Jų kasdienybė – viršvalandžiai, nemigo valandos ir jokios takoskyros tarp darbo ir laisvalaikio. Toks yra šiuolaikinių karjerą darančių lietuvių gyvenimo būdas.

„Profesinės sėkmės galima siekti neaukojant asmeninio ar šeimos gyvenimo, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip be didesnių pastangų, viršvalandžių ar papildomo streso pavyktų sėkmingai kopti karjeros laipteliais“, – teigia septyniolika metų garsiuose JAV bankuose dirbusi VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė.
Profesinės patirties tarptautinėse įmonėse įgijusi pašnekovė į savo darbinę veiklą žvelgia su entuziazmu, tačiau sutinka, kad be rytinio puodelio kavos, išverčiančio ją iš lovos, būtų išties sunku. M.Dargužaitė, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų savo srities profesionalų, pripažįsta šiokiadieniais dažnai neturinti laiko net miegui: „Mano miego valandas lemia darbinės situacijos. Įprastai miegu ne ilgiau kaip šešias valandas, tenka atsigriebti savaitgaliais.“
Medikai įspėja, kad ilgą laiką gyvenant pernelyg aktyviu profesinio gyvenimo ritmu didėja grėsmė nualinti savo organizmą (ypač imuninę sistemą). Remdamasis asmenine patirtimi apie tai užsimena ir Vilniaus universiteto dėstytojas, muziejininkas, Valdovų rūmų vadovas Vydas Dolinskas. „Po savaitės kitos intensyvesnio darbo miego sąskaita nutinka taip, kad prarandu Dievo dovaną užmigti, o tada jau išties kyla rimtų problemų. Pailsėti būtina, antraip produktyvumas bus artimas nuliui. Tačiau pasitaiko, kad išsikelti uždaviniai netelpa į įprastas darbo valandas, taigi tenka įgyvendinti juos asmeninio laiko sąnaudomis“, – konstatuoja prieš Valdovų rūmų atidarymą pusantros paros drauge su kolektyvu nemiegojęs vadovas.
Būtinybė išlaikyti sveiku protu pamatuotą ribą tarp kokybiško miego ir aktyvaus visuomeninio ar profesinio gyvenimo kyla skirtingais gyvenimo tarpsniais: studijų metais, mėginant įsitvirtinti darbo rinkoje, gimus vaikams ir pan.
Prisimindama studijų metus M.Dargužaitė neslepia, kad tada jos dienos buvo susimaišiusios su naktimis: „Universitete mokydamasi dviejų specialybių sugebėdavau per savaitę dirbti po 20–30 val. Miegodavau, vos tik atsirasdavo laisvo laiko. Ne mažiau sunku nei universitete balansuojant tarp darbų ir studijų buvo pirmajame darbe Volstrite (investiciniame banke „Donaldson, Lufkin and Jenrette“). Biure praleisdavau vidutiniškai po 100–120 valandų per savaitę. Tuo metu neturėjau jokio asmeninio gyvenimo, o po dvejų metų tokio tempo ne tik išėjau iš darbo, bet dar vienus metus skyriau sau atsigauti“, – pasakoja M.Dargužaitė.
Galbūt daugeliui vis dar sunku tuo patikėti, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija tvirtina, kad nuo nemigos miršta daugiau žmonių nei nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Nepaisant to, šiuolaikinis karjeros siekiančių ir aukštus postus užimančių lietuvių gyvenimo būdas diktuoja savas taisykles, kurios ne visada atitinka organizmo poreikius. Kitas klausimas, kiek tai dera su kokybiško ir laimingo gyvenimo principais.

Tarptautinės studijos užgrūdina

„Drauge su kolega amerikiečiu esame atsakingi už mokėjimų verslą Šiaurės Amerikoje, kuris sudaro apie pusę milijardo dolerių“, – paprašytas įvardyti savo atsakomybės ribas profesinėje srityje teigia 27-erių metų tarptautinės mokėjimų paslaugų įmonės „Western Union Processing Lithuania“ finansų analitikas Gintaras Samuolis.
Vadybos ir tarptautinio verslo žinias, įgytas ~Royal Holloway~ universitete Londone, šiuo metu Lietuvoje sėkmingai taikantis lietuvis neabejoja, kad karjera šių dienų visuomenėje be papildomų darbo valandų, sveiko užsispyrimo ir darbomanijos gerąja prasme sunkiai įsivaizduojama. „Bet kokios srities profesionalu tampama paaukojus tam ne mažiau kaip 10 tūkst. savo gyvenimo valandų. Pakanka atsigręžti į Vakarus, istoriją ir sėkmės sulaukusių žmonių gyvenimo pavyzdžius, kad suprastum – visi jie grįsti atkaklaus darbo valandomis“, – svarsto po studijų Londone darbą ir gyvenimą Lietuvoje pasirinkęs G.Samuolis.
Tačiau šį etapą pašnekovas apibūna kaip itin nelengvą – Lietuvoje niekas jo išskėstomis rankomis nelaukė. Nepaisant to, jaunam specialistui pavyko įsidarbinti Lietuvos banko vyresniuoju ekonomistu (kaip pats sako, galėjęs iš arti stebėti, kaip Lietuvos bankai atsigavo po krizės), o po pustrečių metų, praleistų banke, jis pasuko į privataus verslo sektorių, įsidarbindamas verslo analitiku bendrovėje „Švyturys-Utenos alus“. Pastarieji darbai ir tapo savotišku tramplinu į dabartinę jo darbo poziciją.
Sėkmingai besiklostančią karjerą pats G.Samuolis vadina atkaklaus darbo rezultatu ir sako, kad daug lėmė ir jo paties ankstyvas, dar 11 klasėje priimtas sprendimas studijuoti verslą. Pašnekovas neabejoja, kad einant pasirinktu keliu pravartu turėti platų akiratį, todėl ir pats jį nuolat plečia domėdamasis automobilių sportu, skaitydamas verslo ir grožinę literatūrą, o ypač – klausydamasis gyvai atliekamos muzikos.
Moterims verslininkėms keliamus kriterijus atitinkanti, tačiau savęs nei feministe, nei karjeriste nevadinanti 31 metų Dovilė Kuklieriūtė teigia, kad žmogus kaip asmenybė geriausiai atsiskleidžia būtent darbinėje srityje. „Mėgstu pajuokauti, kad dar nė vienam žmogui istorijoje niekas nepastatė paminklo vien už tai, kad jis buvo geras tėvas. Vis dėlto profesiniai nuopelnai lemia daug“, – neabejoja viešbučių ir turizmo vadybą Šveicarijoje ilgiau nei trejus metus studijavusi, o praktiką Graikijoje ir JAV atlikusi pašnekovė. Šiandien ji – Panevėžio viešbučio „Romantic“ direktorė, tiesa, prieš tai kelerius metus vadovavusi Belgijoje įkurtam europietiškos virtuvės restoranui.
Pastaruosius metus pašnekovė vadina kupinus asmeninių iššūkių: „Belgijoje trejus metus praleidau dirbdama po 15–18 valandų per parą, tai mane labai smarkiai išsekino. Aplink bankrutavo restoranai, gyvuojantys ne vieną dešimtmetį, krizė juos tiesiog nušlavė. Pamaniau, kad dar nežinia, kiek tai tęsis, taigi po dešimties metų, praleistų ne Lietuvoje, grįžau namo. Tačiau vos grįžus likimas pristūmė mane prie kur kas didesnio verslo vairo. Praktiškai per naktį tapau viešbučio vadove“, – savo gyvenimo istorija dalijasi D.Kuklieriūtė.
Žinia, ji vadovauti viešbučiui pradėjo tuo metu, kai „Romantic“ staiga atsidūrė didžiulio skandalo epicentre, ir jos mama, viešbučio generalinė direktorė, mėnesiui laiko pateko už grotų. D.Kuklieriūtė sako, kad tai buvo juodžiausias jos gyvenimo etapas. Paklausta, kiek dar ilgai matysime ją Lietuvoje, moteris nekonkretizuoja, tačiau neslepia netolimos ateities scenarijus įvairiai pamodeliuojanti.
Pati studijas užsienio universitetuose pasirinkusi, o šiandien karjerą padariusi M.Dargužaitė svarsto, kad jauniems žmonėms karjeros galimybės labai panašios visame pasaulyje. Tiesa, užsienyje, pašnekovės teigimu, pastangų gali prireikti šiek tiek daugiau, nes ten konkurencija ir įmonių laisvė keisti žmones yra kur kas didesnė. „Kitas dalykas – siekiant išsiskirti iš minios šiandien nebepakanka būti gabiam ir talentingam, būtina nuolat lenkti kitus“, – apibendrina „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė. Lietuvoje, jos manymu, konkurencija dar šiek tiek mažesnė.

Kaip rodo JAV ir Rusijos mokslininkų atliktas tyrimas, didžiausias pasaulyje atlyginimas mokamas Kanados universitetų dėstytojams. Iš viso Bostono koledžo Tarptautinio aukštojo mokslo centro ir Maskvoje veikiančios Nacionalinio tyrimų universiteto Aukštosios ekonomikos mokyklos mokslininkai išanalizavo 28 valstybių aukštojo mokslo sistemas ir įvertino dėstytojų gaunamas algas, atsižvelgdami į perkamosios galios indeksą.

Tyrimas atskleidė įdomybių

Jei dėstytojų algos būtų vertinamos tik atsižvelgiant į jų absoliutų dydį, tai akivaizdu, kad daugiausiai uždirbančiųjų sąraše dominuotų išimtinai Vakarų mokslininkai. O kai atlyginimai vertinami pagal perkamosios galios indeksą, atsižvelgiant į tai, kiek skirtingose šalyse kainuoja panašios prekės ir paslaugos, paliekama vietos ir tokioms valstybėms, kuriose atlyginimai yra santykinai nedideli, tačiau lygiai taip pat nedidelės ir pragyvenimo išlaidos.
Atliekant tyrimą buvo analizuojami tik valstybiniuose universitetuose dirbančių dėstytojų atlyginimai. Privatūs universitetai sudaro tik menką dalį žemyninės Europos aukštojo mokslo sistemos. O štai JAV padėtis yra šiek tiek kitokia, ir privačių universitetų, gebančių mokėti itin didelius atlyginimus, neįtraukimas lėmė tai, kad ši šalis pagal dėstytojų algas nusileido ne tik Kanadai, bet ir Italijai, Indijai bei Pietų Afrikos Respublikai.
Be to, tyrimas apėmė tik visu etatu universitete dirbančius dėstytojus. Visa tai itin svarbu, nes vis daugiau mokslininkų aukštosiose mokyklose yra įdarbinami pagal trumpalaikius kontraktus. Tokia praktika, kuri jau anksčiau buvo populiari JAV, itin plinta ir Europoje. Pagal trumpalaikius kontraktus pasamdytiems dėstytojams mokama tik už valandų, praleistų auditorijoje, skaičių, jie netenka kitų privilegijų, būdingų visu etatu dirbantiems mokslininkams. Organizacijos „New Faculty Majority“, siekiančios pagerinti ne visu etatu JAV dirbančių dėstytojų padėtį, vadovė Maria Maisto teigia, kad už trijų kreditų vertės kursą pagal kontraktą dirbantis dėstytojas vidutiniškai gauna 2,5 tūkst. dolerių. Jam nėra mokama už pasirengimo valandas ir studentų darbų vertinimą. „Nuo to kenčia tik studentai“, – teigia M.Maisto.
Tad įvertinus visu etatu universitete dėstančių mokslininkų atlyginimus ir perskaičiavus juos atsižvelgiant į perkamosios galios indeksą pirmoje vietoje atsidūrė Kanada. Čia dėstytojo vidutinė alga siekia 7196 JAV dolerius. Pradedančiojo dėstytojo vidutinė alga Kanadoje yra 5733, o profesoriaus – 9485 doleriai. Nuo 2001 iki 2009 metų universitetų dėstytojų atlyginimai išaugo 46 proc., o tai yra kone trimis kartais daugiau nei vidutinė to laikotarpio infliacija, siekusi 16 proc. Dauguma Kanados dėstytojų yra susibūrę į galingas profesines sąjungas, atstovaujančias jų interesams.
JAV vidutinis dėstytojo atlyginimas yra 6054 doleriai. Pradedančiųjų dėstytojų algos vidurkis čia siekia 4950 dolerių, o aukščiausios kvalifikacijos profesorių – 7358 dolerius. Pagal aukščiausios kvalifikacijos dėstytojų atlyginimus JAV atsilieka ne tik nuo Kanados, bet ir nuo Italijos, kurioje vidutinė profesoriaus alga siekia 9118 dolerių, Pietų Afrikos Respublikos (9330 dol.), Saudo Arabijos (8524 dol.), Didžiosios Britanijos (8369 dol.), Malaizijos (7864 dol.), Australijos (7449 dol.) ir Indijos (7443 dol.).

Dėstytojai vertinami ne visur

O štai blogiausia padėtis yra Kinijoje, kur karjerą pradedantis akademikas gali tikėtis vos 259 dolerius siekiančios vidutinės algos. Geresnį atlyginimą gauna netgi tokių šalių, kaip Armėnija ar Etiopija, pradedantieji dėstytojai. Armėnijoje tokių akademikų vidutinis atlyginimas siekia 405, Etiopijoje – 864 dolerius.
Tiesa, kai kalbama apie Kiniją, verta priminti šioje šalyje egzistuojančią milžinišką prarają tarp didžiausią ir mažiausią atlyginimą gaunančių dėstytojų. Siekdami prisivilioti geriausius užsienio dėstytojus ar susigrąžinti namo perspektyviausius kinų akademikus, geriausi Kinijos universitetai negaili didžiulių sumų, o eiliniai dėstytojai verčiasi sunkiai ir yra priversti uždarbiauti papildomai.
Pasak vieno iš studijos autorių Grigorijaus Andriuščiako, įdomi padėtis susiklosčiusi Etiopijoje. Nors vidutinė dėstytojo alga, siekianti 1207 dolerius, lemia tai, kad tarp 28 valstybių Etiopija yra ketvirta nuo galo, vidutinis akademiko atlyginimas čia net 23 kartus didesnis nei bendrasis šalies vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui. JAV, Australijoje ar Vokietijoje, kur, studijos duomenimis, vis daugiau jaunų ir perspektyvių specialistų renkasi karjerą verslo, o ne akademinėje srityje, vidutinis dėstytojo atlyginimas tik dukart didesnis nei BVP, tenkantis vienam gyventojui. Visa tai, pasak G.Andriuščiako, rodo, kad Etiopija labai vertina savo akademikus.
To nepasakysi apie Rusiją. Vidutinis dėstytojo atlyginimas šioje šalyje sudaro vos 60 proc. vienam gyventojui tenkančio BVP. „Rusijos vyriausybė nori sužinoti, kodėl ji nesugeba išlaikyti šalyje geriausių savo mokslininkų. Atsakymas paprastas – nepakankama alga“, – teigia Kanadoje veikiančios aukštojo mokslo tyrimų grupės „Higher Education Strategy Associates“ atstovas Alexas Usheris.
Ir Rusija nėra vienintelė šalis, susidurianti su panašiomis problemomis. Štai Kazachstane dėstytojai uždirba vos pusę tiek, kiek kitose srityse įsidarbinę asmenys, turintys panašų išsilavinimą. Be to, studijos autoriai perspėja, kad tokioms šalims, kaip Japonija, Vokietija, Izraelis ar JAV, ateityje bus itin sunku į valstybines aukštąsias mokyklas prisivilioti kvalifikuotų jaunų specialistų, jei nebus pakeltas pradedančiųjų dėstytojų atlygis.
Vienas studijos autorių Philipas Altbachas, išleidęs knygą „Profesūros apmokėjimas“, teigia, kad visas valstybes galima santykinai suskirstyti į dvi grupes, atsižvelgiant į tai, kokios algos yra mokamos dėstytojams. Į pirmąją grupę patektų tokios šalys, kaip Australija, Kanada, Nyderlandai, Saudo Arabija, JAV. Būtent šios šalys daugiausiai pasipelno pritraukdamos geriausių specialistų iš užsienio valstybių. O tokios tyrime dalyvavusios šalys, kaip Armėnija, Etiopija, Izraelis ar Nigerija, labiausiai kenčia nuo vadinamojo protų nutekėjimo, nes jauni perspektyvūs mokslininkai išvyksta ieškodami geresnių karjeros sąlygų. Tiesa, šios šalys pastaruoju metu ėmėsi įgyvendinti keletą programų, kuriomis siekiama geriausius dėstytojus išlaikyti gimtinėje.
Įdomi padėtis yra Pietų Afrikos Respublikoje. Pabrėžiama, jog ši valstybė patiria nemenkų nuostolių dėl to, kad dalis geriausių dėstytojų mielai išvyksta daryti karjeros kuriame nors turtingesniame užsienio anglakalbiame universitete. Tačiau ši šalis geba prisivilioti geriausių specialistų iš kitų Afrikos valstybių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Personalo atrankų specialistai pastebi, kad privatūs darbdaviai į daugiau nei dvejus metus valstybės sektoriuje dirbusius kandidatus žvelgia įtariai.

Sprendimas po studijų universitete pasukti į valstybės tarnybą ir ilgai ten nusėsti einant tas pačias pareigas gali pakišti koją tolesnei karjerai privačiame versle. Personalo atrankų specialistai tvirtina, kad Lietuvos darbdavių požiūris į ilgai valstybės sektoriuje dirbusius kandidatus gana skeptiškas. „Jei pasiūlyčiau į poziciją kelis kandidatus, pranašumą greičiausiai turėtų nedirbę valstybinėse įstaigose. Kad ir kaip gaila, šiandien taip yra”, – konstatuoja „CV Online” personalo projektų vadovė Lina Mikolaitienė.
Vadovų paieškos ir personalo atrankos įmonės „Search Group Vilnius” generalinis direktorius Šarūnas Dyburis taip pat pasakoja susidūręs su  pakankamai daug atvejų, kai darbdaviai atmeta kandidatus vien dėl to, kad jų pastarasis darbas arba per ilga patirtis – valstybiniame sektoriuje.
„Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kiek laiko žmogus išdirbęs tame segmente. Vyrauja nuostata, kad jei žmogus dirbo daugiau nei dvejus metus, sistemą jį sugadino. Iki dvejų metų padirbėti normalu, nes žmogus įgyja patirties ir kai kuriais atvejais ji net gerokai praverčia”, – atkreipia dėmesį Š.Dyburis.
Su tokiu darbdavių požiūriu susidūrė ir trisdešimtmetė Rasa Kražauskienė, prieš pusmetį nusprendusi po beveik dešimties metų darbo valstybės tarnyboje pasukti į privatų verslą. Pagal skelbimus siuntusi gyvenimo aprašymus ir motyvacinius laiškus, jauna moteris nesulaukė jokio susidomėjimo savo kandidatūra.
“Darbą gavau jau per pirmą pokalbį, tačiau sunkiausia buvo į tą pokalbį patekti. Būtent dėl šių stereotipų ir išankstinės nuomonės manęs, kaip kandidatės ,,iš gatvės”, į pokalbius tiesiog nekvietė. Jei dirbi valstybiniame sektoriuje, verslo atstovai automatiškai tau priklijuoja etiketę “verslui nebetinkamas”. Su tuo teko susidurti ir pažįstamų bei draugų aplinkoje: būdami versle, jie “nurašo” visus valstybės tarnautojus, kaip tiesiog nebegebančius kurti rezultato bei būti kokybiškais darbo rinkos dalyviais”, – su kokiomis išankstinėmis nuostatomis teko susidurti, prisimena jauna moteris.
R.Kražauskienė greitai suprato, kad tokios darbo paieškos nebus sėkmingos, nes daugeliu atvejų darbdaviai net nesvarsto valstybės tarnautojų kandidatūros. Tačiau kaip tik tuo metu viena kolegė rekomendavo R.Kražauskienės kandidatūrą aukšto lygio vadovų paieškos bendrovei, ieškančiai kandidatų į jos pageidaujamą poziciją. Perėjusi šios bendrovės atranką, R.Kražauskienė dalyvavo atrankoje jau pačioje vidurinės grandies vadovo ieškančioje įmonėje ir sugebėjo per pirmą pokalbį pakeisti išankstinę nuomonę apie valstybės tarnautojus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulis taip susimaišė, kad lietuvių emigrantų ar kilusių iš jų jau rastume ir tarp pasaulinio garso filmų kūrėjų, ir tarp didžiausių bankų vadovų, ir tarp aukštų kitų valstybių politikų. Kurie jų savo talentu, profesiniais laimėjimais daugiausiai pasiekė ir išgarsėjo pasaulyje pastarąjį dvidešimtmetį?

Vilniaus universiteto leidykla šiemet išleido Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio knygą „Lietuvos istorija“. Paskutiniame jos skyriuje „Pabaiga, arba išbarstyti Lietuvos veidai“ autoriai primena apie Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų palikuonis, kurie perdavė savo genus visoms žinomiausioms Europos monarchijoms, ir kad pasauliui davėme daugybę garsių šeimų, aristokratų, o Amerikai ir Europai – darbščių angliakasių, statybininkų, auklių, inžinierių. Lietuvos žmones emigracijos bangos išblaškė po visą pasaulį, bet ten, kaip pabrėžia istorikai, daugelio jų vardai tapo netgi geriau atpažįstami nei Lietuvos.
„Įsivaizduokime „idealiąją Lietuvą“, kurioje spektaklius ir filmus kuria ne tik Jonas Mekas ar teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, bet ir Robert Zemeckis (Robertas Zemeckis, gimęs Čikagoje 1952 m. lietuvio šeimoje), o juose vaidina seras John Gielgud (Džonas Gilgudas) ir Charles Bronson (Karolis Bučinskis). Visos šios pasaulinės teatro ir kino žvaigždės yra Lietuvos emigrantai arba kilusios iš jų šeimų. O kai pamatai po provincijos miestelį Tryškius vaikštantį Erkiulį Puaro – aktorių Davidą Suchetą – ir ieškantį savo protėvių Suchedowitzų, emigravusių per Turkiją į PAR, pagalvoji, kiek dar tokių vardų slepia Lietuva?“ – po pasaulį pabirusius ir ten profesinių aukštumų pasiekusius lietuvių emigrantus bei jų palikuonis naujoje „Lietuvos istorijoje“ vardija istorikai.

Užsienio šalyse išsibarstę 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių

Iš tiesų kai 1994 m. R.Zemeckis atsiėmė „Oskarą“ už režisūrinį darbą kuriant geriausią tų metų Holivudo filmą „Forestas Gampas“, per visą pasaulį apskriejo ir tas faktas, kad vieno geriausių Holivudo režisierių tėvas – lietuvis.
O šiemet už nebylųjį filmą „Artistas“ „Oskaru“ apdovanotas prancūzų kino režisierius Michelis Hazanavicius gimęs Lietuvos žydų šeimoje Paryžiuje.
Garsiojo detektyvo Erkiulio Puaro vaidmens atlikėjo D.Sucheto kraujo ryšys su Lietuva šiek tiek tolimesnis: aktoriaus senelis iš tėvo pusės buvo Lietuvos žydas, gyveno Kretingoje, vėliau – Memelyje (dabartinėje Klaipėdoje). Prieš porą metų D.Suchetas, ieškodamas savo šaknų, tikrai lankėsi Lietuvoje, o stovėdamas prie Tryškių žydų kapinių vartų nusistebėjo: „Toks mažas miestelis ir tokios didelės kapinės.“
Domėdamasis savo lietuviškomis šaknimis Lietuvoje yra lankęsis ir filmų „Pianistas“, „Australija“ bei kt. scenarijų autorius seras Ronaldas Harwoodas, kurio tėvas buvo plungiškis. Na, o rugsėjį Lietuvoje pradėto rodyti filmo „Kita svajonių komanda“, sujaudinančio žiūrovus iki širdies gelmių, režisierius Marius Markevičius yra šių dienų Amerikoje kylanti kino žvaigždė. JAV lietuvių šeimoje gimusio M.Markevičiaus filmas jau rodomas didžiausiose Amerikos kino salėse.
Per kelias didžiąsias emigracijų bangas pirma į JAV, vėliau – į Europos šalis Lietuva po pasaulį išbarstė tikrai daug reikšmingų asmenybių.
Tiesa, nei R.Zemeckis, nei R.Harwoodas ar daugelis kitų šiandieninių garsenybių, gimusių paprastose lietuvių emigrantų šeimose, šiandien lietuviškai nešneka ir apie šiandieninę Lietuvą žino nedaug. Amerikoje rastume nemažai net ir nemišrių lietuvių emigrantų šeimų, kuriose lietuviškai jau seniai nebekalbama.
Istorikui Algimantui Kasparavičiui tai visai neatrodo keista. Jis primena, kad vien tarpukariu, per 22 metus, į JAV dėl ekonominių priežasčių emigravo apie 105 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš kurių didžioji dalis labai greitai „suamerikonėjo“. Tai patvirtina faktas, kad 1938–1939 m. užsidarė apie pusšimtį įvairaus pobūdžio lietuviškų organizacijų, veikusių Amerikoje, o priežastis buvo paprasta: lietuvių šalyje nesumažėjo, bet jie išmoko anglų kalbą, sėkmingai integravosi į vietines bendruomenes, ir šios organizacijos tapo nebereikalingos.
Pasak A.Kasparavičiaus, kita emigrantų banga, po Antrojo pasaulinio karo už Atlanto pasitraukęs Lietuvos visuomenės elitas, kur kas labiau siekė išlaikyti lietuvybę, mat dauguma jų atvykę į šalį iš elito nukrito į patį žemiausią Amerikos visuomenės sluoksnį, o viltis ir laukimas, kada jie galės grįžti į atkurtąją Lietuvos valstybę ir vėl atsidurs sau deramoje vietoje, itin stipriai laikė lietuvybę.
Kad lietuviškai nekalba rašytoja Rūta Šepetys, pasaulyje išgarsėjusi savo romanu „Tarp pilkų debesų“, ar žymus JAV politikas senatorius Richardas Durbinas, taip pat turintis lietuviško kraujo, gal ir apmaudu. Galima ginčytis ir dėl to, ar daugelis šių asmenybių vadintini lietuviais, net jei jie patys save tokiais ir laiko. Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad dėl savo talento, ambicijų, o kartais ir sėkmės šie žmonės garsina ir Lietuvos – savo arba tėvų tikrosios tėvynės vardą.
Skaičiuojama, kad užsienio šalyse gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ar iš Lietuvos kilusių asmenų. Tad vardyti visas iškiliausias kultūros, politikos, verslo ar sporto asmenybes, kurias su Lietuva visada sies jų lietuviška kilmė, net jei šie žmonės jau gimė ne Lietuvoje ir jų tėvai nebemokė jų lietuvių kalbos, būtų galima labai ilgai. Kaip pripažįsta organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) vadovė Dalia Venslovaitė-Petkevičienė, apie daugelį šių žmonių Lietuvoje mažai kam žinoma. Dažnas jų laiko save lietuviu, bet savo karjeros viršūnę pasiekė negyvendami Lietuvoje.
„Pavyzdžiui, kiek lietuvių žino Johnny Unitą, arba Joną Jonaitį, kuris Amerikoje buvo tapęs tikra amerikietiškojo futbolo legenda – jis amerikiečiams buvo lyg Arvydas Sabonis lietuviams, – sako D.Venslovaitė-Petkevičienė. – Arba kas Lietuvoje žino, kad Sidnėjaus savivaldybės jūrų uosto pakrantės tarnybai Australijoje vadovauja lietuvė Eglė Garrick, ar kad šį rudenį Lietuvoje viešėjęs perkamiausių finansinių knygų Amerikoje autorius, verslininkas ir investuotojas Dougas Casey taip pat turi lietuviško kraujo, nes jo seneliai pasitraukė į JAV iš carinės Lietuvos. Tokie žmonės savo įtakingais ryšiais bei prijautimu Lietuvai gali būti ne tik Lietuvos įvaizdžio ambasadoriai, bet ir patarėjai atveriant duris užsienyje ar išnaudojant globalias galimybes.“
Beje, šių metų pabaigoje, gruodžio 27-ąją, kai į Lietuvą sugrįš daug po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių, GLL kartu su Užsienio reikalų ministerija ir VšĮ „Versli Lietuva“ rengia pasaulinių lietuvių kilmės lyderių verslo, mokslo, kūrybos ir visuomenės srityse apdovanojimų renginį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kanapės pakišo koją Kauno „Žalgirio“ krepšininkui, tačiau jis toli gražu ne pirmas, kuriam karjerą sugadino kvaišalų vartojimas.

Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo amerikiečiams Sonny Weemsui ir DeJuanui Collinsui šis sezonas baigėsi anksčiau nei įprasta. Pirmasis iš kovų iškrito dėl patirtos traumos, o antrasis sulaukė trijų mėnesių diskvalifikacijos dėl kanapių vartojimo.
Pats žalgirietis viešumoje neigia kada nors vartojęs marihuaną. Esą sunkiausiomis akimirkomis jis keliskart yra užtraukęs cigarą ir neįsivaizduoja, kaip į jo organizmą galėjo patekti kanapių. „Žalgirio“ klubo savininkas Vladimiras Romanovas ir čia buvo linkęs įžvelgti sąmokslą: dėl susiklosčiusios padėties jis viešai apkaltino paslaptingą grupuotę iš Vilniaus.
Tiesa, šį sezoną D.Collinsas jau ne pirmą kartą į žiniasklaidos akiratį patenka ne dėl laimėjimų aikštelėje, o dėl nuotykių už jos ribų. Šį sezoną Eurolygoje gynėjas per rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 6,3 taško ir atlikdavo po 1,5 rezultatyvaus perdavimo. Pernai metų statistika panaši: 6,7 taško ir 2,25 rezultatyvaus perdavimo. Taigi abiejų sezonų statistika yra gana kukli, palyginti su rezultatais, kuriuos D.Collinsas demonstravo „Žalgiryje“ per savo geriausią sezoną 2007–2008 m. Tuomet jis pelnydavo po 10,8 taško ir atlikdavo po 5,35 rezultatyvaus perdavimo. Akivaizdu, kad D.Collinso karjera išgyvena saulėlydį ir prie to prisideda ne tik amžius, bet ir „užklasinė“ veikla, sunkiai suderinama su sportininkams įprastu režimu.
Žiemą D.Collinsas jau turėjo problemų dėl vairavimo stipriai išgėrus. Tuomet krepšininko kraujyje nustatyta 2,18 promilės alkoholio. Tąkart D.Collinsas ne tik buvo nubaustas administracine tvarka, bet ir šmėžavo televizorių ekranuose, necenzūriniais žodžiais keikdamas įvykį filmuojantį operatorių. Atrodo, kad šis įvykis krepšininkui rimta pamoka netapo.

Kanapės ir NBA

Kanapių vartojimas Lietuvos sporte, laimei, nėra didelė problema. Į nemalonią istoriją dėl įtarimų marihuanos laikymu ir vartojimu buvo įsipainiojęs tik Tauragės „Tauro“ ekipos futbolininkas Simonas Babilius.
Užtat NBA lygoje „žolės“ mėgėjų problema tikrai egzistuoja. Beje, ne tik kanapių, bet ir stipresnių narkotikų. Michaelas Beasley, Damonas Stoudamire‘as, Rasheedas Wallace‘as, Chrisas Andersonas, Shawnas Kempas, Richardas Dumas, Zachas Randolphas – tai tik keli krepšininkai, turėję vienokių ar kitokių nemalonumų dėl narkotikų vartojimo. Keli žaidėjai dėl narkotikų vartojimo buvo suspenduoti iki gyvenimo pabaigos. Tarp jų ir tokie daug žadantys žaidėjai, kaip jau minėtas R.Dumas ar Roy Tarpley.
Praėjusiais metais policija buvo sulaikiusi NBA žvaigždę Marcusą Camby, kurio automobilyje rasta marihuanos. Tiesa, vėliau kaltinimai krepšininkui buvo panaikinti, nes kartu automobilyje buvęs jo pusbrolis pareiškė, kad visi narkotikai priklausė jam, o M.Camby apie tai nieko nežinojo.
O štai Dalaso „Mavericks“ žaidėjas Joshas Howardas praėjusio sezono pabaigoje tiesioginiame eteryje atvirai pripažino ne sezono metu rūkantis marihuaną. „Visi žiniasklaidos ir sporto pasaulio žmonės žino, kad NBA žaidėjai rūko marihuaną“, – tuomet teigė krepšininkas.
Tiesa, bent dabar „žolės“ mėgėjai NBA gali šiek tiek atsikvėpti. Naujai sudarytoje kolektyvinėje darbo sutartyje numatoma, kad sportininkai prieš sezoną iki dviejų kartų gali būti tikrinami dėl steroidų ir kitų formą gerinančių preparatų vartojimo. Marihuana į šį sąrašą nėra įtraukta.
Ankstesnėje sutartyje buvo numatyta, kad krepšininkai dėl marihuanos vartojimo gali keliskart būti tikrinami ir ne sezono metu. O sezono laikotarpiu nuo spalio 1 iki birželio 30 d. visi krepšininkai yra keturiskart atsitiktinai tikrinami dėl draudžiamų preparatų vartojimo. Diskvalifikaciją dėl marihuanos vartojimo buvo galima užsidirbti tik po trečio įkliuvimo. Pirmąkart nusižengęs žaidėjas tiesiog privalėjo prisidėti prie lygos vykdomos kovos su marihuanos vartojimu programos. Antras nusižengimas grėsė 25 tūkst. dolerių bauda, o trečiąkart įkliuvęs sportininkas būdavo diskvalifikuojamas penkerioms rungtynėms. Už kiekvieną kitą nusižengimą taip pat būdavo baudžiama diskvalifikacija: ketvirtas kartas būtų kainavęs jau dešimties rungtynių priverstines atostogas.

Narkotikai sužlugdė karjerą

Sporto istorijoje netrūksta pamokomų istorijų, kai priklausomybė nuo svaigalų iš viršūnės nubloškė ir pačias didžiausias žvaigždes. Kai kuriems besaikis narkotikų ar alkoholio vartojimas kainavo net gyvybę.
Štai Darrylas Strawberry 1980 m. buvo pirmas per Amerikos beisbolo lygos (MLB) naujokų biržos šaukimą. 1983 m. debiutavęs pagrindinėje komandoje, jis laimėjo Metų naujoko titulą, o nuo pat 1984 iki 1991 m. be pertraukos buvo kviečiamas dalyvauti Visų žvaigždžių rungtynėse. 1986 m. jis tapo vienu pagrindinių Niujorko „Mets“ triumfo Pasaulio serijos varžybose kalvių. Atrodė, kad D.Strawberry laukia vieta beisbolo šlovės muziejuje. Tačiau, sulaukęs 29 metų, jis įniko į narkotikus ir jo karjeros kreivė ėmė sparčiai smukti žemyn.
Vėliau pats beisbolininkas pripažino, kad kokaino pirmą kartą pabandė dar 1983 m., vos tik debiutavęs pagrindinėje komandoje. D.Strawberry neneigė ir iki tol ne kartą vartojęs marihuaną ar nevengdavęs padauginti alkoholio. Vėliau prasidėjo ir kitos problemos – kaltinimai smurtu prieš gyvenimo draugę, mokesčių vengimas. Visa tai tik dar labiau įklampino sportininką. 1990 m. jis bandė gydytis reabilitacijos klinikoje, tačiau nemalonumai tuo nesibaigė. MLB vadovybė jį net triskart suspendavo dėl draudžiamų preparatų vartojimo, o svajonės apie vietą šlovės muziejuje nuėjo perniek.
Didelių problemų per narkotikus turėjo ir vienas geriausių pasaulio futbolininkų Diego Maradona, išgarsėjęs savo puikiu driblingu, „Dievo ranka“, priartinusia Argentiną prie pergalės 1986-ųjų pasaulio futbolo čempionate. Tačiau tiek karjeros metais, tiek vėliau argentinietis garsėjo ir savo nesutramdomu elgesiu bei potraukiu prie kvaišalų. D.Maradonos kokaino pomėgis vieša paslaptimi tapo dar devintojo dešimtmečio antroje pusėje, o 1991 m. jis sulaukė 15 mėnesių diskvalifikacijos už šio narkotiko vartojimą. 1994 m. D.Maradona anksčiau laiko turėjo palikti pasaulio čempionatą, nes buvo pagautas vartojantis draudžiamus preparatus, kaip įtariama, efedriną. Karjerą argentinietis baigė 1997-aisiais, sulaukęs 37 metų, kai nebesugebėjo pereiti dar vienos dopingo patikros. Vėliau dėl kokaino vartojimo legendinį futbolininką ėmė persekioti širdies veiklos sutrikimai. Galiausiai D.Maradona vis dėlto pajėgė atsikratyti šios varginančios priklausomybės.
Dabar galime tik spėlioti, kokių aukštumų dar būtų pasiekęs D.Maradona, jei ne beveik pusę karjeros jį persekioję nemalonumai dėl kvaišalų vartojimo. Vis dėlto argentinietis sugebėjo išlikti viršūnėje, nors kitiems sportininkams narkotikai ir alkoholis tapo nuosmukio priežastimi. Čia galima paminėti ir tokias NBA žvaigždes, kaip Vinas Bakeris ar Shawnas Kempas. Jų karjerą drąsiai galima skirstyti į dvi dalis – puikią formą iki priklausomybės ir staigų nuosmukį prasidėjus tokio pobūdžio problemoms.
Itin pamokoma ir Leno Biaso istorija. Šis krepšininkas buvo lyginamas su tuomet dar tik kylančia žvaigžde Michaelu Jordanu. Įspūdingas žaidimas universitete uždirbo L.Biasui antrą šaukimą 1986 m. NBA naujokų biržoje. Kylančią žvaigždę pasirinko čempiono titulą ginantys Bostono „Celtics“ krepšininkai. Tačiau NBA lygoje L.Biasas taip ir nedebiutavo – tragedija įvyko prabėgus vos 48 valandoms po naujokų biržos. Krepšininkas mirė perdozavęs kokaino, o sporto pasaulis neteko perspektyvaus atleto.

Sugebėjo pakilti

Sporto istorijoje galima rasti ir tokių istorijų, kai priklausomybę įveikęs sportininkas pakildavo tarsi feniksas iš pelenų. Vienas tokių pavyzdžių yra beisbolininkas Joshas Hamiltonas. 1999 m. „Tampa Bay Devil Rays“ ekipa jį pasirinko pirmuoju šaukimu ir už kontrakto sudarymą žaidėjui sumokėjo tuomet rekordinę 3,96 mln. dolerių sumą. 2001 m. pradžioje J.Hamiltonas buvo išrinktas didžiausia beisbolo viltimi.
Deja, būtent tais metais prasidėjo sportininko nuosmukis dėl traumų ir polinkio prie narkotikų. 2001 m. jis sužaidė vos 27-erias rungtynes, o po metų – 56-erias. 2003 m. pradžioje J.Hamiltonas šešioms savaitėms paliko komandą ir pripažino, kad per tą laiką išbandė kiekvieną narkotiką, koks tik pakliuvo po ranka. Dėl „asmeninių priežasčių“ šis sportininkas praleido visą sezoną, o lygos vadovybė buvo jam skyrusi 25 dienų diskvalifikaciją dėl draudžiamų preparatų vartojimo. Teigiama, kad J.Hamiltonas net aštuonis kartus buvo kreipęsis dėl reabilitacijos, tačiau visus kartus ją nutraukdavo anksčiau laiko.
2004 m. vasarį J.Hamiltonas dėl narkotikų vartojimo buvo suspenduotas neribotam laikui ir nežaidė beisbolo porą metų. Vis dėlto žaidėjas sugebėjo įveikti jį varginusią priklausomybę ir grįžti į profesionalųjį sportą. Galiausiai 2008 m. sportininko žvaigždė suspindo iš naujo. Jis buvo išrinktas į Visų žvaigždžių rungtynes ir puikiai žaidė visą sezoną, o 2010 m. sugebėjo pelnyti naudingiausio sezono žaidėjo titulą.
Belieka tikėtis, kad ši J.Hamiltono istorija yra puiki pamoka jauniems atletams, kurių kelyje tyko gausybė pagundų.

Donatas Puslys

Sporto istorijoje netrūksta pamokomų istorijų, kai priklausomybė nuo svaigalų iš viršūnės nubloškė net pačias didžiausias žvaigždes.

Dabartinė trisdešimtmečių karta, patekusi į permainų laikotarpį, tačiau spėjusi ir į naujųjų technologijų traukinį, išsiskiria tarptautiškumo įspaudu, autoritetų nepaisymu ir dideliu dėmesiu saviugdai. Tačiau ši karta nebe tokia versli, kaip jos pirmtakė, o šios kartos atstovų karjeros kelias sulėtėjęs.

Trisdešimtmečiai – jau paskutinė karta, kuri vaikystėje su tėvais ar močiutėmis dar stovėjo eilėse prie ūkiško muilo ar kruopų, kuri prisimena giros iš bačkų skonį, rusiškų multikų ir filmų dialogus bei mandarinų skonį tik per Kalėdas. Kai kurių vilniečių trisdešimtmečių atmintyje stipriai įsirėžė Nepriklausomybės kovų laužai, mitingai Vingio parke ir patriotinės dainos. Tačiau tai taip pat karta, kuri paauglystėje per naktis žaidė ką tik atsiradusius kompiuterinius žaidimus, o naršyti internete pradėjo dar iki „Google“ išplitimo.
Spėjusi prisiliesti prie sovietmečio, ši karta gali palyginti tai, ką pasiekėme per 22 nepriklausomos Lietuvos metus ir įvertinti tai, ką turime. Iškovotos laisvės vaisius dabartiniai trisdešimtmečiai raškė pilnomis saujomis – sparti naujųjų technologijų plėtra leido išnaudoti interneto galimybes, anglų kalba – susirasti tokios informacijos, kokios reikia, paskolos – kokybiškai gyventi nuosave bute nesulaukus 30-ties, o atsivėrusios sienos – ne tik galimybę dažnai keliauti, bet ir vykti studijuoti ar dirbti į užsienį.
Banko “Nordea” ekonomistas Žygimantas Mauricas pabrėžia, kad būtent ant šios kartos pečių, gimusios praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pradžioje, didelio gimstamumo laikotarpiu, artimiausius 20-30 metų laikysis Lietuvos ekonomika. Jei neemigruos, šios kartos atstovų artimiausius dešimtmečius bus daugiausiai.

Karjeros kelias sulėtėjo

Ši 30-mečių karta nuo kitų skiriasi ir gyvenimo būdu, ir vertybėmis, ir požiūriu.  Kaip atskleidžia tyrimai, dabartinis 30-metis vyras galbūt nesugeba sutaisyti varvančio krano, bet puikiai gamina ir keičia vaikams sauskelnes. Už vyresnes kartas dabartiniai trisdešimtmečiai, kurie patenka į vadinamąją kartą Y, pranašesni technologiniu išprusimu, o dėl gyvenimo permainų laikotarpiu, jie atsakingesni ir rimčiau žiūri į darbą už jaunesniąją kartą.
Vis dėlto dabar trisdešimtmečiams siekti karjeros gerokai sudėtingiau negu dabartiniams keturiasdešimtmečiams, kurie ir nusigriebė visą aukščiausių pareigų grietinėlę. Prieš 10-20 metų, kai visas ūkis, politinė sistema dar tik kūrėsi ir mėgdžiojo vakarietišką modelį, jauni, ką tik išsimokslinę specialistai užpildė visą vakuumą – laisvas bankų valdytojų, žinių tarnybų vadovų, įmonių direktorių, naujų partijų lyderių kėdes. Jie ten iki šiol, todėl dabartinių trisdešimtmečių karjera nebėra tokia sparti ir šiandien aukščiausiuose postuose jų matome pakankamai mažai. “Creditinfo” duomenimis, 18-33 m. amžiaus vadovai sudaro tik 20 proc. visų vadovų.
„Prieš 10 metų tarptautiniai klientai sakydavo, kad jiems reikia nesugadinto mąstymo žmonių, kuriuos galėtų išmokyti, kaip reikia dirbti, kurie mokėtų užsienio kalbas ir turėtų pamatinį išsilavinimą. Tuometiniams keturiasdešimtmečiams buvo pernelyg sudėtinga pakeisti savo mąstymą, tad klientai sakydavo – paskirkime generaliniais direktoriais 27-30 m. žmones ir užauginsime iš jų vadovus. Dabar rinkoje daug per 20 metų užaugintų vadovų, kurie nemažai pasiekė ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse erdvėse, todėl klientai labiausiai pageidauja 35-45 m. amžiaus vadovų“, – pasikeitusį klientų požiūrį atskleidžia vadovų paieškos įmonės „Pedersen and Partners“ bendrasavininkė ir vadovė Lietuvai Kristina Vaivadaitė. Šiuo metu akcininkams svarbu ne tik būsimo vadovo sugebėjimas generuoti idėjas, bet ir asmenybės branda, patirtis.
„Tendencija aiški – eisime link to, kad kuo toliau, tuo sunkiau trisdešimtmečiams bus gauti vadovų poziciją. Lietuvoje aukščiausių vadovų pozicijose dominuoja keturiasdešimtmečiai, tačiau ir jie ganėtinai jauni lyginant su Vakarų Europa. Suomijoje nerasi generalinio direktoriaus poste jaunesnio nei 50 metų“, – lygina K.Vaivadaitė.
Sulėtėjęs jaunosios kartos karjeros kelias lėmė, kad šiandien didžiosiose įmonėse, tarptautinėse kompanijose 25-33 m. žmonės daugiausiai padarę karjeras vidutinėse grandyse – jie personalo, finansų, marketingo direktoriai. Štai 32 metų Virginijus Doveika yra SEB banko prezidento pavaduotojas, 32 metų Mindaugas Leika vadovauja Lietuvos banko Ekonomikos departamentui, 30 metų Justina Pūslytė – „Swedbank“ Vilniaus verslo bankininkystės centro direktorė, karjeros laiptais pradėjusi lipti nuo dokumentų tvarkytojos ir vadybininkės.

Paženklinti tarptautiškumo

Daugelį šiandieninės trisdešimtmečių kartos lyderių vienija tarptautiškumo žymė – jie gyvenę, dirbę arba mokslus baigę užsienyje. Ir jeigu gyvenimo aprašyme įrašyta metų pertrauka, kurios metu keliauta po užsienį, anksčiau buvo vertinama kaip trūkumas, dabar – tai naudinga patirtis.
28 metų banko „Nordea“ ekonomistas Ž.Mauricas prieš įsitvirtinant Lietuvoje baigė Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje, pagal mainų programą studijavo Lenkijoje, mokėsi prancūzų kalbos Prancūzijoje, skaitė paskaitas apie Europos Sąjungą Armėnijoje, dirbo draudimo bendrovėje Airijoje, pardavinėjo lietuviškus baldus Didžiojoje Britanijoje ir studijavo finansų ekonomiką Šveicarijoje. Su tokiu patirties bagažu, išmoktomis užsienio kalbomis ir tarptautiniais kontaktais grįžus į Lietuvą, Žygimantui visos durys buvo atviros. Pirmiausia Ž.Mauricas įsidarbino Lietuvos banke, o vėliau perėjo į „Nordea“ banką, kur greitai išgarsėjo, kaip įžvalgus analitikas. Jaunas specialistas taip pat pradėjo studijuoti doktorantūrą, o nuo 25 metų – dėstyti ISM universitete.
„Keliauti skatino noras pažinti, patirti kažką naujo. Tačiau, pavyzdžiui, Šveicarijoje pagrindinis tikslas – palaikyti sistemą, kurią sukūrė tėvai ir seneliai, o Lietuvoje gali pats prisidėti prie sistemos kūrimo, dėl to Lietuvoje žymiai įdomiau gyventi. Šveicarijoje nebūčiau tapęs dėstytoju taip anksti, neužimčiau ir tokių pareigų“, – karjeros galimybėmis Lietuvoje tiki Ž.Mauricas.
Aštuonerius metus užsienyje pragyveno ir 30-metis premjero Andrius Kubiliaus patarėjas Mykolas Majauskas. Baigęs pirmą ekonomikos kursą Vilniaus universitete (VU), devyniolikmetis Mykolas išvyko ieškoti naujų iššūkių į Australiją, kur jo pirmas darbas buvo plauti indus. Tačiau jau po kelių mėnesių M.Majauskas pateko į Sidnėjaus universitetą, pradėjo dirbti nekilnojamo turto grupėje finansų analitiku, o baigęs studijas išvyko į Didžiąją Britaniją, kur įsidarbino „Rockefeller“ grupės nekilnojamo turto padalinyje Londone.
„Oficialiai buvau strategijos konsultantas, nors iš tikrųjų pradžioje tik nešiojau vieno iš kompanijos vadovų portfelį su sutarčių dokumentais”, – prisimena M.Majauskas. Vėliau kartu su Londono žydų bendruomene sėkmingai kūrė ir įgyvendino stambius nekilnojamo turto projektus, perėjo dirbti į investicinį banką „Barclays Capital“. “Buvau jaunas projektų vadovas, pinigų netrūko. Tiesa, atėjus krizei, didžiąją dalį investicinės grupės departamento atleido. Mačiau vyrus verkiančius besikraunant šeimos nuotraukas į kartonines dėžes. Savo ruožtu buvau nebrangus ir organizacijoje nereikšmingas, todėl atleidimų vajus mane aplenkė“, – darbo pradžią „Barclays“ kompanijoje prisimena M.Majauskas, kuris vėliau ir pats nemažai prisidėjo prie šio banko atėjimo į Lietuvą.
Tolesnį jauno specialisto karjeros vingį pakeitė 2008 m. įvykęs susitikimas su A.Kubiliumi – tuo metu ką tik rinkimus laimėjusios partijos lyderiu. Po savo įžangos vertinant rizikingą valstybės finansų politiką M.Majauskas gavo pasiūlymą prisidėti ją keičiant ir su šeima parvyko į Lietuvą. „Pradžioje šiek tiek pykau ant savęs lengvai susižavėjęs šia galimybe, bet vėliau džiaugiausi priėmęs naują iššūkį“, – prisipažįsta M.Majauskas, kuriam valstybės tarnyboje teko prisitaikyti prie maždaug 10 kartų mažesnio uždarbio nei Londono Sityje.

Nebijo autoritetų

Užsienyje studijavę ar dirbę 30-mečiai darbo rinkoje paklausesni, nes jie puikiai išmokę anglų kalbą, pasižymi platesniu akiračiu, įvairių kultūrų suvokimu. Jie pasaulietiškesni, ypatingai lyginant su 50-mečių karta, drąsesni, labiau pasitikintys savimi. Klausęsi tarptautinio masto profesorių paskaitų, jie jaučiasi stiprūs savo profesinėje srityje, todėl nebijo žilo plauko ir autoritetų.
Tai ypač atsiskleidžia iš dabartinių premjero ir ministrų patarėjų rato. Ūkio ministro patarėjas 29 m. Adomas Ąžuolas Audickas prieš keletą savaičių buvo paskirtas viceministru. Jaunas vyras, Lietuvoje paraleliai studijavęs dviejuose universitetuose (matematiką VU ir ekonomiką KTU), vėliau verslo mokykloje Readingo universitete Jungtinėje Karalystėje, dirbęs investicinės bankininkystės srityje, netruko ministerijoje įrodyti savo vertę. Jau seniai Seimo komitetuose į klausimus jis atsakinėja už ūkio ministrą, o diskusijose su valstybinių įmonių vadovais argumentais, pagrįstais skaičiais ir užsienio patirtimi, pastato į vietą gerokai vyresnius oponentus.
„Pasaulis globalus, mokant anglų kalbą labai lengva susirinkti geriausią praktiką. O vyresniems žmonėms patinka dirbti taip, kaip dirbo visą gyvenimą, jie sunkiau prisitaiko prie naujovių. Žinodamas, kaip yra pasaulyje ir kaip turi būti, gali pasiginčyti su žmonėmis, kurie į problemas žiūri lokaliai“, – įsitikinęs A.Audickas. Beje, jauniausio viceministro atkaklumą įrodo ir faktas, kad jis išvyko studijuoti į Didžiąją Britaniją prastai kalbėdamas angliškai, nes mokykloje mokėsi vokiečių kalbą.

Politikoje lyderių trūksta

Vis dėlto, nepaisant kelių išsiskiriančių asmenybių, valstybės tarnyboje  jaunų lyderių mažai. Retai jų sutiksi ir tradicinės pramonės įmonėse, energetikos, šilumos ūkio sektoriuje, o bene mažiausiai jų matyti politikoje. Savo metu ryškiai į politiką įsiveržė liberalų lyderiai Eligijus Masiulis, Gintaras Steponavičius, taip pat Artūras Zuokas, tačiau dabar kitokį požiūrį demonstruojančių charizmatiškų veikėjų nėra.
27 metų Seimo nario Rimanto Sinkevičiaus sūnus Mindaugas Sinkevičius – jauniausias Lietuvos meras, šeimininkaujantis Jonavos rajone. Jis mano, kad jaunų lyderių politikoje šiandien trūksta, nes ši sritis mažiau patraukli finansine prasme nei privatus verslas, čia daug atsakomybės, streso, o dėl politinių skandalų politika, kaip profesionali veikla, visiškai nuvertinta. Be to, šiandieniniai 30-mečiai nenusiteikę laukti. Jie nori aukštų postų greitai. „Jauni žmonės nori šiandien įstoti į partiją, rytoj gauti pareigas, poryt tapti garsiu. Bet juk turi parodyti, kas esi, užsitarnauti kolegų pagarbą savo veikla. Aš 7-8 metus veikiu politinėje plotmėje ir nuosekliai veikdamas tapau meru, bet daugelis jaunų žmonių nepasiruošę tiek laukti“, – tikina M.Sinkevičius.
Toks greito efekto siekimas, perimtas iš plintančios vartotojiškos kultūros, trisdešimtmečiams šiandien itin būdingas. Ir ne tik politikoje. K.Vaivadaitė pastebi, kad jaunajai kartai visko norisi labai greitai ir kylant karjeros laiptais versle.
Kai kuriose srityse 30-mečiai šiandien negali taip staigiai iškilti, kaip anksčiau, dėl atsiradusių apribojimų. Žinomas advokatas Rimas Andrikis Aukščiausio teismo teisėju tapo sulaukęs vos 29 metų. Šiuo metu jauniausias teisėjas Lietuvoje 29 metų Tomas Venckus tvirtina, kad tai būtų neįmanoma dėl pakopų sistemos. Teisės aktai numato, kad teisėju į apylinkės teismą gali pretenduoti ne anksčiau nei po penkerių metų teisinio darbo stažo nuo magistro laipsnio gavimo, dar po penkerių gali taikyti į apygardos teismą, o dar po 5 metų – į Apeliacinį ar Aukščiausią teismą. Teisėjų registro duomenis, Lietuvoje iš 772 teisėjų tik 25 yra jaunesni nei 33 metai.
Sunku jauniems žmonėms iškilti ir akademiniame pasaulyje, kur duris atidaro profesiniai laipsniai ir amžius, tačiau pavyzdžių yra – keturiomis kalbomis kalbanti 28 metų Regina Valutytė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto prodekanė.

Technologijų sektoriuje – kaip žuvys vandenyje

Ši trisdešimtmečių karta – interneto karta, tad nieko keisto, kad daugiausiai iškilusių šios kartos atstovų galima aptikti būtent technologijų bendrovėse. Jie žino, kaip įkurti internetinį verslą. K.Vaivadaitės nuomone, naujose ir progresyviose industrijose tokiose, kaip telekomunikacijos, informacinės technologijos, biotechnologijos, finansai – ypač investicinė bankininkystė, jauni žmonės padaro greitą karjerą, nes čia reikia greičio, naujų idėjų, naujo požiūrio, drąsos ir nestandartinių sprendimų.
Tarp tokių jaunų vadovų ir verslininkų – 29 m. transporto valdymo sistemas kuriančios įmonės „Ruptela“ gen. direktorius Andrius Rupšys. Verslininkų šeimoje gimęs A.Rupšys vos sulaukęs keturiolikos metų su keliais vyresniais draugais įžvelgę tuščią nišą įsuko versliuką – pirko komponentus, surinkinėjo kompiuteris ir juos pardavinėjo. „Pardavėme apie šimtą kompiuterių, o turint omenyje, kad vienas tuomet kainuodavo 4-6 tūkst. Lt, pavyko visai neblogai“, – apie pirmąją verslumo užuomazgą pasakojo A.Rupšys.
Baigęs fizikos studijas VU, A.Rupšys pakeitė ir įvairius darbus, tačiau giliai širdyje visuomet žinojo, kad vieną dieną imsis nuosavo verslo. Žengti šį žingsnį paskatino asmeninio gyvenimo sukrėtimai. „Visą laiką buvo baisu imtis verslo, nes mačiau, kaip tėvams sunku, kaip jie pergyvena, kokia didelė atsakomybė. Tačiau pagalvojau, kad jei sukrėtimus galima pergyventi, tai ir įmonės vadovu galiu būti“, – apsisprendimo momentą atskleidė A.Rupšys.
Pradėjo prieš pat krizę – 2007 m., tačiau nuo pat pradžių žinojo, kad taikys į užsienio rinkas, o produktą išgrynino patys klientai, kurie teiraudavosi, ar jauni verslininkai gali sukurti vieną ar kitą sprendimą. Taip “Ruptela” iš dviejų žmonių kolektyvo užaugo iki 10 mln. Lt apyvartos ir beveik 50 žmonių kolektyvo, kuriančio paklausias transporto valdymo, stebėjimo, navigacijos sistemas. Šiuos sprendimus lietuviai parduoda 40 šalių. „Mūsų įmonėje vienas iš svarbių dalykų – pozityvus mąstymas. Tad jei atėjęs prašytis darbo į “Ruptelą” pareikši, kad Lietuvoje gyventi negera ar A.Kubilius blogas, tuo darbo pokalbis gali ir pasibaigti”, – sako A.Rupšys.
Šioje srityje gausu ryškiai sublizgėjusių jaunuolių – Domas Mituzas, bankams saugumo klausimais patarinėjęs dar mokykloje, o dabar dirbantis „Facebook“ korporcijoje, ar “Pixelmator” įkūrėjai broliai Dailidės. 31 metų elektroninės parduotuvės „Pigu.lt“ gen. direktorius Dainius Liulys, vadovaujantis įmonei, kurios apyvarta 2011 m. siekė 56,9 mln. Lt. Darbo skonį pažinęs dar vaikystėje – kišenpinigių užsidirbdavęs kaime kaimynams ravėdamas daržus, o paauglystėje padėdamas tėčiui statybose ar naktimis sargaudamas – D.Liulys studijavo informatiką VU ir sparčiai kopė karjeros laiptais samdomame darbe. Nors nuo klientų aptarnavimo specialisto pakilo iki mažmeninės prekybos direktoriaus, D.Liulio niekaip neapleisdavo mintys apie nuosavą verslą. Sutikęs bendraminčių, 2007 m. jis pradėjo kurti Pigu.lt prekybos centrą internete.
“Ligi šiol pamenu 18 kv. m. kambarėlį, kuriame dirbome dviese, vėliau keturiese, dar vėliau – šešiese. Ir štai praėjus beveik penkeriems metams esame didžiausia interneto parduotuvė Baltijos šalyse, kurioje dirba per 100 darbuotojų. Mūsų elektroninėje parduotuve per mėnesį apsilanko per 500 tūkst. lankytojų, o Pigu.lt apyvarta kasmet auga beveik dvigubai“, – vardija D.Liulys.
Dar vienas pavyzdys – Aurimas Bakas, kuris prieš 4,5 metų prisijungė prie internetinėje erdvėje surastų danų ir pradėjo Lietuvoje kurti prieš piratavimą internete nukreiptus sprendimus siūlančią bendrovę „DtecNet“. Šiuo metu įmonė, kurią įsigijo amerikiečiai vadinasi „MarkMonitor“, o lietuviai kuria programinę įrangą, skanuoja piratinę medžiagą talpinančius tinklalapius ir analizuoja informaciją bei bando išimti nelegalų turinį. Dabar įmonėje dirba 90 žmonių kolektyvas.
„Kai esi jauna sparčiai auganti kompanija, turi galimybę visada klientams sakyti “taip” ir vertiesi per galvą, kad įgyvendintum užduotis. Tai gali reikšti darbo naktis, savaitgalius, bet jei esi greitesnis, geresnis, labai norintis ir labai besistengiantis -  tave pastebi“, – jaunų įmonių raktą į sėkmę atskleidžia A.Bakas.
Žinoma, jauniems vadovams neretai tenka susidurti su nuostaba dėl savo jauno amžiaus, o susitikimo pradžioje išgirsti klausimą: „Kiek Jums metų?“. A.Rupšys prisimena atvejį, kai kartą Danijoje, geležinkelio stotyje prie kiosko, susitarė susitikti su keliais danais. Atėjęs į sutartą vietą A.Rupšys pamatė mindžiukuojančius kelis žmones, tačiau nė vienas nesiryžo prieiti. Kai išsitraukę telefonus vyrai pradėjo skambinti vieni kitiems, laukę vyrai nustebo: „Čia tu? Toks jaunas, o jau įmonės vadovas? Mes nesitikėjome!“.
„Aš manau, kad vakariečiai mums tam tikra prasme pavydi. Įsivaizduokite tą vakarietį, kuris būdamas 55 metų dirba pardavimo vadybininku ir galvoja, kad sulaukęs 65 metų taps pardavimo vadovu, o čia atvažiuoja „pacukai“ iš Lietuvos ir atsiveža technologijas, kurias jis nusiperka, nes jos geros“, – šypsosi A.Rupšys.

Tobulėjimas svarbiau už pinigus

A.Bakas mano, kad gyvename žinių amžiuje, kur žinios svarbiau negu pinigai. Tokia pozicija besivadovaujanti jaunoji karta, pasak sociologo Vlado Gaidžio, vertina savo kvalifikaciją, gebėjimus ir žiūri į juos, kaip į tam tikrą prekę, kurią galima brangiau parduoti vienoje vietoje ar kitoje vietoje. Būtent todėl jie mobilūs, dažnai keičiantys darbus.
Tačiau „PricewaterhouseCoopers“ pernai atliktas tyrimas atskleidė, kad geriausius kartos Y atstovus, kuriems priskiriami ir dabartiniai 30-mečiai, labiausiai motyvuoja ne pinigai, o kompanijos kultūra ir galimybė tobulėti – ši karta tris kartus dažniau pasirenka mokymosi galimybes bei premijas grynaisiais. Tokie ir „Veido“ pašnekovai, turintys kelių universitetų diplomus ir nesustojantys mokytis. Pavyzdžiui, J.Pūslytė pabaigusi VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą ir gavusi magistro laipsnį, šiuo metu studijuoja ISM universitete vadovų magistrantūroje, o praėjusį pusmetį gavo asmeninio efektyvumo trenerės („koučerio“) licenciją, kad galėtų vadovauti pagal naujausius metodus.
„Tarp ankstesnių trisdešimtmečių vyravo nuostata, kad labai svarbu jaunystėje įsisavinti žinias ir kuo jos tave stipriau iššauna į gyvenimą, tuo stipriau lėksi. Dauguma dabartinių trisdešimtmečių supranta, kad viskas keičiasi ir nepakanka vieno šūvio – reikia mokytis, tobulėti, keistis visą gyvenimą. Tos profesijos, kurių išmokai, gali išnykti“, – pabrėžia V.Gaidys.
Kita vertus, vienu aspektu šiandieniniai trisdešimtmečiai nusileidžia dabartiniams 40-50-mečiams – jie mažiau verslūs negu jų pirmtakai, kurie iškovojus Nepriklausomybę drąsiai šoko į įvairių verslų traukinį. „Dabartinių 40-mečių karta, manau, versliškumo turėjo daugiau nei ši jaunuolių karta, kuriems įdomi saugi ir gera karjera didelėje tarptautinėje kompanijoje, o ne verslo kūrimas“, – mano K.Vaivadaitė.
Tą pastebi ir verslo konsultacijų įmonės “Civitta” partneris 30 metų Rokas Šalaševičius, įgijęs tarptautinės ekonomikos magistro laipsnį Stanfordo universitete Silicio slėnyje JAV, kur užsikrėtė verslumo dvasia, inovacijų kultūra.
„Žmogus, ypač talentingas ir gabus, Lietuvoje bijo pradėti savo verslą, nes reikės palikti darbą, kurį laiką gyventi iš santaupų, galbūt prastesniame bute, važinėti troleibusu ir bus truputį gėda, nes gal kiti mažiau gabūs kurso draugai važinėja su mašinomis. Kitas dalykas, kad jei nori sukurti kažką didesnio, turėsi išbandyti dešimt idėjų ir gal tik viena pasiseks, o žmonės Lietuvoje neigiamai žūri į nesėkmę. Aš taip pat iš pradžių galvojau, kad turiu gerų idėjų, baigiau gerus mokslus, tad tikrai būsiu tarp tų, kuriems pasiseks, bet nieko panašaus – ne visas idėjas pavyko gerai įgyvendinti“, – neslepia R.Šalaševičius.
Jis iš konservatyvaus požiūrio išsivadavo ir verslumu apsikrėtė po studijų JAV. Belieka tikėtis, kad tokia pati bacila pagaus ir kitus į patirties Vakaruose siekiančius pasisemti šios kartos atstovus.

“Jauniausios” valstybinės įstaigos
Įstaiga    Vidutinis darbuotojų amžius (metai)
Valstybinė geležinkelio inspekcija    29,5
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas    32,2
Jaunimo reikalų departamentas    32,3
Europos teisės departamentas    32,3
Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas    32,4

Šaltinis: Valstybės tarnautojų registras

Lietuvos moterys labiau išsilavinusios ir daugiau dirba, bet, nepaisant to, vyrai uždirba daugiau ir kur kas dažniau pasiekia aukščiausią karjeros laiptelį. Šiuo metu tiek Lietuva, tiek Vakarų pasaulis ieško būdų, kaip tai pakeisti.

Tarpukariu kovojusios dėl elementarios teisės dirbti, sovietmečiu tempusios ir darbo, ir visą buities naštą, dabar moterys turi kur kas daugiau galimybių. Tačiau praėjusio šimtmečio pabaigoje matyta sparti pažanga šiame amžiuje sustojo: moterys niekaip nesugeba pramušti nematomų lubų ir įsitvirtinti vadovaujamose pozicijose lygia greta su vyrais. Nors teisiškai moters lygiateisiškumu pasirūpinta, praktiškai įsigalėję stereotipai įveikiami dar gana sunkiai.

Moterys vadovauja rečiau ir mažesnėms įmonėms

Atrodytų, objektyvių trukdžių lyčių lygybei šiandien nėra ir moterys visuomenėje ryškiai matomos, tačiau statistika atskleidžia tikrąją padėtį. 65 proc. universiteto absolventų yra moterys, tačiau vadovaujamuose postuose jų dalis menka.
Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, tik 30 proc. Lietuvos įmonių vadovų yra moterys. „Moterys daugiausia vadovauja mažesnėms įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 3 mln. Lt. Didėjant įmonės apyvartai, mažėja moterų vadovių procentinė dalis. Pavyzdžiui, mažesnėse įmonėse moterys vadovės sudaro 30 proc. visų vadovų, o didžiosiose (kurių apyvarta didesnė nei 30 mln. Lt) – 10 proc.“, – komentuoja „Creditinfo“ kredito rizikos vadovė Alina Buemann.
Viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje labai daug moterų sudaro vidurinę vadovų grandį, tačiau prasibrauti į vadovaujamas pozicijas joms gana sudėtinga.
Lietuva, vertinant šią statistiką, pasaulyje ne išimtis, o greičiau vidutiniokė. Žurnalas „Newsweek/The Daily Beast“ išanalizavo 165 šalių duomenis ir pagal moterų gyvenimo kokybę Lietuvai skyrė 62 vietą. Pirmose vietose atsidūrė Islandija, Švedija, Kanada. O pagal Pasaulio ekonomikos forumo skelbiamą lyčių atotrūkio indeksą esame 35-oje vietoje.
Štai Vokietijoje moterys užima mažiau nei 4 proc. aukščiausių pozicijų korporacijose, o JAV tarp valdybos pirmininkų moterys sudaro 16 proc.
Tokia padėtis ypač kelia nerimą Europos Sąjungos institucijoms. ES teisingumo komisarė Viviane Reding pernai paragino didžiausias Bendrijos įmones įsipareigoti, kad iki 2015 m. valdybose moterų skaičius pasieks apie 30 proc., o iki 2020 m. – apie 40 proc., tačiau per metus moterų valdyboje pagausėjo vos 1,9 proc. – iki 13,7 proc. Konstatavusi, kad judant tokiu tempu užsibrėžtų tikslų pavyks pasiekti tik po 40 metų, eurokomisarė pakvietė visuomenę viešai diskutuoti, ar šalims narėms nereikėtų įvesti moterų kvotos didžiausių įmonių valdybose. Toks siekis nėra tik užsispyrusių biurokratų noras bet kokiais būdais įgyvendinti dokumentuose priimtas gaires: audito bendrovių tyrimai atskleidė, kad įmonės, kurių valdyboje yra moterų, dirba sėkmingiau.
Moterys sunkiai prasibrauna į vadovaujamas pozicijas ne tik versle, bet ir politikoje. Dabar Lietuvoje net keturi svarbiausi valstybės postai – moterų rankose: prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės. Tačiau Seime – tik apie 19 proc. moterų, ir pagal šį rodiklį, kaip rodo organizacijos „Inter-Parliamentary Union“ duomenys, užimame 67 vietą pasaulyje. Štai Švedijoje, kur partijų statutuose numatytos lyčių kvotos, jų net 44,7 proc.
Tokia pati padėtis visur, kur pažvelgsi: moterys atrodo aktyvesnės, tačiau geriausius karjeros kąsnius nugriebia vyrai. Kad ir mokslo srityje: Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė atkreipia dėmesį, kad iš pradžių išsilavinimo siekia daugiau moterų, tačiau įgijus daktaro laipsnį dominuoti ima vyrai.
Dar vienas labai svarbus aspektas, kad už tą patį darbą moteris vis dar gauna mažesnį atlygį. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. vyrų vidutinis atlyginimas siekė 2151 Lt, o moterų – 1844 Lt. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl didžiausi indėliai bankuose dažniau priklauso vyrams. Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanavičienės, nors indėlius turinčių moterų beveik du kartus daugiau negu vyrų, bendra santaupų suma (vyrų ir moterų) litais – beveik vienoda. Vadinasi, santaupas bankuose laiko mažiau vyrų, bet tie, kurie laiko, sukaupę daugiau pinigų nei moterys.

Stereotipai pavadinami gražiomis tradicijomis

Kyla klausimas, kodėl taip yra, kodėl moterys uždirba mažiau ar rečiau užlipa karjeros laiptais. Atsakymas paprastai visada toks pat: jos anksčiau ar vėliau turi padaryti karjeros pertrauką dėl šeimos. Kai po motinystės atostogų grįžta į darbą, jos jau būna atsilikusios nuo vyrų, su kuriais buvo užėmusios vienodas startines pozicijas.
„Manau, kad 20–40 metų moterys dalį pakankamai reikšmingo laiko skiria šeimai kurti, vaikams gimdyti ir auginti, o vėliau joms sunku pasivyti vyrus. Vyrai karjeros pertraukos paprastai neturi, tad spėja geriau įsitvirtinti savo darbuose, greičiau sukaupia kompetenciją ir patirtį“, – priežastis nagrinėja 32 metų bendrovės „Naujoji Ringuva“ generalinė direktorė Jurgita Žilvinskaitė, į vadovaujamas pareigas pradėjusi lipti nuo analitikės laiptelio viename banke.
Kita svarbi priežastis, kad nors ilgainiui šeimos, bent jaunosios kartos, po truputį modernėja, vaikų priežiūra ir buities našta vis dar priskiriama moterims ir nėra lygiavertiškai padalyta šeimoje. Natūralu, kad moterims neretai susidoroti tiesiog per sunku, tad dėmesio darbui ir karjerai tenka mažiau.
Įdomių paradoksų atskleidžia laiko panaudojimo tyrimai, liudijantys, kad moterys buities darbams per dieną skiria dviem valandomis daugiau nei vyrai. Pasak M.Jankauskaitės, kol vyrai ir moterys viengungiai, jų laikas, skiriamas pomėgiams, buičiai ir darbui, – beveik vienodas. Tačiau pradėjus gyventi šeimoje ir susilaukus vaikų, vaizdas kardinaliai pasikeičia moterų nenaudai. Vyrų viengungių ir gyvenančių šeimoje gyvenimo būdas praktiškai toks pat, o moteriai buities darbų našta išauga net kelis kartus, tad natūralu, kad sumažėja laiko darbui ir laisvalaikiui.
Vaikų turinčių moterų galimybes siekti karjeros apriboja ir per menkai išplėtota infrastruktūra. „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje tik 10 proc. jaunesnių nei trejų metų vaikų lanko valstybinius darželius ir vos 15 proc. naudojasi kitais priežiūros būdais. Tai vienas mažiausių rodiklių ES, kur vidutiniškai 27 proc. tokio amžiaus vaikų lanko darželius, o Danijoje – net 73 proc.
Be minėtų veiksnių, karjeros siekiančioms moterims taip pat tenka kovoti ir su įvairiais visuomenėje susiformavusiais stereotipais, kad vyrai geresni vadovai ar labiau linkę prisiimti atsakomybę. M.Dargužaitė atkreipia dėmesį ir į auklėjimo pasekmes – pačių moterų įsisenėjusias nuostatas, kad jos geresnės vaikų ugdytojos nei vyrai. „Iš tiesų nėra lengva įveikti įsisenėjusius stereotipus. O dažnas tuos stereotipus mėgsta pavadinti tradicijomis – dar ir gražiomis tradicijomis“, – visuomenės pasipriešinimą permainoms atskleidžia moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė.
Visi šie stereotipai lemia, kad neretai pačios moterys apsisprendžia karjeros nesiekti arba nedrįsta pretenduoti į vadovaujamas pozicijas, mažiau pasitikėdamos savimi. „Kartais moterims, kurios yra geros specialistės, trūksta pasitikėjimo savimi, jos linkusios save nuvertini, nori, bet ne visą laiką išdrįsta prisiimti atsakomybę dėl vienų ar kitų darbų. O vyrai paprastai save vertina geriau nei moterys, jie taip pat ir agresyvesni“, – atkreipia dėmesį J.Žilvinskaitė.
Tai pastebi ir gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė, Lietuvos mokslo premijos laureatė, Vilniaus universiteto profesorė, viena iš keturių tikrųjų Lietuvos mokslo akademijos narių moterų Rūta Dubakienė, savo prasibrovimą į sritį, ilgai laikytą vyrų reikalu, vadinanti normaliu procesu. Jau pirmoje klasėje nusprendusi tapti mokslininke, R.Dubakienė atkakliai dirbo siekdama aukščiausio lygio mokslininko įvertinimo – narystės Mokslų akademijoje. Dukrą užauginusi gydytoja mokslinei veiklai aukojo visas atostogas ir laisvalaikį. „Jei turi svajonę, ją realizuoji, ir nieko nėra neįmanomo. Nebūtinai visos moterys nori užsiimti mokslu, gal joms užtenka šeimos. Atrodo, kad mūsų akademinėje visuomenėje mažai moterų, bet tos, kurios nori, ją pasiekia“, – įsitikinusi mokslininkė.
Su stereotipais gana dažnai tenka susidurti ir karjerą Lietuvoje jau padariusioms moterims. Atsarginėmis dalimis bei gyvulininkystės įranga prekiaujančios bendrovės „Konekesko Lietuva“ generalinė direktorė Lina Morkūnaitė, vadovaujanti 67 darbuotojų kolektyvui ir įmonei, kurios apyvarta 2011 m. siekė 144 mln. Lt, neslepia dažnai išgirstanti replikų, kad labai keista matyti moterį versle, o ypač – technikos pardavimo.

Po tarptautinės karjeros – konkurencija su žemesnės kvalifikacijos vyrais

„Veido“ pašnekovės sutaria: moterys vadovės turi būti stiprios ir užsitarnauti didesnį pasitikėjimą, kad jų lauktų sugrįžtant po motinystės atostogų ar leistų dirbti namie. Visa tai byloja, kad moterims pastangų reikia įdėti gerokai daugiau. Tą savo pavyzdžiu patvirtina ir „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė M.Dargužaitė: „Tiek studijuodama matematiką, tiek finansų inžineriją ar vėliau dirbdama finansų srityje buvau toje aplinkoje, kurioje dominavo vyrai. Norint įrodyti, kad esu lygiavertė savo žiniomis ir gebėjimais, prireikė daugiau pastangų.“
Po ketverių penkerių metų darbo JAV investiciniame banke „Goldman Sachs“ M.Dargužaitė buvo paskirta į atsakingas viceprezidento pareigas, tačiau grįžusi į Lietuvą moteris stebėjosi turinti iš naujo, nepaisant ilgos darbo patirties, įrodinėti, kad gali padaryti daugiau nei kai kurie vyrai, kurių kvalifikacija daug mažesnė.
O „Konekesko Lietuva“ generalinė direktorė L.Morkūnaitė mano, kad jai sparčiai lipti karjeros laiptais padėjo tai, kad ji įsidarbino skandinaviško kapitalo įmonėje, kurioje vyravo teisingas požiūris į jaunimą ir moteris. Su tuo sutinka ir J.Žilvinskaitė, pastebėdama, kad Lietuvoje kapitalas – vyrų rankose, o jie pačiuose atsakingiausiuose postuose dažnai labiau linkę matyti vyrus.
Kaip ištrūkti iš šio rato? M.Jankauskaitės vertinimu, kad būtų įveiktas lyčių atotrūkis, reikia pagalvoti, kaip keisti šiandieninę vyriškumo sampratą, kad slaugyti sergantį vaiką ar pasiimti tėvystės atostogų yra nevyriška. „Kol ši nuostata nepasikeis, didelio proveržio neturėsime“, – konstatuoja ekspertė.
Tokie stereotipai ne tik apriboja moters karjeros galimybes, bet ir retina vyrų gretas. M.Jankauskaitės nuomone, būtent dėl to, kad nesugeba įsikomponuoti į stereotipinį paveikslą – žavaus, turtingo, stipraus, sveiko ir nerodančio emocijų, vyrai Lietuvoje gyvena 10 metų trumpiau nei moterys. „Berniukų gimsta daugiau nei mergaičių, tačiau tam tikru momentu tos demografinės kreivės susikeičia. Švedijoje jos apsikeičia tarp 60–65 metų, o Lietuvoje – 29–35 metų amžiaus tarpsnyje. Kodėl? Vyrai žūva keliuose, vienas kitą žaloja, vartoja daug daugiau alkoholio ir narkotikų, dažniau žudosi – tai įsikabinimo į vyriškumo normą kaina, nes jie neatlaiko spaudimo“, – apibendrina M.Jankauskaitė.

Modernėjančios šeimos tendencijos akivaizdžios

Vis dėlto ilgainiui Lietuvoje moterų vaidmuo daugelyje sričių didėja (ypač jei lyginsime, tarkim, su 1990 metais), vis daugiau faktų, kai įsitvirtina lygiavertė vyrų ir moterų partnerystė. Ypač tai pasakytina apie jaunesnės kartos žmones.
Štai 28 metų vilniečių Dovilės ir Daumanto Stumbrių šeimoje vyriškų ir moteriškų darbų nebėra – jie kartu rūpinasi savo 1,8 metų sūnumi Vincu, kartu gamina valgyti, kartu tvarko kambarius ir atlieka kitus darbus. Nors Vincas tris kartus per savaitę eina į darželį, o likusias dvi darbo dienas jį prižiūri Dovilė, vakare namo grįžęs Daumantas visuomet skuba į pagalbą. „Vyras lygiai tiek pat kiek aš ir sauskelnes keičia, ir maudo, ir valgydina. Kuris tuo metu būna laisvas, tas ir vaiku pasirūpina“, – pasakoja Dovilė, pastebėdama, kad jų šeima labai skiriasi nuo tėvų modelio, kai visi buities rūpesčiai krisdavo ant moters pečių.
Tokių šeimų bent jau Lietuvos didmiesčiuose daugėja, ir tai leidžia teigti, kad permainų esama. Šiuolaikinė jauna pora dažnai per pusę moka buto nuomą, o poros sąskaitą kavinėje apmokanti mergina nebekelia didžiulės nuostabos. „Prieš 20 metų sąskaitas 100 proc. apmokėdavo vyrai, o dabar sumokančios merginos nėra retenybė – tokių apie 30 proc. Dar didesnis procentas sąskaitas apmokančių moterų, kurios kviečiasi klientus verslo pietų“, – pastebi restorano „Esse“ administratorius Darius Dambrauskas.
Modernėjantį visuomenės požiūrį atskleidžia ir moterų apsisprendimas gimdyti vis vėliau, kad spėtų palypėti karjeros laiptais. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis pirmą vaiką gimdančių moterų amžius Lietuvoje 2010 m. buvo 26,6 metų, o prieš dešimtmetį – 23,9 metų. Lygių galimybių kontrolierė A.Burneikienė kaip teigiamą ženklą vertina per 12 jos darbo metų pastebėtą požiūrio kaitą: visuomenė drąsėja, ir nors anksčiau daugelis išsišokimų ar smurto atvejų prieš moteris buvo laikomi norma, šiandien tai traktuojama kaip įstatymo pažeidimas.
O bene ryškiausiai iš lėto besikeičiantį stereotipinį požiūrį liudija vyrų, einančių vaiko priežiūros atostogų, dalis. 2005 m. jie sudarė vos 1,3 proc., o 2011 m. – jau 7,6 proc. Tuo tarpu mėnesį tėvystės atostogų, kuris skiriamas tik gimus vaikui, pernai pasiėmė 12 tūkst. vyrų.
„Progresas tikrai yra. Tėvai nutraukia atsakingą, gerai apmokamą darbą ir apsisprendžia imti tėvystės atostogas, būti su savo kūdikiais, kad turėtų stipresnį ryšį ir padėtų savo žmonoms – tai iki šiol niekada neegzistavęs modelis Lietuvos šeimos istorijoje. Niekada vyras nesijautė atsakingu už vaikų priežiūrą“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė Dalia Marcinkevičienė.
Ji primena, kad tarpukariu sąlygų reikštis visuomeniniame ar politiniame gyvenime moteriai nebuvo daug. Štai iš daugiau nei 70 tarpukario istorikų mokslo daktarų devynios buvo moterys, tačiau tik vienintelė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė – pirmoji egiptologė, keletos knygų autorė, vykdžiusi ekspedicijas Egipte, – dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Kitos iškilios moterys, nors ir buvo apsigynusios disertacijas užsienyje, universitete darbo nerado. Akademiniame gyvenime matyta situacija atsispindėjo ir kitose srityse – 1932 metais Kauno darbo biržoje registruota 3 tūkst. moterų bedarbių ir 611 vyrų.
Tuo tarpu sovietmečiu pradėta moteris raginti dalyvauti visuomeniniame gyvenime, buvo įvestos kvotos ir įkurtos moterų tarybos, tačiau tarpukario patriarchaliniai vaidmenys išliko tiek šeimoje, tiek visuomenėje – 1986 m. sovietinėje nomenklatūroje buvo tik 6 proc. moterų, o visą buitį sovietinė moteris taip pat tempė ant savo pečių.
Tačiau, panašu, kad tai jau tolima praeitis. Įvykusios permainos mūsų visuomenę padarė sveikesnę ir civilizuotesnę.

Savivaldos įstatymo nuostata dėl seniūnaičių institucijos steigimo gali įeiti į istoriją kaip labiausiai ignoruojama.

Nors dar 2008 m. rudenį Seimas balsavo, kad savivaldai stiprinti seniūnijas būtina skaidyti į seniūnaitijas, o patys gyventojai iš saviškių turi išsirinkti visuomeniniais pagrindais dirbantį seniūnaitį, Kaune tokių dar nėra buvę, Vilniuje tik šiemet iš 156 išrinkti 79, kiti renkami kaip tik dabar, o kai kuriose savivaldybėse jie jau baigia savo dvejų metų kadenciją.
Keli Seimo nariai siūlė naikinti vangiai besikuriančią instituciją, bet pritarimo nesulaukė. Tačiau po pateikimo pritarta įstatymo pataisoms, kad savivaldybės pačios spręstų, reikia joms seniūnaitijų ar ne. Bent jau kol kas iš viršaus nuleista prievartinė bendruomenių stiprinimo forma naudos davė nedaug. Ten, kur buvo aktyvūs gyvenamosios vietos bendruomenės atstovai, ten jie, tik su nauju seniūnaitijų pavadinimu, veikia ir toliau, o kur bendruomenė pasyvi, įstatymas nieko nepakeitė.
Kaune, pasak šio miesto mero patarėjo Tomo Grigalevičiaus, seniūnaičių lig šiol nėra – tėra politinis sprendimas juos rinkti. Šiaulių miesto ir rajono, Panevėžio rajono savivaldybės pakluso įstatymui tik po to, kai Vyriausybės atstovai šiuose regionuose  dėl nevykdomo įstatymo savivaldybes apskundė teismui. Vienas iš įstatymo pataisų, siūlančių seniūnaičių instituciją naikinti ar bent daryti neprievartinę, autorių Seimo narys Mantas Varaška pasakoja visai kuriozinius atvejus: „Alytuje seniūnijų nėra, tačiau privalu turėti seniūnaičius, nors jie – seniūnijų patariamoji institucija. Vienas Kazlų Rūdos seniūnaitis prieš metus išvyko dirbti į Norvegiją, tačiau niekas savivaldybėje jo lig šiol nepasigedo, nes tai – butaforinė institucija.”
Karoliniškių, kur yra devynios seniūnaitijos, seniūnės Violetos Gedminaitės nuomonė kitokia – seniūnaičių institucija gali būti tikrai naudinga ir gyventojams, ir seniūnijoms, nors gali būti ir atvirkščias rezultatas, jei seniūnaičiais taptų destruktyvūs asmenys. Seniūnaičių sueigos naudingos ir tuo, kad galės įkurti bendruomenines asocijuotas organizacijas, kurios spręs, kurios problemos vietos bendruomenei svarbiausios ir neleis, kaip dabar, grupelei asmenų tik jiems svarbių reikalų sprendimą iškelti aukščiau svarbiausių visai bendruomenei.
Vis dėlto šiandien seniūnaičių institucija – su daug klaustukų. „Veido“ pašnekovai siūlo įstatyme tikslinti jų kompetenciją, abejonių kelia ir rinkimo tvarka: dabar užtenka surinkti vos 50 kaimynų parašų – ir tu jau seniūnaitis.

Būsimoji Kembridžo universiteto pirmakursė Emilija Emma šią vasarą iš Taivane vykusios tarptautinės biologijos olimpiados grįžo su bronzos medaliu. Pernai Pietų Korėjoje ji taip pat iškovojo bronzinį apdovanojimą.

Dvejus metus iš eilės tarptautinėse biologijos olimpiadose aukštus įvertinimus pelniusi Emilija šiuo mokslu susidomėjo vos prieš trejus metus. Miesto biologijos olimpiadoje pirmą kartą ji dalyvavo būdama dešimtokė ir vien todėl, kad nė vienas merginos bendraklasis iš Kauno technologijos universiteto gimnazijos nepanoro jai ruoštis. Tad mokytoja kaip mėgstančiai visus dalykus pasiūlė dalyvauti Emilijai. Taip visai atsitiktinai pradėjusi nuodugniau domėtis biologija ji ir ateitį susiejo su šiuo mokslu – Kembridžo universitete Emilija studijuos natūraliuosius biologijos mokslus.
Tiesa, užsidaryti vien tik laboratorijoje būsimoji vieno geriausiai pasaulyje vertinamo universiteto pirmakursė neketina. Ji norėtų prisidėti prie vėžio tyrimų, tačiau labiausiai svajoja dirbti mokslo populiarinimo srityje.
Į tarptautines olimpiadas Emiliją lydėjęs Nacionalinės moksleivių akademijos direktoriaus pavaduotojas, biochemikas Paulius Lukas Tamošiūnas neabejoja, kad gabiai merginai pavyks tapti puikia mokslininke, nes ji ne tik smalsi, kruopšti, bet ir be galo komunikabili. “Tai pats judriausias biologas, kokį esu sutikęs. Ji labai dinamiška ir energija trykšta visose srityse. Jai vienodai didelį džiaugsmą teikia ir bendravimas, ir mokymasis. Nors judrus išsiblaškymas kartais pakišdavo koją, tačiau Emilija paskaitų visada klausydavosi su ugnele akyse. Be galo įdomu dirbti su tokiais žmonėmis”, – netipiška moksliuke Emiliją vadina P.L.Tamošiūnas.
Tą patvirtina ir pati Emilija: “Negaliu nusėdėti vienoje vietoje. Dažnai man būna sunku susikaupti, kai mokausi, nes mintyse – šokiai arba žirgai.”
Emilijos mama prisimena, kad paskutinę dieną prieš vieną iš valstybinių brandos egzaminų, KTU gimnazijos mokinė praleido mokydamasi ispanų kalbos, nes jai tiesiog tuo metu atėjo įkvėpimas šiai užsienio kalbai. Nepaisant to, visus egzaminus ji išlaikė puikiai – iš anglų kalbos ir chemijos gavo po šimtuką, o biologijos, matematikos, lietuvių kalbos žinios buvo įvertintos 96 balais.

Pomėgis knygoms, žirgams ir lindyhopui

Emilija sako, kad jai visi dalykai visada vienodai gerai sekėsi, nors daugiau laiko praleisdavo ne prie vadovėlių, o skaitydama grožinės literatūros, istorines, mokslinės fantastikos knygas. “Kiek save prisimenu, visada esu su knyga. Skaitymas man – maloniausias laisvalaikio leidimas, nes tai pats geriausias būdas tobulėti ir lavintis, į save ir pasaulį išmoksti pažiūrėti kito žmogaus akimis, didėja tolerancija. Vaikystėje dažniausiai rinkdavausi klasikinius veikalus, nes jie patikrini laiko ir žmonių, protingesnių už mane. Šiuo metu mėgstamiausias mano autorius Williamas Somersetas Maughamas”, – atskleidžia Emilija.
Jos mama pasakoja, kad ketverių sulaukusi Emilija jau pati skaitydavo knygutes, o būdama pradinukė “Hario Poterio” pirmąją dalį įveikė ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. “Buvau jauna mama, todėl nesureikšminau, kad Emilija vos dvejų metukų ne tik puikiai kalbėjo, bet jau pažino ir visas raides. Maniau, kad tai normalu, nes neturėjau su kuo palyginti. Nestebino ir tai, kad pradinėse klasėse duktė gaudavo tik geriausius įvertinimus”, – prisimena Vesta Emma.
Tėvai tik gerokai vėliau suprato, kad jų dukra gabumais gerokai lenkia bendraamžius, todėl ir nesuskubo jos ypatingai lavinti. Tačiau ir be specialaus užvedimo ant kelio atsiskleidė Emilijos talentai. Ji savarankiškai išmoko skambinti pianinu ir visus kūrinius atkartoja iš klausos. Užteko kelių dailės pamokų, kad pradėtų laisvalaikiu piešti tušu ir pieštuku. Be to, ji dar lankė teniso treniruotes ir beveik penkerius metus jodinėjo. “Žirgai – mano aistra nuo pat vaikystės. Būdama su žirgu jaučiuosi lyg bendraučiau su jautriu padaru, užplūsta labai stiprūs dvasiniai jausmai. Šie gyvuliai dideli, greiti, mane gali partrenkti vienu spyriu, tačiau ir labai švelnūs. Puikus jausmas, kai jodama supranti, kad gali valdyti tokį žirgą”, – apie pomėgį jodinėti pasakoja Emilija.
Beje, ji jau buvo pasiekusi tokį lygį, kad galėjo pradėti dalyvauti varžybose ir pasukti į profesionalų sportą, tačiau supratusi, kad ten labai daug konkurencijos, intrigų, o ir nemažų investicijų reikia, pasiliko šį užsiėmimą kaip pomėgį. Be to, įstojus į KTU gimnaziją likdavo vis mažiau laiko šiam malonumui, tačiau apsiriboti tik mokslu ir knygomis judri mergina negalėjo. Tad prieš ketverius metus pradėjo šokti lindyhopą. Kasmet ji važiuoja į Švedijoje vykstantį šio šokio mėgėjų festivalį ir toliau tobulina žingsnelius. Ji pati taip pat vedė pamokas Kaune, buvo suorganizavusi kelis lindyhopo renginius.

Noras būti pirmai – motyvacija susikaupti

Nors Emilija turi labai daug pomėgių ir visiems randa laiko, tačiau nė vienas iš jų neišstūmė noro mokytis. Ir ne tik biologijos, kurią mergina vadina gyvenimo būdu. Jos nuomone, logiškai susidėliojo, kad pasuko į šią sritį, nes nuo mažens domėjosi gyvūnais, jai visada buvo įdomu išsiaiškinti, kaip egzistuoja ir veikia natūralūs organizmai. Vis dėlto Emilija prisipažįsta, kad jeigu ne biologijos mokytoja, pasiūliusi sudalyvauti miesto olimpiadoje, kažin ar pati būtų pasirinkusi būtent šį mokslą.
Galbūt gabi mergina būtų nusprendusi studijuoti kalbas, nes tai dar viena jos aistra. Kalbėti ji pradėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, nes Emilijos tėtis yra rusas, nuo antros klasės mokosi anglų kalbos, vėliau kaip antrą užsienio kalbą mokykloje pasirinko vokiečių. Tačiau vien tik pamokomis gimnazijoje neapsiribojo. “Kai susiradau vokiečių draugų, atsirado motyvacija gilinti žinias, todėl prisipirkau knygų ir pradėjau savarankiškai studijuoti. O prieš porą mėnesių pradėjau mokytis dar ir ispanų kalbos. Suprantu, kad tai laiko gaišimas, nes niekada nekalbėsiu taip, kaip užsieniečiai, kurių ta kalba gimtoji, tačiau man įdomu ir labai patinka mokytis naujų kalbų”, – sako Emilija. Ispanų kalbą ji pasirinko, nes merginą sudomino šios šalies kultūra, todėl ateityje planuoja pakeliauti po Ispaniją, o tam jau ruošiasi iš anksto.
V.Emma prisimena, kad Emilijai niekada neužtekdavo to, ką išgirsdavo per pamokas. Nors ji puikiai kalbėjo rusiškai, tačiau norėjo taip pat gerai ir rašyti šia kalba, todėl būdama šeštokė pati paprašė mokytojos papildomų pamokų.
“KTU gimnazijoje sąlygos mokytis buvo idealios. Niekas nevertė, bet papildomos medžiagos gaudavom, kiek norėdavom, biblioteka – visada atvira. Man labai patiko, kad mokytojams pavykdavo sudominti dėstomu dalyku, nors svarbiausia vis tiek paties mokinio noras gauti kuo daugiau žinių”, – mano kaunietė.
Beje, Emilija pati nusprendė, kad stos į šią gimnaziją, pati išsirinko ir universitetą. “Nuo pat mažens ji buvo labai savarankiška, mes visai nesikišome į tai, kuo ji užsiima. Tik stebėjom ir leidom pačiai rinktis”, – pasakoja jaunosios biologės mama.
“Žinau, kad turiu gerą galvą, greitai viską įsimenu. Tik charakteris nelabai tinkamas mokslams, nes nenusėdžiu vietoj. Tačiau išsikeliu tikslus ir jų kryptingai siekiu. Prieš olimpiadas motyvacija susikaupti ir ilgiau pasimokyti būdavo didelis noras laimėti pirmąsias vietas”, – teigia Emilija. O valstybiniams brandos egzaminams ji intensyviai rengėsi, nes į Kembridžo universitetą galėjo įstoti tik gavusi ne mažiau kaip 95 balus. Nors į kitus penkis užsienio universitetus, į kuriuos Emilija nusiuntė prašymus, buvo priimta dar net nelaikiusi valstybinių egzaminų, tačiau ji prisipažįsta, kad yra ambicinga, nenuvertina savęs, todėl nusprendė įstoti į vieną geriausių pasaulio universitetų.
“Emilijos perspektyvos – puikios. Ji turi platų požiūrį, mato bendrą visumą. O tai labai svarbu biologui. Be to, jos labai stipri vidinė motyvacija būti geriausiai, tačiau į nesėkmes reaguoja sveikai, kaip į galimybę tobulėti”, – apibendrina P.L.Tamošiūnas, padėjęs Emilijai ruoštis olimpiadoms.

Kadaise aukštus postus valstybės tarnyboje užėmę asmenys dabar turi tenkintis kur kas žemesnio rango pareigomis arba iš viso yra priversti ieškoti vietos po paprastų žmonių saule.

Peržvelgiant prezidentei Daliai Grybauskaitei neįtikusius aukštus pareigūnus, pirmiausia prisimenamas buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Povilas Malakauskas. Jo karjera smuktelėjo žemyn, bet visai į gatvę vyras nepasuko – jau daugiau nei metus jis yra vyriausiasis generalinio policijos komisaro patarėjas.

Bedarbiu neliko ir vasario viduryje iš policijos generalinio komisaro posto atsistatydinęs Vizgirdas Telyčėnas – nuo praėjusios savaitės jis vadovauja elektros energijos perdavimo įmonės “Litgrid” Vidaus audito departamentui. O štai prieš jį policijai vadovavęs Vytautas Grigaravičius darbuojasi privačiai – jis grįžo į gimtąjį Alytų ir pradėjo vadovauti UAB “AS Double Invest”, kuri verčiasi konsultacine veikla, susijusia su asmens, šeimos, turto, verslo sauga.

Nuo teisėsaugos nenutolo ir prezidentės prieš metus priverstas atsistatydinti generalinis prokuroras Algimantas Valantinas – neseniai jis tapo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėju.

Jo pavaduotojas, kurio įgaliojimų prezidentė paprasčiausiai nepratęsė, Gintaras Jasaitis nebuvo išdidus ir liko dirbti eiliniu prokuroru Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente. Buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka po pasitraukimo iš šio posto įsidarbino advokato padėjėju.

Iš viešojo gyvenimo kol kas yra visai dingęs pernai gegužę atsistatydinęs FNTT vadovas Romualdas Boreika – generolo laipsnį turintis 56-erių metų pareigūnas tada sakė išeinąs į pensiją.

Prezidentės geru žodžiu tikrai nemini jos iš posto atšauktas ambasadorius Gruzijoje MečysLaurinkus – dabar jis dėsto universitete, taip pat reiškiasi opozicinės Krikščionių partijos veikloje.

Kur kas geriau reikalai susiklostė buvusiam užsienio reikalų ministrui Vytautui Ušackui – jis padarė svaigią tarptautinę karjerą ir dabar yra ES atstovas Afganistane ir Pakistane.

O štai paskutinė šalies vadovės nemalonės auka – ūkio ministras Dainius Kreivys nuo Lietuvos Vyriausybės nė kiek nenutolo – dabar jis yra premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas.

Iki 2013 metų Lietuvoje bus parengta beveik 2000 karjeros konsultantų, kurie padės vyresniųjų klasių mokiniams suvokti savo gebėjimus, išsirinkti tinkamą profesiją ir vėliau sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje.

Tam pradėtas vykdyti projektas „Ugdymo karjerai paslaugų ir stebėsenos modelių sukūrimas ir plėtra bendrajame lavinime ir profesiniame mokyme“. Jame dalyvaus švietimo pagalbos specialistai – mokytojai, mokyklų psichologai, socialiniai pedagogai, dirbantys arba tik pradėsiantys dirbti 700 bendrojo lavinimo mokyklų profesinio informavimo taškuose, kurie taps karjeros ugdymo centrais. Nauji karjeros centrai taip pat bus kuriami ir profesinio mokymo įstaigose bei savivaldybėse.

Konsultantai teiks informaciją apie karjeros galimybes Lietuvoje ir užsienyje, patars, kaip pasirinkti profesiją, mokys pažinti save, padės siekti užsibrėžto tikslo, o neapsisprendusiems – surasti savo karjeros kelią. Teikiamomis konsultacijomis galės pasinaudoti daugiau nei 88 tūkst. Lietuvos mokinių.

Projektui įgyvendinti skirta daugiau nei 55 mln. litų, iš kurių beveik 47 mln. litų – iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.