BFL

Estijos gynybos ministras Martas Laaras pareiškė, kad jo šalis, būdama pati mažiausia iš trijų Baltijos valstybių, gynybai išleidžia beveik tiek pat, kiek Lietuva ir Latvija kartu sudėjus.

Žymus Estijos politikas, reformų tėvu tituluojamas, šiuo metu gynybos ministro postą užimantis Martas Laaras nuo kuklumo pertekliaus, žinia, nemirs. Tai būtent jis atnešė į Estijos valstybės vyrų viešąją kalbą madą visados kiek perdėti savos šalies laimėjimus, ypač – kitų dviejų Baltijos kamynių sąskaita. Šios kalbėjimo manieros esmę kadaise labai taikliai apibūdino liberalcentristas Algis Čaplikas, pastebėjęs, kad tuo metu, kai lietuviai, ypač nuvažiavę į Europą, nedrįsta pasigirti savo laimėjimais, estai veikia pagal principą “tris procentus augimo turi, keturis rašo, penkis sako”.

Lietuva didžiuodavosi kariuomene

Šis principas, kad ir kaip nepatiktų kaimynėms, davė vaisių, ir Estija jau seniai laikoma moderniausia ir toliausiai pažengusia iš visų Baltijos valstybių tiek ekonominių reformų, tiek moderniųjų technologijų diegimo, tiek griežto valstybės pinigų naudojimo, leidusių pergyventi krizę veik be skolų ir įsivesti eurą, požiūriu.

Lig šiol buvo tik viena sritis, kurioje Lietuva ne be pagrindo didžiavosi savu pranašumu prieš kitas Baltijos seses, – tai karinės pajėgos. Tikriausiai dar pamename, kad prieš dešimtmetį, kai būsimąja Baltijos šalių naryste tiek Europos Sąjungoje, tiek NATO gana smarkiai abejota, buvo iškeltas šūkis “vienas – vienas”. Išvertus iš diplomatinio žargono, tai reiškė siūlymą, kad jeigu neišeina į ES ir NATO priimti iš karto trijų Baltijos šalių, tuomet reikia priimti į kiekvieną organizaciją bent po vieną. Duodant suprasti, kad Estija savo ekonomika atitinka ES reikalavimus ir turi kvietimą stoti, o Lietuva savo ginkluotųjų pajėgų dydžiu bei parengtimi atitinka NATO reikalavimus ir gali tapti Aljanso nare, truktelėdama įkandin ir Latviją su Estija.

Tai buvo teisinga, nes netgi stojant į NATO 2004-aisiais mūsų šiaurinės sesės, palyginti su Lietuva, turėjo labiau butaforines, nei veiksmingas, kariuomenes. O Lietuvos specialiųjų pajėgų eskadronai tuo metu antrus metus sėkmingai kovėsi Afganistane. Dar prieš penketą metų, kai NATO priskyrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos brigadas Danijos divizijai, o šios karininkai ėmėsi mokyti jų karininkus operatyvinio meno, vienintelius mūsiškius danai laikė šio to vertais.

Įstoję į NATO pamiršome gynybą

Deja, viskas keičiasi. Nelaistomas medis anksčiau ar vėliau nuvysta, taip, keletą metų negaudama pakankamo finansavimo, nuvyto ir Lietuvos kariuomenė.

Nepakankamas gynybos finansavimas buvo toji bėda, kurią Lietuvai dar nuo pat derybų dėl stojimo į NATO pradžios nurodydavo Aljanso ekspertai. Tiesa, tuo pat metu pabrėždami, kad svarbiausia – ne momentinis karinių išlaidų dydis, o stabilus augimas, planuojant po kurio laiko pasiekti NATO norma laikomus 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai yra akivaizdus valstybės kandidatės pasiryžimas ateityje atitikti standartus buvo svarbiau, nei atitikimas stojant į Aljansą.

Tačiau Lietuva pasielgė lygiai atvirkščiai: patį didžiausią gynybos išlaidų dydį pasiekėme prieš pat įstodami į NATO, 2003-iaisiais, – 1,48 proc. BVP. Jau nuo kitų metų, kai Lietuva kartu su Latvija, Estija ir dar septyniomis Vidurio bei Rytų Europos valstybėmis tapo visateise NATO nare, karinės išlaidos ėmė mažėti: 1,4 proc. BVP 2004-aisiais, vėliau trejus metus po 1,2 proc. BVP, kol galiausiai nusiritome iki dabartinių 0,88 proc.

Tiesą sakant, taip gudravome ne mes vieni – įstojusios į Aljansą santykines karines išlaidas pradėjo mažinti ir Bulgarija, Rumunija, Vengrija, Čekija. Bet šiose dar nuo “socialistinio lagerio” laikų dideles sovietinio tipo kariuomenes turėjusiose valstybėse visą laiką vyko ginkluotųjų pajėgų modernizavimas ir pritaikymas prie NATO specializacijos, kurio sudėtinė dalis buvo ženklus pajėgų mažinimas. O Lietuva, kaip ir Latvija ar Estija, savo ginkluotąsias pajėgas tik kūrė.

Nuo pat 2005-ųjų iki 2008-ųjų pabaigos tiek Latvijos, tiek Estijos karinės išlaidos BVP nuošimčiu nuolat lenkė Lietuvos gynybos išlaidas. Perskaičiavus gynybos išlaidas, skirtumas tampa tiesiog stulbinantis: 2004-aisiais, stojimo į Aljansą metais, Lietuvos gynybos išlaidos vienam gyventojui sudarė 13,2 tūkst., o Estijos – 14,5 tūkst. JAV dolerių. 2007-aisiais, paskutiniais “riebiais”, krizės nepaliestos ekonomikos metais, lietuvis gynybai išleido 18,8 tūkst., o estas – 21,5 tūkst. dolerio.

M.Laaras perlenkia, bet nedaug

Estijos pažanga gynybos finansavimo srityje tuo labiau turėtų deginti visą tą laiką Lietuvą valdžiusių socialdemokratinių Vyriausybių akis, kad mūsų šiauriniai kaimynai sugebėjo vienu metu didinti ne tik gynybos, bet ir socialinės saugos išlaidas, taip pat – turėti nedeficitinį biudžetą ir, užuot prisidarę skolų, kaip Algirdas Brazauskas su Gediminu Kirkilu, sukūrė Rezervo fondą, iš kurio toliau sėkmingai finansavo gynybą 2009–2010 m. Tuo metu Lietuva ir Latvija turėjo žiauriai pjauti kariuomenės biudžetą.

Visa tai vyko nepaliaujamų NATO vadovų raginimų valstybėms narėms nemažinti gynybos išlaidų fone. Kiekviena valstybė, sugebanti visą Europą apėmusios finansų krizės metais ne tik palaikyti, bet netgi auginti savo įsipareigojimus Aljansui, sulaukia padėkos iš NATO būstinės ir įgyja moralinę teisę auklėti atsilikėlius.

Tokios progos parodyti Estijos pranašumą kaimynių atžvilgiu M.Laaras tiesiog negalėjo praleisti ir neseniai Liepojoje drėbė: “Pernelyg maži biudžetai trukdo bendradarbiauti nacionalinėms Latvijos, Lietuvos ir Estijos pajėgoms. Tai verčia nerimauti. Dėl šios priežasties Latvija negalėjo patvirtinti ateinančių metų Baltijos gynybos koledžo biudžeto, kad galėtų užtikrinti sėkmingą jo plėtrą ateityje.”

Pareiškimas buvo padarytas tuoj po to, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybos ministrai pasirašė komunikatą, kuriame užtikrino siekį didinti bendrą Baltijos šalių gynybos sistemų integraciją.

Žinoma, pareiškimas, esą Estijos nacionalinių ginkluotųjų pajėgų biudžetas beveik prilygsta bendram Lietuvos ir Latvijos biudžetui, buvo, švelniai sakant, nieko bendra neturintis su tikrove, bet jis visiškai atitinka M.Laaro stilių kalbėti iš “didžiojo esto” pozicijų. Juk kas imsis skaičiuoti, koks ten tas Estijos gynybos biudžetas ir kiek jis viršija Latvijos ar Lietuvos, ypač kad estai savo biudžeto dydį nurodo eurais, latviai – latais, lietuviai – litais. Pareiškimas, kad iš trijų Baltijos šalių tik Estija sugeba pasirūpinti savo gynyba ir netrukus skirs jau 2 proc. BVP, o “Latvija ir Lietuva greitai gali tapti ne gynybos tiekėjomis, bet vartotojomis”, – padarytas. Pikčiausia, kad iš esmės jis atitinka tikrovę.

BFL

Naujus antpečius kariuomenės vadui valstybės vadovė užsegs liepos 28 dieną. Tuomet įsigalios jos dekretas dėl laipsnio suteikimo.

2009 metų liepą A.Pocių skiriant kariuomenės vadu jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis.

Šių metų liepos gale aukštesnius laipsnius gaus dar du karininkai. Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadui Edvardui Mažeikiui bus užsegti generolo majoro antpečiai. Dabar jis turi brigados generolo laipsnį.

Krašto apsaugos ministerijos pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius Almantas Leika iš pulkininkų pakeltas į brigados generolus.

BFL

Kitąmet į bazinius karinius mokymus ketinama kviesti daugiau jaunuolių, o esminių pokyčių kariuomenėje, jos struktūroje nenumatoma, teigė Valstybės gynimo tarybos (VGT) sekretorius, Prezidentės vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius.

Pasak J. Markevičiaus, į karinius mokymus kviečiamų jaunuolių skaičius turėtų padidėti nuo 750 iki 1000.

VGT trečiadienį eiliniame posėdyje pritarė įstatymui, susijusiam su 2012 metų krašto apsaugos sistemos ribiniais skaičiais ir principine struktūra, ir perspektyvinei kariuomenės struktūrai iki 2017 metų.

“Ribiniai skaičiai iš esmės nesikeičia. Yra numatytas augimas jaunuolių, kurie sutinka dalyvauti kariniuose mokymuose, taip pat yra struktūrinių pasikeitimų, jie nėra esminiai”, – sakė J. Markevičius.

Pasak VGT sekretoriaus, posėdyje taip pat svarstyta Vyriausybės pateikta atnaujinta Nacionalinio saugumo strategija, kurią dar turės tvirtinti ir Seimas. VGT iš esmės pritarė Vyriausybės nurodomoms grėsmėms nacionaliniam saugumui.

“Grėsmės yra nuolat kintantis dalykas, kuris priklauso nuo geopolitinės aplinkos, gali būti įvairūs faktoriai, kurie tai lemia, – ir išoriniai, ir vidiniai. NATO strateginėje koncepcijoje yra įvardinta tokia naujo pobūdžio grėsmė – informacinis, kibernetinis saugumas. Tam turi būti skiriamas tinkamas dėmesys. Energetinis saugumas irgi yra šios dienos rutininis klausimas”, – sakė J. Markevičius.

VGT nariai apsvarstė ir Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją.

“Tai yra vienas iš svarbiausių gynybos strateginių dokumentų, susijęs su gynybos principais. Jo turinys yra įslaptintas, bet kalbama apie Lietuvos gebėjimus gintis nuo išorinių grėsmių, naudojantis gynybos pajėgumais”, – sakė J. Markevičius.

VGT taip pat apsvarstė žvalgybos informacijos poreikius ateinantiems metams, nustatančius žvalgybos tarnyboms aiškius reikalavimus, užduotis ir darbo kryptis. Konkrečias užduotis žvalgybos tarnyboms VGT pradėjo formuluoti pernai, Prezidentės iniciatyva patvirtinus naują Žvalgybos koncepciją.

BFL

Afganistano Goro provincijoje tarnybą pradėjo 13-oji Lietuvos karių pamaina.

Sekmadienį Provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovykloje Čagčarane vyko karių pamainų pasikeitimo ceremonija, pranešė Krašto apsaugos ministerija (KAM).

Tarnybą iš misiją baigusios 12-osios pamainos perėmė 13-oji pamaina, kurios daugumą sudaro kariai iš Karaliaus Mindaugo mechanizuotojo pėstininkų bataliono.

PAG vado įgaliojimus iš pulkininko Remigijaus Baltrėno perėmė pulkininkas Nerijus Stankevičius.

Ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados “Geležinis Vilkas” vadas pulkininkas Vilmantas Tamošaitis pulkininkui N. Stankevičiui perdavė Lietuvos valstybinę ir NATO vėliavas.

Lietuvos vadovaujama provincijos atkūrimo grupė Gore – bendra civilių ir karių misija, NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistance Force, ISAF) dalis, kuri Goro provincijoje pradėjo veikti 2005 metų vasarą.

Pagrindinė misijos užduotis – padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti.

Goro PAG stovykloje Čagčarane kartu su Lietuvos kariais ir civiliais tarnauja ir dirba Danijos, Gruzijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Suomijos ir Ukrainos atstovai.

Scanpix

Libija teigia, kad jos vyriausybės kariuomenė sustabdė operaciją trečiame pagal dydį šalies mieste Misratoje, nes nori suteikti vietos genčių vadovams galimybę užmegzti dialogą su sukilėliais, praneša BBC.

“Ginkluotosios pajėgos nepasitraukė iš Misratos. Jos tiesiog sustabdė savo operaciją”, – sakė užsienio reikalų viceministras Chaledas Kaimas (Khaled Kaim).

Sukilėliai neigia viceministro teiginius, o sekmadienio rytą pasirodė pranešimų apie sprogimus Misratoje.

Šeštadienį Libijos vyriausybės kariuomenei buvo įsakyta palikti Misratos miestą, dėl kurio jau kelias savaites vyksta mūšiai su sukilėliais. Kaip pranešė žurnalistams šiame rajone į nelaisvę paimtas Muamaro Kadafio (Muamar Gaddafi) pajėgų kariškis, toks įsakymas “buvo gautas dar penktadienį”.

NATO teigia, kad kol kas anksti svarstyti apie karių išvedimą iš Afganistano provincijų, įskaitant ir Lietuvos atkuriamą Gorą, nes atsakomybės už saugumo užtikrinimą perdavimo procesas tik prasidėjo.

Tokią poziciją išsakė NATO Viešosios diplomatijos padalinys, BNS paprašius komentaro dėl krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės pareiškimo, kad Lietuvos kariai iš Goro provincijos gali būti išvesti 2012 metų pabaigoje.

NATO teigimu, krašto apsaugos ministrės pareiškimas atitinka Afganistano prezidento Hamido Karzai siekį, kad nacionalinės Afganistano saugumo pajėgos iki 2014-ųjų pabaigos perims vadovavimą visoms saugumo operacijoms.

“Šis perėjimo procesas prasidės 2011 metų pradžioje ir kol bus baigtas kiekvienoje provincijoje, užtruks tam tikrą laiką. Taigi šiame etape yra per ankstyva kalbėti apie karių išvedimą”, – teigia NATO.

Afganistano prezidentas apie tai, kur prasidės perėjimo procesas, žada paskelbti kovo 21 dieną.

“Kol kas yra netinkama spekuliuoti, ar Goro provincija bus įtraukta į šį pirmąjį perėjimo sprendimą”, – teigia NATO.

Aljanso komunikacijos padalinys taip pat pabrėžė, kad NATO perėjimo procesą reguliariai aptaria su gynybos ministrais ir yra susipažinęs su pastaruoju R.Juknevičienės pareiškimu. Teigiama, jog perėjimo proceso klausimus NATO gynybos ministrai artimiausiu metu aptars susitikę kovo viduryje.

“Tačiau kol nėra priimtas sprendimas dėl pirmųjų perėjimo regionų, ISAF pajėgų naudojimas konkrečiose provincijose yra nediskutuojamas. (…) Konkretus Goro provincijos atkūrimo grupės klausimas nebuvo aptariamas”, – teigiama komentare.

Pietų Korėja trečiadienį ruošiasi pradėti dideles karines pratybas netoli sienos su Šiaurės Korėja, kuriose dalyvaus naikintuvai ir tankai, taip pat bus naudojami koviniai šaudmenys, Seului ir Vašingtonui karingai reaguojant į Pchenjano veiksmus.

Pietų Korėjos kariškiai sakė, kad ketvirtadienį sausumos pajėgų ir aviacijos šaudymo pratybos vyks už 20 kilometrų į pietus nuo sienos su Šiaurės Korėja. Šiuose manevruose dalyvaus savaeigiai pabūklai ir 800 karių.

Počeono kariniame poligone panašūs mokymai yra ne kartą vykę anksčiau, tačiau šįkart jie organizuojami Seului smarkiai sustiprinus budrumą dėl galimos šiaurinės kaimynės atakos.

Tuo tarpu Pietų Korėjos karo laivynas trečiadienį pradėjo keturias dienas truksiančias šaudymo pratybas prie rytinių krantų, palyginti toli (už 100 kilometrų) į pietus nuo sienos su Šiaurės Korėja. Šiuose mokymuose dalyvauja šeši karo laivai, taip pat sraigtasparniai.

Kariškiai nurodė, jog bus mokoma reaguoti į Šiaurės Korėjos povandeninių ir pakrančių sargybos laivų įsibrovimus.

Pietų Korėjos jūrų pėstininkai buvo paskirti saugoti Kalėdų eglės, kuri antradienį buvo įžiebta netoli sausumos sienos, baiminantis, kad Pchenjano pajėgos gali apšaudyti “propagandos simbolį”.

Įtampa tarp abiejų šalių smarkiai padidėjo praeitą mėnesį, kai Šiaurės Korėjos artilerija apšaudė vieną Pietų Korėjai priklausančią salą, esančią prie ginčijamos jūrinės sienos, atsakydama į Pietų Korėjos surengtas karines pratybas, per kurias buvo naudojami koviniai šaudmenys.

Per šį apšaudymą Jonpjongo saloje žuvo keturi žmonės, iš jų du civiliai gyventojai.

Leidimas gėjams ir lesbietėms atvirai tarnauti JAV kariuomenėje yra žingsnis lygybės link, bet dar laukia kova už kitus socialinius pokyčius, tokius kaip tos pačios lyties asmenų santuokos, sako gėjų teisių gynėjai.

JAV Senatas šeštadienį balsavo už tai, kad būtų panaikintas 17 metų galiojęs draudimas savo homoseksualumo neslepiantiems gėjams tarnauti JAV kariuomenėje.

Po piktų debatų senatoriai priėmė įstatymo projektą, kuriuo panaikinamas 1993-iųjų “Tu neklausk, o aš nesakysiu” (Don’t Ask, Don’t Tell) teisės aktas.

Tas kompromisas įstatymas buvo priimtas per buvusio demokratų prezidento Billo Clintono (Bilo Klintono) kadenciją ir reikalavo, kad kariuomenėje tarnaujantys gėjai ir lesbietės neviešintų savo orientacijos.

“Tai vienas žingsnis labai ilgo proceso tampant piliečiu su lygiomis teisėmis”, – sakė Warrenas Arbury (Vorenas Arberis) iš Savanos Džordžijoje, kuris armijoje tarnavo septynerius metus ir tris kartus dalyvavo kovinėse misijose, bet prieš dvejus metus buvo išmestas iš kariuomenės pagal minėtą “Tu neklausk, o aš nesakysiu” politiką. Jis sakė, jog planuoja vėl įsirašyti į armiją, kai tik tos politikos bus atsisakyta.

“Nors tai iš tiesų milžiniškas (pasiekimas), aš tai vertinu kaip grandelę labai, labai ilgoje grandinėje”, – pridūrė jis.

Gėjų teisių gynėjai minėtą balsavimą Senate paskelbė labai svarbia pilietinių teisių pergale.

Aaronas Belkinas, Kalifornijoje įsikūrusio šių klausimų tyrimų instituto “Palm Center” direktorius, sakė, kad šis balsavimas “pradeda naują erą, kai didžiausias darbdavys Jungtinėse Valstijose elgsis su gėjais ir lesbietėmis kaip su žmonėmis”.

Pasak jo, jau tūkstančius metų bet kurioje valstybėje vienas svarbiausių pirmarūšės pilietybės ženklų teisė tarnauti kariuomenėje ir šeštadienio balsavimas Senate “yra istorinis žingsnis to link”.

Draudimo panaikinimas reiškia, kad pirmą kartą per visą JAV istoriją kariuomenė atvirai priims gėjus, o šie be baimės būti išmestiems galės prisipažinti dėl savo lytinės orientacijos.

Pagal 1993 metų įstatymą iš kariuomenės buvo išmesta daugiau kaip 13,5 tūkst. žmonių. Prieš tai, nuo pat Pirmojo pasaulinio karo, jiems buvo nedviprasmiškai uždrausta tarnauti kariuomenėje.

Tačiau pokyčiai įsigalios ne iš karto. Įstatymo projekte sakoma, jog prezidentas ir jo aukščiausi kariniai patarėjai privalo užtikrinti, kad draudimo panaikinimas nepakenks kariuomenės kovinei gebai. Po to kariuomenei numatomas 60 dienų laukimo periodas.

Kai kurie naujosios politikos šalininkai nuvyko į Vašingtoną stebėti balsavimo. Tarp jų buvo Sue Fulton (Sju Felton), buvusi armijos kapitonė ir kuopos vadė, kuri dabar yra 92 Vest Pointo karo akademiją baigusių gėjų ir lesbiečių, jau nebetarnaujančių armijoje ir pasivadinusių grupe “Knights Out”, atstovė.

Važiuodama namo į Nort Pleinfildą Naujajame Džersyje 51 metų S.Fulton sakė mananti, kad šio draudimo panaikinimas padarys poveikį Amerikos gėjų pilietinėms teisėms.

“Kai vis daugiau žmonių supranta, kad piliečiai gėjai ir lesbietės rizikuoja savo gyvybe šiai šaliai ginti, galbūt jie bus labiau linkę pripažinti gėjus bei lesbietes visateisiais piliečiais ir kitais atžvilgiais”, – sakė ji.

Savo ruožtu konservatyvios organizacijos pareiškė, kad minimo balsavimo rezultatai neatspindi eilinių karių nuomonės ir kad jis neturėjo vykti likus tiek nedaug laiko iki dabartinės Kongreso sesijos pabaigos.

+370 5 2058525 begin_of_the_skype_highlighting              +370 5 2058525

Švedijos kariuomenė prašo Lietuvą grąžinti 1,5 mln. litų vertės mokomųjų minų, neatlygintinai atsiųstų prieš aštuonerius metus.

Glaudžius bendradarbiavimo ryšius su Švedijos ginkluotosiomis pajėgomis palaikanti Lietuvos kariuomenė iškart po Naujųjų partneriams ketina perduoti 7,5 tūkst. vienetų mokomųjų minų, rašo “Lietuvos žinios.

25 tūkst. sprogmenų švedai mūsų krašto kariams dovanojo prieš aštuonerius metus, tačiau dabar dalį pageidautų susigrąžinti, nes patys jų pristigo.

Pageidavimus atgauti trečdalį dovanotos siuntos Krašto apsaugos ministerijai (KAM) Švedijos kariuomenės atstovai išdėstė pernai gruodį ir šiemet rugpjūtį atsiųstuose raštuose. Mainais už atiduodamus sprogmenis Lietuvos kariuomenė jau gavo atlygį – 16 komplektų minosvaidžių ir jiems tinkančių minų siuntą.

“Tikrai neatiduodame paskutinių minų. Mokymo tikslams jų lieka pakankamai. Šiuo atveju svarbiausia – dviejų kariuomenių bendradarbiavimas”, – teigė Lietuvos kariuomenės vado atstovas spaudai kapitonas Tomas Balkus, paklaustas, ar dėl tokio gražaus gesto nenukentės mūsų karių mokymai.

Norint grąžinti dalį 2002-aisiais gautos labdaros, turės būti priimtas Vyriausybės nutarimas.

JAV Senatas ketvirtadienį veikiausiai sudavė mirtiną smūgį pastangoms atšaukti draudimą homoseksualios orientacijos neslepiantiems asmenims tarnauti kariuomenėje, o šis sprendimas tapo dar vienu akibrokštu, mestu “giliai nusivylusiam” prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obamai).

Balsuojant Senate, pritrūko trijų balsų iki 60 balsų daugumos, kuri buvo reikalinga, kad būtų priimtas metinio karinio biudžeto įstatymas, į kurį taip pat buvo įtrauktas sprendimas nebetaikyti vadinamosios “Tu neklausk, o aš nesakysiu” (Don’t Ask, Don’t Tell) politikos. Prieš šį teisės aktą balsavo 40 senatorių.

Šis žingsnis tapo dar vienu pralaimėjimu B.Obamai, kuris siekė, kad nuo 1993 metų galiojanti politika būtų atšaukta per “raišų ančių” Kongreso sesiją, trunkančią nuo praeitą mėnesį įvykusių kadencijos vidurio rinkimų iki atnaujintos sudėties Kongreso darbo pradžios ateinančiais metais.

“Šis įstatymas silpnina mūsų nacionalinį saugumą, blogina mūsų karinę parengtį ir pažeidžia esminius Amerikos principus – atvirumo, vienybės ir lygybės”, – sakoma prezidento pranešime.

B.Obama ragino senatorius apsvarstyti šią problemą iki šių metų pabaigos, pabrėžęs, kad JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas), Jungtinės štabų vadų tarybos pirmininkas admirolas Mike’as Mullenas (Maiklas Malenas) ir dauguma amerikiečių palaiko prezidento poziciją.

Respublikonai, kurie priešinasi “Tu neklausk, o aš nesakysiu” politikos panaikinimui, nuo sausio perims kontrolė Atstovų Rūmuose, o demokratų dauguma 100 vietų Senate sumažės iki 53 mandatų. Dėl šios priežasties dar mažiau tikėtina, jog draudimas kariuomenėje tarnauti atviriems gėjams būtų panaikintas atnaujintos sudėties Kongrese.

Šis įstatymas, kuris buvo priimtas kaip kompromisas per buvusio demokrato prezidento Billo Clintono (Bilo Klintono) kadenciją, reikalauja, kad kariuomenėje tarnaujantys gėjai ir lesbietės neviešintų savo orientacijos – kitaip jiems gresia pašalinimas.

Meino senatorė Susan Collins (Siuzan Kolins) buvo vienintelė iš respublikonų, balsavusi už šio draudimo atšaukimą. Tačiau jos nepalaikė partijos kolegos, pasak kurių, toks žingsnis susilpnintų kariuomenės discipliną ir parengtį tuo metu, kai JAV kariai kovoja Irake ir Afganistane.

Gal neverskime vyrų tapti rūsčiais kariais ne mūšio lauke, bet savo šeimose ar tiesiog visuomenėje, ir gal tada mažiau turėsime pseudogeležinių vyrų, kurie nelaimingus padaro savo artimuosius.

Tiek kartų kalbėjau apie rudenį kaip apie kažkokį liūdesį ir nerimą skatinantį laikotarpį, jog nejučia ėmiau versti kalendoriaus lapelius ieškodamas švenčių dienų ir vildamasis, kad gal rasiu ką nors, kas širdį džiugintų.

Ir ką gi? Randu šį bei tą: lapkričio 23-iąją minime Lietuvos kariuomenės dieną. Kaip ir turėčiau pasidžiaugti, juk kariuomenė – tėvynės gynėja, patriotizmo mokykla, galų gale vyriškumo kalvė. Štai ir turime šventę. Šventę, kuri kažkodėl nevalingai žadina įspūdį, kad kariuomenė – vyrų darinys, ir vėl švenčiame vyrų dieną. Ir iš tikrųjų nieko daugiau linksmesnio lapkritį nerasime, tamsūs rudens vakarai nepalieka jokių vilčių šviesos spinduliams prasibrauti, o ir su vyriškumu tapatinama šventė neblogai prie šio laikotarpio dera. Juk esame įpratę, kad vyrai būtinai turi būti rūstūs, tvirti, neretai šalti lyg niekada nesibaigiantis lapkričio lietus.

Pradėjau nuo kariuomenės, o nejučia baigiau vyrais. Bet juk nieko keista: vyras turi būti tvirtas ir rūstus, pasirengęs bet kurią akimirką savo, o ir šeimos priešams nosį sugurinti. Tikras karys ir šeimos bei tėvynės gynėjas. Labai patriotiška ir realistiška. Bet ar nenutinka kartais, kad nuolat vyrui brukamas karžygio paveikslas tampa pasala ne tik jam, bet ir jo artimiesiems, vaikams bei vaikaičiams, kurie per kartų kartas nešasi dvasią stingdantį šaltį, atsiribojimą nuo jausmų ir bet kokios dvasinės šilumos kibirkštėlės? Visai nemanau, kad mūsų ar kurios kitos šalies kariuomenė ugdo kažkokius dvasios vargetas, tačiau čia noriu kalbėti apie tą paveikslą, kurį pati visuomenė sukuria kalbėdama apie vyriškumą ir skatindama vyrus įgyti gana primityvų rūstaus “tėvynės gynėjo” įvaizdį.

Menu, kaip sykį vesdamas seminarą užsiminiau, kad nuo jokio jausmo bėgti nereikia, o vyrai, kaip ir visi mirtingieji, neturėtų bijoti ašarų. Menu ir tai, kad labiausiai iš tokio teiginio pasišaipė vienas vyresnių grupės dalyvių, kuriam vyro ašaros atrodė lyg iš siaubo filmo, niekaip nesiderinančios su tvirto šeimos maitintojo įvaizdžiu. Jis pats, pasirodo, nei verkė, nei liūdesiu savo širdį dilgino. Paprasčiau tariant, pasidėdavo jausmus kažkur į pasąmonės gelmes ir ten numarindavo. Gal ir numarindavo, bet dar nežinia kas ką: jis jausmus ar jausmai jį. Liūdna, bet šis žmogus šiandien neįgalus, nepakylantis iš vežimėlio po persirgto insulto. Atrodo, kad šįkart jį jausmai įveikė.

Tai vis dėlto kas tam mūsų laikų vyrui nutiko? Kodėl įtikėjome savo karišku įvaizdžiu ir karikatūriškai jį sutapatinome su šaltu ir atsiribojusiu supermenu, kuris lyg holivudinio filmo herojus naikina vieną priešą po kito, bet svarbiausia – neįsileidžia į savo gyvenimą jokio kito žmogaus? “Puiki” vyriškumo mokykla…

Neseniai skaičiau knygą, kurioje vienas šiuolaikinės psichologijos ir psichoanalizės kūrėjų Jeremy Holmesas analizavo Britanijai, o ir visam šiuolaikiniam pasauliui, matyt, tinkantį šeimos modelį. Vaizdelis, kaip pasakytų žinomas herojus, susidarytų ne koks… Pasirodo, kad nūdienos šeima pasižymi “užvaikytais” tėvais ir savaip vienatvės, tapatumo ir savarankiškumo problemas sprendžiančiais vaikais. Tikro vyro įvaizdį besisavinantis tokios šeimos galva nebežino nieko kita, tik atsakomybę uždirbti kiek galima daugiau pinigų, o kartu pasinerti į darbą ir pamiršti, kad atsakomybė nėra vien materialinė našta, bet ir dvasinio komforto bei saugumo artimiesiems suteikimas. Tačiau vargu ar saugumą kitiems gali suteikti vyras, kuriam pačiam to saugumo trūksta. Ir iš kur tas saugumas, jei kažkodėl vieni per kitus šaukiam, kad vyras turi išlaikyti šeimą? Būna keista, kai kartais pacientams pasakęs, jog šeimą išlaiko tas, kuriam tąkart geriau sekasi, išgirstu, kad tik vyras už tai turi būti atsakingas.

Nesaugus tėvas – nesaugi žmona, nesaugūs ir vaikai. Tai paprasta aksioma. Nekalbėsiu apie moters vaidmenį, bet tokioje šeimoje augantis berniukas patenka į nepaprastą situaciją. Jam reikia susitapatinti su tėvu, nes būtina vyru tapti, bet kaip tą padaryti, jei tėvas dirba, išgyvena nuolatinę įtampą ir pamiršta bet kokį atsipalaidavimą? Tada vaikas ir bando pasitelkti savo fantaziją bei įsivaizdavimą vyriškumui pažinti. Vyras – tai tas, kuris atsiriboja nuo artimo, o namie nuolat būna pervargęs ir piktas. Štai! Jau auginame naują vyrą: piktą, šaltą ir vengiantį bet kokio artumo…

O ką jau kalbėti apie jausmus? Tai dar viena jautri šiuolaikinio vyro paveikslo vieta. Berniukas tampa vyru, bandydamas atkartoti tėvo elgesį ir savaip įsivaizduodamas jo vaidmenį, o jausmų pamokas tėvai jam suteikia tiesioginiais “protingais” pamokymais. Pavyzdžiui: “Vyrai neverkia!” arba “Koks tu vyras, jei bijai?” Pažįstama, ar ne?

Kiek mūsų esame patys ne tik tai girdėję, bet ir savo sūnus taip raminę? Tai kodėl tuomet stebimės, kad užaugęs mūsų sūnus pykčiu atsako į netektis, sunkumus ar pavojus? Negavęs leidimo verkti ar bijoti, berniukas pasirenka tai, kas jam belieka.

O lieka ne kažin kas. Visi teturime keturis jausmus: liūdesį, baimę, pyktį ir džiaugsmą. Visi kiti tėra jų kombinacijos. Tai jei liūdėti ar bijoti draudžiama, berniukas pasirenka pyktį – džiaugtis juk nėra kuo… Pasitelkime fantaziją ir bandykime įsivaizduoti, kas laukia šio vyru tapsiančio amžino berniuko būsimosios šeimos ir jo paties sūnaus. Nesistengiu suabsoliutinti, tačiau toks scenarijus, deja, nėra retas.

Ir vėl sukasi tas nelemtas užburtas ratas… O juk būtų gerokai paprasčiau, jei suvoktume, kad mums visiems reikia ašarų. Net ir mašina, jei jos laiku nesutepsi, sustos. O žmogus – gerokai sudėtingesnė mašina. Tik jį kartais tenka ne tepalu, bet ašaromis sutepti. Ir vyrus taip pat… Kita vertus, jausmai, jei jų neišreiški, atsideda mūsų vidiniame pasaulyje. O vidinis pasaulis – tai ne vien dvasia, bet ir kūnas. Štai ir nutinka, kad ima tie jausmai mūsų kūną graužti, ir baigiasi viskas opalige, insultu ar infarktu.

Tai gal neverskime vyrų tapti rūsčiais kariais ne mūšio lauke, bet savo šeimose ar tiesiog visuomenėje, ir gal tada mažiau turėsime pseudogeležinių vyrų, kurie nelaimingus padaro savo artimuosius, o pačius save galiausiai pasodina į neįgaliųjų vežimėlį. Tada gal nekils grėsmė, kad mūsų kariuomenė pasižymės agresija bei abejingumu kitiems žmonėms ar tautoms, ir taikos iš tikrųjų bus gerokai daugiau…

Kariuomenės dienos išvakarėse krašto apsaugos ministrė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininkė Rasa Juknevičienė pareiškė, kad nedidindami savo šalies gynybos finansavimo galime nebepajėgti atlikti NATO valstybės funkcijų. Ar toks pareiškimas nėra perdėtas, ar tikrai tam nepakanka 900 mln. Lt? Nuo šio klausimo pradėjome pokalbį su ministre R.Juknevičiene.

R.J.: Skaičiai ir reali padėtis kalba patys. Pagal gynybos finansavimą Latvija, Lenkija ir Estija jau dabar gali sau leisti daugiau. Taigi perspėjimai, kad nesugebėsime užtikrinti NATO šalies funkcijų – pagrįsti. Priminsiu, kad ir Lietuva stodama į NATO prisižadėjo, jog bus pavyzdinga narė. Tačiau kai įstojome, visos pastangos ir pažadai kažkodėl išblėso.

Atitinkamas NATO straipsnis sako, kad kiekviena valstybė yra atsakinga už savo teritorijos gynybą kartu su Aljanso partneriais. Įstojus į NATO žmonės buvo užliūliuoti tikrovės neatitinkančiais įspūdžiais, kad esame saugūs ir nieko neturime daryti, tik misijose reikia dalyvauti, o savo pačių gynybai dėmesio skirti nereikia. Iš tiesų NATO yra visai kitokiu principu veikianti organizacija, kurios stiprumas priklauso nuo jos narių stiprumo.

“Veidas”: Tad esame nevisaverčiai NATO partneriai ir nesugebame efektyviai gintis ar padėti?

R.J.: Kol nėra kokio nors konflikto, to negaliu tvirtinti. Tačiau priekaištų iš NATO pusės mums išsakoma nuolat. Per mažas kariuomenės finansavimas visada nurodomas kaip svarbiausias trūkumas. Tačiau NATO – džentelmenų klubas.

Sankcijų dėl to nėra, nes tai solidarumą demonstruojančios valstybės, kurios ir be bausmių turi suvokti, kad gynyba – rimtas reikalas. NATO labai rimtai atsižvelgia į reikalavimus dalyvauti jos misijose, ir tą funkciją kol kas mes atlikome gerai. Tai Aljansas priima kaip tam tikrą kompensaciją. Kol kas, kol nieko neįvyko. Bet juk ne kitos NATO valstybės turi rūpintis mūsų teritorijos saugumu. Čia mūsų atsakomybė. Jei mes ir to nedarytume, netektume, manau, NATO narių solidarumo, koks jis yra dabar.

“Veidas”: Pigesnių būdų užsitikrinti saugumą, nei narystė NATO, nėra. Tačiau ar Lietuva, Jūsų nuomone, savanoriškai neprisiėmė per daug įsipareigojimų? Tarkime, pasišovėme atkurti visą Afganistano Goro provinciją?

R.J.: Nesutinku, kad mūsų karių buvimas Afganistane yra narystės Aljanse kaina. Jei norime, kad mus gintų, kai ištiks bėda, turime dalyvauti ir gindami kitus. Aš įsitikinusi, kad mes Afganistane dalyvaujame gindami ir savo saugumą, savo civilizacijos vertybes. O dėl Goro provincijos atkūrimo darbų šiandien jau visi gudrūs kritikuoti, kad anksčiau reikėjo daryti vienaip ar kitaip. Žinoma, klaidų padaryta. Didžiausia problema – ne mūsų karių dalyvavimas: jis yra toks, koks yra, galiausiai ir patirties įgyjame ten dalyvaudami. Problema ta, kad neturime lėšų padėti tai Goro provincijai.

“Veidas”: Kaip sumažintas biudžetas atsiliepė Lietuvos kariuomenei šiemet ir kas gali įvykti kitąmet?

R.J.: Na, uniformos dar nėra lopomos. Žmonės kariuomenėje supranta padėtį ir sako: ministre, buvo ir blogiau, buvo laikas, kai algų nemokėjo, bet krašto apsauga dėl stiprios savo motyvacijos išliko. Beje, jei jau kalbame apie aprangą, tai anksčiau šioje srityje būta ir visai nepagrįsto išlaidavimo, net naujos uniformos būdavo nurašomos. Bet dabar uniformų jau tikrai trūksta.

“Veidas”: Tačiau piliečiai, regis, nesuvokia, kad krašto apsaugos finansavimą padidinti būtina. Mūsų žurnalo užsakymu atlikta apklausa rodo, kad 93 proc. gyventojų KAM finansavimo didinimui nepritartų.

R.J.: Galiu pasakyti tik tiek: per pastaruosius metus žmonėms buvo kalama į galvą, kad kariuomenė gyvena geriausiai. Neva jai yra skiriami kažkokie mistiniai 2 proc. BVP. Be to, paraduose žmonės mato gražiai apsirengusius mūsų garbės sargybos kuopos narius, per šventes – dalijamą kareivišką košę. Jie nemato apdriskusių kariškių, todėl mano, kad finansavimo pakanka. Bet tai tik paviršius, žmonės nežino giluminių problemų.

“Veidas”: Viena jų – neproporcingai padalytas KAM biudžetas: daugiau nei 60 proc. jo išleidžiama personalui išlaikyti, struktūrai administruoti, o ginklams ir karinei įrangai – vos 1,2 proc. Kitose NATO šalyse proporcijos visiškai kitokios.

R.J.: Tai didžiausias galvos skausmas, kurį paveldėjau iš pirmtako ministro Juozo Oleko. Kitų metų biudžeto projekte numatyta, kad išlaidų dalis personalui išlaikyti mažės.

Bet kokiu atveju mūsų biudžetas tokiai kariuomenei, kokią dabar turime, išlaikyti yra per mažas. Priminsiu, kad jos ribinius dydžius nustato Seimas, – o tai yra iki 8 tūkst. profesionalių karių ir 4,5 tūkst. savanorių.

Jei įvertinsime, kokių uždavinių turime, taip pat geopolitinę erdvę, manau, kad mūsų kariuomenė per maža. Mūsų regione – netgi viena mažiausių, jei ne pati mažiausia, jei skaičiuotume karių skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų. Dar labiau jos mažinti neįmanoma.

Todėl iki šiol ir taupėme ne žmonių, o technikos ir priemonių įsigijimo bei kovinio rengimo sąskaita. Taip ir atsirado minėta disproporcija. Taigi yra tik du keliai: arba mažiname kariuomenę, ko aš tikrai nedarysiu, nes manau, kad ji ir taip per maža, arba didiname asignavimus.

“Veidas”: Kaip ketinama plėsti ir gausinti kariuomenės gretas ir tai suderinti su mažu finansavimu?

R.J.: Iki šiol Lietuva, tiksliau, buvusi KAM vadovybė, nepadarė nieko, kad Lietuva turėtų mobilizacinį rezervą. Jis buvo tik teorinis. Taikos sąlygomis didelės kariuomenės mums nereikia, galime išsiversti su tuo, ką turime, tačiau karo, grėsmės sąlygomis mūsų gynybos sistema turi sugebėti išsiplėsti. Iš tiesų mes turėtume būti numatę struktūras, kurios karo sąlygomis galėtų “prisipildyti” naujų žmonių: mobilizuoti parengtų žmonių. Dabar tai – tik popieriuje.

Tie šauktiniai, kurie jau tarnavo kariuomenėje, tam darbui yra parengti, tačiau nė vienas iš jų nebuvo pakviestas ir supažindintas, kur grėsmės sąlygomis jis turėtų būti, kur jam prisistatyti, į kokį būrį, kokį skyrių, kokią funkciją atlikti. Mes neturime organizuoto rezervo. O reikės turėti, ir tai ilgas darbas. Kitąmet, manau, pradėsime jį organizuoti. Viskas priklausys nuo pinigų: kviesti žmones, atnaujinti jų žinias, su jais dirbti, maitinti ir aprengti, atnaujinti šaudymo įgūdžius – kainuoja.

“Veidas”: Tačiau nuo 1998 m. civilių mūsų kariuomenėje padaugėjo beveik 1,5 tūkst. ir dabar jų yra jau 2160. Kas lėmė tokį jų gausėjimą ir ar čia nėra rezervo taupyti?

R.J.: Kuriantis Lietuvos krašto apsaugos sistemai, didžioji dalis etatų buvo kariniai. taip pat ir pačioje ministerijoje. Tokią padėtį reikėjo keisti, todėl laikui bėgant pareigybės buvo “išgrynintos”. Procesas tebevyksta iki šiol, pavyzdžiui, šį rudenį Sausumos pajėgų orkestro karinės pareigybės buvo pakeistos į civilines. O civilių skaičius kariuomenėje per dešimtmetį didėjo ne tiek daug – 253 žmonėmis.

“Veidas”: Jūsų vadovaujama ministerija Seimui pateikė naują Karo prievolės įstatymo projektą, kuriuo numatoma kasmet rengti 50–90 dienų trukmės bazinius karinius mokymus. Dalyvavimas juose būtų savanoriškas. Kiek kitais metais planuojama apmokyti žmonių?

R.J.: Jau esu sakiusi, kad atsisakyti šauktinių kariuomenės buvo didžiulė klaida: žmonės neberengiami ginti savo krašto. O kariuomenei visada reikės jauno raumens, jėgos. Todėl ir kritikavau, ir dabar dar labiau kritikuoju šitą sprendimą. Lietuvai reikalingas mobilizacinis rezervas: kad kiek galima daugiau žmonių Lietuvoje žinotų apie karybą, gynybos principus, įsivaizduotų, kaip elgtis stichinių nelaimių, katastrofų metu. Kitąmet planuojame apmokyti apie 600 žmonių, bet galutinį žodį tars Seimas.

“Veidas”: Ir kas bus daroma, jei tų savanorių pakankamai neatsiras?

R.J.: Turėtų padėti skatinimas. Pavyzdžiui, papildomi balai stojant į aukštąsias mokyklas, suteikti privalumai valstybės tarnyboje, papildomas finansavimas mokantis ir pan. Jeigu neatsiras pakankamai norinčiųjų, o situacija bus tokia, kad parengtų žmonių mums reikės daugiau, darysime kaip Danijoje – bus traukiami burtai: iš karo prievolininkų sąrašo atrinksime tuos žmonės, kurie tuo metu bus pašaukti. Ir pašauksime tiek, kiek mums trūks arba reikės.

“Veidas”: Šiemet atliktos sociologinės apklausos rodo, kad tautiečių, ginklu pasiryžusių ginti tėvynę, mažėja: tokių – tik trečdalis apklaustųjų.

R.J.: 1991-ųjų sausio 13-ąją važiuodama iš Fabijoniškių savo akimis mačiau, kiek žmonių važiavo iš miesto. Tuomet, kai stovėjome Baltijos kelyje, gyvenau Pasvalyje ir taip pat mačiau, kad du trečdaliai šalies gyventojų Baltijos kelią ignoravo. O jei kalbame apie dabartį, tai aš džiaugiuosi, kad tas trečdalis pasiryžę eiti ginti krašto. Jei šaliai būtų bėda, manau, ir daugiau atsirastų. Priminsiu, kad Sausio 13-osios išvakarėse žmonės labai greitai pakeitė požiūrį ir atėjo ginti savo institucijų.

“Veidas”: Jūsų nuomonė mums įdomi, kai kalbama ne tik apie kariuomenę, bet ir apie pasikeitusią Lietuvos užsienio politiką. Tarkime, ką manote apie pasikeitusį mūsų šalies bendravimą su Rusija? Kokios iš to naudos galime tikėtis?

R.J.: Keičiasi ne tik mūsų, bet ir Rusijos retorika. O mes tenorime vieno: kad aplink mus būtų draugiškai nusiteikusios valstybės. To ir tikimės iš Rusijos.

“Veidas”: Ar tai realu?

R.J.: Šiandien mums bendradarbiaujant su Rusija yra visko. Taip, ji nėra tokia, kokia buvo prieš 20 metų. Laikausi nuomonės, jog rusų tauta yra pajėgi kurti demokratiją, ir nesutinku su tais, kurie sako, kad tai specifinė valstybė, kad ji iš principo negali būti demokratinė. Netikiu tuo.

“Veidas”: O kaip įvertintumėte santykius su JAV, kurios įvardijamos kaip strateginis partneris?

R.J.: Geresnių nei dabar nelabai kas ir pamena. Santykiai su JAV puikūs. Taip manome ne tik mes – taip kalba ir JAV pareigūnai.

“Veidas”: Nepaisant to, kad prezidentė užsiminė Lietuvą buvus JAV politikos įkaite?

R.J.: Nežinau. Kai kalbama apie bendradarbiavimą karinėje srityje, jaučiu didelį pakilimą.

“Veidas”: Prieš rinkimus Jūs buvote viena tų, kurie deklaravo būsiant labai didelį teisėsaugos “apsivalymą”, visų pirma Valstybės saugumo departamento. Ar jis jau įvyko?

R.J.: Ne iki galo, bet jau prasidėjo. Tam tikros grupuotės, tai, ką vadiname valstybininkais, VSD nebegali naudotis kaip anksčiau. Tačiau šitą polinkį turi ne vien valstybininkai.

“Veidas”: Tad kai kurios grupuotės VSD vis dar naudojasi?

R.J.: Matau, kad to yra daug mažiau. Bet stebėdama žiniasklaidą taip pat matau, kad kai kuri medžiaga gali būti atėjusi tik iš specialiųjų tarnybų.

“Veidas”: Buvęs jūsų koalicijos partneris Aleksandras Sacharukas neseniai Seime pareiškė, kad esate blogesnė už patį Henriką Daktarą, o Lietuvą valdote per specialiąsias tarnybas. Kaip ketinate reaguoti į tokius pareiškimus?

R.J.: Manau, kad kreipsiuosi į teismą. Jau kreipiausi į savo advokatę ir atidaviau jai visą medžiagą. Ji studijuoja, kokių yra galimybių tą padaryti.