Scanpix

Rusijos ir Turkijos charakteriai kažkuo panašūs. Priešingai nei nuobodūs Vakarai, šios valstybės mėgsta skambius pareiškimus, kurių nė nesiruošia įgyvendinti. O jeigu vis dėlto imasi veiksmų, tai būtinai kitokių, nei žadėjo. Užtat jų tarpusavio santykiai ir yra tokie nenuspėjami, o keičiasi jie greičiau negu mėnulio fazės.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių Stambulo ir Maskvos santykiai išgyveno pakilimą, o Turkijos ir Rusijos prezidentai neslėpė vienas kitam simpatijų.

Rugsėjo pabaigoje Vladimiras Putinas į didžiausios mečetės Rusijoje, kuriai neprilygsta nė viena Europoje, atidarymą Maskvoje pasikvietė garbės svečią – Recepą Tayippą Erdoganą, neslepiantį paramos „broliams musulmonams“. Turkui turėjo atvipti žandikaulis: naujojoje mečetėje su žalsvai melsvos spalvos kupolu gali tilpti daugiau nei 10 tūkst. maldininkų. Jos statyba kainavo 170 mln. JAV dolerių ir truko visą dešimtmetį.

Rusijos ir Turkijos lyderiai pasidžiaugė, kad Rusijoje atsirado naujas musulmonų centras, ir sėdo tartis, kaip kovos su „Islamo valstybe“ – ISIS, arabiškai vadinama DAECH.

Jei tiksliau, V.Putinas kaip įmanydamas ramino R.Erdoganą, kad jo pageidaujamos neskraidymo zonos virš Sirijos teritorijos nelies – čia jau Erdogano teritorija. O šis patikino, kad Turkija, kaip NATO narė, laikysis susitarimo derinti su Rusija bet kokius veiksmus ore.

Nuo šio susitikimo nepraėjo nė savaitė, o Rusijos lėktuvai pradėjo oro atakas Sirijoje. R.Erdoganas tiesiog pašėlo: juk ką tik buvau Maskvoje, sėdėjau su Putinu prie vaišių stalo, o jis nė neprasitarė, kad ruošiasi antskrydžiams ten, kur turėtų būti neskraidymo zona!

V.Putino aplinkos žmonės atkirto, kad R.Erdogano sūnus po sėkmingų naftos sandorių fotografuojasi su DAECH kovotojais, o „Islamo valstybės“ ekonomika laikosi ant Turkijos pečių, tad verčiau R.Erdoganas apie kovą su ISIS iš viso patylėtų – jam rūpi tik išnaikinti Sirijos kurdus, o ne įveikti vadinamąjį Islamo kalifatą.

Praėjo dar mėnuo, o Turkija numušė Rusijos bombonešį, kuris pažeidė Turkijos oro erdvę. Aišku viena: jis skrido jei ne virš Turkijos, tai virš R.Erdogano teritorijos. O kadangi įsivaizdavo, kad gali jaustis visiškai saugus, skrido be naikintuvų palydos. Ir buvo numuštas.

Nuo tos akimirkos, galima sakyti, prasidėjo naujas Rusijos ir Turkijos santykių etapas, šį kartą kiek įdomesnis nei kiti prieš tai buvę.

Amžinos varžovės

Šios dvi imperijos savitais būdais varžosi dėl įtakos Balkanuose, Kaukaze, Azijoje, Arti­muosiuose Rytuose. Turkija, kontroliuodama Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, skiria Viduržemio jūrą nuo Juodosios jūros. Tai reiškia, kad jeigu Rusija nori plukdyti krovinius, naftą ar ginklus į Vakarus, jai reikia Turkijos žalios šviesos. O jeigu NATO norėtų pagrasinti Rusijai per Juodąją jūrą, tam turėtų nekliudyti Turkija.

Tad vien dėl to abi valstybės ilgą laiką stengėsi nekibti viena kitai į gerklę ir palaikyti bent jau mandagius santykius, nors praeityje abi šalis nuolat lydėjo interesų susikirtimai, kartais paversdami jas neatskiriamomis partnerėmis ir bičiulėmis, o kitąkart suvesdami mūšio lauke.

Vis dėlto iki šių metų pradžios Rusiją ir Turkiją daugelis laikė jei ne draugėmis, tai bent kolegėmis, turinčiomis daugiau bendro negu skirtingo. O jei ir kildavo menkų nesutarimų, abi stengdavosi juos nuleisti negirdomis.

Turkijai, be jokios abejonės, labai nepatiko Rusijos invazija į Gruziją 2008 m. Dantis sukandusi Turkija tylėjo ir dėl Kalnų Karabacho, ir dėl Rusijos pastangų palaikyti Sirijos vyriausybę bei Basharą al Assadą.

Turkiją suerzino ir Krymo okupacija. Vis dėlto ji pasirinko nesikišimo taktiką – tegu su Rusija aiškinasi JAV, Lenkija, Rumunija. Ankara apsimetė, kad nieko neįvyko, ir iki šiol nepaisė Rusijai įvestų sankcijų režimo ir bent jau garsiai nepareiškė Maskvai jokios kritikos dėl šios karo veiksmų Ukrainoje. O kai V.Putinas, apsilankęs Jerevane, kur vyko armėnų genocido aukų šimtmečio pagerbimo ceremonija, paminėjo žodį „genocidas“, Turkija, nors ir pasipiktinusi, net neatšaukė savo ambasadoriaus Maskvoje, nors būtent taip ji reagavo į „genocido“ terminą, nuskambėjusį iš Austrijos, Vatikano ir Liuksemburgo vadovų lūpų.

Stambulo universiteto tarptautinių santykių ekspertas Kadiras Hasas Coli Ozelas įsitikinęs, kad toks elgesys liudija Turkijos ir Rusijos santykių nelygiavertiškumą. Mat Turkija kiek galėdama pataikavo Rusijai, o ši dėl gerų santykių su Turkija per daug nesuko sau galvos, žinodama, kad Turkijos draugų ratas po Arabų pavasario siaurėja – daugiausia dėl aštrios R.Erdogano retorikos ir jau minėtos jo žodinės paramos „broliams musulmonams“. O štai Rusija, bent V.Putino nuomone, Turkijai ir jos ekonomikai esąs tikras išsigelbėjimas.

Rusijos vadas nepagalvojo tik apie tai, kad mažėja ir Rusijos bičiulių ratelis, kuriame Turkija yra ne tik senbuvė, bet ir kaimynė, ypač jei lygintume su tokiomis „draugėmis“ kaip Kinija, Venesuela ar Brazilija.

Kuri kuriai grasina?

„Mes esame didžiausia Rusijos gamtinių dujų vartotoja. Turkijos praradimas bus rimtas nuostolis Rusijai. O štai Turkija, jei prireiks, dujų gaus iš kitur“, – aiškina Turkijos prezidentas.

Nors Rusijai dabar nemalonu tai pripažinti, Turkija yra antra didžiausia rusiškų dujų rinka po Vokietijos. Daugiau nei pusė iš 48 mlrd. kub. metrų per metus suvartojamų dujų Turkija perka iš koncerno „Gazprom“.

Tačiau apie Turkijos svarbą Rusija labai skambiai kalbėjo tik po „South Stream“ laidotuvių, kai buvo paskelbta apie Turkijos dujotiekio sutartį. Užtat Ankaros institucijos šio įvykio, regis, nesureikšmino: galbūt nuojauta, o gal santykių patirtis su Rusija joms sufleravo, kad per daug džiaugtis neverta, o V.Putino pompastika daugiausia skirta vidaus politikai ir artimiausiam elitui.

Turkijoje, priešingai, rinkėjus daug labiau žavi kalbos apie energijos išteklių diversifikavimą, tad R.Erdoganas vis aiškina, kad vieną dieną Turkija taps Europos dujų paskirstymo centru, o dujas pirks ir iš Šach Denizo Kaspijos regione ir iš Irano, o gal net Izraelio.

Tačiau tiek Rusijos, tiek Turkijos postringavimai yra niekai, nes Turkijai dujų reikia šiandien. Ypač turint omenyje tai, kad Turkija neturi jokios požeminės dujų saugyklos (pagal statybos projektą milijardo kubinių metrų saugykla bus pastatyta tik 2018 m.).

Rusija Turkijai dujas tiekia dviem dujotiekiais, kurių kiekvieno pajėgumai siekia po 16 mlrd. kub. metrų. „Mėlynasis srautas“ driekiasi per Juodąją jūrą, o „Gas-West“ dujotiekis, prieš pasiekdamas Turkiją, kerta Ukrainą, Rumuniją ir Bulgariją.

Visas kitas dujas Turkija gauna iš Azerbaidžano per Pietų Kaukazo dujotiekį, taip pat iš Irano per „Tabriz-Dogubayazit“ dujotiekį bei Alžyro ir kitų šalių, kurias gauna iš savo dviejų suskystintų dujų terminalų.

Problema ta, kad jeigu Rusija sugalvotų nutraukti Turkijai dujų tiekimą, ši neturėtų iš kur kompensuoti jų kiekio, nes visi kiti dujotiekiai, kuriais Turkija gauna dujas, veikia maksimaliu pajėgumu ir galėtų Turkijai perpumpuoti daugių daugiausia 7 mlrd. kub. metrų dujų vietoj 27 mlrd. kub. metrų, kurie dabar perkami iš Rusijos. Taigi Turkijos pramonę, taip pat ir gyventojus, ištiktų dujų badas.

Vadinasi, vien dujų korta yra neginčijama priežastis nesipykti. O juk dar yra ir kitos sritys. Pavyzdžiui, Rusija Turkijai tiekia didžiąją dalį jai reikalingų metalų: rusiška geležis ir plienas sudaro 15 proc. Turkijos metalų importo, rusiškas aliuminis – 31 proc.

Aišku, Turkija gali manyti, kad esant reikalui rastų šių metalų kitose rinkose, tačiau visos jos turi savo pirkėjų, o užtikrinti Turkijos poreikių per trumpą laiką nesugebėtų, taigi pramonė patirtų kitą smūgio bangą.

Toliau – grūdai, ypač kviečiai. 2014 m., „Stratfor“ duomenimis, Rusija Turkijai pardavė 70 proc. jai reikalingų kviečių, kitaip sakant, beveik viską, ko reikėjo Turkijai. R.Erdoganas aiškina, kad šiemet Turkijoje buvo ypač geras kviečių derlius, bet akivaizdu, jog šalis nesugebėtų pati savęs aprūpinti tuo, ką iki šiol visą laiką pirko iš Rusijos. Tad kebabų tektų valgyti mažiau. O kur dar Rusijos įvestos sankcijos nebeimportuoti turkiškų maisto produktų: Rusijos rinkoje suvartojama 40 proc. Turkijoje eksportui užauginamų vaisių ir daržovių.

Galiausiai – rusų turistai. Turkams ši tema yra viena nemaloniausių. Nors rusai ir garsėja tuo, kad per „viskas įskaičiuota“ keliones tiesiog nusiaubia Turkijos viešbučius, jie vis tiek yra pagrindiniai Turkijos lankytojai. Skaičiai tokie: turizmas sudaro 12 proc. Turkijos BVP, o rusai – 14 proc. Turkijos turistų.

Atominis argumentas

„Jei Rusija atominės jėgainės nepastatys, tada ateis kažkas kitas ir pastatys“, – vėl aiškina R.Erdoganas, teisingai primindamas, kad Rusija į šį 20 mlrd. dolerių vertės projektą jau investavo 3 mlrd. dolerių.

Bet ir čia yra kitas lazdos galas. R.Erdoganas pamiršta, kad savanorių statyti šią elektrinę jis ieškojo nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ir kažkada dėl to nesėkmingai derėjosi net su Vokietija.

2008-aisiais iš nevilties Turkija paskelbė statybos konkursą, tačiau tarptautinės bendrovės, investavusios nemažai pinigų į dalyvavimą šiame konkurse, galiausiai visos iki vienos atsiėmė paraiškas įvertinusios galimą riziką ir projekto neatsiperkamumą.

Nieko nepešusi, 2010 m. Turkija pasiūlė atominės elektrinės statybos sutartį Rusijai. Jei ši sutartis būtų nutraukta, „Rosatom“ ir su ja bendradarbiaujančios institucijos patirtų nemažą finansinį smūgį.

Vis dėlto R.Erdoganas V.Putiną pažįsta ir perpranta kur kas geriau nei daugelis kitų – jis puikiai suvokia, kad Rusijai ne visada svarbiausia ekonominė nauda, o kartais ji gali pasielgti visiškai nepragmatiškai, jeigu tai padeda pasiekti kitų tikslų.

Turkijos ir Rusijos santykių emocionalumą išduoda ir jų lyderių retorika iš karto po lėktuvo Su-24 numušimo. Po šio incidento V.Putinas pirmiausia pareikalavo iš Turkijos oficialaus atsiprašymo. R.Erdoganas atsiprašyti atsisakė. Jei būtų tai padaręs, kas žino, gal nebūtų reikėję susitikinėti Paryžiuje ir sudarinėti draudžiamų įvežti prekių sąrašų. Tačiau R.Erdoganas – per daug ambicingas, kad lenktų galvą prieš jį sunervinusį arogantiškąjį V.Putiną.

Gerai, kad tiek vienas, tiek kitas incidentą su lėktuvu nutarė laikyti asmeniniu reikalu ir nepainioti čia NATO. V.Putinas – apsidrausdamas nuo galimos akistatos su Aljanso karinėmis pajėgomis, R.Erdoganas – tuo pareikšdamas, kad pats sprendžia, kur baigiasi jo įtaka ir prasideda NATO reikalai.

Ir kaip nesakysi, kad šitie tipai labai panašūs? Ir kad Vakarams tiek vieną, tiek kitą laikyti patikimu partneriu – mažų mažiausiai rizikinga finansiškai, ką jau kalbėti apie ėjimą drauge su jais „į karą“ – net jeigu prieš bendrą priešą.

Libijos lyderis Muammaras Kadhafi (Muamaras Kadafis) pareiškė, kad po šeštadienio Vakarų oro atakų Viduržemio jūros regionas tapo “tikru mūšio lauku” ir jog tam, kad žmonės galėtų ginti savo šalį, jiems buvo atidaryti ginklų sandėliai.

M.Kadhafi, trumpame garsiniame kreipimesi, kurį transliavo šalies valstybinė televizija, pasmerkė Vakarų atakas prieš Libiją kaip “barbarišką, nepateisinamą kryžeivių agresiją”.

Jis pažadėjo, kad keršydamas atakuos karinius ir civilinius taikinius Viduržemio jūros regione, ir perspėjo, jog Viduržemio jūros regiono ir Šiaurės Afrikos šalių interesai dabar “yra pavojuje”.

“Viduržemio jūros regionas tapo tikru mūšio lauku, – sakė jis. – Ginklų sandėliai buvo atidaryti, ir visi Libijos žmonės bus apginkluoti”, kad gintų šalį nuo Vakarų pajėgų.

JAV ir britų laivai ir povandeniniai laivai per pirmąją karinės operacijos fazę paleido daugiau kaip 110 kruizinių raketų “Tomahawk” į maždaug 20 Libijos priešlėktuvinės gynybos objektų.

Prancūzija sakė, kad ji įvykdė pirmuosius keturis smūgius.

Libijos lyderis Muammaras Kadhafi (Muamaras Kadafis) šeštadienį pagrasino, kad, keršydamas prieš Vakarų pajėgų oro smūgių seriją, atakuos civilinius ir karinius taikinius Viduržemio jūros regione.

Vakarų pajėgoms iš oro ir jūros pradėjus karinius veiksmus prieš Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgas, Tripolis šeštadienį pareikalavo skubiai sušaukti Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos posėdį, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

Be to, Libija šeštadienį pareiškė, jog prasidėjus Vakarų puolimui Tripolis JT Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuria reikalaujama, kad jo pajėgos nutrauktų ugnį, laiko nebegaliojančia.

Pasak leidinio, Rusijai draugiškų šalių stovykloje pirmuoju smuiku griežė Vokietija, kurios diplomatai “mechaniškai atkartodavo” Maskvos argumentus. Tuo tarpu kitai stovyklai priklausiusi Latvija net siūlė NATO svarstyti galimybę nusiųsti Gruzijai ginklų.

Maždaug 120 diplomatinio susirašinėjimo pranešimų iš JAV ambasadų įvairiose Europos valstybėse, apimantys laikotarpį nuo rugpjūčio 7-osios, kai “oficialiai” prasidėjo karas, iki rugpjūčio 19 dienos, savaitė po jo pabaigos, buvo paskelbti trečiadienį, gruodžio 1 dieną, Rusijos žurnalo “Russkij reporter” tinklalapyje.

“Russkij reporter” šią medžiagą gavo iš svetainės “WikiLeaks”.

Viename pranešimų apie specialiai sušauktą NATO šalių ambasadorių pasitarimą Briuselyje rugpjūčio 12 dieną yra paantraštė: “NATO sąjungininkėms per pirmąjį susitikimą dėl Gruzijos krizės stinga sanglaudos”. Vėlesniame rugpjūčio 13-osios dokumente antraštė skelbia: “Sąjungininkės pasidalijusios į dvi stovyklas”.

Rugpjūčio 12 dienos pranešimas, kuriame rašoma apie Šiaurės Atlanto tarybos pastangas susitarti dėl bendrų veiksmų per krizę, rodo, kad ES ir NATO narės Lietuva, Latvija, Estija, Bulgarija, Čekija, Danija, Lenkija ir Didžioji Britanija tvirtai rėmė pasiūlymą suspenduoti NATO ir Rusijos Tarybą ir paskelbti griežtą Rusijos atžvilgiu pareiškimą.

Tačiau Vokietijos ir Prancūzijos vadovaujama Maskvai draugiškų valstybių stovykla, kuriai taip pat priklausė Graikija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Slovakija bei Slovėnija, blokavo šiuos ketinimus.

Rugpjūčio 13-ąją, kai buvo svarstoma, ar Rusijos laivas “Ladnyj” turėtų dalyvauti NATO pratybose, šalys vėl surėmė ietis, pasidalijusios į dvi stovyklas: priešiškų Maskvai (Čekija, Latvija, Lietuva, Estija, Lenkija ir Didžioji Britanija) ir palankų Maskvai (Belgija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Nyderlandai ir Slovėnija).

“Grupė sąjungininkių, ypač Vokietija, mechaniškai atkartoja Rusijos mintis apie gruzinų kaltę dėl krizės. Susijusios žvalgybinės informacijos perdavimas NATO sąjungininkėms galėtų būti naudinga priemonė”, – komentuojama rugpjūčio 12-osios JAV diplomatinio susirašinėjimo pranešime.

“Nepanašu, kad vokiečių vadovaujama stovykla būsimame NATO ministrų susitikime pritartų kam nors daugiau nei tam, kad Rusijai būtų pagrūmota pirštu”, – rašoma vėlesniame pranešime.

Bendrijos diplomatiniame forume išryškėjo naujų nesutarimų, tačiau jie nepakeitė aiškaus pasidalijimo į dvi stovyklas: trimis Baltijos valstybėmis, Lenkija ir Didžiąja Britanija vienoje barikadų pusėje ir Prancūzija, Vokietija bei Nyderlandais – kitoje.

Švedijos diplomatas Johanas Frisellis (Johanas Friselis), komentuodamas ES užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje rugpjūčio 12 dieną vykusius vidinius debatus apie tai, derėtų ar ne sušvelninti griežtą pasisakymų toną Rusijos atžvilgiu, savo kolegoms amerikiečiams sakė: “Vienos stovyklos svarbiausias prioritetas yra nutraukti kančias ir užtikrinti, kad būtų laikomasi ugnies nutraukimo, kad dar anksti ką nors teisti ar kaltinti, ir ES negali pasirodyti šališka. Šiai stovyklai priklauso Malta, Kipras, Prancūzija, Vokietija, Airija ir Nyderlandai”.

“Kita stovykla sako, kad Gruzija padarė klaidų, tačiau svarbiausias rūpestis yra tai, kad Rusija, pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus, surengė didelio masto invaziją į suverenią valstybę… Šiai stovyklai priklauso Didžioji Britanija, Belgija, Švedija, Danija, Baltijos valstybės, Slovėnija, Slovakija ir Bulgarija”, – sakė J.Frisellis.

Jis pliekė Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) už prorusišką vadinamąjį Šešių punktų planą – susitarimą dėl ugnies nutraukimo, leidusį Rusijai neribotam laikui palikti savo karius Gruzijoje.

Pasak J.Frisellio, N.Sarkozy 16 valandų trukmės kelionė į Maskvą ir Gruziją buvo kruopščiai sustyguotas formalumas, pasibaigęs “Sarkozy šou”.

“Nors po 16 valandų susitarimas dėl ugnies nutraukimo nebuvo parengtas, Prancūzijai reikėjo sėkmės istorijos, ir ji pirma laiko apie ją paskelbė. Viso to rezultatas buvo nekokybiškas dokumentas, kuriam nepritarė daug ES šalių”, – sakė diplomatas.

Kiti paviešinti diplomatinio susirašinėjimo pranešimai atskleidžia dar daugiau Vokietijos ir Rusijos diplomatijos niuansų.

Viename dokumentų Čekijos užsienio reikalų ministras teigia, kad jo kolega iš Vokietijos Frankas Walteris Steinmeieris (Frankas Valteris Šteinmejeris) buvo “pastebimai sukrėstas” Rusijos veiksmų.

Pasak vieno vengrų diplomato, F.W.Steinmeieris pareiškė Maskvai, kad ji “peržengė Rubikoną”, tačiau Kremlius nepaisė jo prašymų atsitraukti.

Vokietijos kaclerė Angela Merkel savo ruožtu atsisakė kalbėtis su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu, nes “jei ji mėgins su juo susisiekti, tai be reikalo sustiprins jo pozicijas”.

Bene griežčiausiai amerikiečių diplomatinio susirašinėjimo pranešimuose pliekiama Italija. Viename dokumentų apie prorusišką Italijos poziciją rašoma: “(premjeras Silvio) Berlusconi (Silvijus Berluskonuis) ir V.Putinas jau kalbėjosi, ir mes manome, kad Rusija mėgins pasinaudoti jųdviejų asmeniniais ryšiais, kad paspaustų Italiją sužlugdyti pastangas tarptautinėje arenoje pasmerkti Rusijos veiksmus”.

Paviešinti dokumentai taip pat rodo, kad Vašingtonui buvo netikėtas Rygoje ir Varšuvoje kilęs šurmulys.

Tuometinis Latvijos užsienio reikalų ministras Maris Riekstinis pateikė sąrašą galimų sankcijų Rusijai, įskaitant pasitraukimą iš 2014 metų žiemos olimpinių žaidynių Sočyje ir Rusijos pašalinimą iš Didžiojo aštuoneto (G-8) šalių grupės.

Latvijos URM valstybės sekretorius Normanas Penkė rugpjūčio 12-ąją netgi pareiškė, kad NATO turėtų apsvarstyti galimybę suteikti karinę pagalbą Gruzijai.

“Penkė, buvęs ambasadorius Maskvoje, turi reputaciją žmogaus, kuris paprastai laikosi negriežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu. Šiandien niekas nebūtų pagalvojęs. Jo užsigedimas atrodė nuoširdus, o susierzinimas dėl Rusijos ir NATO nesugebėjimo duoti tvirtą atsaką buvo gilus”, – rašoma viename pranešimų.

Kitame pranešime rašoma: “Lenkija prisiėmė stebėtinai tvirtą lyderės vaidmenį per Gruzijos konfliktą”.

Lenkijos užsienio reikalų ministerija “įveikė didelį pasipriešinimą ES viduje” ir pasiekė, kad dėl krizės būtų sušauktas Bendrijos ministrų pasitarimas, bei pasiūlė paskelbti Rusijai sankcijas energetikos sektoriuje, rašoma pranešime.

Pasak dokumento, tuometinis Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas Franciszekas Gagoras (Francišekas Gagoras) pateikė rizikingą paaiškinimą, kodėl Gruzijos lyderis Michailas Saakašvilis puolė Rusiją: “Lenkija mano, kad Saakašviliu manipuliavo rusų agentai, galbūt net iš jo patarėjų tarpų, kad būtų atvertos durys kariniams veiksmams Gruzijoje su tikslu destabilizuoti Gruzijos vyriausybę”.

Didžiosios pasaulio valstybės antradienį reiškė susirūpinimą dėl Šiaurės Korėjos išpuolio prieš Pietų Korėjos salą.

Šiaurės Korėjos kaimynė Rusija pareiškė, kad įžvelgia augančio konflikto Korėjos pusiasalyje “milžinišką pavojų”, o Kinija prabilo apie būtinybę atnaujinti šešiašales derybas, kuriomis būtų siekiama užbaigti Šiaurės Korėjos branduolinio ginklavimosi programą.

Po Pietų Korėjos karinių pratybų netoli ginčytinų vandenų, Šiaurės Korėja keliomis dešimtimis artilerijos sviedinių apšaudė Pietų Korėjai priklausančią Jonpjongo salą. Per vieną didžiausių išpuolių Pietų Korėjoje nuo 1953 metų Korėjos karo laikų žuvo du kariai.

Jungtinės Valstijos paragino Šiaurės Korėją “nutraukti savo agresyvius veiksmus” ir pareiškė esančios “tvirtai įsipareigojusios ginti mūsų sąjungininkę Korėjos Respubliką ir saugoti taiką ir stabilumą regione”.

Pentagonas patikino neketinąs stiprinti regione dislokuotų karinių pajėgų, tačiau neatsakė, ar padidino kovinės parengties lygį regione.

Japonijos vyriausybės atstovas Yoshito Sengoku (Jošitas Sengokas) per spaudos konferenciją pareiškė, kad tokie Šiaurės Korėjos veiksmai yra “neatleistini”.

Šaltinis Prancūzijos diplomatų tarpe informavo, kad JT Saugumo Taryba artimiausiomis dienomis sušauks neeilinį posėdį Šiaurės Korėjos klausimu.

“Būtina nedelsiant nutraukti visas atakas, – žurnalistams viešėdamas Minske sakė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Iškilo milžiniškas pavojus, kurio privalome išvengti. Įtampa regione auga”.

Tuo tarpu viena įtakingiausių Šiaurės Korėjos sąjungininkių Kinija laviruoja tarp dviejų stovyklų.

“Dabar yra būtina atnaujinti šešiašales derybas”, -sakė Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas žurnalistams.

JAV pasiuntinys Šiaurės Korėjoje Stephenas Bosworthas (Stivenas Bosvortas) po derybų Pekine pareiškė, kad Jungtinės Valstijos bei Kinija “laikosi požiūrio, kad šis konfliktas yra labai nepageidautinas”.

Tarptautinės bendruomenės izoliuotam Pchenjanui labai svarbi Kinijos diplomatinė ir ekonominė parama, apie tai liudija du Kim Jong-Ilo (Kim Čen Iro) vizitai Kinijoje per vienerius metus.

NATO aljansas, Europos Sąjunga ir Didžioji Britanija pasmerkė Šiaurės Korėjos veiksmus; prie jų prisidėjo ir Vokietija, paraginusi Pchenjaną susilaikyti.

Tuo tarpu politikos analitikai tokius Šiaurės Korėjos veiksmus laiko strateginio plano dalimi.

Pasak jų, Pchenjanas taip siekia sustiprinti savo įtaką tarptautinėse derybose – tokią taktiką jis yra naudojęs ir praeityje – bei sustiprinti šalies vadovo įpėdinio Kim Jong-uno (Kim Čen Uno) poziciją šalyje.

“Šis apšaudymas gali būti susijęs su valdžios perdavimu Šiaurės Korėjoje ir šalies siekiu sukurti politinį kapitalą Kim Jong-unui, mėginant padidinti Jung-uno galios suvokimą”, -sakė rizikos vertinimo kompanijos AKE analitikė Brittany Damora (Britani Damora).

Pasak britų analitiko Alastairo Newtono (Alastero Niutono), šiuo atveju Pietų Korėja nedviprasmiškai parodė, kad norėtų išvengti konflikto eskalavimo ir priminė, kad kovą įvykdytas Pietų Korėjos karo laivo nuskandinimas, su kurio Pchenjanas sąsajas neigia, pareikalavo dar daugiau – net 46-ių gyvybių.

“Turint omenyje galimą pasirengimą trečiajam branduoliniam bandymui ir praėjusį savaitgalį atskleistą faktą apie urano sodrinimo gamyklą, tai (dabartinis incidentas) tartum rodo, kad Šiaurės Korėja nutarė veikti ryžtingai ketindama grįžti prie derybų stalo”, – sakė A.Newtonas.

Pasak vieno Europos diplomato, gali būti, kad šis išpuolis yra tam tikros dalies Šiaurės Korėjos vadovybėje mėginimas sutrukdyti siekiui atkurti santykius su išoriniu pasauliu.

Anot jo, L.Novogreckiui buvo surišti žandikauliai, kad sugytų žaizda.

Jungtinio štabo viršininko teigimu, kai tik medikai leis, abu per užpuolimą sužeisti kariai bus pargabenti į Lietuvą.

Jo duomenimis, užpuolikų nustatyti kol kas nepavyko. Buvo sulaikyti ir apklausti du vietos gyventojai, bet informacijos, kad tai jie užpuolė patruliavusius Lietuvos karius, nėra.

Incidentas, per kurį sužeisti du Lietuvos kariai, įvyko apie 9 val. vietos laiku, kai Afganistano Goro provincijos sostinėje Čagčarane.

Per incidentą sužeistas ir vienas vietos gyventojas

Afganistano nacionalinės policijos uniformą vilkintis vietos gyventojas kelis kartus iššovė iš pistoleto ir sėdęs ant bendrininko vairuojamo motociklo pasišalino. Lietuvos kariai ugnimi neatsakė vengdami civilių aukų.

“Vienas šūvis pataikė užduoties vykdymo grupės vadui vyresniajam leitenantui Linui Novogreckiui į galvą, padaryta smakro paviršutinė šautinė žaizda ir buvo stiprus vidinis nosies kraujavimas. Taip pat buvo šauta į vairuotoją viršilą Audrių Lužaitį, kuriam padaryta smakro paviršutinė šautinė žaizda, kairės plaštakos paviršutinė šautinė žaizda ir dešinės plaštakos šautinis daugiaskeveldrinis lūžis”, – ketvirtadienį per spaudos konferenciją pasakojo A.Vaičeliūnas.

Po įvykio 28 metų L.Novogreckis ir 35 metų A.Lužaitis buvo skubiai nugabenti į provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovyklą, jiems suteikta pirminė medicinos pagalba. L.Novogreckiui atlikta operacija siekiant sustabdyti vidinį nosies kraujavimą, kad karys galėtų kvėpuoti.

Iš Herato atskridęs transportinis lėktuvas išgabeno abu karius į Afganistano šiaurę Mazari Šarifą, kur įsteigta vokiečių karo ligoninė, čia jiems toliau suteikta pagalba.

Pastarąjį kartą Lietuvos kariai Afganistane buvo sužeisti gegužės mėnesį – tąkart nuo netiesioginės minosvaidžio ugnies nukentėjo trys Specialiųjų operacijų pajėgų kariai.

Iki šiol didžiausia Lietuvos netektis NATO operacijoje Afganistane – 2008 metų gegužę Goro provincijoje per riaušes žuvęs seržantas Arūnas Jarmalavičius.

Afganistano Goro provincijoje tarnauja apie 150 Lietuvos karių ir civilių, o neramiuose šalies pietuose operacijas vykdo Specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas “Aitvaras”.