„Vis labiau traukiantis žemės plotams ir daugėjant pasaulio gyventojų, esame priversti galvoti, kaip juos išmaitinsime. Jei nebus karo ir vieni kitų neiššaudysime, tikėtina, kad žemės ūkis taps itin svarbia ir prioritetine sritimi“, – 30 metų į priekį žvelgia vienas stambiausių šalies ūkininkų, Agrokoncerno grupės akcininkas Ramūnas Karbauskis.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Su kokiais iššūkiais tenka susidurti žemės ūkiui šiandien ir kokie iššūkiai jo laukia netolimoje ateityje?

R.K.: Mano supratimu, Europos Sąjungos politikai šiandien vis dar nesuvokia, kokia rimta situacija susiklostė. Pasaulio analitinė organizacija netrukus paskelbs, kad stokojame maisto produktų, o tai sukels kainų šuolį. Taigi ši problema taps vis globalesnė. Bet šiandien vis dar nemaža dalis šalių, užuot sprendusios ką auginti ir kaip pamaitinti alkstančiuosius, užsiima „žalinimo“ politika ir išiminėja dirvožemį iš apyvartos. Taip elgtis gali tik žmogus, nesuvokiantis, kas pasaulinėje rinkoje vyks po 15 ar 20 metų. Juk grąžinti melioruotą žemę į žemdirbystę kainuos kur kas daugiau, nei vien nupjauti mišką.

Taip elgtis beprotiška ir kvaila, tačiau Latvijoje būtent tai ir yra įvykę. Kone pusė visų mūsų kaimynų žemių priklauso danų fondams. Norėdami apsisaugoti nuo patiriamų rizikų jie derlingus plotus apsodino mišku, taip išvengdami grūdinių kultūrų nušalimo, krušų, kiaulių maro ar netikėto rinkų užsivėrimo bei kitų nuostolių. Miškas auga, bet kaip tai susiję su Latvijos ekonomika? Su Europos išmokomis – taip, bet šalies ekonomika iš to nieko nelaimi. Taigi stokojama supratimo.

VEIDAS: Gal jau galime svarstyti, koks bus euro poveikis Lietuvos žemdirbiams?

R.K.: Jei klausiate apie kaimo žmones – jie praloš. Tai jau yra atsitikę aplinkinėse valstybėse. Tikriausiai nėra šalies, kurioje paprasti vartotojai nepraloštų. Mes, matyt, nebūsime išimtis. Tik Lietuvos politikai apie tai, kas atsitiko Latvijoje, Vokietijoje ar Estijoje, tyli. Jei apsižvalgysime, pamatysime, kad kainos jau dabar auga labai stipriai ir dar augs. Tai, žinoma, su euru susiję dalykai. Bet šiuo atveju būtina atskirti ūkininkus nuo kaimo gyventojų, nes tarp pastarųjų ūkininkų labai mažai likę.

VEIDAS: O gal keičiantis klimatinėms sąlygoms naudinga peržiūrėti grūdinių kultūrų auginimą?

R.K.: Lietuvos ūkininkai keičiantis situacijai orientuojasi pakankamai neblogai. Derlingumas didėja kiekvienais metais, tačiau neišnaudotas potencialas dar siekia 30–40 proc. Šiandien Lietuva išlieka viena didžiausių grūdus eksportuojančių valstybių, taip pat niekas neabejoja lietuviškos produkcijos kokybe. Deja, mes vis dar neturime tokių pajamų ir technologijų kaip Vakarų šalių ūkininkai.

Europoje įsivyravusi nelygi konkurencija: išmokos lietuvių, latvių ir estų ūkininkams keturiskart mažesnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Esame labai negražiai apgauti, o žemės ūkio sektorius kenčia nuo ekonominės atskirties per nevienodas išmokas. Išeitų, kad auginame derlių, dalyvaujame toje pačioje rinkoje, bet mūsų gaunamos pajamos neleidžia įsigyti modernesnės žemės ūkio technikos, neleidžia išleisti vaiko į geresnę mokyklą, neužtikrina geresnio universiteto pasirinkimo, o tai juk ir yra esminis žmogaus gyvenimo kokybės klausimas.

VEIDAS: Atrodo, kad Lietuvos žemės ūkis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jūsų vertinimu, kokios priežastys tai lemia?

R.K.: Esminis dalykas, kai kalbama apie kaimą ir žemės ūkį, – kultūros politikos nebuvimas. Jaunimas neina mokytis žemės ūkio specialybių, negrįžta gyventi į kaimą, nesieja savęs su šia sritimi. Tačiau ar galima jį dėl to kaltinti? Kaip gali į kaimus keltis jaunos šeimos, jei nėra juose nei veikiančių mokyklų, nei darželių? Manau, kad būtent mokyklų panaikinimas kaimuose praktiškai juos ir nužudė: neliko mokytojų, o gera bendruomenė be jų neįsivaizduojama. Visos tos kalbos apie daugiafunkcius centrus ir paliko kalbomis. O tuos geltonus autobusus, vežiojančius vaikus į mokslą, aš vadinu genocidu prieš mus pačius. Ar bandėte kada įsivaizduoti, kaip atrodo tokio vaiko gyvenimas, kada jis kasdien atplėšiamas nuo šeimos?

VEIDAS: Kas šiandien dar galėtų gelbėti prastėjančią kaimo padėtį?

R.K.: Aš manau, kad į kaimą atsikrausčiusios kelios pasiturinčių žmonių šeimos jo gyvenimo kokybę gali pakeisti kardinaliai. Šiuo atveju kaip pavyzdį galiu paminėti Naisių gyvenvietę, kurioje įsikūrę apie 600 žmonių. Šindien tai Lietuvos blaivybės, sveikos gyvensenos, literatūros ir nemokamo teatro centras. 22 proc. mūsų bendruomenės yra sveikuoliai, moterys vakarais užsiima joga, kas šiandien ir Lietuvos miestuose dėl greito gyvenimo tempo sunkiai įsivaizduojama. Matyt, išskirtine galime vadinti ir Naisių mokyklą, kurioje mokiniai nerūko ir nevartoja alkoholio. Mano įsitikinimu, užauginti laimingų vaikų mieste tikriausiai neįmanoma. Labai svarbu, kad jie turėtų galimybę pažinti gamtą, girdėtų ir matytų paukščius, o ne tik kompiuterio ekraną. Mieste tai padaryti gerokai sunkiau nei kaime. Kaip žinome, šiandien tėvai neskiria savo atžaloms pakankamai dėmesio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šią savaitę Naisiuose duris atveria vienintelis Lietuvoje profesionalus teatras, kurio visi spektakliai bus nemokami.

Dar prieš penkerius metus Šiaulių rajone įsikūrę Naisiai buvo eilinis mažai kam žinomas Lietuvos kaimas, į kurį retai užsukdavo turistų iš Vilniaus, Kauno ar kitų didesnių miestų. Dabar ekskursijų grafikas sudarytas mėnesiui į priekį. Visą pernykštę vasarą ir iki vėlyvo rudens Naisiai svečių sulaukdavo kiekvieną savaitgalį, o kai kuriomis dienomis atvykdavo po kelis šimtus smalsuolių.
Naisių bendruomenės pirmininkė Rita Žukauskienė neabejoja, kad šį daugiau nei šešis šimtus gyventojų turintį kaimą išpopuliarino čia filmuojamas serialas „Naisių vasara“. Bet net ir nemačiusiems nė vienos filmo serijos Naisiai palieka įspūdį.
Čia yra žirgynas, kuriame auginami, veisiami ir treniruojami žemaitukų veislės žirgai, vienintelis Lietuvoje Inkilų muziejus, Baltų dievų skulptūrų muziejus po atviru dangumi, veikia modernus dažasvydžio centras, prie tvenkinio įrengtas nedidelis jaukus paplūdimys ir tinklinio aikštelė. O šią savaitę duris atveria profesionalus „Naisių vasaros“ teatras.
Tiesa, šis teatras įkurtas prieš dvejus metus, bet neturėjo savo namų. Nuo šiol atnaujintuose Naisių kultūros namuose dvylikos aktorių trupė, vadovaujama režisierės Reginos Steponavičiūtės, profesionalioje scenoje repetuos ir rengs pasirodymus žiūrovams.
Beje, šis teatras, važinėjantis po visos Lietuvos kaimus ir miestus, – unikalus ir vienintelis toks šalyje, nes rodo nemokamus spektaklius. Naisiuose profesionalių aktorių vaidinimai žiūrovams taip pat nekainuos. Išskirtinis „Naisių vasaros“ teatras dar ir tuo, kad repertuare – pagal lietuvių autorių kūrybą pastatyti spektakliai bei muzikinės programos.
Visi šie projektai sumanyti „Agrokoncerno“ įmonių grupės prezidento Ramūno Karbauskio ir įgyvendinti jo lėšomis. „Noriu pakeisti kaimo įvaizdį, parodyti, kad jis gali būti gražus. Jeigu nepakeisim vaikų požiūrio kaimą, greitai nebus kam čia dirbti“, – kodėl ne vieną milijoną litų skyrė savo gimtajam Naisių kaimui pagyvinti, atskleidžia R.Karbauskis.

Gyva inkilų alėja, didingos skulptūros, futbolo ir tinklinio aikštelės
Populiarinti Naisius R.Karbauskis pradėjo ne tik prisidėdamas prie serialo „Naisių vasara“ scenarijaus kūrimo, bet ir prieš ketverius metus ėmęs organizuoti visai šeimai skirtą festivalį tokiu pat pavadinimu. Festivalyje puoselėjamos blaivybės ir sveiko gyvenimo būdo tradicijos, todėl čia nebūna alkoholinių gėrimų. Pirma diena skiriama įvairių muzikos grupių koncertams, mugėms, o antrąją vyksta sporto rungtys, žemaitukų konkūras.
Per pernykštį festivalį buvo pristatyti du pirmieji naujai įkurti Naisių muziejai: Inkilų ir Baltų dievų skulptūrų. Abu jie yra po atviru dangumi – didingos iš medžio drožtos skulptūros išdėstytos palei visą kaimą. Žingsniuojant maždaug pusantro kilometro besidriekiančiais takeliais galima pamatyti daugiau kaip 50 senųjų baltų dievybių, iš akmenų suformuotose Saulės ir Ugnies aikštėse pasisemti energijos. O viena beržų alėja ypač gyva ir maloni ausiai, mat čia medžiuose iškelta daugiau kaip šimtas inkilų, kuriuose gyvena maždaug dvidešimt rūšių paukščių, tokių kaip varnėnai, geniai, kukučiai, čiurliai, paprastosios raudonuodegės, lipučiai, yra net pelėdai skirtas inkilas. Visi paukščių nameliai skirtingi, nes pritaikyti konkrečiai jų rūšiai.
Tako pusiaukelėje nustebina staiga atsivėręs vaizdas į nedidelį tvenkinį, šalia kurio – ne tik tvarkingas paplūdimys, bet ir tinklinio aikštelė. Pasirodo, ši vieta vasarą itin mėgstama ne tik naisiškių, bet ir šiauliečių.
R.Žukauskienė pastebi, kad įrengus skulptūrų taką, sutvarkius kitas Naisių erdves vis daugiau vietinių savaitgaliais arba atvykus svečių išeina pasivaikščioti, o tai kaimo žmonėms gana neįprasta.
Beje, Naisiuose ne tik muziejaus po atviru dangumi teritorijoje nepamatysi nė vienos šiukšlės, bet ir ant šaligatvių. Dar sovietmečiu įrengta futbolo aikštė, kurioje jaunimas kone kasvakar gainioja kamuolį, taip pat nepriekaištingai prižiūrėta. „Yra žmonių, dirbančių „Agrokoncerne“, kurie atsakingi už tai, kad būtų nupjauta veja, tvarkomos kitos kaimo vietos. Techniką taip pat skiria R.Karbauskis“, – paaiškina bendruomenės pirmininkė.
Ji priduria, kad be pono Ramūno Naisiai nebūtų tokie patrauklūs nei vietiniams, nei turistams. Jo iniciatyva prieš trejus metus buvo įkurta bendruomenė, kuri be R.Karbauskio paramos sunkiai išsilaikytų. „Jis skyrė lėšų, kad senas pastatas būtų pritaikytas dažasvydžiui žaisti, nupirko reikiamos įrangos, o gautos pajamos atitenka bendruomenei. Kultūros namuose šią vasarą pradėjus veikti kavinei, pelnas taip pat bus skirtas bendruomenės reikmėms“, – vardija R.Žukauskienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Išskirtinai remiamas visos visuomenės pinigais, formuojasi stambių žemvaldžių sluoksnis. Bet kas iš to visuomenei?

Turtingiausių Lietuvos, kaip, beje, ir pasaulio, žmonių dešimtukuose ar šimtukuose žemdirbių nedaug, nors maisto produktų gamintojų ir pardavėjų labai nemažai. Šį faktą pasūdžius ūkininkų nusiskundimais, kaip sunkiai jie dirba ir kaip gamta gali jų triūsą sunaikinti per akimirką, kokios menkos pieno supirkimo kainos, kaip sunku konkuruoti europinėje rinkoje gaunant triskart menkesnes tiesiogines išmokas nei kai kurių ES senbuvių šalių ūkininkai, gali pasirodyti teisinga, kad jiems teko net 35,6 proc. visos ES paramos ir 11,5 proc. Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų, nors žemės ūkyje darbuojasi tik 7,7 proc. visų dirbančiųjų. Ar šios iškreiptos proporcijos turi pakankamai argumentų?

Turtingiausias ūkininkas neabejoja kaimo verslo ateitimi
Vienintelis tarp turtingiausių lietuvių minimas ūkininkas Ramūnas Karbauskis šiandien valdo 30 tūkst. ha dirbamos žemės, jo Agrokoncerne dirba 1,3 tūkst. žmonių. Ūkininko turtas vertinamas 170 mln. Lt. Paklaustas, kaip Lietuvoje ūkininkui tapti milijonieriumi, R.Karbauskis pasakoja, kad kažin ar šiandien valdytų tokį didelį turtą, jei būtų tik dirbęs žemę: „Mūsų kojos – žemėje, jėga – kad mokame ją dirbti. Bet gerą rezultatą pasiekėme tik kartu su kitais verslais.“ Agrokoncernas – ne tik grūdų augintojas, bet ir jų pardavėjas, taip pat užsiima ir prekyba trąšomis, chemikalais.
Milijonierius agronomas neabejoja: „Žemės ūkio produkcijos gamyba – užtikrinčiausias pajamų ir pelno šaltinis, jei tik moki dirbti šį darbą. Ūkininkai gyvens vis geriau, nes maisto trūks ir jo kainos kils. O kada skundžiamasi, kad neatsipirko investicijos į žemės ūkį ar verslą sužlugdė prasti orai, dažniausiai kalčiausias būna nesugebėjimas dirbti šio darbo.“
Ūkininkas prisimena, kad anksčiau ir bankai kreivai žiūrėjo į ūkininkų norą pasiskolinti. Prieš kokį dešimtmetį buvo sakoma, kad žemės ūkis – akmuo po kaklu Lietuvos ekonomikai, o dabar, kaip parodė ir krizė, paaiškėjo, kad žemės ūkis – stabiliausia verslo sritis, ir juo stipresnį šalis turi žemės ūkį, tuo stabilesnė jos ekonomika.
Tiesa, milijonierius primena, kad jis, kaip ir daugelis stambių ūkininkų, visą savo turtą užstatęs banke. „Stambių ūkininkų skolų bankams mastelis – šimtai milijonų. Neįmanoma smarkiai plėstis tik iš uždirbamo pelno“, – aiškina R.Karbauskis.

Turtus krauna žemdirbio išsilavinimas ir patirtis
Nemaža dalis priskiriamų prie turtingiausių Lietuvos ūkininkų, kaip ir R.Karbauskis, turi žemdirbio išsilavinimą ir ilgametę patirtį šioje srityje, nors yra ir išimčių. Po R.Karbauskio tarp didžiausių ūkininkų milijonierių minimi grūdų augintojas Zigmas Aleksan, dravičius, į kurio modernų ūkį Kupiškio rajone net važiuoja mokytis praktikantai, Kėdainių krašto ūkininkas, Ūkininkų sąjungos pirmininkas, veterinaro išsilavinimą turintis Jonas Talmantas, valdantis augalininkystės ūkį, ir sąjungos vicepirmininkė, Kauno rajono ūkininkė Genutė Staliūnienė.
Sėkmingai dirbantys ir turtingi ūkininkai Laima ir Aleksandras Stonkai: L.Stonkuvienės individualios įmonės Agroserviso balansinė vertė – 60 mln. Lt, ji dirba 5 tūkst. ha žemės, turi apie pusšimtį samdomų darbuotojų. Ūkis stebina modernumu, pavyzdžiui, pasėlių purkštukai patys atsijungia ten, kur pakankama drėgmė ar trąšų kiekis. Ūkio valdytojas A.Stonkus pasakoja, kad jų šeimos receptas, kaip tapti milijonieriumi, paprastas: daryti, ką geriausiai moki. L.Stonkuvienė – agronomė, vyro išsilavinimas – techninis, abu žemės ūkyje dirbo dar sovietiniais metais.
Patyręs ūkininkas kaip didžiulį pranašumą nurodo tai, kad jų ūkis – stambus. „Veikia masto ekonomija, o 30–50 ha ūkiai tik patys kankinasi ir alina ekonomiką, nes juos maitiname biudžeto lėšomis. Manau, smulkių ūkių skatinimas – labiau socialinių problemų kaime sprendimo forma, bet ne ekonomika ir ne verslas“, – neabejoja ūkininkas.
Patyręs ūkininkas sako negalįs nurodyti, kurią kultūrą auginti pelningiausia: vienais metais tai bus rapsai, kitais – kukurūzai, trečiais – cukriniai runkeliai, nes daug kas priklauso nuo tendencijų rinkoje, nuo orų. „Žemės ūkis visame pasaulyje – pats rizikingiausias, nes esi priklausomas nuo gamtos. Technologiškai, moksliškai gali viską atlikti preciziškai, o gamta visas įdėtas investicijas ir darbą per kelias minutes pavers nuostoliais. Draudimo įkainiai tokie, kad to niekaip nekompensuosi. Be to, trąšų, technikos tiekėjų, kitos paslaugos brangsta, ir žemdirbiui lieka trupiniai. Štai trąšos mūsų produkcijos savikainos struktūroje sudaro 50–55 proc., nors turėtų neviršyti 25–30 proc.“, – žemdirbių problemas vardija A.Stonkus, pridurdamas, kad gal todėl tarp labai turtingų žmonių ūkininkų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Vienu sėkmingiausių galvijų augintojų Lietuvoje vadinamas Nikolajus Dubnikovas šiandien ne tik ūkininkauja, bet ir vadovauja galvininkystės srities kooperatyvui, ieškančiam rinkos lietuviškai mėsai, be to, turi ir ekologinį ūkį. Kauno rajono Padaugupės kaime ūkininkaujantis vyras neturi žemdirbio išsilavinimo. „Kaip sakė Maksimas Gorkis, esu baigęs gyvenimo universitetą – turiu per 20 metų ūkininkavimo patirtį“, – juokauja N.Dubnikovas, vienas pirmųjų Lietuvos ūkininkų, to ėmęsis dar 1989 m. savoms reikmėms įsigytame ūkelyje, pagal tuomet galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą. Dabar jis valdo 400 ha žemės, kurios dalis – ekologinis ūkis, o jo auginami mėsiniai galvijai sertifikuoti kaip ekologiški.
Ūkininkas sako ne veltui diversifikavęs savo žemdirbystės verslą: tradicinės bei ekologinės augalininkystės ir galvininkystės derinys leidžia geriau atlaikyti klimato, kainų, įvairių ekologinių ūkių reguliavimo pokyčius. Bet ūkininkas nelinkęs pasakotis apie savo turtus. „Turtingumas – reliatyvi sąvoka. Prabanga vien gyventi iš žemės ūkio, jei tai patinka, turėti normalų namą, gerą automobilį“, – sako galvijų augintojas.
Kitas tarp sėkmingiausiai Lietuvoje dirbančių minimas ūkininkas Marijus Kaktys ūkininkauja Platelių seniūnijos Lygiųjų kaime, turi 80 melžiamų karvių bandą, 230 ha žemės. Nuo 1995 m. ūkininkaujančių Kakčių šeimos ūkyje dirba ne tik abu su žmona, beje, abu baigę veterinarijos mokslus, bet ir sūnus. Trys dukros žemdirbyste nesusidomėjo. Ar sukrovė žemdirbystė turtus? „Turtingumas sąlyginis, nes visi turime kreditų bankuose“, – sako M.Kaktys, bet neslepia, kad ūkio vertė – apie 1,5 mln. Lt. Daugiavaikei šeimai sukurti tokį turtą miestietišku verslu, ko gero, būtų kur kas sunkiau.
Milijonus ūkininkams sukrauna ir netradiciniai produktai: vienu turtingiausių ūkininkų laikomas „Baltic Champignons“ savininkas Kęstutis Juščius, kaip juokauja, praturtėjo pjaudamas grybą. Pirmą fermą grybynui įveisti Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, nusipirko būdamas antrakursis, o dabar jau valdo kelis pažangiausius Rytų Europoje grybynus, ir ne tik Lietuvoje.

ES pinigai – gerai, bet su saiku
Pasak M.Kakčio, ES parama buvo stimulas plėsti ūkį, įsigyti naujos technikos, diegti pažangesnes technologijas. Ūkininkas sako, kad, be tiesioginių išmokų, investicijoms yra gavęs iki 800 tūkst. Lt paramą.
A.Stonkų ūkis ES paramos investicijoms gavęs apie 5 mln. Lt, tačiau įgyvendintų projektų suma siekia apie 40 mln. Lt. „Žinoma, už pažangą ačiū ir ES pinigams, bet realiai jie sudaro apie 10–12 proc. investicijoms skirtos sumos, kita dalis – nuosavos arba skolintos lėšos“, – skaičiuoja A.Stonkus.
Turtingiausias Lietuvos ūkininkas R.Karbauskis ES paramos investicijoms sako gavęs 1,3 mln. Lt, neskaičiuojant, kad yra pirkęs ūkinius vienetus po bankroto, kurie buvo naudojęsi ES parama. „Neėmėme paramos, nes kai kuriais atvejais nematėme ekonominės prasmės“, – sako R.Karbauskis.
Ūkininkas piktinasi ir pakeista ES paramos skyrimo tvarka: anksčiau galiojo paramos teikimo ribojimas pagal savininką, o dabar, jei turi keletą bendrovių, kiekviena gali pasiimti po maksimalią sumą, kuri, beje, taip pat smarkiai padidinta. „Kai kieno ausys kyšo“, – piktinasi R.Karbauskis.

Parama ūkininkams – kitų piliečių sąskaita
Žemės ūkis – privilegijuotas ne tik ES, bet ir valstybės biudžeto vartotojas. Štai valstybės biudžeto asignavimai žemės ūkiui 2004–2012 m. siekia 11,5 proc., o realiai gauta ES parama – net 35,6 proc. visos paramos. Tačiau dirbančiųjų žemės ūkyje dalis tarp visų dirbančiųjų tesudaro 7,7 proc.
Išskirtinio ES dosnumo žemės ūkiui ištakos – po Antrojo pasaulinio karo susidaręs žemdirbių stygius, vis daugiau kaimo žmonių persikeliant į miestą, ir maisto trūkumo baimė. Tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Kaetana Leontjeva, parama žemės ūkiui iš ES biudžeto nepasiekia užsibrėžtų tikslų ir iškreipia rinką, todėl LLRI siūlo jos atsisakyti.
„Bendroji žemės ūkio politika siekia užtikrinti „sąžiningą“ gyvenimo kokybės lygį žemės ūkio bendruomenėje, tačiau niekas nežino, koks šis lygis yra ir ar jis nebūtų pasiektas nesant paramos žemės ūkiui. Ši parama iškreipia rinką ir brangiai kainuoja visiems mokesčių mokėtojams. Antra, nors vienas iš šios paramos tikslų yra užtikrinti kainų stabilumą, akivaizdu, kad šis tikslas nėra ir nebuvo pasiektas, tad ši priemonė neefektyvi“, – aiškina ekspertė. Jos manymu, nepaisant įvairių svarstymų, esminių pokyčių ir naujuoju 2014–2020 m. laikotarpiu vargu ar galima tikėtis, nes žemės ūkininkų lobistai labai įtakingi.
O iškreipta ES paramos dalijimo forma leido dar ir piktnaudžiauti parama, susluoksniavo Lietuvos žemės ūkį nepageidaujama linkme. Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus duomenimis, apie pusę visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – tik ES išmokomis susigundę jokios ūkinės veiklos nevykdantys žemės savininkai, kurie mainais už 1 ha nušienavimą gaudavo 400 Lt išmoką. Arba štai praėjusios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu dėl sudėtingų procedūrų ES parama praktiškai buvo pasiekiama tik stambiesiems ūkininkams. Tačiau dabartinės procedūros, nors paramos gavėjų skaičių užaugino nuo 1,6 tūkst. iki 20 tūkst., pridarė landų tam pačiam ūkininkui per skirtingus jo valdomus juridinius asmenis pasiimti paramos keliskart, vis labiau sutelkiant žemę nedidelio žemvaldžių sluoksnio rankose. Statistikos departamento žemės ūkio 2010 m. surašymo duomenimis, maždaug 2 proc. ūkininkų valdo apie 40 proc. žemės.
Žemės ūkio verslo ekspertų vertinimu, ne tik šie 2 proc. gyvena karališkai: jei turi 3 tūkst. ha žemės, per metus negauti 1 mln. Lt pelno neįmanoma. O, pavyzdžiui, verčiantis augalininkyste juk dirbama tik apie aštuonis mėnesius. Vien 2011 m. žemės ūkio srityje dirbančiojo pajamos, palyginti su 2010 m., padidėjo 9 proc. Kad ūkininkauti daugiau nei apsimoka, rodo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys: 2010 m. turtingiausias ūkininkas uždirbo 63,7 mln. Lt, o uždirbę per 75 tūkst. Lt per metus deklaravo beveik kas ketvirtas. Tačiau mokesčių jie sumokėjo kur kas mažiau nei bet kuris kitas pilietis, nes ūkininkams taikomas lengvatinis 5 proc. gyventojų pajamų ir pelno mokesčio tarifas, tik nuo 2009 m. jie pradėjo mokėti “Sodros”, sveikatos draudimo įmokas, gyventojų pajamų mokestį.
Patys ūkininkai prisipažįsta, jog jų tarp „tituluotų“ milijonierių nėra tik todėl, kad turtų vertintojai nemoka įvertinti karvių bandos ar rapsų lauko vertės.
Akivaizdu: žemės ūkis – pelningas ir perspektyvus verslas. Klausimas: kodėl tuomet ūkininkams tiek mokesčių lengvatų, neadekvačiai didelė pagal dirbančiųjų jame skaičių ES parama ir valstybės biudžeto asignavimai, juolab jei maisto produktų kainos vis tiek kyla.