Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, į šiandien rengiamą tradicinį savo gimtadienio koncertą pakvietė Lietuvą pasaulyje garsinančius solistus Justiną Gringytę ir Kostą Smoriginą. Pastarasis gimtajame mieste – dažnas svečias, o štai pernai Londone teikiamuose Tarptautiniuose operos apdovanojimuose geriausia jaunąja soliste pripažinta J.Gringytė Lietuvoje pasirodo rečiau.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Aštuonerius savo gyvenimo me­­tus J.Gringytė praleido Ang­lijoje, kur iš pradžių studijavo Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže, vėliau Lon­do­ne stažavo Nacionalinės operos studijoje bei „Covent Garden“ teatro jaunųjų artistų programoje. Po koncerto Bakingamo rūmuose mer­­ginai ranką spaudė pati Di­džiosios Bri­tanijos karalienė, ji buvo pa­kvies­ta dainuoti garsiojo tenoro Pla­­­cido Domingo jubiliejiniame kon­­­certe Londone.

Vis dėlto pastaraisiais metais so­listė pas Vilniuje gyvenančią mamą dažniausiai sugrįžta jau iš Maskvos, kur rengiasi vestuvėms su savo su­žadėtiniu rusų smuikininku Mi­chai­lu Simonianu. Asmeninio gyvenimo pokyčiai atsispindi ir J.Gringytės kon­certiniuose planuose, kuriuose vis daugiau dėmesio skiriama būsimiems lietuvės pasirodymams Mask­­­­vos Didžiajame teatre.

– Orkestro gimtadienio koncertą ža­date pradėti Karmen arijomis, o po­ra savaičių vėliau Naciona­li­nia­me operos ir baleto teatre žiūrovai tu­­rės progą išgirsti visą Gringytės Kar­­men. Kokia ji bus: gudri, pa­viršutiniška, naudos siekianti vi­lio­kė ar galiausiai meilės pamoką iš­mokusi pavydo auka? Ko­kiuose teatruose jau teko šį vaid­­­menį atlikti?

– Sceninių pastatymų charakterius diktuoja re­žisierius. Nacionaliniame operos ir baleto teatre mano repeticijos dar neprasidėjo, to­dėl ko­kia bus Karmen Vilniuje, pasakyti kol kas ne­galiu. O koncertuose, kuriuose dainuoju atskiras arijas, mano Karmen kiekvieną die­ną gali būti vis kitokia. Didžiojoje Bri­tanijoje esu dainavusi jau 32-iejuose „Kar­men“ spektak­liuose.

– Kada pirmą kartą išvydote operos spektaklį teatre? Žinau, kad alytiškė muzikos pedagogė Al­dona Vilkelienė netgi operos žinyną yra pa­rašiusi, tačiau kaip jums atrodo, ar daug jūsų vaikystės miesto gyventojų yra gyvai stebėję operos spektaklius?

– Mokiausi nuostabioje Alytaus Dainavos vi­durinėje mokykloje ir, pamenu, kartą esame su visa klase važiavę į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Tai ir buvo mano pirmasis matytas spektaklis. Šiaip jau alytiškiai neturi galimybių savo mieste klausytis operų. Tačiau čia veikė stipri muzikos mokykla, kurioje gavau puikų to­lesnėms studijoms reikalingą išsilavinimą.

– Iš kurių savo konkurenčių mecosopranų dažniausiai mokotės? Ar, rengdama naują partiją, klausotės kitų solisčių įrašų, ar, at­virkščiai, vengiate to, bijodama nejučiomis šį tą „pasiskolinti“?

– Gerbiu savo kolegas ir manau, kad neturėtume vienas į kitą žvelgti kaip konkurentai. O par­tijų mokausi iš kompozitorių kurtų partitūrų, nors klasikinę muziką mėgstu ir pati jos daž­nai klausausi. Mecosoprano repertuaras la­biau ribotas nei soprano, taigi visos a­rijos, kurias tenka dainuoti, man la­bai gražios.

– Ar anksti vakariniam operos spek­­­takliui pradeda ruoštis Grin­gy­tė? Pasiruošimas prasideda nuo gri­­­­mo, suknelių ar pirmiausia vis dėl­­­to stengiatės atverti balsą? Ar, kaip dauguma kolegų, tą dieną kuo daugiau tylite, visus malonius ir ne­malonius pokalbius atidėdama kitai dienai, ar kaip tik ieškote emocinio kabliuko, kuris suteiktų vaidmeniui „aukštesnės temperatūros“?

– Dainininko gyvenimas panašus į atleto tuo, kad turime palaikyti puikią fizinę ir emocinę formą. Ir visai nesvarbu, ar tą vakarą turiu spektak­lį, ar ne. Paprastai teatras kviečia dainininką dvi valandos prieš spektaklį. Pasiruošimą pradedu par­­­­tijos pasikartojimu, tada ateina eilė makiažui, po to aprengėjos pa­deda tinkamai apsirengti scenos kos­tiumą, ir tik tuomet, kiek lieka laiko, prasidainuoju.

– Prisiminkime posakį „menas reikalauja aukų“. Ką jūs savo gyvenime aukojate dėl galimybės būti sce­noje?

– Nematau savo mylimų žmonių taip dažnai, kaip norėčiau.

– Kokių naujų karjeros žingsnių jums žada 2016-ieji? Kuriuose teatruose, kokius vaidmenis atliekančią šįmet jus galima bus išgirsti?

– Pirmasis mano metų spektaklis ir bus „Kar­men“ Vilniuje vasario 12 dieną. Po to kar­tu su tuomet jau sutuoktiniu smuikininku M.Simo­nianu pristatysime „Kar­men“ Mask­voje ir Sankt Peterburge. Vė­liau ma­nęs lau­kia Ser­gejaus Rachmaninovo muzikos rečitalis Bel­gijoje, o vasarą pirmąkart dainuosiu Mar­garitą Hec­toro Berliozo operoje „Fausto pa­smer­ki­mas“ Maskvos Didžiajame teat­re. Čia rudenį ir žiemą taip pat lauks nauji „Karmen“ spektakliai. Dar  ketinu debiutuoti Italijoje.

– Vasaros pradžioje minėsite savo pačios mažą jubiliejų. Ar jau žinote, kur ir kaip praleisite tą dieną?

– Savo trisdešimtąjį gimtadienį aš švęsiu Niu­jorke!

Lapkritį vakarais tamsu, dienomis niūru… Gatves apšvies elektros lemputės, o kas praskaidrins Jūsų sielą?

Teatras, teatras ir dar kartą teatras! O tiksliau – ugningoji „Karmen“. Lapkričio 22 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodoma ši nesenstanti Georges’o Bizet muzikinė drama apie fatališką laisvos čigonės ir beviltiškai ją įsimylėjusio kareivio ryšį. Karmen įkūnys vienas pajėgiausių Lietuvos mecosopranų Jovita Vaškevičiūtė.

Paklausta, kas jai pačiai yra scenoje įkūnijama Karmen, Jovita Vaškevičiūtė nė nesusimąsčiusi atsako: „Karmen – tai laisvė!“ Pasak solistės, tai moteris, kuri „su savo vidiniais įsitikinimais, vidiniu pasauliu atvirai meta iššūkį aplinkai. Ji nesitaiko prie aplinkinių nuomonės“. „Net mokausi iš Karmen gebėjimo būti savimi bet kurioje situacijoje, juk ji ir mirties akivaizdoje išlaiko asmenybės stuburą.“

Ugningosios Karmen vaidmenį Jovita dainuoja jau keletą metų, solistė puikiai prisimena savo debiutą 2010 m. spalio 6 d., švenčiant legendinės lietuviškosios scenos Karmen – Irenos Jasiūnaitės – jubiliejų. Tąkart vaidmenį reikėjo jaukintis tiek aktoriniu, tiek dainavimo požiūriu: „Buvau daugiau pripratusi prie „didelio balso“ reikalaujančių vaidmenų – Amneris, Ulrikos, Domingos (operoje „Meilė ir kiti demonai“), o atliekant Karmen kitaip formuojamas vokalas, savų subtilybių suteikia prancūziškas tekstas.“
Tačiau anuomet pavyko labai greitai įeiti į vėžes, o šiandien J. Vaškevičiūtė jaučiasi užtikrinai – „kaip ir kiekvienas profesionalas“.

„Dabar vaidmenį jaučiu puikiai, esu susigyvusi su juo, scenoje tiesiog esu Karmen! Yra tokių momentų, kai Chosė Karmen stumdo, kelia prieš ją ranką – tomis akimirkomis manyje iš tiesų užsidega didelė neapykanta šiam vyrui. Bet gal režisierius to ir norėjo?“
Istoriją apie fatališką laisvos čigonės ir beviltiškai ją įsimylėjusio kareivio ryšį LNOBT scenoje režisavo prancūzas Arnaud Bernard. Jis suteikė G. Bizet operoje pasakojamai istorijai pokario laikų paprastumo, bet tuo pačiu tarsi apnuogino kunkuliuojačias pagrindinių veikėjų aistras.

Chosė dainuos tenoras Kristian Benedikt. Pasak Jovitos Vaškevičiūtės, ji labai gerbia abu Chosė atlikėjus, su kuriais teko dainuoti – Kristianą Benediktą ir Audrių Rubežių, su abiem scenoje pavyksta sukurti puikų aktorinį duetą, tačiau Benediktas, pasak J. Vaškevičiūtės, vis dėlto yra minkštesnis, švelnesnis Chosė.
Taip pat dainuos Liudas Norvaišas (Toreadoras), Sandra Janušaitė – jos Mikaela priklauso solistės geriausiems vaidmenims. Puikų kontrabandininkų ir Karmen draugių ansamblį kuria Arūnas Malikėnas, Rafailas Karpis, Regina Šilinskaitė ir Julija Stupnianek, matysime ir Egidijų Dauskurdį, Ramūną Urbietį.

Diriguos Martynas Staškus. Beje, būtent šis dirigentas atvedė J. Vaškevičiūtę į „Karmen“ 2010-aisiais, kai solistei teko įsilieti į jau įsibėgėjusį spektaklį. Anuomet perprasti vaidmenį padėjo ir vaizdo įrašai, darbas su pianistėmis-koncertmeisterėmis, o taip pat – su režisieriaus asistentu Gediminu Šeduikiu, kuris pats dabar stato LNOBT spektaklį ir jame dainuos Jovita.

Lygiagrečiai su „Karmen“ repeticijomis jau prasideda ir sceninės būsimosios premjeros – Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“ – repeticijos. J. Vaškevičiūtė dainuos kunigaikštį Orlovskį. Tai dar vienas iššūkis solistei, vėl reikia persiorientuoti į visai kitokį muzikinį, sceninį stilių, čia yra ir kalbamųjų dialogų. Tačiau intriguoja galimybė dirbti su savo kelią pradedančiu operos režisieriumi.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Jovitą Vaškevičiūtę taip pat galime išvysti dainuojančią Suzuki operoje „Madam Baterflai“, Olgą „Eugenijuje Onegine“, neseniai solistė debiutavo Šeimininkės vaidmeniu „Borise Godunove“.
Pavasarį J. Vaškevičiūtė kels sparnus – Rusijoje dalyvaus atliekant Giuseppe’s Verdi Requiem, o Tartu „Vaenemuine“ teatre rengs Olgos vaidmenį naujame režisieriaus Dmitrijaus Bertmano „Eugenijaus Onegino“ pastatyme.