Pasaulio katalikų bendruomenė kuo toliau, tuo atidžiau nagrinėja rugpjūčio gale mirusio Italijos katalikų bažnyčios kardinolo Carlo Marios Martini paskutiniame interviu, duotame bičiuliui jėzuitų kunigui Georgui Sporschillui, išsakytas mintis apie būtinybę Katalikų bažnyčiai pasukti reformų keliu.
„Mūsų kultūra paseno, mūsų bažnyčios didelės ir tuščios. Išsikerojusi biurokratija. Mūsų religiniai ritualai ir drabužiai, kuriuos dėvime, yra pompastiški“, – sakė velionis kardinolas. Kartu C.M.Martini apibendrino, kad Vakarų Europos ir JAV katalikų bažnyčia nuo gyvenimo atsilikusi apie 200 metų.
Kaip šias įžvalgas vertina Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai bei visa dvasininkija? Nuo to pradėjome pokalbį su Jo Eminencija kardinolu Audriu Juozu Bačkiu.
A.J.Bačkis: Kai prieš dvidešimt metų kūriau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją, buvau nuvažiavęs į Milaną pasitarti su kardinolu Carlo Maria Martini. Ir sulaukiau jo palaikymo. Jis buvo vienas garsiausių Šventojo Rašto tyrinėtojų – ne tik tyrinėtojų, bet ir mylėtojų. Esu skaitęs daugelį jo parašytų knygų, kuriose apmąstomi Šventojo Rašto žodžiai, gražiai juos pritaikant prie šių dienų žmogaus, prie šių laikų Bažnyčios gyvenimo, nebijant iššūkių. Tai buvo gilus mąstytojas, geras ganytojas, mylintis Kristų, Bažnyčią ir žmones. Jame mačiau tikrą Bažnyčios autoritetą, o ne pompastišką „hierarchą“, kaip dažnai mus įsivaizduoja ir pavaizduoja žmonės. Vyskupo vadovavimas yra tarnystė, o ne „institucija“. Dievo tauta siekia užmegzti dialogą ir su kitaminčiais, kitamaniais. Kaip tik tai labai gražiai ir veiksmingai darė kardinolas Martini. Jis troško matyti evangeline dvasia gyvenančią Bažnyčią.
Tad ir pirmoji mintis perskaičius jūsų minimą interviu – tai labai nuoširdaus ir ištikimo Bažnyčios sūnaus nerimo balsas. Jis kupinas susirūpinimo, kurį popiežius ir vyskupai ėmė reikšti dar XIX a. pabaigoje. Jau tada Bažnyčia matė, kaip sparčiai augančių miestų naujieji gyventojai, atitrūkę ne tik nuo gimtinės kaime, bet ir nuo tėvų tradicijų, paveikti materializmo ir marksizmo ideologijos, tolsta nuo tikėjimo. Taigi ne praeitame, o dar užpraeitame šimtmetyje Bažnyčia ėmė klausti savęs, kaip kalbėtis su šiais žmonėmis, kaip neprarasti ryšio su naujai besiformuojančia pramoninės ir technologinės visuomenės kultūra.
Vatikano II Susirinkimas ir visi po jo vykę Vyskupų Sinodai nuolat kalbėjo apie pasišventusių pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje, apie jų įsitraukimą į liturgiją, kad „ritualai“ nebūtų vien „pompastiški“. Kardinolo interviu ypač pabrėžiamas privatus Šventojo Rašto skaitymas (jis buvo žymus biblistikos profesorius), tokių pačių raginimų rasime dažname Benedikto XVI pasisakyme. Ne vienas Jono Pauliaus II ir dabartinio popiežiaus dokumentas kelia tas pačias problemas ir ieško atsakymo į opiausius gyvo tikėjimo, gyvosios Bažnyčios ir gebėjimo liudyti Gerąją naujieną šiuolaikiniame pasaulyje klausimus.
Labai atidžiai perskaičiau kardinolo Martini mintis, tačiau neradau interviu to, ką jūs vadinate „būtinybe Bažnyčiai pasukti reformų keliu“. Greičiau sakyčiau, kad a.a. ganytojas ragina iki galo, be išlygų, be nuolaidžiavimo mūsų visų žmogiškoms silpnybėms įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimus. Interviu, tiesa, vaizdžiais bei aštriais žodžiais – taip mėgdavo kalbėti kardinolas Martini – kviečia tiek dvasininkus, tiek pasauliečius nuosekliai laikytis to, ką Bažnyčia nepailsdama skelbia nuo šv. Petro laikų. Sakyčiau, kad kalbėdamas apie žmones žarijas, kurios galėtų suliepsnoti po gausiais pelenais, kardinolas Martini pateikia puikią, uždegančią Naujosios evangelizacijos programos, paskelbtos Jono Pauliaus II, santrauką.
Gal galima taip apibendrinti: tie du šimtai atsilikimo metų, kurie žiniasklaidos buvo iškelti į antraštes, – tai laikotarpis, kai Bažnyčia suvokia ir apmąsto pirmiausia Vakaruose prasidėjusias, o dabar beveik visą pasaulį apėmusias permainas, tačiau kviečia savo narius eiti kiek kitu keliu, rinktis kitą gyvenimo tikslą, todėl ir kitus prioritetus. Ar visada sugebame tai skelbti suprantama kalba, paveikiu balsu ir, svarbiausia, įtikinamais pavyzdžiais? Deja, ne visada. Šventasis Tėvas dėl to susirūpinęs. Aš dėl to susirūpinęs. Ir a.a. kardinolas Martini dėl to buvo susirūpinęs. Jo išsakytose mintyse girdėti širdies skausmas.
Suprantu jį ir iš dalies priimu jo susirūpinimą dėl pompastiškumo ir perdėtos biurokratijos bei per daug centralizuotos Katalikų bažnyčios valdymo sistemos. Tačiau nesustočiau prie tokio griežto apibendrinimo. Mano įsitikinimu, šiuo interviu mestas iššūkis, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į Evangelijos dvasią, užuot susitelkus į raidę.
VEIDAS: Velionis kardinolas C.M.Martini kalbėjo apie tai, kad Katalikų bažnyčia jautriau turėtų vertinti ir išsituokusias šeimas, tiksliau, pasyvųjį skyrybų kaltininką. Kaip pavyzdys pateikiama vyro palikta moteris, sukūrusi antrą santuoką ir toliau dorai gyvenanti, katalikiškai auklėjanti vaikus; bet, negalėdama priimti šv. Komunijos, ji tolsta nuo Bažnyčios, su ja tolsta ir jos vaikai. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
A.J.Bačkis: Kam gali nerūpėti suirusių šeimų, išsituokusių asmenų padėtis? Skyrybos yra sunkus išbandymas su skaudžiomis pasekmėmis išsituokusiems, o dar labiau vaikams, kurie ne tik būna pirmosios nesantaikos aukos, bet neretai tampa dar ir tėvų konflikto įkaitais. Skyrybų istorijoje visuomet esama kaltės, lieka gilios žaizdos, kartais ir aštri neapykanta. O kur dar sąžinė tų, kurie sulaužė ištikimybės pažadą, duotą priimant Santuokos sakramentą? Ar Bažnyčia gali būti neištikima Kristaus žodžiams, kurie aiškiai nusako santuokos neišardomumą: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria.“
Kalbėdamas apie konkretų kardinolo Martini pateikiamą pavyzdį moters, kuri gyvena antroje santuokoje ir negali eiti sakramentų, noriu pasakyti, kad ji, kaip ir visi kiti, sukūrę naujas darnias šeimas, nėra Bažnyčios atstumti. Visi išsiskyrusieji lieka mylimais Bažnyčios nariais. Jie gali dalyvauti šv. Mišiose, melstis, priimti dvasinę Komuniją, katalikiškai auklėti vaikus, atlikti gailestingumo darbus. Jie neturėtų jaustis esantys Bažnyčios „užribyje“.
Mes, dvasininkai, kaip ir tikintieji, kurie gyvena tvarkingoje santuokoje, turime nepažmiršti tų porų, rūpintis jų sielovada. Išsituokusiems reikia dvasinės ir psichologinės pagalbos, supratimo, atjautos. Norėčiau, kad Bažnyčia dar daugiau dėmesio skirtų pakartotinai sukūrusių šeimą porų sielovadai, kad jos būtų kuo labiau įtrauktos į Bažnyčios gyvenimą, nors joms ir neleidžiama priimti šv. Komunijos.
Turime Vilniuje gražių pavyzdžių, tokių kaip nuo 2004 m. veikiantis centras „Bendrakeleiviai“, kuriame sielovada skiriama būtent išsituokusiems žmonėms. Labai norėčiau, kad kiekvienoje parapijoje vyktų panaši sielovada, kuri suburtų žmones bendrai maldai, pasidalijimui. Antroje santuokoje gyvena daug žmonių, mūsų Bažnyčios narių. Skaudu jiems, o drauge ir visai Bažnyčios bendruomenei. Noriu juos padrąsinti, kad nenutoltų nuo Bažnyčios, neatsisakytų Kristaus mokymo.
Drauge noriu kreiptis į jaunimą ir raginti kuo atsakingiau, neskubotai, rimtai pasirengti Santuokos sakramentui. Šeimos centruose tikrai rasite ir įdomių paskaitų, ir pasirengusių jus konsultuoti psichologų, teologų, gydytojų. Po santuokos gera būtų įsitraukti į vieną ar kitą šeimų bendruomenę, kur rasite atramos, pagalbos, pastiprinimo. Jo prireiks, kad susidūrę su neišvengiamais sunkumais, kurie yra neatskiriama gyvenimo, taigi ir krikščioniškų šeimų gyvenimo, dalis, išliktumėte tvirti ir ištikimi savo pažadams. Nėra meilės be aukos.
VEIDAS: Iš esmės visuotinai pripažįstame, kad Lietuva, kaip valstybė, nuo civilizuoto Vakarų pasaulio atsilikusi apie 50 metų, arba tiek, kiek buvo okupuota. Tad jei Vakarų bažnyčia, anot velionio kardinolo C.M.Martini, atsilikusi 200 metų, kiek mūsų, Lietuvos katalikų bažnyčia, atsilikusi nuo Vakarų Europos ir JAV katalikų bažnyčios?
A.J.Bačkis: Tokie skaičiavimai – pažangus, atsilikęs – tinkami, kai lyginami automobiliai ar kompiuteriai, ir ne visuomet prasmingi, kai kalbama apie kultūrą. O bendruomenei, jos vidiniam gyvastingumui, susiklausymui, augimui vargiai taikytini apskritai. Bažnyčia viena – Visuotinė, todėl galime kalbėti nebent apie kurios nors bažnytinės institucijos ar veiklos srities panašumus ir skirtumus Lietuvoje, Italijoje, JAV.
Tikra tiesa, kad sovietmečiu paskleisti Vatikano II Susirinkimo nutarimus, jo dvasią Lietuvoje buvo nepaprastai sunku dėl sovietų valdžios persekiojimo. Todėl, pavyzdžiui, apie pasauliečių apaštalavimą visu balsu čia pradėta kalbėti trimis dešimtimis metų vėliau. Tačiau pamaldos lietuvių kalba, leidusios pasauliečiams aktyviau įsitraukti į liturginį gyvenimą, įvestos net ir sunkiomis okupacijos sąlygomis.
Tik nedaugelyje vietų parapinę katechezę ir mokyklinį tikybos mokymą drįsčiau pavadinti moderniu, atitinkančiu šiuolaikinės kompiuterių kartos poreikius. Ir tai mano nuolatinis rūpestis.
Kita vertus, Lietuvoje katalikų interneto tarnyba buvo įkurta, elektroninės lietuviškos Šventojo Rašto, Bažnyčios Katekizmo, Magisteriumo dokumentų publikacijos paskelbtos anksčiau nei daugelyje labiau išsivysčiusių šalių. Jau minėti Šeimos centrai, rengdami sužadėtinius, organizuodami sutuoktinių susitikimus bei konsultacijas, kuriose šeimos mokosi spręsti kylančius sunkumus, veikia labai panašiai ir tikrai ne mažiau sėkmingai nei Austrijoje ar Italijoje, iš kurių perėmėme patirtį.
Apibendrindamas teigčiau, kad Lietuvoje gal ryškiau nei Vakarų Europoje Bažnyčia išgyvena dramatišką kartų kaitą, tačiau pats procesas ir ten, ir čia labai panašus. Vis mažėja „tradicinių katalikų“ – turiu galvoje ne tuos, kurie prisimena Bažnyčią tik per didžiąsias šventes, o tuos, kurie tikėjimą natūraliu būdu perėmė iš šeimos, gal labiau senelių nei tėvų, kaip svarbų paveldą. Gražu, kaip tokie žmonės brangina tradicijos dovaną, nekelia tikėjimo prasmės ir „Bažnyčios naudos“ klausimo.
Tačiau jų pavyzdys ne visuomet įkvepia ieškančius Dievo, besiblaškančius tarp pasaulėžiūrų, pajutusius egzistencinę tuštumą paauglystėje ar pasiekus ankstyvą brandą. Pirmiausia pastaruosius matau kaip tas jaunas poras, šeimas, studentų ir moksleivių būrelius, sekmadienį sugužančius į bažnyčią. Jauni žmonės keičia bendruomenių veidą miestuose, nes jie išgirsta Viešpaties kvietimą, pajunta Šventosios Dvasios dvelktelėjimą pačiuose įvairiausiuose susitikimuose, stovyklose, savanorystėje, piligrimystėje ir net visai atsitiktinai užklydę ten, kur bent du “susiėję Kristaus vardu”, todėl ir Jis yra tarp jų.
Loading ...