Pateikiame ištrauką iš Karen Joy Fowler romano “Mes visi nesavame kailyje” (vertė Emilija Ferdmanaitė). Tai tarptautinis bestseleris, kuris buvo apdovanotas PEN/Faulkner premija ir atrinktas į „The Man Booker Prize 2014“ trumpąjį sąrašą.

Romano centre – Rozmari Kuk, kuri vaikystėje buvo tikra gražbylė. Dabar ji – užsisklendusi koledžo studentė, kuri nemėgsta kalbėti nei apie save, nei apie savo šeimą. Vaikystėje Rozmari turėjo seserį ir brolį. Dabar ji – vienturtė. Kas gi įvyko Kukų šeimoje, kad apie tai kalbėti taip sunku, jog pasakojimą tenka atsukti iki vidurio ir perpasakoti iš naujo? Leiskime kalbėti pačiai Rozmari: neįtikėtina jos šeimos istorija peršoks dešimtmečius, supažindins su šokiruojančiais psichologiniais tyrimais, privers juoktis ir verkti, o galiausiai sugrįš į pradžią. Du kartus.

***

Dabartiniai mano pažįstami nustebtų išgirdę, jog vaikystėje buvau gražbylė. Iš tų laikų, kai man dveji, yra išlikęs namudinis filmukas: senamadiškas, begarsis, visai išblukęs – dangus baltas, mano raudoni sportbatukai pamėkšliškai rausvi, – tačiau aiškiai matyti, kiek aš daug pliurpiu.

Užsiimu kraštovaizdžio dizainu: renku po vieną akmenėlį nuo žvyruoto įvažiavimo į mūsų kiemą, žygiuoju prie didelės skardinės geldos, įmetu, grįžtu atgal. Dirbu uoliai, bet demonstratyviai. Išpučiu akis tarsi nebyliojo kino žvaigždė. Žiūrovams pasigrožėti atkišu skaidrų kvarco gabalėlį, paskui įsidedu jį į burną, užsibruku už žando.

Pasirodo mano mama ir akmenėlį ištraukia. Paskui ji vėl dingsta už kadro, bet aš pradedu ožiuotis – tai matyti iš mano gestų – ir mama sugrįžusi įmeta akmenėlį į geldą. Filmukas trunka kokias penkias minutes, ir visą tą laiką aš nesiliauju malusi liežuviu.

Po kelerių metų mama mums skaitys seną pasaką, kurioje vienai seseriai (vyresnėlei) kalbant iš burnos krenta rupūžės ir gyvatės, o kitai (jaunėlei) byra gėlės ir brangakmeniai, ir mano galvoje iškils šis vaizdinys – scena iš filmuko, kai mama įkiša ranką man į burną ir ištraukia deimantą.

Vaikystėje buvau baltapūkė, dailesnė nei dabar, o dar išsipusčiusi prieš kamerą. Neklusnios garbanos sudrėkintos vandeniu ir vienoje pusėje susegtos kaspinėlio formos segtuku su žėručiais. Kas kartą pasukus galvą segtukas žybteli saulėje. Maža rankelė mosteli į akmenėlių geldą. Visa tai, tikriausiai sakau aš, visa tai vieną dieną bus tavo.

O gal ir visiškai ką kita. Nesupaisysi, ką aš ten kalbu. Filmuodami tėvai gėrėjosi ekstravagantiška mano žodžių gausa, neišsenkančiu jų srautu.

Vis dėlto pasitaikydavo atvejų, kai mane tekdavo stabdyti. Jeigu sugalvoji du dalykus, kuriuos norėtum pasakyti, išsirink tą, kuris tau labiau patinka, ir pasakyk tik jį, sykį patarė mama, mėgindama išmokyti mane gerų manierų, o vėliau taisyklė buvo susiaurinta iki vieno iš trijų.

Kas vakarą tėtis sustodavo prie mano kambario durų palinkėti saldžių sapnų, ir aš imdavau tarškėti neatsikvėpdama, apimta nevilties, bandydama užlaikyti jį kambaryje vien savo balsu. Būdavo, pamatau jo delną ant durų rankenos, durys pradeda vertis. „Noriu papasakoti vieną dalyką!“ – šūkteliu aš, ir durys pusiaukelėje sustoja.

– Pradėk nuo vidurio, – sakydavo tėtis, šešėlis, iš nugaros apšviestas koridoriaus lempos, vakarais pavargęs kaip ir visi suaugėliai. Lempa atsispindėdavo mano miegamojo lange tarsi norus pildanti žvaigždė.

Pradžią praleisk. Pradėk nuo vidurio.

[...]

Taigi dabar 1979-ieji. Ožkos metai. Žemės Ožkos.

Galbūt kai kuriuos dalykus atsiminsite. Margeret Tečer buvo ką tik išrinkta į ministro pirmininko postą. Idi Aminas pabėgo iš Ugandos. Džimio Karterio laukė Irano įkaitų krizė. Negana to, per visą istoriją jis buvo pirmas ir vienintelis prezidentas, užpultas pelkinio triušio. Tas žmogus neturėjo, kada ilsėtis.

Kai kurių dalykų galėjote ir nepastebėti. Tais pačiais metais, kai Izraelis ir Egiptas pasirašė taikos sutartį, Sacharos dykumoje pusę valandos snigo. Buvo įkurta Gyvūnų gelbėjimo lyga. Magdalenos salose aštuoni įgulos „Jūrų piemuo“ nariai daugiau nei tūkstantį ruonių jauniklių išpurškė nekenksmingais, tačiau nenuplaunamais raudonais dažais. Dažai turėjo sugadinti jų kailiukus ir išgelbėti nuo brakonierių. Aktyvistai buvo suimti ir – prisidengus tobulai orveliška dviprasmybe – apkaltinti pažeidę Ruonių apsaugos reglamentą.

Radijuje karaliavo seserų Sledž hitas „Mes – šeima“, televizijoje – serialas Hazardo ketvertukas. Kino teatruose buvo rodomas filmas Atitrūkęs, ir Blumingtono miestelis Indianos valstijoje buvo pasirengęs jo peržiūrai.

Iš visų išvardytų dalykų tuo metu man rūpėjo tik Atitrūkęs. 1979-aisiais buvau penkerių ir turėjau savų problemų. Bet visas Blumingtonas stovėjo ant blakstienų – net kenčiantys vaikai negalėjo likti abejingi Holivudo karštinei.

Mano tėvas, be abejo, būtų norėjęs, kad šioje vietoje aš pabrėžčiau, jog pagal Žaną Pjažė penkerių metų vaikas tebėra ikioperacinėje kognityvinio mąstymo ir emocinės raidos stadijoje. Jis norėtų, kad jūs suprastumėte, jog, kalbėdama iš brandesnės perspektyvos, aš neabejotinai bandau tuometiniam įvykių suvokimui primesti struktūrą, kuri tais laikais neegzistavo. Ikioperacinėje stadijoje emocijoms būdinga dichotomija ir ekstremalumas.

Tai va, pasakiau.

Žinoma, pasitaikydavo atvejų, kai emocijos būdavo ir dichotomiškos, ir ekstremalios. Bet pažvelkime į situaciją paprasčiau ir tiesiog sutarkime, kad šioje pasakojimo vietoje visa mano šeima, visi iki vieno – ir maži, ir dideli – buvome labai, labai, labai nusiminę.

Kitą dieną po chrestomatinio mano žygio nuo tramplino iki mėlynojo namuko išdygo tėvas. Jį iškvietė seneliai, reikalaudami, kad atvažiuotų manęs pasiimti, bet niekas man to nepasakė. Ir toliau tikėjau, kad būsiu atiduota – tik nebe seneliams, kurie, pasirodo, manęs nepageidauja. Tai kur toliau? Kas dabar mane mylės? Žliumbiau kaip įmanydama tyliau, nes tėvui nepatikdavo, kai verkdavau, o aš vis dar dėjau į jį viltis. Deja, mano didvyriškas susivaldymas niekam nepadarė įspūdžio, o tėvas, regis, tų ašarų nė nepastebėjo. Viskas aišku: jis nusiplovė rankas ir mane palieka.

Mane išvarė į kitą kambarį, o patys prislopintais, pikta lemiančiais balsais ilgai kažką aptarinėjo, ir net tada, kai krepšys buvo sukrautas, aš sėdėjau ant galinės sėdynės, o automobilis pajudėjo iš vietos, – net tada nenutuokiau, kad važiuoju namo. Gal ir gerai, nes namo mes nenuvažiavom.

Vaikystėje nemalonių situacijų išvengdavau jas pramiegodama. Tą patį padariau ir dabar, o atsibudau nepažįstamame kambaryje. Tiesą pasakius, keisčiausia kambaryje buvo tai, kas visai nebuvo keista. Mano komoda stovėjo prie lango. Lova, kurioje gulėjau, buvo mano lova, antklodė, kuria buvau užklota, buvo mano antklodė – ją savo rankomis pasiuvo močiutė Frederika dar tais laikais, kai mane mylėjo, ir nuo kojūgalio iki galvūgalio išsiuvinėjo saulėgrąžomis. Tiktai stalčiai buvo tušti, o čiužinys po antklode visiškai plikas.

Prie lango stovėjo tvirtovė iš dėžių, viena buvo atlikusi nuo alaus skardinių, pro jos rankenas švietėsi mano Kur gyvena pabaisos viršelis su kiaušinio formos dėme, likusia nuo sutrėkšto šokoladuko „Hershey“. Užsiropščiau ant dėžės pažiūrėti pro langą: nebebuvo nei obels, nei daržinės, nei dulkinų laukų. Jų vietoje atsirado kažkoks svetimas kiemas su kepsnine, surūdijusiomis sūpuoklėmis ir gerai prižiūrimu daržu – raustantys pomidorai, pūpsančios žirnių ankštys, – neaiškiai šmėžuojantis už dvigubo lango stiklo. Sodyboje, kurioje gyvenau, daržovės būtų nuskintos, suvalgytos arba išmestos gerokai anksčiau, nei būtų spėjusios prinokti.

Sodyba, kurioje gyvenau, niurnėjo, švilpavo ir gergždė; visada kas nors daužydavo pianiną, skalbdavosi, šokinėdavo ant lovų, piktai trankydavo keptuves arba rėkdavo, kad visi patylėtų, nes neįmanoma susikalbėti telefonu. Šis namas skendėjo sapniškoje tyloje.

Sunku pasakyti, ką aš tada pagalvojau – veikiausiai, kad dabar turėsiu gyventi čia viena. Šiaip ar taip, raudodama puoliau atgal į lovą ir vėl užmigau.

Visos viltys žlugo, kai pabudau tame pačiame kambaryje su tomis pačiomis ašaromis, desperatiškai šaukdamasi mamos.

Vietoj jos prisišaukiau tėtį, kuris pakėlė mane iš lovos ir paėmė ant rankų.

– Ššš, – tarė jis. – Mama miega gretimame kambaryje. Išsigandai? Vargšelė. Čia naujieji mūsų namai. Tai naujasis tavo kambarys.

– Visi gyvens čia kartu su manimi? – paklausiau aš, nesiryždama puoselėti pernelyg didelių vilčių, ir pajutau, kaip tėtis krūptelėjo, tarsi būčiau jam įžnybusi. Jis paguldė mane atgal į lovą.

– Ar matai, koks didelis naujasis tavo kambarys? Manau, mes čia būsime labai laimingi. Apsižvalgyk, vaikeliuk. Pasivaikščiok. Tik nelįsk į mamos kambarį, – pridūrė rodydamas į gretimas duris.

Senajame mūsų name grindys buvo nusitrynusio medžio arba linoleumo, mikliai išplaunamos su skuduru ir kibiru vandens. Šis namas buvo ištiestas kandančiu sidabriniu kilimu, kuris nepertraukiamai tęsėsi nuo mano naujojo kambario iki koridoriaus. Su kojinėmis čia nepaslidinėsi. Ant kilimo su paspirtuku nepavažinėsi.

Antrame aukšte buvo mano kambarys, tėvų miegamasis, tėčio kabinetas su prie sienos pritvirtinta lenta ir vonios kambarys su melsva vonia ir be dušo užuolaidos. Gal naujasis mano kambarys ir buvo didesnis už tą ryškiaspalvį užkaborį, kurį turėjau sodyboje, bet mačiau, kad pats namas mažesnis. O gal būdama penkerių to matyti negalėjau. Paklauskite Pjažė.

Pirmame aukšte buvo svetainė su kokliniu židiniu, virtuvė su pusryčiams skirtu stalu, dar vienas, mažesnis, vonios kambarys be vonios, tik su dušo kabina, o šalia – mano brolio kambarys, tik jo lova buvo be patalynės, nes, kaip sužinojau vėliau tą vakarą, jis atsisakė kelti koją į naujuosius namus ir apsistojo pas geriausią savo draugą Marką – ten gyvensiąs tol, kol jį laikys.

Visuose kambariuose riogsojo dėžės, beveik visos buvo neišpakuotos. Niekas nekabėjo ant sienų, niekas negulėjo lentynose. Virtuvėje radau keletą indų, bet mūsų maišytuvo, skrudintuvo, duonkepės nebuvo nė kvapo.

Pirmą kartą vaikščiodama po namą, kuriame gyvensiu iki man sukaks aštuoniolika, pradėjau įtarti, kas įvyko. Neradau jokio kampo, kur galėtų mokytis studentai. Ieškojau ir ieškojau, lipau į viršų ir vėl leidausi žemyn, bet radau tik tris miegamuosius. Vienas iš jų buvo mano brolio. Antras – motinos ir tėvo. Trečias – mano. Manęs niekam neatidavė.

Atidavė kai ką kitą.

Ruošdamasi palikti Blumingtoną ir pradėti naują gyvenimą universitete, apgalvotai pasiryžau niekam niekada nepasakoti apie savo seserį Fern. Studentaudama niekada apie ją nekalbėdavau ir retai pagalvodavau. Kam nors užklausus apie mano šeimą, prisipažindavau, kad turiu du tėvus, vis dar susituokusius, ir vieną brolį, vyresnį, kuris daug keliauja. Neminėti Fern iš pradžių buvo sprendimas, o paskui tapo įpročiu, kurį net ir dabar sunku ir skaudu sulaužyti. Net ir dabar, 2012 metais, negaliu pakęsti minties, kad ją užaugino kažkas kitas. Privalau apie tai prabilti pamažu. Privalau išlaukti tinkamo momento.

Nors buvau vos penkerių, kai sesuo dingo iš mano gyvenimo, gerai ją prisimenu. Labai aiškiai pamenu jos kvapą ir prisilietimą, padrikus veido, ausų, smakro, akių fragmentus. Jos rankas, pėdas, pirštus. Bet negaliu prisiminti jos visos, kaip prisimena Louelis.

Louelis – tikrasis mano brolio vardas. Mano tėvai susipažino Louelio observatorijoje Arizonoje, mokslinėje vasaros stovykloje moksleiviams. „Atvykau pamatyti dangaus, – mėgdavo sakyti tėvas, – bet žvaigždes išvydau jos akyse.“ Ši frazė mane džiugino ne mažiau, nei trikdė. Du įsimylėję moksliukai.

Dabar geriau apie save galvočiau, jei būčiau pasekusi Louelio pavyzdžiu ir pasipiktinusi dėl Fern dingimo, bet tuo metu pykti ant tėvų atrodė pernelyg pavojinga, taigi užuot pykusi aš išsigandau. Tiesą sakant, kažkuri mano dalis pajuto palengvėjimą – galingą, gėdingą, – kad tėvai pasiliko mane, o atidavė kitą vaiką. Kai tai prisimenu, stengiuosi prisiminti ir faktą, kad anuomet buvau viso labo penkerių. Norėčiau būti sąžininga, taip pat ir su savimi. Būtų gražu pagaliau imti ir atleisti, bet kol kas man tai nepavyko, nesu tikra, ar pavyks. Nesu tikra, ar turėčiau.

Tas savaites, kurias pragyvenau su seneliais Indianapolyje, iki šiol laikau ryškiausia demarkacija savo gyvenime, savo asmeniniu Rubikonu. Prieš tai turėjau seserį. Paskui – nebe.

Prieš tai mano čiauškėjimas, regis, teikė tėvams džiaugsmą. Paskui jie, kaip ir likusi žmonija, vis dažniau prašė manęs patylėti. Galiausiai taip ir padariau. (Bet ne visam laikui ir ne todėl, kad manęs prašė.)

Prieš tai mano brolis buvo šeimos narys. Paskui jis tik stūmė laiką, kol gavo progą mūsų atsikratyti.

Prieš tai nutikę dalykai išnyko iš mano atminties ar tiesiog išsigrynino, susitraukė iki esmės tarytum pasakos. Kitą kartą buvo sodyba su obelim, upeliūkščiu ir mėnulake kate. Tai, kas įvyko paskui – ištisus mėnesius – atsimenu labai ryškiai, didžiąją dalį – su įtartinu, skaidriu aiškumu. Paimkime bet kurį ankstyvosios mano vaikystės prisiminimą, ir aš akimirksniu pasakysiu, ar tai įvyko, kai Fern dar tebegyveno su mumis, ar po to, kai ji dingo. Aš tai galiu, nes prisimenu, kuri „aš“ tuo metu ten buvo. „Aš“ su Fern ar „aš“ be Fern. Du visiškai skirtingi žmonės.

Aišku, galima į tai pažvelgti skeptiškai. Buvau penkerių. Nejau tokio amžiaus galėjau žodis žodin – kaip man atrodo – įsiminti pokalbius, per radiją skambėjusias dainas, vilkėtus drabužius? Kodėl daugelį epizodų prisimenu iš neįmanomos perspektyvos, kodėl daugelį dalykų įsivaizduoju iš viršaus, tarsi būčiau užsikepurnėjusi užuolaidomis ir nuo tenai žvelgčiau į savo šeimą? Ir kodėl vieną įvykį prisimenu aiškiai, su spalvomis ir aplinkos garsais, nors iš visos širdies tikiu, kad jis niekada neįvyko? Šią mintį pasižymėkite. Vėliau prie jos sugrįšime.

Prisimenu, kad man dažnai liepdavo patylėti, bet menkai teprisimenu, ką tuo metu kalbėdavau. Ši spraga jums gali sukelti klaidingą įspūdį, kad jau tada buvau tylenė. Įsivaizduokite, kad visose vėlesnėse scenose aš ištisai malu liežuviu, kol pasakysiu, kada nemalu.

Užtat mūsų tėvai prisisėmė burnas, todėl likusią vaikystės dalį praleidau nenormalioje tyloje. Jie niekada neminėdavo to karto, kai iš pusiaukelės teko pasukti atgal į Indianapolį, mat buvau palikusi Deksterį Poindeksterį, savo pliušinį pingviną (sudriskusį, nusususį nuo meilės, – o kuris iš mūsų toks nėra), degalinės tualete, užtat dažnai minėdavo kitą kartą, kai mūsų draugė Mardžorė Viver lygiai ten pat paliko savo anytą. Sutinku, ši istorija geresnė.

Iš močiutės Frederikos, bet ne iš tėvų, esu girdėjusi istoriją, kaip sykį dingau be žinios, manęs ieškoti buvo iškviesta policija, o tada paaiškėjo, kad aš nusekiau paskui Kalėdų Senelį iš universalinės parduotuvės į tabako krautuvę, ir jis man davė popierėlį nuo savo cigaro – taigi policijos iškvietimas tik papuošė jau ir taip ganėtinai nusisekusią dieną.

Iš močiutės Donos, bet ne iš tėvų, esu girdėjusi istoriją, kaip sykį, norėdama padaryti staigmeną, pyrago tešloje paslėpiau pinigėlį, o viena iš studenčių į jį nusilaužė dantį, ir visi galvojo, kad tai Fern darbas, kol aš, narsus ir sąžiningas vaikas, neprisipažinau. Jau neminėsiu, kad dosnus, nes pinigėlis buvo iš mano santaupų.

Taigi kas žino, kokias bakchanalijas, kokias šėliones sugėrė mano atmintis, nereikalaudama jokių paaiškinimų? Jei neskaičiuosime patyčių mokykloje, vieninteliai žmonės, noriai kalbėdavę apie Fern, buvo močiutė Dona, kol mama privertė ją liautis, ir brolis Louelis, kol mus paliko. Abiejų ketinimai buvo pernelyg akivaizdūs, kad jais pasikliautum: močiutė Dona stengėsi apsaugoti mūsų motiną nuo bet kokios kaltės, o Louelis savo pasakojimus galąsdavo tol, kol jie virsdavo peiliais.

Kitą kartą gyveno šeima, auginusi dvi dukteris, ir motina su tėvu buvo pasižadėję jas abi mylėti vienodai.

Knygą galite įsigyti čia