 1939 m. rugpjūčio 23-iosios ir 1941 m. birželio 22-osios. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašęs paktą su Hitleriu, Stalinas pasiekė savo pirmąjį tikslą ir, kaip prisimena Sovietų Sąjungos maršalas Žukovas, buvo „įsitikinęs, jog šis paktas padės jam apvynioti Hitlerį apie mažąjį pirštelį“. „Na, pradžioje mes Hitlerį apgavome“, – aiškino jis, kaip teigia Nikita Chruščiovas. 1939 m. rugpjūčio 23-iosios paktas suteikė Hitleriui drąsos užpulti Lenkiją, o tada, kaip ir buvo tikėtasi, sukurstyti karą visoje Europoje, kuriame nuo 1939 m. rugsėjo 17 d. agresyviai dalyvavo ir Sovietų Sąjunga, nors nei ji, nei Vakarų valstybės jai nebuvo paskelbusios karo. „Vienintelis smūgis Lenkijai, pirma iš vokiečių pusės, o paskui iš Raudonosios armijos pusės, – pareiškė liaudies komisarų sovieto pirmininkas Molotovas, 1939 m. spalio 31 d. kalbėdamas aukščiausiojo sovieto prezidiume, – ir nieko neliko iš tos išgamos, kuri atsirado dėl Versalio sutarties ir gyvavo engdama ne lenkų tautas.“ Stalinas aiškiai pageidavo, kad iš Lenkijos valstybingumo neliktų nieko, net menkiausių likučių.
Po susitarimų su Hitleriu Sovietų Sąjunga, užpuolusi Lenkiją ir Suomiją, šantažuodama aneksavusi suverenias Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikas bei karu pagrasinusi Rumunijai, sugebėjo padidinti savo teritoriją 426 tūkst. kvadratinių kilometrų, t.y. tokiu plotu, kokį 1919 metais užėmė Vokietijos reichas. Taip Stalinas prie vakarinių sienų pašalino valstybes, skyrusias jį nuo Vakarų šalių, ir parengė gerą dislokavimo vietą savo kariuomenės kolonoms traukti į Vakarus. Beliko žengti paskutinį žingsnį, o sąlygos tam buvo puikios, nes, nepaisant kai kurių Vokietijos pirmųjų laimėjimų, politinė strateginė jos padėtis Maskvoje buvo vertinama labai kritiškai. Karo su Anglija pabaiga kaskart labiau tolo. Didžiąją Britaniją vis ryžtingiau ėmė remti Jungtinės Amerikos Valstijos. Vokietijos ginkluotosios pajėgos dabar buvo išsklaidytos po visą Europą, nuo Norvegijos iki pat Pirėnų jos nusidriekė fronte prieš Didžiąją Britaniją. Be to, Maskva labai gerai žinojo, kad Vokietija ekonomiškai nepajėgi ilgai kariauti. O kokia pažeidžiama buvo Vokietija vien tik pagalvojus apie galimybę atkirsti ją nuo gyvybiškai svarbių naftos tiekimo linijų iš Rumunijos!

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Neseniai Turkijos valdžia suėmė 83 kurdus, įtariamus ryšiais su teroristine laikoma Kurdistano darbininkų išlaisvinimo partija. Iš viso šiuo metu Turkijos kalėjimuose yra 2500 kurdų kovotojų, tarp kurių keturi – neoficialaus Kurdistano parlamento nariai.

Tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose, ypač Irako šiaurėje toliau vyksta karas dėl naftos. Ties Irano-Irako siena jau keli mėnesiai netyla šūviai, niekaip nesibaigia ginkluota kova tarp kurdų ir islamo revoliucijos kovotojų. Jei Jungtinės Valstijos, kaip jos žada, dar šiais metais išves savo kariuomenę iš šiaurės Irako, pilietinis karas šioje teritorijoje neišvengiamas. Kadangi šios vietovės yra tolimas mažai kam žinomas užmirštas kampelis, todėl kas ten vyksta, labai mažai ką domina. Ir visai be reikalo.

Kurdai

Kurdai buvo nesantaikos tarp dviejų religinių imperijų – Persijos ir Osmanų valstybių šaltiniu, tai tęsėsi dar nuo Viduramžių laikų. Kurdai niekaip negalėdavo atsisakyti savo idenditeto, o sunkiai prieinamuose jų gyvenimo rajonuose buvo pasėtas grūdas įvairiausių pusiau kunigaikštysčių gyvavimui. Kurdai gyveno pagal savus įstatymus, visada svajodami apie savo nepriklausomą atskirą valstybę.

Situacija smarkiai pablogėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai šalys – nugalėtojos Didžioji Britanija su Prancūzija suraižė Artimuosius Rytus pagal savo nuožiūrą, sukūrė niekada iki tol neegzistavusias valstybes vedini savų interesų, visiškai ignoruodami vietines realijas.

Kurdai buvo tauta, kurią dauguma laikė pusiau laukine, visiškai nesuvaldoma ir nenusipelnusia valstybingumo. Todėl kurdai buvo „išdalinti“ tarp Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos. Nedidelis gabaliukas kurdų teritorijos atiteko net Armėnijai. Daugiamilijoninė tauta taip ir nesulaukė net siūlymo pagalvoti apie savo apsisprendimo laisvę.

Turkijoje juos ilgus metus bandė nutautinti ir net sugalvojo naują pavadinimą – „kalnų turkai“. Irake Sadamas Huseinas kurdus nuodijo cheminiu ginklu, o Sirijoje iki nesenų laikų jiems apskritai neišduodavo net pasų. Šijitų valdomame Irane, kurdus, kurie pagal religiją yra sunitai, nuolat persekiodavo religiniu pagrindu. Suprantama, kurdų tokia padėtis visai netenkino. Visa šios tautos istorija XX amžiuje – nuolatiniai sukilimai, kurių didžioji dauguma pasibaigdavo pralaimėjimu ir kurdų lyderių nukankinimu. Tačiau visa tai atvedė prie to, kad šiandien kurdai yra didžiausia pasaulio tauta (apie 40 mln. žmonių), kuri neturi savo valstybės.

Po to, kai amerikiečiai okupavo Iraką, situacija, galima sakyti, iš esmės pasikeitė. S. Huseinas buvo pakartas, centrinė valdžia Bagdade tapo labai silpna, o šalies konstitucijoje šiaurės gyventojams (būtent ten ir gyvena kurdai) suteikė didelę autonomiją. Iš esmės, kaip teigia vokiečių savaitraščio „Stern“ apžvalgininkai, kurdai įkūrė savo valstybę. Anot vokiečių, valstybingumas čia pakankamai tvirtas, ekonomika irgi iriasi į priekį: Erbilyje, Dachuke bei Suleimanijoje netgi prasidėjo masinės namų statybos. Visa tai leido pradėti daryti „naftos doleriai“, pradėję plaukti iš kaimyninio Kirkuko, kuris yra vadinamas „neformaliu asocijuotu Kurdistano partneriu“.

Irako kurdų gyvenimas apskritai pradėjo normalėti, visą šią situaciją nuolat stebėjo kaimynai. Turkija ir Iranas draugiškai bijo, kad jų kurdai pareikalaus taip pat didelės autonomijos, gal net su galimybe pasitraukti iš minėtų valstybių. Irako arabai piktinasi, kad vietos kurdams šie arabai visai nebūtini ir visai realu, kad Kirkuko regiono naftos gręžiniai su visa infrastruktūra atsidurs Kurdistano teritorijoje. Amerikiečiai linkę išsaugoti Iraką tokį, koks jis dabar. Kita vertus, JAV nenori gadinti santykių su šio regiono strateginiu partneriu – Turkija. Tokiu būdu kurdai tapo rakštimi ne vienai šaliai.

Situaciją aitrina dar ir tai, kad patys kurdai visai nežada sustoti ties tuo, ką šiandien jau yra išsikovoję. Svajonė sukurti didįjį Kurdistaną niekur nedingo. Kitas vokiečių savaitraštis – „Focus“ – pripažįsta, jog kurdai šiuo metu pasaulyje yra „labiausiai nuskriausta“ tauta. Patys kurdai, suprasdami, kad daugiau teisių jiems nė viena valstybė, kuri juos valdo, ant lėkštutės neatneš, patys vis ryžtingiau ima veikti.

Su Turkija kurdų santykiai prastoki. Šios šalies armija yra apginkluota pagal visus NATO standartus, visiškai nesiskiria nuo vakarietiškų kariuomenių, kurios dažnai veikia „be ceremonijų“. Todėl ginkluota kurdų kova prieš turkus – labai nedėkingas reikalas. Apie tai byloja ir kelis dešimtmečius Turkijos pietryčiuose besitęsianti partizaninė kova – kurdai nugalėti čia neturi jokių šansų. Kita vertus, Ankara jau daugelį metų yra patikima JAV sąjungininkė, tuo tarpu amerikiečiai yra Irako kurdų gynėja. Situacija dviprasmiška, tačiau iš Turkijos žinių apie kurdų sukilimus beveik negirdėti. Kovotojai čia momentaliai areštuojami. Kiek kitokia situacija su Iranu.

Persai

Pagal kariuomenės modernumą Irano armija toli nusileidžia Turkijai, be to, Teheranas yra vienas iš didžiausių Jungtinių Valstijų priešų. Todėl kurdai ir supranta, kad šiose vietovėse „yra kur prasisukti“: partizaninis karas sunkiai prieinamuose kalnų regionuose laikomas vienas geriausių būdų kovoti prieš visą valstybę. JAV ir toliau į šią problemą „žiūrės pro pirštus“. Be to, ir ideologinė platforma šiuo atveju egzistuoja. Formaliai „Kurdistano darbininkų išlaisvimimo partija“ (KDIP) kovoja tik dėl didesnės autonomijos nuo Irano, bet ne dėl atsiskyrimo nuo šios islamiškos šalies. Išeitų, kad kurdai čia – tik separatistai, nors kai kas juos laiko teroristine organizacija. Kurdai deklaruoja, kad jų tikslas dabartinę teokratinę, religinę santvarką pakeisti „demokratine“ – moterims suteikti daugiau teisių, ginti religines ir tautines mažumas. Išeitų, kad kurdų partija – visai ne barzdoti teroristai su automatais, o kovotojai už pažangą.

Iš esmės ši kova trunka jau ilgus metus. Kadangi KDIP neturi galimybių jokia politine veikla užsiimti oficialiai (ji vadinama teroristine), kurdai iš tiesų nesustoja kariavę: puola pasienio postus, patrulius ir kitus smulkius karinius objektus. Savo ruožtu iraniečiai karts nuo karto šukuoja kurdų sukilėlių stovyklas. Visai neseniai kurdai Irano armijos kantrybės taurę perpildė, kai nukovė vieną Islamo revoliucijos korpuso generolą Abbasą Kasemi. A. Kasemi automobilį kurdai susprogdino, žuvo visi juo važiavę, tarp jų ir pats generolas.

Atsakas buvo griežtas ir žiaurus: Iranas šalia Irako sienos dislokavo 5 tūkst. karių, sunkiąją karo techniką ir artileriją. Operacija buvo siaubinga: iraniečiai kirto kaimyninės šalies sieną, patrankomis sunaikino kelias kurdų gyvenvietes. Nesnaudė ir kurdai – jie pašovė dešimtis vienetų šarvuotos technikos. Irano valdžia pareiškė, kad jų kariuomenė ir toliau naikins bet kokias kurdų karines formuotes. Tačiau nuostolių nebus išvengta, nes kovos veiksmai vyksta kalnų regionuose, kur kurdai turi įsirengę specialias vietas snaiperiams ir žino daugybę slėptuvių bei atsitraukimo keliukų. Ekspertų tvirtinimu, tikroji padėtis šiose vietose apskritai mažai kam žinoma, nes kariniai veiksmai vyksta labai atokiose vietovėse.

Negalima sakyti, kad ir kurdams labai gerai sekasi. Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Erbilyje šalia Irano konsulato įvyko masinė manifestacija, kurioje Teherano buvo reikalaujama iš kurdų žemių išvesti kariuomenę. Priešingu atveju buvo grasinama uždaryti kalnų pasienio perėją, iš kurios į Iraką tiekiama labai didelė eksporto dalis. Centrinė Irako valdžia, kuri apskritai nenori kištis į kurdų reikalus, išreiškė nepasitenkinimą, kad jei karo veiksmai pasienyje nesibaigs, gali kilti tarpvalstybinis diplomatinis konfliktas.

Kita vertus, kurdai pareiškė, kad jie nesiliaus kovoję už nepriklausomybę ir kasdien mūšiams yra pasirengusi didesnė nei 100 tūkst. kareivių armija. Nugalėti tokią karinę jėgą iraniečiams užtruktų ne vienerius metus, juolab, kad kovos regionai kur kas palankesni kurdams. Taigi, oficialaus Teherano kalbos gali išvirsti į ilgus metus trunkantį alinantį karą.

Arabai ir amerikiečiai

JAV, kurios kariuomenė iki šiol dar yra šiauriniame Irake, kol kas tvirtai pati nežino, kaip į visą šią situaciją reaguoti. Iš vienos pusės – mirtinas piešas – islamiškasis Iranas įsiveržia į svetimos valstybės teritoriją, kurioje šeimininkauja amerikiečiai. Iš kitos pusės, jau vadovaujant Barakui Obamai, kurdų partija buvo įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą. Padėtis dvejopa, o jei dar prisiminsi, kad tai gausus naftos regionas, galva visai susisuka.

Jei bus laikomasi dabartinio plano, JAV armija iš šiaurės Irako turi pasitraukti jau iki šių metų pabaigos. Tačiau dabartinė situacija tokiam planui yra labai nepalanki. Negana to, kad ir ties šiaurine siena padėtis labai nestabili, pilietinis karas gresia kiek piečiau esančiuose rajonuose. Jau beveik aišku, kad amerikiečiams išėjus, kurdai pasiims Erbilį, Dachuką ir Suleimaniją. Bet kartu spėjama, kad kurdai savo kontrolę įves ir Pešmerge. Tačiau kas bus su Kirkuku – iš esmės niekas nežino. Šis miestas (o kartu ir provincija) – tikras nesutarimų katilas.

Visų pirma, tiesiai po kojomis – 4 proc. pasaulio naftos atsargų (palyginumui: visoje Libijoje – 3 proc.). Dėl to Kirkukas išlieka unikaliu miestu, dar vadinamu pasaulio naftos sostine.

Antra. S. Huseino laikais kurdai Kirkuką laikė savo istorine sostine. S. Huseinas bandė masiškai iškeldinti kurdus iš šio miesto, išvarytų kurdų namus atiduodavo arabams. Atėjus amerikiečiams, procesas tapo atvirkštinis – kurdai iš savo buvusių namų pradėjo varyti arabus. Dabar ir vieni ir kiti laukia: kada čia „rimtai susiėmus“ ir išsiaiškinus santykius kalašnikovais.

Tiek kurdų lyderiai Erbilyje, tiek ir centrinė Bagdado valdžia nėra kvailiai – abi pusės supranta, kad Kirkuke milijardai dolerių tiesiog voliojasi po kojomis. Iš pradžių buvo galvojama surengti referendumą, tačiau 2007 m. situacija buvo dar sudėtingesnė ir nenorėta kurstyti aistrų. Mat jei Kirkukas atitektų kurdams, pastarieji jau tą pačią dieną paskelbtų nepriklausomą valstybę. O ką tada darytų oficialus Bagdadas? Taigi, šiandien abi pusės nesnaudžia ir galanda kalavijus, belaukdami kol JAV jūrų pėstininkai išvažiuos namo…

Abiems besivaidijančioms pusėms visai neblogai, jei amerikiečiai pasiliktų: kurdai supranta, kad jie šiame regione dabar yra šeimininkai. O arabai, gyvenantys Kirkuke, taip pat nori, kad JAV kariuomenė neišeitų, nes kurdai prieš juos Kirkuke tada pradės rengti masinius pogromus… Tuo tarpu Vašingtone kasosi pakaušius: pats prezidentas jau pažadėjo išvesti kariuomenę. Žmonių juk neapgausi – į Iraką amerikiečiai įsiveržė visai ne atominės ar cheminės bombos ieškoti… Juk čia – pigiausia pasaulyje nafta, kurios visiems norisi. Juolab, kad negalima gi buvo šios naftos palikti Iranui, kurios kariuomenė su kiekviena diena stiprėjai ir kelia vis didesnę grėsmę demokratiniams procesams. Gavęs 4 proc. pasaulio naftos atsargų, šunybių pasauliui Iranas tikrai prikrėstų.

Neseniai Turkijos valdžia suėmė 83 kurdus, įtariamus ryšiais su teroristine laikoma Kurdistano darbininkų išlaisvinimo partija. Iš viso šiuo metu Turkijos kalėjimuose yra 2500 kurdų kovotojų, tarp kurių keturi – neoficialaus Kurdistano parlamento nariai.

Tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose, ypač Irako šiaurėje toliau vyksta karas dėl naftos. Ties Irano-Irako siena jau keli mėnesiai netyla šūviai, niekaip nesibaigia ginkluota kova tarp kurdų ir islamo revoliucijos kovotojų. Jei Jungtinės Valstijos, kaip jos žada, dar šiais metais išves savo kariuomenę iš šiaurės Irako, pilietinis karas šioje teritorijoje neišvengiamas. Kadangi šios vietovės yra tolimas mažai kam žinomas užmirštas kampelis, todėl kas ten vyksta, labai mažai ką domina. Ir visai be reikalo.

Kurdai

Kurdai buvo nesantaikos tarp dviejų religinių imperijų – Persijos ir Osmanų valstybių šaltiniu, tai tęsėsi dar nuo Viduramžių laikų. Kurdai niekaip negalėdavo atsisakyti savo idenditeto, o sunkiai prieinamuose jų gyvenimo rajonuose buvo pasėtas grūdas įvairiausių pusiau kunigaikštysčių gyvavimui. Kurdai gyveno pagal savus įstatymus, visada svajodami apie savo nepriklausomą atskirą valstybę.

Situacija smarkiai pablogėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai šalys – nugalėtojos Didžioji Britanija su Prancūzija suraižė Artimuosius Rytus pagal savo nuožiūrą, sukūrė niekada iki tol neegzistavusias valstybes vedini savų interesų, visiškai ignoruodami vietines realijas.

Kurdai buvo tauta, kurią dauguma laikė pusiau laukine, visiškai nesuvaldoma ir nenusipelnusia valstybingumo. Todėl kurdai buvo „išdalinti“ tarp Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos. Nedidelis gabaliukas kurdų teritorijos atiteko net Armėnijai. Daugiamilijoninė tauta taip ir nesulaukė net siūlymo pagalvoti apie savo apsisprendimo laisvę.

Turkijoje juos ilgus metus bandė nutautinti ir net sugalvojo naują pavadinimą – „kalnų turkai“. Irake Sadamas Huseinas kurdus nuodijo cheminiu ginklu, o Sirijoje iki nesenų laikų jiems apskritai neišduodavo net pasų. Šijitų valdomame Irane, kurdus, kurie pagal religiją yra sunitai, nuolat persekiodavo religiniu pagrindu. Suprantama, kurdų tokia padėtis visai netenkino. Visa šios tautos istorija XX amžiuje – nuolatiniai sukilimai, kurių didžioji dauguma pasibaigdavo pralaimėjimu ir kurdų lyderių nukankinimu. Tačiau visa tai atvedė prie to, kad šiandien kurdai yra didžiausia pasaulio tauta (apie 40 mln. žmonių), kuri neturi savo valstybės.

Po to, kai amerikiečiai okupavo Iraką, situacija, galima sakyti, iš esmės pasikeitė. S. Huseinas buvo pakartas, centrinė valdžia Bagdade tapo labai silpna, o šalies konstitucijoje šiaurės gyventojams (būtent ten ir gyvena kurdai) suteikė didelę autonomiją. Iš esmės, kaip teigia vokiečių savaitraščio „Stern“ apžvalgininkai, kurdai įkūrė savo valstybę. Anot vokiečių, valstybingumas čia pakankamai tvirtas, ekonomika irgi iriasi į priekį: Erbilyje, Dachuke bei Suleimanijoje netgi prasidėjo masinės namų statybos. Visa tai leido pradėti daryti „naftos doleriai“, pradėję plaukti iš kaimyninio Kirkuko, kuris yra vadinamas „neformaliu asocijuotu Kurdistano partneriu“.

Irako kurdų gyvenimas apskritai pradėjo normalėti, visą šią situaciją nuolat stebėjo kaimynai. Turkija ir Iranas draugiškai bijo, kad jų kurdai pareikalaus taip pat didelės autonomijos, gal net su galimybe pasitraukti iš minėtų valstybių. Irako arabai piktinasi, kad vietos kurdams šie arabai visai nebūtini ir visai realu, kad Kirkuko regiono naftos gręžiniai su visa infrastruktūra atsidurs Kurdistano teritorijoje. Amerikiečiai linkę išsaugoti Iraką tokį, koks jis dabar. Kita vertus, JAV nenori gadinti santykių su šio regiono strateginiu partneriu – Turkija. Tokiu būdu kurdai tapo rakštimi ne vienai šaliai.

Situaciją aitrina dar ir tai, kad patys kurdai visai nežada sustoti ties tuo, ką šiandien jau yra išsikovoję. Svajonė sukurti didįjį Kurdistaną niekur nedingo. Kitas vokiečių savaitraštis – „Focus“ – pripažįsta, jog kurdai šiuo metu pasaulyje yra „labiausiai nuskriausta“ tauta. Patys kurdai, suprasdami, kad daugiau teisių jiems nė viena valstybė, kuri juos valdo, ant lėkštutės neatneš, patys vis ryžtingiau ima veikti.

Su Turkija kurdų santykiai prastoki. Šios šalies armija yra apginkluota pagal visus NATO standartus, visiškai nesiskiria nuo vakarietiškų kariuomenių, kurios dažnai veikia „be ceremonijų“. Todėl ginkluota kurdų kova prieš turkus – labai nedėkingas reikalas. Apie tai byloja ir kelis dešimtmečius Turkijos pietryčiuose besitęsianti partizaninė kova – kurdai nugalėti čia neturi jokių šansų. Kita vertus, Ankara jau daugelį metų yra patikima JAV sąjungininkė, tuo tarpu amerikiečiai yra Irako kurdų gynėja. Situacija dviprasmiška, tačiau iš Turkijos žinių apie kurdų sukilimus beveik negirdėti. Kovotojai čia momentaliai areštuojami. Kiek kitokia situacija su Iranu.

Persai

Pagal kariuomenės modernumą Irano armija toli nusileidžia Turkijai, be to, Teheranas yra vienas iš didžiausių Jungtinių Valstijų priešų. Todėl kurdai ir supranta, kad šiose vietovėse „yra kur prasisukti“: partizaninis karas sunkiai prieinamuose kalnų regionuose laikomas vienas geriausių būdų kovoti prieš visą valstybę. JAV ir toliau į šią problemą „žiūrės pro pirštus“. Be to, ir ideologinė platforma šiuo atveju egzistuoja. Formaliai „Kurdistano darbininkų išlaisvimimo partija“ (KDIP) kovoja tik dėl didesnės autonomijos nuo Irano, bet ne dėl atsiskyrimo nuo šios islamiškos šalies. Išeitų, kad kurdai čia – tik separatistai, nors kai kas juos laiko teroristine organizacija. Kurdai deklaruoja, kad jų tikslas dabartinę teokratinę, religinę santvarką pakeisti „demokratine“ – moterims suteikti daugiau teisių, ginti religines ir tautines mažumas. Išeitų, kad kurdų partija – visai ne barzdoti teroristai su automatais, o kovotojai už pažangą.

Iš esmės ši kova trunka jau ilgus metus. Kadangi KDIP neturi galimybių jokia politine veikla užsiimti oficialiai (ji vadinama teroristine), kurdai iš tiesų nesustoja kariavę: puola pasienio postus, patrulius ir kitus smulkius karinius objektus. Savo ruožtu iraniečiai karts nuo karto šukuoja kurdų sukilėlių stovyklas. Visai neseniai kurdai Irano armijos kantrybės taurę perpildė, kai nukovė vieną Islamo revoliucijos korpuso generolą Abbasą Kasemi. A. Kasemi automobilį kurdai susprogdino, žuvo visi juo važiavę, tarp jų ir pats generolas.

Atsakas buvo griežtas ir žiaurus: Iranas šalia Irako sienos dislokavo 5 tūkst. karių, sunkiąją karo techniką ir artileriją. Operacija buvo siaubinga: iraniečiai kirto kaimyninės šalies sieną, patrankomis sunaikino kelias kurdų gyvenvietes. Nesnaudė ir kurdai – jie pašovė dešimtis vienetų šarvuotos technikos. Irano valdžia pareiškė, kad jų kariuomenė ir toliau naikins bet kokias kurdų karines formuotes. Tačiau nuostolių nebus išvengta, nes kovos veiksmai vyksta kalnų regionuose, kur kurdai turi įsirengę specialias vietas snaiperiams ir žino daugybę slėptuvių bei atsitraukimo keliukų. Ekspertų tvirtinimu, tikroji padėtis šiose vietose apskritai mažai kam žinoma, nes kariniai veiksmai vyksta labai atokiose vietovėse.

Negalima sakyti, kad ir kurdams labai gerai sekasi. Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Erbilyje šalia Irano konsulato įvyko masinė manifestacija, kurioje Teherano buvo reikalaujama iš kurdų žemių išvesti kariuomenę. Priešingu atveju buvo grasinama uždaryti kalnų pasienio perėją, iš kurios į Iraką tiekiama labai didelė eksporto dalis. Centrinė Irako valdžia, kuri apskritai nenori kištis į kurdų reikalus, išreiškė nepasitenkinimą, kad jei karo veiksmai pasienyje nesibaigs, gali kilti tarpvalstybinis diplomatinis konfliktas.

Kita vertus, kurdai pareiškė, kad jie nesiliaus kovoję už nepriklausomybę ir kasdien mūšiams yra pasirengusi didesnė nei 100 tūkst. kareivių armija. Nugalėti tokią karinę jėgą iraniečiams užtruktų ne vienerius metus, juolab, kad kovos regionai kur kas palankesni kurdams. Taigi, oficialaus Teherano kalbos gali išvirsti į ilgus metus trunkantį alinantį karą.

Arabai ir amerikiečiai

JAV, kurios kariuomenė iki šiol dar yra šiauriniame Irake, kol kas tvirtai pati nežino, kaip į visą šią situaciją reaguoti. Iš vienos pusės – mirtinas piešas – islamiškasis Iranas įsiveržia į svetimos valstybės teritoriją, kurioje šeimininkauja amerikiečiai. Iš kitos pusės, jau vadovaujant Barakui Obamai, kurdų partija buvo įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą. Padėtis dvejopa, o jei dar prisiminsi, kad tai gausus naftos regionas, galva visai susisuka.

Jei bus laikomasi dabartinio plano, JAV armija iš šiaurės Irako turi pasitraukti jau iki šių metų pabaigos. Tačiau dabartinė situacija tokiam planui yra labai nepalanki. Negana to, kad ir ties šiaurine siena padėtis labai nestabili, pilietinis karas gresia kiek piečiau esančiuose rajonuose. Jau beveik aišku, kad amerikiečiams išėjus, kurdai pasiims Erbilį, Dachuką ir Suleimaniją. Bet kartu spėjama, kad kurdai savo kontrolę įves ir Pešmerge. Tačiau kas bus su Kirkuku – iš esmės niekas nežino. Šis miestas (o kartu ir provincija) – tikras nesutarimų katilas.

Visų pirma, tiesiai po kojomis – 4 proc. pasaulio naftos atsargų (palyginumui: visoje Libijoje – 3 proc.). Dėl to Kirkukas išlieka unikaliu miestu, dar vadinamu pasaulio naftos sostine.

Antra. S. Huseino laikais kurdai Kirkuką laikė savo istorine sostine. S. Huseinas bandė masiškai iškeldinti kurdus iš šio miesto, išvarytų kurdų namus atiduodavo arabams. Atėjus amerikiečiams, procesas tapo atvirkštinis – kurdai iš savo buvusių namų pradėjo varyti arabus. Dabar ir vieni ir kiti laukia: kada čia „rimtai susiėmus“ ir išsiaiškinus santykius kalašnikovais.

Tiek kurdų lyderiai Erbilyje, tiek ir centrinė Bagdado valdžia nėra kvailiai – abi pusės supranta, kad Kirkuke milijardai dolerių tiesiog voliojasi po kojomis. Iš pradžių buvo galvojama surengti referendumą, tačiau 2007 m. situacija buvo dar sudėtingesnė ir nenorėta kurstyti aistrų. Mat jei Kirkukas atitektų kurdams, pastarieji jau tą pačią dieną paskelbtų nepriklausomą valstybę. O ką tada darytų oficialus Bagdadas? Taigi, šiandien abi pusės nesnaudžia ir galanda kalavijus, belaukdami kol JAV jūrų pėstininkai išvažiuos namo…

Abiems besivaidijančioms pusėms visai neblogai, jei amerikiečiai pasiliktų: kurdai supranta, kad jie šiame regione dabar yra šeimininkai. O arabai, gyvenantys Kirkuke, taip pat nori, kad JAV kariuomenė neišeitų, nes kurdai prieš juos Kirkuke tada pradės rengti masinius pogromus… Tuo tarpu Vašingtone kasosi pakaušius: pats prezidentas jau pažadėjo išvesti kariuomenę. Žmonių juk neapgausi – į Iraką amerikiečiai įsiveržė visai ne atominės ar cheminės bombos ieškoti… Juk čia – pigiausia pasaulyje nafta, kurios visiems norisi. Juolab, kad negalima gi buvo šios naftos palikti Iranui, kurios kariuomenė su kiekviena diena stiprėjai ir kelia vis didesnę grėsmę demokratiniams procesams. Gavęs 4 proc. pasaulio naftos atsargų, šunybių pasauliui Iranas tikrai prikrėstų.

Žymus Amerikos diplomatas Georgas Kennanas yra pasakęs: neįmanoma palaikyti gerų kaimyninių santykių su Rusija, nes jos kaimynės turi tik du pasirinkimus – būti Rusijos vasalėmis arba būti Rusijos priešėmis. Tai tikriausiai esminė išvada iš Rusijos–Gruzijos karo, kurio ketvirtąsias metines minime šią savaitę.

2008 m. rugpjūčio 8-ąją, kai visas pasaulis stebėjo Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, Rusijos tankų kolonos riedėjo į Gruziją. Taip prasidėjo vienas beprasmiškiausių pastarojo meto karų, kuris nieko neišsprendė ir kurį visi, įskaitant, regis, netgi nugalėtoja pasiskelbusią Rusiją, norėtų pamiršti. Nes nugalėtojų jame nebuvo.
Karai, kaip žinoma, kariaujami tam, kad jiems pasibaigus sudaryta taika ypač būtų naudinga karą pradėjusiai pusei. Ką laimėjo Rusija? De facto prisijungė “nepriklausomomis valstybėmis” paskelbtas Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją? Kokia iš to nauda, išskyrus tai, kad kasmet kelis milijardus dolerių tenka skirti šioms pseudovalstybėlėms išlaikyti, nes pačios jos ekonomiškai negyvybingos? Beje, dar kelis milijardus Rusijai kainuoja dviejų didžiulių karinių bazių po 4000 karių išlaikymas.
Juoba “išvaduotieji” nuo gruzinų abchazai ir osetinai jaučia vis mažiau dėkingumo “išvaduotojams” – Rusijos žiniasklaida pilna straipsnių apie tai, kaip abchazai apgaudinėja ir veja lauk rusus, investavusius į nekilnojamąjį turtą šiame Juodosios jūros kurorte, ar kaip “kiaurai” korumpuota Pietų Osetijos valdžiukė “prametinėja” Rusijos įmones, maniusias pasipelnyti iš karo nusiaubtam regionui atstatyti skirtų šalies biudžeto pinigų.
Ilgai ir nuosekliai rengusi ir provokavusi karą Rusija siekė trijų strateginių tikslų: nušalinti charizmatišką, provakarietišką Gruzijos reformų variklį Michailą Saakašvilį; perkirsti Baku–Tbilisio–Ceichano naftotiekį, kuriuo kasdien, aplenkiant Rusijos ir jai pavaldžias teritorijas, į Europą atiteka po 1 mln. barelių naftos; parodyti Vakarams ir, svarbiausia, buvusioms sovietinėms respublikoms, kad jų siekius tapti ES ir NATO narėmis Rusija stabdys visais būdais.
Pirmi du Kremliaus siekiai žlugo: nepaisant Vladimiro Putino riksmų, kraupinusių ES taikos tarpininką Nicolą Sarkozy, esą “Saakašvilį aš už kiaušų pakarsiu”, ir vėliau sekusių daugkartinių bandymų sąmokslais ar opozicijos mitingais nuversti Gruzijos prezidentą, šis tvirtai tebesėdi savo poste.
Dar daugiau – po karo ir opozicijos mitingų vaikymo jo demokratiškumu suabejojusiai Europai M.Saakašvilis sugebėjo vėl įrodyti, kad, nepaisant egocentriško charakterio, jis buvo ir išlieka demokratiškai išrenkamu lyderiu. Naftotiekis, transportuojantis Kaspijos jūros naftą į Europą, kaip veikė, taip ir veikia – jo nepajėgė perkirsti nei Rusijos strateginiai bombonešiai, nei karo metu dar eksperimentinės, gamyklos įgulų aptarnaujamos, raketos “Iskander”, nei politinis Maskvos spaudimas Londonui ir bendrovei “British Petroleum”. Dar daugiau – ši linija dabar vertinama kaip vienas galimų būsimo Europos dujotiekio “Nabucco” maršrutų.
Siekis atgrasyti Vakarus nuo postsovietinės erdvės, kurią Rusija laiko “sava”, o postsovietinę erdvę – nuo Vakarų davė veikiau atvirkščią rezultatą. Dabar kiekvienas platesnio masto atseit Europos ar NATO renginys savo pareiškimuose nebeapsieina nuo paramos Gruzijos teritoriniam vientisumui. Gegužę Čikagoje vykęs NATO viršūnių susitikimas dar kartą pabrėžė paramą Gruzijos siekiams tapti Aljanso nare ir pareiškė susirūpinimą dėl Rusijos kariuomenės bei ginkluotės telkimo Kaukaze ir prie NATO sienų.
Lygiai taip pat kiekviena proga pabrėžiama, kad Gruzija įvykdė visus savo įsipareigojimus ES Taikaus sureguliavimo planui, o Rusija – ne. Kartu ES nuolatinė stebėjimo misija Gruzijoje labai apsunkina Rusijai galimybes rengti tokias provokacijas, kuriomis buvo grindžiamas kelias agresijai.
Lietuvai karas Gruzijoje davė keletą pamokų. Pirma – postsovietinė Rusija kaip buvo, taip ir liko agresore, mažai kuo besiskiriančia nuo buvusios Sovietų Sąjungos. Tegu gerokai silpnesne, bet mažiesiems kaimynams vis dar pavojinga.
Antra – Europa, tegu ir netoleruojanti prievartos naudojimo sprendžiant konfliktus su kaimynėmis, tegu pakraupusi ir smerkianti V.Putino režimo veiksmus, vis dėlto neturi nei valios, nei pajėgumų, nei, svarbiausia, noro rimtai konfliktuoti su Rusija. Jei panašioje situacijoje kaip 2008-aisiais Gruzija atsidurtų Baltijos šalys, vargu ar ES, ypač jos didžiosios valstybės, elgtųsi kitaip.
Trečia – reikia mokytis skaityti ir teisingai suprasti iš didžiųjų valstybių sostinių sklindančius signalus. Taip pat – juos aiškinant niekuomet neatmesti blogiausio varianto. Žvelgiant iš šių dienų sunku net suvokti, kad niekas nematė, jog Rusija rengia karą prieš Gruziją. Virtinė karinių provokacijų, sutvarkyta strateginė infrastruktūra kariuomenei perkelti, plataus masto manevrai, netgi nutekėjimai į žiniasklaidą – viskas vienareikšmiškai rodė, kad karas bus. Bet niekas tuo netikėjo, netgi NATO valstybių lyderiai, kurių perdėm dviprasmiška laikysena Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu Bukarešto susitikimo metu iš esmės atrišo Kremliui rankas veikti.
Bet pati svarbiausia karo Gruzijoje pamoka – jeigu nesugebėsime apsiginti patys, niekas kitas mūsų neapgins. Deja, šios pamokos Lietuvos politikai arba nesuprato, arba nenori suprasti. Tokių norisi paklausti: kaip manote, kodėl pastaruoju metu Šiaurės šalys puolė ginkluotis – norvegai skubiai perka naikintuvus F-35, suomiai prisipirko aviacinių sparnuotųjų raketų (o JAV jas pardavė, nors dar prieš kelerius metus prašymą, kaip nemotyvuotą, buvo atmetusi), laikomų regioniniu strateginiu ginklu. Gal pingvinams Arktikoje baidyti?

Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš 67 metus, jis ir šiandien tebeskendi neaiškumų šešėliuose, o atsakymus į daugelį klausimų nugalėjusios šalys akylai tebesaugo.

Vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo specialistų istorikas Jesus Hernandezas vis dėlto sugebėjo surinkti tikrai daug unikalios to laikmečio medžiagos ir pateikia ją knygoje “Antrasis pasaulinis karas”. Ji jau išversta į lietuvių kalbą ir ką tik pasirodė mūsų šalies knygynuose. O mes “Veide” siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Gyvūnai – didvyriai

Nuo tada, kai kartaginiečių generolas Hanibalas, padedamas dramblių, perkirto Alpes per Antrąjį pūnų karą (219–202 metais), gyvūnai visada buvo susiję su karo fenomenu. Daugiausia žirgai ir šunys, taip pat karveliai, katės bei lokiai kartu su žmogumi dalyvavo karo riaušėse, rodė savo nepalenkiamą valią ir lojalumą. Gyvūnai, nors nebūdami karo kaltininkais, taip pat kaip ir žmonės tapo ginkluotų susidūrimų aukomis.

Šunys – šauktiniai

Įsitraukusios į Antrąjį pasaulinį karą JAV mobilizavo ne tik amerikiečių kareivius, bet į kovotojų gretas pašaukė ir šunis.

Pilietinė organizacija, pavadinta „Šunys gynybai“, paskelbė kampaniją, per kurią amerikiečių šeimos galėjo atiduoti savo naminį augintinį į kariuomenę. Šis šaukimas sulaukė neregėtos sėkmės – daugiau nei 50 000 šunų buvo atiduoti tarnauti savo šaliai.

Šunų naudojimas kariniams tikslams nebuvo naujas dalykas, bet šis šaukimas, kai piliečiai aukojo savo augintinius karinėms pajėgoms, buvo pirmasis.

Kiekvienam šuniui buvo užvesta individuali byla su jo duomenimis. Jie buvo griežtai patikrinti veterinarų – panašiai kaip kiekvienas šauktinis. Tada jie buvo dresuojami karinei tarnybai. Atsižvelgiant į kiekvieno charakterį, šunims buvo paskirtos skirtingos užduotys: saugoti telefono laidus, pernešinėti žinutes, ieškoti sprogmenų ir t.t.

1942 m. pirmą kartą šunys įėjo į Jūrų šaulių sudėtį. Jie buvo labai naudingi per karinius susidūrimus Ramiojo vandenyno salose, nes sugebėdavo surasti japonų pasalas. Vienintelis pavojus, kildavęs dėl šunų, buvo tas, kad jie misijos, reikalaujančios absoliučios tylos, metu galėjo pradėti loti. Ši problema buvo išspręsta specialia dresūra, skirta to išvengti. Kareiviai smarkiai patraukdavo apynasrį kiekvieną kartą, kai šuo išleisdavo kokį nors garsą. Pagaliau apie galimą pavojų šunys išmoko pranešti pakeldami vieną leteną arba reikiama kryptimi pasukdami nosį.

1944 m. Guamo mūšyje šunys pasižymėjo pavyzdingu elgesiu. Jie buvo naudojami skinantis kelią džiunglių kovose. Jei kuris nors japonas, tykodamas amerikiečių, būdavo pasislėpęs brūzgynuose, šunys juos iškart surasdavo. Šiai misijai buvo panaudoti 72 šunys, dobermanų ir vokiečių aviganių veislės. 25 iš jų kovose žuvo.

Atėjus taip trokštamai taikai, kareiviai labai išgyvendami turėjo sugrąžinti gyvūnus jų savininkams. Pasitaikė nemažai nemalonių atvejų. Dauguma šunų nebeatsiminė savo senųjų šeimininkų ir buvo pripratę prie gyvenimo fronte, todėl kartais jie tapdavo abejingi, o kartais agresyvūs.

Iš pradžių gyvūnai, neprisitaikę prie civilio gyvenimo, būdavo užmigdomi. Norėdama juos išgelbėti nuo tokio liūdno likimo, kariuomenė ėmė vykdyti planą, pagal kurį šunys, tarnavę fronte, prieš juos sugrąžinant šeimininkams, būdavo dresuojami. Deja, šis procesas buvo pernelyg sudėtingas ir pagaliau buvo suvokta, kad patirties neįmanoma ištrinti ir kad šie šunys niekada nebetaps paprastais civilių gyventojų naminiais augintiniais.

Remdamasi tokia patirtimi, Amerikos kariuomenė įsigijo savo šunų. Pavyzdžiui, Vietnamo kare dalyvavo 4 000 šunų, dauguma jų – vokiečių aviganiai.

Šunys, kritę tarnyboje, buvo pagerbti įvairiais memorialiniais monumentais, pastatytais visuomeninėmis pastangomis. Nors yra daugybė vietų, skirtų šunų didvyrių atminimui Guame, Niujorke, Naujajame Džersyje, tačiau patys svarbiausi – Sacrifice Field („Aukų laukas“) Nacionaliniame šaulių muziejuje Fort Beninge (Džordžija) ir Riversaido Marčfildo oro muziejuje (Kalifornija). Abu atidaryti 2000-aisiais.

Čipsas – Sicilijos didvyris

Kai sąjungininkai išstūmė Ašies kariuomenes iš Šiaurės Afrikos, 1943 m. liepos 10 dieną jie išsilaipino Sicilijoje. Italai gynė savo pajūrį be didelio įkvėpimo, vis dėlto kai kurie kareiviai buvo pasiruošę nepasiduoti. Jie priešinosi pasislėpę betono bunkeriuose, į įsibrovėlius šaudydami kulkosvaidžiais.

Kol amerikiečių kareivių grupė apšaudė vieną šių bunkerių, šuo vardu Čipsas nusprendė nieko nelaukdamas baigti italų pasipriešinimą. Nekreipdamas dėmesio į šovinių lietų, ėmė bėgti bunkerio link, ryžtingai įkišo galvą į angą palei žemę ir galingu žandikauliu sukando kulkosvaidžiu šaudžiusio kareivio ranką.

Italas, apstulbintas tokio staigaus ir nelaukto veiksmo, nesugebėjo sureaguoti ir buvo ištemptas iš brustvero. Kareivio bendražygiai puolė talžyti Čipsą, o amerikiečiai, norėdami jį išlaisvinti, pasinaudojo šiuo momentu ir pasileido bėgti link bunkerio, taip sučiupo italus. Šie nesipriešindami iš karto pasidavė, o puolamas Čipso kareivis maldavo, kad kas nors lieptų šuniui jį paleisti.

Tą pačią dieną Čipsas įvykdė kitą žygdarbį – netikėtai užpuolė dešimties italų kareivių grupę. Šie, išsigandę Čipso, buvo apsupti amerikiečių, įsakiusių nedelsiant pasiduoti.

Kai naujienos apie Čipso žygdarbius pasiekė JAV, buvo nuspręsta apdovanoti gyvūną Išskirtinės tarnybos kryžiumi, Sidabrinės žvaigždės medaliu ir Purpurine širdimi, nors karinis reglamentas neleido jų suteikti gyvūnams.

Balandė Merė nugali nacių sakalus

Gali būti, kad pati reikšmingiausia pašto balandė Antrajame pasauliniame kare buvo Merė. Jos neįkainojama ir pasiaukojanti tarnyba sąjungininkų pajėgoms buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.

1945 m. pradžioje Merei buvo patikėtas pranešimas, kuris turėjo būti persiųstas iš Vokietijos ruožo, užimto sąjungininkų, į britų Ekseterio miestą. Karvelis pasiekė savo kelionės tikslą sužalotas kitų paukščių. Tai buvo sakalų, kuriuos vokiečiai mokė žudyti pašto karvelius, darbas.

Sakalais, naikinančiais šį informacijos perdavimo būdą, buvo pradėta naudotis tada, kai vokiečiai atrado, jog prancūzų rezistentai karveliais siunčia pranešimus į Londoną. Britų lėktuvai tam tikrose prieš tai numatytose vietose nuleisdavo į Prancūzijos teritoriją dėžes su pašto karveliais. Prancūzų rezistentai, įdėję pranešimus į mažyčius cilindrus, pririštus prie karvelių kojelių, paleisdavo juos skristi atgal į Angliją.

Vokiečiai atskleidė šią veiklą ir dislokuotai sargybai buvo duoti įsakymai nušauti visus karvelius, pasirodančius Prancūzijos pakrantėje ir skrendančius jūros kryptimi. Vis dėlto vokiečių kareiviai nebuvo pakankamai taiklūs, todėl nuspręsta į kovą su karveliais, prieš tai specialiai išdresavus, pasitelkti sakalus. Tačiau per mus dominantį įvykį nacių sakalai nepasiekė savo tikslo, ir Merei pavyko sugrįžti į anglų žemes, kur ją džiaugsmingai sutiko šeimininkas Robertas Tregovanas.

Kai balandės žaizdos sugijo, Merė buvo vėl išsiųsta į Vokietiją. Ten jai buvo patikėtas labai svarbus pranešimas, kuris skubiai turėjo pasiekti Angliją. Kai balandė atskrido į Ekseterį, Merės šeimininkas, laikydamas ją rankose, pamatė, kad ši sunkiai sužeista sakalų, taip pat buvo matyti kulkų padarytos žaizdos, o vienas sparnas sulaužytas. Stebėtina, kaip ji sugebėjo grįžti į Angliją tokios apverktinos būklės ir įvykdyti savo misiją.

Merei vėl teko kentėti karo padarinius – net bombai sunaikinus karvelidę, nemirtingai balandei pavyko išgyventi. 1945 m. vasario 26 d. Merė buvo apdovanota Dikin medaliu.

Antis, skelbianti aliarmą

Vokiečių miestelio Frydburgo gyventojai buvo nusprendę pasibaigus karui pastatyti statulą Fredai. Šioji buvo ne kokia nors mitinė deivė ar herojiška asmenybė, o antis!

Šio kaimo gyventojai turėjo priežasčių dėkoti plunksnuočiui. Kai Freda pradėdavo kleketuoti ir apimta siaubo bėgdavo per gatvę, visi kaimynai puldavo slėptis požeminėse slėptuvėse. Po kelių minučių sąjungininkų lėktuvai pasirodydavo virš Frydburgo ir išmesdavo bombas.

Nors sunku tuo patikėti, tačiau antis buvo ypač jautri lėktuvų zvimbesiui. Ji šį garsą išgirsdavo dar prieš pasirodant lėktuvams. Kaimynai visiškai pasitikėjo Fredos klausa ir nuojauta. Jei antį matydavo ramią, žinojo, kad jiems negresia jokia oro ataka, bet jei Freda staiga pasikeisdavo, nebuvo jokios abejonės, kad netrukus horizonte pasirodys bombonešiai.

Londone buvo žinoma apie šią kuriozišką situaciją, apie kurią 1943 metų kovą papasakojo vienas pramonininkas švedas, svečiavęsis Britanijos sostinėje. Jis buvo lankęsis Frydburge ir tapo Fredos sugebėjimų liudininku. Kaip pasakojo švedas, ši antis išgelbėjo šimtus gyvybių.

Jesus Hernandez

Apie knygą ir autorių

1939–1945 m. karinis konfliktas yra labiausiai jaudinanti ir narstoma XX a. tema. Skirtingų kariavusių pusių istorikai prieštaringai pateikia ir vertina tuos pačius faktus, liudininkai pasakoja kitokias įvykių versijas. Metams bėgant jos vis labiau tolsta nuo tiesos.

Ispanų istorikas J.Hernandezas, savo gyvenimą paskyręs šios beprecedentės tragedijos tyrimui, kaupia ir sistemina visus duomenis, siekdamas atkurti ir užfiksuoti tikrąjį vaizdą. Daugybė šaltinių ir liudininkų iš įvairių pasaulio šalių leido jam sukaupti medžiagą, kuri nepateko į oficialias karo kronikas ir vadovėlius.

Knygoje „Antrasis pasaulinis karas. Neįtikėtini faktai, likę istorijos vadovėlių paraštėse“ šimtai neįtikimų faktų, mįslių, pasakojimų atskleidžia kitokį karo paveikslą, aprašo stulbinamas istorijas ir slaptas operacijas, įskaitant „Valkiriją“, pasikėsinimą į Hitlerį, kurios pakeitė praėjusio amžiaus istoriją.