"Shutterstock" nuotr.

Karjera. Kai paraiškų dėl darbo tokia daugybė, darbdaviams kyla vis sudėtingesnių iššūkių atsirenkant tinkamus darbuotojus.

Sklandus gyvenimo aprašymas (CV) – pirmas žingsnis siekiant savo svajonių darbo. Vis dėlto stebint darbo rinką galima aiškiai pasakyti, kad įsidarbinimo žaidimo taisyklės sudėtingėja. CV nebeužtenka pripildyti savigyros – viską reikia mokėti pateikti taip, kad įtiktum atitinkamoms kandidatų gyvenimo aprašymus vertinančioms kompiuterio programoms.

Per 70 proc. cirkuliuojančių gyvenimo aprašymų apskritai nebūna darbdavių ar jų atstovų skaitomos.

Statistika rodo, kad JAV per 70 proc. cirkuliuojančių gyvenimo aprašymų apskritai nebūna darbdavių ar jų atstovų skaitomos, o patenka į vadinamąsias kandidatų vertinimo sistemas (angl. „applicantt tracking system“ arba „automated resume screening system“). Tik įveikęs šį išbandymą kandidatas gali tikėtis, kad jo CV perskaitys žmogaus akys, ir galbūt tai lems kvietimą į pokalbį dėl darbo.

Beje, žmogiškųjų išteklių konsultacinės firmos „Development Dimensions International“ organizacijų apklausa parodė, kad beveik pusė jų ketina padidinti tokio tipo programų naudojimą įdarbinimo procese.

Kaip veikia tos paslaptingosios programos, kurių algoritmuose atsiduria norinčiojo įsidarbinti likimas? Reikia paminėti, kad jų yra įvairiausių, tačiau pačios paprasčiausios bando „išskaičiuoti“ kandidato tinkamumą tam tikroms pareigoms. Yra ir sudėtingesnių, kurios ir toliau sparčiai tobulėja. Pavyzdžiui, jos kartu tikrina, ar kandidato nurodyti laiko tarpai tarp skirtingų darbų ar nedarbo laikotarpių nekelia įtarimų, kai kurios jų taip pat įvertina prieinamus bankinius įrašus, finansines ataskaitas ar įsiskolinimus bei kitokius pareigybei aktualius rodiklius. Dalis jų spręsdamos apie kandidatą pasitelkia kalbos analizės mechanizmus ar netgi jau ima naudoti dirbtinio intelekto įrankius.

Beje, kai kurios programos (pavyzdžiui, „Reppify“) į vertinimą įtraukia ir socialinių tinklų informaciją, tad reikėtų pasirūpinti, kad duomenys „LinkedIn“, „Facebook“ ar „Twitter“ tinkle neprieštarautų tam, kas yra įrašyta gyvenimo aprašyme.

Įgūdžių, patirties pritaikymas konkrečiai pareigybei taps esminiu dalyku.

Plačiausiai naudojamos paprasčiausios programos veikia taip: pateikto gyvenimo aprašymo tekstas skaldomas dalimis ir ieškoma tam tikrų raktažodžių, leidžiančių tolesnę labiau struktūruotą analizę ir vertinimą. Tarkime, išskiriama informacija dėl kandidato išsilavinimo, ankstesnės darbo patirties, turimų įgūdžių ar net atlyginimo, kurio tikimasi. Tokia „išpjaustyta“ informacija nueina į įmonių ar atrankos agentūrų duomenų bazes, kur samdantieji, įvedę tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, „Vilniaus universitetas“, „vadybininkas“ ir „lyderystės įgūdžiai“, gaus tai atitinkančius (tiksliau, šitai į savo CV įrašiusius) ieškančiuosius darbo.

Tai reiškia, kad „nebeprasisuks“ tie, kurie su vienu gyvenimo aprašymu bandys kandidatuoti į skirtingas darbo vietas. Įgūdžių, patirties pritaikymas konkrečiai pareigybei taps esminiu dalyku. Be šito CV bus atmestas dar kandidatų vertinimo sistemų.

Žinoma, tai veikiausiai ne vieną paskatins prikaišioti kuo daugiau raktažodžių, kurių potencialiai galėtų pageidauti darbdaviai, ir taip padidinti savo šansus būti pakviestam į darbo pokalbį. Taip, tai gali padėti su paprastomis tokio tipo programomis, tačiau juk yra ir rafinuotesnių. Juolab kad jei visi darys tą patį, tai turės mažai naudos. Kad būtų aiškiau, visa tai galima palyginti su „Google“ paieškos sistema. Tik čia naršomas ne visas internetas, o norinčiųjų įsidarbinti informacija. Taigi, kaip ir „Google“, čia daugiau sėkmės gali tikėtis tie, kurie protingai pasinaudos optimizavimo technikomis.

Taigi Vakaruose tai tampa itin populiaru, o kaip yra Lietuvoje? Pasak vieno iš dviejų didžiausių darbo paieškos portalų Lietuvoje „CV-Online“ rinkodaros vadovės Ritos Karavaitienės, tokios programos Lietuvoje naudojamos, bet to dažniausiai imasi stambios, galinčios sau tą leisti įmonės – vis dėlto tai nėra toks jau pigus malonumas.

„Kaip įsigyjamos klientų valdymo sistemos, taip galima įsigyti arba susikurti tai įmonei specialiai pritaikytas personalo valdymo sistemas. Tuo naudojasi didžiosios šalies įmonės, dažniausiai tos, kuriose gana didelė darbuotojų kaita ar darbuotojų skaičiaus didėjimas. Kitaip tariant, tos, kurioms būtina apdoroti didelius informacijos srautus ir rūšiavimo į bylas nebepakanka“, – dėsto specialistė.

Populiariausiuose karjeros portaluose „CV-Online“ ir „CVbankas“ darbuotojų ieškantys darbdaviai taip pat gali pasinaudoti tokiomis funkcijomis ir atlikti pirminį gyvenimo aprašymų rūšiavimą, kad netektų skaityti tūkstančio CV, o užtektų dešimties. Aišku, šie procesai nuolat tobulinami, kad atitiktų darbdavių poreikius.

Įmonė gali net nesužinoti apie sau tobulą darbuotoją vien dėl to, kad šis nemoka taip gerai parinkti raktažodžių.

Vis dėlto, kaip įspėja „CVbanko“ vadovas Tomas Toleikis, nors kompiuterinės sistemos iš tikrųjų gali palengvinti darbą, padaryti jį efektyvesnį, kandidato tinkamumą darbui lemia daugybė kriterijų, ir sprendimą dėl jo patekimo į tolesnį etapą kur kas tiksliau priima žmogus nei kompiuteris. Paprastai tariant, įmonė gali net nesužinoti apie sau tobulą darbuotoją vien dėl to, kad šis nemoka taip gerai parinkti raktažodžių. Užsienio ekspertai taip pat dažnai pabrėžia šią bėdą: kad ir kokie sudėtingi būtų algoritmai, jie gyvenimo aprašymus vis vien sudėlios tik į dvi dėžutes – baltą ir juodą.

Antra vertus, atsiradus tokiam dalykui netruko atsirasti patarimų ir būdų, kaip tai apeiti. Tarkime, kad ir tokia internetinė programa „Resunate“, veikianti pagal panašią logiką kaip kandidatų vertinimo sistemos, leidžia keitinėjant savo gyvenimo aprašymo dalis pamatyti, kaip keičiasi tinkamumo tam tikroms pareigoms atitiktis.

Tiesa, R.Karavaitienė pabrėžia, kad „stipresnės“ paieškos programos dažniausiai taikomos aukštoms, specifinėms pareigybėms, na, o dėl paprastų pozicijų nelinkstama gaišti laiko ir eikvoti pinigų, darant išsamius patikrinimus.

Žinoma, Lietuvoje darbuotojų paieškos ir atrankos kultūra nėra tokia pažengusi, todėl čia greta pažangių vakarietiškų būdų klesti pagrįstų ar ne visai artimųjų rekomendacijų kultas, kad štai jis – „geras žmogus“.

Kad mentaliteto skirtumų tarp užsienio ir lietuviško kapitalo įmonių netrūksta, pastebi ir R.Karavaitienė. Tokių karjeros portalų paslaugomis labiau naudojasi vidutinės ar stambesnės tarptautinės įmonės, kurioms reikia ne vieno, bet kelių dešimčių darbuotojų per metus.

Kaip lietuvis darbdavys ieško darbuotojo? Paskambinsiu draugui, jis man ką nors rekomenduos.

„Užsienio kapitalo įmonės lengviau priima tokį būdą, kaip darbo skelbimų portalai. Kaip lietuvis darbdavys ieško darbuotojo? Paskambinsiu draugui, jis man ką nors rekomenduos. O tarptautinės įmonės jau žino, kad norint rasti tinkamą specialistą, ypač jei reikalavimų pareigybei daug, vien skambučio draugui nepakanka. Reikia išnaudoti įvairius būdus: ir karjeros portalus, ir „LinkedIn“, ir pažįstamus, ir savo duomenų bazes… Matyti, kad jos labiau linkusios investuoti į personalo paiešką nei vietinės, vertina tai kaip rimtą užduotį, vertą investicijų“, – dėsto „CV-Online“ atstovė.

Dalis įmonių apskritai patiki tai personalo agentūroms, nors, kaip vertina T.Toleikis, dauguma vis dar linkusios tai daryti savarankiškai, pačios pasitelkdamos darbuotojų paieškos portalus.

Iš tiesų karjeros portalai populiarumu skųstis negali. Sudėję dviejuose populiariausiuose šalies portaluose „CVbankas“ ir „CV-Online“ esančius gyvenimo aprašymus suskaičiuotume jų apie milijoną. Nors vienas vartotojas gali būti susikūręs ir keletą CV, skaičiai vis vien labai dideli.

„Šiaip darbą siūlančių įmonių skaičius, palyginti su ankstesniais metais, išlieka gana stabilus. Darbo pasiūlai nemažai įtakos turi sezoniškumas: aktyviausiai darbuotojų ieškoma metų pradžioje, pavasarį bei rudenį. O mažiausiai naujų darbuotojų darbdaviai ieško vasarą ir metų pabaigoje, šventiniu laikotarpiu“, – apie darbo rinkos niuansus pasakoja T.Toleikis.

Pati dirbau tokioje įmonėje, kur per metus vienose pareigose pasikeitė trylika žmonių.

Tiksliai pasakyti, kiek žmonių per karjeros portalus susiranda darbą, sudėtinga, juk dažniausiai žmogus juos pasitelkia tik kaip vieną iš galimybių (vien per „CV-Online“ pernai paskelbta apie 42 tūkst. darbo skelbimų, kurių kiekvienu buvo galima ieškoti ir keleto žmonių).

Tai patvirtina ir vilnietė Vilma, kuri ėmusi ieškoti naujo darbo iškart pasitelkė visas įmanomas galimybes – nuo darbo skelbimų portalų iki pažįstamų rato. Vis dėlto mergina įsitikinusi, kad per tokius portalus gero darbo nesusirasi.

„Geriems darbams darbuotojų visi susiranda per draugus ir pažįstamus. Neretai siūlomi nekokie darbai, ir tie patys pasiūlymai kartojasi mėnesių mėnesiais. Kažkas įsidarbina, truputį padirba ir vėl ieškoma naujo žmogaus. Dažniausiai į viską spjauna patys žmonės. Pati dirbau tokioje įmonėje, kur per metus vienose pareigose pasikeitė trylika žmonių“, – pasakoja Vilma.

Iš tikrųjų čia nepamatysi darbo skelbimų, susijusių su daugybe specialybių. „Kiekvienoje srityje esama vis kitokių darbo paieškos metodų ir būdų. Pavyzdžiui, beveik niekada nepamatysite pasiūlymų architektams, nes jie – tarsi atskira bendruomenė, kurioje vieni kitus pažįsta, bendrauja tarpusavyje, ir kai ieškoma architekto, jie jau žino, kam reikia paskambinti, kad rastų tinkamą žmogų. Tas pats yra su medikais, kūrybiniais darbuotojais. Nors, aišku, jų reikia, bet darbo skelbimais darbo paieškos portaluose nesimėtoma, o naudojami kiti būdai“, – paaiškina R.Karavaitienė ir prideda, kad didžiausia paklausa yra pardavimo vadybininkų, prekybos, informacinių technologijų specialistų.

Vis dėlto, nors Vilmos specialybė iš tokių, kurių atstovai reikalingi kone kiekvienai įmonei, ir mergina sako žaidusi pagal taisykles, rimtai žiūrėdama ir į CV bei motyvacinio laiško rašymą, ir į pasirengimą darbo pokalbiui, prisipažįsta įgijusi tik bjaurios bendravimo su lietuvių darbdaviais patirties.

„Susidariau įspūdį, kad normalių darbuotojų niekas ir neieško. Nesuprasi, dėl ko vyksta atranka: jei paskambini pasidomėti plačiau, niekas nekalba, neteikia informacijos – „siųskite CV“. Man užkliuvo, kad lietuvis darbdavys nori vos ne 25-erių metų darbuotojo, kuris turėtų kokius tris diplomus, dešimt metų „geros“ darbo patirties ir dirbtų kone nemokamai. Taigi reikalavimai neadekvatūs ir niekas nenori mokėti normalaus atlyginimo“, – dažno ieškančiojo darbo patirtį apibendrina Vilma.

Vaiva Sapetkaitė

Pasiekimai. Siekiant sėkmės kitoje šalyje svarbiausia yra ne mojuoti mokslo diplomais, bet apsišarvuoti kantrybe, atkaklumu ir bent jau pradžioje – neskaičiuoti darbo valandų.

Karjeros kelias visada sudėtingas – paženklintas nemiegotomis naktimis, ant kulnų nuolat lipančiais terminais, naujais iššūkiais, stresu, konkurencija, nusivylimais, bet kartu ir saldžiais laimėjimais bei pripažinimu. Dar sudėtingesnis šis kelias tampa, jei tenka juo eiti kitoje šalyje. Vis dėlto, nepaisant sunkumų, vis daugiau lietuvių įkopia į karjeros aukštumas tarptautinėse korporacijose užsienyje – juos matome ir tarptautinių bankų viceprezidentų poste, ir žymiausių pasaulio korporacijų specialistų ar vadovų komandoje. Kas svarbiausia siekiant karjeros užsienyje? Trys žinomose kompanijose JAV dirbantys lietuviai su „Veidu“ pasidalijo savo istorijomis.

Prieš 15 metų į JAV emigravęs Rokas Beresniovas šiandien yra Valstybinio Indijos banko viceprezidentas JAV. Didžiausias Indijos bankas prieš dvejus metus pasikvietė lietuvį, kad šis padėtų atidaryti komercinės bankininkystės biurą Vašingtone. 370 mlrd. JAV dolerių dydžio bankas turi padalinių daugiau nei 40 šalių, tačiau į JAV rinką skverbėsi labai iš lėto – per trisdešimt veiklos metų buvo atidaręs tik dešimt padalinių Kalifornijoje.

Ir ką gi pavyko nuveikti lietuviui, tapusiam atsakingam už šio banko plėtrą ir komercinę bankininkystę Rytų pakrantėje? „Šis darbas ir buvo didžiausias iššūkis mano karjeroje: lietuvis, gyvenantis JAV ir dirbantis Indijos bankui. Iššūkis ne tik dėl kultūrinių skirtumų, bet ir dėl tekusios užduoties. Azijoje visi žino Valstybinį Indijos banką – tai 200-uosius metus skaičiuojantis seniausias šio regiono bankas ir didžiausias pasaulyje pagal padalinių skaičių. Didžiausias iššūkis buvo, kaip šį banką pristatyti JAV, kad žmonės suprastų, jog tai toks pat bankas kaip ir visi kiti, į kurį gali ateiti ir daryti tą patį. Kaip man sekėsi? Praėjusį ketvirtį buvome pirmasis bankas Vašingtono regione pagal išduotas paskolas smulkiojo verslo eksportui. O iš viso Vašingtono regione veikia daugiau nei 170 skirtingų bankų“, – lygina R.Beresniovas.

Šį darbą lietuvis vadina įdomiausia savo ligšioline pozicija, nes ji sunkesnė, pateikusi daugiau iššūkių ir reikalaujanti daug dėmesio. „Tačiau kai pats kažką kuri ir žinai, kad nuo tavo kūrybos ir darbo priklauso kompanijos ateitis, tai labai malonus jausmas“, – pabrėžia R.Beresniovas.

Valstybinis Indijos bankas – jau penktasis bankas JAV, kuriame dirba R.Beresniovas. Prieš tai lietuvis dirbo HSBC viceprezidentu, o dar anksčiau darbavosi „Eagle“ banke, „Wells Fargo“ banke ir „Bank of America“. Tikrai įspūdinga darboviečių galerija turint omenyje, kad prieš 15 metų į JAV atvykusio Kauno kolegijos absolvento R.Beresniovo pirmoji darbovietė buvo atrakcionų parkas. Tad kaip vis dėlto jam pavyko atsidurti ten, kur yra dabar?

„Karjeros pradžia anuomet man nepasirodė sunki, bet iš dabartinės perspektyvos žiūrint atgal atrodo, kad buvo sunku. Kai esi jaunas, ambicingas, tų sunkumų nematai, nes neturi kito pasirinkimo, kaip tik siekti sėkmės. Tas užsispyrimas ir nenorėjimas būti komfortiškoje situacijoje man ir padėjo siekti naujų dalykų. Beje, JAV, priešingai nei Azijoje bei Europos šalyse, į diplomus nežiūrima vienpusiškai. Kur kas svarbiau yra mokėjimas bendrauti su žmonėmis bei patirtis. Tam tikra kelerių metų darbo patirtis gali atstoti bakalauro ar magistro išsilavinimą. Manau, kad mokėjimas bendrauti su žmonėmis labiausiai ir prisidėjo prie mano karjeros“, – svarsto R.Beresniovas, JAV studijavęs prekybą.

Nagrinėjant JAV karjerą padariusių lietuvių istorijas ryškėja, kad ne mažiau, nei mokėti bendrauti su žmonėmis, svarbu atkaklumas, kantrybė, didelis atsidavimas darbui ir asmeninės savybės.

R.Beresniovas veiklumu iš bendraamžių išsiskyrė dar mokyklos laikais: savaitgaliais dirbdavo didžėjumi, o dešimtoje klasėje įsigijo vaizdo kamerą ir pradėjo filmuoti vestuves, krikštynas bei kitas šventes. Jis mano, kad verslumo gyslelę bus paveldėjęs iš tėvo, kuris yra garsus karikatūristas.

Asmeninių švenčių filmavimas leido Rokui užsidirbti pinigų pirmajai kelionei į JAV, apie kurią pradėjo svajoti dar dešimtoje klasėje. Nuvykęs pagal „Work and Travel“ programą R.Beresniovas suprato, kad tai ta šalis, kurioje jis norėtų dirbti. Taigi grįžęs į Lietuvą ilgai neužsibuvo ir netrukus vėl išvyko į JAV. Pirmiausia teko mokytis anglų kalbos, studijuoti ir imtis paprasčiausių darbų – atrakcionų parke ar kepykloje.

Tiesa, vaikinas, regis, iš kiekvieno pasitaikiusio pasiūlymo sugebėdavo išspausti viską, kas tik įmanoma: jau po trijų mėnesių tapo kepyklos vadovu, vėliau kilo vis aukščiau, kol galiausiai atrankos specialistai pasiūlė darbą Amerikos banke – nuo to ir prasidėjo R.Beresniovo karjera JAV finansų sektoriuje.

Atkaklumo, drąsos ir kantrybės prireikė ir 2000 m. į JAV atvykusiai lietuvei Ingridai Misevičienei, šiuo metu dirbančiai vienos žinomiausių pasaulyje korporacijų – „Adidas“ būstinėje Portlande. Į „Adidas“ jai pavyko patekti tik po daugiau nei pusės metų pastangų, nors buvo baigusi VU Ekonomikos fakultetą bei įgijusi MBA diplomą JAV. Per vienuolika darbo metų „Adidas“ firmoje ji užkopė penkiais karjeros laipteliais, o jos alga patrigubėjo.

„Užaugusi krepšinio šalyje tinkamesnės firmos nei „Adidas“ negalėjau net ir įsivaizduoti – sporto pasaulio bei europietiškų šaknų derinys buvo išties patrauklus. Tad „Adidas“ ir buvo vienintelė firma, į kurios duris atkakliai beldžiausi baigusi MBA studijas JAV. Nuo pirmo kontakto iki darbo pasiūlymo prabėgo septyni aštuoni mėnesiai. O ir darbo pasiūlymas buvo į labai žemas pareigas – lietuviškas išsilavinimas bei darbo patirtis mažai kam rūpėjo. Didelės vertės nepridėjo nė verslo administravimo magistrantūros diplomas JAV, nes mano darbo patirtis Amerikoje buvo minimali. Vis dėlto priėmiau pasiūlymą nedvejodama ir jau po pusmečio gavau pirmąjį pareigų paaukštinimą“, – karjeros pradžią prisimena lietuvė.

Pastaruosius šešerius metus I.Misevičienė dirba „Adidas“ rinkodaros operacijų vyriausiąja vadybininke. Jos atsakomybė – naujos produkcijos kūrybiniai procesai bei terminai, pradedant rinkos tyrimais, idėjų generavimu, dizaino kūrimu, baigiant pavyzdžių gaminimu, tiekimu bei pardavimu.

Lietuvė atskleidė, kaip po daugiau nei pusmečio pastangų pavyko gauti darbą trokštamoje įmonėje. Pirmą kartą nuėjusi į pokalbį darbo negavo, nes firma tuo metu paskelbė reorganizaciją ir naujų žmonių nusprendė nebepriimti. Vis dėlto lietuvė užmezgė ryšius su įmonės įdarbinimo vadovu: kitą pusmetį ji reguliariai siųsdavo jam elektroninius laiškus, teiraudamasi apie potencialias darbo vietas.

„Amerikoje sekti darbo skelbimus didesnėse firmose gana beprasmiška – dažnai vieta būna užpildoma dar prieš skelbimui išvystant dienos šviesą. Tad geriausias būdas ieškotis darbo yra tiesiogiai kontaktuoti su departamentų vadais ar žemesnio rango vadybininkais, kurie turi savo komandas ir periodiškai ieško darbuotojų“, – kaip įsidarbinti didelėse ir žinomose įmonėse, pataria I.Misevičienė.

Siekiant karjeros didelėse ir žinomose JAV įmonėse kitas ne ką mažiau nei atkaklumas svarbus dalykas – atsidavimas darbui. Bent jau karjeros pradžioje kartais tenka dirbti neskaičiuojant darbo valandų. Pasak I.Misevičienės, „Adidas“ darbuotojams yra išdalyti darbiniai telefonai, kad esant reikalui bet kada ir bet kokiu paros metu firma galėtų su jais susisiekti.

Tą patį atskleidžia ir R.Beresniovas, pripažįstantis, kad ypač Rytų pakrantėje, Niujorke ar Vašingtone, norint padaryti karjerą turi būti pasiekiamas ir pasirengęs sutvarkyti skubius reikalus 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę.

„Rytų pakrantėje galioja tam tikri standartai, pavyzdžiui, į elektroninį laišką turi atsakyti per 30 minučių, į žinutę balso pašte – per valandą ir t.t. Jei šių standartų nesilaikai, tai gali būti kliūtis tavo karjerai. Taip, pagal lietuviškus standartus teko daug aukoti dėl karjeros, tačiau pagal mano ir amerikietiškus standartus – nedaug. Tarkime, šeštadieniais aš žaidžiu polą, o nulipęs nuo arklio visuomet patikrinu telefoną ir atsakau į elektroninius laiškus ar skambučius. Visada esu pasiekiamas. Bet aš tikrai norėjau būti pasinėręs į darbą – man buvo smagiau po darbo ne eiti krepšinio varžybų žiūrėti, o realizuoti save dirbant bendruomenei, todėl laisvalaikiu įsitraukiau į nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą. O tai atsipirko su kaupu kylant karjeros laiptais“, – pasakoja R.Beresniovas, daugelį metų dalyvaujantis įvairiose NVO.

Iš tiesų, R.Beresniovo pavyzdys rodo, kad siekiant karjeros aukštumų JAV naudinga dalyvauti NVO veikloje. Būtent tokį savo žingsnį lietuvis vadina tuo slenksčiu, nuo kurio atsispyrė ir į aukštumas šovė jo karjera. Dirbdamas bendruomeniniame „Eagle“ banke viceprezidentu R.Beresniovas įsitraukė į vieną seniausių ir labiausiai gerbiamų asociacijų Vašingtone – Džordžtauno verslo asociaciją. Iš pradžių tapo jos tarybos nariu, vėliau viceprezidentu, o galiausiai – prezidentu.

„Manau, kad NVO veikloje gali labiau save išsireikšti, nes čia nėra tokių ribų, kaip dirbant korporacijose. Ši veikla man padėjo daug ko išmokti, užmegzti daug naudingų pažinčių, suprasti skirtumą tarp vadovavimo ir lyderystės, taip pat suteikė daugiau pasitikėjimo, kuris padėjo tiesioginiame darbe“, – vardija R.Beresniovas.

Vadovavimą Džordžtauno verslo organizacijai R.Beresniovas perėmė labai sudėtingu metu – per 2008-ųjų krizę, kai narių skaičius buvo smarkiai kritęs ir net buvo imta mąstyti apie šios organizacijos uždarymą. „Mačiau, kaip lengvai galima pakeisti organizaciją, kai į tarybą pritrauki naujų užsidegusių žmonių, kai įvedi naujų dalykų. 2007–2008 m. žmonės manė, kad ši NVO bankrutuos, o aš taip apverčiau organizaciją, kad turėjome daugiau narių negu prieš dešimt metų“, – kaip pavyko transformuoti asociaciją, pamena R.Beresniovas.

Būtent pasiekimai vadovaujant šiai verslo asociacijai vėliau tapo R.Beresniovo vizitine kortele ir atkreipė „galvų medžiotojų“ dėmesį į šį specialistą. Netrukus jis sulaukė darbo pasiūlymo iš „Wells Fargo“ banko, o labai greitai – ir iš HSBC.

„Mano karjerai pasiekimai NVO davė tikrai daug. Konkurencija Vašingtone labai didelė, o tokia patirtimi aš išsiskyriau iš kitų. Per pastaruosius dešimt metų aš pats  nepretendavau nė į vieną darbo poziciją – mane visada susirasdavo „galvų medžiotojai“, – atskleidžia R.Beresniovas.

O ar taip dažnai keisdamas darbą R.Beresniovas spėja įgyvendinti savo tikslus? Lietuvis tvirtina, kad JAV dveji metai viename darbe yra normalu, o jeigu nepavyktų per tą laiką įgyvendinti iškeltų užduočių, naujų darbo pasiūlymų daugiau nebesulauktum.

Iš tiesų, prieš keliolika metų karjeros JAV pradėję siekti lietuviai tvirtina, kad jie, priešingai nei po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje likę jų bendraamžiai, teisės klysti ir mokytis iš savo klaidų neturėjo. Su tokiu požiūriu siekdamas karjeros sako susidūręs ir žinomiausiose JAV finansinėse bendrovėse dirbęs I.Misevičienė vyras Laurynas Misevičius. Šiuo metu jis yra vienas iš Amerikos banko finansinio centro Portlande viceprezidentų bei „Merrill Lynch“ bendrovės investicijų patarėjas. 2010 m. žurnalas „Forbes“ Amerikos banką paskelbė trečia didžiausia kompanija pasaulyje.

„Vienąsyk viršininkas man pasakė, esą čia yra verslas, o ne mokykla: jei nemoki atlikti darbo – eik atgal į koledžą. Kai išmoksi, tada galėsi sugrįžti. Absoliuti tiesa pagal kapitalistinę pasaulėžiūrą, – pasakoja L.Misevičius. – Vis dėlto sakyčiau, kad siekti karjeros Amerikos banke ir „Merrill Lynch“ yra šiek tiek lengviau nei kituose stambiuose Amerikos bankuose, nes mūsų kompanija siekia išlaikyti savo žmones: net jeigu eiti tų pareigų, į kurias tave priėmė, ne itin sekasi, bandoma surasti kitą darbo vietą, jei tik rodai noro ir stengiesi tobulėti. Amerikos banko filosofija – geriau jau pasilaikysime visus norinčiuosius pas mus dirbti, negu išleisime juos pas konkurentus.“

Baigęs ekonomikos ir tarptautinės komercijos bakalauro mokslus Lietuvoje ir pradėjęs bankinę karjerą, 1994 m. L.Misevičius išvyko studijuoti į JAV ir įgijo MBA diplomą. Po mokslų net 11 metų dirbo Jungtinio Šveicarijos banko (UBS) ateities kontraktų finansų analitiku šalia Niujorko, bet po 2008–2009 m. pasaulį sukrėtusios finansų krizės teko keisti darbo profilį – iš investicinės bankininkystės operacijų darbuotojo ilgainiui jis tapo finansiniu patarėju.

Nuo 2011 m. porą metų padirbęs viename stambiausių Amerikoje „Wells Fargo (Advisors)“ bankų, 2013-aisiais perėjo į „Merrill Lynch“ investicinę bendrovę – stambiausią finansų maklerę pasaulyje, kuri nuo 2009-ųjų priklauso Amerikos bankui. Pradėjęs karjerą nuo šios bendrovės investicinės pagalbos skyriaus specialisto pareigų, šiuo metu dirba investicinių sprendimų ekspertu – konsultuoja stambesnius privačius ir institucinius investuotojus. „Iki šios pozicijos „prisikasiau“ per metus laiko, tai jau trečias mano karjeros laiptelis Amerikos banke“, – pasakoja L.Misevičius.

Pasak jo, dabartiniam darbui reikia ne tik aukštojo išsilavinimo investicinės bankininkystės srityje, bet ir ilgametės patirties, išsamių finansų rinkos žinių, gebėjimo įtikinti svarbius klientus sutikti su tavo siūloma rekomendacija bei puikių komunikacijos pagrindų.

Lietuviai tvirtina, kad dirbti žinomose JAV kompanijose – didelė atsakomybė. „Niekam nereikia aiškinti, kas yra tas ‚Adidas“, įrašytas į CV. Antra vertus, tokia kompanija iš savo darbuotųjų reikalauja daug: mes negalime rengtis konkurentų gaminamais drabužiais, turime būti įsitraukę į sporto pasaulį, mūsų darbingumas visada turi būti nepriekaištingas, nes norinčiųjų patekti į tokią firmą yra tūkstančiai, todėl darbdavys lengvai gali bet kuriuo metu pasirinkti geriausius iš geriausių“, – vardija I.Misevičienė.

Vis dėlto didelėse JAV įmonėse darbuotojai gauna ir daug karjeros galimybių bei privilegijų. „Štai praėjusiais metais tokiu pat metu dar dirbau Rytų pakrantėje Amerikos banko – „Merrill Lynch“ paslaugų skyriuje eiliniu investavimo specialistu, o vėliau dėl šeiminių aplinkybių krausčiausi į Šiaurės vakarus. Firma rado galimybių ne tik paaukštinti mane tarnyboje per dvi pakopas, bet ir surasti naują darbo vietą. Juk Amerikos bankas turi atstovybes visose 50 Amerikos valstijų“, – pasakoja L.Misevičius.

Plati darbo pozicijų geografija siūloma ir „Adidas“ bendrovėje: nemažai darbuotojų išvyksta padirbėti į užsienį – nuo Europos iki Azijos ar Pietų Amerikos. Be to, suteikiama ir įvairių su sportu susijusių privilegijų: pagal naujausius standartus įrengtas sporto kompleksas, rengiami susitikimai su sporto žvaigždėmis, dalijami nemokami bilietai į rungtynes, sudaromos galimybės patekti į prestižinius pasaulio maratonus, nemokamai išbandyti bendrovės produkciją ir pan. O išdirbęs dešimt metų darbuotojas gali pirkti „Adidas“ produkciją su nuolaida iki gyvenimo pabaigos, net jeigu čia ir nebedirba.

„Dauguma firmos darbuotojų profesionaliai arba mėgėjiškai sportuoja, todėl įprasta darbo dienomis pietų metu matyti bendradarbius einančius pabėgioti, žaidžiančius futbolą, krepšinį, tenisą, užsiimančius jogos pratimais sporto salėje ar tiesiog sportuojančius su treniruokliais. Nemaža dalis darbuotojų treniruoja įvairių sporto šakų komandas miesto mokyklose“, – pasakoja I.Misevičienė.

Nors lietuvių istorijos atskleidžia, kad siekti karjeros kitoje šalyje – sunki ir daug pastangų reikalaujanti užduotis, „Veido“ pašnekovai sutaria, kad JAV tokiam iššūkiui ypač tinkama šalis. „Jei yra viena šalis, kurioje gali pasiekti tai, ko nori, tai ta šalis yra JAV. Nemanau, kad yra kita šalis, kurioje gali tai padaryti. Nes tai yra pirmoji pasaulyje ekonomika, labai didelė rinka“, – apibendrina R.Beresniovas.

Jam pritaria ir L.Misevičius: „Didelis pliusas, kad čia siekiant karjeros nebūtini jokie pažįstami ar tvirtas užnugaris: jeigu stengiesi ir išmanai, ką darai, padedi kompanijai siekti pelno ir puikiai dirbi, tikrai būsi pastebėtas.“

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė

Evelina Lazauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Evelina Lazauskaitė, rodos, niekuo nesiskiria nuo kitų studentų. Vos dvidešimt trejų jauna mergina šiuo metu vis dar kremta komunikacijos mokslus Vilniaus universitete. Tiesa, pastaraisiais metais ji ten retas svečias – prieš pusantrų metų pagal mainų programą išvykusi mokytis į Pietų Korėją, Evelina vis dar viena koja egzotiškoje Azijoje. Tik šiuo metu viename didžiausių metropolių – Seule – ją laiko ne mokslai, o darbas.

Ina Puzakinaitė, euroblogas.lt

Patirtį, medžiojant svajonių darbą svečioje šalyje, Evelina drąsiai galėtų vadinti vienu dideliu nuotykiu. Savo sėkmės istorija pašnekovė dalijasi su tinklaraščiu Euroblogas.lt.

Pradėjo nuo profesinių praktikų

Pagal dvišalę mainų sutartį į Pietų Korėją Evelina išvyko trečiame kurse. Kaip pati sako, norėjosi išbandyti jėgas ir padaryti kažką daugiau nei „Erasmus“ studijos Europoje.

Paradoksalu, tačiau du mano kurso draugai gavo darbus registratūroje ir restorane, o mane paskyrė į marketingo skyrių.

„Pasirinkau Daegu miestą, kuris yra ketvirtas pagal dydį Pietų Korėjoje. Universiteto programa labiausiai atitiko mano studijas, todėl ilgai nedvejojau. Pradėjusi mokslus supratau, kad su krūviu tikrai susitvarkysiu, tad labiau sukau galvą, kaip užsidirbti pragyvenimui. Studijos ir bendrabutis man nekainavo, tačiau pragyventi pajamų vis tiek trūko. Tad dar kai pirmąjį semestrą reikėjo atlikti praktiką, pati susiradau apmokamą darbo vietą. Tai buvo odontologijos klinikų tinklas, kuris ieškojo žmogaus, dirbsiančio marketingo skyriuje. Man labai pasisekė, nes jie glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos garbės konsulatu ir kartu vystė įvairius mokslinius tyrimus. Mano užduotys dažniausiai būdavo susijusios su įvairiais komunikaciniais klausimais ir, kadangi buvau lietuvė, pagalba kompanijai tikrai pravertė“, − prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Tris mėnesius trukusi praktika ne tik praplėtė Evelinos žinias, bet ir suteikė daugiau pasitikėjimo. Antrąjį semestrą mergina nusprendė nesnausti ir šįkart, ieškodama praktikos vietos, išdrįso aplikuoti į šalies sostinę – Seulą.

Tai buvo išties geras laikas, gaudavau ne tik atlyginimą, bet ir visus viešbučio malonumus: atskirus apartamentus, pilną maitinimą.

„Skelbimas, kurį radau naršydama po darbo pasiūlymus, nepriminė praktikos. Tai buvo tarptautinė viešbučių kompanija „Novotel“. Jie ieškojo pagalbininkų restorane ir  registratūroje. Tačiau darbo pokalbio metu vadovui pasakiau, kad nenorėčiau to daryti, nes tai niekaip nesisieja su mano studijomis. Drąsiai pareiškiau, kad ieškau patirties komunikacijos skyriuje. Paradoksalu, tačiau du mano kurso draugai gavo darbus registratūroje ir restorane, o mane paskyrė į marketingo skyrių. Tad tris mėnesius sėkmingai darbavausi vos su vienu marketingo skyriaus vadovu“, − ryžtingai pasakoja Evelina.

Pasak jos, didelių iššūkių naujos pareigos nesuteikė, darbas vykdavo gana sklandžiai, visus informacinius tekstus ji ruošdavo anglų kalba, o kilus vietinėms problemoms pagelbėdavo viešbučio vertėjas.

„Po trijų mėnesių apmokamos praktikos dar mėnesį į Seulą važinėdavau iš Daegu, nes „Novotel“ vyko nemažai konferencijų ir renginių, kurių metu reikėdavo padėti. Tai buvo išties geras laikas, gaudavau ne tik atlyginimą, bet ir visus viešbučio malonumus: atskirus apartamentus, pilną maitinimą. Tačiau ilgainiui supratau, kad norėčiau dar labiau plėsti savo žinias, todėl likti šiame darbe ilgiau neketinau – tikslas buvo ieškoti toliau.“

Darbas vietinėje kompanijoje paliko slogų įspūdį

Artėjant mokslo metų pabaigai, Evelina jau buvo išsiuntusi, kaip pati sako, turbūt šimtą gyvenimo aprašymų įvairioms kompanijoms. Paklausta, kaip atrodo darbo pokalbis Pietų Korėjoje, Evelina ima šypsotis.

Tai buvo baisiausia, ką patyriau Korėjoje. Nenormalus tempas ir milžiniškas krūvis, absurdiškos užduotys ir nesuvokiama darbo aplinkos kultūra.

„Ten niekada nežinosi, ko tikėtis. Būna, kad pasikviečia į kabinetą ir kalbina dešimt žmonių, būna vadinamieji „business club“ (liet. verslo klubų) susitikimai, tačiau, kiek teko girdėti, verslininkai ten renkasi ne vien apie reikalus kalbėtis, o labiau atsipalaiduoti. Bet kai gegužės mėnesį sulaukiau kvietimo atvykti į Seulą, darbo pokalbis vyko turkų restorane. Nežinau, ar sėkmė mane lydi, ar tiesiog moku save tinkamai pristatyti, bet be didelio vargo gavau darbą viešųjų ryšių bendrovėje, kuri teikia savo paslaugas aukštųjų technologijų kompanijoms, įsikūrusioms Silicio slėnyje.

Ir turiu pripažinti, tai buvo baisiausia, ką patyriau Korėjoje. Nenormalus tempas ir milžiniškas krūvis, absurdiškos užduotys ir nesuvokiama darbo aplinkos kultūra. Išsekau fiziškai ir emociškai, teko pradėti vartoti vaistus nuo nemigos. Kai po keturių mėnesių dėl atlyginimo išmokėjimo teko kreiptis į Darbo ministeriją Seule, supratau, jog tai paskutinis taškas. Savo noru palikau darbo vietą ir daviau sau mėnesį susirasti naują iššūkį.

Po šios patirties labai aiškiai susidėliojau prioritetus – pagrindinis tikslas buvo susirasti ne korėjiečių kompaniją, o tokią, kuri dirbtų su Europos rinka ir būtų bent kiek artimesnė mano mentalitetui. Tąsyk ėmiau žvalgytis ir aplikuoti į tokias pozicijas, kurios iš tiesų būtų man įdomios. Todėl gyvenimo aprašymus siunčiau įvairioms renginių organizavimo firmoms, prodiuserinėms kompanijoms,startupams ir panašaus profilio darbdaviams“,  – pasakoja pašnekovė.

Klaidingu adresu išsiųstas CV padėjo susirasti naują darbą

Jau kitą dieną buvau vakarėlyje, o vos penkiolika minučių trukęs pokalbis su vadovu garantavo man darbą.

„Kartą sulaukiu laiško, kuriame nepažįstamas vyras iš Australijos parašė, jog firma, į kurią aplikuoju, jau keletą metų yra nutraukusi savo veiklą Pietų Korėjoje. Šiuo metu jis gyvena Australijoje ir mielai padėtų, jei tik žinotų, ko man reikia. Paaiškinau situaciją ir maniau, jog visos kalbos tuo ir baigsis. Tačiau atkaklus nepažįstamasis ne tik pradėjo rodyti dėmesį „Facebook“, bet dar ir pasidalino mano „Linkedin“ profiliu su 500 žmonių. Pasirodo, vienas jų buvo dabartinis mano bosas, kuris pasiūlė susitikti ir pasikalbėti apie darbo galimybes jo kompanijoje „Accelerate Korea“. Ši firma reguliariai organizuoja vadinamuosius pobūvius po darbo – „Drink entrepreneurs“, kur pradedantieji ir jau pažengę verslininkai susirenka kartu praleisti laiką. Dažnai tokių susitikimų metu yra ne tik atsipalaiduojama, bet ir keičiamasi kontaktais, dalinamasi patirtimi. Taigi, jau kitą dieną buvau vakarėlyje, o vos penkiolika minučių trukęs pokalbis su vadovu garantavo man darbą“,  – prisiminimais dalinasi Evelina.

Tiesa, klausimas, kuris vis dar nedavė ramybės, buvo jos viza. „Pasakiau, kad mano viza jau eina į pabaigą, tačiau čia mane ir vėl lydėjo sėkmė. Vadovas Karlas paaiškino, jog programa „Accelerate Korea“ priklauso Olandijai, kur oficialiai šiuo metu esu įdarbinta. Kas tris mėnesius mane išsiunčia į verslo susitikimus, − jau teko lankytis Vietname ir Japonijoje, – tokiu būdu mano viza prasitęsia. Iš dalies taip yra apeinamas įstatymas, tačiau viskas legalu. Norint gauti darbo vizą Korėjoje, reikia turėti bakalauro diplomą. Dėl to šiuo metu grįžau į Lietuvą ir noriu kuo greičiau baigti reiklus su universitetu. Tikiuosi, kad į Korėją grįšiu laikydama rankose diplomą“, – šypsosi Evelina.

Paklausta, kaip atrodo tipinė jos darbo diena ir ar nepatiria ryškių kultūrinių skirtumų, Evelina negaili pagyrų dabartinei savo darbovietei.

Mano mąstymas ir sprendimai vis tiek skiriasi nuo vietinių, korėjiečių, todėl jų rinkai dirbti sunkiau, o štai su europiečiais jaučiuosi sava.

„Pirmiausia, labai džiaugiuosi, kad įmonė veikia europiniu lygmeniu. Mano bosas Korėjoje yra kilęs iš Olandijos, o kita vadovė dirba Vokietijoje. Esu tarsi šių dviejų šalių jungtis, daugiausia užsiimu viešaisiais ryšiais, administruoju socialines medijas. Prireikė poros mėnesių, kol suvokiau akseleravimo programų esmę, tačiau dabar jaučiuosi komfortabiliai. Manau, mano mąstymas ir sprendimai vis tiek skiriasi nuo vietinių, korėjiečių, todėl jų rinkai dirbti sunkiau, o štai su europiečiais jaučiuosi sava. Iš esmės dirbame beveik nuolatos, darbas nevyksta nuo 8 iki 17 valandos, jis vyksta tada, kai reikia. Darbo krūviai tikrai ne menki, bet kol kas susitvarkau.“

Ateities planuose – darbo galimybė Lietuvoje

Šiuo metu Evelina įnikusi rašyti bakalaurinį darbą, tačiau tuo pačiu dirba ir nuotoliniu būdu. „Esu darboholikė, tačiau šis tempas vargina. Keliuosi labai anksti ryte, kad prisiderinčiau prie Korėjos laiko zonos ir spėčiau sutvarkyti užduotis. Dabar mano vadovybė yra suinteresuota, jog surasčiau partnerių ir čia, Baltijos šalyse, todėl netrukus darbo turėsiu dar daugiau. Tačiau tokio varianto, jog gyvenu čia, o dirbu ten – nesvarstau“, – prisipažįsta pašnekovė.

Paklausta, kaip įsivaizduoja save po keleto metų, Evelina susimąsto: „Manau, jog idealiausia būtų dirbti pačiai sau ir būti ne samdine, o samdytoja. Tačiau suprantu, jog tam reikia sukaupti nemažai patirties, ką šiuo metu iš visų jėgų ir darau. Pasvajoju, jog ateityje įkursiu savo startupą. Ir nežinau, ar visą gyvenimą ketinu blaškytis po pasaulį.

Viskas priklauso nuo tavo požiūrio ir užsispyrimo siekiant tikslo. Reikia daug dirbti, norint kažką įrodyti.

Savo patirtį norėčiau įdarbinti ir Lietuvoje, į tokią galimybę tikrai nespjaunu. Net kai visi šneka, kad Lietuvoje jaunam žmogui yra sunku susirasti darbą, aš su tuo visai nesutinku. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio ir užsispyrimo siekiant tikslo. Reikia daug dirbti, norint kažką įrodyti. Negalvokit, kad Korėjoje man viskas rožėmis klota – turiu taikytis prie jų tempo. Ta tauta –  darboholikai, kurie įnikę į darbus tiek, kad atsipalaiduoti, rodos, padeda tik alkoholis. Nenuostabu,  kad savižudybių skaičius ten viršija bet kokias ribas. Pinigai ir karjera tiek įaugę vietiniams į kraują, kad pamirštamos svarbiausios vertybės ir pasiduodama depresijai. Todėl esu nesyk garsiai sakiusi − padirbęs Korėjoje išgyvensi bet kur“, – pokalbį apie darbų medžioklę baigia Evelina.

"Shuttrestock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jei darbo paieškos portale atsiranda skelbimas rinkodaros specialistui, per dieną atplūsta 50 CV, o jei inžinieriui technologui – keli CV atsiunčiami per ištisą mėnesį, nors darbdaviai skelbia 300 pasiūlymų. Ką daryti, kad netaptum vienu iš šimtų vienodų potencialių darbuotojų, neturinčių potencialo laimėti kovą dėl darbo vietos?

Nors netrukus abiturientų laukia egzaminų maratonas, o žinoti, kuo bus užaugę, mokiniai turi dar 9–10 klasėse, kovo mėnesį apsisprendę dėl specialybės, kurią pasirinks studijuoti, būna tik 43 proc. abiturientų. Tai rodo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenys. Kaip nuspręsti, ko mokytis, kad po mokslų nebūtum pakeičiamas robotu, o ką veikti dar studijų metais, kad galėtum tikėtis gauti darbą ir padorų atgynimą?

Daugiausia 2015 m. laidos absolventų, užsiregis­travusių darbo biržoje, yra baigę teisės, socialinio darbo, verslo vadybos, ekonomikos studijas.

Beje, nors aukštosios mokyklos jau ruošiasi priimti šiųmetę būsimų bakalaurų bangą, darbo dar neturi 1,8 tūkst. pernykščių absolventų. Daugiausia 2015 m. laidos absolventų, užsiregis­travusių Lietuvos darbo biržoje (LDB), yra baigę teisės, socialinio darbo, verslo vadybos, ekonomikos studijas. Iš viso LDB registruota 36,7 tūkst. bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą.

MOSTA duomenimis, pusė 2014-ųjų absolventų ieškodami darbo užtruko ne ilgiau kaip dvi savaites, beveik pusė jų išsiuntė ir ne daugiau kaip 10 CV. Tačiau praėjus pusmečiui po studijų baigimo darbo neturėjo ketvirtadalis.

Sukantiems galvą, kokias studijų programas rinktis, darbo rinkos ekspertai dar kartą patvirtina, kad perspektyvu viskas, kas susiję su informacinėmis technologijomis (IT), o jau bent kelerius metus girdimi pareiškimai apie pavydėtinus šių specialistų atlyginimus ir vis didėjantį jų poreikį – anokia mada, greičiau užtikrinta prognozė. Juolab ir Švietimo ir mokslo ministerija, atrodytų, šiemet žada imtis rimtos intervencijos ir skirti 50 proc. daugiau studijų vietų būtent IT srities studijų programoms. Jų populiarumas kasmet po truputį didėja.

MOSTA duomenimis, pirma pagal didžiausią darbo užmokestį studijų programa – programų sistemos – 2015-ųjų priėmime pagal populiarumą buvo šešta, antra pagal darbo užmokestį – informacinės technologijos – pagal stojančiųjų pasirinkimą buvo 55-a, o štai elektros inžinerijos ir skrydžių valdymo studijos, patenkančios į darbo užmokesčio reitingo dešimtuką, populiarumo reitinge užima 286-ą ir 266-ą vietas.

Prognozuojama, kad daniškai, švediškai, norvegiškai ar suomiškai mokančių darbuotojų Lietuvoje reikės vis daugiau.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, paklaustas, ką studijuoti pasirinkęs neprašausi, svarsto, kad perspektyviausių specialybių rinkinys nesikeičia: įmonėms trūksta IT specialistų, įvairių sričių inžinierių.

Apie IT specialistų paieškas neseniai paskelbė ir SEB, „Swedbank“, „Danske Bank“. Didelę pastarųjų specialistų – programuotojų, projektų vadovų, net pardavimo vadybininkų, išmanančių būtent IT sektorių, paklausą patvirtina ir internetinės personalo paieškos ir atrankos įmonės „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė.

O jei fiziniai, technologijų mokslai – ne prie širdies, verčiausia mokytis skandinavų kalbų. Prognozuojama, kad daniškai, švediškai, norvegiškai ar suomiškai mokančių darbuotojų Lietuvoje, kurioje kuriasi užsienio kapitalo klientų aptarnavimo centrai, plečiasi skandinaviški bankai, reikės vis daugiau.

Reikėtų turėti „kietą“ specialybę, pavyzdžiui, technologijų mokslų srities, bet ne vadybos.

Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas patarimą, kaip planuoti ateities karjerą, paprastai prilygina sumuštinio, kurio pagrindas būtų rimtas išsilavinimas, sluoksniavimui: „Reikėtų turėti „kietą“ specialybę, pavyzdžiui, technologijų mokslų srities, bet ne vadybos. Vadyba, finansai, rinkodara ar tarptautinis verslas gali būti sviesto sluoksnis ant duonos, kuri būtų bioinžinerija ar kas nors panašaus. Na, o dar užbarstęs minkštųjų gebėjimų – darbo komandoje, lyderystės, gauni visą sumuštinį ir tampi pusfabrikačiu, kuris jau gali išeiti į darbo rinką.“

Architektams nebėra projektų

LDB prognozuoja, kad daugiausia ieškančių darbo šiemet bus administratorių, pardavimo vadybininkų, buhalterių ir apskaitininkų, žinoma, teisininkų, socialinių darbuotojų. Tos pačios specialybės vyrauja ir ilgalaikių bedarbių sąraše. Dar pernai buvo paskelbti ir vis žadamo sudaryti specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminės analizės rezultatai, bet juose su minuso ženklu paminėtos studijos kažkodėl nepraranda aukščiausių pozicijų pagal populiarumą tarp stojančiųjų.

Matematikos ir kompiuterių studijų absolventams, atvirkščiai, įsidarbinti lengva, o atlyginimai didesni už šalies vidurkį.

„Su didžiausiomis problemomis susiduria teisės absolventai: jiems sunku įsidarbinti, o jei ir pavyksta – atlyginimai maži. Taip pat nedidelius atlyginimus gauna baigusieji menų, gyvybės mokslų studijas, istorijos, filologijos, komunikacijos absolventai, – absolventų įsidarbinimo rezultatus primena MOSTA Studjų politikos ir analizės skyriaus metodininkas Gintautas Jakštas. – O matematikos ir kompiuterių studijų absolventams, atvirkščiai, įsidarbinti lengva, o atlyginimai didesni už šalies vidurkį. Nesunkiai darbą randa ir inžinieriai, nors jų atlygis šiek tiek mažesnis, panašiai sekasi ir technologijų absolventams.“

Ekspertai tvirtina, kad baigusiųjų teisės studijas perprodukcija yra milžiniška. Ir nors „Sodros“ duomenys rodo, kad vidutinės teisėjų pajamos yra antros didžiausios Lietuvoje po skrydžių vadovų, pastarųjų metų absolventams mantijos apsivilkti nesiseka: A.Francas skaičiuoja, kad apskritai teisininkams per metus atsiranda 60–70 naujų darbo vietų, o universitetus kasmet baigia 1–1,5 tūkst. teisės absolventų. Iš 2015-aisias diplomą gavusių, bet kovo 1 d. darbo vis dar ieškojusių absolventų daugiausia turi būtent teisininko išsilavinimą.

Įsidarbinti sudėtinga ir rinkodaros specialistams: „CV-Online“ atstovė R.Karavaitienė sako, kad, panašiai kaip ir finansų, reklamos, statybos, logistikos, transporto sričių atstovams, darbo pasi­ū­l­ymų pasitaiko, bet darbdavių pasiūlymų, priešingai nei šių specialistų, nėra tūkstančiais.

„Paskelbus pasiūlymą rinkodaros specialistui, per dieną sulaukiame 50-ies kandidatų CV, ir visi jie stiprūs, visi turi patirties. Konkurencija didžiulė, o pasiūlymas tik vienas, tad daug žmonių lieka už borto. Rinkoje jų labai daug, kaip ir žmogiškųjų išteklių specialistų, turizmo, viešbučių sektoriaus atstovų“, – vardija R.Karavaitienė.

Ypač teisininkai jau seniai tapo televizinių parodijų ir anekdotų herojais, bet ekspertai pastebi, kad perpildytų profesijų sąrašas nesibaigia. Miglota ateitis laukia ir dar vienos prestižinės ir rimtos specialybės – architektūros absolventų.

Absolventai, ko gero, tikisi, kad baigę studijas projektuos Nacionalinę dailės galeriją, bet dažnai daugiausia, ką jie gali daryti, yra sandėliukų projektavimas.

„Matyti, kad ir architektūros srityje yra didelė perprodukcija, kad ir kaip būtų keista, nes jų skaičius nereguliuojamas. Latviai per metus parengia 20, estai – 15, o mes – 200 architektų. Mūsų absolventai, ko gero, tikisi, kad baigę studijas projektuos Nacionalinę dailės galeriją ir panašius objektus, bet dažnai daugiausia, ką jie gali daryti, yra sandėliukų prie namo projektavimas. Kon­kurencija šioje srityje – didžiulė“, – nauja tendencija stebisi A.Francas.

Ketvirtojoje pramonės revoliucijoje administratorių nebereikia

Ateitis priklauso programuotojams, sistemų analitikams, programinės įrangos inžinieriams ir kitiems šios šiuolaikinės gildijos nariams. Trumpai tariant, viskas, kas susiję su informacinėmis technologijomis, po kelerių ar keliolikos metų bus tik dar labiau reikalinga, todėl šiems specialistams atsiras ne tik darbo vieta, bet ir geras atlygis. Šviesi ateitis žadama matematikams, didžiųjų duomenų analitikams, biotechnologams, robotikos, automatikos specialistams, galintiems programuoti robotus, taip pat medikams.

Šiuo metu vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija: viskas skaitmeninama, apdorojamų duomenų kiekiai tik didėja, procesus valdo nebe rankos, o sistemos ir kompiuteriai. „Alliance for Recruitment“ partneris A.Francas baiminasi, kad jaunimas kol kas lieka šio virsmo šešėlyje ir nesupranta, jog turi įgyti išskirtinę (pavyzdžiui, emociniu intelektu) specialybę, turėti skirtingų sričių gebėjimų derinį, antraip juos pakeis robotai.

„Šiandien administratoriumi jau gali dirbti mašina, kuri atsako į elektroninius laiškus, bend­rauja su žmonėmis. Neseniai viena Jungtinės Karalystės laikinojo įdarbinimo kompanija, teikianti žemesnės kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimo paslaugas, apskaičiavo, kad apie 66 proc. tokių profesijų yra rizika išnykti dėl robotizacijos. Sandėlyje robotas dėžę perkrauna per 8 sekundes, o jis juk gali dirbti visą parą, be pertraukų pavalgyti ar parūkyti. Tad technologijos paveiks daug darbų. Neaišku, ar greitai jos pasieks Lietuvą, tačiau žinome, kad jų sparta didelė“, – prognozuoja A.Francas ir priduria, kad jei studijų programoje nėra nė žodžio apie IT, ją rinktis – daugiau nei rizikinga.

Futuristai prognozuoja, kad visos įmonės per artimiausius 10–20 metų taps IT įmonėmis, kuriose visus procesus valdys kompiuteriai, todėl bent kokių IT žinių reikės įvairiausių profesijų atstovams. Taigi specialistai pabrėžia svarbą ne tik įgyti paklausią profesiją, bet ir nusiteikti turėti neišvengiamą gebėjimų derinį. „Ateities profesijos reikalaus specialistų, kurie, be tradicinių savo srities žinių, gebės valdyti ir joje naudojamas sistemas“, – prognozuoja Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) Informatikos katedros lektorius dr. Darius Dilijonas.

Jis paaiškina, jog specialistų gebėjimų poreikis bus susijęs su automatizacija, technologijomis, kurios jau dabar yra taip išsivysčiusios, kad galima taikyti dirbtinio skaitinio intelekto metodus ir kai kuriuos anksčiau žmonių atliekamus darbus perduoti mašinoms. Pavyzdžiui, viena Nyderlandų įmonė, kurioje technologu dirba D.Dilijonas, atlieka projektą, skirtą sukurti sistemai, kuri pagal skirtingus duomenis automatiškai prognozuotų pastatų būklę ateityje.

„Kadangi Nyderlanduose daug pastatų stovi ant polių, arti vandens, kuriame sistemą, kuri pagal skirtingus duomenis leistų prognozuoti jų būklę: pagal palydovo duomenis matome polių nukrypimus, iš kadastro sistemų gauname duomenis apie vandens lygį, iš registrų centrų ir mokesčių inspekcijos – apie turto vertę, iš inžinerijos įmonių – informaciją apie atliktus polių priežiūros darbus. Taip galime sukurti modelį, pagal kurį identifikuojama būklė ir prognozuojama, kurių namų pamatai ateityje suges. Juk dabar šiuos darbus rankiniu, spėjimo būdu atlieka žmonės – tikrina, matuoja, gręžia, o ateityje sistemos leis pakeisti šias pozicijas: bus galima prognozuoti, numatyti ir užsiimti prevencija. Nyderlanduose ši tema labai aktuali, nes pamatų griovimas gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų“, – pasakoja VU KHF lektorius.

D.Dilijonas pritaria, kad kokybės, precizikos ir kūrybos nereikalaujančios, mechaniškai atliekamos užduotys bus automatizuotos, tad reikės specialistų, kurie prižiūrėtų ir tobulintų šias technologijas.

„Tai bus persikvalifikavimas iš mechaninio darbo į didesnės pridėtinės vertės kūrimą“, – apibendrina mokslų daktaras ir priduria, kad kai kurios profesijos, pavyzdžiui, apskaitininko, neišnyks, tačiau atsiras kitokių darbo principų, todėl reikės dirbti su darbą automatizuojančiomis sistemomis. Tarkime, gydytojas diagnozę turės nustatyti remdamasis ne tik tradiciniais metodais, bet ir pasitelkdamas išmaniuosius laikrodžius, kurie gali nustatyti pirminius kai kurių ligų simptomus – širdies, miego sutrikimus.

„Kai kalbama apie perspektyvias specialybes, orientuotis galima nesunkiai: gerų galimybių turi visos specialybės, susijusios su informatika, informacinių sistemų kūrimu ir jų vystymu. Prog­nozuojama, kad šių specialistų trūks dar 10 metų, tad pasirinkęs tokią specialybę neprašausi“, – neabejoja D.Dilijonas.

Didėjant duomenų srautams šiuo metu paklausūs duomenų analitikai, o ateityje prognozuojamas dar didesnis jų stygius, nes įmonėse informacijos tik daugės. Todėl D.Dilijonas tvirtina, kad itin graibstomi bus specialistai, gebantys dirbti su didžiaisiais duomenimis, juos apdoroti, kurti modelius ir rasti įžvalgų. „Duomenų analitikai šiuo metu geriausiai apmokami specialistai Europoje ir jų trūksta, todėl universitetai pastaruoju metu ėmė siūlyti daugybę šių studijų programų“, – komentuoja VU KHF lektorius.

Būtent dėl didžiųjų duomenų analizės šviesią ateitį jis prognozuoja ir matematikos, ekonometrijos absolventams.

Užsienietiškose „Forbes“, „Business Insider“ ir kitų žiniasklaidos priemonių sudaromose daug žadančių profesijų prognozėse įvardijami ir visų sričių gydytojai, slaugai ir t.t. Specialistai tvirtina, kad tarptautinės prognozės nėra tolimos ir Lietuvai.

„Kaip ir visa Europa, Lietuva sensta, todėl manau, kad medikų, globos specialistų paklausa didės. Be to, šios paslaugos linkusios migruoti į pigesnes šalis: vokiečiai senjorai gyvena Ispanijoje, suomiai – Talino apylinkėse, nes ten medicinos, priežiūros paslaugos kainuoja mažiau. Lietuvoje tokios tendencijos dar nėra ryškios, bet jei pavyktų pritraukti skandinavų, vokiečių ar prancūzų kalbas mokančio medicinos personalo, atsirastų gera niša. Kita vertus, turint tokią specialybę bus lengva įsidarbinti bet kur pasaulyje“, – svarsto S.Besagirskas.

Tačiau neseniai MOSTA paskelbtoje lentelėje matyti, kad nors medicinos studijų programos praėjusiais metais tarp stojančiųjų buvo populiariausios, darbo užmokesčio reitinge jos užima 264-ą ir 267-ą vietas, o, pavyzdžiui, odontologija, ketvirta pagal populiarumą tarp stojančiųjų, yra 55-a pagal darbo užmokestį.

Studijos nėra tikslas

IT ir ryšių asociacijos „Infobalt“ duomenimis, pagal IT darbuotojų skaičių Lietuva stipriai atsilieka: pernai šie specialistai sudarė vos 1,7 proc. visų dirbančiųjų, o kvalifikuotų IT specialistų trūkumas Lietuvoje iki 2020 m. gali pasiekti 10 tūkst., Europoje – 750 tūkst.

Perspektyvi IT sritis neretai atrodo nepasiekiama ir reikalaujanti tiksliųjų mokslų gabumų. Tačiau S.Besagirskas sako, jog toks įspūdis gali būti klaidingas vien todėl, kad mokyklose nėra galimybių prisiliesti prie šių mokslų: kai nebandei, ir nežinai, kad gabumų užtektų. Nors mokyklose pasitaiko verslo, universitetų iniciatyvų sudominti mokinius robotika, programavimu, skaičiuojant pagal visą mokyklų tinklą jos nesudaro nė vieno procento ir toli gražu nėra sistema.

„Mokyklose trūksta techninių, tiksliųjų mokslų mokytojų, nes neretai jie būna persikvalifikavę iš kitų dalykų, todėl silpnesni. Vaikams tiesiog neatskleidžiamas šių mokslų žavesys, juk per 90 proc. neformaliojo ugdymo būrelių yra šokiai, dainos ir sportas. Vaikai neturi galimybės programuoti, tad sako, kad neturi tam gabumų, nors iš tiesų nė nebandė, nebent paviršutiniškai“, – svarsto LPK atstovas.

S.Besagirskas svarsto, kad jei daugiau abiturientų studijuotų tiksliuosius, technologijų mokslus ir rinktųsi jų specialybę, sumažėtų spaudimas socialiniams mokslams – nebūtų tokios didelės konkurencijos, kiltų atlyginimai. „Dabar, kai visi bando išgyventi iš socialinių ir humanitarinių mokslų, darbdaviai gali siūlyti ir mažesnius atlyginimus, nes darbuotoją pakeisti kitu yra lengva“, – pastebi S.Besagirskas.

Už aktyvų bendradarbiavimą su verslu sudarant studijų programas, kuriant ES finansuojamus projektus ir kitas partnerystės formas LPK atstovas giria Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetus. Pasak jo, visai gali būti, jog kai kurios aukštosios mokyklos pagaliau pasišovė bendradarbiauti su darbdaviais ir tam, kad galėtų išlaikyti mokslo slėnius, nes jei ilgainiui valstybinio finansavimo jiems nebeliks, išlaikyti šiuos darinius universitetams bus didelė prabanga arba nepakeliama našta.

„Manau, kad poreikis įveiklinti slėnius yra vienas apsektų, spaudžiančių juos iš apačios. Be to, reikia konkuruoti dėl studentų  lengviau techninėse specialybėse, nes galima abiturientus sugundyti darbu ir atlyginimu, o socialiniuose moksluose tai gerokai sudėtingiau“, – paaiškina S.Besagirskas.

Dabartiniams studentams ekspertai pataria studijų metais ieškotis nefiktyvios praktikos ir apsispręsti, į kokį darbą taikys gavę diplomą.

„Kuo anksčiau jaunuoliai „susitepa rankas“ ir išbando save tikrame darbe, tuo lengviau jiems bus realiai įvertinti situaciją. Bakalaurams, neturintiems nei praktikos, nei patirties, pasakome, kad jie per vėlai prisiruošė ieškoti darbo: jų bendrakursiai jau turi patirties, nes jai įgyti paskyrė visas vasaras“, – pasakoja A.Francas.

57 proc. abiturientų, kurie, tikėtina, dar nėra apsisprendę dėl studijų pasirinkimo, „Veido“ kalbinti pašnekovai pataria nepasikliauti vien draugų ir artimųjų patarimais ir domėtis ne tik studijų programa, bet ir darbo vieta.

„Pirmiausia reikia pagalvoti, kam reikalingos studijos. Studijuoti reikia tam, kad pasiektum tikslą. Pačios studijos negali būti tikslas. Pirmiausia galima išsirinkti norimą darbą, o tada domėtis, kokių studijų reikia šitai pozicijai gauti“, – apibendrina MOSTA metodininkas G.Jakštas.

"Flickr"/ dialoguín nuotr.

Darbuotojų išsaugojimas – nuoseklus ir sistemingas organizacijos vadovybės darbas. Kokios priežastys lemia nesėkmę šiame darbe arba, paprastai, kas skatina darbuotojus keisti darbovietę?

„OVC Consulting“ atlikto tyrimo „Dažniausios darbuotojų išėjimo iš darbo priežastys“ rezultatai rodo, kad nėra vienos dominuojančios priežasties. Trys pagrindinės iš 16 galimų surinko vienodą procentą (po 13 proc.) atsakymų: vadovo asmenybė, įmonės vadovavimo ypatumai ir karjeros galimybių nebuvimas arba nepasitenkinimas esamomis galimybėmis. Tad akivaizdu, kad viena svarbiausių sričių, turinčių kelti rimčiausią susirūpinimą įmonėms – vadovavimas.

Darbuotojai dažnai palieka ne organizaciją, – jie išeina dėl vadovo. Ir pastaruoju metu jie atsisveikina vis lengviau – šiandien jau sunku įsivaizduoti žmogų, kuris pradėdamas dirbti organizacijoje tikisi po kelių ištikimo darbo dešimtmečių gauti padėkos raštą auksiniuose rėmeliuose. Taigi, kyla klausimas, kas yra svarbu žmonėms ir ką gali padaryti vadovai, kad išlaikytų darbuotojus.

Darbuotojams yra svarbu matyti viziją, suprasti, kaip jų darbas prisideda prie bendro rezultato, jausti savo pastangų svarbą ir pripažinimą.

Vadovybė turėtų žinoti, kad pavaldiniai stebi kiekvieną jų žingsnį, emocionaliai reaguoja į jų žodžius bei linkę savaip interpretuoti jų elgesį. O jei kompanijos vadovai net nemato reikalo bendrauti su darbuotojais ar daro tai retai ir formaliai, tai žmonės patys padaro savo išvadas ir ieško kito darbo. Darbuotojas dažnai jaučiasi įvertintas vien todėl, kad buvo išklausytas ir suprato, kad jo vadovas yra pasirengęs suteikti jam reikiamą pagalbą. Net jeigu jo pageidavimai ir negali būti realizuoti, vadovo atviras ir logiškas atsakymas, paaiškinimas yra geriau negu ignoravimas.

Dauguma darbuotojų ryte iš lovos keliasi galvodami ne apie kompanijos ir padalinio pelno rodiklius. Darbuotojams yra svarbu matyti viziją, suprasti, kaip jų darbas prisideda prie bendro rezultato, jausti savo pastangų svarbą ir pripažinimą. Tad tie vadovai, kurie orientuojasi vien į finansinius tikslus, neuždega, neįtraukia pavaldinių.

Tam, kad darbuotojas liktų organizacijoje, jis turi jausti pripažinimą, savo indėlio į kompanijos sėkmę įvertinimą.

Dažnai girdime darbuotojų nusiskundimus atlyginimu, ir kad darbo keitimas yra būdas pagerinti savo finansinę situaciją. Atliktas tyrimas parodė, kad nepatrauklus atlyginimas užima 5-6 vietą iš 16 galimų išėjimo priežasčių (9 proc.  atsakymų). Tokį patį įvertinimą gavo prasta atmosfera darbe. Kur kas svarbiau tyrimo dalyviams atrodo teisingumo principas atlygio sistemoje, – tai, kaip darbo krūvis atitinka atlygį (12 proc.  teigiamų atsakymų). Taigi, tam, kad darbuotojas liktų organizacijoje, jis turi jausti pripažinimą, savo indėlio į kompanijos sėkmę įvertinimą. Atlygio kriterijų skaidrumas, teisingumo principo komunikavimas turėtų būti vadovų ir personalo specialistų rūpestis.

Atlygį, kaip išėjimo priežastį, lenkia karjeros galimybių nebuvimas arba nepasitenkinimas esamomis galimybėmis. Tušti pažadai, kuriuos dalina vadovybė, priverčia ne vieną darbuotoją nusivilti organizacija. Talentų valdymas yra labai aktualus tiek organizacijai ir jos vadovams, tiek patiems darbuotojams.

Tyrime dalyvavo 343 įvairių įmonių darbuotojai.

Daugiau informacijos rasite čia

BFL / A.Ufarto nuotr.

Lietuvos gyventojai savo darbdavius dažniausia vertina stipriu septynetu, rodo ne gyvybės draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ užsakymu atliktas tyrimas. Aukščiausią 9 ir 10 balų įvertinimą savo organizacijoms suteikė trečdalis (34 proc.) apklaustų respondentų, beveik pusė (47 proc.) savo darbdavius vertino vidutiniškai – 6-8 balais, o penktadalis (19 proc.) skyrė 5 balus ar žemesnį įvertinimą.

1. Geriausiai įvertintos sritys

Kaip atskleidė tyrimas, daugiausia patenkintųjų, t.y. skyrusių aukščiausius balus savo darbdaviui, dirba personalo vadybos (66,7 proc.), draudimo (61,5 proc.) ir pirkimų bei tiekimo (60 proc.) srityse.

2. Labiausiai nepatenkinti darbdaviais

Didžiausia dalis nepatenkintųjų dirba energetikos (33,3 proc.), sveikatos apsaugos (26,2 proc.) ir švietimo bei mokslo (24,5 proc.) srityse.

3. Kas motyvuoja darbuotojus?

Tyrimas taip pat parodė, kad patenkinti darbuotojai labiausiai savo įmonę vertina dėl to, kad čia dirba patinkantį darbą (68 proc.), gali džiaugtis gera atmosfera darbe (48 proc.), turi galimybę dirbti lanksčiu darbo grafiku (44 proc.), turi galimybę tobulėti (38 proc.) ir jaučiasi vertinami vadovų (35 proc.).

4. Kas demotyvuoja darbuotojus?

Bent trečdalis dirbančių lietuvių džiaugiasi savo darbo vieta ir savo įmone ar organizacija.

Tarp nepatenkintųjų savo darbdaviu visi anksčiau minėti rodikliai yra žymiai žemesniame lygyje, o didžiausi skirtumai – nepatenkinti darbuotojai daug prasčiau vertina atmosferą savo organizacijoje, nesijaučia vertinami vadovų, o ir patys juos mažiau vertina bei mano neturį galimybių tobulėti. Nepatenkintiems darbuotojams tyrimo metu buvo žymiai sunkiau surasti savo darbdavio privalumų.

5. Išvados

„Šio tyrimo rezultatai parodė, kad bent trečdalis dirbančių lietuvių džiaugiasi savo darbo vieta ir savo įmone ar organizacija. Šie darbuotojai yra labiausiai motyvuoti ir, jeigu jiems sudarytos sąlygos, jie pasirengę demonstruoti gerus rezultatus. Beveik pusę dirbančiųjų, savo darbovietėms skyrusius vidutinį balą, galima įvardyti kaip pasyviai patenkintus. Tokie darbuotojai nėra itin motyvuoti, jiems gali trūkti iniciatyvos, pasitaikius progai, jie per daug nedvejodami gali keisti darbovietę“, – sako „Lietuvos draudimo“ Personalo departamento direktorė Virginija Mikutaitė.

Labai svarbu užtikrinti aukštą darbuotojų įsitraukimą – kad jie jaustų savo darbo prasmę.

V.Mikutaitės teigimu, finansinis atlygis yra toli gražu ne pirmasis veiksnys lemiantis darbuotojo pasitenkinimą esamu darbdaviu – kur kas aktualiau yra, kad darbas būtų įdomus ir artimas darbuotojui. Šį sąlyga galioja neatsižvelgiant į amžiaus grupę ar turimą patirtį. “Iš savo patirties taip pat matome, kad labai svarbu užtikrinti aukštą darbuotojų įsitraukimą – kad jie jaustų savo darbo prasmę, jaustųsi, kad yra vertinami, matytų indėlį į bendrą rezultatą, būtų už tai skatinami“, – teigė V.Mikutaitė.

"Scanpix" nuotr.

Vilioja plačios karjeros perspektyvos, patrauklus atlyginimas, socialinės garantijos, nuolatinis tobulėjimas ir daugiakultūrė aplinka, o intensyvus tempas, lėtas biurokratijos aparatas, bendravimas keliomis kalbomis (lietuvių tarp jų greičiausiai nebus) ir gyvenimas kitoje šalyje negąsdina?

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Darbas kurioje nors Europos Sąjungos institucijoje gali būti kaip tik tau. Jo link driekiasi netrumpas kelias, kurio pradžioje teks apsiginklavus matematikos žiniomis ir logika laimėti dvikovą su kompiuteriu. Tik tuomet atsiras proga pademonstruoti dalykinius gebėjimus.
Įvairiose ES struktūrose, iš kurių žinomiausios – Europos Komisija, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Teisingumo Teismas, dirba daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, daugiausia – Briuselyje, taip pat – Liuksemburge ir kitose šalyse. Nors didžiuma turi neblogą atlyginimą ir socialines garantijas užtikrinančias sutartis iki gyvos galvos, darbuotojų kariauna nuolat keičiasi. Kas išeina į pensiją, kas atlaisvina kėdę dėl kitų priežasčių, dažnai prireikia specialistų tam tikroms užduotims atlikti.

Bet pakliūti į šį būrį ne taip paprasta, nors teorinę galimybę turi kiekvienas reikalavimus atitinkantis ES pilietis. Pirmiausia reikia atsidurti pretendentų rezerve – įveikti komplikuotą atranką ir bemaž tiek konkurentų, kiek sudaro visą ES institucijų personalą. Tuo užsiima Europos personalo atrankos tarnyba (European Personnel Selection Office, EPSO), įkurta po Bendrijos didžiosios plėtros, kai įstojo Lietuva ir dar 9 šalys. Tuomet pasirodė, kad institucijos atskirai nesusidoros su naujų darbuotojų antplūdžiu, tikėtasi, kad įsidarbinimo procedūros taps aiškesnės.

Pretendentų į administratorius dar prašoma atsakyti, kaip jie elgtųsi tam tikrose situacijose.

EPSO direktoriaus patarėjos Agnės Martikonienės teigimu, tai yra vienintelis kelias tapti pareigūnu (vadinamuoju official), turinčiu neterminuotą darbo sutartį. Be nuolatinių darbuotojų, esama sutartininkų, laikinųjų ir pakaitinių darbuotojų,stažuotojų, naudojamasi į specialias duomenų bazes įtrauktų specialistų paslaugomis. Ieškant pastarųjų, kandidatai pirmiausiai filtruojami pagal kvalifikaciją, tačiau bendri konkursai pradedami nuo testo ir tik tuomet laukia dalykinių gebėjimų bei asmeninių savybių vertinimas.

Konkursai į laisvas darbo vietas skelbiami EPSO tinklalapyje. Ten pat reikia registruotis, nusprendus dalyvauti konkurse, pateikiama daugiau informacijos apie atranką.

Svarbu – ir teisingas atsakymas, ir greitis

Pirmas žingsnis karjeros ES link yra išlaikyti EPSO testą, po kurio atsijojama didžiuma pretendentų. Savo šalyje laikomas testas skirtas įvertinti tam tikrus įgūdžius – suvokti tekstą, skaičiuoti, atskleisti abstraktų mąstymą (angliškai – verbal, numerical and abstract reasoning). Pretendentų į administratorius dar prašoma atsakyti, kaip jie elgtųsi tam tikrose situacijose (pavyzdžiui, vadovui skyrus per nurodytą terminą sunkiai įgyvendinamą užduotį). Čia pateikiama testo pavyzdžių.

Anuomet taisykles labiau kalėme, o ne mokėmės jas taikyti gyvenimiškose situacijose, kokios laukia per atranką.

Prieš keletą metų teko jį išbandyti. Sunkiausia dalis buvo skaičiavimas – nors tereikėjo prisiminti matematikos pamokas, trikdė painūs klausimai. Tikrai nebuvo reikalo džiaugtis, kad keletą metų mus mokė geriausia mokyklos matematikė, – anuomet taisykles labiau kalėme, o ne mokėmės jas taikyti gyvenimiškose situacijose, kokios laukia per atranką.

Teksto suvokimo užduotis buvo ne mažiau sukta. Svarbiausia – nepaslysti ant savo apsiskaitymo. Mat jei tekste parašyta, kad „Lietuva yra didesnė už Latviją‟, atsakymuose pažymėti savaime suprantamą dalyką, kad „Lietuva yra didžiausia iš Baltijos valstybių‟, būtų klaida. Užtat abstraktaus mąstymo užduotys, reikalaujančios išvystytos logikos ir erdvinio mąstymo, buvo smagios. Jos iš pirmo žvilgsnio gali priminti vaikiškus galvosūkius – kelių geometrinių figūrų eilėje įžvelgti, kas jose keičiasi, ir parinkti kitą figūrą.

Didžiausias vargas buvo ne rasti teisingą atsakymą, nes uždaviniai tikrai įveikiami, bet suskubti tai padaryti per trumpą laiką. Į patalpą su kompiuteriais, kuriuose atliekamas testas, negalima įsinešti net savo rašiklio, nekalbant apie kalkuliatorių ar mobilųjį telefoną, tad telieka kliautis vien sumanumu ir žiniomis.

Testus „pakvailino‟, kad būtų norinčiųjų laikyti

Anksčiau slenkstis buvo dar aukštesnis – dešimtmečius per atranką tekdavo atsakinėti į klausimus apie ES istoriją, pavyzdžiui, paaiškinti Walterio Hallsteino rolę Bendrijos įkūrime. Kai norinčiųjų siekti karjeros Briuselyje, bet prieš tai – kalti tokią informaciją ėmė drastiškai mažėti (taip, kad net paraiškų skaičius nepasiekdavo laukiamo), buvo nuspręsta procesą supaprastinti – tiesiog „pakvailinti‟, kaip anuomet apibūdino britų dienraštis „The Telegraph‟. Būtent tuomet, prieš gerus penketą metų, su ES susijusius klausimus pakeitė bendrųjų gebėjimų ir žinių testai.

Štai keletas klausimų, kokie anksčiau būdavo pateikiami pretendentams, pavyzdžių:
1997 metų Eurostato duomenimis, ES pagamina daugiau nei 50 proc. tam tikro žemės ūkio produkto. Kurio?
a: Javų
b: Pieno
c: Mėsos
d: Vyno
(Teisingas atsakymas – d)

Kas buvo pirmasis Europos Ekonominės Bendrijos Komisijos pirmininkas?
a: Jeanas Monnet
b: Robertas Schumanas
c: Alcide’as de Gasperi
d: Walteris Hallsteinas
(Teisingas atsakymas – d)

Kuris yra vienas iš ES struktūrinių fondų?
a: Europos socialinis fondas
b: Europos vystymo fondas
c: LIFE
d: PHARE
(Teisingas atsakymas – a)

Kas buvo sujungta 1967 metais, taip sukuriant Europos bendrijas?
a: Europos Ekonominė Bendrija, Europos anglių ir plieno bendrija
b: Europos Ekonominė Bendrija, Europos anglių ir plieno bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
c: Europos Ekonominė Bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
d: Europos anglių ir plieno bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
(Teisingas atsakymas – b)

Be pasiruošimo – šansų mažai

Oficialiai sakome: mes tikriname ne žinias, o kompetencijas, kurių neišmoksi. Sakome: ateikite ir būkite savimi.

Ar yra būdų ruoštis testui? Begalė – internete pilna užduočių pavyzdžių, prileista specialių knygų, net organizuojami kursai. Algebros per mėnesį gal ir neišmoksi, bet A. Martikonienė ragina nenuvertinti siūlomos pagalbos: „Čia ne egzaminas, bet jei su matematika pastarąjį kartą buvai susidūręs prieš 20 metų… Jei mėnesį paspręsi užduotis ir automatiškai suvoksi, kad 3/4 yra 75 proc., tas padės. Jei gyvenime nesi regėjęs abstraktaus mąstymo testų, susirasi knygutę, paspręsi ir būsi bent truputį apšilęs.‟

Įprastame darbo pokalbyje pretendentas gali pristatyti savo savybes, išdėstyti motyvaciją ir iškart sužavėti. EPSO atrankoje per pirmą etapą žmogaus niekas nemato – jis sėdi vienas prieš kompiuterį.

„Oficialiai sakome: mes tikriname ne žinias, o kompetencijas, kurių neišmoksi. Sakome: ateikite ir būkite savimi. Bet tai labiau tinka vertinimo centre – antrame etape. Kad į jį patektumėte, turite įveikti pirmąjį. Konkurencija žvėriška. Mano nuomone, nesiruošus įveikti pirmo etapo neįmanoma‟, – pažymėjo A. Martikonienė.

Užsiregistruoti kompiuteriu atliekamam testui – kur kas lengviau nei jį įveikti: reikia būti Bendrijos piliečiu, mokėti bent dvi oficialiąsias ES kalbas (taigi gimtąją ir kurią nors darbinę – anglų, prancūzų, vokiečių, šių prireikia antrame atrankos etape). Administratoriaus, kurio darbas yra stebėti ir apibendrinti procesus, ieškoti sprendimų, brėžti gaires, pareigybei reikia aukštojo mokslo diplomo, asistento (sekretoriaus, finansininko, kompiuterių specialisto, projektų vadovo) – ne. Pretendentams į lingvistus būtina mokėti bent tris kalbas.

Kiek išlaikiusiųjų testą pateks į kitą etapą, priklauso nuo poreikio papildyti rezervą. „Sakykime, ieškome 300 žmonių. Skaičiuojame, kad į vertinimo centrą reikia siųsti apie pustrečio karto daugiau. Tiek ir atrinksime po kompiuterinio testo‟, – aiškino pašnekovė.

Antrasis atrankos etapas vyksta vertinimo centruose Briuselyje (dažniausiai) arba Liuksemburge. Čia tikrinami dalykiniai ir socialiniai įgūdžiai, profesinės ir asmeninės kompetencijos. Laukia įvairios užduotys: pagal pateiktą medžiagą parengti dokumentą, studiją ar planą, žodžiu pristatyti problemą, darbas grupėse. Vertinimo komisija per pokalbį aiškinasi, kaip greitai pretendentas orientuojasi sudėtingose situacijose, reaguoja į profesinius ir kasdienius iššūkius, geba išreikšti mintis ne tik žinoma, bet ir nauja tema, bendrauja su nepažįstamais žmonėmis.

Privalumu gali tapti panaši patirtis, darbas tarptautinėje ir įvairiakultūrėje aplinkoje. Tačiau, kaip pabrėžė A. Martikonienė, pagrindiniai konkursai organizuojami tik pradinėms pozicijoms užimti, iš pretendentų reikalaujama ne patirties, o potencialo.

Jei idealas – Steve’as Jobsas, būsi nelaimingas

Puikus įvertinimas antrame etape darbo Briuselyje dar negarantuoja. EPSO tik atlieka atranką ir iš geriausiai pasirodžiusiųjų suformuoja rezervą, vadinamąjį talent pool, iš kurio galima būti pakviestam dirbti ES institucijose. Darbuotojų ieškanti institucija sąraše susiranda poreikius atitinkantį asmenį. Kandidatai taip pat gali imtis aktyvios darbo paieškos – siųsti užklausas dėl darbo galimybės į dominančius ES institucijų padalinius.

Reikia motyvacijos dirbti valstybės tarnyboje, susitaikyti, kad tai, ką nori padaryti, keičiasi labai lėtai arba visai nesikeičia.

Ar gali žmogus praeiti atranką, bet taip ir nepasistūmėti toliau už rezervą? „Teoriškai – taip. Nėra garantijos žmogui ne tik būti įdarbintam, bet net ir pakviestam į interviu, – pripažino A. Martikonienė. – Tačiau taip nutinka retai. Turi būti visai neįdomu įsidarbinti. Vis tik žmonės deda pastangas, kad apie juos sužinotų, užsiima asmeniniu lobizmu. Kita vertus, neracionalu gaminti žmones, kurie niekada nebus pakviesti. Juos atrenkame, kad kada nors būtų įdarbinti. Institucijos planuoja darbo vietas, atrenkame pagal jų poreikius. Jei matome, kad sąrašas nejuda, galime kreiptis į institucijas: tiek prašėte, kodėl tų žmonių neimate? Galime net neskelbti kito konkurso tai pareigybei, jei rezerve dar yra žmonių.‟

Kam verta pradėti šią ilgą kelionę, kurios vien atranka gali užtrukti ilgiau nei metus? „Patarčiau pasitikrinti savo motyvaciją, kad suprastum, ko ten – ne šiaip į ES, o apskritai į valdišką tarnybą – eini. Pakalbėti su žmogumi iš tokios tarnybos. Turi suprasti, ar lūkesčiai adekvatūs. Jei žmogaus idealas – Steve’as Jobsas, ten bus nelaimingas. Reikia motyvacijos dirbti valstybės tarnyboje, susitaikyti, kad tai, ką nori padaryti, keičiasi labai lėtai arba visai nesikeičia. Ar žmogus nori išvažiuoti iš namų, ar patinka multikultūrinė aplinka?‟ – vardijo pašnekovė.

EPSO atrankų per metus paprastai būna trys ciklai: pavasarį organizuojamas konkursas administratoriams, vasarą – vertėjams žodžiu ir raštu (kalbos parenkamos pagal poreikį), žiemą – asistentams. Specialistų ieškoma įvairiu metu. Didžiausias susidomėjimas – geriau apmokamomis administratorių pareigybėmis, tuomet į testą gali užsiregistruoti ir 40 tūkst. žmonių iš visų 28 valstybių. Lingvistų būrys būna mažesnis, mat jų vienu metu ieškoma, pavyzdžiui, tik šešioms iš 24 oficialių kalbų. Beje, lietuviai turi daugiausiai galimybių įsidarbinti būtent vertėjais.

Dar visai neseniai buvo kalbama, kad lietuviai vangiai siekia įsidarbinti ES institucijose. Tačiau statistika rodo kiek kitokią situaciją. Briuselyje galioja neoficiali kvotų – proporcingo geografinio atstovavimo (kad darbuotojų iš tam tikros šalies skaičius procentiškai atitiktų jos gyventojų skaičių) – taisyklė. Lietuviai sudaro vos 0,59 proc. Bendrijos gyventojų, bet 1,3 proc. Europos Komisijos darbuotojų. Lietuvių dirba visuose direktoratuose. Tiesa, kaip pabrėžė A. Martikonienė, svarbu ne kiek apskritai ES dirba tam tikros šalies atstovų, o kiek jų eina generalinių direktoratų ar bent skyrių vedėjų pareigas.

"Shutterstock" nuotr.

Svajojate tapti milijonieriumi? O gal tiesiog elkitės, kaip milijonieriai, sako “Businessinsider” ir siūlo 7 dalykus, kurių nedaro milijonieriai:

1. Jie nėra priklausomi nuo televizoriaus.

Milijonieriai neleidžia veltui laiko prie televizoriaus ekrano. Jie greičiau skiria savo laisvą laiką knygoms. Nuo Elono Musko iki Warreno Buffetto – visi garsūs turtuoliai mėgsta skaityti. Knygų pasirinkimas priklauso nuo asmenybės, bet dauguma jų neskaito romanų ir dėmesį skiria savęs lavinimui, tobulėjimui.

2. Jie savęs neizoliuoja.

Milijonieriai yra socialūs drugeliai, nuolat susitinkantys ir bendraujantys su naujais žmonėmis. Jie deda visas pastangas, kad praplėstų savo pažįstamų ratą, nes supranta, jog santykiai dažnai yra raktas į sėkmę.

3. Neabejoja savo instinktais.

Sėkmingi verslininkai pasitiki savo instinktais ir neabejoja dėl savo sprendimų. Tai visai nereiškia, kad jie neįvertina pasekmių – atvirkščiai. Bet jie sugeba priimti sprendimus ir nepaskęsta abejonėse: peržiūri visas galimybes, išsirenka jiems geriausiai atrodančią ir nesižvalgo į praeitį.

4. Nepasiduoda be kovos.

Milijonieriai nekelia baltos vėliavos tik susidūrę su problema. Jie atkakliai bando išsikapstyti iš duobių. Daug verslininkų sulaukia kritikos iš kolegų, draugų, šeimos, bet nepasiduoda.

5. Jie neatsisako mankštintis.

Jei kažkada turtus iliustravo žmogaus pilvo dydis, tai dabar viskas atvirkščiai.  Turtuoliai supranta, kad rytinė mankšta padeda susikaupti, būti produktyvesniu ir laimingesniu.

6. Jie nepramiega žadintuvo skambučio.

Daug sėkmingų verslininkų yra vyturiai. Jie mėgsta pirmi pasitikti dieną ir neleidžia sau pramiegoti bei pavėluoti į darbą.

7. Jiems niekada nėra nuobodu.

Sėkmingi žmonės niekada nepasiduoda nuoboduliui, nes visada mato galimybes mokytis ir pažinti kažką naujo. Jie susitinka su naujais žmonėmis, lanko kursus, skaito knygas ir augina savo žinias ir gebėjimus.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Dreamstime nuotr.

Engimas, žlugdymas, žiaurus stresas, atimantis norą gyventi. Tokia pragaro patirtimi kadaise dalijosi sovietų armijos rekrūtai, šiandien – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA) aktoriaus profesijos siekiantys studentai. Vienas niuansas: išsivaduoti iš armijos galėjai tik per kraują, o aktorystės studijų durys – visada atviros išeiti. Laisvo žmogaus pasirinkimas – tempti per sunkią naštą ar spjauti ir eiti ieškoti savo vietos kitur.

Jūratė KILIULIENĖ

Jau dvi savaitės LMTA rūmuose tyli mūzos. Po to, kai iš gyvenimo pasitraukė aktorystę studijavęs ketvirtakursis, pasipylė akademiją anksčiau baigusių aktorių graudžios išpažintys, dabartinių studentų motinų atviri laiškai. Akademiją užliejo sunkių kaltinimų banga. Dėstytojų muštras, repeticijos per naktis – tai tik švelniausi iš jų.

Lyg vienos bėdos būtų maža, ryškėja dar viena. Aktoriais norintys būti dabartiniai studentai nežino, kas yra reiklumas sau, atsakomybė, jiems reikia greito rezultato, kuris būtų pasiekiamas be pastangų. Akademija nespėjo prisitaikyti prie naujos, šiltnamio sąlygomis augusios išlepusių žmonių kartos.

Baisiausi metai gyvenime

„Aš esu tokia laiminga ir dėkinga sau bei savo artimiesiems, kad ištvėriau, kad man tėvai padėjo tai ištverti. Kad tėtis mane antrą valandą nakties po „paskaitų“ pasiimdavo ir veždavo namo, nes viešasis transportas jau nebevažiuodavo, kad močiutė su liūdesiu veide mane vėl keldavo šeštą valandą, nes reikėdavo važiuoti į akademiją“, – sujaudinta savižudybę pasirinkusio studento istorijos, savąja patirtimi studijuojant LMTA pasidalijo aktorė, televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič.

Akademijoje įgijusi aktorinio meistriškumo bakalauro diplomą, ji tęsė magistrantūros studijas, bet po pirmų metų jas metė ir dėkoja likimui, kad tam ryžosi. Jauna moteris teigia, kad po šių studijų ji dvejus metus lankėsi pas psichoterapeutą, nes kankino panikos priepuoliai, slėgė depresija, migrena, nemiga, menka savivertė.

„Kai studentą išneša iš egzamino ar spektaklio ir veža tiesiai į Vasaros gatvę, mums visiems yra tokia pažįstama ir natūrali situacija, kad jau niekas apie tai net nekalba. Bet ar taip turėtų būti? Kai studentas išbėga iš repeticijos ir bėga tiesiai į šalia esančią upę ir visi vėliau tiesiog tai nutyli – ar taip turi būti? Kai 90 proc. kurso žmonių lankosi pas specialistus su rimtomis psichologinėmis problemomis – ar taip turi būti?“ – klausia Beata, teigdama, kad ji pati niekada gyvenime nebuvo taip stipriai žeminama, gniuždoma kaip studijų metais.

Apie žiaurumą, akademijoje patirtas emocines traumas ir nuoskaudas po B.Tiškevič išpažinties prakalbo ir daugiau jos kolegų. Savo dėstytojus jie kaltino dar ir nekompetencija, aplaidžiu požiūriu į darbą, sovietinės metodikos taikymu.

Taigi prestižine menininkų kalve vadinama akademija išgirdo apie save tai, ko tiesiai į akis niekas nėra rėžęs. LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė pripažįsta, kad nė viena formali apklausa, kokios atliekamos nuolat, nebuvo sukėlusi tokių atvirų diskusijų. Dabar situaciją čia bando suvaldyti psichologų komanda.

Ruošiamas ir drastiškas žingsnis – stojantieji į aktoriaus specialybę turės pateikti medicininę pažymą, įrodančią ir fizinį, ir psichologinį pasirengimą. Galbūt teisiškai tai pasirodys neįmanoma, tada į stojamųjų egzaminų komisiją bus įtrauktas psichoterapeutas, kad padėtų atpažinti rizikos grupės žmones.

Kenčia nervų sistema

„Ir dabar turime studentų, kurie serga net ne depresija, bet šizofrenija. Vienas du studentai kurse visada būna, gražiai šnekant, ypatingai jautrūs. Ir jie veikia visą grupę, kurioje mokosi“, – atskleidžia E.Bajorinienė.

Dekanė tik patvirtino tai, apie ką pratrūko kalbėti kolegos savižudybės paveikti aktoriai. Nuo akademijos repeticijų salės iki Vasaros gatvės, t.y. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, – trumpas kelias, ir ne tik tiesiogine prasme. Esą nuolatinis stresas, įtampa, didžiulis nuovargis ten ieškoti pagalbos priverčia didžiąją dalį besimokančiųjų. Bent jau tokias kalbas skleidžia jie patys.

Vaidybos ir režisūros katedros dėstytoja, B.Tiškevič kurso vadovė Silva Krivickienė nelaiko šios situacijos išskirtine. Beje, būtent jai teko daugiausia ir anoniminių, ir atvirų kritikos strėlių. Ar stipriai jos sužeidė ir ar pikti žodžiai pelnyti, moteris neišsiduoda. Tik prasitaria, kad savo telefone tebesaugo šiltų žinučių, beveik meilės prisipažinimų, rašytų to paties dabar ją į šuns dienas išdėjusio asmens. Jos tai net nestebina, nes, kaip pati sako, aktoriams būdinga emocijų kaita.

„Esu dirbusi Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, skaičiau teatro paskaitas. Jau tada, prieš gerus tris dešimtmečius, ten buvo vadinamasis menininkų skyrius. Jame gulėdavo literatai, dailininkai, muzikai. Menininkų nervų sistema ypač jautri“, – apibendrina S.Krivickienė.

Kita vertus, scenoje nuolat matomam žmogui būtina tvirta psichinė sankloda. Paprastai jais ir tampa ekstravertiškos asmenybės, nebijančios atsilapoti, – būtent to iš jų tikimasi. Kiekvienas ragavęs aktoriaus duonos žino, kad suvaldyti savo psichiką, kūną, balsą, elgtis su savimi kaip su instrumentu – mokslas.

Studentai yra mokomi pasirengti vaidmeniui, kartais tam reikia ir visos dienos, jei vaidmuo pagrindinis. Ne mažiau sudėtingą emocinę būseną aktorius patiria po spektaklio, kai visą naktį negali užmigti, nes emociškai tebegyvena tomis valandomis, kai buvo „paskolinęs“ savo kūną ir psichiką. Aktoriai juokauja, kad turėtų būti laidojami kitapus kapinių tvoros, nes jie skolina savo kūną ir dvasią kitiems pavidalams – užsiima raganavimu.

„Nuo pat pirmo kurso vyksta psichofizinis trenažas, mokoma dirbti stebint ketvirtai sienai – žiūrovams. Nėra nė vieno aktoriaus, kuris nebūtų jautrus jų skleidžiamai energijai, kuris nereaguotų į kritiką. Yra meditacijų, įvairių pratimų nervų sistemai apsaugoti, bet jautrus organizmas visada toks ir liks, kad ir kiek jį saugotum. Kitas dalykas, jeigu aktorius bus apsaugotas nuo visko, koks bus jo jautrumas vaidmeniui? Žmogus turi žinoti, kad tokią profesiją renkasi“, – tikina S.Krivickienė.

Tokie patys kaip mes visi

Jautri siela – dar ne liga, o kūrybingi, me­niški žmonės nėra nei labiau pažeidžiami, nei silpnesnės psichikos. Tai mitas, kurį dažnai jie patys ir palaiko.

„Kūrybiškumas – labai geras būdas tvarkytis su vidine energija, o racionalumas ne visada yra geros psichinės sveikatos požymis. Optimali ir subalansuota asmenybė yra jausminga, kūrybinga, gali būti spontaniška, bet išlaiko gerai realybėje orientuotą mąstymą. Aiškiai suvokia situaciją, geba suvokti savo ir aplinkos ribas. Menininkas, sukūręs kūrinį, sugeba nusiraminti, grįžti į žemišką, buitinį gyvenimą, pagalvoti, ką čia paruošus vakarienės šeimai, ar panašiai“, – teigia gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Jolanta Bičkienė.

Žemiškų sričių atstovai menininko, aktoriaus profesiją dažnai įsivaizduoja kaip kažką išskirtinio, pakylėto, bet vaidyba, J.Bičkienės teigimu, tėra darbas, kaip ir bet kuris kitas – su aiškiais reikalavimais ir struktūra. Ribų nejaučiantis žmogus sunkiai atlaikys emocines perkrovas, jam gresia perdegimas, pervargimas, nesvarbu, ar jis repetuos ir vaidins, ar sėdės prie buhalterinių lentelių.

„Nėra tokios tendencijos, kad psichiatrijos ligoninėje dažniau gydytųsi aktorinio meistriškumo studentai. Gydosi visų profesijų žmonės. Pasitaiko besikreipiančių studentų, bet per pastaruosius penkerius metus pamenu tik vieną kitą“, – dar vieną mitą griauna Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dirbanti gydytoja.

Kaip pakelti nežmonišką krūvį?

Vienas iš akademijai metamų kaltinimų – nežmoniški darbo krūviai. Būsimieji aktoriai skundžiasi nepakeliantys jų nei fiziškai, nei psichologiškai, neva pasirengimai suryja savaitgalius ir švenčių dienas, nelieka laiko net miegui.

Iš tiesų net ir vėlų vakarą LMTA rūmuose, kuriuose įsikūrę aktoriai, plieskia šviesos, pro storus mūrus veržiasi repeticijų garsai. Viskas nutyla 23 valandą, tada pastatas užrakinamas ir pereina saugos tarnybos žinion. Artėjant sesijai užduočių nespėjantys parengti studentai bando su dekanatu susitarti dėl galimybės dirbti per naktį ar bent keliomis valandomis ilgiau, bet jų noras nėkart nebuvo patenkintas. Vadovybės pozicija tokia: nustatytų valandų pasirengimui pakanka, jei jos išnaudojamos produktyviai.

Skaičiuojant formaliai, studentams tenkantis krūvis į persidirbimą nepanašus. „Paim­kime vaidybos ir režisūros programą: kurse yra 16 kontaktinių, t.y. darbo su dėstytoju, valandų per savaitę. Padalykime jas iš penkių darbo dienų ir išeis labai nedaug. Ketvirtaisiais bakalauro studijų metais kontaktinių valandų lieka vos septynios. Visas likęs laikas skirtas savarankiškam darbui“, – vardija fakulteto dekanė E.Bajorinienė.

Ar besirengiančiųjų tapti aktoriais krūvis išmatuojamas studijų programoje numatytomis valandomis? LMTA savo kursą dabar turintis režisierius Gintaras Varnas teigia, jog menų specialybę pasirinkę studentai turi suvokti, kad jiems praktikuoti teks nuolat, nes rezultato čia siekiama ne sėdint prie vadovėlių.

„Muzikantai turi groti smuiku nuo ryto iki vakaro, o aktoriai – dirbti su savo kūnu. Tam yra pagalbiniai užsiėmimai – balso lavinimo, dainavimo, scenos judesio, ritmikos. O kuriant vaidmenį reikia daug repetuoti, kelių auditorinių valandų per dieną tam nepakanka. Nereikia išradinėti dviračio – jei nori būti geru aktoriumi, turi sunkiai dirbti“, – tvirtina G.Varnas.

Pirmoji feisbuko karta

Verkšlenimas dėl darbui paaukotų naktų ir savaitgalių G.Varno neįtikina. Režisieriaus manymu, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pavadindama šiuolaikinius jaunus žmones feisbuko karta be fantazijos, pataikė į dešimtuką. Jis pats dar priduria: tai tingi karta.

„Jie nepersidirba mokykloje, nes švietimo sistema iš jų per daug nereikalauja, o ir apskritai visuomenė suka į malonumų kelią. Bet šiose studijose to nėra, jos susijusios su darbu. Suprantu, kad tai prieštarauja jų malonumų kultui, bet jei per sunku – prašom, rinkitės kitą specialybę. Niekas varu čia nevarė – jie patys atėjo tapti aktoriais“, – sako režisierius.

Jis įsitikinęs, kad bent viena šalies mokykla turėtų išlaikyti profesionalių aktorių rengimo tradiciją, grindžiamą darbu. Nes kitose, priešingai nei LMTA, specialybės dalykui jau skiriama vos po kelias valandas per savaitę. Gal to pakanka vaidmeniui televizijos seriale, bet tikrai ne teatro scenoje.

„Jie kalba apie kančias, bet sunkus darbas nėra kančia. Savo studentų nežeminu ir neprie­vartauju būti kažkuo kitu, nei jie yra. Reikalauju tik kasdienio darbo ir rezultato. Ar tai reiškia, kad aš juos kažkokiu ypatingu būdu kankinu?“ – klausia G.Varnas.

Vis dėlto režisierius pabrėžia, kad apiben­drintai kalbėti apie akademijos stilių neišeina. Kiekvienas kursas yra kitoks: Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Aido Giniočio ar jo paties temperamentas, meninės aspiracijos skiriasi, taip pat – ir darbo su studentais metodai.

„Mūsų akademijoje kursą renkantys vadovai yra individualybės, praktikuojantys menininkai. Lietuvos teatrinė mokykla paremta Antikos laikus siekiančia tradicija, meistro ir mokinio ryšiu, kurso vadovo, kaip menininko, turinčio tam tikrą specifiką ir požiūrį, autoritetu. Tai vienas iš modelių, kitų šalių mokyklose tokio glaudaus ryšio su kūrėjais nėra, dirba dėstytojai, neturintys teatrinės patirties, – grynieji pedagogai“, – primena E.Bajorinienė.

Feisbuko kartos atstovai, verždamiesi studijuoti aktorystę, labai dažnai atsineša su akademijos realybe nieko bendro neturinčių lūkesčių. Pasak G.Varno, dauguma jų svajoja vaidinti serialuose, būti šou vedėjais, žvaigžde televizijoje, tarp jų – tik vienas kitas, užsidegęs teatru. „Bet mūsų užduotis yra ruošti teatro aktorių, o ne kokį nors plačios specializacijos muilo operų veikėją. Tai šios kartos tam tikro pigumo klausimas“, – negaili kritikos jaunajai tetaralų kartai G.Varnas.

Į teatrą-studiją „Theaomai“ susibūrusį kursą prieš dvejus metus išleidusi S.Kri­vickienė lygina savo ir dabartines aktorių kartas. Jos laikais studentai per parą parengdavo dvi individualias ir vieną kolektyvinę užduotį – atrodė savaime suprantama repetuoti iki vidurnakčio. Dabartiniai studentai rytdienai gautos užduoties neatlieka, ir ne todėl, kad tingėtų ar nenorėtų, – jiems tiesiog taip neišeina.

„Trūksta atsakomybės, valios. Jiems sunku dar ir todėl, kad iš mokyklos atsineštos kultūros ir literatūros žinios yra labai menkos. Ir staiga reikia daryti milžinišką šuolį – labai daug skaityti, susipažinti su visa kultūrine aplinka. Žinoma, atėjus į akademiją be jokio bagažo būna sunku“, – nesistebi pedagogė.

Aktoriais, režisieriais svajojantys tapti jaunuoliai nesilanko teatre, jiems nieko nesako nei Rūtos Staliliūnaitės, nei Regimanto Adomaičio pavardė. O kai formuojant teatro režisierių kursą režisierius Eimuntas Nekrošius paklausia, kokią knygą stojantysis dabar skaito, ne tik jis, bet ir visa komisija pasijunta nepatogiai. Kaip atsakyti į klausimą, ką dabar skaitai, jei nieko niekada apskritai neskaitei?

Neišsipildę lūkesčiai kelia konfliktus

Neišsipildę lūkesčiai sukelia konfliktą. Nėra buvę laidos, kad studijas baigtų visi, kurie įstojo. „Dėl profesinio netinkamumo“ – ši frazė, kuria vizuojamas įsakymas pašalinti iš akademijos, lyg Damoklo kardas kabo per visus studijų metus.

„Su mano nuomone daug kas gali nesutikti, bet akademijoje aš galiu sau leisti dirbti tik su talentingais žmonėmis. Galbūt tai žiauru, bet renkantis meninę specialybę – dailę, muziką, teatrą – privaloma dimensija yra talentas. Jei žmogus talentingas ir nors truputį darbštus, jis tikrai baigs bakalauro, o gal ir magistro studijas. Nesu girdėjęs, kad iš akademijos būtų išmestas talentas, to niekada nėra buvę“, – paprastai aiškina padėtį G.Varnas.

Jo pirmasis kursas, kurį išleido prieš šešerius metus, gerokai sumažėjo, iš 21 studento liko devyni. Dabartiniame mokosi aštuoni trečiakursiai, įstojusiųjų buvo dvigubai daugiau. Vieni iš buvusiųjų patys suprato pasirinkę ne tą kelią, kitiems teko padėti susivokti.

„Nėra dora išlaikyti per klaidą čia atsidūrusį žmogų iki pat galo, pirmiausia dėl jo paties. Kuo anksčiau su juo bus atsisveikinta, tuo jis turės daugiau šansų rasti savo vietą kitur. Aš manau, kad geriau mažiau aktorių, bet gerų. Kitiems kurso vadovams gaila išmesti žmogų, sako, kad jiems skauda širdį. Man skaudėtų širdį po dešimties metų, jei mano buvęs studentas kankintųsi negaudamas vaidmenų ir neturėtų iš ko gyventi“, – aiškina režisierius.

Vilniuje vienos problemos, Londone – kitos

Kol kas sunku pasakyti, kokia išliks akademija, išsikvėpus jos užkulisius atidengusiam triukšmui. Bet tie, kurie scenos dalykus studijavo ir Vilniuje, ir kitų šalių aukštosiose mokyklose, esminių skirtumų tarp jų nemato.

Jaunosios kartos aktorius ir režisierius Linas Jurkštas mokytis aktorinio meistriškumo įstojo į Kingstono universiteto Teatro ir menų fakultetą Londone, bet po pirmųjų metų suprato, kad baigus studijas Didžiojoje Britanijoje teks likti ten ir dirbti. Tad jis grįžo į Lietuvą ir pernai įgijo teatro režisūros bakalauro diplomą LMTA.

„Vieni dalykai man labiau patiko studijuojant Londone, o kiti – Vilniuje. Tarkim, ten studentas turi didesnę laisvę rinktis disciplinas, bet kai turi didelę laisvę, sunku susivokti, ko tau reikia iš tiesų. Londone apie 60 proc. dalykų – teoriniai, o čia labai daug dėmesio skiriama praktiniams užsiėmimams. Viena vertus, gerai – praktiką iš karto gali pritaikyti, bet gaila, kad teorija nuvertinama, manoma, jog aktoriui nereikia lavinti proto“, – skirtingose mokyklose įgytą patirtį lygina Linas.

Dabar su projektu „Bad Rabbits“ susijęs kūrėjas LMTA praleistus metus prisimena kaip tikrai intensyvų laikotarpį. Repeticijos kartais trukdavo ir paromis. Bet vadinamąsias perkrovas patys studentai sau susikurdavo, tarp paskaitų kiekvieną laisvą valandą skirdami repeticijoms. Dėstytojai net skatindavo daugiau ilsėtis, nepersitempti.

„Ambicingas žmogus, gavęs užduotį, draskysis iš paskutiniųjų, kad tik būtų pats geriausias. Į meno studijas tokių ateina daug. Nesvarbu, kur – Anglijoje ar Lietuvoje, su tokiais žmonėmis dirbti sunku, jie jautrūs, egocentriški, tiesiog tiksinčios bombos – niekada nežinai, ko iš jų laukti“, – studijų metais tvyrojusią atmosferą apibūdina L.Jurkštas.

Su savo kurso vadovu A.Giniočiu jis rado bendrą kalbą, bet slėgė kiti dalykai – pirmiausia studijoms visiškai nepritaikytos, labai apleistos akademijos patalpos. Netenkino ir dėstytojų, tik užbėgdavusių į LMTA tarp kitų darbų, požiūris į darbą. Londone sutartį su universitetu pasirašęs dėstytojas privalo nutraukti bet kokią kitą veiklą, todėl skirtumas, kiek pedagogas atiduoda savęs ten ir čia, – milžiniškas.

„Kai mokiausi Londono muzikos ir dramos meno akademijoje, nuolat buvome skatinami rodyti iniciatyvą ir save motyvuoti. Studentų nuomonė buvo vertinama, mus ragino atsirinkti, kas mums svarbu ir tinkama iš daugybės siūlomų disciplinų. Nebuvo griežto metodo ar aukštesnės už kitas tiesos“, – aiškina žinomas britų teatro aktorius Jackas Tarltonas. Jis atliko vaidmenį ir šįmet „Oskarui“ nominuotame filme „Vaizduotės žaidimas“ (rež. Mortenas Tyldumas).

J.Tarltonas dabar pats dėsto studentams, tikina jaučiantis didelę atsakomybę dėl jų ateities – stengiasi įkvėpti jiems pasitikėjimo savo jėgomis. Labai svarbu ir aiškus dėstymas, taip pat konstruktyvi kritika. „Tik nemanau, kad žlugdymas padėtų kam nors mokytis. Tiesą sakant, atvirkščiai“, – neabejoja britas.

Pirmas įspūdis – svarbiausias. Žmonės linkę daryti išvadas tik jus pamatę, o vėliau šiuos įspūdžius pakeisti bus ypač sunku ir jie turės lemiamų pasekmių nesvarbu, ar esate pasimatyme, ar pokalbyje dėl darbo.

Kaip padaryti gerą pirmą įspūdį? Businessinsider.com siūlo pasinaudoti Nicholaso Boothmano knygoje “How to Make People Like You in 90 Seconds or Less” pateiktais 5 patarimais.

1. Būkite atviras. N.Boothmanas teigia, kad tai būtina parodyti tiek savo kūno kalba, tiek požiūriu į tam tikrus dalykus. Kalbant su pašnekovu atsukite jam savo širdį – neuždenkite jos sukryžiuodami rankų. Ir būkite nuoširdžiai pozityvūs.

2. Užmegzkite akių kontaktą. N.Boothmano teigimu, turėtume būtent jūs imtis šios užduoties ir nelaukti pašnekovo. Kaip to išmokti? Žiūrint televizorių pastebėkite ekrane esančio žmogaus akių spalvą ir sau mintyse ją įvardinkite. Kitą kartą, tai išbandykite su realiu žmogumi.   Tiesa, nepersistenkite, nes labai intensyvus žiūrėjimas į akis, kai kam gali pasirodyti užgaulus, ypač kalbant apie kitos kultūros žmones.

3. Spinduliuokite gera energija. Anot N.Boothmano, paprasčiausia pirmas nusišypsokite (puikus patarimas lietuviams!!!). Tokiu veiksmu pašnekovui nusiųsite žinote, kad esate nuoširdus. Be to tyrimai rodo, kad besišypsantį asmenį kiti įsimena geriau.

4. Pasisveikinkite (irgi puikus patarimas mums, lietuviams). Kad ir kokiais žodžiais sveikintumėtės, būkite malonus. Taip pat, jei susipažįstate, pakartokite pašnekovo vardą. Pavyzdžiui: “Ieva, labai malonu susipažinti.”

5. Sumažinkite atstumą. Žinoma, nebūtina atsitrenkti į pašnekovą, bet N.Boothmanas mano, kad šiek tiek sumažinus atstumą, parodysite, jog susidomėjote, ką pašnekovas kalba.

Straipsnio originalą galite perskaityti čia.

BFL

Apie tai, kad Lietuvoje stokojama pagarbos tam tikrų profesijų atstovams, o brandūs darbuotojai nurašomi kaip per seni, gali papasakoti kone kiekvienas aptarnavimo srityje dirbęs žmogus. 51 metų vilnietis Virmantas Bagdonas – vienas jų. Kas rytą kinų restorano duris praveriantis padavėjas sako, kad jį šioje kavinėje išlaikė tik čia vyraujantis geras mikroklimatas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Kaskart grįžęs iš Prancūzijos nusistebiu, kad dirbti padavėju Lietuvoje gali bet kas, paimtas iš gatvės“,  – dėmesį į už baro stovinčius pirmo ir antro kurso studentus atkreipia kitokią aptarnavimo kultūrą savo akiratyje stebintis Karolis Baublys.

Jaunystės kultas

Išsikėlusi tikslą surasti penkiasdešimtmetį ar keturiasdešimtmetį padavėją Vilniuje pirmiausia suku į „Neringą“. Seniausia Vilniaus kavinė kažkada garsėjo kelias vilniečių kartas aptarnavusiomis padavėjomis. Bet ir „Neringoje“ senųjų padavėjų jau seniai nė kvapo.

Atsitiktine tvarka užeinu į „Telegrafą“, „Lauro lapą“, „Bistro 1 Dublis“, „Sweet Root“, „Stebuklus“… Penkiasdešimtmečių padavėjų, ką jau kalbėti apie dar vyresnius, čia nė su žiburiu nerastum. Tai sutapimas ar restoranų pasirinkta jaunystės politika ir vyresniųjų genocidas? Pagaliau! Tik Gedimino prospekte esančioje „Esse“ randu tai, ko ieškau.

Vietų, kuriose vietoj jaunų, nepatyrusių padavėjų galima sutikti vyresnių savo amato meistrų, Lietuvoje ne tiek daug. Iš mano aplankytų – „Šturmų švyturys“ ir „Ida Basar“ Vilniuje, „Tony Resort“ Anupriškėse, šalia Trakų, „Monte Pacis“ Kaune.

Brandūs ir savo darbą išmanantys padavėjai šiuose restoranuose žino, ką ir kada pasakyti, neerzina kliento kvailu paslaugumu – klientus jie tarsi intuityviai jaučia. Tačiau kodėl Lietuvoje restoranuose dirba tik jaunimas?

Sostinės kinų restorano „Trys klevai“ vadovė Violeta Šekštelienė apgailestauja, kad, be jos pačios vadovaujamo ir „Naručio“ restorano Vilniaus senamiestyje, pamatyti ne vieną dešimtį metų su prijuoste ir varlyte besisukantį brandesnį padavėją – tas pats, kas mėnulį, užtekėjusį dieną.

Išimtys patvirtina taisyklę

„Vienu metu buvau susvyravęs ir išėjęs, mėginau prekiauti ginklais. Tai vis dėl savo medžioklės pomėgio, bet prastu laiku darbą keičiau: atsikeliu ryte – tamsu, grįžtu namo – tamsu, o per pietus buvusi vadovė skambina ir teiraujasi, kada grįšiu. Taip ir neatlaikiau spaudimo“, – juokiasi 19 metų V.Šekštelienės restorane dirbantis padavėjas V.Bagdonas.

Už draugiškumą klientų ir jų vaikų vertinamas V.Bagdonas sako nuo mažens norėjęs darbo su žmonėmis, tokį ir gavęs. „Svarbiausia – nuolankumo ir kantrybės nepritrūkti: vienas paprikų nevalgo, kitas bambukų pageidauja“, – juokauja iš Kėdainių kilęs padavėjas.

Reta Vilniaus restoranų išimtis labai ilgai buvo ir 63-ejų Kazimieras Klimaitis. Jei ne buitinė trauma, matyt, ir šiandien jis dar suktųsi tarp baltomis staltiesėmis dengtų stalelių Arūno Oželio restorane „La Provence“. Dabar tenka verstis iš pensijos, prisiduriant buvusių arbatpinigių santaupomis.

„Jie nebuvo dažni, bet solidūs, – trumpai ir vyriškai nukerta šiuo metu Vilniaus priemiestyje, paupyje, įsikūręs pašnekovas, o paklaustas apie didžiausius kada nors gautus arbatpinigius, ištaria: – 600 eurų.“

„Veido“ herojaus gyvenimas vertėsi prieš trejus metus, kai iš pažiūros nekalta trauma baigėsi trylika kojos operacijų ir darbo praradimu. „A.Oželis siūlė sugrįžti ir po ligos, bet kad šlubas likau“, – prasitaria šiandien jau nedirbantis K.Klimaitis.

62-ejų Genovaitei Remeikienei, dirbusiai ne viename „Kristianos“ salone konsultante, vedėja ir vadovės pavaduotoja, simpatizuoja ne viena vilnietė. Prisižiūrėti dar iš savo močiutės išmokusi moteris sako, kad tai bene vertingiausia gyvenimo pamoka, kurią turėtų išmokti kiekviena moteris. Juvelyrikos mokslus baigusi ir kuri laiką pagal įgytą profesiją dirbusi pašnekovė juokauja, kad jai gyvenime sekėsi – nei vyro, nei darbo ieškoti niekada nereikėjo.

„Dar Kaune dirbančią kosmetikos ir parfumerijos srityje mane pastebėjo Izolda Gudelis. Ji prasitarė, kad Vilniuje labai praverstų tokia darbuotoja, bet tada viskas tuo ir užsibaigė. Tik po kelerių metų buvau pakviesta į pokalbį su Benu Gudeliu“, – prisimena klientų konsultantė. Kvepalams nuo jaunų dienų sentimentų jaučianti G.Remeikienė juokauja, esą tik jie kalti, kad šiandien ji dirba Vilniaus Gedimino prospekte įsikūrusiame salone.

„Beveik du dešimtmečius Lietuvoje gyvenome nusisukę nuo tų, kuriems per 50, tačiau ir šiandien nematau, kad situacija labai keistųsi. Daugelyje sostinės parduotuvių, kavinių ir restoranų formuojama ilgų kojų, gražaus veido ir gero stoto politika“, – įsitikinusi sostinės kinų restorano „Trys klevai“ vadovė V.Šekštelienė. Šeimos restoraną iš tėvo perėmusi ir jam vadovaujanti moteris kartais ir savęs klausia, kas jos pačios lauktų, atsisakius šios veiklos.

Senti nenorime dėl nepalankaus aplinkinių požiūrio

Disertaciją senatvės tematika apgynusi sociologė Gražina Rapolienė svarsto, jog keblumų įsidarbinant brandesnio amžiaus žmogui Lietuvoje kyla todėl, kad senatvė mūsų šalyje priimama nenoriai. Todėl brandaus amžiaus žmonės, dirbantys aptarnavimo sektoriuje, ir vadinami gražia išimtimi.

Į klausimą, kodėl Lietuvoje aptarnavimo srityje matome nedaug brandaus ir vyresnio amžiaus darbuotojų, M.Romerio universiteto mokslininkė Sarmitė Mikulionienė atsako, kad dažnam darbdaviui samdyti patyrusio žmogaus tiesiog neapsimoka: „Toks žmogus žino savo vertę, derasi dėl geresnių darbo sąlygų, o jaunus, patirties neturinčius galima išsunkti kaip citrinas. Tuo ir paaiškinama dažna darbuotojų kaita kai kuriose įmonėse.“

Pasak S.Mikulionienės, vyresnių žmonių diskriminavimas darbo rinkoje Lietuvoje pasireiškia jau po 40-ies. Ką veikia iš darbo rinkos iškritę, savo autoriteto iki tol neįtvirtinę darbingo amžiaus žmonės? „Glaudžiasi dirbdami sargais ar valytojomis“, – pečiais trukteli mokslininkė.

„Lietuvoje iš 24 kalbintų 65–96 metų respondentų 21 senatvės išsigina: teigia nesantis senas, o tai įrodo, kad senatvė Lietuvoje stigmatizuojama. Žmonės nenori senti, nes praranda darbus, tampa mažai kam įdomūs ir reikalingi“, – aiškina sociologė.

Taigi nesvarbu, kaip apibūdinsime vyresnio amžiaus asmenį – senjoru, pusamžiu ar pagyvenusiu, ilgainiui šis žodis neatsiejamas nuo neigiamos reikšmės, kurio esmė – ne jo pavadinimas, o stigma, kuria ir norima pridengti priešiškumą senėjimui.

Parfumerijos ir kosmetikos parduotuvių tinklus „Kristiana“ ir „Kosmada“ valdančios įmonės „Fragrances International“ savininkas B.Gudelis pastebi, kad Lietuvoje vyrauja požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus, kaip į niekam tikusius.

Ne vieno restorano įkūrėjas A.Oželis daro prielaidą, jog seni žmonės diskriminuojami ir todėl, kad tebesame jauna valstybė, neturinti šeimos verslų ir restoranų lankymo tradicijų. Tad ar verta stebėtis, kad pasikeitus santvarkai didžioji dalis aptarnavimo sektoriaus profesijų atstovų išnyko kaip kokie dinozaurai? „Gal per visą Lietuvą ir susidarytų koks 50 vyresnių padavėjų restoranuose“, – svarsto A.Oželis.

Jis taip pat prasitaria, kad ne visiems „La Provence“ klientams patinka vyresnio amžiaus padavėjai: vieni kaip tik dėl jų ateidavo į restoraną, o kiti, priešingai, tokių nemėgo.

Senoji Europa vyresnių nediskriminuoja

Priešingai nei Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ar Italijoje vyresnio amžiaus padavėjas ar pardavėja laikomi kokybės ir patirties standartu, o ne nusenusiais ir niekam tinkamais.

Svarstant, kas lemia diskriminacinę darbdavių politiką, būtina paminėti konkretaus darbo sektoriaus specifiką. Pavyzdžiui, intelektualinėje veikloje pirmenybė teikiama brandaus amžiaus, patyrusiam žmogui ir kreivai žiūrima į jauną specialistą. Užsienio darbdavių apklausos rodo, kad vyresni žmonės aptarnavimo srityje itin vertinami dėl gebėjimo patarti, mokėjimo išklausyti.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidžia, kad mūsų šalyje geriausio aptarnavimo tikimasi iš 31–40 metų amžiaus kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, parduotuvėse dirbančių žmonių. 26,6 proc. respondentų mano, kad geriausiai klientus aptarnauja 22–30 metų, ir tik 25 proc. pasisako už 41–50 metų padavėjus ir pardavėjus. Vos 6,4 proc. miestiečių to tikisi iš 51–60 metų asmenų, o pasitikėjimą vyresniais nei 60-ies išreiškia tik 1,6 proc. apklaustųjų.

Sociologė S.Mikulionienė sutinka, kad tai, jog nepalankiai priimami vyresni žmonės, daugelį baugina, tačiau atsižvelgiant į sparčius šalies demografinio senėjimo ir emigracijos tempus nesunku suvokti, kokie riboti mūsų ištekliai.

„Aplinkiniai mus priima ne tik pagal išvaizdą, kuri nebe tokia kaip jaunystėje, –  labai svarbu, ką mes patys apie save manome ir kaip jaučiamės, ką spinduliuojame į aplinką savo laikysena“, – nesutinka su nurašytų žmonių teorija bene ilgiausiai televizijoje dirbanti diktorė, sveikinimų koncertų ir loterijų vedėja Laima Kybartienė.

Ne metų skaičius lemia aktyvią profesinę veiklą

Nors televizijos kameros negailestingos, L.Kybartienės įsitikinimu, tik nuo pačios asmenybės noro ir įdedamų pastangų priklauso, kiek ilgai ji bus aktyvi, įdomi sau ir aplinkiniams: „Nėra taip, kad sendamas nebesi niekam reikalingas. Nors buvo laikas, kai įsivaizdavau, jog televizijoje dirbsiu iki 41 metų, peržengusi šią ribą buvau taip įsitraukusi į darbą, kad metų tėkmę tiesiog pamečiau.“

Buvusios diktorės nuomone, jei tik moterys skirtų sau šiek tiek daugiau dėmesio, amžius netaptų kliūtimi jų karjerai: „Sutikite, jei darbdavys žiūrėdamas į nuotrauką matys švytinčias akis, nepriekaištingą šukuoseną ir solidžią darbo patirtį, nemanau, kad tinkama kandidatūra bus atmesta vien dėl 45-ojo gimtadienio.“

G.Rapolienė sutinka, kad gyvenimo kokybei žmogaus savivertė yra labai svarbi, tačiau teigia, jog Lietuvos darbo rinkoje ji vis dėlto mažai ką lemia: „Jei kandidatei 36-eri plius, dažnai jos gyvenimo aprašymas nė nebus svarstomas. Taigi šiuo atveju įgyti nuopelnai ir savivertė mažai ką reiškia.“

Lietuvos profesinio konsultavimo asociacijos narys Žilvinas Gailius neslepia: jo tėvui teko patirti, ką reiškia būti nurašytam darbo rinkoje dėl vyresnio amžiaus. Tai pačiai įmonei keturias dešimtis metų atidavęs inžinierius mechanikas pasikeitus savininkams buvo išprašytas tiesiog į gatvę.

„Susitaikyti su šia situacija nebuvo paprasta, bet jis nenuleido rankų. Išmestas ir nurašytas kaip nebetinkamas darbo rinkai, 72-ejų tėtis ir šiandien apsuptas velenų, smagračių, guolių – darbuojasi pagal individualios veiklos pažymą. Tačiau nedaugelis jo bendramečių pasižymi panašiu veiklumu. Nereikia toli žvalgytis – mano uošvis jau kuris laikas darbo klausimu labai pasyvus. Nors sveikatos dar turi, dėl visuomenėje vyraujančio požiūrio jo rankos nekyla. Gyvename šalyje, kurioje dažnas peržengęs tam tikrą amžiaus ribą tampa niekam nebereikalingas“, – tvirtina „Veido“ pašnekovas.

Iš dalies tokią darbo rinkos nuostatą lemia Lietuvos darbdavių mentalitetas. Kiekvienas daugiau keliaujantis po pasaulį sutiks, kad būti aptarnautam vyresnio amžiaus personalo – ne tik kokybės, bet ir gero tono ženklas, tačiau tik ne mūsų šalyje. Pakanka apsilankyti kelete vietinių restoranų, kavinių ar prekybos centrų, ir supranti, kad gyveni šalyje, kurioje vyraujantis jaunystės kultas nepalieka vietos brandai, patirčiai, o tai dažnai lemia ir kokybės stygių.

„Su buvusiais kolegomis nuėjome į kavinę. Mus aptarnaujantis jaunuolis trečią kartą bandė aiškintis, ar nevalgysime deserto. Trūkus kantrybei bičiulė išpyškino: „Gal pavaišinti norite, kad taip primygtinai siūlote?“ Klausimo užkluptas padavėjas ėmė skėsčioti rankomis, kad jis per mažai uždirba, tačiau po gerų dešimties minučių staiga išdygo nešinas desertu ir jau apgalvotu pareiškimu, jog nusprendė mus pavaišinti. Reikėjo pamatyti mūsų veido išraiškas“, – prisimindama šią istoriją juoku springo viena „Veido“ pašnekovė.

Tik po kurio laiko kompanija išsiaiškino, kad tąkart juos pralinksmino vienas geriausių restorano „Fortas“ padavėjų, tiesa, subtilumu tą vakarą nepasižymėjęs.

„Tik įgijęs patirties per ilgesnį laiką pajunti, kaip dažnai prie vienų ar kitų lankytojų vakaro metu gali prieiti. Vieni jų tikisi daugiau privatumo, o kitiems, priešingai, norisi padavėjo dėmesio“, – prisimena ir restorano „La Provence“ lankytojų norus per savo karjerą ilgainiui skaityti išmokęs K.Klimaitis.

Branda ir konkurencingumas

„Jaunas padavėjas šiandien leidžia sau prieiti prie kliento ir pranešti, kad restoranas uždaromas, o jūs turite susiprasti, kad esate išprašomas lauk. Ar leistų sau tai lankytoją gerbiantis ir namo strimgalviais nelekiantis šios srities profesionalas?“ – klausia šeimos restoranui antrą dešimtmetį vadovaujanti V.Šekštelienė.

Ne veltui Austrijoje jau kurį laiką veikiančiame restorane įdarbinami ne jaunesni kaip 40-mečiai darbuotojai. „Bendrauti su žmonėmis negali bet kas, atėjęs iš gatvės: būtina darbuotoją apmokyti, be reikiamos kompetencijos nieko nebus“, – įsitikinęs B.Gudelis.

74-erių Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas Albinas Bagdonas atkreipia dėmesį, kad su užklumpančia senatve žmogaus judesiai išties tampa negrabesni, reakcijos lėtesnės, taigi su vyno taurėmis ir keliomis lėkštėmis vyresnis taip grakščiai kaip jaunas nepalakstys. „Kita vertus, į jaunystę visada smagiau akis paganyti, bet kas trukdo vyresniems darbo rinkos dalyviams imtis pagal amžiaus tarpsnį tinkamesnių darbų?“ – permąstyti savo galimybes ragina profesorius.

Jo įsitikinimu, kai kurios profesijos darbuotojus tarsi įpareigoja persvarstyti savo konkurencingumą ir galimybes pasiekus gyvenimo vidurį. „Tarkime, mūsų universitete galima dirbti iki 71 metų, o man ant nosies 75-eri, bet vis dar varstau universiteto duris. Kažin ar galėčiau tuo pasigirti būdamas aptarnavimo srityje. Šiuo atveju gelbsti mokslinė veikla“, – pripažįsta A.Bagdonas.

Mokslininkas sutinka, kad daugeliui lietuvių brandesnis ir vyresnis amžius siejasi su gyvenimo pilkuma. Tokios nuostatos laikosi dažnas iš aktyvios profesinės veiklos pasitraukęs gyventojas.

Mažai kam betinkamas – diagnozė, užkertanti galimybes jaustis laimingam ir verčianti matuotis išankstinį laidojimo namų drabužį. Matyt, čia ir slypi atsakymas, kodėl brandaus ir vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje patenka į neveiklumo vakuumą: keliauti ir pažinti pasaulio neišeina dėl lėšų stokos, o darbo rinka juos atmeta.

Logoterapijos (mokslo, orientuoto į gyvenimo prasmės paieškas) pradininko Viktoro Franklio teigimu, dėl šios priežasties psichiatrai šiandien vis dažniau susiduria su psichofiziniu į pensiją išėjusių žmonių sukriošimu. Didžioji jų dalis neranda sau artimo užsiėmimo, nors iš tiesų nori jaustis reikšmingi ir svarbūs. O jei dar pridėsime netektis, kai miršta sutuoktinis, vienas po kito šį pasaulį palieka bičiuliai, matysime nuolat besikeičiantį ir vis mažiau saugumo bei pasitikėjimo savimi teikiantį vyresnio žmogaus paveikslą.

Jei tikėsime Lietuvos darbo biržos duomenis, šiandien Lietuvoje yra per 63 tūkst. vyresnių nei 50 metų amžiaus bedarbių. Nors ir galime džiaugtis didesniu nei ES vidurkis vyresnio amžiaus asmenų užimtumu, bendros tendencijos ir prognozės kelia nerimą, nes būtent vyresnio amžiaus žmonės labiausiai rizikuoja tapti ilgalaikiais bedarbiais.

Paskutinius darbingo amžiaus metus skaičiuojantiems lietuviams vilties teikia pozityvūs Vakarų Europos pavyzdžiai. Galbūt ateityje ir Lietuvoje žmonės nebus diskriminuojami dėl vyresnio amžiaus, o jų patirtis bus tinkamai įvertinama ir įdarbinama. Juolab kad neretai darbdaviai kaip tik pageidauja labiau vyresniems žmonėms būdingų savybių, tokių kaip lojalumas ar pastovumas.

Tuo linkusi tikėti ir savo šeimos restoranui vadovaujanti V.Šekštelienė. Ji dar prisimena, kai prieš porą dešimtmečių viešėdama Maljorkoje pirmą kartą suprato, ką reiškia būti aptarnaujamai 75-erių padavėjo: „Tąkart pagalvojau, kad Lietuvoje tokia diena, matyt, neišauš, bet keletą išimčių jau ir šiandien Vilniaus senamiestyje turime.“

Pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos specialistų ir verslininkų nukreipia savo žvilgsnius į posovietines respublikas ir ryžtasi projektams Kazachstane, Uzbekistane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Turkmėnistane, Azerbaidžane ar kitose buvusiose “sesėse”.

Šiandien šimtai Lietuvos specialistų, ypač medikų, architektų, inžinierių, mokslininkų, pusę metų dirba Lietuvoje, o kitą pusmetį – Kazachstane, Azerbaidžane, Uzbekistane ar kitose Vidurinės Azijos valstybėje.
Ypač abipusė simpatija jaučiama bendraujant su Kazachstanu: mūsų specialistams patinka tai, kad ši naftos turtinga šalis daug investuoja į mokslą bei įvairias inovacijas ir atvykusiems specialistams moka didelius atlyginimus, o Kazachstanui imponuoja mūsų profesionalų žinios, patirtis, rusų kalbos mokėjimas ir Rytų bei Vakarų sistemos supratimas.

Domėjimasis Lietuvos sukaupta patirtimi vis didėja
Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas patvirtina, kad į Lietuvą vis dažniau dairomasi dėl noro perimti mūsų turimą kompetenciją ir žinias.
„Ne paslaptis, kad kai kuriose posovietinėse respublikose pastaruoju metu į įvairias sritis, ypač į mediciną, metami dideli pinigai. Statomos naujos klinikos ir ligoninės, joms nupirkta labai aukšto lygio pažangios medicininės aparatūros, geriems specialistams siūlomi dideli atlyginimai, – dėsto P.Baršauskas. – Vis dėlto paaiškėjo, kad jie patys negali tų technologijų įsisavinti ir tinkamai naudoti. Tam jiems trūksta aukšto lygio inžinerinės kompetencijos specialistų, tad pradėta ieškoti išeičių.“
Pasak rektoriaus, iš pradžių siekiant parengti reikalingos kompetencijos specialistų į universitetus, ypač į Kazachstano Nazarbajevo universitetą, buvo kviečiami patys geriausi pasaulio ekspertai, kuriems buvo mokami dideli, Vakarų lygio atlyginimai. Vėliau suvokta, kad nereikia dairytis labai toli, – tai, ko reikia, galima rasti ir kur kas arčiau. Būtent tada Nazarbajevo universiteto atstovai kreipėsi į KTU pagalbos rengiant reikiamos kompetencijos specialistus. Taigi šiuo metu kaip tik tariamasi, kad KTU apmokytų dvi atskiras kazachų studentų grupes biomedicininės inžinerijos bei medicinos fizikos srityse.
„Dabar derinamos detalės, o dėl pinigų pasakė labai paprastai – sakykite savo kainą, ir mes sumokėsime, – pasakoja P.Baršauskas, neabejodamas, kad panašių programų ateityje daugės. – Tai yra tam tikra rinka, kuri siunčia signalus, ir mes į tai reaguosime.“
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) dar aktyviau bendradarbiauja, dalydamasis gerąja patirtimi su šia šalimi. Jis jau daugiau nei šešerius metus bendradarbiauja su Kazachstano universitetais, mokslo institutais, sveikatos priežiūros ir verslo institucijomis. Beje, tai daug naudos duoda ne tik Kazachstanui, bet ir mūsų valstybei, mūsų mokslo institucijoms bei mūsų specialistams.

Lietuvos medikai posovietinėje erdvėje gali tapti pionieriais
Ne vienas gerbiamas Lietuvos medikas savo karjerą jau susiejo su Vidurinės Azijos valstybėmis. Čia galima paminėti nusipelniusį Lietuvos kardiochirurgą Rimantą Benetį, kuriam Kazachstano nacionaliniame medicinos mokslų centre buvo patikėta įkurti Širdies centrą ir kuris dirba tarp abiejų valstybių, ar žymų neonatologą (naujagimių gydytoją) Arūną Liubšį, daug metų dirbusį su įvairiomis gydytojų apmokymo programomis Uzbekistane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Turkmėnistane ir Azerbaidžane, bei daugelį kitų medikų.
Būtent vaiko ir motinos priežiūra – viena tų sričių, kurių specialistai buvusiose sovietinėse respublikose yra paklausiausi. Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė patvirtina, kad Lietuvos gydytojams tikrai daug tenka dirbti įvairiose Vidurinės Azijos valstybėse – ypač Kazachstane, Tadžikistane, taip pat Azerbaidžane.
„Tam tikra pagarba mūsų specialistams išlikusi dar nuo tų laikų, kai buvome vienoje sveikatos priežiūros sistemoje. Jau tada moterų, nėščiųjų, gimdyvių, naujagimių mirtingumo, naujagimių sveikatos bei kiti rodikliai pas mus buvo daug geresni negu daugelyje kitų sovietinių respublikų. Tai tų kraštų žmonėms žinoma, tad turėdami išteklių jie dairosi ir kviečiasi Lietuvos medikus. O mūsų medikai stengiasi padėti, be to, jie dar turi ir galimybę užsidirbti“, – aiškina R.J.Nadišauskienė.
Lietuvos medikai turi didelį pranašumą ne tik dėl to, kad moka rusų kalbą ir gali tiesiogiai bendrauti be vertėjų, bet ir todėl, kad puikiai supranta, kaip veikia tenykščių valstybių sveikatos priežiūros sistema, ir žino, kokių problemų ten kyla. Negana to, žino ir kaip jas spręsti.
Galiausiai esama ir politinių priežasčių, lemiančių aktyvesnį bendradarbiavimą medicinos srityje: jau kitais metais susitiks Jungtinių tautų šalių narių atstovai ir aptars pasiektą pažangą įgyvendinant tūkstantmečio vystymosi tikslus – vaikų mirtingumo mažinimas ir motinų sveikatos gerinimas yra vieni iš jų. O tai vis dar opi problema dažnoje posovietinėje respublikoje, tad ieškoma būdų, kaip ją spręsti.
Tiesą sakant, Vidurinės Azijos šalyse lietuviai medikai turi galimybę patenkinti darbines ambicijas ar net tapti tam tikrų sričių pionieriais. Natūralu, kad jiems patinka ne tik patiems dirbti, bet ir kitus mokyti, nes be to nepavyksta išsiversti. „Iš pradžių buvo taip, kad mes atvažiuojame, ir moterų bei naujagimių mirtingumas gerokai sumažėja, tačiau išvažiuojame, ir vėl tas pats. Tai nepadeda pasiekti reikalingo rezultato“, – pavyzdį pateikia R.J.Nadišauskienė.