Konfliktai. „Stratfor“ analitikai ateinantį dešimtmetį prognozuoja nuolatinį Rusijos silpnėjimą ir jos įtakos mažėjimą, tolesnę NATO plėtrą iki pat Azerbaidžano ir nė neužsimena apie pasaulinio karo grėsmę.

Kai kurie nepriklausomi Rusijos analitikai irgi abejoja, kad Vladimiras Putinas bandytų eskaluoti naujus konfliktus, nes tai būtų savižudiškas elgesys. Kiti, pavyzdžiui, Pavlas Felgenhaueris, priešingai, neabejoja, kad Rusija rengiasi akistatai su NATO, tik ne tučtuojau, o dar po kokių penkerių–dešimties metų, kai užbaigs kol kas dar prastai „šiuolaikiškam karui“ pasirengusios kariuomenės modernizavimą (išsamus jo komentaras publikuojamas  šio „Veido“ numerio 82 puslapyje). O Didžiosios Britanijos gynybos ekspertai sutartinai perspėja, kad pavojus yra jau dabar ir kad Rusija – ne tokia jau silpna ir nepavojinga.

Prieš kelias dienas vienu metu grėsmingai nuskambėjo Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono ir NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo iš Didžiosios Britanijos Adriano Bradshaw perspėjimai, esą laikas ruoštis blogiausiam įmanomam scenarijui – Rusijos veiksmams prieš Baltijos šalis.

M.Fallonas prisipažino neatmetąs galimybės, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos šalis tokią pačią taktiką, kokią ji taiko padėčiai Ukrainoje destabilizuoti, todėl NATO turinti būti pasirengusi bet kokio pavidalo Rusijos agresijai, ypač nukreiptai prieš Aljansui priklausančias Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją. „Egzistuoja labai realus pavojus, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos valstybes tokius pačius slapto karo metodus, kuriuos, kaip yra kaltinama, ji naudoja Ukrainoje“, – gąsdina M.Fallonas, pridurdamas, kad tai joks naujasis šaltasis karas, nes situacija jau dabar yra „gana įkaitusi“.

Jis ragina prisiminti ir Rusijos bombonešius, skraidančius šalia Didžiosios Britanijos oro erdvės, ir Rusijos įvykdytą vieno Estijos saugumo pareigūno pagrobimą, dėl kurio smarkiai padidėjo įtampa tarp Maskvos ir Talino. „Per Ukrainos sieną plūsta tankai ir kitokia šarvuotoji technika, pagrobiamas Estijos pasienietis, virš Lamanšo sąsiaurio skraido kariniai lėktuvai, o Šiaurės jūroje plaukioja povandeniniai laivai. Visa tai rodo, kad padėtis kaista“, – savo perspėjimus aiškina britų gynybos sekretorius.

Generolas A.Bradshaw, nors ir neminėdamas konkrečiai Baltijos šalių, perspėja, kad Rusijos prezidentas gali bandyti užpulti NATO teritoriją. „Jis apskaičiuos, kad NATO į puolimą nereaguos, nes pernelyg bijos įsivelti į atvirą konfliktą“, – galimą scenarijų dėsto A.Bradshaw, perspėdamas, kad visa tai gali peraugti į atvirą, visuotinį konfliktą, keliantį grėsmę visai kolektyvinio saugumo sistemai.

„Rusija gali būti įtikėjusi, kad savo didelio masto konvencines pajėgas, kurias ji per labai trumpą laiką galėtų aktyvuoti ir permesti iš vienos teritorijos į kitą, galima panaudoti ne tik grasinimui, bet ir NATO teritorijos užėmimui“, – teigia Aljanso pajėgų Europoje vado pavaduotojas, anksčiau vadovavęs Jungtinės Karalystės sausumos pajėgoms.

Rusiją tokie perspėjimai gerokai trikdo. Gal dėl to, kad tokių kėslų ji išties neturi, o gal ir todėl, kad britai garsiai pasako tai, apie ką visi, įskaitant rusus, tik tyliai šnabždasi.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, komentuodama šiuos pareiškimus, teigia, kad grėsmę kelia ne Maskva, o kaip tik NATO. „Tai Šiaurės Atlanto blokas kelia gana realią grėsmę, į kurią turime atsižvelgti savo kariniame planavime. O šalys, priimančios paramą iš Aljanso, neneigia, kad tai daroma atremti pramanytai Rusijos grėsmei, kuri niekada neegzistavo“, – sarkastiškai komentuoja Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Lukaševičius.

Jo teigimu, A.Fallono žodžiai yra „žemiau diplomatinės etikos“, o visiškai nepriimtinas Rusijos Federacijos apibūdinimas jam primenąs tiesiog juokingą praėjusių metų JAV prezidento Baracko Obamos kalbą, kurioje šis Rusiją paminėjo kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių Amerikai.

Kad ir ką A.Lukaševičius sakytų, Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, iš britų perspėjimų, net jei ir nesinori tikėti jais paraidžiui, niekas nesišaipo: maža ką.

Tiesa, kai kurie politologai ramina, esą grėsmė Baltijos šalims pastaruoju metu yra netgi sumažėjusi. Tačiau net taip manantieji pritaria, kad geriau apsidrausti, negu per daug atsipalaiduoti.

„Tokie įspėjimai nėra naujiena, tačiau puiku, jeigu jie prisidės prie mūsų saugumo stiprinimo. Kuo daugiau Baltijos regione bus vadinamosios kietosios galios, tuo bus saugiau“, – įsitikinęs politologas Bernaras Ivanovas.

Iš tiesų, kaip jis ir sako, nors ir tyliai, nekeliant panikos, Lietuvoje ruošiamasi rusiškiems netikėtumams. Štai gruodžio pabaigoje Lietuvos Seimas priėmė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtą įstatymų pataisų paketą, kuriame numatytas karinės jėgos panaudojimas taikos metu. Nors tai niekur neparašyta, akivaizdu, kad šis dokumentas priimtas omenyje turint ne šiaip grėsmę nacionaliniam saugumui, o grėsmę, kurią gali kelti „žalieji žmogeliukai“. Dokumente konkrečiau negu iki tol reglamentuotas ir ginklų, sprogmenų bei karinės technikos panaudojimas.

Vasario pradžioje Vyriausybės nutarimu visoje Lietuvos teritorijoje įsigaliojo aukštesnis nei iki tol teroro akto grėsmės lygis: iki šiol galiojęs žemiausias grėsmės lygis buvo pakeistas į žemą. Kitaip sakant, iki šiol galiojusi nuostata, kad Lietuvoje teroro aktas galimas, bet nėra tikėtinas, pasikeitė: atsirado maža teroro akto tikimybė.

Ką tik baigėsi ir hibridinio karo grėsmėms skirtos lauko taktinės pratybos „Sąveika 2015“, kuriose dalyvavo apie 1800 karių iš brigados „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų.

Beje, tiek A.Fallonas, tiek daugelis gynybos analitikų sutartinai tvirtina, kad hibridinis karas – naujas ir puikiai Ukrainoje prajodinėtas Rusijos „arkliukas“. A.Fallono teigimu, V.Putinas, bandydamas destabilizuoti NATO, pasitelktų kibernetines atakas, nereguliariuosius karius ir mėgintų sukelti įtampą tarp rusų mažumos.

Lenkijos geopolitikos ekspertas Piotras Maciążekas priduria, kad Lietuvoje pasitarnauti Rusijai gali net ir lenkų mažuma. Juk Rusija įvairiose šalyse jau ne kartą bandė išnaudoti ir kitas tautines mažumas. Tad ryšiais su Kremliumi įtariamos Lietuvos partijos, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ar Socialistinis liaudies frontas, analitiko nuomone, gali tapti realia politinės strategijos dalimi.

„Šių partijų veikla hibridinio karo atveju gali pasitarnauti Rusijos interesams šalyje. Juk po Krymo aneksijos kuriami vis egzotiškesni scenarijai, pagal kuriuos Vilniaus rajone gyvenanti lenkų mažuma dėl autonomijos stoja kovoti lenkiško tipo ginklais, atvežtais iš Kaliningrado srities. Tokia situacija galėtų tapti rusiškos propagandos pergale“, – vieną iš scenarijų nurodo P.Maciążekas.

Juolab kad Rusijai ir iki šiol puikiai sekėsi naudotis lenkų mažuma Lietuvoje, o ši strategija gali būti plečiama toliau per vienpusišką žiniasklaidą ir partijų politinę veiklą.

Na, o į dažnai (ypač tų pačių Lietuvos rusų ar lenkų) užduodamą klausimą, ar visa tai nėra Lietuvos paranoja ir ar blogiausiam scenarijui nesiruošiame tik mes patys, puikiai atsako NATO veiksmai. Lietuvoje jau dabar veikia NATO energetinio saugumo kompetencijos centras ir NATO ryšių bataliono perdislokuojamas ryšių ir informacinių technologijų modulis.

Be to, tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje NATO toliau stiprina pozicijas ir steigia šiose šalyse NATO štabus, vadinamuosius pajėgų integravimo vienetus (angl. ~NATO Force Integration Unit~, NFIU). Lietuvoje toks vienetas, kuriame tarnaus apie 40 karių iš skirtingų NATO šalių ir maždaug tiek pat iš Lietuvos, veiklą pradės šiais metais. Šis NATO štabas bus atsakingas už Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų pratybų organizavimą bei ryšio tarp jų ir NATO operacinių vadaviečių palaikymą.

„Ši ir kitos iniciatyvos daugiausia skirtos įtikinti silpnesnėms ir labiau pažeidžiamoms NATO narėms, kad Aljansas rimtai vertina jų saugumo užtikrinimą“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai, nors nesuklysime sakydami, kad tiek pat svarbus motyvas – ir atgrasyti Rusija nuo veiksmų šiame regione.

Beje, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vos prieš porą dienų kaip tik pasirašė susitarimą, reglamentuojantį NATO tarptautinių karinių vadaviečių Lietuvoje statusą, – šiuo susitarimu reglamentuojami į Lietuvą atvykstančio NATO personalo ir šeimos narių privilegijos bei imunitetas, judėjimo ir buvimo Lietuvoje, naudojimosi transporto, medicinos paslaugomis, vietos personalo įdarbinimo ir kiti klausimai. J.Oleko teigimu, šis susitarimas yra būtinas ne tik Lietuvoje jau veikiančių NATO tarptautinių vienetų statusui įtvirtinti, bet ir tam, kad būtų sudarytos sąlygos tolesnei Lietuvos integracijai į NATO struktūras ir intensyvesniam tarptautiniam bendradarbiavimui.

Žinoma, kuo Lietuva bus „giliau“ įsiliejusi į NATO ir kuo daugiau NATO bus pas mus, tuo mažiau Rusijai kils noro veltis į reikalus su mumis, suprantant, kad tai reiškia vėlimąsi į pasaulinio masto konfliktą.

O gal teisūs ir tie, kurie mano, jog Rusija yra tokia nusilpusi, kad to daryti net neketina?

Neseniai nepriklausomas dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino vieną metų senumo dokumentą, kuriame surašyta tuometė Kremliaus strategija Ukrainoje. Čia detaliai aprašoma, kaip bus atimamas Krymas, kaip turi būti destabilizuojama padėtis visoje Ukrainoje. Tiesa, dokumente numatyta, kad konfliktas įsiplieskia ne Donecke, o Charkove. Tačiau pasikeitus aplinkybėms planas, kaip rodo nesena istorija, buvo pakeistas, ir ne todėl, kad taip buvo naudingiau Rusijai, o todėl, kad Rusija Charkovo esą „nebeįkando“.

Yra ir nuomonių, kad net labai stipri Rusija į Baltijos pusę net nesidairytų. Esą jos prioritetai – Baltarusija, Moldova, okupuotos Gruzijos teritorijos, tad ji ir taip turi ką veikti.

Dar viena analitikų stovykla – tie, kurie aiškina, kad „mes patys prisišauksim bėdą“. Esą tampydami Rusiją už ūsų ir mosuodami NATO vėliava (o dar blogiau – vieninteliai visoje Europos Sąjungoje tiekdami ginklus Ukrainai) sulauksime rimtų nemalonumų ir patys būsime dėl to kalti.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įsitikinęs, kad bėdos galiausiai sulauks tie „visi kiti“, kurie neremia Ukrainos ir vis glėbesčiuojasi su Rusija. Tačiau jis nebesako, kaip anksčiau, kad Rusija neturi finansinių išteklių konfrontacijai su NATO.

Nebesako to ir gynybos ekspertas, buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas Aleksandras Matonis, anksčiau ne kartą raminęs, kad Rusijos kariuomenė – moraliai pasenusi ir visiškai nuskurusi, o dabar pripažįstantis, kad ji yra „pakankamai moderni“ ir puikiai ginkluota.

Žinoma, sprendžiama iš to, kas yra Ukrainoje. Tačiau tiek mums, tiek britams to pakanka, kad susidarytume puikų vaizdą apie Rusijos galimybes.

Štai neseniai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija paskelbė „infografinį“ pranešimą, kuriame pateikiama detalių apie zenitinės artilerijos ir raketų kompleksą „Pancir S1“ (pagal NATO klasifikaciją – „SA-22 Greyhound“), taip pat žiniasklaidos ir vienos gynybos konsultacinės bendrovės paskelbtų nuotraukų, esą rodančių, kad ta sistema buvo naudojama Rytų Ukrainoje kelias pastarąsias savaites.

Britanijos pranešime „Kaip atpažinti Rusijos „Pancir S1“ (arba SA-22), kurio nenaudoja Ukrainos pajėgos“, nurodomi šio ant sunkvežimio sumontuoto komplekso skiriamieji požymiai.

SA-22 buvimas Rytų Ukrainoje yra ne tik dar vienas Rusijos tiesioginio karinio dalyvavimo tame konflikte įrodymas, kaip teigia Didžiosios Britanijos ambasadorius prie NATO Adamas Thomsonas, bet ir Rusijos pajėgumų įrodymas.

Beje, dar prieš keletą metų Suomijos valstybės gynybos universiteto tyrėjai, vertinę Rusijos karinius pajėgumus, paskelbė išvadą, kad visoje Europos Sąjungoje Rusijos puolimui galėtų pasipriešinti tik Didžioji Britanija. Tokią išvadą jie padarė atsižvelgdami į tai, kad iki 2020 m. savo kariuomenės perginklavimui ir stiprinimui Rusija ketina skirti 20 trilijonų rublių. Beje, V.Putinui, kuris 2011 m. paskelbdamas šį skaičių pasakė, kad jam net baisu jį ištarti, dabar turėtų būti dar baisiau, tačiau sumos mažinti jis neketina.

Ekspertai Rusijos pajėgas apibūdina kaip „modernų ir galintį greitai smogti kumštį“. Tai visiškai nepanašu į pasenusį įvaizdį, kad Rusijos kariuomenė – tik nesuskaičiuojamos pėstininkų pajėgos. „Neslepiama Rusijos kariuomenės užduotis – sutelkti savo pajėgas pasienyje su Europa, būti pasirengusiai pradėti įvairialypius kovinius veiksmus ir numatytiems taikiniams smogti per valandą nuo įsakymo gavimo“, – dar prieš keletą metų perspėjo Suomijos ekspertai, kurių prognozės pildosi paraidžiui ir net su kaupu.

Pasaulio banko duomenimis, jau 2013-aisiais Rusija gynybos reikmėms išleido 4,2 proc. BVP (perskaičiuojant doleriais). Iš 131-os šalies, kurių karinių išlaidų statistikos duomenis pateikia Pasaulio bankas, 2013 m. Rusija užėmė garbingą devintą vietą. Virš jos – sukarintos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys, tebekariaujantis Afganistanas ir dar Azerbaidžanas (rungtyniaujantis su šiek tiek nuo Rusijos atsilikusia Armėnija).

Pagal BVP dalį, tenkančią gynybai, Rusija jau tuomet aplenkė visas galingas pasaulio šalis ir net visas branduolines valstybes. Dar 2013 m. pirmą kartą savo naujausioje istorijoje Rusija aplenkė net JAV (3,9 proc. BVP), ką jau kalbėti apie Prancūziją (2,2 proc.) ir Vokietiją (1,3 proc.).

2014 m. Rusija pasistengė dar labiau – gynybai skyrė daugiau nei 5 proc. BVP.

Rusijos išlaidas kariuomenei apskaičiavo Gaidaro institutas (Rusija).

Tiesa, pagal realią karinėms reikmėms skiriamų pinigų sumą Rusijai iki Amerikos dar labai toli – Maskva tam turi dešimt kartų mažiau nei Vašingtonas (atitinkamai 70 mlrd. ir 740 mlrd. dolerių). Tačiau, ekspertų teigimu, kas šeštas Rusijos kariuomenei atitenkantis rublis yra skirtas reikmėms, paslėptoms po įrašu „slaptai“. Šių išlaidų dalis per pastaruosius kelerius metus padidėjo pusantro karto ir didėja toliau.

Gaidaro instituto karinės ekonomikos laboratorijos vedėjo Vasilijaus Zacepino teigimu, 2016 m. tokios slaptos išlaidos sudarys net 25 proc. visų kariuomenės išlaidų, vadinasi, įslaptintas bus kas ketvirtas jai skirtas rublis.

Ką su tokiais slapta į gynybą investuotais rubliais Rusija planuoja nuveikti? O gal tai tik antis, siekiant atgrasyti NATO, kuri pati tesiekia atgrasyti Rusiją?

Rima Janužytė

 

 

„Mūsų kariuomenė žengia koja kojon su dabartinėmis geopolitinėmis grėsmėmis, todėl namų darbus atliekame kruopščiai ir nuosekliai”, – „Veidą” patikino Lietuvos kariuomenės mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ vado padėjėjas kapitonas Ainaras Jonaitis.

Sausumos pajėgų greitojo reagavimo batalionų kovinių grupių ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų nariai Gaižiūnų poligone, Rukloje ir Jonavos mieste surengtose pratybose apmokyti reaguoti į hibridinio karo grėsmes.

Penkių dienų trukmės (vasario 17-21 d.) Lietuvos kariuomenės organizuotose lauko taktinėse pratybose „Sąveika 2015” šią savaitę dalyvavo 1800 karių.

Gaižiūnų poligone įsibėgėjęs veiksmas kėlėsi į Jonavos miestą ir jo prieigas, taip pat į bendrovės „Achema“ teritoriją, kur modeliuodami skirtingus scenarijus pratybų organizatoriai treniravo padalinius mokydami reaguoti į hibridinio karo grėsmes: rotacijos principu batalionų kovinės grupės vykdė karinius patrulius, užtikrino objektų ir teritorijos apsaugą, įrenginėjo patikros postus ir vykdė patikrinimo procedūras, reagavo į galimas provokacijas, bendradarbiavo su menamais valdžios atstovais ir civiliais gyventojais.

Kaip patiko kapitonas A.Jonaitis, šiose pratybose siekta pasitikrinti brigados „Geležinis vilkas” padalinių ir greitojo reagavimo batalionų (Sausumos pajėgų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionų pagrindu suformuotos greitojo reagavimo pajėgos) tarpusavio sąveiką įvedus aukštesnius budrumo lygius bei modeliuojant skirtingus žaidybinius scenarijus bei atliekant skirtingas karinių užduočių vykdymo treniruotes.

Pratybų organizatoriams talkino krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai, batalionų kovinių grupių veiksmus stebėjo ir vertino kariai iš Sausumos pajėgų, o priešiškus veiksmus imitavo Kunigaikščio Vaidoto bataliono kariai.

Tokio pobūdžio pratybos, orientuotos į greitojo reagavimo priemonių treniruotes, Lietuvoje organizuotos pirmą kartą. Daugiau jų (ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu) numatoma jau šį pavasarį.

 

Nuo Rytų Europos iki JAV, nuo Rusijos iki Kinijos 2015-aisiais valstybių gynybos biudžetai didėja.

 

 

Rima Janužytė

 

 

2015 m. Lietuvos valstybės išlaidos krašto gynybai didės net 30 proc. ir pasieks 2008-ųjų, tai yra prieškrizinį, lygį. Absoliučiais skaičiais Krašto apsaugos ministerijos finansavimas išaugs iki 424,5 mln. eurų (1,47 mlrd. Lt). Padidėjęs finansavimas išaugins ir gynybai skiriamą BVP dalį – ji didės nuo 0,89 iki 1,11 proc.

Maža to, politinės partijos susitarė 2020 m. pasiekti 2 proc. BVP gynybai lygį, o premjeras Algirdas Butkevičius užsimena, kad 2 proc. BVP rodiklį mūsų šalis gali pasiekti jau 2017 m.

Ar taip ir bus, labai sunku pasakyti, nes 2012 m. buvo užsibrėžta iki 2016-ųjų pasiekti 1 proc., bet 2013–2014 m. nuo to susitarimo buvome pradėję atsilikti ir kilo klausimas, ar tą vieną procentą iš viso bepasieksime.

Šiaip ar taip, bent jau skaičiais, ir bent jau surašytais popieriuje, pasistūmėjome savo įsipareigojimų vykdymo link. Tik klausimas, ar pasistūmėjome didesnio saugumo link.

Galima sakyti, kad Lietuva krašto gynybą pastaruoju metu buvo nukišusi į tolimiausią aslos kertę. Ypač kriziniu laikotarpiu, nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų, gynybos biudžetas buvo drastiškai sumažintas, nors mūsų kaimyninėse šalyse gynybos sektorius nebuvo taip skriaudžiamas: estai pasiekė net 2 proc. BVP, latviai ir lenkai finansavimą taip pat didino.

Apskritai galima teigti, kad prireikė dešimtmečio, kol staiga pakitusi geopolitinė situacija Lietuvą grąžino į tas vėžes, kuriomis judėjome stodami į NATO. 2003–2004 m. gynybai skyrėme didelę dalį BVP – 1,36 proc., bet vos tik įstojome, ši kreivė iš karto ėmė leistis žemyn. Atrodo, įstoję į NATO pasijutome tokie saugūs, kad savo krašto apsauga ėmėme rūpintis tik tomis lėšomis, kurios likdavo nuo visų kitų sričių.

Žinoma, ir dabar jokių ypatingų stebuklų nebus. „Gynybai bus skiriama trečdalis sveikatos apsaugos ar šeštadalis socialinės apsaugos finansavimo“, – skaičiuoja krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Vis dėlto šioks toks stebuklas čia yra. Ir netgi piliečių sąmonės lygmeniu. Vienas įrodymų – kad pinigų savo kariuomenei pradėjo skirti ir patys gyventojai. Pavyzdžiui, 2014 m. 890 šalies gyventojų 2 proc. savo GPM pervedė Lietuvos kariuomenei, o bendra suma siekė 125 tūkst. Lt. 2013 m. kariuomenė tokios paramos sulaukė iš trijų asmenų, o suma siekė 500 Lt.

Akivaizdu, kad Ukrainos įvykiai Lietuvai tapo savotišku šaltu dušu: palyginti su praėjusiu dešimtmečiu, tiesiog isteriškai puolėme rūpintis gynybos finansavimu.

 

Kam Lietuva leis gynybos pinigus

 

Nesunku pasakyti, kam bus skirti tie 125 tūkst. Lt gyventojų GPM, – žmonių parama bus panaudota individualioms karių apsaugos priemonėms, šarvinėms liemenėms įsigyti. Pasak Lietuvos kariuomenės vado gen. mjr. Jono Vytauto Žuko, šiemet iš gyventojų paskirtų pinigų šarvinėmis liemenėmis bus aprūpintas visas 30-ies karių būrys.

Kur kas sunkiau tiksliai pasakyti, kam bus skirti iš valstybės biudžeto gynybai teksiantys kasmet vis didesni pinigai. Pavyzdžiui, susitarime skirti gynybai 2 proc. BVP tik trumpai užsimenama apie prieštankinę ginkluotę, pėstininkų kovines mašinas, rezervo rengimą. Dar žadama investuoti į tokius sunkiai išmatuojamus dalykus, kaip tautos patriotizmo skatinimas, visuomenės sąmoningumo didinimas.

Šiaip ar taip, gynybos ekspertai sako, kad didėjantis finansavimas atvers galimybių, kokių neturėjome kelis dešimtmečius.

Štai ateinantį pavasarį po 15 metų pertraukos Lietuvos kariuomenė patikrins, kaip šalyje veikia mobilizacijos sistema. Lietuvos kariuomenės vadas sako, kad panašūs dalykai vyko tik maždaug 2008-aisiais, per pratybas „Pavasario vėjas“.

„Atsižvelgiant į šių dienų aktualijas ir situaciją, kurią turime aplink, treniruosime savo greitojo reagavimo pajėgas. Tai bus nacionalinės pratybos po ilgesnio laiko ir turbūt stambiausios pratybos su mūsų kariuomenės junginiais Lietuvoje. Šių pratybų metu planuojame praktiškai patikrinti, kaip veikia mūsų mobilizacinė sistema, tai yra ketiname į pratybas pakviesti tam tikrą skaičių rezervo karių iš vieno pasirinkto Lietuvos regiono“, – pasakoja J.V.Žukas.

Be to, kitais metais toliau daugės pratybų su NATO partneriais Lietuvoje. Jau sutarta, kad jose dalyvaus Danijos, Portugalijos, Belgijos kariai. Visa tai, taip pat ir profesionalių karių skaičiaus didinimą, karinių poligonų plėtrą, ginkluotės ir ekipuotės įsigijimą leidžia didėjantis gynybos biudžetas.

 

Ginklavimasis – ekonomikos variklis?

 

Ekspertų teigimu, gynybai išleisti pinigai, tiksliau, jų dalis nuo BVP, yra neatsiejama nuo šalies ekonomikos. Jei ekonomika klesti, gynybai skiriama daugiau. Ir priešingai – jei ekonomika merdi, gynybai reikia skirti daugiau, tada esą ekonomika bus paskatinta. Atseit karyba skatina inovacijas, o tai išjudina ir visą ekonomiką.

Tačiau ekonomikos paskatinimas yra tik vienas iš veiksnių (ir tikrai ne pačių svarbiausių), lėmusių Rusijos sprendimą trečdaliu padidinti savo 2015 m. karinį biudžetą.

Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad 2015 m. Rusijos karinės išlaidos išaugs iki rekordinių posovietinių aukštumų – 62 mlrd. JAV dolerių. Šios lėšos bus skirtos nupirkti daugiau orlaivių, povandeninių laivų, raketų ir kitų ginklų.

Be to, Rusijos išlaidos gynybai sieks iki 4,2 proc. BVP. Šios šalies Gynybos ministerija jau ir taip gyrėsi nuo 2008 m. karo su Gruzija iš esmės pertvarkiusi savo kariuomenę, kuri anuomet atrodė neorganizuota ir prastai aprūpinta ginklais. Dabar ji gaus naują finansinį impulsą: 375 mlrd. dolerių bus skirta ginkluotei modernizuoti (šį procesą tikimasi baigti iki 2015 m. pabaigos).

Vis dėlto ginklavimosi varžybose Rusija gerokai atsilieka nuo savo konkurenčių: JAV Kongresas gruodžio pradžioje patvirtino 2015 m. gynybos biudžetą, sieksiantį 584 mlrd. dolerių, o Kinijos gynybos išlaidos pasieks 159,6 mlrd. dolerių.

Ginklavimosi įkarštį, o ne būdą per gynybos biudžeto didinimą skatinti ekonomiką liudija ir naujos karinės bazės – tiek Rusijos, tiek NATO. Nors V.Putinas savo metinėje kalboje aiškino, kad Rusija turi tik dvi karines bazes už šalies ribų, matyt, tas ribas jis suvokia gana plačiai.

2015 m. Rusija radarų stotimis ir karinių oro pajėgų oro uostais stiprins savo pajėgas Arktyje, kur 2014 m. gruodį pradėjo veikti Arkties vadavietė „Šiaurė“. „Planuojame pastatyti 13 oro uostų, oras-žemė treniruočių poligoną, taip pat dešimt radarų ir nukreipimo stočių“, – planais „Šiaurėje“ dalijasi leit. gen. Michailas Mizincevas, Nacionalinio gynybos valdymo centro vadovas.

Rusija 2014 m. spalį Jungtinėms Tautoms pateikė dar vieną prašymą dėl Arkties sienų išplėtimo 1,2 mln. kv. km. Pasak Rusijos gamtinių išteklių ministro Sergejaus Donskojaus, toks prašymas esąs paremtas moksliniais tyrimais. Per kelerius pastaruosius metus Rusijos vyriausybė ėmėsi politinių, ekonominių ir karinių priemonių, siekdama „apsaugoti šalies interesus Arktyje“.

Savo interesus Rusija toliau saugos ir kitur. 2015 m. Baltarusijoje (jei, žinoma, nepaaštrės pastaruoju metu keistai ne į gera besimainantys Rusijos ir Baltarusijos santykiai) atsiras nauja – jau trečioji – Rusijos Federacijos karinė bazė, kurioje bus įkurdinti naikintuvai, galėsiantys suduoti karinius smūgius pusantro tūkstančio kilometrų spinduliu.

Dar 2014 m. balandžio mėnesį Rusijos gynybos ministras Segejus Šoigu per susitikimą su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka susitarė nuo 2015 m. Baltarusijos teritorijoje dislokuoti naikintuvus Su-27. Tiesa, tie naikintuvai (jų yra nuo keturių iki dešimties) Baltarusijoje „laikinai“ buvo dislokuojami ir iki šiol, tačiau 2015 m. rusiški naikintuvai Baltarusijoje įgis nuolatinio buvimo teisę.

Priminsime, kad Baltarusijos teritorijoje yra dvi Rusijos Federacijos karinės bazės. Pirmoji – nuo 1964 m. veikiantis vadinamasis 43-iasis Rusijos karinio jūrų laivyno (KJL) ryšių mazgas, įsikūręs Minsko srityje, Vileikoje. Šis objektas užtikrina KJL pagrindinio štabo ryšį su atominiais povandeniniais laivais, atliekančiais karinį budėjimą Atlanto, Indijos ir iš dalies Ramiojo vandenyno rajonuose. Be to, iš šios bazės vykdoma žvalgyba radiotechninėmis priemonėmis ir atliekamos slaptos radioelektroninės karinės operacijos.

Antroji bazė – radiolokacinė stotis (RLS) „Volga“, 2003 m. įkurdinta Bresto srityje, šalia Baranovičių.

„Volga“ yra stotis, iš anksto įspėjanti apie raketinio antpuolio grėsmę bei 4,8 tūkst. km atstumu sugebanti aptikti ir raketas, ir kosminius objektus. Ši RLS taip pat gali atsekti NATO povandeninių laivų pozicijas šiauriniuose Atlanto vandenyno rajonuose.

Be to, šiuo metu ekspertų lygmeniu svarstomos galimybės Baltarusijos teritorijoje įkurdinti fronto bombonešius, kompleksus „Iskander“ ir zenitinius raketinius kompleksus S-300.

Naujų karinių bazių atsiradimą Baltarusijoje karinis apžvalgininkas Aleksandras Alesinas sieja su NATO aktyvumu šalia Rusijos sienų. Jo teigimu, jeigu NATO pradės didinti savo pajėgas Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje, tuomet tikėtina, kad Baltarusijoje atsiras ir daugiau rusų karinių bazių.

 

Didės NATO aktyvumas Rytuose

 

NATO, be jokios abejonės, savo aktyvumą rytiniuose Europos regionuose savo ruožtu aiškina atsaku į Rusijos keliamą grėsmę.

Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų armija 2015 m. NATO šalyse planuoja dislokuoti apie 150 tankų ir kitų šarvuotųjų mašinų, o dalis jų gali būti pasiųstos į Rytų Europos šalis. Visa tai – pagal JAV operaciją „Atlantic Resolve“ („Atlantinis ryžtas“), vykdomą Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Žinia, amerikiečiai kariai šiame regione jau dabar rotuojami po kelis mėnesius trunkančiose bendrose pratybose.

„Beveik 50 šarvuotųjų mašinų jau yra dislokuotos, o dar šimtas tankų „M1 Abrams“ bei pėstininkų kovos mašinų „Bradley“ bus iš anksto išdėstyta Vokietijoje ir galbūt kitur, kad jas galėtų naudoti JAV kariai, dalyvaujantys pratybose su NATO partnerėmis. Peržiūrėsiu galimybes, kurios apims karinės įrangos paskirstymą mažesnėmis – kuopos arba bataliono dydžio grupėmis galbūt Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje“, – žada generolas leitenantas Benas Hodgesas.

Rekordininkė – Ukraina

 

Vis dėlto absoliuti 2015-ųjų čempionė gynybos srityje yra Ukraina. Ji ne keliais ir ne keliolika procentų, o dvigubai didina gynybos biudžetą, sieksiantį 50 mlrd. grivinų (2,5 mlrd. eurų).

Ukrainos išlaidos gynybai irgi sieks ne procentą ar du – jos sudarys 5 proc. BVP.

Po neilgų svarstymų Aukščiausioji Rada priėmė vyriausybės siūlomą programą, kurioje numatoma, kad išlaidos saugumo srityje turi sudaryti būtent 5 proc. BVP.

Gynybos ministerijai bus skirta beveik 3 mlrd., Nacionalinei gvardijai – 500 mln. JAV dolerių. Be to, pasak Ukrainos Aukščiausiosios Rados Saugumo ir gynybos komiteto vadovo Sergejaus Pašinskio, padidės ir finansavimas pasienio apsaugos tarnybai.

Priminsime, kad ligtolinis Nacionalinės gvardijos, suburtos 2014 m. kovą, biudžetas siekė 83 mln. dolerių.

Negana to, Ukraina paskelbė, kad 2015 m. pašauks 40 tūkst. karių, o dar 10,5 tūkst. žmonių bus parengti tarnauti kaip profesionalūs kariai.

Tiesa, kai kurie naujokai pakeis tarnybą baigusius šauktinius, bet vis tiek bendras ginkluotųjų pajėgų narių skaičius padidės iki 250 tūkst. nuo dabartinių 232 tūkstančių – bene dvigubai daugiau nei 2013 m., kai Ukrainos ginkluotąsias pajėgas sudarė tik 130 tūkst. žmonių, o į karo tarnybą buvo pašaukta mažiau nei 25 tūkstančiai.

Tokių priemonių neabejotinai reikia tam, kad neišsipildytų blogiausias scenarijus. Jį Lietuvos gyventojai ir taip neblogai įsivaizduoja, o neseniai vykusiame festivalyje „Nepatogus kinas“ Ukrainos ateities vizijas žiūrovai galėjo pamatyti ir didžiajame ekrane, kur buvo rodomas filmas „Euromaidanas. Juodraštis“ („Euromaidan. The Rough Cut“).

Po filmo vykusioje diskusijoje LR užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento direktorius Marius Janukonis, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Rusijos ir Vidurio Rytų Europos studijų centro vadovė dr. Dovilė Jakniūnaitė ir Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius buvo linkę tikėti optimistiniu Ukrainos scenarijumi – kad Ukraina Rusijai nepralaimės, o Rusija jau dabar yra pralaimėtoja, praradusi Ukrainą bent keliems dešimtmečiams.

Žinoma, vien padidinti gynybos biudžetą, o reformas ar kovą su oligarchija nustumti į antrą planą nepakanka. Tačiau Ukraina turi visas galimybes tapti normalia Vakarų valstybe.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuviško ąžuolo vainiką dedame ant kaklo kariui amerikiečiui, juk pirmą kartą istorijoje mūsų šalyje nepertraukiamai dislokuojamos JAV sausumos pajėgos – sulaukėme tikrų karių iš anapus Atlanto, o ne trumpam išsilaipinusių atvykėlių. Tokių Lietuva laukė ir vis nesulaukė nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.

 

Rima Janužytė

 

Galima sakyti, kad kiekvieną iš 7850 Lietuvos karių ir 640 Lietuvoje tarnaujančių karių iš kitų NATO priklausančių šalių galima vadinti Metų žmogumi – šio vardo nusipelno ir sausumos pajėgų kariai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Danijos bei Vengrijos, ir karinių oro pajėgų kariai iš Kanados bei Portugalijos.

Vis dėlto ne tiek rotuojamoms pajėgoms skirtas milijardas JAV dolerių, kiek pačių amerikiečių karių buvimas Lietuvoje tapo akivaizdžiausiu galingiausios pasaulio valstybės dėmesio padėčiai Rytų Europoje įrodymu. Pirmą kartą per dešimtmetį galėjome pajusti, kad išties esame saugomi, ir patikėti, kad reikalui esant būsime apginti.

Ne mažiau svarbus JAV dėmesio mūsų valstybei aspektas yra ir tai, kad pirmą kartą nuo įstojimo į NATO Lietuva atsidūrė Aljanso aktyvaus intereso zonoje. Skaudžių Ukrainos įvykių akivaizdoje JAV prezidentas Barackas Obama nustojo kartoti užburiančią frazę apie JAV ir Rusijos santykių „perkrovimą“, verčiau „perkraudamas“ santykius su rytinėmis NATO narėmis.

 

NATO – ne popierinė organizacija

 

Daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje (o ir visoje Europoje, dažnai net Amerikoje) vyko diskusijos, kokia yra ir kokia turėtų būti NATO. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvų, daug dažniau atrodė, kad Aljansas yra nebe karinė, o veikiau politinė organizacija, kurioje seniai pamirštas 5-asis straipsnis, kalbantis apie bet kurios NATO narės gynybą. Abejonių, kad „Amerika mus gelbėtų“, buvo daug daugiau, nei tikėjimo tuo, ką kadaise Lietuvai Vilniaus rotušės aikštėje garsiai pažadėjo tuometis JAV prezidentas George’as W.Bushas.

Vis dėlto šiemet po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos viskas staiga pasikeitė. B.Obama pareiškė, kad Vilniaus saugumas yra toks pat svarbus kaip Londono ar Paryžiaus, o birželio pradžioje viešėdamas Varšuvoje pasiūlė milijardo dolerių vertės saugumo planą Rytų Europai, skirtą finansuoti papildomoms JAV sausumos ir oro pajėgoms bei karinio jūrų laivyno narių rotacinei misijai Rytų Europoje.

Galima sakyti, jog tai didžiausios saugumo garantijos Rytų Europos šalims nuo pat Lietuvos narystės NATO pradžios, kurias sustiprino dar ir žodinis patikinimas, kad 5-ojo straipsnio niekas nepamiršo, o NATO nėra vien popierinė organizacija.

JAV vadovas be užuolankų pasakė, kad JAV įsipareigojimas dėl sąjungininkių Centrinėje ir Rytų Europoje saugumo „yra kertinis mūsų pačių saugumo akmuo ir yra šventas bei neliečiamas“.

Po strateginio posūkio kitas bene svarbiausias Lietuvai su NATO susijęs įvykis buvo taktiniai pokyčiai, kurie buvo apibrėžti Velse rugsėjį vykusiame NATO viršūnių susitikime. Vienas mums svarbiausių – NATO apsisprendimas steigti vadavietes Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Svarbiausios vadaviečių funkcijos, kaip žinome, yra padėti priimti pastiprinimą ir rengti kolektyvinės gynybos pratybas. Na, o vadaviečių kūrimas reiškia, kad šalyse, kuriose jos steigiamos (taigi ir Lietuvoje), NATO pajėgų skaičius didės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Sparnuota spėjusi tapti Lietuvos krašto apsaugos ministro Juozo Oleko frazė „galite miegoti ramiai“ jaunųjų Lietuvos piliečių, atrodo, neįtikino. Savanoriškai prisidėti prie karšto apsaugos skuba vis daugiau pilietiško šalies jaunimo.

 

Prieš 25-erius metus trijų Baltijos šalių piliečiai gyva rankų grandine pranešė pasauliui: mes esame laisvi. Tačiau laisvė pasirodė esanti trapesnė, nei galėjo atrodyti prieš ketvirtį amžiaus: vos už tūkstančio kilometrų vykstantis karas kelia grėsmę visai Europai.

 

Jauni ir pilietiški

Okupacinė praeitis tolsta, tačiau šalies jaunimas krašto apsaugai neabejingas. Daugiau jaunuolių savanoriškai dalyvauja baziniuose kariniuose mokymuose, jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose, skirtuose aukštųjų mokyklų studentams, renkasi Krašto apsaugos savanorių pajėgas, stoja į Šaulių sąjungą. „Pilietinė gynyba labai aktuali esant dabartinei saugumo situacijai. Prie patriotinės dvasios kėlimo jaunimas prisideda ne vien karinėse struktūrose“, – sako Krašto apsaugos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus atstovas Vainius Eiva.

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) valdybos narė Elena Sinkevičiūtė teigia, kad pradėti veiklą organizacijose jaunuolius skatina įvairūs motyvai: noras būti bendraminčių būryje, būti naudingiems visuomenei. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba LiJOT ne pirmi metai vykdo iniciatyvą „Man ne dzin“, skatinančią jaunus žmones dalyvauti rinkimuose, domėtis vykstančiais politiniais procesais šalyje ir Europos Sąjungoje. „Siekiame, kad visi jauni Lietuvos gyventojai atsakingai, aktyviai dalyvautų valstybės valdyme, galėtų ir mokėtų pasirinkti tas politines jėgas, kurios jiems atrodo priimtiniausios. Mes taip pat organizuojame „Misiją Sibiras“. Tai tapo vienu geriausiai žinomų pilietiškumą skatinančių projektų“, – pasakoja LiJOT valdybos narė.

Pasak jos, pilietiškumas gali būti ugdomas mažais gerais darbais visuomenei ar artimiesiems, užsiimant šviečiamąja veikla, aiškinant apie pilietinio dalyvavimo galimybes. „Jaunimo organizacijos pilietiškumą ugdo ne tik didelėmis kartą per metus vykstančiomis akcijomis“, – teigia E.Sinkevičiūtė.

 

Karo grėsmės pažadinti

Krašto apsaugos ministerijos atstovo V.Eivos teigimu, įvykiai Ukrainoje paspartino domėjimąsi krašto gynyba: „Susidomėjimas buvo pastebimas dar prieš Rytų Ukrainos įvykius. Šie įvykiai taip pat prisidėjo prie jaunuolių, siekiančių pradinės karo tarnybos, skaičiaus didėjimo.“

Ministerijos atstovo teigimu, į mokymus atvyksta išties motyvuotas jaunimas, siekiantis išmėginti savo jėgas, įgyti naujos patirties ir pasirengti krašto gynybai. Per penkias dienas jaunuoliai gali apsispręsti, ar nori toliau dalyvauti mokymuose. Vidutiniškai iš visų pradėjusiųjų mokymus 85 proc. juos baigia.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

 

Lietuvai susidūrus su tiesioginės Rusijos karinės agresijos pavojumi, valstybei iškilo užduotis kuo skubiau atkurti kariuomenės pajėgumus, tačiau kyla rimtų abejonių, ar valdantieji socialdemokratai pajėgūs vykdyti šį uždavinį, nes būtent jie 2001–2008 m. padarė viską, kad Lietuvos kariuomenė būtų tokia, kokia yra dabar.

Pastarojo meto valdančiųjų socialdemokratų santykis su Lietuvai kylančiais pavojais atrodo šizofreniškas – vieną dieną Vyriausybė pripažįsta šaliai kylančias grėsmes ir žada dėti visas pastangas gynybai stiprinti, kitą dieną tie patys politikai neigia grėsmes ir sako, kad kariuomenei pinigų pakanka.
Susidūrę su visuomenės reakcija į Rusijos agresiją Ukrainoje, premjeras Algirdas Butkevičius ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pirma pažadėjo dar šiemet skirti 60, o gal net 160 mln. Lt labiausiai trūkstamai ginkluotei pirkti. Taip pat netrukus su kitomis parlamentinėmis partijomis pasirašė susitarimą dėl laipsniško išlaidų gynybai didinimo iki 2 proc. nuo BVP. Tačiau prezidento rinkimų antrojo turo ir Europos Parlamento rinkimų (kuriuos tikėjosi laimėti) išvakarėse premjeras A. Butkevičius pareiškė, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto siūlymas dar šiemet didinti gynybos išlaidas 100 mln. litų bus svarstomas tik po rinkimų, „kad būtų mažiau spekuliacijų“, o finansų ministras Rimantas Šadžius pareiškė, esą kariuomenės finansavimas pakankamas, tad papildomai šiemet galima tikėti nebent kelių milijonų litų.
Patyrę pribloškiantį pralaimėjimą rinkimuose, socdemai vėl kardinaliai pakeitė savo požiūrį į krašto gynybos finansavimą – kitą dieną po rinkimų su perrinktąja Prezidente Dalia Grybauskaite (kuri paskutiniuose priešrinkiminiuose debatuose negailestingai sukritikavo socdemų politiką) susitikęs A. Butkevičius pažadėjo dar tą pačią dieną pervesti krašto apsaugai 3 mln. Lt, artimiausiu metu – 40 mln. Lt iš Privatizavimo fondo, o iš viso šiemet – 120–130 mln. Lt.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Birželio 9–20 d. vienu metu trijose Baltijos valstybėse organizuojamos pratybos „Kardo kirtis“ (angl. “Saber Strike”), kuriose dalyvaus rekordiškai daug karių ir sunkiosios technikos iš įvairių NATO valstybių.
„Kardo kirtis“ – tai kasmetinės JAV sausumos pajėgų Europoje vadavietės Baltijos šalyse organizuojamos tarptautinės pratybos. Šios serijos pratybos Baltijos šalyse šiemet vyks jau ketvirtą kartą. Jomis siekiama treniruoti NATO jungtinių karinių vienetų sąveiką, veiksmų suderinamumą ir pasirengimą vykdyti gynybines bei puolamąsias operacijas.
Šiųmetėse pratybose „Kardo kirtis“ visose trijose Baltijos valstybėse dalyvaus rekordiškai daug – per 4,7 tūkst. karių iš dešimties NATO ir partnerių šalių: Danijos, Estijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos ir Suomijos. Keli šimtai jų treniruosis Estijoje, apie 2 tūkst. – Latvijoje, apie 2,5 tūkst. – Lietuvoje.
Lietuvoje lauko taktikos pratybos rengiamos Gaižiūnų poligone. Jose vienu metu treniruosis apie 1100 karių iš Danijos kariuomenės aukštos parengties bataliono kovinės grupės, apie 900 karių iš Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų, apie 190 karių iš Lietuvoje dislokuotos JAV sausumos pajėgų Europoje 173-iosios oro desanto brigados kuopos ir iš JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos, taip pat apie 50 Lenkijos sausumos pajėgų karių.
Pirmą kartą Lietuvoje pratybose dalyvaus toks gausus skaičius Danijos kariuomenės karinės technikos, su kuria pratybų metu veiks Danijos divizijos aukštos parengties bataliono kovinės grupės kariai. Tai – kovos tankai “Leopard 2 A5″, vikšriniai šarvuočiai M113, vikšrinės šarvuotos pėstininkų kovos mašinos CV 9035, ratinės pėstininkų kovos mašinos “Piranha”, šarvuoti medicinos sunkvežimiai “Duro”, įvairios paskirties inžinerinės mašinos, šarvuotos technikos remonto ir evakuacijos mašinos, šarvuotos ratinės žvalgybinės mašinos “Eagle IV”. JAV kariai atsigabeno daugiau nei 16 tonų sveriančių ratinių šarvuočių „Stryker“.

Rusijos agresijai Ukrainoje išsklaidžius amžinos taikos Europoje iliuzijas, Vokietijos poligonų žemę vėl drebina Amerikos tankai ir sunkiai šarvuotos pėstininkų kovos mašinos – amerikiečiai kartu su kitais sąjungininkais iš NATO bei šalimis partnerėmis vėl, kaip šaltojo karo laikais, intensyviai mokosi atremti priešo mechanizuotų dalinių puolimą.

Kai pratyboms besiruošiantys tankistai iš 5-ojo kavalerijos pulko 2-ojo bataliono, įeinančio į 1-osios JAV kavalerijos divizijos 1-ąją brigados kovinę grupę, vienas po kito paleidžia savo M1A2 SEP v2 “Abrams” tankų variklius, pasigirsta švilpimas, palengva peraugantis į duslų gaudesį. Jei stovėtum nugara ir nežinotum, kur esi, galėtum pamanyti atsidūręs oro uoste, kuriame gaudžia kylančių reaktyvinių lainerių turbinos.
Įspūdis visiškai teisingas: M1″Abrams” – šiuo metu vienintelis pasaulyje kovos rikiuotėje esantis tankas, kuriame vietoj dyzelio įmontuota turbina (analogiški sovietiniai T-80 jau nurašyti į laužą), tad ore tvyro salstelėjęs sudegusio aviacinio žibalo aromatas. Degalų sąnaudos šiek tiek didesnės, bet užtai variklis dinamiškas, lengvai vedasi žiemą (svarbi savybė šaltojo karo laikais) ir, svarbiausia, tylus: kai M1″Abrams” važiuoja, pirmiausia išgirsti vikšrų trakų žlegėjimą ir tik paskui – turbinos gausmą.
Tad vaikštinėjant po technikos parką Bavarijos Hohenfelso poligone, priklausančiame Grafenvėre įsikūrusiam JAV kariuomenės Jungtiniam daugiataučiam parengties centrui (JMRC), mums reikia dažnai dairytis ir nežiopsoti, kad nepakliūtume po vikšrais, nors išvedant tanką iš stovėjimo aikštelės jo priekyje ir iš paskos būtinai eina po karį, užtikrinantį aplinkinių saugumą.
Mes – tai grupė Europos žurnalistų, JAV karinės atstovybės NATO kvietimu atvykusių į Bavarijos pietryčiuose esantį didžiausią JAV karinių mokymų centrą Europoje stebėti didžiausių šiemet NATO pratybų “Combined Resolve II”, kuriose dalyvauja apie 4 tūkst. karių iš 15 NATO bei partnerių valstybių.
Lietuvai pratybose atstovauja “Geležinio Vilko” brigados Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo bataliono mechanizuota kuopa, iš viso apie 150 karių. Be mūsų grupės, Grafenvėro ir Hohenfelso poligonus jau aplankė nemažai svarbių JAV ir Europos politikų (įskaitant JAV sausumos pajėgų sekretorių Johną M.McHughą) bei žurnalistų ir, galima neabejoti, dar aplankys, nes pusantro mėnesio trunkančios pratybos tęsis iki birželio 30-osios.
JAV armijos viešųjų ryšių specialistai dirba intensyviai. “Combined Resolve II” – neeilinės JAV ir NATO sąjungininkų pratybos, tad amerikiečiai čia turi bei nori daug ką parodyti ir pasiųsti kelias žinias visuomenei.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

 

Lietuvos kariuomenės vadui generolui leitenantui Arvydui Pociui įteiktas garbingas apdovanojimas – Didysis Karininko Kryžius. Apdovanojimą, už ilgametę logistinę pagalbą akcijai „Maltiečių sriuba“, įteikė seniausia pasaulio krikščioniška labdaros organizacija – daugiau nei 900 metų turintis Maltos ordinas
„Šis garbingas apdovanojimas skirtas man, tačiau iš tiesų tai visos Lietuvos kariuomenės karių nuopelnas. Mes, Lietuvos kariai, esame neatskiriama visuomenės dalis, tad mūsų pareiga ne tik ginti, bet ir padėti savo socialiai pažeidžiamiausiems tautiečiams“, – teigia apdovanojimą gavęs A. Pocius.
„Lietuvos kariuomenė savo darbais įrodė, kad yra neabejinga visuomenės silpniesiems – skurstantiems, vargstantiems ir seniems, – sako Maltos ordino ambasadorius Lietuvoje baronas Christian von Bechtolsheim. – Tiek Lietuvos kariuomenės vadovybė, tiek ir eiliniai kareiviai, padedantys „Maltiečių sriubos” akcijai daugelyje miestų, daro tai tikrai aktyviai ir geranoriškai. Šie vyrai ir moterys yra ne tik stiprūs ir drąsūs, tačiau taip pat turi geras ir jautrias širdis.“
Lietuvos kariuomenė, su kuria bendradarbiaujama nuo pat akcijos pradžios 2006 m., kasmet atveža didžiules karines palapines į „Maltiečių sriubos“ akcijos vietas, jas sumontuoja, budi akcijos vietose, padeda atvežti sriubą. Jau tradicija tapusio renginio „Maltiečių sriuba“ metu Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose praeiviams dalinama karšta sriuba, kviečiama paaukoti vargstantiems senyvo amžiaus žmonėms, vyksta įvairūs muzikantų pasirodymai. Surinktos lėšos keliauja į bendrą maltiečių fondą, kuris panaudojamas senolių priežiūrai bei maisto produktų pirkimui.
Pasak Maltos ordino pagalbos tarnybos prezidento Romo Abunevičiaus, dar vienas bendradarbiavimo su Lietuvos kariuomene pavyzdys – Generolo Jono Žemaičio karo akademijos Vilniuje bendruomenės iniciatyva surinkti pinigai benamių maitinimo projektui. Karo akademijos bendruomenė taip pat nuolat aukoja savo asmeninius pinigus produktams, prisideda prie kitų maltiečių paramos iniciatyvų. Paskutinis tokio mūsų bendradarbiavimo pavyzdys –iniciatyvos „Maltiečių Velykos”, kurių metu kariškiai surengė socialinę akciją. Jos metu akademijos valgykloje perkant kavą, gauti pinigai buvo skiriami skurstantiems senoliams. Už surinktas lėšas buvo nupirkta sausainių, sūrio, aliejaus, cukraus, arbatos ir kitų produktų. Būtiniausi maisto produktai buvo nupirkti ir už lėšas, gautas už Socialinių dienos centrų vaikų pagamintas atvirutes, kurias įsigijo kariškai.

Jei ne artėjantys rinkimai į Europos Parlamentą, į kurį patekti norėtų beveik pusė dabartinio Ministrų kabineto narių ir antra tiek įtakingų Seimo veikėjų, pinigų skubiam ginkluotės pirkimui tikrai atsirastų kelis kartus daugiau, nei dabar siūlo Vyriausybė.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, kuriame valstybės vadovė skyrė itin daug dėmesio Lietuvai iškilusiai karinei grėsmei, davė pirmųjų, tegu ir nedidelių, rezultatų: politinės partijos nustojo blaškytis ir sutarė, kad NATO standartus siekiantis krašto apsaugos finansavimas – 2 proc. bendrojo vidaus produkto – bus pasiektas iki 2020 metų. Būtent tada, kada ir reikalavo prezidentė, sakydama: „Esame pajėgūs per artimiausius penkerius metus pasiekti 2 proc. finansavimą šalies gynybai. Nėra kito kelio – kol ateis pagalba, mes patys turime gebėti apsiginti.“
Akivaizdu, kad jei ne D.Grybauskaitės spaudimas, tokio susitarimo arba nebūtų, arba įsipareigojimo deramai finansuoti krašto apsaugą vykdymas būtų nukeltas į neįžvelgiamus tolius, kaip iš pradžių ir siūlė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, pirminiame dokumento projekte įrašęs 2026-uosius. Nebe pirmus metus nuosekliai nuginkluoti kariuomenę siekiantis J.Olekas šiuo savo siūlymu perspjovė netgi Darbo partijos atstovus, siūliusius rimtą krašto apsaugos finansavimą pasiekti 2021–2022 m., ar premjerą Algirdą Butkevičių, minėjusį 2023-iuosius.
Tai, kad labiausiai prieš kariuomenės finansavimą yra nusiteikę socialdemokratai ir jų skirtas krašto apsaugos ministras, stebinti neturėtų – socialdemokratų neapykanta Lietuvos kariuomenei turi gilias šaknis ir siekia vadinamąjį pakaunės savanorių maištą 1993-iaisiais. Kaip vėliau išaiškėjo, tuo metu aplink prezidentą Algirdą Brazauską sukęsi veikėjai bandė jį įtikinti, esą „savanoriai jam jau nulieję kulką“, tad būtina juos sutriuškinti jėga, panaudojant VRM vidaus kariuomenės dalinius. Nors tuomet dėl Seimo įsikišimo jėgos panaudojimo pavyko išvengti, pokomunistinės LDDP, vėliau virtusios socialdemokratais, nemeilė krašto apsaugai ir savanoriams buvo užprogramuota visiems laikams.
Kartais kyla mintis, kad netgi dalies jų nuoširdžios pastangos pasiekti Lietuvos narystę NATO gimė iš tos pačios baimės ir suvokimo, jog, tapus Aljanso nariais, kariuomenę bus galima sumažinti iki minimumo, taip minimizuojant ir naktines baimes, kad ateis antrasis generolas Plechavičius ir surengs dar vieną žygį prieš bolševikus. Nežinau, kiek ši mintis teisinga, bet faktas, kad karščiausias tuomečio kariuomenės vado generolo Jono Kronkaičio „trijų brigadų“ teritorinės gynybos kariuomenės koncepcijos priešas ir kariuomenės, kaip NATO ekspedicinių pajėgų dalies, šalininkas buvo socdemų skirtas ministras Linas Linkevičius. O išlaidas krašto apsaugai socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė ėmėsi mažinti dar 2003 m., iš karto, kai Lietuva gavo oficialų kvietimą prisijungti prie NATO, tad nebereikėjo stengtis atitikti narystės kriterijų.
Nuo tada socdemų požiūris į krašto apsaugą ir jos finansavimą tapo šizofreniškas: viešumoje nuolat buvo iškilmingai įsipareigojama siekti 2 proc. BVP (2005 m. Gediminas Kirkilas žadėjo, kad 2014 m. šis reikalavimas bus įgyvendintas), o tikrovėje finansavimas tolydžio mažėjo. Požiūrį į Lietuvos apsaugą geriausiai rodo tai, kad 2008-aisiais (tuo metu KAM ministras buvo J.Olekas), kai prasidėjo Rusijos agresija Gruzijoje, paaiškėjo, jog kariuomenė neturi jokių Lietuvos gynybos planų. Reikalauti, kad NATO parengtų Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, gynybos planą, pradėta irgi tik 2009 m., kai valdžioje socialdemokratų nebeliko.
Tačiau planai planais, bet jų įgyvendinimui reikalingi ginklai ir pinigai jiems pirkti, kurių neliko, nes socdemų vadovaujama KAM 2006–2008 m. už 508 mln. Lt pripirko laivų, transporto lėktuvų ir šarvuotų sunkvežimių. Paskutinis 190 mln. Lt kontraktas 2008-ųjų lapkritį ministro J.Oleko teikimu premjero (ir buvusio krašto apsaugos ministro) G.Kirkilo Vyriausybės pasirašytas jau žinant ir apie Lietuvą ištikusią finansinę krizę, ir apie ministerijos specialistų nepritarimą tokiam nebūtinam krašto gynybai pirkiniui. Mat nors kontraktus sudarė socdemų Vyriausybė, pinigų jiems apmokėti teko surasti jau į valdžią atėjusiems konservatoriams.
Po ketverių metų, 2012-ųjų rudenį, tas pats J.Olekas sukėlė Seime didžiulį triukšmą ir užblokavo jau konservatorių Vyriausybei baigiant kadenciją parengtą sandorį pirkti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnius iš ES paramos lėšų. Dabar, vėl tapęs ministru, J.Olekas perka tuos pačius sraigtasparnius, tačiau nebe už ES paramą, o už pinigus, skirtus krašto apsaugos Sausumos pajėgoms, nors šioms pinigų trūksta netgi tokioms smulkmenoms, kaip įvorės sunkiesiems kulkosvaidžiams ant šarvuočių tvirtinti.
Vien savos kariuomenės baime ir pagieža politiniams varžovams tokio elgesio paaiškinti nebeįmanoma, tuolab kad socdemai siūlymams skubiai didinti kariuomenės finansavimą spyriojosi netgi po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, okupavo Krymą, o Lietuvos pašonėje esančioje Kaliningrado srityje mėnesį laiko išskleistą kariuomenę, galinčią bet kuriuo momentu įsiveržti į mūsų šalį. Tik po galingos visuomenės kritikos bangos J.Olekas ir A.Butkevičius pasiryžo už keliasdešimt milijonų nupirkti nešiojamųjų priešlėktuvinių raketų “Grom”, nors kariuomenei reikia dar ir prieštankinės ginkluotės, ir šaudmenų, kūno šarvų, ir daugybės kitų dalykų. Netgi į kariuomenę plūstantiems savanoriams apmokyti pinigų nėra.
Vyriausybė sako: pinigų nėra iš ko paimti, per porą metų padidinti kariuomenės finansavimą iki 2 proc. BVP neįmanoma. Keista – teisėjų, valstybės politikų ir tarnautojų atlyginimams didinti šiemet 250 milijonų Vyriausybė rado, 30 milijonų dėl mokinių stygiaus nykstančioms provincijos mokykloms Vyriausybė rado, premjeras dabar žada 200 milijonų „kaikariams“, kurie gali patirti nuostolių dėl sankcijų Rusijai. O štai kariuomenei, kuri šiuo metu išskleista ties Lietuvos pasieniu ir laukia Rusijos puolimo, socialdemokratai pinigų neranda ir rasti nenori.
Gal todėl, kad už pinigus krašto apsaugai balsų per Europos Parlamento rinkimus nenusipirksi, o štai „kaikariai“ mielai balsuos ir už buvusį krašto apsaugos ministrą G.Kirkilą, ir už esamą J.Oleką, kurie neleido atiduoti pinigų kariams.

Kariuomenė, išsiskleidusi Kaliningrado pasienyje, ruošiasi atremti Rusijos puolimą, bet socialdemokratai galvoja ne apie krašto apsaugą, o apie rinkimus į Europos Parlamentą.

Jeigu Rusijos agresija Kryme nebus sustabdyta ir išplis į Baltijos šalis, Vakarai turės dvi išeitis: pradėti trečiąjį pasaulinį karą arba likviduoti NATO.

Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje formali kovinė parengtis NATO pajėgose paskelbta nebuvo, tačiau nuo Norvegijos pasienio su Rusija šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose prasidėjo Aljanso karinių pajėgų pratybos, pajėgumų didinimas, rezervo karių kvietimas į mokymus.
Dar kovo 1-ąją, kai tik paaiškėjo, kad Rusijos pajėgos okupuoja Krymą, per socialinius tinklus pasklido gandas, esą NATO greitojo reagavimo pajėgose paskelbta 72 valandų parengtis. Niekas niekur oficialiai to nepatvirtino, priešingai – Aljanso šalių politikai ėmė neigti, esą rengiamas karinis atsakas į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, o sklindančias kalbas apie mobilizaciją ar pajėgų permetimą Ukrainos sienų link vadino priešiškų jėgų dezinformacija. Bet šarvuočius ant geležinkelio platformų ar lėktuvnešius, plaukiančius Turkijos krantų link, paslėpti sunkiau nei ylą maiše.
„Vakar Kopenhagos saloje nusprendžiau praleisti sekmadienį prie jūros tokioje dalyje, kur pakrantės zona įtikinamai primena Nidą. Atvažiavau, pasitiesiau pledą, atsidariau skardinę alaus ir… prasidėjo Danijos laivyno pratybos“, – savo nuotykius kovo 9-ąją aprašinėja Kopenhagos universitete studijuojanti vilnietė Lina.
Savaite anksčiau, regis, kitą dieną po to, kai Rusija užgrobė Krymą, vienoje Norvegijos geležinkelio stočių pro šalį važiavusieji nufilmavo platformas, užkrautas pėstininkų kovos mašinomis, žvalgybos šarvuočiais, savaeige artilerija, logistikos sunkvežimiais. Iš akies sprendžiant, perdislokuojamas buvo mažiausiai mechanizuotas batalionas. Į šiaurę, sienos su Rusija link.
Keliomis dienomis vėliau internete ėmė plisti keli telefonais filmuoti įrašai, rodantys, kaip Lenkijos keliais kažkur važiuoja pėstininkų kovos mašinų „Rosomak“ kolona ir kaip vienoje Varmijos Mozūrų vaivadijoje ant geležinkelio platformų kraunamos kovos mašinos BMP-1. Šie filmukai palydėti komentarais, esą „Lenkija perdislokuoja dalinius Ukrainos sienos link“, tačiau tokie gandai netrukus oficialiai paneigti: šarvuočiai tiesiog iš dalinio važiavo į greta esantį poligoną šaudyti, o permesti pajėgas prie Ukrainos nėra prasmės, nes ten istoriškai sutelkta daugybė garnizonų. Ir išties – kam Lenkijai siųsti pajėgas draugiškos Ukrainos link, kai tikrasis pavojus gresia šiaurėje, iš Rusijos Kaliningrado srities, tad pajėgas reikia siųsti į Varmijos Mozūrus, bet ne iš jų.
Pradėjus aiškintis ir naršyti vietos spaudą bei oficialius NATO šalių gynybos ministerijų tinklalapius, susiklostė toks vaizdas: nors pasiklausius viešų NATO valstybių vadovų ir kitų atsakingų politikų kalbų gali susidaryti įspūdis, kad Aljansas net negalvoja apie karinį atsaką Rusijos agresijai prieš Ukrainą, iš tikrųjų palei visą NATO pasienį su Rusija, nuo Barenco jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose, NATO pasišiaušė ginklais ir pradėjo įvairias karines pratybas, mokymus, rezervo karių šaukimą į kartotinius mokymus. Savaime suprantama, oficialiuose pranešimuose žiniasklaidai pabrėžiama, kad visos pratybos suplanuotos dar seniai, gerokai anksčiau, nei prasidėjo Krymo okupacija, bet kas tuo patikės? Ypač kad pratybos tiesiog idealiai atitinka tai, ko galėtų prireikti Rusijos agresijai atremti.
Žiūrėkime iš eilės.

Norvegija: šaltas atkirtis

Kovo 7-ąją Norvegijos šiaurėje, prie sienos su Rusija, prasidėjo didžiausios NATO laivyno, amfibinių, sausumos pajėgų ir aviacijos pratybos „Cold Response’2014“ („Šaltas atkirtis“). Jose dalyvauja 9000 Norvegijos (apie pusę visų šalies karių) ir 7000 NATO bei Švedijos, Airijos ir Šveicarijos karių, iš viso 16-os valstybių, įskaitant Lietuvą. Oficiali pratybų legenda: „Bus imituojama netikėta išgalvotos valstybės invazija į šalį iš šiaurės, o po jos – sąjungininkų pajėgų intervencija.“
Šiaurėje, kaip minėta, yra tik viena valstybė, kuri galėtų įsiveržti į Norvegiją, – Rusija. Pratybose dalyvauja šešios fregatos ar eskadriniai minininkai, 11 amfibinių desanto laivų, koviniai ir povandeninių laivų medžioklės lėktuvai, Amerikos jūrų pėstininkai, keli tankų ir mechanizuotų pėstininkų batalionai. Pratybos tęsis iki kovo 21-osios. Rusijos reakcijos į jas girdėti neteko, bet užpernai analogiškas pratybas Maskva vadino „provokacinėmis“.

Švedija: prašosi į NATO

Pabrėžtina, kad bendrose pratybose Rusijos agresijai šiaurėje atremti dalyvauja ir Švedija, atsiuntusi vieną didžiausių kontingentų – 1700 karių ir jau beveik nebeslepianti, kad tampa „slapta“ NATO nare.
Kalbos apie Švedijos stojimą į Aljansą tolygiai stiprėdamos skamba jau antrus metus. Ypač didelį pagreitį jos įgavo pernai sausio mėnesį, kai Švedijos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Sverkeris Göransonas viešai pareiškė, kad užpuolimo atveju šalies pajėgos savarankiškai galėtų išsilaikyti savaitę. Netrukus generolo žodžius patvirtino ir nepriklausomų karinių ekspertų tyrimas, o galutinį smūgį sudavė NATO generalinis sekretorius, kaimynas iš Danijos Andersas Foghas Rasmussenas, nurodęs, kad Švedija, nebūdama Aljanso narė, negali tikėti NATO pajėgų paramos.
Tokį pat pareiškimą padarė ir kita kaimynė Norvegija, taip nubraukdama visas šimtametę neutralumo politiką išpažįstančių švedų viltis, kad šalies saugumą galės užtikrinti NORDEFCO – neformali Šiaurės šalių karinio bendradarbiavimo taryba.
Stiprėjantį švedų palankumą narystei NATO sustiprino kelios Rusijos bombonešių aviacijos provokacijos prieš Gotlando salą, iš kurios Švedija galėtų priešlaivinėmis raketomis kontroliuoti visą Baltijos jūrą ir šalia kurios Rusija nutiesė povandeninį „Nord Stresam“ dujotiekį į Vokietiją. Bijodama, kad karo atveju rusai gali pabandyti užgrobti Gotlandą, kuris šaltojo karo laikais buvo tapęs šalies priešakiniu bastionu, Švedija pradėjo jo remilitarizaciją, perkeldama tankus ir atgaivindama pakrančių artileriją.
Krymo okupacija, regis, buvo paskutinis veiksnys, nulėmęs Švedijos sprendimą keisti visą šalies gynybos politiką. Praėjusią savaitę Švedijos finansų ministras Andersas Borgas pareiškė, kad išlaidos gynybai, pastaruosius kelerius metus vis mažėjusios, bus skubiai didinamos švietimo ir socialinių išlaidų sąskaita. O vicepremjeras Janas Bjorklundas viešai pareiškė, kad Švedija turėtų svarstyti stojimo į NATO galimybę. Anksčiau tokios kalbos vyriausybės atstovams buvo tabu.
Kadangi švedų požiūris į narystę NATO, nors ir gerėjantis, vis dar nesudaro daugumos, šalyje pradėta agitacijos už stojimą į Aljansą kampanija. Kovo 9-ąją didžiausiame Švedijos bulvariniame laikraštyje „Expressen“ politikos redaktorė, viena garsiausių šalies žurnalisčių Anna Dahlberg pareiškė, kad „nėra alternatyvos narystei NATO ir joks atsakingas politikas nepajėgus paaiškinti, kodėl Švedija turėtų laikytis neutraliteto“. Tai reiškia, kad Švedijos politinis elitas jau apsisprendęs, dabar reikia įtikinti rinkėjus.
Švedijos sprendimas stoti į NATO smarkiai pakeistų jėgų balansą Baltijos jūros regione ir labai sustiprintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumą bei apginamumą, nes šiuo metu Baltijos šalys, siaura sąsmauka tarp Rusijos Kaliningrado eksklavo ir Baltarusijos atskirtos nuo Lenkijos, yra silpniausia Aljanso grandis.

Tiek ES, tiek NATO organizacijose mes esame dideli gavėjai ir maži davėjai. Ir dar ilgai tokie būsime.

Kitais metais sukaks dešimt metų, kai Lietuva yra NATO narė. Per tuos metus ir mūsų valstybė, ir kariuomenė patyrė didžiulių transformacijų, tačiau kai kurių permainų teigiamomis tikrai nepavadinsi. Tarkime, pagal gynybos išlaidas Lietuva užima priešpaskutinę vietą tarp visų NATO valstybių, mat krašto apsaugai skiria vos 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto.
Nerimą kelia ir kai kurie kiti aspektai: iki šiol mūsų kariai daug galimybių patobulėti turėdavo tarptautinėse karinėse misijose ir jose dalyvaudami netgi užsitarnavo gerą vardą, tačiau kitąmet, o ir vėliau, mūsų karių dalyvavimas tokiose misijose susitrauks iki minimumo. Taigi ir čia numatomas regresas, o ne progresas.
Kitaip tariant, kuo toliau, tuo sunkiau Lietuvai seksis įrodinėti, kad ji yra visavertė NATO narė, verta bendrų saugumo garantijų.

Diržų veržimosi tendencijos

Lietuviai vis bando pirštais rodyti, kad ir kiti per krizę mažino gynybos finansavimą, kad per 2001–2010 m. laikotarpį ES gynybos išlaidos sumažėjo nuo 251 mlrd. iki 194 mlrd. eurų., kad 2009–2011 m. darbo žemyne neteko net 160 tūkst. karių, kad net JAV karinį biudžetą mažina, o ateityje mažins tiesiog drastiškai.
Tačiau kad ir ką mes kalbėtume, puikiai suprantame esą neteisūs, ir tą įrodo mūsų kaimynų pavyzdys: pagal gynybai skiriamą BVP dalį mes atsiliekame ir nuo latvių, ir nuo lenkų, o nuo estų – net labai stipriai. Ir pagal kitus parametrus estai mums seniai nušluostė nosį. Tarkime, kiekviena NATO valstybė bando rasti savo nišą, sritį, kurioje ji būtų ypač stipri, ir estai jau rado – įkūrė NATO kibernetinio saugumo centrą. Lietuva nusprendė specializuotis energetinio saugumo srityje. Tačiau mums čia pavyko nuveikti keliolika kartų mažiau nei estams – kibernetinio saugumo srityje. Tiesą sakant, mūsų darbai labiau primena gerus norus, nei jų įgyvendinimą.
Bet mes vis tiek ieškome pasiteisinimų ir aiškiname, kad pasaulis labai greitai keičiasi, taigi keičiasi ir gynybos koncepcija. Štai NATO pristatė išmaniosios gynybos koncepciją, kurios kertiniai principai – prioritetizavimas, specializavimasis ir bendradarbiavimas. Kitaip tariant, tikimasi, kad valstybės efektyviau koordinuos tarpusavio veiksmus bei specializuosis konkrečiose srityse, taip užpildydamos vienos kitų spragas bei išvengdamos drastiško bendrų pajėgumų susilpnėjimo.
Taigi ir vėl galime teisintis, kad mes kaip tik ir specializuojamės. Esą daug pasiekėme energetinio saugumo srityje. Bet ar tikrai? Ar iš tikrųjų mes galime užpildyti kitų valstybių spragas energetinio saugumo srityje? Tiesą sakant, net savo spragų užlopyti nepajėgiame. Tad kokie mes NATO akyse? Melagiai, pažadukai ir veidmainiai.
Negana to, mes dar ir garsiausiai šaukiame apie nuolat didėjantį Rusijos pavojų. Kitaip tariant, šaukiame, piktinamės, bet viską, kas priklauso nuo mūsų, mažiname, laukdami iš kitų, – tik duokite mums visokiausius gynybinius skėčius.