Į „Veido“ klausimus atsako krašto apsaugos ministras Juozas Olekas

VEIDAS: Gal galėtumėte išvardyti, kokie yra Vyriausybės prioritetai dėl krašto gynybos politikos ir kokią pažangą pavyko pasiekti per šiuos metus?
J.O.: Šalies gynyba ir saugumas yra vienas Vyriausybės prioritetų. Visų pirma, radę labai sumažintą biudžetą, kartu su kitomis partijomis įsipareigojome nuosekliai siekti didesnio finansavimo. Rezultatai matomi jau dabar: per šiuos metus Lietuvos gynybos sistema lėšų gavo maždaug 6 proc., arba 50 mln. Lt, daugiau. Panašus augimas numatomas ir 2014 m. Tikimės, kad mums pavyks įgyvendinti tikslą ir 2016 m. biudžeto lėšų dalis, skiriama gynybai, sudarys 1 proc. BVP.
Antras svarbus tikslas – užtikrinti šalies saugumą dalyvaujant kolektyvinės gynybos sistemoje. Svarbu, kad Lietuvos kariuomenė būtų pasirengusi veikti tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse kartu su partneriais. Per beveik dešimtmetį įgijome patirties ir Europos Sąjungos, ir NATO operacijose, todėl norėtume šį skirtingų valstybių pajėgų suderinamumą bei patirtį išnaudoti ne tik operacijose, bet ir pratybose. Ką tik įvyko „Steadfast Jazz 2013“ tarptautinės pratybos, džiaugiamės, kad jose Lietuvos kariai pasirodė sėkmingai.
Kartu ypatingą dėmesį skiriame karių koviniam rengimui, darbo sąlygų gerinimui, taip pat – pilietiniam, patriotiniam jaunimo ugdymui. Šią vasarą skyrėme papildomų lėšų stovykloms, kuriose dalyvavo Šaulių sąjungos ir kitų organizacijų nariai. 2012 m. tokiose stovyklose iš viso dalyvavo apie tūkstantį jaunuolių, o šiemet šis skaičius išaugo iki trijų tūkstančių. Ateityje tam skirsime didesnį dėmesį. Be to, dėmesio skiriame ir įvairių specialybių absolventams, kurie reikalingi kariuomenės struktūrai ir galės joje dirbti.
VEIDAS: Daugelis valstybių, mažėjant finansavimui ir plečiantis grėsmių spektrui, ieško siauresnių gynybos politikos nišų, kad galėtų išnaudoti savo potencialą. Kokia yra Lietuvos kariuomenės plėtojimo vizija?
J.O.: Tikslas, žinoma, – moderni, gerai apginkluota, motyvuota ir gebanti darniai su sąjungininkais veikti kariuomenė. Iššūkių laukia daug: ir konvencinių, ir naujų, tokių kaip kibernetinės atakos. Lietuvos kariuomenė šia kryptimi žengia svarbius žingsnius: pradeda funkcionuoti naujas grėsmes identifikuojantis Energetinio saugumo centras. Antra, mūsų daliniai yra vertinami tarptautinėse operacijose, o ypač išskirčiau puikiai parengtas specialiąsias pajėgas, kurios jau pasitelkiamos kaip pavyzdys kitoms valstybėms. Trečia, stipriname dalyvavimą ir įvairiose ES operacijose. Pavyzdžiui, mūsų kariai instruktoriai apmoko Malio kariuomenę, tokio pobūdžio veikla turi būti tęsiama ir ateityje.
Tai – galimos kryptys, kuriose Lietuva yra tapusi lydere ar bent jau yra labai vertinama tarptautinės bendruomenės, todėl turėtų jas dar geriau išnaudoti: energetinis saugumas, specialiųjų pajėgų vystymas, dalijimasis patirtimi ir apmokymai.
VEIDAS: O kokių didžiausių grėsmių Lietuvai įžvelgiate ir kaip rengiamasi jas atremti?
J.O.: Suskirstyčiau jas į dvi dalis: naujosios, tokios kaip kibernetinės, informacinės atakos, energetinis saugumas, bei tradicinės, nors ir jos keičiasi dėl modernių kariavimo metodų, terorizmo grėsmės. Grėsmės turi būti atremiamos tiek mūsų, tiek bendromis Aljanso pajėgomis, nes tokie projektai, kaip priešraketinis gynybos skydas ar oro erdvės saugumas, mums neturint lietuviškų naikintuvų, tampa bendra valstybių prerogatyva. Labai svarbu, kad Lietuva, rengdama savo kariuomenę, turėtų tvirtą visuomenės palaikymą ir pasitikėjimą.
VEIDAS: Lietuva baigė aštuonerius metus trukusią misiją Afganistano Goro provincijoje, iki 2014 m. pabaigos iš šios šalies turėtų atsitraukti beveik visos sąjungininkų pajėgos. Kaip, pasibaigus šiai, neabejotinai prioritetine viso Aljanso kontekste laikytai misijai, keisis Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose?
J.O.: Tarptautinė paramos operacija Afganistane buvo svarbiausia ne tik NATO aljanso, kurį sudaro 28 valstybės, bet ir dar platesniu mastu, nes joje dalyvavo daugiau nei 50 šalių. Aktyvus Lietuvos dalyvavimas operacijoje, Goro atstatymo misijos sėkmė parodė Aljansui, kad esame visaverčiai NATO nariai, gebantys imtis atsakomybės bei įveikti iššūkius. Pasibaigus Goro misijai mus jau pasiekia žinios, kad provincija išlieka stabili, o tai – įvertinimas ne tik Lietuvos pajėgų veikimo karinėje operacijoje, bet ir pagalbos rengiant vietinius dalinius, kurie perima atsakomybę už saugumą.
Šiuo metu vyksta derybos su Afganistano vadovybe dėl ateities po 2014 m. Vienas aspektų – tęsti mokymo misiją, per kurią Lietuvos instruktoriai galėtų dalytis patirtimi su vietos pajėgomis. Tai būtų mokomoji, ne karinė misija.
Yra ir kitų tarptautinių operacijų: Kosove, kur štabuose dirba Lietuvos karininkai, ES operacijos, tokios kaip ATALANTA ir Malio mokomoji. Galbūt ateityje atsiras Jungtinių Tautų misijų, kuriose mes daug patirties neturime, bet galime jos įgyti aktyviai bendradarbiaudami su Šiaurės šalimis. Vienas būdų išlaikyti pasirengimą – tarptautinės pratybos, todėl jos išliks labai svarbia kariuomenės veiklos dalimi.
VEIDAS: nemažai kalbėta apie oro policijos misiją, kuri šiuo metu vykdoma Šiauliuose, mat Estija išreiškė pageidavimą rotuoti pajėgų buvimo vietą. Ką apie tai manote?
J.O.: Mūsų noras – kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvė nebūtų daloma. Kol kas operacija vyksta sėkmingai: sumažėjo sienos pažeidimų, sukurta patraukli Šiaulių oro bazė, į kurią investuojame nemažai lėšų. Atvykstančios pajėgos ir pilotai yra patenkinti tuo, ką esame sukūrę, todėl nematome prasmės kažką keisti, tai neduotų pridėtinės vertės. Kalbamės su Estijos pareigūnais, kurie yra išreiškę norą prie to prisidėti, tačiau siekiame ne draskyti tai, kas jau sukurta, o ieškoti naujų galimybių bei kitokių projektų. Metų pabaigoje veikiausiai susitiksime ministrų lygiu ir dar sykį tai aptarsime.

Lapkričio 23 – ąją, šeštadienį Kaune minint Lietuvos kariuomenės 95-ąsias metines floristai Antanas Mažonas ir Rita Bagdzevičiūtė kariams įteikė neįprastą dovaną – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje (Sobore) sukūrė Gediminaičių stulpus simbolizuojančią gėlių kompoziciją.
Ja galėjo pasigėrėti visi, pirmąją savaitgalio dieną atėję į specialiai šventės proga vykusias Šv. Mišias.
„Lietuva turi didingą istoriją, o Gediminaičių stulpai – vienas jos simbolių, manau, itin tinkantis Lietuvos kariuomenės dienos proga“, – sakė A. Mažonas.
Floristikos salono „AntRibos“ meistrai teigė, kad daugeliui idėjų perteikti itin tinka augalų kalba. Gvazdikai, tulpės, rožės, rykštelės, dekoratyviniai kopūstėliai – visa tai buvo panaudota kuriant Gedimino stulpus.
Kompozicija „įkurdinta“ Lietuvos žemėlapio formos instaliacijoje, apjuostoje valstybine vėliava bei žvakelėmis.
A.Mažono teigimu, žydintys Gediminaičių stulpai kauniečių akis džiugins mažiausiai kelias savaites.
Lietuvos kariuomenės dienos proga šeštadienį po Šv. Mišių kariai žygiavo į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, kur surengta ginkluotės ekspozicija. Taip pat dalyvavo šventėje Čečėnijos aikštėje. Tradiciškai iškilmingiausia renginio dalis vyks Karininkų ramovėje, kur kviestiniams svečiams bus surengtas koncertas ir vaišės.

Kitais metais (lygiai po penkių mėnesių) sukaks dešimt matų, kai Lietuva tapo NATO nare. Pabrėžiama, kad ši organizacija mums užtikrino mūsų dar nepatirtą maksimalų saugumą.

Tačiau kai kurių kaimyninių valstybių požiūris į mus ir elgesys keičiasi lėčiau, nei mes norėtume, todėl net ir dabar tik 17,4 proc. mūsų šalies gyventojų jaučiasi visiškai saugūs. O štai du trečdaliai apklaustųjų saugūs jaučiasi tik iš dalies, dar 12,8 proc. apskritai jaučiasi nesaugūs. Šią informaciją sužinome iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos rezultatų.
Kartu domėjomės ir kaip respondentai vertina šiandieninę Lietuvos kariuomenę. Paaiškėjo, kad maždaug pusė apklaustųjų mūsų kariuomenę vertina teigiamai, daugiau nei trečdalis – neutraliai, o vertinančių neigiamai nėra daug – 11 proc.

Ar šiuo metu jaučiatės saugus ir ar, jūsų nuomone, Lietuva šiuo metu yra saugi nuo išorinių grėsmių? (proc.)

Iš dalies: dabartiniame pasaulyje niekas negali jaustis visiškai saugus    68,8
Taip, Lietuva saugi ir aš saugus    17,4
Ne, nesaugi ir aš nesaugus    12,8
Nežinau / neturiu nuomonės    1

Kaip jūs vertinate šiandieninę Lietuvos kariuomenę? (proc.)

Teigiamai    49,2
Neutraliai    36,4
Neigiamai    11
Nežinau / neturiu nuomonės    3,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugsėjo 23–25 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Nuolatiniais grasinimais ir karinėmis provokacijomis Rusija veikiau pastūmės Suomiją ir Švediją įstoti į NATO, nei atgrasins nuo narystės.

Neseniai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pasišaipė: „Norėčiau paprašyti mūsų draugų Rusijoje grasinti mums branduoliniu smūgiu ne dažniau nei kartą per tris mėnesius.“ Dabar panašiai galėtų sakyti ir Suomijos politikai, prašydami Rusijos grasinti jiems liūdnomis  įstojimo į NATO pasekmėmis ne dažniau nei dukart per metus. Tik, priešingai nei Lenkijai, toks suomių prašymas būtų ne hiperbolė, o faktas.
Praėjusią savaitę Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, Kirkenese susitikęs su kolegomis Norvegijos premjeru Jensu Stoltenbergu, Suomijos premjeru Jyrki Katainenu ir Švedijos užsienio reikalų ministru Carlu Bildtu, rado dar vieną progą pagrūmoti Suomijai ir Švedijai, jeigu šios nutartų siekti narystės Šiaurės Atlanto aljanse: „Tai, žinoma, jūsų reikalas, bet mums NATO – tai organizacija, turinti karinių pajėgumų, kurie, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, gali būti panaudoti prieš mūsų valstybę. Mūsų požiūriu, nauji NATO nariai pakeistų jėgų balansą ir mes būtume priversti į tai reaguoti.“ Akivaizdžiai nustebusio J.Stoltenbergo pastaba, kad ilgametė Norvegijos narystė NATO niekaip nesutrukdė plėtoti gerų santykių su Rusija, liko be D.Medvedevo atsako.
Kitaip ir būti negalėjo, nes iš pradžių Suomijos, o dabar ir Švedijos gąsdinimas liūdnomis pasekmėmis, jei šios įstotų į NATO, jau greitai metai, kaip tapo oficialia Rusijos politika Šiaurės kaimynių adresu. Kovo viduryje prezidentas Vladimiras Putinas, susitikęs su Rusijos karinės istorijos bendruomenės veikėjais, netikėtai ėmė teisinti 1939 m. Sovietų Sąjungos agresiją prieš Suomiją. Pasak jo, tai buvo ne kokia agresija, bet klaidos, kurią 1917-aisiais padarė bolševikai, sutarę su suomiais nubrėžti sieną vos 20 km nuo to meto sostinės Sankt Peterburgo, atitaisymas. O Suomija karo metu, nepaisant pradinės sėkmės, „pajutusi visą Rusijos, tuo metu Sovietų Sąjungos, karinę galią.“
Kad šis V.Putino pareiškimas – ne atsitiktinis nusišnekėjimas, taikantis prie susirinkusios šovinistinės publikos skonio, bet sąmoninga nedraugiška Kremliaus politika Suomijos atžvilgiu, liudija “WikiLeaks” atskleisti dokumentai apie 2000 m. vykusį jo ir tuometės Suomijos prezidentės Tarjos Halonen susitikimą. Tuomet, kaip rodo norvegų žurnalistų gauti “WikiLeaks” duomenys, V.Putinas pasakęs, kad Josifas Stalinas, 1939-ųjų žiemą nutaręs užpulti Suomiją, padaręs klaidą. „Rusija turėjo užtektinai žemių ir jai nereikėjo savęs ginti“, – tuomet sakė V.Putinas, kartu pridurdamas, kad to, kas įvyko, nebesugrąžinsi ir Rusijos bei Suomijos sienos nebeįmanoma pakeisti. Bet T.Halonen buvo žinoma Suomijos narystės NATO priešininkė, o V.Putinas – ką tik paskirtas ir dar galios neįgijęs Rusijos prezidentas, tad jis kalbėjo taip, kad įtiktų kaimyninės šalies vadovei.
Per prabėgusius metus padėtis Šiaurėje pasikeitė – dėl dešimtmetį kilusių naftos ir dujų kainų Rusija įgijo pasitikėjimo savimi, surengė agresiją prieš Gruziją 2008-ųjų rudenį ir šiuo metu leidžia dešimtis milijardų naujai ginkluotei pirkti. Savo ruožtu Šiaurės šalys, pirmiausia Suomija ir Švedija, susirūpino savo gynyba ir ėmė sparčiai ginkluotis, tarsi numatytų, kad po dešimties ar penkiolikos metų joms gali tekti kariauti. Kadangi pavieniui prieš Rusiją atsilaikyti būtų sunku, tiek Stokholmas, tiek Helsinkis vis atviriau dairosi į NATO.
Pastarasis D.Medvedevo grasinimas akivaizdžiai susijęs su prieš porą savaičių nuskambėjusiu Suomijos vyriausybės vadovo J.Kataineno pareiškimu, jog atėjęs laikas rimtai aptarti visas teigiamas ir neigiamas narystės NATO puses, o po to surengti referendumą, nori suomiai netolimoje ateityje tapti Aljanso nariais ar ne. Suomijos premjeras pabrėžė, kad šalis ir šiaip glaudžiai bendradarbiauja su NATO, o referendumas būtų rengiamas, jei narystei Aljanse pritartų Suomijos vyriausybė, parlamentas ir prezidentas.
Pasak J.Kataineno, didelę įtaką Suomijos apsisprendimui turėtų Švedijos sprendimas dėl narystės NATO, nes abiem šalims būtų geriausia laikytis vienos gynybos politikos. Įdomu tai, kad mintį apie referendumą J.Katainenas atvirai pasiskolino iš D.Medvedevo, kuris pernai lapkritį susitikęs su juo ėmė aiškinti, esą tokius svarbius klausimus, kaip narystė NATO, derėtų spręsti ne Suomijos politikams, o visai tautai. Matyt, Kremliuje manyta, kad suomių politikai, kuriems bet kokios viešos kalbos apie narystę NATO dar visai neseniai buvo visiškas tabu, neišdrįs viešai apie tai prabilti. Suomiai neišsigando, o rusai, akivaizdžiai nesuvokiantys jų mentaliteto, šoko gąsdinti dar labiau.
Grasinimų seriją Suomijai Kremlius pradėjo pernai vasarą, kai Helsinkyje viešėjęs Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas atvirai pagrasino Suomijai nedrįsti galvoti apie bendradarbiavimą su NATO, nes Suomija, kaip ir Baltijos valstybės, Maskvos požiūriu, turi priklausyti Rusijos karinės įtakos zonai. Iš karto po šio generolo N.Makarovo pareiškimo surengta dienraščio “Ilta-Sanomat” apklausa parodė, kad narystės NATO šalininkų Suomijoje padaugėjo iki 20 proc., o prastai narystę Aljanse vertinančiųjų sumažėjo 10 proc.
Po kelių savaičių Kremliaus grasinimai Suomijai buvo pakartoti aukščiausiu lygiu: birželio pabaigoje susitikęs su naujai išrinktu Suomijos prezidentu Sauli Niinisto V.Putinas pareiškė, kad Rusija būtinai imsis griežtų atsakomųjų priemonių, jeigu Suomija nusipirks naujų raketinių sistemų, o jos narystė NATO taps grėsme Rusijos suverenumui. Suomija raketų, savaime suprantama, nusipirko, o 2012-ųjų pabaigoje darytos apklausos rodo, kad palankiai ar neutraliai narystę NATO vertinančių suomių tik vos mažiau nei siekiančių išsaugoti šalies neutralumą ar manančių, kad narystė Aljanse sumažintų saugumą.
Panašiai požiūris į narystę NATO kinta ir Švedijoje, kuri pastaruoju metu tapo nuolatinių Rusijos karinių provokacijų taikiniu (kaip praėjusią savaitę „European Voice“ rašė „The Economist“ užsienio redaktorius Edwardas Lucasas, neseniai Stokholme vykusioje konferencijoje apie Baltijos jūros saugumą kalbėta, kad po plačiai nuskambėjusio Rusijos bombonešių išpuolio per Velykas buvo dar vienas, per kurį rusų lėktuvai bandė nuslopinti švedų radarų Gotlando saloje darbą).
Šių metų sausį darytos apklausos rodė, kad besipriešinančių narystei Aljanse švedų per metus sumažėjo nuo 50 iki 32 proc., o už stojimą į NATO pasisakė 30 proc. švedų. Gegužės 14-ąją, taigi jau po Velykų aliarmo, daryta apklausa parodė, kad narystės NATO šalininkų Švedijoje šoktelėjo iki 32 proc., o narystei prieštaraujančiųjų teliko 25 proc., arba vienas Rusijos bombonešių skrydis išblaivino iš karto beveik 10 proc. švedų.

Kuo labiau Rusija grasina Suomijai ir Švedijai liūdnomis pasekmėmis, jei šios įstos į NATO, tuo sparčiau šiose Šiaurės valstybėse daugėja narystės Aljanse šalininkų.

Kylančios Rusijos grėsmės akivaizdoje Švedija ir Suomija svarsto, ar joms nevertėtų įstoti į NATO, taip sukuriant bendrą Skandinavijos ir Baltijos gynybinę erdvę, kurios neatsiejama dalis būtų ir Lietuva.

Pastarojo pusmečio įvykiai visiškai sugriovė ligšiolinį ramų ir saugų neutralios Švedijos gyvenimą. Jau du amžius su niekuo nekariavusi, šaltojo karo įtampas pamiršusi didžiausia Skandinavijos valstybė per pastarąjį dešimtmetį sumažino savo kariuomenę beveik keturis kartus – nuo 55 iki 15 tūkst. karių, o gynybos išlaidas – nuo 7,1 iki 5,9 mlrd. JAV dolerių. Sovietinė grėsmė, šaltojo karo pradžioje kainavusi Švedijai ne vieną karo lakūno gyvybę, o vėliau – daug nervų ir įtampos, po fiordus gainiojantis povandeninius laivus, atrodė, pražuvo kartu su Sovietų Sąjunga – visiems laikams. Be to, švedai dar nuo šaltojo karo laikų buvo linkę tikėti, kad, jei kas, NATO ateis į pagalbą, nes Švedijos puolimas būtų buvęs tolygus viso NATO šiaurės flango puolimui. Netgi Švedijos oro uostų kilimo ir leidimosi takai buvo tiesiami pagal NATO reikalavimus, kad prireikus būtų galima priimti paramą.
Pastarąjį dešimtmetį Švedija, be NATO, labai daug vilčių siejo su vis intensyvėjančiu penkių Šiaurės šalių kariniu bendradarbiavimu pagal NORDEFCO iniciatyvą, nors vadinamasis Stoltenbergo planas, 2009-aisiais pasiūlęs sukurti kažką panašaus į Šiaurės šalių karinį bloką, visų galimų dalyvių buvo draugiškai atmestas. Nepaisant to, bendros tiek NATP priklausančių Danijos ir Norvegijos, tiek neutralių Suomijos ir Švedijos aviacijos pratybos vyko nuolat, veikė bendra karinių transporto lėktuvų grupė. Tad Švedija jautėsi saugi kaip niekada, nors po 2008 m. rugpjūčio Rusijos agresijos Gruzijoje ir buvo šiek tiek sunerimusi.

Švedija atsibudo beginklė

Perkūnas iš giedro dangaus trenkė 2012-ųjų lapkritį, kai viešėdamas Švedijoje NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pareiškė, kad „Aljanas nėra atsakingas už šalių, kurios nėra jo narės, saugumą“. Jau iš ko ko, bet iš kaimyno dano tokio pareiškimo švedai nesitikėjo.
Po mėnesio jau Švedijos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Sverkeris Goransonas pareiškė, kad netgi riboto karinio Rusijos užpuolimo atveju Švedija savarankiškai gebėtų kautis ne ilgiau kaip savaitę, o vėliau turėtų prašytis bet kokios paramos iš šalies. „Iš ES karinės paramos mes nesitikime, nes tai nėra karinis aljansas, – sakė generolas. – Tačiau 2011 m. NATO vadovaujamų pratybų metu Švedija pasiuntė beveik visus savo kovos lėktuvus gelbėti pagal pratybų scenarijų priešo užpultos Norvegijos, tad tikimės iš jos sulaukti tokio paties solidarumo, jeigu būtų užpulta Švedija. Daug tikiuosi iš Šiaurės šalių karinio bendradarbiavimo. Nors mes neturime su jomis jokios karinės sutarties, tačiau vis dėlto esame sąjungininkai.“
Netrukus paaiškėjo, kad Švedijos kariuomenės vadas žiauriai klydo. 2013 m. vasarį Norvegijos gynybos ministrė Anne Grete Strom-Erichsen tokiu pačiu, jokių skandinaviškų sentimentų neturinčiu tonu, kaip keliais mėnesiais anksčiau NATO generalinis sekretorius, pareiškė, jog „mažai tikėtina, kad karinio konflikto atveju Švedija galėtų sulaukti Norvegijos karinės paramos“, nes Norvegija neturi daug karinių pajėgumų, tad pirmiausia turėtų rūpintis savo teritorine gynyba, be to, karinių įsipareigojimų ji turi tik NATO priklausančioms valstybėms. Savo trigrašį įkišo ir Lietuva, krašto apsaugos viceministro Marijaus Veličkos lūpomis paragindama: „Švedijai būtų neblogai tapti NATO nare. Žinia, Aljansas gina tik savo narius.“

Danai ir norvegai atsiribojo

Švedija pasijuto išduota tiek brolių skandinavų, tiek NATO. Iš pradžių, po skandalingojo generolo S.Goransono interviu, buvo manančiųjų, kad kariškiai blefuoja, siekdami išvengti dar vieno karinių išlaidų mažinimo. Tačiau generolą parėmė Švedijos karališkoji karo akademija, nurodydama, kad mechanizuoti daliniai pajėgtų kovoti vos kelias dienas. Kovo mėnesį diskusija dėl Švedijos gynybos ateities įsiliepsnojo ne juokais. Kaip pastebi Lenkijos Rytų tyrimų instituto ekspertė Justyna Gotkowska, „diskusijos įkarštį geriausiai iliustruoja pagrindinių Švedijos dienraščių antraštės, kurių viena, pasirodžiusi liberalios pakraipos leidinyje „Expressen“, skelbė: „Švedijai reikia karinio perversmo“.
Nors siūlymų, kaip ateityje reikėtų užtikrinti Švedijos gynybą, esama nemažai, vis dėlto aiškiai išsiskiria dvi pagrindinės linijos: tęsti neutralumo politiką, kartu smarkiai didinant išlaidas gynybai ir grįžtant prie visuotinės šauktinių armijos, nes nedideli profesionalų daliniai, labiau skirti tarptautinėms misijoms, nėra pakankami krašto gynybai; Atsisakyti neutraliteto ir stoti į NATO, kuri veikiausiai mielai priimtų tegu šiuo metu apsileidusią, tačiau vis dėlto moderniai ginkluotą, tvirta nacionaline ekonomika paremtą Švedijos kariuomenę.
Bet tam reikia rimtos diskusijos visuomenėje, nes neutralumo politika per du amžius tapo neatsiejama švedų nacionalinio identiteto dalimi. Kita vertus, kaip pastebi leidinys „NATO Rewiew“, kai 2011-aisiais Aljansas paprašė Švedijos paremti operaciją Libijoje, Riksdagas be didelių diskusijų pritarė karo aviacijos siuntimui 240 balsų už, 15 prieš ir aštuoniems parlamentarams susilaikius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Septintoje iš šešiolikos Vyriausybių dirbsiantis politikas rengiasi keisti nemažai savo pirmtakės R.Juknevičienės padarytų sprendimų.

Aukščiausi postai labai arti, bet nepasiekti
57-erių Juozas Olekas – paradoksalus politikas. Viena vertus, jo karjeros galėtų pavydėti dauguma varžovų: talentingas mikrochirurgas, 1988-aisiais nuėjęs kartu su Sąjūdžiu, iš karto šoktelėjo į valstybinį olimpą ir ilgam įsitvirtino tarp tų kelių dešimčių politikų, kurie priiminėja valstybės gyvenimą lemiančius sprendimus.
Kita vertus, J.Olekui per visą buvimo politikoje laiką nė karto nepavyko užlipti ant aukščiausios pakopos. Jis visados būdavo minimas ir tarp kandidatų į partijos pirmininkus, ir tarp kandidatų į ministrus pirmininkus, teko girdėti jo pavardę ir tarp partijos kandidatų į valstybės vadovo postą, nors buvo aišku, kad tai būtų labiau principinis dalyvavimas, bet ne reali kova. Tačiau vienas dalykas būti minimam tarp kandidatų, kitas – kandidatuoti ir dar kitas – laimėti.
Jo biografija – ideali politikui. Sibire gimęs tremtinių vaikas, po grįžimo į Lietuvą augęs tautiškumo bastionu dar nuo XIX a. esančioje Suvalkijoje, vien savo gabumais mokslui ir darbštumu prasimušęs į žmones ir ne bet kur, o vienoje labiausiai gerbiamų sričių – medicinoje. Vos persiritęs per trisdešimtmetį – jau Vilniaus universiteto Mikrochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, mokslų daktaras, 1988-aisiais – Valstybinės premijos laureatas. Tų pačių metų rudenį su atgimimo banga pasuka į politiką, išrenkamas Sąjūdžio Seimo nariu, kaip Sąjūdžio iškeltas kandidatas laimi rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Įstoja į tuo metu atkurtą Socialdemokratų partiją.
Po dvejų metų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tampa pirmosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministru. Bet 1992-ųjų pabaigoje, rinkimus laimėjus Algirdo Brazausko LDDP, atsisako siūlymų likti dirbti valstybiniame poste ir grįžta į mediciną. Daro unikalias operacijas, po dvejų metų – jis jau prestižinės universitetinės „Žalgirio“ ligoninės vyr. gydytojas, vienas garsiausių šalies chirurgų, įvairiausių šalies ir tarptautinių medikų organizacijų narys ir vadovas. Geresnę profesinę karjerą sunku ir įsivaizduoti, perspektyvos, tiek profesinės, tiek finansinės, pačios šviesiausios.
Vis dėlto 1996-aisiais J.Olekas iš esmės baigia gydytojo karjerą ir vėl grįžta į politiką. Sėkmingai. Nors tai buvo visuotinio balsavimo už konservatorius metai, savojoje Suvalkijos apygardoje (kurioje laimėjo rinkimus ir dabar) J.Olekas įveikia konservatorių kandidatą, ateina į Seimą kaip socialdemokratų atstovas ir nuo tol aukštosios politikos nebepalieka. Jis – penkta kadencija paeiliui Seimo narys, sveikatos apsaugos ministras penkiose Vyriausybėse, krašto apsaugos ministru tapo antrąkart.

Kai reikia rizikuoti, sėda skaičiuoti
Partijoje jis taip pat buvo labai arti aukščiausio posto, bet jo taip ir nepasiekė. Viena vertus, nuo pat 1999-ųjų jis – su nedidele pertrauka vienas aukščiausios vadovybės narių pirma „grynoje“, arba, kaip ją dar vadina, tikrųjų socialdemokratų, partijoje, o vėliau, šiai įsiliejus į LDDP, ir naujoje, jungtinėje partijoje. Kita vertus, visi bandymai palypėti aukščiau baigdavosi nesėkme: iš pradžių trukdė socdemų patriarcho Aloyzo Sakalo autoritetas ir Vytenio Andriukaičio energija, vėliau – A.Brazausko autoritetas, su kuriuo apskritai niekas nedrįsdavo varžytis.
Prieš trejetą metų, kai pagaliau pasitraukus A.Brazauskui ir galutinai susikompromitavus Gediminui Kirkilui socialdemokratų vadovybėje įvyko ilgai lauktas perversmas, J.Olekas nebedrįso kandidatuoti. Regis, šis apsisprendimas  buvo viena rimčiausių J.Oleko politinių klaidų. Artėjant partijos pirmininko rinkimams tiek A.Butkevičius, tiek J.Olekas, tiek visi jų rėmėjai buvo įsitikinę, kad šansų laimėti neturi jokių. Vis dėlto bičiuliams pavyko prikalbinti A.Butkevičių kandidatuoti. O slaptas balsavimas davė netikėtą rezultatą – A.Butkevičius su trenksmu laimėjo. Tad jeigu J.Olekas tuomet būtų surizikavęs, tikimybė, kad šiandien jis būtų socialdemokratų lyderis, būtų labai didelė. Bet jis vėl liko antras.
Kodėl taip atsitiko? „Sunku pasakyti. Juozas apskritai keistokas politikas. Jis vienu metu tarsi ir yra, ir tarsi jo nesimato, – sakė vienas senųjų socialdemokratų. – Gal tam tikros charizmos jam trūksta? Nors kas iš Lietuvos politikų po to, kai pasitraukė Brazauskas, gali pasigirti jos turintis? Juozui veikiau trūksta politinės drąsos, jis pernelyg viską skaičiuoja, tarsi norėtų šimtaprocentinės sėkmės garantijų, lemiamu momentu nesiryžta eiti iki galo.“
Tiesa, J.Olekas yra bandęs mesti iššūkį netgi pačiam A.Brazauskui. 2005-ųjų pavasarį, kai vienas buvo neginčytiną autoritetą valstybėje ir partijoje turintis Vyriausybės vadovas, o kitas – Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas, J.Olekas suorganizavo balsavimą dėl Vyriausybės pasiūlytos mokesčių reformos projekto. Frakcija premjero siūlymams nepritarė, nes šie buvo neva nepakankamai socialdemokratiniai. Tai buvo J.Oleko paraiška dalyvauti tuo metu artėjusiuose partijos pirmininko rinkimuose.
Tačiau netrukus socdemai susitaikė ir J.Olekas surengęs spaudos konferenciją pareiškė: jei A.Brazauskas nuspręs vėl kandidatuoti į partijos vadovus, su juo niekas nesivaržys. Socdemus tuomet suvienijo baimė, nes jų tuometis koalicijos partneris Viktoras Uspaskichas sėkmingai augino savo ir savo partijos populiarumą, o Darbo partija taikė į tą patį rinkėją, kaip ir jie. Jeigu „senieji“ socdemai ir ypač J.Olekas tuomet būtų numatę, kad netrukus V.Uspaskichas turės bėgti į Maskvą, iš kurios grįš 2007-aisiais su antrankiais, gal viskas būtų pakrypę kitaip. Bet J.Olekas ir tuomet nesurizikavo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Verso žinių nuotr.

Krašto apsauga neturėtų būti politinių ginčų objektas, į ją reikia žiūrėti plačiau, ne vien kaip į pasirengimą ginti valstybę ginklu. Valstybės ūkio būklė ir diplomatiniai ryšiai su kitomis valstybėmis taip pat turi labai svarbų vaidmenį. Juk, tarkime, energetinė priklausomybė nuo vieno tiekimo šaltinio yra ne tik ypač nepalanki valstybės ūkio plėtrai, bet ir kelia didelį nerimą krašto apsaugai.
Pavyzdžiui, neatidavusi “Mažeikių naftos” į Rusijos rankas ir pasistačiusi terminalą priimti naftą iš laisvos rinkos, Lietuva labai daug išlošė ne vien finansiniu požiūriu. O netolimoje ateityje daug naudos Lietuvai suteiks būsimasis suskystintų dujų terminalas, ir toji nauda – vėlgi daugialypė.
Suprasdama grėsmių mastą kadaise Lietuva pasirinko tinkamiausią apsaugos priemonę ir tapo Europos Sąjungos bei NATO nare su teisiniais, moraliniais įsipareigojimais, numatančiais, kad valstybės narės sukurtų gynybinius pajėgumus, proporcingus valstybės resursams ir tinkamus valstybės apsaugai.
Priminsiu, kad Lietuva, kaip ir kitos NATO valstybės, 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) įsipareigojo skirti gynybos pajėgumų kūrimui ir išlaikymui. Deja, šio pažado Lietuva jau daug metų nesilaiko, taip parodydama, kad proporcingai prisidėti prie karinių pajėgumų išlaikymo yra kitų reikalas. Iš visų  NATO valstybių Lietuva krašto apsaugai skiria mažiausią finansavimą – šiemet tik 0,79 proc. BVP. Priminsiu, kad dauguma valstybių stengiasi bent jau nenusileisti žemiau nei 1,4 proc. BVP, nors jos ir taip nuo seno šiuolaikine ginkluote apsirūpinusios nepalyginti geriau nei Lietuva.
Kalbant atvirai, Lietuvoje kiek daugiau į šiuolaikines karines technologijas investuota tik 1998–2000 m., kai buvo įsigyta modernios prieštankinės ir taktinės priešlėktuvinės ginkluotės.
Deja, Lietuvai tapus NATO nare prasidėjo gudravimai, labai naiviai tikintis, kad jeigu mes gerai pasirodysime NATO vykdomose operacijose (pavyzdžiui, Irake ar Afganistane), tai “NATO mus apgins”, taip kitiems primetant atsakomybę ginti mūsų kraštą. Kartu vyko ir Lietuvos gynybai nelabai naudingos technikos pirkimas, bandant jį pateisinti tuo, kad tai reikalinga tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti. Vienas pavyzdžių – šarvuoti SISU logistikos sunkvežimiai, kuriems reikėjo itin daug lėšų, bet jie yra neekonomiški ir nereikalingi valstybės gynybai.
Tokie neatsakingi veiksmai ne tik silpnina NATO, bet ir kelia pavojų, kad agresijos metu nelabai kas norės siųsti savo karių guldyti galvos už šalį, kuri gudrauja ir yra nepasirengusi gintis pati.
Paminėsiu ir dar vieną svarbią aplinkybę: 2008 m., nesant politinės valios rengti Lietuvos jaunimą organizuotam rezervui, prieš Seimo rinkimus buvo atsisakyta šauktinių, net nenumatant, kas juos pakeis. Taigi atsisakant šauktinės kariuomenės buvo sustabdytas karių rengimas mobilizaciniam rezervui. O tai labai neigiamai atsilieps po keliolikos metų, kai mobilizacijai trūks parengtų, jaunų ir fiziškai stiprių karių.

Ar turime ryžto ginti savo kraštą?

Yra sakoma, kad geriausias būdas išvengti karo – būti jam pasirengus. Maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas savo memuaruose atskleidžia, kad Suomija galėjo išvengti Žiemos karo, tačiau buvo jam nepasirengusi, nes „tikėjo pažadais ir nepagrįstomis svajonėmis“. Tas nepasirengimas Suomijai kainavo daug žmonių gyvybių ir dalies teritorijos praradimą. Visą kraštą nuo okupacijos išgelbėjo tik nepalaužiama suomių dvasia.
Todėl ir šiais laikais Lietuvos valdžios veiksmai neturėtų kelti jokių abejonių, kad savo kraštą ginsime visomis jėgomis. Toks ryžtas pasitvirtino Suomijos atveju, pasitvirtins ir Lietuvos. Kita vertus, ryžtui parodyti neužtenka gražių, skambių frazių, partinių susitarimų, pažadų bei ketinimų – reikia ir konkrečių veiksmų su akivaizdžiais karinių pajėgų stiprinimo rezultatais.
Tam reikėtų atsisakyti kelių dabar populiarių lozungų.
Pirmasis: „NATO mus apgins.“ Taip, kol kas. Bet esama įvairių galimų scenarijų: tarkime, kad po 20–30 metų NATO iširs arba kas nors prieš mus įvykdys žaibišką užpuolimą nedidelėmis desantinėmis pajėgomis. Tokius scenarijus mes turime įvertinti ir jiems pasirengti.
Pavyzdžiui, jeigu NATO iširtų, mes turėtume būti pasirengę rasti kitų sąjungininkų. O jeigu įvyktų žaibiškas užpuolimas, mes turėtume turėti pakankamai pajėgų priešą atlaikyti iki to momento, kol NATO oro pajėgos padės jį sunaikinti. Didelių pajėgų žaibiškas užpuolimas mažai tikėtinas, nes šiuolaikinės žvalgybos technologijos tai leistų pastebėti prieš keletą mėnesių.
Antrasis lozungas: “Mums nereikia didelės kariuomenės, mums reikia mažos, bet geros (kokybiškos) kariuomenės.” Esu ne kartą sakęs, kad statant tiltą nesvarbu, kokios kokybės medžiagos bus naudojamos: jeigu kitos upės kranto nepasieks, tai nebus tiltas. Todėl Lietuvai reikia tokios kariuomenės, kuri atremtų galimas grėsmes (žinoma, su sąjungininkų parama).
Trečias lozungas: „Kas mus puls šiais laikais?“ Iš tiesų pasaulis keičiasi labai sparčiai ir priežasčių konfliktams kilti ne mažėja, o daugėja.
Ketvirtas lozungas: „Jeigu mus kas puls, tai okupuos per porą valandų.“ Iš tiesų tai mitas. Mūsų neokupuos nei per porą valandų, nei per porą savaičių, nei per porą mėnesių. Tiesiog niekada, jeigu turėsime ryžto savo kraštą ginti ir būsime NATO sudėtyje. Paprastai problema būna ne finansai, ne resursai, o tik ryžto stoka.
Blogai, jog dažnas politikas galvoja tik apie ketverius savo kadencijos metus ir kaip įtikti piliečiams, kad išrinktų dar ketveriems. Tik retas Lietuvos politikas puoselėja valstybės tęstinumo viziją ir jaučia atsakomybę prieš rinkėjams bei ateinančioms kartoms.
Iš tiesų mūsų valdžios vyrai ir moterys turėtų duoti atsakymą: ar Lietuva bus pajėgi apginti savo kraštą ne tik per šią ar kitą Seimo kadenciją, bet ir po 20–50 metų? Dabar kariuomenei skiriamas finansavimas, dabar daromos investicijos lems, kokie rezultatai bus po dešimtmečių. Juk parengti bataliono vadą trunka apie 14 metų, brigados vadą – apie 18 metų. Jiems parengti reikalingi būriai, kuopos, batalionai, brigados ir jų sudėtyje bent po 70 proc. karių, kuriuos reikia parengti. Taip pat reikia šaudmenų, degalų, ginkluotės ir infrastruktūros. O turėdami lėšų tik algoms išmokėti ir pustuštėms kareivinėms išlaikyti, nei vadų, nei kareivių tinkamai neparengsime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Priešingai nei dauguma Europos ir NATO valstybių, Šiaurės šalys Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija, nepaisydamos jas irgi palietusios ekonominės krizės, pastaruosius ketverius metus nuosekliai didina išlaidas gynybai, pirkdamos vis naujesnius ir galingesnius ginklus, nes tiesiogiai jaučia kylančią Rusijos karinę grėsmę.

Pastaruoju metu tikriausiai nebūna mėnesio, kad Šiaurės šalių žiniasklaidoje nepasirodytų žinių apie kylančią Rusijos karinę grėsmę bei poreikius bendrai rengtis atremti ją ginklu. Žinant bendrą skandinavų santūrumą ir ypač santūrumą Rusijos atžvilgiu, tai jau vertintina kaip viešas pavojaus būgnų mušimas. Savo ruožtu ir Rusija, matydama vis didėjantį Šiaurės šalių karinį bendradarbiavimą bei pasirengimą priešintis jėga, ima atvirai grasinti Šiaurės valstybėms.

Rusija grasina Suomijai

Birželio pradžioje Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas atvirai pagrasino Suomijai nedrįsti galvoti apie bendradarbiavimą su NATO, nes Suomija, kaip ir Baltijos valstybės, Maskvos požiūriu, turi priklausyti Rusijos karinės įtakos zonai. „Rusijos karinis bendradarbiavimas su NATO plėtojasi gerai ir duoda naudos abiem pusėms, – per susitikimą su Suomijos kariškiais ir gynybos ekspertais dėstė Rusijos generolas. – Ir priešingai – Suomijos karinis bendradarbiavimas su NATO kelia grėsmę Rusijos saugumui, tad Suomija neturi net galvoti apie narystę Aljanse: jai reikia stiprinti karinį bendradarbiavimą su Rusija.“
Vis dėlto Suomijos kariškius ir saugumo specialistus labiausiai nustebino ne šie, gana įprasti, Rusijos generalinio štabo viršininko grasinimai, ne bandymai drausti Suomijos karinėms pajėgoms rengti pratybas rytinėje šalies dalyje kartu su Švedijos bei Norvegijos pajėgomis ir net ne kaltinimai, kad „remiamos Gruzijos revanšistų pastangos atsiimti Pietų Osetiją ir Abchaziją“. Pasak žymaus Suomijos gynybos eksperto, Tarptautinių santykių instituto darbuotojo Charly Saloniaus-Pasternako, jam ir kitiems susitikimo dalyviams net žandikaulis atvipo, kai generolas N.Makarovas it niekur nieko parodė Europos priešraketinės gynybos žemėlapį, kuriame Vakarų Europa priskirta NATO gynybos zonai, o Rytų Europa, įskaitant ES priklausančias Baltijos šalis ir Suomiją, – Rusijos gynybos zonai. Tai suomiams iš karto priminė Molotovo-Ribbentropo paktą, kuriame Vokietija ir Sovietų Sąjunga lygiai taip pat buvo pasidalijusios įtakos sferas Europoje.
Čia verta priminti, kad apie karinės įtakos sferų pasidalijimą Europoje, kuriant priešraketinės gynybos sistemą, Rusijos generolas kalbėjo jau po to, kai gegužę vykęs NATO viršūnių susitikimas Čikagoje kategoriškai atmetė šią Maskvos idėją ir nurodė, jog visos NATO šalys bus po vienu – Aljanso priešraketiniu skėčiu. Beje, kaip parodė iš karto po šio N.Makarovo pareiškimo surengta dienraščio “Ilta-Sanomat” apklausa, narystės NATO šalininkų skaičius Suomijoje padidėjo iki 20 proc., o neigiamai narystę Aljanse vertinančiųjų krito žemiau 10 proc.
Po kelių savaičių Kremliaus grasinimai Suomijai buvo pakartoti pačiu aukščiausiu lygiu: birželio 22-ąją Sankt Peterburge susitikęs su naujai išrinktuoju Suomijos prezidentu Sauli Niinisto Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija būtinai imsis griežtų atsakomųjų priemonių, jeigu Suomijos teritorijoje atsiras naujų raketinių sistemų, o Suomijos narystė NATO taps grėsme jos suverenumui. „Bet kurios šalies įsitraukimas į karinį aljansą tam tikru laipsniu sumažina jos suverenitetą, nes kai kurie sprendimai priimami aukštesniu lygmeniu“, – bandė atkalbėti suomius nuo glaudesnio bendradarbiavimo su NATO V.Putinas, tačiau jo bauginimai ir iš karto po jų pasigirdusios vilionės ekonominiu bendradarbiavimu vargu ar darė įspūdį S.Niinisto, kuris, priešingai nei jo pirmtakė, NATO nekentusi socialdemokratė Talja Halonen, palankiai žiūri tiek į Aljansą, tiek į vis stiprėjantį gynybos bendradarbiavimą su kitomis Šiaurės šalimis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mūšio lauke susidūrus tarpukario ir dabartinei Lietuvos kariuomenei, pergalę netruktų švęsti „smetoniškoji“, bet slaptosios tarnybos pranašesnės dabartinės.

Gana populiaraus mokslinės fantastikos žanro – alternatyvios istorijos kūrėjai mėgs ta tai tankų batalioną į viduramžius perkelti, tai Romos legionierius į šias dienas ir pasvarstyti, kas iš to išeitų. Žinoma, lyginti kariuomenes, kurias skiria keli šimtai metų, per kuriuos įvyksta kokybinių tiek ginkluotės, tiek karybos meno pokyčių, galima ne bent pramogai. Tačiau palyginti, tarkime, 1940-ųjų pavyzdžio Lietuvos kariuomenę su da bartine galima, ir nesunkiai. Lyginimas bū tų, kad ir kaip keista, senosios, „smetoniškos“, naudai.

Didžiulė kiekybinė persvara

Pradėkime nuo kariuomenės dydžio. „Šiandien kariuomenės sausumos pajėgas sudaro „Geležinio Vilko“ nuolatinės pa rengties brigada, keturi atskirieji batalionai, specialiųjų operacijų pajėgos ir penkios sa va no rių rinktinės, – „Veidui“ sakė Karo akademijos Karo istorijos centro viršininkas majoras Gintautas Jakštys. – Ano meto Lietuvos kariuomenę sudarė trys pėstininkų divizijos, keturi artilerijos pulkai, trys kavalerijos pulkai ir keli atskirieji daliniai. Trys divizijos – tai jau visiškai kito masto junginys, palyginti su šiandiena, nes brigada yra kur kas mažiau už diviziją. Priminsiu, kad šiuo metu, kai esame NATO, „Geležinio Vilko“ brigada įeina į Danijos divizijos sudėtį. Tad kiekybiškai ano meto kariuomenė turėtų visišką persvarą.“
Tokia kiekybinė tarpukario kariuomenės persvara reikštų, kad hipotetinio karinio susidūrimo atveju santykis mūšio lauke būtų pulkas prieš batalioną. Bet tai dar ne viskas. „Smetoniška“ kariuomenė turėjo 36 gerai parengtą rezervą, nes tarnyba kariuomenėje buvo privaloma, apmokytus rezervo dalinių karininkus, puikiai parengtus mobilizacijos planus ir karo atveju per tris dienas būtų išaugusi nuo maždaug 30 tūkst. iki 150 tūkst. karių.
Šiandienos kariuomenė, ypač po to, kai 2008 m. buvo nutrauktas netgi nedidelis šaukimas į privalomąją karo tarnybą, rezervo praktiškai neturi. Tie keli tūkstančiai savanorių, kuriais teoriškai būtų galima užpildyti tuščius karių ir puskarininkių etatus dabartiniuose „Geležinio Vilko“ brigados batalionuose, niekaip neatsvertų tų dar trijų rezervo divizijų, kurias galėtų mesti į mūšį tarpukario kariuomenės generolai.
Didžiausia dabartinės Lietuvos kariuomenės bėda būtų ta, kad, teoriškai turėdami savanorių ir neseniai atitarnavusių šauktinių dar bent vienai motorizuotai pėstininkų brigadai, neturime tos brigados „griaučių“, kuriuos būtų galima užpildyti rezervininkais. Paradoksas – antrai brigadai reikiamas kiekis karininkų yra, bet jie tarnauja štabuose, mokymo dalyse ir nežino, kur karo atveju turėtų tarnauti, išskyrus, „kur bus įsakyta“. Pavyzdžiui, Švedijoje ar Suomijoje rezervo kariai, šaukiami į apmokymus, visados tarnauja toje pačioje vietoje su tais pačiais vadais, kur ir atliko privalomąją tarnybą.
Kai kariuomenės vadas buvo generolas Jonas Kronkaitis, Lietuvos kariuomenė planavo turėti tris motorizuotų pėstininkų brigadas, kurių dalis būtų tik „griaučiai“, mobilizacijos atveju apaugantys iš rezervo pašauktais savanoriais bei šauktiniais. Bet politikai nutarė apsiriboti tik viena Nuolatinės parengties brigada, atitinkančia aukščiausius NATO standartus. Bent jau taip 2002 m. būsimiesiems partneriams Aljanse žadėjo kariuomenės vadovybė. Deja, toliau DLK Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono (tai yra trečdalio brigados) pažengta nebuvo.
Po generolo J.Kronkaičio kariuomenei vadovavęs generolas Valdas Tutkus „Veidui“ yra pasakojęs, kad jis norėjo bent jau brigadą padaryti visavertę: kiekviename iš trijų pėstininkų batalionų turėti vieną kuopą, visiškai parengtą kovai, iš profesionalių karių, vieną iš šauktinių, kuri iš esmės rengtų rezervą, ir vieną – mobilizacijos atveju sudaromą iš savanorių. Tačiau, pasak V.Tutkaus, politikų palaiminimo (tiksliau, finansavimo) jis šiai idėjai negavęs.

Artilerija prieš šarvuočius

Pereikime prie ginkluotės. Priimta vertinti, kad dėl karinės technikos pažangos šiuolaikinio mechanizuotojo pėstininkų bataliono ugnies galia prilygsta Antrojo pasaulinio karo laikų pėstininkų pulkui. Jei kalbėtume apie kokį amerikiečių batalioną, šalia automatinėmis patrankomis ir granatsvaidžiais ginkluotų šarvuotų pėstininkų kovos mašinų turintį ir tankų kuopą, ir šarvuotą savaeigę artileriją, tai taip. Bet kalbame apie dabartinės Lietuvos kariuomenės DLK Algirdo mechanizuotąjį batalioną, kurio vienintelis pranašumas – iki mūšio lauko visi kariai gabenami šarvuočiuose M113. Be to, šio bataliono kovos veiksmus gali paremti savaeigiai 120 mm minosvaidžiai, šiandien bene rimčiausia Lietuvos kariuomenės ugnies jėga. Kiti, motorizuoti „Geležinio Vilko“ batalionai, net tokio pranašumo neturi, nes link mūšio lauko važiuoja sunkvežimiais ar eina pėstute, visai kaip „smetoniškos“ Lietuvos kariuomenės pėstininkai.

Beje, trijų „smetoniškų“ kavalerijos pulkų, remiamų raitųjų artilerijos baterijų, mobilumas ir ugnies galia būtų gal net didesnė nei dabartinių motorizuotų batalionų, ypač miškingoje ar raižytoje vietovėje. Tik nereikia manyti, esą kavalerija tik kardais švytuoti mokėjo: Jau po Pirmojo pasaulinio karo žinota, kad kavalerija – tai iš esmės labai mobilūs raitieji šauliai, motorizuotų pėstininkų pirmtakai.
Aišku, „smetoniškai“ kariuomenei būtų striuka su šarvais – tankų (veikiau kulkosvaidžiais ginkluotų tankečių) turėta vos kelios dešimtys, patrankomis ginkluoti švediški šarvuoti automobiliai (mirtinas ginklas prieš dabartinius M113) buvo vos keli, skirti kavalerijos pulkų žvalgams. Tad keli šimtai „Geležinio Vilko“ šarvuočių galėtų pamėginti surengti kažką panašaus į tankų ataką prieš „smetoniškos“ kariuomenės pozicijas. Užklupus netikėtai, jiems tai netgi pasisektų. Bet pralaužti apsikasusios ir gynybai pasirengusios „smetoniškos“ ka riuo menės pozicijas jiems būtų be šansų: kiek vieno iš beveik 500 artilerijos pabūklų, pradedant 20 mm automatinėmis „Oer li kon“ patrankomis, baigiant 105 mm prancū ziškomis „Schneider“ haubicomis, pataikymas būtų jiems mirtinas.
Be to, M113 – tai ne pėstininkų kovos mašina, o šarvuota transporto priemonė, tad nėra pritaikyta veikti tiesiogiai mūšio lauke. Kulkosvaidžių ar granatsvaidžių šauliai iš jų kyšo arba visai atviri, arba kiek pridengti skydeliais nuo šaulių ginklų ugnies. Apšaudomi ore sprogstančiais šrapneliais (tai prieškario artileristai mokėjo puikiai) M113 šauliai arba būtų išmušti, arba turėtų slėptis po šarvais, ir šarvuotis taptų nepavojingu taikiniu.
Galiausiai būtent artilerija nulemtų mūšio eigą. Keli šimtai „smetoniškos“ ka riuo menės lauko patrankų ir haubicų, su ves tų į tris artilerijos pulkus, pirmiausia nu tildytų dabartinės kariuomenės artilerijos batalioną, ginkluotą pusantros dešimties 1941 m. pavyzdžio 105 mm haubicų M101, kurios nei šūvio nuotoliu, nei sviedinio galia niekuo nesiskiria nuo „smetoniškos“ 105 mm „Schneider“ 1934 m. haubicos. Gal tik metaliniai ratai atrodo šiuolaikiškiau už medinius, bet šūvio kokybei tai įtakos neturi. Šiek tiek bėdos būtų su savaeigiais, į šarvuočius M113 įstatytais 120 mm minosvaidžiais, bet ir juos susektų

Ore viešpatautų „smetoniška“ aviacija

Gėda sakyti, bet daugiau nei pusės amžiaus senumo tarpukario aviacija turėtų visišką persvarą ore prieš dabartinę, galinčią į mūšį pasiųsti vieną vienintelį lengvąjį atakos lėktuvą „L-39ZA Albatros“, ugnies galia tolygų Antrojo pasaulinio karo naikintuvams. Žinia, greitaeigis reaktyvinis lėktuvas kurį laiką keltų didelį pavojų lėtaeigiams  ketvirtojo XX a. dešimtmečio lėktuvams, kuriais buvo ginkluota „smetoniška“ aviacija. Bet vienas – ore ne karys. Anks čiau ar vėliau jis užsirautų arba ant nai kintuvo kulkosvaidžio serijos, arba, pabandęs šturmuoti sausumos pajėgas, ant vieno iš 150 automatinių 20 mm „Oerlikonų“ patrankų papliūpos, ir tai būtų jo paskutinis skrydis.
Nuo to momento penkios dešimtys žvalgybinių, Lietuvoje gaminamų, ANBO nuo aušros lig saulėlydžio kabotų virš dabartinės kariuomenės galvos, be perstojo pranešinėdami „smetoniškos“ kariuomenės vadovybei apie jos judėjimą ir pozicijas. Ag re sy vesni pilotai gal net mėgintų bombarduoti ir apšaudyti, nors būtų gana greitai nuvyti gausios stambaus kalibro kulkosvaidžių ugnies ir keliolikos raketų šūvių.
Tačiau žvalgomieji aviacijos skrydžiai ir jų teikiamas informacinis pranašumas kartu su artilerijos galia ir milžiniška kiekybine persvara netrukus lemtų „smetoniškos“ kariuomenės pergalę. Dabartinės kariuomenės vadovybei teliktų skubiai trauktis į Klaipėdą ir evakuotis vienu iš Karinių jūrų pajėgų laivų – tam menkas tarpukario laivynas, kurį sudarė vienas mo komasis minų laivas, niekaip negalėtų sukliudyti. Bet dabartinės kariuomenės pranašumas jūroje niekaip nepaveiktų pralaimėto sausumos mūšio „smetoniškai“ ka riuomenei pasekmių.
Dabartiniai VSD ir AOTD yra sudėtinė NATO valstybių žvalgybos tinklo dalis, nuolat tarpusavyje keičiasi informacija, tad Lietuvos tarnybų gebėjimas aprūpinti valstybės vadovybę informacija, padedančia užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, yra visiškai kito lygio nei „smetoniškųjų“. Iš viešumon patekusios informacijos apie dabartinio VSD operacijas akivaizdu, kad dabartinės slaptosios tarnybos glaudžiai bendradarbiauja su JAV ir Didžiosios Bri ta nijos tarnybomis, laikomomis vienomis profesionaliausių pasaulyje.
Sąjungininkai Lietuvos slaptosioms tarnyboms suteikia ir galimybę rengti specialistus – prabanga, kurios neturėjo tarpukario Lietuvos žvalgai. Istoriko Algirdo Jakubčionio teigimu, 1938-aisiais tik šiek tiek daugiau nei pusė VSD pareigūnų turėjo atitinkamą profesinį pasirengimą.
Beje, tiek tarpukario, tiek dabartinės Lietuvos slaptosios tarnybos kūrėsi panašiomis aplinkybėmis, ilgainiui nusistovėjo panaši jų struktūra ir netgi panašus darbuotojų skaičius. Tiek 1918 m. pirmasis kariuomenės Žinių skyriaus vadovas Jonas Žilinskas ir Apsaugos komisijos narys Liudas Gira, kurdami slaptąją tarnybą, turėjo kliautis buvusios caro armijos karininkais bei patriotiškai nusiteikusiais entuziastais, tiek 1990-aisiais atkurtojo VSD direktorius Mečys Laurinkus ir pirmuoju Krašto apsaugos departamento Žvalgybos skyriaus viršininku paskirtas buvęs Vilniaus radioelektronikos karo vadų mokyklos dėstytojas Alfonsas Bajoras turėjo rinktis kadrus iš buvusių sovietinių specialistų, savanorių patriotų, o žvalgybos darbo sub tilybių semtis iš Bostono knygyne nusipirktų knygų apie JAV centrinę žvalgybos valdybą. Nė viena jų, kaip prisimena pirmasis Lietuvoje oficialiai apsilankęs CŽV karininkas Michaelas Sulickas, nebuvo rekomenduotinos lektūros sąraše.

Parengė Klaipėdos sukilimą

Nepaisant visų sunkumų ir mėgėjiškumo, L.Gira iš užverbuotų pažįstamų medicinos seserų ir tarnaičių 1918 m. subūrė Vilniuje gana efektyviai veikusį žvalgybos tinklą, o kariuomenės Žvalgybos skyrius 1920–1922 m. pradėjo pasirengimą būsimam Klaipėdos sukilimui – lig šiol pačiai sėkmingiausiai, geriausiai suplanuotai Lietuvos politikų, diplomatų, slaptųjų tarnybų ir kariuomenės operacijai, po kurios valstybė gavo uostą o per jį – išėjimą į jūrą.
Žvalgybos darbui koordinuoti į Klai pėdą slapta nusiųstas Jonas Polovinskas-Bud rys, to meto profesionaliausias Lie tu vos žvalgas, 1915–1920 m. užėmęs aukštas pa reigas caro armijos, vėliau – Baltosios ad mirolo Kolčako armijos kontržvalgyboje. Klaipėdoje jis ištyrė vietos gyventojų nuo taikas, o 1923 m. tapo vyriausiuoju Klai pėdos krašto sukilėlių vadu, sausio 15ąją pranešusiu Prezidentūrai apie Klai pė dos užėmimą.
„Smetoniškame“ VSD ketvirtojo de šimt mečio pabaigoje tarnavo 451 etatinis pareigūnas. Nors dabartinio VSD pareigūnų skaičius neskelbiamas, atsižvelgiant į jo metinį biudžetą, politologo Vaidoto Urbelio vertinimu, šiuo metu turėtų būti apie 600 etatinių saugumiečių. Tačiau pa čias VSD technines galimybes jis vertina ga na skeptiškai, nes nedidelis biudžetinis fi nansavimas (atmetus pinigus naujo VSD komplekso statybai Pilaitėje, 2009 m. investicijoms skirta tik 20 mln. Lt), V.Urbelio požiūriu, neleidžia nei modernių stebėjimo bei informacijos rinkimo priemonių įsigyti, nei pirkti tokios informacijos iš privataus sektoriaus.
Kariuomenės AOTD įslaptintas dar labiau nei VSD, tad neskelbiama ne tik jo darbuotojų skaičiaus, bet ir metinio biudžeto. V.Urbelio manymu, atsižvelgiant į užduočių kiekį, kariuomenės žvalgų turėtų būti kelis kartus mažiau nei VSD. Iš viso Lietuvos slaptosiose tarnybose šiuo metu turėtų tarnauti apie tūkstantį karininkų, statutinių ir civilių pareigūnų. ■

Pentagonas pranešė apie vykdomus naujos kartos „išmaniojo“ karinio sunkvežimio, kuriam nereikia vairuotojo, bandymus.

„iTruck“ pavadintą sunkvežimį galima valdyti nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, per išmanųjį telefoną, o šių universalios paskirties sunkvežimių kolona gali savarankiškai pasiekti nurodytą maršruto vietą, sakoma šią technologiją plėtojančios bendrovės „Lockheed Martin“ pranešime.

Pasak JAV gynybos departamento atstovų, šiuo metu JAV kariuomenė perka dešimtis tūkstančių naujų karinių sunkvežimių, atsparių šarvuočiams skirtų minų sprogimams. Šie sunkvežimiai per artimiausius 15 metų taps JAV kariuomenės automobilių parko pagrindu. Tačiau Amerikos kariškiai žvelgia dar toliau ir jau bando naujos kartos sunkvežimius, kurie nekels pavojaus vairuotojų sveikatai ir gyvybei, nes bus valdomi nuotoliniu būdu.

Manoma, kad „iTruck“ universalieji sunkvežimiai per artimiausius 10 – 20 metų taps pagrindine JAV kariuomenės logistikos sistemos dalimi. „iTruck“ automatinio vairavimo sistema naudoja įvairių daviklių bei kompiuterių techninės ir programinės įrangos rinkinį. Pranešama, kad šio automatizuoto sunkvežimo kūrimo projektas buvo pradėtas dar 2007 metais.

Lazeriniais davikliais ir specialia programine įranga „apginkluoti“ „iTruck“ sunkvežimiai greitai išsirikiuoja į koloną ir važiuoja vienas paskui kitą tarsi paskui antį sekantys ančiukai. Šis procesas pradedamas aktyvavus vos vieną „CAST“ (Convoy Active Safety Technology) technologijos valdymo mygtuką. CAST algoritmas nuolat tobulinamas: kariškių prašymu jis vis pildomas naujais atakos išvengimo, įvairių kliūčių apvažiavimo ir kitais praktikoje pasitaikančiais veiksmų scenarijais.

Pasak „Lockheed Martin“ atstovų, „iTruck“ valdymo sistemą galima įdiegti bet kuriame kariniame sunkvežimyje. Taigi, į koloną galima sujungti keletą automatizuotų sunkvežimių, kuriuos nuotoliniu būdu valdys vos vienas operatorius, pasislėpęs gerai apsaugotame šarvuotyje. Tais atvejais, kai sunkvežimių vilkstinę atakuoja priešininkas, galima išvengti žmonių aukų.

Kadangi šiuo metu JAV kariuomenė yra užsisakiusi didelį kiekį „Android“ operacinės sistemos valdomų išmaniųjų telefonų, manoma, kad juos bus galima pritaikyti ir „iTruck“ nuotoliniam valdymui.

Šiame vaizdo siužete demonstruojama, kaip pirmųjų „iTruck“ bandymų metu sunkvežimiai be vairuotojų važiuoja viena kolona.

balsas.lt

Į mūsų savaitraščio klausimus atsako Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius.

VEIDAS: Kariuomenė jau treti metai gyvena griežto taupymo režimu. Kaip tai atsiliepė jos parengčiai, sugebėjimui vykdyti operacijas užsienyje ir prireikus ginti Lietuvos teritoriją? Teko girdėti, kad, išnaudojus sandėlių atsargas, ima trūkti amunicijos kariams parengti, kariuomenės transportas irgi daugiau stovi, nei važiuoja. Ar bent DLK Algirdo batalionas sugebėtų prireikus veikti visu pajėgumu?

A.P.: Jūs teisus, kariuomenei teko smarkiai taupyti, kad nenukentėtų jos kovingumas ir pagrindinės užduotys. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad dėmesys tarptautinių operacijų vykdymui išliko toks pats kaip ir prieš krizę. Karys, kuris vyksta į operacijų rajoną, turi būti visiškai pasirengęs ir aprūpintas, nes per mažas dėmesys koviniam rengimui gali skaudžiai atsiliepti. Įgavusi patirties užsienio misijose, kariuomenė yra kokybiškesnė ir pritaiko gautą patirtį savo šalies gynyboje.

Mano, kaip kariuomenės vado, nuostata – ginsime šalį tuo, ką turėsime. Kitaip ir būti negali, nes tokia yra kariuomenės paskirtis. Svarbiausia, kad būtų politinė ir pilietinė valia gintis.

Šiuo metu Lietuvos kariuomenės atsargos nėra išnaudotos. Dėl užklupusios krizės ir sumažėjusio finansavimo mums teko apriboti kai kurių ginklų šaudmenų naudojimą, tačiau karių šaudymo įgūdžius palaikome naudodami kitokią ginkluotę ir simuliacines sistemas. Žinoma, toks sprendimas yra laikina išeitis iš susidariusios padėties, kol reikalai pagerės. Tačiau turiu sutikti su jumis dėl Lietuvos kariuomenės transporto, kuriam dėl lėšų stygiaus apribotas kilometražas.

Bet, nepaisant visų šių sunkumų, galėčiau užtikrinti, kad prireikus ne tik Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo motorizuotasis pėstininkų batalionas galėtų veikti visu pajėgumu. Kaip tik dabar pradedame kviesti karius iš rezervo į dviejų savaičių pakartotinius karinius mokymus. 96 kariai, arba viena kuopa, bus apmokyta ir galės papildyti kovinį batalioną. Kitais metais rezervininkų pakviesime daugiau – 404.

VEIDAS: Kai 2008-aisiais buvo atlikti plataus masto pirkimai, įsigyjant laivų ir lėktuvų, tuomečiai KAM vadovai aiškino, kad jūreiviai ir lakūnai tiesiog suskubo pagal visus reikalavimus parengti pirkimo užduotis bei surengti konkursus, o sausumos pajėgos taip ir neapsisprendė, ko joms labiau reikia – vikšrinių ar ratinių šarvuočių, vidutinio nuotolio priešlėktuvinių raketų, o gal artilerijos. Jeigu dabar Vyriausybė ir Seimas atrastų piningų krašto apsaugai, ar būtų žinoma, ką pirkti, ar visą procesą tektų pradėti nuo nulio?

A.P.: Netiesa. Tuo metu Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgos buvo apsisprendusios ir žinojo, ko nori, nes buvo pateikusios net tris galimus pirkimo variantus sprendimui priimti. Kadangi Sausumos pajėgos sudaro didžiąją Lietuvos kariuomenės dalį, tai visas jų modernizavimas ar technikos keitimas žinoma, gali kainuoti daug brangiau nei Karinių jūrų ar Karinių oro pajėgų. Tuo metu dėl pirkimo buvo priimtas būtent toks politinis sprendimas, jo nekomentuosiu. Mes ir dabar žinome, ko reikia Sausumos pajėgoms, tačiau sunkmetis smarkiai koreguoja mūsų galimybes.

VEIDAS: Po reformos Gynybos štabas buvo sujungtas su KAM, bet dar yra Jungtinis štabas, Sausumos, Jūrų, Aviacijos, Specialiųjų operacijų pajėgų štabai, “Geležinio Vilko” brigados štabas ir visi jie vadovauja iš esmės sustiprintam batalionui su paramos elementais. Ar ne per didelė prabanga turėti tiek štabų ir juose tarnaujančių specialistų? Kas apkasuose sėdės, tai yra kokia kariuomenės dalis yra kovinė tikrąja to žodžio prasme?

A.P.: Norėčiau pabrėžti, kad po reformos Gynybos štabo jau nebėra. Iš jo buvusių devynių skyrių liko tik du departamentai, kurie yra integruoti į Krašto apsaugos ministeriją ir jiems vadovauja pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius. O kiti Gynybos štabo skyriai dabar sudaro Lietuvos kariuomenės Jungtinį štabą.

Kaip ir koviniai vienetai, Lietuvos kariuomenės štabai – neatsiejama ginkluotųjų pajėgų dalis, tokia yra daugelio NATO ir kitų šalių kariuomenių struktūra. Kiekvienas štabas atlieka savo funkcijas, be štabų griežta kariuomenės subordinacija neveiktų, būtų paprasčiausias chaosas. Kaip palyginimą norėčiau pateikti valstybės sąrangą, kai yra įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, miestuose ir rajonuose veikia savivaldybės – visa tai skirta valstybinei santvarkai užtikrinti ir išlaikyti. Taip ir kariuomenės štabai – be jų sistema neveiktų. Visi štabai turi savo funkcijas, kurios būdingos tik jiems, ir jos aiškiai atskirtos, o vadovauti kariniams vienetams be štabų neįmanoma.

Kalbėdamas apie juose tarnaujančius specialistus norėčiau priminti, kad Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija jau patvirtinta, patvirtinta ir karo meto struktūra, pagal kurią visi dabar esantys kariniai vienetai bus paskirstyti į konkrečius kovinius vienetus. Karo metu Lietuvos kariuomenė būtų sudaryta ne tik iš dabar esančių reguliariųjų vienetų, bet ir iš rezervo padalinių, kuriems vadovautų dabartiniai štabuose dirbantys karininkai. Taigi kovinė yra visa Lietuvos kariuomenė.

VEIDAS: Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) kadaise turėjo tapti organizuotomis partizanų pajėgomis, tačiau po reformos paverstos užnugario paramos ir sąjungininkų pagalbos priėmimo pajėgomis. Estijos gynybos ministras Martas Laaras giriasi, kad estų pajėgos, įskaitant specialiai parengtus ir aprūpintus partizanų dalinius, sugebėtų sulaikyti priešą iki ateinant NATO paramai. O ar Lietuvoje apskritai kas nors daroma teritorinei gynybai parengti? Ar būtų kam naudoti tą gausų tegu labdarinės, bet lengvajai šarvuotai technikai gana pavojingos prieštankinės ginkluotės kiekį, kokį turi Lietuva?

A.P.: Lietuvos kariuomenės KASP nebus atskiras partizaninis vienetas. KASP yra sudėtinė reguliariosios kariuomenės dalis, turinti aiškias savo funkcijas bei užduotis, ir turės vykdyti teritorinę gynybą kartu su visomis Lietuvos kariuomenės pajėgomis.

Atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvos teritorinei gynybai ruošiasi visa kariuomenė – tam ji ir sukurta. Taip pat jau patvirtinta ir Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija, pagal ją toliau plėtosime reikalingus pajėgumus ir kartu su sąjungininkais rengsimės šalies gynybai. Taip pat jau minėjau, kad nuo šių metų atnaujinome rezervo karių rengimą. Iki šios dienos nepriklausomoje Lietuvoje karinę tarnybą atliko per 70 tūkst. jaunuolių, o dar dukart tiek ją atliko sovietmečiu ir gali būti pašaukti tarnauti. Taigi turime pakankamai daug karių, kuriuos reikės apginkluoti ne tik prieštankine ginkluote, bet ir visais kitais turimais ginklais.

VEIDAS: Lietuva beveik 15 metų siunčia savo kariūnus ir karininkus mokytis į geriausias NATO karines mokyklas, įskaitant Vest Pointą, Sandherstą, Anapolį. Kiek jų šiuo metu tarnauja Lietuvos kariuomenėje, kokius postus užima? Teko girdėti, kad nemaža dalis dėl įvairių priežasčių paliko kariuomenę.

A.P.: Na, žinoma, palyginti su tarpukario Lietuvos kariuomene, kurioje tik keliolika karininkų turėjo galimybę mokytis Europos karo mokyklose, dabar padėtis daug geresnė. Kasmet beveik 30 karių studijuoja užsienio karo akademijose, karo mokyklose, tobulinasi įvairiuose kariniuose kursuose ir pan. Šiandien jau 2600 karių yra baigę mokslus tokiose užsienio valstybėse, kaip JAV, Vokietija, Švedija, Norvegija, Danija ir kt.

Tie, kurie baigia kelerių metų studijas užsienio karo akademijose (o tokių karininkų jau yra per šimtą), grįžę į Lietuvą gauna leitenanto laipsnį ir eina tarnauti į jaunesniųjų karininkų pareigas. Leitenantas pirmiausia turi pradėti nuo žemiausių pareigų, nepaisant to, kokioje šalyje jis mokėsi. Štabe tokiam karininkui dar anksti tarnauti, nes jis dar neturi patirties, kuri labai svarbi.

O dėl išėjimo iš Lietuvos kariuomenės galėčiau pasakyti tiek, kad užsienyje baigusių mokslus ir palikusių tarnybą karių dalis yra labai maža – vienetai. Bet tai natūralu, nes ir Lietuvoje esančią Karo akademiją baigę karininkai po kurio laiko apsisprendžia netęsti tarnybos.

VEIDAS: Krašto apsaugos ministrė paskelbė, kad Lietuva irgi pradės išvesti savo karius iš Afganistano. Ar kalbama apie visas pajėgas, ar tik apie Goro provincijos atkūrimo grupę (PAG)? Ar NATO apskritai ketina išvesti visus be išimties karius, ar ketina palikti specialiąsias pajėgas, kurios koordinuotų Afganistano vyriausybės pajėgų veiksmus ir prisidėtų prie teritorijos kontrolės, kaip siūlo kai kurie JAV ekspertai? Kaip tokiu atveju elgtųsi Lietuva?

A.P.: Iš Afganistano pirmiausia planuojama išvesti PAG. O toliau elgsimės taip, kaip nuspręs NATO ir Lietuvos politinė vadovybė.

BFL

Seimas ketvirtadienį patvirtino kariuomenės principinę struktūrą 2011 ir 2012 metais, pagal ją, ribinis karių skaičius didės.

Taip pat įstatymais patvirtintos šešerių metų planavimo gairės – planuojama principinė kariuomenės struktūra ir bendri ribiniai karių skaičiai 2016 bei 2017 metais.

Priimti įstatymai numato, kad ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių, savanoriškai dalyvausiančių būtinuosiuose kariniuose mokymuose, skaičius, palyginti su pernai, šiemet padidės nuo 600 iki 700.

Išaugus privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičiui, didėja ir bendras ribinis visų karių skaičius – jis nustatytas nuo 12 tūkst. 850 iki 15 tūst. 310 karių. Ribinis profesinės karo tarnybos karių skaičius 2011 metais nustatytas iki 8400, karių savanorių lieka toks pat kaip ir praėjusiais metais – iki 6 tūkst., kariūnų šiek tiek didėja ir nustatomas ribinis skaičius iki 210.

Generolų ir admirolų ribinis skaičius šiemet bus toks pat kaip ir pernai – devyni, taip pat ir pulkininkų – 30, tačiau truputį mažinamas pulkininkų leitenantų skaičius nuo 130 iki 128, majorų ir komandorų leitenantų – nuo 385 iki 380.

Šešerių metų planavimo gairėse numatoma, kad bendras vyresniųjų karininkų skaičius toliau mažės, o privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius išaugs beveik dvigubai ir 2016 metais bus nuo 1000 iki 1200. Taip pat planuojama per šešerius metus padidinti karių savanorių skaičių – 2016 metais ribinis skaičius numatomas 7500-8000.

2016 metais bendras karių ribinis skaičius planuojamas nuo 17 tūkst. 700 iki 18 tūkst. 930.