Taigi, žinome: JAV prezidentas Barakas Obama pritaria tos pačios lyties asmenų santuokai. Ilgus mėnesius vengęs šio klausimo, jis galiausiai aiškiai pareiškė savo poziciją TV interviu. „Asmeniškai man svarbu patvirtinti, kad manau, jog tos pačios lyties asmenų poroms turėtų būti suteikta galimybė susituokti“, – sakė jis ABC kanalui. Be abejo, tai bus aršių mūšių linija JAV artėjančiuose rinkimuose.

Gėjų (čia ir toliau tekste, kur nenurodyta kitaip, „gėjai“ reiškia abiejų lyčių homoseksualios orientacijos asmenis – red. past.) santuokos šalininkai JAV galėtų perimti kelias pastabas iš Britanijos ministro pirmininko Deivido Kamerono. Praėjusį rugsėjį konservatorių partijos konferencijoje jis skaitė pranešimą apie planą legalizuoti tos pačios lyties asmenų santuokas iki 2015. „Taip, tai dėl lygybės“, – sakė jis, „bet taip pat ir dėl dar kai ko: įsipareigojimo. Konservatoriai tiki mus jungiančiais ryšiais… Tad neremiu gėjų vedybų dėl to, kad niekinu konservatorius. Aš remiu gėjų vedybas, nes esu konservatorius.“

Kamerono požiūris yra neįprastas. Gėjų santuokų šalininkai paprastai argumentuoja iš liberalios perspektyvos. Jie laiko galimybę tuoktis pamatine pilietine ir žmogaus teise, ir piktinasi moralumo vardu vykdomu neteisingumu. Konservatoriai šį reikalą mato per kitokią moralinę prizmę. Daugiau, nei 70 procentų JAV konservatorių priešinasi gėjų vedyboms, dažnai įvardindami tai kaip visuomenės stabilumo griovimą, tradicijos, vyro ir moters santuokos paniekinimą.

Kaip ir abortai, gėjų vedybos yra viena karštų temų kultūriniuose karuose tarp liberalų ir konservatorių. Kodėl žmonės nesutaria ir kodėl jie taip įsitikinę, kad moralė yra jų pusėje?

Pastaruosius keletą metų psichologiniai tyrimai pradėjo teikti atsakymus į šiuos klausimus, o stulbinančiai didelė jų dalis susiveda į pasibjaurėjimą.

2008 metais Simone Schnall vadovaujama komanda iš Plimuto universiteto, JK, išsiaiškino, kad pasibjaurėjimo jausmo sukėlimas – blogu kvapu, purvina aplinka ar vaizdo klipu su apdergtu tualetu – sugriežtindavo žmonių vertinimą daugelyje morališkai nevienareikšmių situacijų, nuo pinigų pasisavinimo iš rastos piniginės iki nudvėsusio šuns valgymo (Personality and Social Psychology Bulletin, vol 34, p 1096).

Šis efektas vėliau buvo patvirtintas ir praplėstas. Kendall Eskine vadovaujama grupė iš Sičio universiteto Niujorke išsiaiškino, kad pasibjaurėjimo poveikis moraliniam vertinimui buvo ypač stiprus politinėje dešinėje (Psychological Science, vol 22, p 295). O keletas Yoel Inbar iš Tilburgo Universiteto Nydelanduose vadovaujamų tyrimų parodė, kad konservatyviems žmonėms lengviau sukelti pasibjaurėjimo jausmą (Cognition & Emotion, vol 23, p 714).

Šiais metais Inbaro komanda nustatė, kad šlykštūs kvapai gali padidinti negatyvų požiūrį į gėjus vyrus ir tarp liberalių ir tarp konservatyvių pažiūrų atstovų (Emotion, vol 12, p 23). Įdomu, tačiau tai nepaveikė požiūrio į kitas mažumas, pavyzdžiui, lezbietes, afroamerikiečius ar pagyvenusius žmones.

Tad, panašu, yra intuityvus ryšys tarp pasibjaurėjimo ir moralinio vertinimo, ir ši priklausomybė, regis, daug stipresnė tarp konservatorių, nei tarp liberalų.

Tai, manoma, paaiškina kai kuriuos požiūrio į gėjų vestuves skirtumus. Trumpai tariant, labiau tikėtina, kad konservatoriams homoseksualumas atrodys šlykštus ir todėl morališkai nepriimtinas; liberalai gali šiek tiek bjaurėtis gėjų sekso idėja, bet sąmoningai atmeta tai, kaip moralinio vertinimo pagrindą.

Kitas tyrimas atskleidė, kad liberalai linkę moralės problemas matyti asmeniniame kentėjime ar neteisybėje, tuo tarpu konservatoriams labiau rūpi grupės interesai, pavyzdžiui, lojalumas, patriotizmas, pagarba valdžiai ir tradicijai. Daugelyje šalių liberalus labiau morališkai žeidžia mintis apie spyrimą šuniui ar sukčiavimą kortomis, nei šeimos išdavimas, tėvų keikimas ar nekenksmingų, bet šlykščių dalykų darymas, pavyzdžiui, viešas šlapinimasis. Konservatoriams visa tai atrodo vienodai atgrasu.

Visi šie tyrimai ne tik parodo, kodėl nesutarimai dėl gėjų vedybų yra taip sunkiai išsprendžiami, jie taip pat siūlo būdus, kaip idėjos rėmėjai gali pasiekti žmones, moraliai nusistačiusius prieš. Kadangi liberalių pažiūrų gėjų vedybų idėjos šalininkai moralumą vertina kaip skriaudos ir neteisybės mažinimo matą, išimtinai šiuos terminus jie naudoja ginčydami, kodėl draudimas yra blogai. Konservatoriai gali sutikti dėl lygybės svarbumo, bet labiau tikėtina, turės intuityvų neigiamą požiūrį į homoseksualus, regėdami juos kaip nepriklausančius grupei narius, besistengiančius infiltruoti šventą grupės vidaus santuokos institutą, demonstruojančius nepagarbą tradiciniams lyčių vaidmenims, ir darančius vienas su kitu pasibjaurėtinus dalykus miegamajame.

Misurio valstijoje respublikonų partijos platintose skrajutėse buvo vaizduojama, kas nutiktų, jei valdžią gautų liberalai: užplūstantys imigrantai, Biblijos uždraudimas ir viešai besibučiuojantys gėjai vyrai. Kaip tai absurdiškai beatrodytų (ypač liberalams), toks moralinių mygtukų spaudymas buvo efektyvi dešiniųjų strategija, iš dalies dėl to, kad kairieji nesitaiko į gilias moralines nuojautas, kurias užkabina tokios karikatūros.

Vėlgi, kaip tai bebūtų sunku liberalams, jie turėtų vadovautis Kameronu. Susiedamas gėjų vedybas su konservatyviomis vertybėmis, Kameronas pakilo virš nuolatinio kartojimo, kad tai nesąžininga.

Jei oponentai bus įtikinti, kad homoseksualai yra svarbūs tautos vidinės grupės nariai (pavyzdžiui, dažnai kovojantys už savo šalį), kad gėjų santuokų legalizavimas būtų turtingos piliečių teisių plėtimo tradicijos dalis, ir kad gėjų vedybose svarbiau meilė ir atsidavimas, nei seksas, tada vedybų lygybė galėtų būti pasiekta greičiau.

Sarah Estes, Jesse Graham
New Scientist, № 2865

technologijos.lt

Pastaraisiais metais įvyko didžiulis proveržis karinės pramonės srityje – vis didesnio dėmesio sulaukia nuotolinio valdymo žvalgybos ir kovinės sistemos, bandomi netradiciniai ginklai. Panašu, jog fantastinėse knygose aprašytas ginkluotės rytojus jau beldžiasi į mūsų duris.
Tokie koviniai robotai – jeu ne fantastika, o tikra realybė

Prieš kelias savaites Irano televizija parodė reportažą apie šios valstybės karinių pajėgų numuštą nepilotuojamą JAV žvalgybinį orlaivį „RQ-170 Sentinel“, kuris galbūt šnipinėjo Irano teritorijoje. Tiesa, JAV centrinė žvalgybos valdyba oficialaus patvirtinimo nepateikė, tad gali būti, kad tai tiesiog Irano atstovų blefas. Jei tai tiesa, tada naujausių karinių technologijų pavyzdys atsidūrė Vakarams nedraugiškų valstybių rankose. Žinant, kaip greitai pastaruoju metu evoliucionuoja karinė technika, galimybė, kad moderni robotizuota ginkluotė pateks į netinkamas rankas, nežada nieko gero. Kad ir kaip būtų neramu, verta žvilgtelėti, kokių rūšių ginkluotė bus naudojama ateities karuose.

Pastaruosius penkerius metus drąsiai galima vadinti nepilotuojamos karinės technikos eros pradžia. Šiandien Irake ir Afganistane kartu su JAV kariais kovoja apie 20 tūkst. įvairių robotų ir nuotoliniu būdu valdomos technikos, tarp jų net 7 tūkst. nepilotuojamų orlaivių, kuriuos dažniausiai ir matome per televiziją ar kine. Jau šiandien JAV oro pajėgoms rengiama daugiau nepilotuojamų orlaivių operatorių nei naikintuvų ir bombonešių pilotų kartu sudėjus.

Iš pradžių tokie lėktuvai, kaip „Predator“ ar „GlobalHawk“, buvo naudojami tik žvalgybai. Tačiau šiandien kariniuose konfliktuose visame pasaulyje dalyvauja „pagerintos“ jų versijos, pavyzdžiui, prieštankinėmis raketomis „Hellfire“ apginkluoti „Predator“ pusbroliai „Reaper“ arba „Avenger“. Šį rudenį pirmuosius bandomuosius skrydžius atliko ir pats naujausias, radarais nematomas kovinis nepilotuojamas orlaivis X-47B, primenantis žymųjį B-2 bombonešį. Kompanija „AeroVironment“ pristatė nešiojamąjį nuotoliniu būdu valdomą orlaivį „Switchblade“, panašų į nedidelę raketą. Karys, paleidęs šį mažylį, valdo jį ir gali apžiūrėti priešo pozicijas, o vėliau – nukreipti į priešą ir susprogdinti.

Nesnaudžia ir žvalgybai skirtų tokių orlaivių gamintojai, tarkim, „Boeing“ šiais metais pristatė vandeniliu varomą sparnuotą žvalgą „Phantom Eye“. Šis lėktuvas skrenda maždaug 22 kilometrų aukštyje ir be nusileidimų ore gali išbūti apie keturias paras. „Boeing“ taip pat atlieka bandymus, kurių metu į orą pakyla visas būrys nepilotuojamų orlaivių ir tarpusavyje „bendradarbiauja“ be žmogaus įsikišimo.

Nuotoliniu būdu valdoma technika turi vieną ypač svarbų pranašumą – ją valdantis karys yra saugus už šimtų kilometrų esančioje bazėje. Tačiau šios technologijos turi ir keletą ne tokių akivaizdžių pranašumų. Tarkim, nepilotuojami orlaiviai neturi apribojimų dėl pagreičio – jie gali atlikti staigius manevrus, per kuriuos pilotai tiesiog netektų sąmonės, taip pat šie lėktuvai be pertraukos ore gali išbūti po kelias dienas.

Automatizuota karinė technika daug tiksliau ir greičiau reaguoja į grėsmę nei žmogus. Pavyzdžiui, Irake naudojama C-RAM sistema akimirksniu „pastebi“ į žaliąją zoną skrendančius sviedinius ir pati juos sunaikina 70 % tikslumu. Šiais metais F-16 naikintuvuose pradėtas bandyti dar tobulesnis autopilotas – jis automatiškai nukreipia lėktuvą nuo žemės, jei pilotas praranda orientaciją.

Džordžijos technologijų instituto mokslininkas Ronaldas Arkinas įžvelgia dar vieną automatizuotos karinės technikos pranašumą – ji gali būti etiškesnė. Mat žmonės linkę pasiduoti emocijoms – panikai ar keršto siekimui, tai dažnai priverčia juos elgtis neadekvačiai ir žiauriai. O kariniams robotams galima būtų užprogramuoti tam tikrą etikos kodeksą, kurio jie laikytųsi bet kokiomis sąlygomis. „Robotai jau dabar yra greitesni, stipresni ir protingesni. Kodėl jie negalėtų būti ir humaniškesni?“ – retoriškai klausia R. Arkinas.

Nuotoliniu būdu valdoma karinė technika jau tapo svarbiausia karo pramonės tendencija. Šiandien daugiau nei 45 šalys – tarp jų Kinija, Indija, Iranas – jau gamina vienokius ar kitokius karinius robotus. Šis faktas kelia didžiausią grėsmę, mat mažiau lėšų jų bandymams skiriančios šalys gali prigaminti nevaldomų robotų, kurie gali sukelti daug rimtesnių tarptautinių konfliktų.

Aplink Žemę per keturias valandas

Didžiausia karinių Pentagono tyrimų naujovė – hipergarsiniai sviediniai. Šį lapkritį pagaliau išbandytas „Advanced Hypersonic Weapon“ ginklas, kuris sėkmingai nuskrido apie 4 tūkst. kilometrų.

Iš tiesų tokie sviediniai labiau primena nepilotuojamus lėktuvus ar raketas, tačiau svarbiausia, kad jie gali pasiekti hipergarsinį greitį – apie 9 tūkst. kilometrų per valandą. Tai reiškia, kad toks sviedinys taikinį, esantį bet kurioje pasaulio vietoje, galėtų pasiekti per mažiau nei valandą. Tokie sviediniai leistų taikiau ir operatyviau „išjungti“ bet kokią kovinę grėsmę, tarkim, biologinį, cheminį ar branduolinį ginklą, kol agresorius nespėjo jo paleisti.

Iki šiol tokį darbą galėjo atlikti tik balistinės raketos, taip pat per gana trumpą laiką galinčios pasiekti bet kurį planetos tašką. Tačiau visos branduolinės valstybės yra labai „jautrios“ tokioms raketoms – juk niekas negali garantuoti, ar jos neneša atominių užtaisų, todėl netyčinis branduolinis karas beveik garantuotas. O hipergarsiniai sviediniai juda atmosferoje ir beveik lygiagrečiai Žemės paviršiui.

Vis dėlto ši technologija inžinieriams kelia tikrą galvos skausmą: juk esant tokiam greičiui oras pradeda elgtis pagal visai kitus aerodinamikos dėsnius, be to, nėra sukurta tokių bandomųjų oro tunelių, kuriuose galima būtų imituoti hipergarsinį greitį.
Karo pabaiga – be kraujo

Šoviniai, bombos ir raketos – tai taip senamadiška ir neskoningai destruktyvu. Kam lieti kraują ir griauti miestus, jei galima išjungti visas elektronines priešo karinės technikos sistemas, taip nukenksminant net pačią grėsmingiausią armiją? Ši idėja gimė šaltojo karo metais, kai buvo atrasta, kad aukštai atmosferoje susprogdinta atominė bomba į žemę paleidžia elektromagnetinės spinduliuotės pliūpsnį, kuris gali sudeginti visą elektros instaliaciją – net automobilių. Šiandien tam naudojami radarams giminingi mikrobangų šaltiniai, vadinami magnetronais.

Panašūs ginklai jau montuojami naikintuvuose F-35 ir elektromagnetiniu pliūpsniu (toliau EMP) gali nukenksminti į lėktuvą nutaikytų raketų elektroniką. Visiškai ši ginkluotė išnaudojama kitame lėktuve – „Boeing Growler“, kuris 2010 m. jau dalyvavo kariniuose veiksmuose Irake. Šis lėktuvas turi keletą tokių EMP šaltinių, kurie gali sugadinti priešo komunikacijos priemones, priešlėktuvinių pabūklų elektroniką, be to, kelia labai rimtą grėsmę priešo naikintuvams. Šiandien jau skraido daugiau nei 53 tokie lėktuvai, o antra tiek – dar gaminama.

EMP ginkluotė sulaukia vis daugiau dėmesio – štai Didžiosios Britanijos ginklų gamintoja „BAE Systems“ tobulina panašų ginklą, kurį galima būtų montuoti kariniuose laivuose. Šį rugsėjį „Boeing“ kartu su JAV oro pajėgų tyrimų laboratorija išbandė raketą, kuri, skrisdama pro taikinius, nukreipia į juos EMP spindulį, taip išjungdama visą elektroniką.

Beje, tokia ginkluotė gali nukenksminti ne tik elektroninius prietaisus, bet ir žmones. Pavyzdžiui, vienas kompanijos „Raytheon“ sukurtas ginklas – „Active Denial System“ turi nekokią reputaciją ir ne veltui vadinamas skausmo ginklu. Jo skleidžiama mikrobangų spinduliuotė labai stipriai įkaitina vandens molekules, esančias žmogaus odoje, o tai sukelia didžiulį skausmą. Ginklo bandymai parodė, kad žmogui nepadaroma jokios žalos, tačiau skausmas būna toks didelis, kad kyla tik vienas noras – bėgti. 2010 m. pradžioje skausmo ginklas buvo dislokuotas Afganistane, tačiau netrukus grąžintas atgal be jokių paaiškinimų.
Nematomi šarvai

Pastaruoju metu nemažai lėšų skiriama moksliniams tyrimams, kuriuos atliekant bandoma rasti būdų, kaip karinę techniką padaryti nematomą. Kol kas ryškesnė pažanga pasiekta bandant užmaskuoti šiluminius karinės technikos pėdsakus, matomus įprasta naktinio matymo įranga. Vienas tokių prototipų – britų bendrovės „BAE Systems“ šiais metais pristatyta naktinio maskavimo technologija „Adaptiv“. Tai specialūs šarvai, kuriuos sudaro šešiakampės plokštelės, galinčios labai greitai pakeisti savo temperatūrą – pritaikyti ją prie aplinkos arba suformuoti kokio nors įprasto daikto šiluminį atvaizdą. Pavyzdžiui, tankas per naktinio matymo įrangą gali būti panašus į automobilį ar akmenį arba apskritai nematomas.

Žinoma, mokslininkai labiausiai suka galvas, kaip sukurti dienos šviesoje nematomą šydą. Spalio mėnesį Teksaso universiteto mokslininkas Ali Alievas pademonstravo, kad panašų šydą įmanoma suformuoti iš ypač plonų anglies nanovamzdelių. Staigiai įkaitinti, šie nanovamzdeliai pradeda „elgtis“ panašiai kaip oras dykumoje ir sukuria miražą, kuris paslepia už šydo esantį objektą. Anglies nanovamzdelių pranašumas – jie įkaista ir atvėsta labai greitai, todėl šį miražą galima greit įjungti ir išjungti.

Kol kas eksperimentas sėkmingai pavyko tik vandenyje – ore jį pakartoti bus daug sudėtingiau. A. Alievas prognozuoja, kad šis miražo efektas turėtų veikti ir su garso bangomis – tai leistų visiškai „nutildyti“ šiuolaikinius povandeninius laivus.

Karas Artimuosiuose Rytuose tampa baisiausia pasaulio grėsme. Tačiau nors visi tą grėsmę suvokia, kai kurie politikai, regis, sąmoningai aštrina situaciją.

Pernai Iranas buvo vadinamas tik hipotetiniu priešu, o apie jo atakas iš esmės nebūta nė kalbos. Tik rengtos ataskaitos apie šios šalies turimus ar neturimus branduolinius ginklus ir diskutuota, kas būtų, jeigu būtų. Tačiau kai Jungtinės Tautos (JT) pranešė, kad Teheranas tobulino branduolinių ginklų gamybai reikalingas technologijas, visas pasaulis sujudo.
Nuo to laiko padėtis Artimuosiuose Rytuose tik aštrėjo, o šiemet reikalai pakrypo labai grėsminga linkme. JAV ir Izraelio politikų žodyne atsirado terminas „puolimas“, Iranas ėmė vartoti terminą „atsakas“ ir skaičiuoti turimas raketas, jei prireiktų atsakomojo smūgio prieš JAV, Izraelį ar kitą Vakarų valstybę.
Kaip tik praėjusią savaitę Irano laikraštis „Kayhan“ pranešė, kad Iranas galimam atsakui yra parengęs 11 tūkst. raketų, kurios būtų nukreiptos į bet kurią atakuojančią valstybę – nesvarbu, ar tai Izraelis, ar JAV, ar bet kuri kita šalis.
Leidinio „Foreign Affairs“ ekspertai neabejoja: jeigu Izraelis ar JAV smogs Teheranui, pasaulis neabejotinai sulauks labai rimto karinio konflikto. Akivaizdu, kad tai supranta ir Vakarų bei Izraelio politikai. Tačiau, paradoksas, būtent jie eskaluoja šitą temą ir, regis, tyčia provokuoja situacijos aštrėjimą.
Pavyzdžiui, Izraelyje netyla viešos diskusijos, ar Jeruzalei derėtų organizuoti smūgį prieš Irano branduolinę programą. Ir šios diskusijos – stebėtinai atviros. Politikai dažnai tiesiog viešai aptarinėja galimo antpuolio detales. Pernai Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir gynybos ministras Ehudas Barakas nuolat ginčijosi su šalies žvalgybos „Mossad“ vadovu Meiru Daganu – pačiu įtakingiausiu Izraelio operacijos Irane priešininku.
Pastarasis ketinimus bombarduoti Iraną ne sykį yra pavadinęs „idiotiškais“, nes, jo vertinimu, Izraelis vienas kažin ar sugebėtų įtikinamai smogti šiai valstybei, tačiau tiek premjeras, tiek gynybos ministras nuolat kartojo, kad Iraną reikia pamokyti kartą ir visiems laikams.
Lygiai taip pat ekspertai su politikais ginčijasi ir JAV. Politikai, pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama, neretai pabrėžia, kad neblefuoja, ir smūgis Iranui gali būti neišvengiamas. Politologai, priešingai, bando visomis išgalėmis politikus nuo šio žingsnio atkalbėti. Mat visi blaiviai mąstantys žmonės suvokia, kad Irano ataka yra beprotiškas ir labai rizikingas sumanymas, kuris geruoju nesibaigtų nė vienai pusei, juo labiau kad motyvas – neva Irano turimas branduolinis ginklas – yra tik teorinis, o jokių tikrų įrodymų iki šiol taip ir nerasta.

Pasekmės – katastrofiškos

Akivaizdu, kad smūgio Iranui pasekmės būtų tiesiog kraupios, gal todėl apie jas ne tiek daug ir kalbama. Ir ekonominiai padariniai, pavyzdžiui, smarkiai kylančios naftos kainos, tikrai nėra pati didžiausia grėsmė. Juk jei Iranas iš tiesų turi branduolinį ginklą (teoriškai – maždaug keturias branduolines galvutes), tai šios šalies ataka galėtų reikšti pirmą pasaulio istorijoje branduolinį karą. Gal dėl to apie tai per daug ir nekalbama, nes scenarijus, kuris susidėlioja įsivaizdavus realią, o ne teorinę Irano ataką, – katastrofiškas visai planetai.
Pavyzdžiui, jei Izraelis suduotų smūgį Irano branduoliniams įrenginiams, Iranas, o greičiausiai dar ir Sirija bei Libanas, atsakytų panaudodamas konvencines bombas arba cheminius, biologinius ar radiologinius ginklus. Tuomet Izraelio atsakas šioms valstybėms ir kartu Pakistanui, ko gero, būtų branduolinis. Kas vyktų toliau? Pasipiktinęs Pakistanas galbūt smogtų Izraeliui atgal ir suduotų išankstinį smūgį Izraelio sąjungininkei ir Pakistano priešei Indijai, kuri savo ruožtu neliktų skolinga Pakistanui. Izraelis tikriausiai irgi neapsiribotų tik trijų savo priešių puolimu. O tada jau galimų scenarijų būtų daugybė.
Politikai, regis, nelinkę galvoti apie rytojų – jiems svarbu daryti spaudimą, blefuoti, grasinti ir demonstruoti raumenis. Liūdna, bet maždaug dešimt galingų pasaulio politikų, įskaitant du minėtus Izraelio vadovus, JAV prezidentą B.Obamą, Irano lyderį Mahmoudą Ahmadinejadą ir saujelę kitų, dorai nesuvokia, ką jų blefas gali reikšti septyniems milijardams pasaulio gyventojų.

Per Antrąjį pasaulinį karą Europoje bombarduojant miestus ir miestelius žuvo milijonai niekuo kaltų civilių. Dauguma bombardavimų vyko A.Hitlerio nurodymu, tačiau karui įpusėjus bombos ėmė kristi ant pačios Vokietijos miestų. Prieš 70 metų, 1942 m. naktį iš kovo 28 į 29-ąją, anglų karališkoji aviacija įvykdė pirmą vadinamąjį kiliminį oro antskrydį virš didelio vokiečių miesto Liubeko.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugybę kartų buvo paskelbtas dokumentas „Karo taisyklės“, kurį 1922 m. parengė Vašingtono ginklavimosi apribojimo konferencijos dalyviai. Jame teigiama: „Bombardavimas iš oro siekiant terorizuoti civilius gyventojus arba griovimas ir gadinimas ne karinės paskirties privačios nuosavybės, arba kenkimas asmenims, nedalyvaujantiems kariniuose veiksmuose, draudžiamas.“
Čia derėtų priminti, jog 1939 m. rugsėjo 2 d. Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad bombarduojami bus griežtai tik kariniai objektai. Pirmajame karo etape Vokietijos oro pajėgos iš tiesų, prieš pradėdamos bombarduoti Varšuvą, iš anksto perspėjo civilius gyventojus ir pasiūlė jiems palikti miestą.
Praėjus pusmečiui, 1940 m. vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas patvirtino anksčiau prisiimtą įsipareigojimą: „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių tiktai tam, kad juos terorizuotų.“
Kaip buvo įgyvendinamos Vašingtono konferencijos nuostatos bei Anglijos ministro pirmininko pažadas, liudija šie statistiniai duomenys: per Pirmąjį pasaulinį karą 95 proc. visų aukų buvo kariškiai ir 5 proc. – civiliai, o per Antrąjį kariškiai sudarė tik 33 proc., o civiliai – net 67 proc. aukų.
Iš tiesų Didžiosios Britanijos vadovybės humaniška koncepcija gyvavo tik iki 1940 m. gegužės 10-osios, tai yra tos dienos, kai po N.Chamberlaino mirties Anglijos ministru pirmininku tapo Winstonas Churchillis. Tai jo nurodymu anglų lakūnai subombardavo Vokietijos pietvakariuose esantį Freiburgo miestą. Anglijos aviacijos ministro padėjėjas Speightas Freiburgo bombardavimą pakomentavo šitaip: „Mes, anglai, pradėjome objektų bombardavimą Vokietijoje anksčiau, negu vokiečiai pradėjo bombarduoti objektus Britų salose. Tai istorinis faktas, kuris buvo viešai pripažintas… Tai puikus sprendimas.“
1940 m. liepos 8 d. W.Churchillis davė nurodymą bombarduoti Trečiojo Reicho miestus, nes surengti Vokietijos blokados nepasisekė. Po aštuonių anglų aviacijos antskrydžių virš Vokietijos miestų ši buvo priversta suduoti atsakomąjį smūgį: 1940 m. rugsėjo 7 d. 625 vokiečių lėktuvai pradėjo Londono bombardavimą, o lapkričio 14 d. – Koventrio. Kitaip tairiant, kariaujančios pusės ėmėsi tokios taktikos, nuo kurios labiausiai kentėjo būtent civiliai gyventojai. Anglai manė, kad toks bombardavimas demoralizuos civilius gyventojus ir privers Vokietiją kapituliuoti.

Numatė sunaikinti 43 miestus

Mintis bombarduoti didelius Vokietijos miestus Didžiosios Britanijos karinės vadovybės galvose gimė 1941 m. rugsėjį. Planas numatė 43 miestų, kuriuose gyveno 15 mln. gyventojų, visišką sunaikinimą. Bombarduojamajai aviacijai konkrečias užduotis oro pajėgų štabas suformulavo 1942 m. vasario 14 d. direktyvoje.
1942 m. vasario 21 d. naujuoju Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų (RAF) bombarduojamosios aviacijos vadu buvo paskirtas Arthuras Harrisas, pravarde „Bomber“. Šis vaizdingų posakių mėgėjas iškart pažadėjo „išbombinti“ Vokietiją iš karo. Būtent A.Harrisas pasiūlė atsisakyti konkrečių taikinių naikinimo praktikos ir pradėti mėtyti bombas į gyvenamuosius kvartalus. „Mes turime nužudyti kuo daugiau fricų iki tol, kol šis karas pasibaigs“, – mėgo sakyti „Bomberis“.
Pirmuoju rimtu taikiniu tapo senovinis Liubeko miestas. 1942 m. naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją 234 bombonešiai ant miegančio miesto numetė 400 tonų bombų, taip pat 25 tūkst. padegamųjų užtaisų. Nedidelis kiekis priešlėktuvinių zenitinių baterijų leido priešo lėktuvams mėtyti bombas nusileidus iki 600 m aukščio. Iš pradžių bombonešiai numetė fugasines bombas, kurios sugriovė namų stogus, po to į atsivėrusias angas – padegamąsias: dėl to 1468 pastatai buvo sugriauti, 2180 – rimtai apgadinta. Žuvo 301 žmogus, 783 buvo sužeisti, o daugiau nei 15 tūkst. neteko būsto.
Gegužės 30–31 d. RAF vadovybės nurodymu vykdyta operacija „Millenium“, per kurią subombarduotas didžiausias Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės miestas Kelnas. Šis miestas Vokietijoje užėmė ypatingą vietą: jis buvo išsidėstęs prie Reino pusiaukelėje tarp Diuseldorfo ir Bonos. Kelnas buvo vienas iš miestų, turėjusių geriausią priešlėktuvinę gynybą. Mieste bei jo prieigose buvo išdėstyta daugiau nei penki šimtai sunkių ir lengvų priešlėktuvinių pabūklų bei apie 150 zenitinių prožektorių.
Pirmą kartą antskrydyje dalyvavo keturgubai daugiau lėktuvų, negu bombarduojant Liubeką: 1047 „Halifax“ ir „Lancaster“ bombonešiai. Jie numetė 1459 t griaunamųjų ir 8300 t padegamųjų bombų. Tikėtasi, kad tokio masto bombardavimai, dalyvaujant tūkstančiams lėktuvų, privers Vokietiją kapituliuoti arba bent moraliai palauš pasipriešinimo dvasią.
Čia svarbu paminėti, kad dar 1941 m. britai į savo ginkluotę įtraukė 1816 kg svorio aviacinę bombą „Block-Buster“ („namų kvartalų griovėjas“). Jai sprogus 150 metrų spinduliu nelikdavo nė vieno pastato, o toliau stovintys virsdavo griuvėsiais. Taigi sunkieji RAF bombonešiai, nešini „blokbasteriais“, tapo Vokietijos miestų siaubu. Šie bombonešiai ant Kelno numetė tiek daug bombų, kad kilo vadinamoji ugnies audra: išdegė 240 ha miesto. Įsiplieskė 2500 ugnies židinių, žuvo 474 civiliai gyventojai ir 58 kariškiai, 5027 buvo sužeisti, 45 tūkst. žmonių liko be pastogės. Sunaikinta 3300 pastatų, 2090 pastatų apgadinta. Prie karinės paskirties nuostolių buvo priskirtos tiktai zenitinės artilerijos kareivinės. O karališkosios oro pajėgos neteko 43 lėktuvų.
Po šio teroristinio antskrydžio Kelno gyventojus apėmė žmogiškas solidarumas: visi vieni kitiems padėjo, rėmė, palaikė. Tai liudija, kad britams nepavyko pasiekti tikslo ir morališkai palaužti miesto gyventojų. Neišsipildė planai, kad naikinamieji antskrydžiai pasės nesantaikos grūdą tarp nacionalsocialistinės vadovybės ir visuomenės. Žiūrint į mylimo miesto griuvėsius, į gimtųjų namų degėsius, į žuvusių ir sudegusių kaimynų palaikus, stiprėjo tik neapykantos jausmas ir noras kovoti iš paskutiniųjų.
Vokiečių priešlėktuvinės gynybos naikintuvų lakūnų priesaikos tekste buvo tokie žodžiai: „Įsipareigojame kiekvienos misijos metu sunaikinti bent vieną priešo bombonešį taranuodami jį, jeigu pasibaigs amunicija.“ Buvo siūlomi du būdai: tūpti ant B-17 sparno ir nulaužti jį savo lėktuvo svoriu arba sunaikinti bombonešio galinį vairą propeleriu.

Atpildo nebuvo

1942 m. buvo reikšmingi dar ir tuo, kad į Didžiąją Britaniją nuolatiniam bazavimuisi atskrido JAV armijos karinių oro pajėgų (USAAF) bombarduojamoji aviacija. Jau tuo metu JAV karinis potencialas atrodė gan įspūdingai: 11 tūkst. lėktuvų, 200 tūkst. apmokytų įgulos narių ir milijonas mechanikų.
Jungtine britų ir amerikiečių bombonešių ataka Europoje buvo ketinama „sunaikinti bei sutrikdyti Vokietijos karinę, pramoninę bei ekonominę sistemą ir palaužti vokiečių tautos dvasią“. Kiekvienai tonai bombų, kurias vokiečių lėktuvai numetė ant Didžiosios Britanijos, tenka 315 t bombų, rusų „sąjungininkų“ numestų ant Vokietijos.
Vokietijos federalinė statistikos valdyba skelbė, kad žuvusiųjų per priešo bombardavimus skaičius Vokietijos teritorijoje siekė 653 tūkstančius. Naujausi skaičiavimai nurodo, kad Vokietijos miestų bombardavimo aukų būta net 1,8 milijono.
Čia svarbu paminėti, kad bombarduoti beginklius gyventojus nebuvo karinio būtinumo, – tiesiog buvo iškeltas uždavinys sunaikinti kuo daugiau vokiečių, nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties. Antroje karo pusėje amerikiečiai pritarė Vokietijos civilių gyventojų naikinimui ir patys šiame nusikaltime dalyvavo. Anglai taikių vokiečių miestų naikinimą teisino tuo, kad tai revanšas už subombarduotas Didžiosios Britanijos gyvenvietes. O apie kokį revanšą galėjo kalbėti amerikiečiai, ant kurių šalies nenukrito nė viena vokiečių bomba?
Nors iš tiesų anglų ir amerikiečių vykdytas vokiečių miestų bombardavimas buvo karinis nusikaltimas, vertas bet kurio tribunolo, niekas šio bombų lietaus nei prie karo nusikaltimų, nei prie genocido nepriskyrė. Kaip sakoma, nugalėtojų niekas neteisia, taigi ir tribunolo šiems nusikaltimams ir jų užsakovams bei vykdytojams nebuvo.

Pastarosiomis savaitėmis įtampa tarp Izraelio ir arabų šalių pasiekė kritinį tašką: ir viena, ir kita pusė ėmėsi dislokuoti karinius dalinius pasienyje ir rengtis galimam karui.

Praėjusios savaitės įvykiai Artimuosiuose Rytuose priminė įtempto siužeto filmą.
Egipte atakuota Izraelio ambasada. Kita Izraelio ambasada Jordanijoje evakuota. Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas susitikinėja su Arabų Lygai priklausančių bei revoliucijas šiemet išgyvenusių šalių vadovais ir aiškina, kad jei Izraelis regione ims jaustis esąs šeimininkas, čia bemat gali atsirasti kariniai Turkijos laivai.
Izraelis savo ruožtu telkia karines pajėgas pasienyje – praėjusią savaitę šalies daliniai buvo dislokuoti prie Libano sienos. Analitikai vienas per kitą aiškino, kad įtampa baigia pasiekti kulminaciją, prie kurios prisideda ir stiprėjanti Sirijos opozicija, atvirai grasinanti Izraeliui karu ir randanti prieglobstį toje pačioje Turkijoje.
Lyg to būtų maža, praėjusią savaitę Irane paleista pirmoji ne tik šioje šalyje, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose Bušero atominė elektrinė, į kurią Izraelis reaguoja kaip į neabejotiną branduolinio ginklo grėsmę, su kuria kovoti esą reikia ginklais.
Vis dėlto didžiausia kibirkštimi Artimuosiuose Rytuose gali tapti palestiniečiai, kurie šią savaitę ketina kreiptis į Jungtines Tautas su prašymu pripažinti Palestinos valstybę.
Jei taip ir nutiks, tai, kad ir koks būtų JT sprendimas, karo rizika Artimuosiuose Rytuose išaugs iki aukščiausio laipsnio. “Karas tikrai bus. Klausimas – kada”, – neabejoja JAV analitikas, karo veteranas Gordonas Duffas. Anot jo, Artimuosiuose Rytuose tvenkiasi juodi karo debesys, o lietus prasidėti gali jau artimiausiomis savaitėmis.
Netgi buvęs JAV viceprezidentas Richardas Cheney praėjusią savaitę pripažino, jog padėtis tampa nepaprastai pavojinga, o jis asmeniškai galėtų laiduoti, kad Izraelis yra pasirengęs atakuoti pirmas – netgi Iraną ir netgi be sąjungininkų.
O sąjungininkus – ar bent tuos, su kuriais arabų šalių supamas Izraelis palaikė pakenčiamus santykius, jis vieną po kito spėjo išbarstyti per labai trumpą laiką.

Prarado visus draugus

Dar prieš metus Izraelis su Turkija buvo vadinami kone geriausiais draugais. Izraelis neabejojo, kad Turkija bus ne kitų arabų šalių, o būtent Izraelio pusėje dėl savo siekio tapti Europos Sąjungos nare. Tuo tikėjo ir pati Turkija.
Tačiau prieš metus šalys rimtai susikirto: Turkija nusprendė gabenti humanitarinę pagalbą palestiniečiams blokuojamame Gazos ruože, o atsakydamas į tai Izraelis atakavo Turkijos flotilę. Turkija tai suprato kaip karinę ataką, ir nuo to laiko situacija tik blogėja, o abipusis tonas aštrėja. Pasak Turkijos premjero R.T.Erdogano, vienintelė susitaikymo galimybė – Izraelio atsiprašymas, o jo, savaime suprantama, tikrai nebus.
Pasak Vašingtone įsikūrusio Artimųjų Rytų politikos instituto vyr. analitiko Sonero Cagaptay, tai reiškia ne vien Turkijos ir Izraelio konfliktą, bet ir Izraelio konfliktą su visomis regiono valstybėmis. Mat Turkija tampa tokia valstybe, kokia anksčiau yra buvęs Egiptas, tai yra regioniniu opozicijos Izraeliui centru.
O juk dar visai neseniai tikėtasi, kad galbūt Turkija perims iš Egipto tarpininkavimą palestiniečių ir Izraelio taikos derybų procese. “Viltis, kad Turkija taps tarpininke, žlugo. Dabar ši šalis yra agresorė”, – teigia Tel Avive esančio Bar Ilano universiteto politologas Geraldas Steinbergas.
Taigi Turkija jau visai atvirai grasina Izraeliui karu ir, matyt, jaučiasi pakankamai užtikrintai. ES, kurioje kalbama apie valstybių bankrotą ir bendros valiutos žlugimą, Turkijai beveik nebeturi ko pasiūlyti. Priešingai, Turkija daug kuo lenkia ne vieną ES valstybę. Visų pirma tai ekonomiškai stipri ir didelė valstybė, o technologijų pažanga atsilieka tik nuo Vokietijos. Bet svarbiausias Turkijos pasitikėjimo savimi koziris yra jos armija – didžiulė, mobili, garsėjanti disciplina ir žiaurumu. Ji galėtų vykdyti karines operacijas visuose Artimuosiuose Rytuose. Be to, Turkijos kariškiai palaiko glaudžius ryšius su Irako, Irano ir Egipto karinėmis pajėgomis.
Su Egiptu Izraelio reikalai irgi labai prasti. Analitikų vertinimu, nuo tada, kai rugpjūčio 18 d. Izraelio pajėgos, gaudydamos kovotojus netoli Egipto pasienio, nušovė penkis egiptiečių policininkus, Izraelis ir Egiptas dabar išgyvena didžiausią krizę per pastaruosius 30 metų.
Priminsime, kad Gazos ruožo kovotojams palestiniečiams per Egipto dykumą prasiskverbus į Izraelį ir surengus išpuolį, kilo susišaudymas, pareikalavęs ne tik aštuonių izraeliečių, bet ir penkių Egipto karių gyvybių.
Netrukus po to Kaire buvo atakuota Izraelio ambasada, ir nors Izraelis išreiškė apgailestavimą dėl Egipto karių žūties, Egipto ministrų kabinetas pareiškė, kad to nepakanka ir reikalingas atsiprašymas. Kaip ir Turkijos atveju, tokio, žinoma, nesulauksime.
Apskritai Egiptas, daugelį metų tarpininkavęs Izraelio ir palestiniečių derybose, po šių metų revoliucijos užima vis agresyvesnę poziciją Izraelio atžvilgiu. Mat anksčiau Egiptą už pavadėlio gana patikimai laikė Vakarai, o dabar, žlugus diktatūrai, didžiulę įtaką įgijusiems Egipto kariškiams Vakarų jausmai mažai terūpi.
Jei imtume Turkijos ir Egipto tandemą, suprastume, kad neutralizuoti jo agresiją Izraelio atžvilgiu gali siekti vienintelė likusi Izraelio draugė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir ne todėl, kad joms rūpėtų pats Izraelis, o dėl to, kad joms reikalingos su niekuo nekariaujančios Turkija bei Egiptas. Juk Egiptas su savo Sueco kanalu ir Turkija, kuri yra naftos iš Centrinės Azijos bei Šiaurės Irako vartai, abi yra tiesiog gyvybiškai svarbios JAV.
Vis dėlto padėtis tampa vis mažiau valdoma. Ir svarbiausią vaidmenį šiame jėgų balanso žaidime žaidžia palestiniečiai.

194-oji valstybė

Rugsėjo 20-ąją, prasidėjus JT Generalinės Asamblėjos sesijai, palestiniečiai rengiasi pateikti oficialų prašymą, kad jų valstybė taptų 194-ąja Jungtinių Tautų nare. Taigi svarbiausias klausimas – ką dabar nuspręs Jungtinės Tautos ir kokie scenarijai galimi po kiekvieno iš dviejų galimų sprendimų.
Neverta minėti, kad palestiniečių pusėje yra kone visos arabų šalys. Praėjusį pirmadienį tai buvo patvirtinta ir oficialiai: arabų šalių užsienio reikalų ministrų grupė, vadovaujama Kataro diplomatijos vadovo, sutiko palaikyti palestiniečių siekius. “Palestiniečių valstybės pripažinimas yra ne galimybė, o pareiga”, – daugelio arabų valstybių poziciją apibendrina ir Turkijos premjeras R.T.Erdoganas.
Palestiniečių nepriklausomybės siekį per balsavimą JT palaikys ir panašiai galvojanti Rusija: nors palestiniečiams palanki jos pozicija žinoma jau seniai, artėjant lemiamai akimirkai tai dar kartą oficialiai patvirtinta Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpomis.
Visai kitas klausimas – Vakarų valstybių pozicija. Jų nuomonės išsiskiria kardinaliai. Jungtinėms Valstijoms, kurioms, kaip minėta, svarbiausia išlaikyti taiką Artimuosiuose Rytuose, palestiniečių ambicijos kelia siaubą. Juk jeigu Jungtinės Tautos pripažintų Palestinos valstybę, Izraelis beveik neabejotinai su tuo nesutiktų, o nesutikimas reiškia karinius susirėmimus. Štai kodėl JAV laikosi pozicijos, kad Palestina gali atsirasti tik kaip taikos derybų su Izraeliu rezultatas, o ne JT nuosprendis.
Pasak JAV prezidento Baracko Obamos, palestiniečių kreipimasis į JT yra tik “dėmesio išblaškymas”, ir bet kuriuo atveju tai neužtikrins stabilaus palestiniečių valstybingumo.
Taigi, regis, beveik nėra abejonių, kad per balsavimą JAV vetuos palestiniečių nepriklausomybės siekį.

Karas vis dar išvengiamas

Kas tada? Prognozuoti, kad po balsavimo JT Artimuosiuose Rytuose karas neišvengiamas, linkę daugelis analitikų. Pasak G.Duffo, jei balsavimas apskritai bus (tai yra palestiniečiai paskutinę minutę neapsigalvos), bus mesta pirštinė, kurios nepakelti Izraeliui tiesiog neleistų ambicijos.
Sakyti priešingai – kad tokiu atveju konfliktas nekils, drįsta mažuma. Tačiau atsižvelgiant į tai, ką karinis konfliktas regione reikštų visam pasauliui (vien turint omenyje kad ir mažytę, bet nepaneigiamą branduolinio karo, išgyvenamo tik vieną vienintelį kartą, grėsmę), verta ruoštis blogiausiam, bet tikėtis geriausio.
Kas gali išgelbėti Artimuosius Rytus nuo karo? Pirmiausia – sveikas protas, kurio dabar, regis, labiausiai stinga ir Izraelyje, ir palestiniečių stovykloje, ir arabų šalyse.
Jei jo vis dėlto atsirastų, idealiausias scenarijus būtų Izraelio ir palestiniečių kompromisas bei taika. Ir nors JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton praėjusią savaitę duotą nurodymą pasiųsti du pasiuntinius į Artimuosius Rytus derėtis su Izraeliu ir Palestinos autonomija galima vadinti paskutinės minutės desperacija, vis dėlto dabar jau viso pasaulio reikalu tampa siekis, kad Artimuosiuose Rytuose nekiltų karas, tad užsienio spaudoje pasigirsta nuomonių, kad kompromisų paieškoms Artimuosiuose Rytuose gali imti talkininkauti net Kinija ar Indija.

Daugiau negu prieš 75 metus, 1936 m. liepos 18 d., Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, trukęs beveik 33 mėnesius. Jame kovojo generolo Francisco Franco vadovaujami nacionalistai ir Antrosios Ispanijos respublikos vyriausybė bei ją remiantys partizanai respublikonai.

Po 1936 m. vasario 16 d. įvykusių rinkimų prie Ispanijos valstybės vairo stojo kairiosios pakraipos Liaudies fronto atstovai – respublikonai, radikalai, socialistai ir komunistai. Sudaryta nauja kairiųjų vyriausybė nebuvo efektyvi, todėl ji padėjo prasiveržti susikaupusiam socialiniam nepasitenkinimui. 1936-ųjų liepą sukilimą prieš valdžią pradėjo kariniai daliniai Ispanijos Maroke bei Kanarų salose. Sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai raštingiausias Ispanijos armijos generolas Francisco Franco (Frankas), kuris paskelbė manifestą, kad Ispaniją reikia gelbėti nuo raudonosios revoliucijos. Frankas buvo protingas, energingas, nepriklausė jokiai politinei grupuotei. 1936 m. rugsėjo 12 d. jis buvo paskelbtas sukilėlių vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, o spalio 1-ąją tapo nacionalistų vyriausybės galva.

Žiaurumas – iš abiejų pusių

Taip prasidėjo Ispanijos pilietinis karas, kuris kilo kaip tik tuo momentu, kai Europoje komunistų ir fašistų priešprieša buvo bepasiekianti apogėjų. Pilietiniu karu virtusi kova tarp dešiniųjų jėgų ir iš Rytų plintančio komunizmo netrukus tapo ne tik Ispanijos, bet ir visos Europos problema.
Šalies gynybą organizavo ne bejėgė vyriausybė, bet savarankiški vietiniai darbininkų gynybos komitetai, kuriems vienur vadovavo anarchistai, kitur – socialistai arba komunistai. Komitetai pirmiausia išžudydavo savo regiono opozicionierius. Jie formavo banditų gaujas, kurioms parinkdavo išraiškingus pavadinimus: “Furijos”, “Respublikos lūšis” ar “Raudonieji tigrai”. Manoma, kad respublikonų kovotojų grupės nužudė apie 55 tūkst. gyventojų.
Tačiau Franko vadovaujami nacionalistai siautėjo dar pikčiau ir žudė visus, kurie atsidūrė “netinkamoje pusėje”. Užimdami respublikonų kaimus, pirmiausia juos apiplėšdavo, vėliau sušaudydavo visus vyrus, galiausiai išprievartaudavo visas moteris. “Tegul gimdo fašistus!” – užrašydavo ant sienų. Šaltiniai nurodo, kad Franko šalininkai sušaudė 50 tūkst. žmonių.
Abiem pilietinio karo pusėms reikėjo paramos – jos kreipėsi į potencialius savo rėmėjus. Šiame kare daugiau ar mažiau tiesiogiai susidūrė būsimosios Antrojo pasaulinio karo dalyvės: nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija iš vienos pusės bei bolševikinė Sovietų Sąjunga iš kitos.
Rugpjūčio 14 d. pradėjo veiklą italų aviacija, o vokiečiai permetė Ispanijon legioną “Condor”. Virš Viduržemio jūros nutiestu oro tiltu per dieną į Ispaniją pergabenta 3 tūkst. kareivių ir 600 tūkst. vienetų šaudmenų. Vokietija ir Italija rėmė Franko kovą su komunizmu ne tik sausumoje, bet ir jūroje.
1936 m. rugsėjo 29 d. Sovietų Rusija priėmė sprendimą suteikti Ispanijos Respublikai karinę pagalbą.
B.Mussolini ir A.Hitleris iš dešiniųjų pergalės Ispanijoje tikėjosi politinės naudos: nacionalistų pergalė Ispanijoje reikštų trečios fašistinės valstybės, besiribojančios su Prancūzija, atsiradimą, o tai jau būtų buvusi Paryžiaus politinė izoliacija. Todėl jau 1936 m. lapkričio 18 d. Vokietija ir Italija oficialiai pripažino Franko vyriausybę.

Pagalba iš užsienio – abiem pusėms

Ispanijos respublikonų kovą parėmė Amerikos ir Europos kairiosios jėgos bei revoliucinė Meksikos valdžia. Vakarų emigrantai, intelektualai, demokratai ir rašytojai pagaliau sulaukė progos asmeniškai susikauti su fašistais. Tarp jų buvo rašytojai Romainas Rolland’as, George’as Orwellas, Theodore’as Dreiseris, Ernestas Hemingway, meksikiečių dailininkas Davidas Siqueirosas ir kiti. Daugelis jų stojo savanoriais į interbrigadas ir vėliau karą aprašė savo kūriniuose. Labiausiai išpopuliarėjo amerikiečio E.Hemingway’aus pjesė “Penktoji kolona” ir romanas “Kam skambina varpai”.
1936-ųjų rugsėji Kominternas patvirtino interbrigadų kūrimą Ispanijoje. Palaikyti Respublikos atvyko apie 42 tūkst. savanorių iš 54 pasaulio šalių: atvyko kautis ir mirti už tą kraštą, apie kurį dauguma jų tikriausiai žinojo tik iš mokyklinio vadovėlio. Buvo įsteigtos aštuonios interbrigados.
Istoriko Hugh Thomo skaičiavimu, interbrigadose buvo apie 10 tūkst. prancūzų, 5 tūkst. vokiečių ir austrų, per 5 tūkst. lenkų ir ukrainiečių, per 3 tūkst. italų, 2,8 tūkst. amerikiečių, 2 tūkst. britų, 1,5 tūkst. jugoslavų, 1,5 tūkst. čekų, 1 tūkst. vengrų, 1 tūkst. skandinavų. Būta ir 7 tūkst. savanorių žydų. Kovodami su nacionalistais, Ispanijoje žuvo, mirė nuo žaizdų, dingo be žinios ir buvo sužeista apie 20 tūkst. internacionalistų.
Franko pusėje sėkmingai kovėsi keli tūkstančiai užsienio savanorių: portugalų, prancūzų, rumunų, airių, rusų. Pats didžiausias savanorių karinis junginys, kovojantis nacionalistų pusėje, buvo portugalų legionas – 20 tūkst. kareivių. Šalia generolo Franko kovojo 700 Airijos fašistų.
Visi abiejų pusių savanoriai nebuvo samdiniai, neieškojo asmeninės naudos, kovojo iš idėjos, dėl savo tiesos: vieni gelbėdami Europą nuo plintančio stalininio komunizmo, kiti – nuoširdžiai tikėdami, kad taip išvaduos ją nuo fašizmo grėsmės.
Sovietų Sąjungos laivai gabeno į Ispaniją tūkstančius tonų krovinių. Atgal laivai pargabeno daug Ispanijos vaikų, kurių tėvai žuvo per pilietinį karą. Sovietai suteikė respublikonams 806 lėktuvus, 362 tankus, 120 šarvuočių, 1555 patrankas, apie pusę milijono šautuvų, 340 granatsvaidžių, per 35 tūkst. kulkosvaidžių, 340 minosvaidžių, 500 tūkst. granatų, 110 tūkst. bombų, 3,4 mln. sviedinių, 862 mln. šovinių, 1,5 tūkst. tonų parako, torpedinių katerių, priešlėktuvinių prožektorių, automobilių, radijo stočių, torpedų, degalų.
Stalininės Rusijos sprendimas padėti respublikinei Ispanijai buvo pragmatinis. 510 tonų Ispanijos centrinio banko aukso 1936 m. spalio 26 d. buvo išsiųsta saugoti į Odesą. Kai ispanų aukso atsargos Rusijoje pasibaigė, sovietai prigrasino nutraukti visokeriopos pagalbos teikimą. Jis buvo atnaujintas, kai 1938 m. Sovietų Sąjunga suteikė Ispanijos vyriausybei 85 mln. JAV dolerių kreditą. 1956 m. Ispanijos vyriausybė pareikalavo grąžinti auksą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Be to, buvo pareikšta, kad Ispanija dar liko skolinga Rusijai 50 mln. JAV dolerių.
Ispanijos pilietiniam karui neliko abejingi ir Lietuvos žmonės. Respublikonų pusėje kariavo apie šimtą kairiųjų pažiūrų asmenų iš Lietuvos. Nemažai Lietuvos vyrų amžinai liko šioje šalyje. Tarp jų Edvardas Slavinas, Adolfas Pivoriūnas, Aleksas Jasutis-Julmis ir kiti. Į pagalbos respublikinei Ispanijai fondą Lietuvoje buvo surinkta 14 tūkst. Lt.

Tarptautinis pripažinimas

1939 m. vasario 27 d. Franko režimą pripažino Prancūzija ir Anglija. Kitą dieną Franko vyriausybę pripažino Lietuva. Kovo 28 d. buvo išvaduotas Madridas, o kovo 31 d. frankistai užėmė visą Ispanijos teritoriją. 1939 m. balandžio 1 d. pilietinis karas Ispanijoje oficialiai baigtas. Treji kančių metai baigėsi triuškinamu kairiųjų jėgų pralaimėjimu.
Per karą abiejose pusėse žuvo 500 tūkst. žmonių, iš jų 200 tūkst. krito mūšio lauke: 90 tūkst. Franko šalininkų ir 110 tūkst. respublikonų. Po karo buvo sušaudyta dar 100 tūkst. Franko priešininkų, o dar 35 tūkst. žuvo koncentracijos stovyklose.
Frankas tikėjo politinių valymų utopija. Po pergalės jis pareiškė: “Ispanai, būkite budrūs! Karas prieš vidinį ir išorinį priešą vyksta toliau.” 1939 m. vasarą Madride kasdien sušaudydavo apie 250 asmenų, Barselonoje – 150, Sevilijoje – 80. Kunigai dažnai atsisakydavo duoti pasmerktiesiems paskutinį patepimą, o kai kada net sušaudydavo nuteistuosius patys. Pagal sovietinį pavyzdį buvo įsteigtos 194 koncentracijos stovyklos.
Antrojo pasaulinio karo metais Frankas atsisakė priimti antisemitinius įstatymus ir išleido dekretą, kuriuo visiems pabėgusiems iš Europos žydams buvo suteikta Ispanijos pilietybė. Ispanai neišdavė vokiečiams nė vieno žydo: taip buvo išgelbėta 46 tūkst. žydų.
Ispanijos tragedija po keturiasdešimties metų baigėsi tuo, kas vadinama politiniu stebuklu, – reformomis ir konstitucine monarchija. Vargu ar tai būtų įvykę be Franko. Būtent jo kieta valdymo ranka padėjo šalies modernizacijos pamatus, kurie padarė Ispaniją išsivysčiusia valstybe.
Po Franko mirties Ispanija pradėjo vadinamosios demokratinės raidos etapą: visuomenėje tyliai buvo sutarta demokratijos vardan pamiršti tarpusavio nesutarimus. Taika visus sukvietė grįžti tėvynėn, išeiti iš pogrindžio ir lygiomis teisėmis prisidėti prie demokratinės Ispanijos kūrimo.
Deja, XXI amžiaus pradžioje naujieji Ispanijos demokratai tautos atminties problemą pabandė išspręsti abejotinais teisės aktais. 2007 m. socialistų, kaip ir prieš 75 metus, dominuojamas Ispanijos parlamentas priėmė įstatymą, įamžinantį istorinę atmintį savaip. Įstatymu oficialiai buvo pripažįstamos pilietinio karo aukos ir smerkiamas Franko kietos rankos režimas.
Įgyvendinant šio įstatymo nuostatas, šalyje buvo demontuoti Franko, kuris išgelbėjo ispanų tautą nuo komunizmo, paminklai, atminimo lentos, pakeisti generolo vardu pavadinti gatvių vardai. Paskutinis paminklas ispanų tautos sūnui Madride buvo nugriautas 2005 m. Madrido merija anuliavo visus Franko garbės titulus bei vardus. Nuo tada buvo uždrausta vadinti jį “ištikimuoju tautos sūnumi”, “didžiuoju Ispanijos piliečiu” arba “Madrido garbės meru”. Kita vertus, įstatyme nieko nekalbama apie respublikonų aukas: tūkstančius nužudytų beginklių kunigų, vienuolių, katalikų veikėjų, šiaip civilių apolitiškų žmonių.

JAV viceprezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) antradienį pareiškė, kad jo šalis neišves visų savo pajėgų iš Afganistano 2014 metais, jeigu Kabulas pageidaus, kad jos pasiliktų.

Tikimasi, kad ateinančią liepą iš Afganistano bus išvesti apie 97 tūkst. amerikiečių karių, o visą atsakomybę už šalies saugumą vietos pajėgoms tikimasi palaipsniui perduoti iki 2014 metų.

Tačiau J.Bidenas, antrąją dieną viešintis karo nuniokotame Afganistane, pareiškė: “Mes neišvyksime, jeigu jūs (afganai) nenorėsite, kad išvyktume.”

Kalbėdamas po Kabule vykusių derybų su Afganistano prezidentu Hamidu Karzai (Hamidu Karzajumi), viceprezidentas pridūrė: “Mes neketiname valdyti arba kurti šalį – kaip dažnai pabrėžia prezidentas Karzai, tai yra Afganistano žmonių atsakomybė.”

“Esame pasiruošę padėti jums šiose pastangose ir toliau būsime pasiruošę padėti… po 2014 metų”, – pažymėjo J.Bidenas.

H.Karzai nurodė, kad jo asmeninės derybos su J.Bidenu truko 1 val. 45 minutes.

“Aptarėme perėjimo procesą 2014 metais ir kaip geriau jį vykdyti. Gerai padiskutavome; aš likau patenkintas”, – H.Karzai sakė toje pačioje spaudos konferencijoje, kuri vyko kitą dieną po J.Bideno atvykimo, apie kurį iš anksto nebuvo paskelbta.

Atvykęs į Kabulą J.Bidenas beveik dvi valandas tarėsi su Afganistane dislokuotų tarptautinių pajėgų vyriausiuoju vadu JAV generolu Davidu Petraeusu (Deividu Petreusu) ir JAV ambasadoriumi Karlu Eikenberry (Karlu Eikenberiu).

Jeigu Lietuvai kiltų grėsmė, šalį ginti eitų 44 proc. Lietuvos gyventojų, rodo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) užsakymu atlikta gyventojų apklausa.

Tikrai ginti šalį buvo pasiryžę 12 apklaustųjų, greičiau eitų negu neitų – 32 procentai.

Tuo metu labiau linkę neiti ginti Tėvynės buvo 22 proc. respondentų, 18 proc. sakė, kad tikrai neitų. 16 proc. nuomonės neturėjo arba nežinojo atsakymo.

Labiau už kitus savo šalį ginti nusiteikę jaunesni nei 50 metų žmonės, miestiečiai, gyventojai, turintys aukštąjį išsilavinimą, didesnes šeimos pajamas.

Ginti Lietuvą eitų didžioji dalis suaugusių Lietuvos vyrų – 59 proc. ir didžioji dalis tų, kurie yra tarnavę kariuomenėje. 71 proc. Lietuvos kariuomenėje tarnavusių gyventojų atsakė eitų ginti savo šalies.

Dauguma – 69 proc. – apklaustųjų taip pat mano, kad Lietuvos piliečiai turėtų būti apmokyti ginti savo šalį.

Tokios pozicijos dažniau laikėsi vyrai, mažesnių miestų gyventojai, asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą, tarnavusieji kariuomenėje, taip pat rusų tautybės piliečiai.

Kad neturi būti vykdomas piliečių pasirengimas ginti šalį mano 18 proc. apklaustųjų (13 proc. greičiau nesutinka ir 5 proc. visiškai nesutinka), 13 proc. apklaustųjų neatsakė, nežinojo.

“Dauguma Lietuvos gyventojų pritaria, kad šalies saugumas ir gynyba yra visų mūsų bendras reikalas, todėl dabar, sustabdžius šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, ypač svarbu sudaryti galimybę piliečiams pasirengti gynybai. Šį mėnesį Vyriausybei planuojame teikti derinti Karo prievolės įstatymo naująją redakciją, kuri numatys kitus nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingus karo prievolininkų parengimo ginti valstybę būdus”, – KAM pranešime cituojama krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Anot jos, nauja šio įstatymo atvers galimybę 2008 metais sustabdytą šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą pakeisti savanoriškais baziniais kariniais mokymais.

Projekte numatyta, kad į privalomąją pradinę karo tarnybą jaunuoliai bus kviečiami savanoriškumo pagrindais, ir tik jų pritrūkus, atsitiktine tvarka bus šaukiami noro nepareiškę karo prievolininkai.

Bazinių karinių mokymų trukmė – nuo 30 iki 90 dienų.

KAm užsakymu gyventojų apklausą lapkričio 12-2 dienomis atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija “Baltijos tyrimai”. Apklausta 1003 Lietuvos gyventojai nuo 18 metų ir vyresni šimte Lietuvos vietovių.

Rezultatų paklaida neviršija 3 proc.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel šeštadienį, netikėtai pasirodžiusi Afganistane, pirmą kartą pareiškė, jog vokiečių kariai šioje šalyje kariauja, sakė ją lydėję žurnalistai.

Kaip anksčiau pranešė kanclerės biuras, A.Merkel atvyko į Afganistaną prieš Kalėdas susitikti su Kundūzo provincijoje dislokuotais vokiečių kariais. Dėl saugumo priežasčių apie šį vizitą nebuvo skelbiama iš anksto.

Vėliau ji nuvyko į Mazari Šarifą derybų su prezidentu Hamidu Karzai (Hamidu Karzajumi) bei JAV generolu Davidu Petraeusu (Deividu Petreusu), vadovaujančiu tarptautinėms pajėgoms, kovojančioms su Talibanu.

“Tai, kas čia yra, nėra tik panaši į karą situacija, – sakė ji kariams Kundūze. – Jūs kariaujate tikrą karą”. “Tai jau naujas patyrimas”, – pažymėjo jau trečią kartą Afganistane besilankanti Vokietijos kanclerė.

“Girdėdavome savo tėvų pasakojimus apie Antrąjį pasaulinį karą, bet tai buvo kas kita – Vokietija tada buvo agresorė”, – pridūrė A.Merkel.

Dėkodama kariams už tarnybą ji pasakė: “Mes žinome, jog tai būna labai pavojinga, ir tai, ką jūs patyrėte turės įtakos daugeliui jūsų, kai grįšite iš operacijų”.

Vokiečių karių misija Afganistane kartu yra ir tarnyba Vokietijai, pažymėjo A.Merkel. “Be šito mes negalėtume gyventi taip takiai, ir žmonės turi tai žinoti. Jie kartais gana skeptiškai vertina šią operaciją, bet nepaisant viso to, jie didžiuojasi jumis”, – kalbėjo kanclerė.

A.Merkel lydi Vokietijos gynybos ministras Karlas Theodoras zu Guttenbergas (Karlas Teodoras cu Gutenbergas), kuris praeitą savaitgalį taip pat susitiko su Afganistane dislokuotais kariais, atvykęs su savo žmona.

Šiuo metu NATO vadovaujamoje Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) misijoje dalyvauja 4 800 Vokietijos karių, kurių dauguma sutelkti Afganistano šiaurėje.

Vokietijos armija šeštadienį pranešė, kad vienas 21 metų karys mirė nuo šautinės žaizdos; jis buvo pašautas per budėjimą kontrolės poste. Kariškių atstovas sakė, jog šis incidentas buvo nelaimingas atsitikimas.

Nuo tarptautinės misijos pradžios Afganistane žuvo iš viso 45 vokiečių kariai.

Nacionaliniai žvalgybos vertinimai (NIE) padėtį šiame konflikte vaizduoja niūriau negu naujas JAV karo strategijos peržiūros dokumentas, kurį prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) administracija ketina paskelbti ketvirtadienį.

Žvalgybos ataskaitose, iš kurių vienoje pateikiama informacija apie Afganistaną, o kitoje – apie Pakistaną, sakoma, kad šiame kare pasiekta tam tikra pažanga, tačiau Pakistano nenoras išardyti kovotojų stovyklų centrinės valdžios menkai kontroliuojamuose genčių regionuose tebėra rimta kliūtis, rašo “The New York Times”.

Baltieji Rūmai antradienį pareiškė, kad karo strategijos peržiūroje konstatuojama, jog karinio kontingento padidinimas nulėmė svarbią pažangą jau devynerius metus trunkančiame konflikte, todėl tikėtina, jog dalis JAV karių galės būti išvesti iš Afganistano ateinančią liepą.

B.Obama prieš metus įsakė pasiųsti į Afganistaną dar 30 tūkst. JAV karių, kad būtų pasiektas persilaužimas kovoje su Talibano sukilėliais.

“The New York Times” nurodė, kad žvalgybos bendruomenės išvados praeitą savaitę buvo pateiktos kai kuriems Senato ir Atstovų Rūmų žvalgybos komitetų nariams, o kai kurie JAV pareigūnai susipažino su šių dokumentų santraukomis.

JAV kariškiai ir aukšti Pentagono pareigūnai jau sukritikavo šias ataskaitas, vadindami jas pasenusiomis ir parašytomis Vašingtono analitikų, kurie praleido nedaug laiko karo zonoje, pridūrė dienraštis.

Pentagonas antradienį paskelbtoje ataskaitoje pripažino, kad Afganistano kare pasiekta “netolygi” pažanga, o kaunantis su Talibano sukilėliais laimėta tik kuklių pergalių, nors šioje šalyje dislokuotos JAV ir NATO pajėgos buvo smarkiai sustiprintos.

Šio ataskaitos atsargus tonas labai skyrėsi nuo daug optimistiškesnių aukšto rango pareigūnų ir kariškių viešų pareiškimų. Pastarieji teigė įžvelgiantys daug vilties teikiančių ženklų ir sakė, kad JAV kariai įgijo iniciatyvą mūšio lauke.

“Pažanga šioje šalyje išlieka netolygi – prioritetinėse operatyvinėse teritorijose pasiekta kuklių laimėjimų saugumo, valdymo ir vystymo srityse”, – sakoma JAV Kongresui pateiktoje ataskaitoje.

Tuo tarpu smurto lygis per jau devynerius metus vykstantį karą dabar yra padidėjęs labiausiai: palyginus su 2007 metais, kovinių incidentų šiemet įvyko triskart, o palyginus su pernai – 70 proc. daugiau.

Ataskaitos autoriai nustatė, kad NATO vadovaujamos pajėgos pasiekė ribotą pažangą pietinėse Helmando ir Kandaharo provincijose, kurios viską laiką buvo pagrindinės Talibano tvirtovės, nors į šį regioną buvo papildomai pasiųsta 30 tūkst. amerikiečių karių.

“Nors (pajėgų) kinetinis aktyvumas pasiekęs istoriškai aukščiausią lygį, matome kai kurių ankstyvųjų ženklų, kad didelio masto COIN (kovos su sukilėliais) operacijos sukelia tik ribotas pasekmes kai kuriose Helmando ir Kandaharo provincijų srityse”, – sakoma pranešime.

Nors Afganistane dislokuota beveik 100 tūkst. amerikiečių ir beveik 50 tūkst. kitų užsieniečių karių, sukilėliai išliko ištvermingi, o pastangos atkirsti jų saugius prieglobsčius ir apsirūpinimo kelius nuo kaimyninio Irano ir Pakistano “nedavė apčiuopiamų rezultatų”, rašoma ataskaitoje, kurioje nagrinėjamas laikotarpis nuo šių metų balandžio iki rugsėjo.

NATO ir Afganistano pajėgos “per kelis pastaruosius mėnesius sustiprino spaudimą kovotojų tinklams, tačiau sukilėliai pasirodė esantys ištvermingi ir turintis didelių logistikos, vadovavimo bei kontrolės pajėgumų”, konstatavo Pentagonas.

Sukilėliai “išlaiko persvarą kai kuriose teritorijose”, tuo tarpu kitur persvara krypsta koalicinių pajėgų naudai, pastebėjo dokumento autoriai.

Pasak gynybos pareigūnų, atotrūkis tarp JAV administracijos pastangų vaizduoti šį karą šviesesnėmis spalvomis ir oficialios Kongresui pateiktos ataskaitos atspindi įvairių JAV žvalgybos agentūrų ir likusios vyriausybės dalies požiūrių skirtumus. Akivaizdu, kad žvalgybos tarnybos padėtį Afganistane vertina labiau pesimistiškai.

Talibanas ir jo sąjungininkai islamistai kovotojai taip pat naudojasi propaganda ir siekia pasitelkti savo naudai plačiai išplitusį nepasitenkinimą korumpuota Kabulo vyriausybe, nurodo Pentagonas.

Talibano tikslas – padaryti pakankamą žalą koalicinėms pajėgoms, kuri pakirstų tarptautinę paramą šiam karui ir “paskatintų skubų užsienio pajėgų išvedimą iš Afganistano”, pabrėžiama ataskaitoje.

Talibai taip pat stengiasi akcentuoti, kad NATO vadovaujamos pajėgos ruošiasi trauktis iš šalies.

“Talibano stiprybė – Afganistano gyventojų suvokimas, jog koalicinės pajėgos greitai išvyks, todėl tvirtėja tikėjimas, kad Talibano pergalė neišvengiama”, – mano Pentagonas.

Kabulo vyriausybės korupcija tebėra gaji ir daug žalos daranti problema, o pastangos užtikrinti geresnes viešąsias paslaugas ir valdymą iki šiol juda lėtai.

“Korupcija tebedaro žeidžiantį poveikį ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) pastangoms Afganistane”, – sakoma ataskaitoje.

Irake liko mažiau nei 50 tūkst. amerikiečių karių iki rugpjūčio 31 dieną numatytos galutinės datos, kai JAV pajėgos turės baigti kovines operacijas šioje šalyje, antradienį pranešė Vašingtono kariškiai.

“JAV karinių pajėgų skaičius Irake dabar yra mažesni nei 50 tūkst. karių, – sakoma kariškių pranešime. – JAV karinės pajėgos pereis prie operacijos “Naujoji aušra” (New Dawn) nuo rugsėjo 1, dienos.”