Shutterstock

Karo verslas. Į asociaciją susibūrusioms Lietuvos įmonėms veriasi tarptautinių korporacijų durys, o įmonių eksportas pernai siekė per 80 mln. eurų.

Vos prieš metus įkurta Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacija jau vienija beveik 40 narių, kuriems priklauso daugiau kaip šimtas šalies įmonių. Asociacijos direktorius Vaidotas Malinionis neturi tikslių duomenų, kiek iš viso šalies įmonių darbuojasi šioje srityje, tačiau tikisi, kad dar po metų prie asociacijos prisijungusių įmonių skaičius bus dar didesnis.

„Asociacijos tikslas – suburti, plėtoti ir maksimaliai išnaudoti Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės potencialą, bendradarbiaujant su Lietuvos ir užsienio vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis institucijomis. Taip pat siekiame glaudaus bendradarbiavimo su mokslinių tyrimų ir mokslo institucijomis, dalis kurių jau tapo ir mūsų asociacijos narėmis ir galėtų prisidėti prie Lietuvos, NATO bei Europos Sąjungos organizuojamų projektų“, – sako V.Malinionis.

Tokia asocijuota nevyriausybinė organizacija Lietuvoje sukurta Vakarų šalių pavyzdžiu, siekiant suvienyti rinkos dalyvius ir į specifinį klasterį suburti visą Lietuvos gynybos pramonę. Posovietinėse šalyse ši rinka kontroliuojama vyriausybių.

Asociacijos vadovas sako, jog dažnai stereotipiškai įsivaizduojama, kad šalies gynybos pramonę sudaro įmonės, gaminančios tankus, lėktuvus ar laivus. Taip iš tiesų buvo ikikarinėje Lietuvoje, kai Prezidento Antano Smetonos vadovavimo laikais šalies gynybai buvo skiriama apie 30 proc. valstybės biudžeto. Tuomet Lietuva pati turėjo apsirūpinti viskuo, ko reikia gynybai, gamino savus šarvuočius ir net lėktuvus.

Dabar Lietuva yra NATO narė, todėl, anot V.Maliniono, dviračio išradinėti nebereikia. Tačiau kariuomenei ir visai gynybos sistemai reikia daugybės kur kas paprastesnių dalykų, pradedant maistu ir baigiant paslaugomis. Iš esmės visko, ko reikia civiliniame gyvenime, reikia ir kariuomenei. Todėl čia dirva verslui yra labai plati ir perspektyvi tiek vidaus, tiek užsienio rinkose.

„Šiais laikais nei lėktuvų, nei šarvuočių negaminame, nes nėra prasmės ir poreikio. Dabar esame NATO ir Europos Sąjungos nariai – didelių galingų struktūrų dalis, ir tai mums naudinga, nes atsieina daug pigiau. NATO vien tik modernizavimui ir inovacijoms skiria apie 90 mlrd. JAV dolerių, todėl Lietuvos verslui čia matome didelių perspektyvų ir galimybių“, – sako asociacijos direktorius.

Prognozuojama, kad dėl sudėtingos geopolitinės situacijos Europos gynybos ir saugumo rinka šiemet augs. Kai kurios Europos Sąjungos ir NATO šalys jau pradėjo didinti gynybos biudžetus. Tai turės įtakos ir gynybos pramonės augimui visoje Europoje, kuriai tenka didelė dalis ginkluotųjų pajėgumų užsakymų.

„Kai kurios mūsų asociacijos įmonės jau kelerius metus dirba su užsienio partneriais – pagal aiškiai padidėjusį poreikį ir sutarčių ketinimus matome, kad šiemet lietuviškas verslas gynybos ir saugumo eksporto apimtis padidins ne mažiau kaip 30 proc., – teigia V.Malinionis. – Šioje srityje kol kas tik kelios įmonės rimtai plėtoja gynybos pramonę eksporto rinkose. Tačiau, mūsų vertinimu, lietuviškų įmonių galimybės pasiūlyti savo produkciją užsienio šalims yra milžiniškos, todėl vienas svarbiausių mūsų uždavinių – plėsti lietuviškų įmonių dalyvavimą pasaulinėje gynybos ir saugumo pramonės rinkoje.“

Geriausiai žinomi ir populiariausi Lietuvos gynybos pramonės įmonių pavyzdžiai – tai šaudmenis gaminanti akcinė bendrovė Giraitės ginkluotės gamykla bei specialius drabužius ir aprangą gaminanti bendrovė „Garlita“.

Giraitės ginkluotės gamykla save pristato kaip vieną moderniausių pasaulyje šiuo metu veikiančių mažo kalibro šovinių gamyklų. Šioje įmonėje įdiegtos naujausios technologijos ir įrenginiai leidžia gaminti aukščiausius NATO kokybės reikalavimus atitinkančius šovinius. V.Maliniono teigimu, nors konkurencija rinkoje didžiulė, aukštos kokybės produkciją gaminanti lietuviškų šovinių gamykla atranda naujų rinkų savo gaminiams ir net planuoja didinti gamybos pajėgumus.

Bendrovė „Garlita“, be produkcijos, skirtos civiliams, siuva uniformas ir inovatyvius drabužius, apsaugančius nuo vabzdžių įkandimų, atsparius pjūviams ar ugniai, taip pat megztinius armijai pagal NATO standartus. Šie megztiniai yra įtraukti į jungtinį NATO katalogą, o pačiai įmonei suteiktas NATO komercinės įmonės kodas. Kadangi Lietuvos poreikiai ir pajėgumai nedideli, abi įmonės eksportuoja apie 90–95 proc savo gamybos produkcijos, o pagrindiniai jų užsakovai – NATO ir kitų šalių krašto apsaugos struktūros.

Tarp asociacijos narių yra ne tik produktus, bet ir paslaugas teikiančių įmonių. Nišą čia rado ir apsaugos bendrovė „Argus“, savo paslaugas siūlanti į Lietuvą atvykstančioms NATO pajėgoms, bei didelių gabaritų krovinius sausuma gabenanti bendrovė „Klaipėdos transekspedicija“, kurios technika pajėgi gabenti ir sunkiasvorę karinę įrangą. Daugiau ne dešimtmetį su Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene bendradarbiauja informacinių ir ryšių technologijų įmonių grupė „Elsis“, dalyvaujanti šalies gynybai ir saugumui stiprinti skirtuose projektuose bei programose.

Jau ne vienus metus įvairiuose NATO finansuojamuose mokslo programos projektuose dalyvauja Fizinių ir technologijos mokslų centras bei jam priklausantys mokslo institutai. Kaip sakė šio centro direktoriaus pavaduotojas plėtrai Arūnas Šetkus, pagal NATO mokslo programą centro mokslininkai tiria mikrobangas ir jų daromą poveikį, kuria lazerines technologijas, o centrui priklausantis Tekstilės institutas Lietuvos kariuomenei gamina apsaugines liemenes.

Dar vienas asociacijos narys, Baltijos pažangių technologijų institutas, atliekantis mokslinius tyrimus, susijusius su informacinių technologijų, elektronikos, mechatronikos bei robotikos sritimis, puoselėja planus kartu su kitomis asociacijos narėmis kurti inovatyvius produktus Lietuvos kariuomenei. Instituto direktorius dr. Tomas Žalandauskas prasitarė, kad svarstomos galimybės kurti produktus, susijusius su informacijos rinkimu ir apdorojimu, taip pat imtis bepiločių orlaivių gamybos.

Asociacija vienija ir tarptautines gynybos pramonės korporacijas, tokias kaip lėktuvus ir prieštankinius ginklus gaminanti Švedijos SAAB korporacija, kuri jau kelia koja į Lietuvą.

Pasak V.Malinionio, į Lietuvą SAAB atvedė ne tik verslo, bet ir politiniai interesai. Lietuvą aktyviai remia Švedijos vyriausybė, todėl prie mūsų šalies ekonomikos augimo bei gynybos pramonės pajėgumų stiprinimo ketina prisidėti ir šios šalies kompanijos.

„90 proc. visos gynybos ir saugumo pramonės net tokioje šalyje kaip Vokietija sudaro smulkusis ir vidutinis verslas. Tas verslas sukasi aplink didžiules tarptautines korporacijas, gamindamas joms įvairias reikalingas dalis. Pavyzdžiui, lazerių įmonė tokiai korporacijai gamina nedidelį lęšiuką, reikalingą vienokioms ar kitokioms sistemoms, ir iš to puikiai gyvena, Pritraukdami tokias kompanijas į Lietuvą mes sudarysime sąlygas vietiniams verslininkams bendradarbiauti ir užsidirbti. Būdami bendroje informacinėje erdvėje jie galės dalytis informacija, dalyvauti bendruose projektuose, siūlyti savo sprendimus ir inovacijas“, – aiškina asociacijos direktorius.

Jo teigimu, Lietuva domisi ir kiti didžiausi tarptautiniai gynybos bei saugumo pramonės rykliai – „Nexter“, „Patria“, „Elbit Systems“, „General Dynamics“, gaminantys lėktuvus, tankus, ginklų sistemas ir kitą karo techniką.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Birželio 11 d. pirmą kartą per 40 metų Baltijos jūroje vykdomų JAV vadovaujamų karinių pratybų BALTOPS metu sąjungininkų pajėgos išsilaipino Lietuvos pakrantėje.

Pratybose, be JAV, šiemet dalyvavo dar šešių NATO valstybių – Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų ir Vokietijos laivai, lėktuvai ir kariai.
Apie tai, kodėl kariai Lietuvos pakrantėje išsilaipino tik dabar ir kokios realios pagalbos iš savo sąjungininkų galėtume tikėtis, jei būtume užpulti ar užklupti gamtos stichijos, kalbėjomės su Lietuvoje viešinčiu JAV Pensilvanijos karinių pajėgų generolu majoru Wesley Craigu.
VEIDAS: Lietuvos pajūryje buvo pademonstruotos įspūdingos karinės pratybos. Kaip nuo Antrojo pasaulinio karo apskritai pasikeitė karinės pajėgos ir jų galimybės?
W.C.: Per tą laiką technologijos, kuriomis naudojasi karinės pajėgos, pasikeitė stulbinamai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Lietuvos pajūryje matėme praskrendančius atnaujintus pokario strateginius bombonešius B-52, kurie pademonstravo, kaip dabar įmanoma nusitaikyti į smulkiausius taikinius. Dabar atakos yra labai tikslios – taikinys gali būti net ir konkretus sunkvežimis ar nedidelis statinys. O juk per Antrąjį pasaulinį karą buvo galima nusitaikyti tik į gana didelę teritoriją ar objektą.
Be to, dabar egzistuoja vadinamasis pasaulinis pasiekiamumas – per trumpą laiką, nuo kelių iki keliolikos valandų, karinės pajėgos gali atsidurti bet kurioje planetos vietoje, įskaitant Lietuvą. Tai, ką pademonstravo B-52, buvo 26 valandų misija – bombonešis be nusileidimo atskrido iš Luizianos valstijos į Lietuvą, atliko keletą sudėtingų manevrų ir išskrido atgal į Ameriką. Po Antrojo pasaulinio karo tai buvo neįsivaizduojama, nes tam nebuvo jokių techninių galimybių.
VEIDAS: Tai dėl to Lietuvai teko 60 metų laukti, kol JAV kariai išsilaipins Lietuvos pakrantėje?
W.C.: Tuo metu buvo visai kitokia situacija tiek Lietuvoje, tiek JAV. Lietuva nebuvo tokia šalis, kokią mes ją žinome dabar. Amerika buvo tiesiogiai atakuojama Japonijos. Be to, buvo priimtas sprendimas pirmiausia pasirūpinti Europa. Na ir, žinoma, tuo metu nebuvo tokių galimybių įveikti didžiulį atstumą per kelias valandas. Galiausiai tuo metu nebuvo ir tokių komunikacijos, informacijos perdavimo galimybių. Taigi, net jei būtume norėję, nebūtume galėję atvykti į Lietuvą.
VEIDAS: Vadinasi, dabar jūsų pagalbos sulauktume žaibiškai?
W.C.: Lietuva mums jau ne kartą yra padėjusi, tad ir mes jums padėtume. Žinoma, viskas priklausytų nuo JAV prezidento sprendimo. Jei jis sakytų – vykite, mes galėtume tai padaryti labai greitai. Be to, pajėgos galėtų atvykti iš kitų Europos šalių. Pavyzdžiui, oro pajėgos iš Italijos pas jus galėtų prisistatyti labai greitai, o smogiamosios pajėgos iš Vokietijos čia galėtų atvykti per 72 valandas. Taigi prireiktų nuo kelių valandų iki kelių dienų.
VEIDAS: Tuomet ar svarbu, kokias pajėgas krizės atveju mes turėtume čia, Lietuvoje? Kitaip tariant, ar svarbi Lietuvos karinių pajėgų struktūra? Pavyzdžiui, ar Lietuvai tikrai verta investuoti į brangias oro pajėgas, o gal jų apskritai nereikia?
W.C.: Tokį sprendimą turi priimti jūsų šalies politikai, nes kiekvienos rūšies pajėgos reikalauja skirtingo dydžio išlaidų ir išteklių. Svarbu, kad Lietuva galėtų imtis pradinių karinių veiksmų, jei tam būtų reikalas, ir bent jau kurį laiką sulaikyti priešą, kol atvyks pagalba.
Yra daug variantų, kuriuos galima pasirinkti. Svarbu, kad mes žinotume, kokias pajėgas jūs turite, ir galėtume tiksliai suplanuoti, kokios pagalbos jums reikia, nes glaudžiai bendradarbiaujame, puikiai žinome jūsų galimybes.
VEIDAS: Kuo tokia maža šalis, kaip Lietuva, turinti nedideles pajėgas, gali būti naudinga?
W.C.: Žinoma, jūs niekada neturėsite tokių pajėgų kaip JAV, bet NATO iš jūsų to ir nelaukia. Jūs turite labai geras specialiųjų operacijų pajėgas, be to, turite puikių savanorių. Taigi, jeigu nemėginsite turėti visko, o koncentruositės į svarbiausias pajėgas, būsite labai naudingi partneriai.
VEIDAS: Vertinant iš JAV perspektyvos, kokioje vietoje viso pasaulio mastu yra Baltijos regionas pagal grėsmę, kad čia galėtų kilti karinis konfliktas?
W.C.: Sakyčiau, trečioje po Korėjos pusiasalio ir Artimųjų Rytų. Niekada negalime žinoti, kokių politinių pokyčių įvyks Rusijoje, todėl turime atidžiai stebėti šį regioną.
VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad daugeliu atvejų Rusija vykdo karines pratybas Baltijos jūroje kaip tik tuo metu, kai čia vyksta ir NATO pajėgų pratybos?
W.C.: Per BALTOPS pratybas Rusija daugelį metų iš tiesų pademonstruoja savo raumenis, tai tarsi standartinė procedūra, nors sakyčiau, kad Rusija yra labiau reaktyvi, nei proaktyvi.
VEIDAS: Kaip manote, ar kada nors galėtų nutikti taip, kad Rusija prisijungtų prie NATO, – juk tokių kalbų vis pasigirsta, nors jos ir vėl tuoj pat pamirštamos?
W.C.: Ką gali žinoti. Kol Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas tik keičiasi vietomis valdžioje, to tikėtis nėra prasmės. Tačiau pasaulyje viskas labai greitai kinta. Juk niekas nesitikėjo, kad žlugs Varšuvos paktas. Aš pats daugybę metų studijavau šį paktą ir analizavau, kokios būtų Lenkijos ar tuometinės Čekoslovakijos galimybės susirėmimo su NATO atveju. Galiausiai kas būtų tikėjęsis, kad Rumunija stos į mūsų pusę? Taigi norėčiau tikėti, kad pokyčių atsiras ir Rusijoje, ir mūsų santykiai pasikeis.

Šiaurės Atlanto sąjunga užbaigė vieną iš paskutiniųjų etapų Europoje kuriant vieningąją PGS. Prieš kelias dienas JAV admininstracija pasirašė sutartį su Rumunija, kurioje ir bus dislokuoti pagrindiniai priešraketinės gynybos elementai, o ketvirtadienį JAV ir Ankara pasirašė susitarimą dėl radiolokacinės stoties statybos Turkijos teritorijoje. Tokiu būdu amerikietiškas radaras Turkijos Malatje miete bus pastatytas maždaug 500 kilometrų nuo Irano vakarinės sienos.

Sutartį su Rumunija rugsėji 13 d. pasirašė JAV valstybės sekretorė Hillari Clinton ir Rumunijos užsienio reikalų ministras Teodoras Bakonskis. Susitarimas numato, kad Rumunijoje bus išdėstytos mobiliosios baterijos su raketomis – perėmėjomis SM-3, raketos bus dislokuotos Gereselu karinėje bazėje. Be to, šalia Rumunijos krantų nuolat patruliuos amerikietiškieji kariniai kreiseriai su tokiomis pat raketomis SM-3.

Dar 2010 metų Rumunijos prezidentas Trajanas Besesku pareiškė, kad NATO PGS sistema būtina ginant jo šalį nuo priešo atakų. Kokios šalys gali grasinti Rumunijai, premjeras nepaaiškino. Tačiau kartu pareiškė, kad PGS Rusijai negresia.

Pagal susitarimą su Vašingtonu ir Bukareštu, dislokuoti visas raketas Rumunijoje numatyta iki 2015 metų, o iki 2018 metų atskirus PGS elementus numatoma pastatyti ir Lenkijoje.

Derybos dėl priešraketinės gynybos sistemų su lenkais Amerika pradėjo dar vadovaujant Džordžo Bušo administracijai. Iš pradžių amerikiečiai lenkams žadėjo 10 mobilių priešraketinių gynybos sistemų, o kaimyninėje buvo numatoma Čekijoje pastatyti galingą radarą, aptinkanti priešo raketas. Tačiau 2009 m. prezidentas Barakas Obama pažadus „sutrumpino“, čekams tepažadėjęs jų teritorijoje dislokuoti visai ne galingą radarą, o tik centrą, perspėjantį apie galimą raketos ataką.

Toks variantas Čekijos nepatenkino ir ji pareiškė išeinanti iš šios programos. Ar pasiryš amerikiečiai perkelti radarą, skirtą Čekijai, perkelti į Lenkijos teritoriją, kol kas neaišku. Tam inirtingai priešinasi Rusija. Rusams apskritai nepatinka, kad visai šalia jos sienų kuriama PGS sistema. Pačiais drąsiausiais tvirtinimais, naujoji PGS sistema sugebės kontroliuoti oro erdvę didelėje Rusijos teritorijoje, pasiekiančioje net Uralo kalnus. Ar bus pastatyti tokie toli „matantys“ radarai, sutartyje nieko nekalbama. Kita vertus, vieni raketų kompleksai be galingų radarų yra nieko verti.

Galingų radarų būtinybę JAV aiškina tuo, kad visai šalia – neprognozuojamas Iranas. Tačiau jei reikalo esmė vien Irane,tai tuomet PGS dislokavimas Rytų Europoje apskritai praranda prasmę….

2011 m. birželį trintis tarp Rusijos ir JAV priėjo iki to, kad Maskva pagrasino pasitraukti iš Strateginės puolamuosios ginkluotės sutarties Nordėdami toliau išlikti partneriais su NATO, rusai dar kartą paprašė įsiklausyti į jų nuomonę dės PGS, Rusija pasiūlė veikti bendrai: suvienyti dabar veikiančias priešlėktyvinės gynybos sistemas ir pažadėjo aktyvią pagalbą, jei Iranas pradėtų vykdyti savas karine programas. Maskvos nuomone, rusų kariniai radarai yra dar gerokai arčiau Irano sienos nei Lenkijoje esančios sistemos „Patriot“.

Tačiau NATO tokią koncepciją atmeta ir siūlo kurti dvi atskiras nepriklausomas sistemas, kurios galėtų keistis vertinga informacija. Tuo tarpo 2010 m. Lisabonos susitikime NATO įtraukė klausimą dėl grėsmės Europai iš Irano pusės ir apie galimus šios problemos sprendimo būdus. Kalbant apie galima raketų dislokacijos aikšteles, NATO nurodė net Gruzijos teritoriją, tačiau vėliau paiškėjo, kad pagrindinis forpostas kovai su Iranu bus išdėstytas Turkijos teritorijoje, nors tam ir prieštaravo Maskva. Pagal Ankaros susitarimą su baltaisiais Rūmais, galutinai ankstyvojo raketų atpažinimo sistema Turkijos prietryčiuose bus pastatyta iki 2011 metų pabaigos.

|Antruoju europinės PGS sistemos elementu turėtų būti mobili AN/TPY 2 THAAD sistema (Terminal High Altitude Area Defense), kuris įsikurs turkų Malatjos karinėje bazėje. Radaras perdavinės informaciją apie gresiantį pavojų amerikiečių kreiseriams, kuriuose bus sumontuotos priešraketinės AEGIS sistemos. AEGIS sistemos užduotis kreiseriuose bus betarpiškas Irano raketų numušimas SM-3 balistinių raketų pagalba. Anksčiau toks kompleksas veikė šalia Izraelio krantų.

Bet pagrindinė šių susitarimų vinis ir toliau išlieka tai, kad Turkija ir Izraelis šiuo metu yra nutraukusios diplomatinius santykius, tačiau kartu bendradarbiauja kuriant priešraketinį skydą.

Rusijos kariuomenei nereikia rusiškos ginkluotės? ©wired.com

T-90 ©warfare.ru

Įsigydamas „Mistral“, Kremlius, ko gero, siekė parodyti savo karinių laivų pramonei, kad ji nuolaidų gali nebesitikėti ©defenseindustrydaily.com

Kalašnikovo automatai – atgyvena? ©lemonsandonions.blogspot.com

Tankas T-95, pasak tam tikrų informacijos šaltinių, turėtų būti ne T-90 modifikacija, o iš principo naujas gaminys ©resboiu.wordpress.com

Apibendrinant galima pasakyti, kad pinigų Rusijos kariuomenei apginkluoti šiuo metu skiriama vis daugiau, bet jų praktinis pritaikymas kol kas neduoda norimo rezultato. Pusė bėdos, jeigu to priežastys būtų tik objektyvios (kritinė kariuomenės ir karinės pramonės komplekso padėtis dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje). Tačiau tam tikri požymiai rodo, kad ne visi Kremliuje ir Rusijos kariuomenėje yra suinteresuoti efektyvia pastarosios reforma ir pirmiausia siekia patenkinti savo korupcinius interesus.

O blogiausia yra tai, kad tie korumpuotieji gali būti pagrindiniai „reformatoriai“. Todėl belieka tik tikėtis, kad patriotų pusė nugalės, nes žlugusi Rusijos kariuomenė šalies kaimynams ir visam pasauliui yra dar didesnis pavojus (dėl nekontroliuojamos prekybos ginkluote ir karinės paskirties medžiagomis su bet kuo, kas moka) nei stipri, bet gerai valdoma ir kontroliuojama.

technologijos.lt

Libijos lyderio Muamaro Kahafi (Muamaro Kadafio) pajėgos nesugebės apsiginti nuo NATO planuojamų Vakarų šalių aviacijos smūgių ir bus greitai sutriuškintos, mano Rusijos strategijų ir technologijų analizių centro Informacijos skyriaus vadovas Ruslanas Alijevas.

“Kovinių veiksmų požiūriu, Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių aviacijos smūgių rezultatai pakankamai prognozuojami ir vargu ar taps netikėtumu. Kadhafi pavaldūs daliniai tikriausiai niekaip negalės pasipriešinti antskrydžiams; armija greitai iškris iš žaidimo, ir istorinė nepakenčiamo pulkininko epocha tuo ir baigsis”, – sakė R.Alijevas, komentuodamas NATO generalinio sekretoriaus pranešimą apie baigiamas planuoti karines operacijas prieš M.Kadhafi režimą.

Eksperto nuomone, Libijos priešlėktuvinės gynybos sistema nėra pajėgi nė menkiausiam pasipriešinimui, nes jos įranga yra pasenusi ir techniškai netvarkinga. Be to, Libijos vyriausybės pajėgoms stinga tinkamai parengtų kariškių.

Tripolio kontroliuojamose “pozicijose, daugiausiai šalies pajūryje, dislokuojama keliasdešimt Sovietų Sąjungos gamybos zenitinių raketų kompleksų S-75, S-125 ir S-200. Juos Sovietų Sąjunga pardavė praėjusio amžiaus 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmetį. Nuo tol laiko (šios sistemos) gerokai paseno, o pagal kokybę ir ugnies galią dabartinei karo aviacijai nekelia rimto pavojaus”, aiškina R.Alijevas.

Ekspertas pridūrė, jog “labai abejotina, ar Libijos kariai sugebės pademonstruoti bent kažką panašaus į taktiką, kuri Jugoslavijos zenitininkams 1999 metais padėjo išvengti “sauso rezultato” – numušti vieną amerikiečių lėktuvą ir priversti kitus veikti atsargiau”.

“Nėra jokių įrodymų apie intensyvią Libijos priešlėktuvinės gynybos tarnybų intensyvią parengtį. Sąjungininkų aviacija beveik neabejotinai sugebės greitai apakinti ir nuslopinti Libijos priešlėktuvinę gynybą radioelektroninės kovos priemonėmis, bepiločiais lėktuvais ir į radiolokatorius nusitaikančiomis raketomis, tuo pačiu įgydama pranašumą ore. Užtikrinus oro erdvės saugumą vėliau tiksliniais smūgiais bus palaužtas sausumos pajėgų pasipriešinimas”, – nurodė R.Alijevas.

Jo nuomone, Libijos oro pajėgų būklė tokia pat bloga, kaip priešlėktuvinės gynybos sistemų – lėktuvai paseno ir seniai nebuvo modernizuojami, buvo prastai remontuojami, o pilotų parengtis nepakankama.

Ekspertas pažymėjo, kad Libijos oro pajėgos turi Prancūzijos gamybos naikintuvų “Mirage F-1″, taip pat Sovietų Sąjungoje pagamintų Su-17, MiG-21, MiG-23, MiG-25 ir bombonešių Tu-22, kurie nėra parengti realiems koviniams veiksmams.

R.Alijevas priminė, kad 2009 metų spalį per pirmąją Libijos surengtą aviacijos parodą vienas šios šalies karo lėktuvas nukrito už kelių kilometrų nuo renginio

Persų įlankos šalių specialieji daliniai iš Saudo Arabijos įžengė į Bahreiną, kad padėtų pastarosios valdžiai įveikti krizę, kurią sukėlė opozicijos protestai.

Jungtinės Valstijos nedelsdamos perspėjo Persų įlankos šalis gerbti Bahreino žmonių teises.

JAV nacionalinio saugumo tarybos atstovas Tommy Vietoras (Tomis Vytoras) pareiškė, jog Baltiesiems rūmams žinoma, kad specialiosios pajėgos atvyko į Bahreiną ir kad kitos Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos (GCC) šalys ketina prisidėti.

“Mes raginame GC partneres parodyti santūrumo ir gerbti Bahreino žmonių teises, bei veikti taip, kad dialogas būtų paremtas, o ne pakertamas”, – sakė jis.

JAV pareigūnas paragino visas (konflikto) šalis “nedelsiant priimti pasiūlymą kalbėtis ir užtikrinti, kad vyktų taikus demokratinio perėjimo procesas, patenkinsiąs visus Bahreino piliečius”.

Bahreino valdžia paprašė kaimynių padėti užtikrinti saugumą šalyje. Manoma, kad kaimynių kariuomenė saugos naftos ir dujų versloves, taip pat finansinių organizacijų pastatus.

Saudo Arabijos pajėgoms atvykus į Bahreiną, prisidėti prie šios akcijos pareiškė ketiną ir Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), pranešė JAE užsienio reikalų valstybės ministras Anwaras Gargashas (Anvaras Gargašas).

Įlankos bendradarbiavimo tarybos (GCC) narės, greta Bahreino, JAE ir Saudo Arabijos, yra Kuveitas, Omanas, Kataras.

Bahreino opozicija anksčiau pirmadienį pareiškė laikysianti okupacija bet kokią užsienio karinę intervenciją, kai vienas Saudo Arabijos pareigūnas pranešė, jog apie tūkstantis jo šalies karių įžengė į šią Persijos įlankos karalystę.

“Bet kokio kario ar karinės mašinos atvykimą į Bahreino teritoriją laikome…. atvira Bahreino Karalystės okupacija ir sąmokslu prieš beginklius Bahreino žmones”, – sakoma opozicijos pranešime.