Religija ir kariuomenė. Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje Rukloje ketverius metus tarnavęs, o prieš daugiau nei metus į atsargą išėjęs profesionalus karys Ruslanas yra katalikas, tuokėsi bažnyčioje ir reguliariai lankosi mišiose. Tačiau tarnybos kariuomenėje metu su katalikišku mokymu ir sielovada jam susidurti neteko – su čia dirbusiu kapelionu bendravo vos kelis kartus, bet emocinis tarpusavio ryšys taip ir neužsimezgė.

„Kapelionas pas mus darydavo tik tai, kas yra tiesiogiai susiję su kariuomene, – per rikiuotes perskaitydavo ištrauką iš Šventojo Rašto, pasakydavo porą žodžių, palinkėdavo sėkmės. Per ketverius tarnybos metus negirdėjau nė vieno atvejo, kad kas nors būtų kreipęsis pagalbos į kapelioną, kaip psichologą. Kariuomenėje yra psichologas, atsakingas už įvairias tokio pobūdžio problemas“, – pasakoja į atsargą išėjęs karys.

Pasak jo, religinis aspektas kario kasdienybėje beveik neegzistuoja, nes kariuomenėje yra statutas, pagal kurį kareivis privalo gyventi ir dirbti, o visi nestatutiniai gyvenimo aspektai – mažai svarbūs. Nors didžioji dalis karių yra tikintys, jiems kur kas patogiau savaitgalį apsilankyti savo parapijos bažnyčioje namuose, nei laukti apeigų kareivinėse.

Iš tiesų apklausos rodo, kad 81 proc. kariuomenėje tarnaujančių karių yra tikintys, o tarp jų beveik devyni iš dešimties nurodo esantys Romos katalikai. Tačiau, kario tikinimu, per ketverius metus niekas nedėstė ir nesupažindino su katalikišku požiūriu, kaip kariui derėtų teisingai elgtis.
„Mes laikomės Ženevos konvencijos. Kapelionas kariuomenėje neturi didesnės nei simbolinė reikšmės – ateina per šventes, palaimina. Čia žmonės tiki Dievą, bet nelabai sureikšmina to, kad reikia kreiptis į kapelioną, visi patys eina į bažnyčią“, – įsitikinęs Ruslanas.

Kapelionai sekmadieniais laiko mišias, dalyvauja visuose kariuomenės renginiuose, o kiekvieną pirmadienį per rytinę rikiuotę taria žodį ir skaito ištrauką iš Šventojo Rašto.

Kitas penkerius metus Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis karys pasakoja, kad su kapelionu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas kareivis. „Su kapelionu man asmeniškai teko kažkiek susidurti, pats mišiose kartais dalyvauju. Šiaip kapeliono durys visada yra atviros“, – sako savo vardo nenorėjęs atskleisti karys.

Pasak jo, kapelionai padeda ir su sakramentais – kariai gali kreiptis dėl krikšto ar santuokos. Be to, kapelionas yra tarsi psichologas, su kuriuo, esant poreikiui, visada gali pasikalbėti. Bet pašnekovas prisipažįsta, kad pats dėl konkrečių problemų į kapelioną nėra kreipęsis. Negalėtų jis ir atsakyti, koks yra Katalikų bažnyčios mokymas apie karą.

„Gal kažkada kažkas ir pasakojo, bet nedrįsčiau sakyti, kad žinau. Esu buvęs pas kapelioną pasitarti – norėjau išsiaiškinti, kodėl bažnyčioje atliekamos kai kurios apeigos. Tai buvo įdomu. Yra kapelionų, kurie gerai išmano kitas religijas. Manau, kad kapelionai yra reikalingi. Žinoma, tai labai priklauso nuo konkretaus kapeliono asmenybės, kaip jis sugeba prieiti prie žmogaus. Kareiviai juk yra palyginti specifinė auditorija“, – aiškina pusmetį misijoje Afganistane praleidęs karys.

Ruslanas taip pat sutinka, kad kapelionas yra reikalingas, ir pabrėžia, kad ypač tai pasakytina apie tarptautines misijas. Čia kapelionas suteikia kariams tikėjimo savo jėgomis, gali padėti sužeistajam, jis reikalingas kario žūties atveju. Svetur kapelionas vykdo ir humanitarinę misiją – dirba su regiono vaikais, keliauja po kaimus, padeda gyventojams.

Būtent tarptautinių misijų metu, Ruslano įsitikinimu, kapelionų vaidmuo yra gerokai didesnis, nes kariai daugiausiai laiko praleidžia uždaroje teritorijoje. Kapeliono buvimas šalia kartais tiesiog praskaidrina nuotaika, su juo galima pasikalbėti įvairiomis temomis. Kiekvieną sekmadienį misijoje tarnaujantiems kariams kapelionas aukoja mišias. Ši atokvėpio valandėle kariui padėdavo atgauti psichologines jėgas, leisdavo pabūti su savimi, pamąstyti.

Kapelionų šiuo metu trūksta – Lietuvos kariuomenės ordinariate iš viso dirba devyni kapelionai, tarnaujantys 16-oje kapelionatų. Jie veikia teritoriniu principu, visos Lietuvos kariuomenės karinės pajėgos – Sausumos, Oro, Jūrų, Savanorių, Specialiųjų operacijų – turi savo kapelionus. Kai kurie kapelionai turi net po kelis dalinius. Tarkim, vienas kapelionas turi dalinių ir Panevėžyje, ir Šiauliuose, ir Kaune.

Planuojama, kad rudenį kariuomenė gaus daugiau kapelionų – yra keletas kandidatų, kuriuos dar būtina parengti. Kapelionu gali būti kunigas iš Lietuvos kariuomenės ordinariato, o norintieji tapti karo kapelionais iš kitų vyskupijų turi gauti savo vyskupo sutikimą ir siuntimą, taip pat būti geros sveikatos, įvykdyti fizinio pasirengimo normatyvus ir baigti karinio pasirengimo kursus. Anksčiau kai kurie kapelionai buvo siunčiami mokytis į užsienį, bet šiuo metu stengiamasi pagreitinti jų parengimo procedūrą.

Aktualus interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas.

VEIDAS: Katalikų bažnyčios požiūriu, kas yra geras karys?

V.V.: Katalikų bažnyčia specifinės pozicijos neturi. Bažnyčia ir savo kariuomenės neturi, nebent tokia galime laikyti Vatikaną saugančią šveicarų gvardiją. O Bažnyčia rūpinasi karių, kaip visuomenės grupės, sielovada. Antrajame Vatikano susirinkime buvo priimtos tam tikros nuostatos, kad karys gali laikyti save tautų laisvės garantu, jeigu jis gina savo tėvynę, jei gina kitų prispaustųjų teises. Tai bendražmogiška pozicija, skelbianti, kad geras karys yra tas, kuris kovoja už teisingą reikalą. Egzistuoja vadinamoji teisingo karo doktrina – visada buvo giriamos pastangos, kai karys buvo nuskriaustųjų, teisingųjų pusėje.

VEIDAS: Tačiau kariai yra šiek tiek išskirtiniai, nes kariuomenėje dirba kapelionai, o juos vienija ordinariatas, prilygintas vyskupijai.

V.V.: Tai turi senas istorines tradicijas. Šiais laikais mes nieko išskirtinio nesugalvojome. Turbūt pirmieji kapelionai pasirodė dar Romos imperijoje vos įteisinus krikščionybę. Po Milano edikto jie su romėnų legionais žygiavo kartu. Kariai dvasiškai yra itin pažeidžiami – žūtys, sužeidimai, todėl jiems reikia ypatingos pagalbos, psichologinės paramos, tą ir daro kapelionai.

Kapelionų yra ir kitur – ligoninėse, universitetuose, bet kariuomenės ordinariatas yra labiau centralizuota struktūra, prilyginta vyskupijai, o kiti kapelionai to neturi. Karo kapelionai taip organizuoti todėl, kad kariai valstybės gyvenime vaidina išskirtinį vaidmenį. Tai kartais gali būti ir valstybės išlikimo klausimas – tik nuo karių priklauso, ar bus apginta valstybė. Užtai jiems ir skiriamas ypatingas dėmesys.

VEIDAS: Kokių daugiausia problemų kyla kariams? Dėl ko jie dažniausiai kreipiasi į kapelionus?

V.V.: Jei pasižiūrėtume į visų kariuomenių statutus, kapelionų vaidmuo yra labai panašus: kapelionas – įvairių lygių vadų patarėjas, padėjėjas moralės klausimais. Jam tenka ir kitokios funkcijos – patriotinio ugdymo, bendražmogiško auklėjimo. Šių dienų kariuomenėje, žinoma, kai kurios kapelionų funkcijos yra atkritusios.

Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos kariuomenėje kapelionai atliko labai svarbų šviečiamąjį vaidmenį, skaitydavo paskaitas. Į kariuomenę ateidavo kaimo vyrai, mokslų nedaug ragavę, jiems reikėjo bendražmogiškos patirties. Būtent kapelionams teko užpildyti ir išsilavinimo spragas. Šiandien į kariuomenę ateina gerokai labiau išprusę žmonės, galų gale turime internetą, kitų galimybių, tad šios kepelionų funkcijos nebereikia. Patarimas vadui, bendražmogiškas auklėjimas, tiesioginis bendravimas su kariais, diegiant krikščioniškas vertybes, apie kurias mes daug kalbame, yra pagrindinis kapeliono uždavinys šių dienų kariuomenėje.

VEIDAS: Kaip vyksta šis bendravimas?

V.V.: Net į kovinio rengimo planą įtraukiamos kapelionų paskaitos apie motyvaciją, krikščionišką lyderystę. Tačiau nebūtinai jos sudaro svarbiausią bendravimo dalį. Svarbu ir buvimas, bendravimas su kariais, kapelionas gali pasidalyti savo patirtimi, būti pavyzdžiu, kaip galima įveikti krizinę situaciją. Dabar kapelionų nėra tiek daug, kartais darbo krūvis tenka toks, kad fiziškai nespėji visko apvažiuoti, nes daliniai išsimėtę po visą šalį.

VEIDAS: Esate dalyvavęs tarptautinėje misijoje Afganistane. Su kokiais didžiausiais iššūkiais kariai susiduria ten, kuo kapelionai gali jiems padėti?

V.V.: Misijose aplinka kitokia, bendruomenė uždaresnė, mažoje erdvėje turi sutilpti daug žmonių. Kapelionų vaidmuo daugiausia yra padėti vadui išlaikyti dvasinį klimatą. Kariams per atstumą atsiranda įvairių problemėlių – kartais iš šeimos sužino kokių nors dalykų, vaikams kas nesiseka, žmogui reikia išsikalbėti. Visi turi savo darbų ir savo vargų, o kapelionas kartais būna tas žmogus, pas kurį galima ateiti pasikalbėti, pasitarti. Stengiamės kiek galėdami atlikti tą vaidmenį – stiprinti moralinį klimatą, išklausyti.

VEIDAS: Kada kareiviai kreipiasi į psichologą, o kada prašo kapeliono pagalbos?

V.V.: Nesame dubleriai – mes truputį kitaip prie žmogaus prieiname. Nesame ir konkurentai, greičiau bendradarbiai, tik šiek tiek skirtingomis priemonėmis dirbame su žmogumi. Kartais kariui norisi konfidencialumo, o psichologai ne visada gali tai suteikti, jie turi užpildyti tam tikrus dokumentus, paskui tai įrašoma į asmens bylą. Kapelionas nieko neįrašo. Apskritai darbo visi turime pakankamai.

VEIDAS: Ar supažindinate kareivius su Katalikų bažnyčios mokymu apie teisingą karą, tinkamą kario elgesį?

V.V.: Apie tai ypač kalbame prieš tarptautines misijas, aiškiname, kad kažkur vykdome misiją toli nuo  tėvynės, tačiau vis tiek ten giname savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, nes šių dienų pasaulis yra labai susijęs, ir veiksmas lygus atoveiksmiui. Kad ir būdami tame pačiame Afganistane, jei ten užtikriname saugumą, tas saugumas persiduos ir ateis iki mūsų per tūkstančius kilometrų. Ir atvirkščiai. Pasaulis šiais laikais labai susijęs. Kad ir kur būtum, galioja tie patys principai – humaniškumas, pagalba kitiems. Tai yra kario duona.

VEIDAS: Netrukus prie kariuomenės turėtų prisijungti šauktiniai kariai. Ar įžvelgiate skirtumų dirbant su jais ir profesionalais?

V.V.: Šauktiniai kariai žengs kariuomenėje pirmus žingsnius – didelės akys iš nuostabos ir panašiai, bet jie greit apsipras, o kapeliono reikalas – kad vaikinai išlaikytų dvasinę pusiausvyrą. Galbūt reikės šiek tiek daugiau pastangų, bet jie tokie pat vyrai. Didelio skirtumo nematau. Šauktiniams galbūt taikomi šiek tiek didesni apribojimai – kareivinių režimas, jie lieka uždaroje, mažesnėje erdvėje. Šiuo požiūriu tai yra tarsi nedidelis grįžimas į tarptautinių misijų aplinką.

Istorija

Lietuvos kariuomenės ordinaras, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas primena, kad pirmieji karo kapelionai Vilniaus bernardinų vienuoliai dalyvavo 1830 m. sukilime, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863-iųjų sukilimą prieš Rusiją. Dvasinę pagalbą karo kapelionai aktyviai teikė ir vykstant nepriklausomybės kovoms, tarpukario Lietuvos kariuomenėje bei pokario rezistencijos metais.

Atkūrus nepriklausomybę, 2000-aisiais buvo pasirašytos trys Lietuvos ir Vatikano sutartys, viena iš jų – dėl kariuomenes ordinariato įsteigimo. Pirmuoju Lietuvos kariuomenės ordinaru popiežius Jonas Paulius II paskyrė vyskupą Eugenijų Bartulį.

Kokiais atvejais kariniai veiksmai yra pateisinami, o kada – smerkiami? Ir koks kariuomenės elgesys vertinamas kaip moralus?

Bažnyčios istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius pabrėžia, kad Bažnyčios pozicija konkrečių valstybių ar kariuomenių atžvilgiu yra niekaip nesusijusi ir ją būtina aiškiai atskirti nuo sielovados ar patarnavimo žmonėms, patekusiems į įvairias situacijas. Kariuomenės kapelionatų atsiradimas Katalikų bažnyčioje susijęs su laikotarpiu, kai žmonės negalėjo patys tokio likimo pasirinkti – karinė tarnyba buvo privaloma. Tačiau net jei kariai yra savanoriai, Bažnyčia niekuomet nekelia klausimo, ar ši jų veikla yra pateisinama, gera; neklausia, kodėl jie eina į karą. Nepaisant to, jiems vis tiek stengiamasi patarnauti, nes karo atveju kariuomenėje žmonės susiduria su didžiausiais išbandymais, o dažnai atsiduria ir mirties akivaizdoje.

Klausimas apie karą ir jo teisėtumą bei teisingumą visada buvo aktualus – apie tai svarstė šv. Augustinas, jį sistemiškai išdėstė šv. Tomas Akvinietis, nurodęs teisingo karo kriterijus. Viduramžių Europoje buvo išplėtota ir krikščioniškoji teisingo karo doktrina, kurios pagrindą šiandien galima atrasti Katalikų bažnyčios katekizme.

Jame teigiama, jog kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo stengtis, kad būtų išvengta karų, tačiau nurodoma: „Kol išlieka karo pavojus ir nėra kompetentingos, atitinkamą galią turinčios tarptautinės valdžios, tol valstybių valdžioms negalima paneigti būtinosios ginties teisės, jeigu prieš tai buvo išsemtos visos taikių derybų galimybės.“

Katekizme išskirtos ir sąlygos, kurioms esant karinė savigyna leistina. Gynyba leidžiama, jei tautai ar tautų bendrijai užpuoliko daroma žala tikrai yra ilgalaikė, didelė ir neginčijama, taip pat visos kitos priemonės užkirsti jai kelią pasirodė neveiksmingos ar neįmanomos įvykdyti. Gynyba leidžiama, jei yra rimto pagrindo tikėtis gynybinės sėkmės ir jeigu ginklo naudojimas nepadarys didesnės žalos bei sumaišties negu blogis, kurį reikia pašalinti. Jei šios sąlygos egzistuoja, valstybės valdžia tokiu atveju turi teisę ir privalo įpareigoti piliečius atlikti veiksmus, būtinus valstybei apginti.

„Visi praėjusio amžiaus ir šio amžiaus popiežiai kalba apie būtinybę pirmiausia siekti taikos. Net apsiginklavimas yra matomas kaip būdas išvengti karo, tai yra viena iš priemonių, kad agresijos nebūtų. Morališkai tai gali būti pateisinama. Žinoma, yra išimčių, pavyzdžiui, kai imamasi ginkluotis ir karo scenarijai numato visišką miestų, regionų, nekaltų žmonių sunaikinimą. Tai jau peržengia moralines ribas“, – paaiškina arkivyskupas G.Grušas.

Ar tai reiškia, kad agresija kito atžvilgiu visuomet amorali? Pasak arkivyskupo, būtina atsižvelgti į tai, kad turime pareigą ir trečio asmens saugumui. Tarkim, jeigu kas nors laiko žmogui į galvą įrėmęs šautuvą ir kitų priemonių išsaugoti jo gyvybę nėra, nušauti užpuoliką, kuris smurtauja prieš kitą, policininkams yra teisėtas  veiksmas. Šis principas išsiplečia ir tarp tautų: jeigu matome, kad viena tauta neteisingai puola kitą, žudo, kitų tautų pareiga yra apginti nuskriaustuosius. Tačiau ir tokiu atveju tai suprantama kaip gynyba, o ne kaip agresija – agresija negali būti morali, kaip ir blogis negali būti moralus.

Atsižvelgiant į teisėto karo sampratą reikėtų suprasti bei vertinti ir Dievo įsakymą „Nežudyk“. „Kodėl mes tuomet valgome gyvulių mėsą? – klausia Lietuvos kariuomenės ordinaras G.Grušas. – Kai kas naudoja ir šį argumentą. Tačiau žmonėms yra duota valdžia, o eiti ir be reikalo žudyti gyvulius tik dėl savo malonumo ar kažkokio iškreipto požiūrio irgi nebūtų pateisinama. Klausimas: jei tave kas nors puola, galbūt iš meilės kitam žmogui tu gali pasiduoti? Bet nėra nuodėmė gintis. Kitas klausimas: jei puola tavo vaiką, ar tu turi teisę jį ginti? Pakankamai aišku, kad turi teisę ginti silpnąjį. Iš to ir kilo mąstymas, kad tai nėra žudymas kaip toks, bet gynimas. Teisėto karo atveju žudyti neginkluotus žmones, atsitiktinai ar nesiginant, yra nemoralu ir neteisėta. Staiga branduolinę bombą numesti ant didelių plotų, kad atbaidytum agresorių, kuris dar nepradėjęs veikti, būtų nepateisinama.“

Šiuolaikiniame kare kariuomenės paprastai nebesusitinka mūšio lauke akis į akį, kad per trumpą laiką išsiaiškintų, kuri yra nugalėtoja. Tradicinį konvencinį karą pastaraisiais laikais keičia partizaniniai veiksmai ar išpuoliai, nukreipti prieš civilius gyventojus. Tokioje aplinkoje dažnai net sunku atskirti priešą nuo nuskriaustojo. Tokiomis aplinkybėmis nesunku įsivaizduoti situaciją, kai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė kur nors toli už šalies sienos, vykdydama tarptautinę misiją, pradėtų netinkamai elgtis ar būtų apkaltinta vykdžiusi karo nusikaltimus. Ar tai galėtų reikšti, kad Katalikų bažnyčia pasmerktų tokius veiksmus ir nusisuktų nuo kariuomenės?

Istorikas P.Subačius pabrėžia, jog vien dėl to, kad kapelionai dalyvauja įvairiose procesijose, kurias galima prilyginti kitoms ceremonijoms, kai susitinka valstybė ir Bažnyčia, pavyzdžiui, aukščiausių valstybių vadovų inauguracijai, bei turi teisę patarti karo vadams, dėl šios pagalbos Bažnyčia netampa kariaujančios kariuomenės struktūros dalimi. Bažnyčia išlieka tik kariuomenės, kaip žmonių, socialinio darinio, dalis.

Arkivyskupas G.Grušas sako, kad kapelionai ir medikai dalyvauja tiek teisėtame, tiek neteisėtame kare, siekdami išgelbėti gyvybes ir sielas, kiek jie gali tai padaryti: juk medikas negali pasakyti, kad čia neteisėtas karas, todėl jis jame nedalyvaus, nes yra davęs Hipokrato priesaiką. Taip pat ir dvasininkas sieks išgelbėti žmones, o matydamas neetiškus kariuomenės veiksmus jis visų pirma turi pareigą atkreipti kariuomenės vado dėmesį į klaidas ar amoralų elgesį.

P.Subačius pabrėžia, kad Bažnyčia smerkia karą kaip blogį – žmonių žudymą, jų teisių pažeidinėjimą ir nesiima spręsti, kas yra teisus, o kas kaltesnis, kas pradėjo pirmas: „Pagal krikščionišką doktriną karas visada yra blogis, tik būna mažesnis arba didesnis blogis. Žinoma, vieni labai norėjo, jog popiežius pasveikintų Maidaną ir pasakytų, kad čia viskas gerai, o kiti galbūt norėjo, kad pasmerktų, bet nieko panašaus iš Šventojo Sosto nesulaukė. Lygiai kaip vieni norėjo, kad Šventasis Tėvas nepriimtų Vladimiro Putino, o kitiems, priešingai, tai galbūt atrodė kaip didžiulė pergalė. Bet Šventasis Sostas tokių klausimų net nekelia.“

Dovaidas Pabiržis

BFL

3 klausimai Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui

VEIDAS: Šios savaitės pradžioje patvirtinote informaciją apie Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos departamento siūlymą į Lietuvą, Baltijos ir kitas Rytų Europos šalis atsiųsti sunkiosios ginkluotės. Ką šis žingsnis reikštų mūsų šaliai ir visam regionui?

J.O.: Nepaisant Vakarų šalių pastangų taikiai sureguliuoti konfliktą Ukrainoje ir stabilizuoti padėtį regione, saugumo situacija jame, deja, negerėja. Vykstant militarizacijai prie mūsų sienų, stebint nedraugiškus veiksmus iš Rusijos pusės, Lietuva ir Aljansas imasi visų reikiamų veiksmų savo narių saugumui užtikrinti. JAV dalyvavimas užtikrinant Europos saugumą buvo, yra ir bus labai svarbus. Todėl mūsų sąjungininkų iš JAV itin greita reakcija padidėjus įtampai Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse, o dabar ir svarstymas stipriau dalyvauti regiono reikaluose mums, o kartu ir visai Europai, yra ypač svarbus, labai lauktas ir sveikintinas. Taip iš esmės įrodomas JAV įsipareigojimas Europos saugumui ir dar labiau sutvirtinami transatlantiniai ryšiai. Transatlantinio ryšio tvirtumas, sąjungininkų vienybė yra esminiai elementai, būtini Aljanso saugumui užtikrinti. Taip pat būtina yra ir nuosekliai, detaliai pasirengti gintis, apimant visus būtinus elementus: pradedant nuo sprendimo priėmimo ir baigiant tinkamai parengtomis, ginkluotomis ir sąveikiomis, atitinkamai išdėstytomis ir aprūpinamomis pajėgomis.

VEIDAS: Ką šis sprendimas, kuriam dar turi pritarti JAV vyriausybė, galėtų reikšti Rusijai, kokios jos reakcijos galima tikėtis?

J.O.: Vargu ar galima tikėtis, kad dabartinė Rusijos vadovybė pasveikins šiuos sprendimus. Jau girdėjome Rusijos gynybos ministerijos atstovų reakciją, kurią nesunkiai buvo galima prognozuoti. Drįstu abejoti, ar jie patys tiki tuo, ką sako. Tačiau NATO keliamos grėsmės eskalavimas yra viena iš dažniausių Rusijos propagandistų temų. Rusijos propagandai būdinga priežastis ir pasekmes sukeisti vietomis. Toje šalyje labai mėgstama kalbėti apie Aljanso keliamą grėsmę, tarytum ne jos pajėgos 2008 m. įsiveržė į Gruziją, o pernai – į Ukrainą, tarytum ne jos pajėgos „Zapad“ pratybose 2009 ir 2013 m. repetavo karinius veiksmus Baltijos šalių ir Lenkijos teritorijoje.

Būtina jiems nuolat priminti, kad visi NATO sprendimai dėl saugumo priemonių Baltijos regione buvo priimti po to, kai (ir dėl to, kad) Rusija ėmė karinėmis priemonėmis įgyvendinti savo politinius tikslus. Panaikinus šias priežastis, keistųsi ir pasekmės. Be to, visi šie veiksmai yra skirti ne grasinti, bet atgrasyti ir mūsų gynybai stiprinti.

VEIDAS: Kokios dalys sudaro sunkiąją ginkluotę ir kiek jos galėtų būti priimta Lietuvoje?

J.O.: Kalbėdamiesi su JAV ne kartą esame išsakę interesą ir pasirengimą priimti bataliono grupės dydžio JAV kovinį vienetą su pajėgomis, sunkiąja ginkluote ir paramos elementais. Formaliai sprendimas dėl ginkluotės dislokavimo vietos ir apimties dar nėra priimtas, tad galime tik numanyti JAV planus, remdamiesi dabar į regioną atsigabenamos sunkiosios ginkluotės pavyzdžiu. Tai gali būti šarvuotieji ratiniai transporteriai „Stryker“, pėstininkų kovos mašinos „Bradley“, tankai „Abrams“ ir kita. Konkretūs ginkluotės tipai ir jos dydis priklausys nuo JAV sprendimo.

Jie pirmieji puola į pagalbą kariui, sužeistam mūšyje, į juos pirmus nukrypsta priešo snaiperio taikiklis. Tai žmonės, davę ne tik kario, bet ir Hipokrato priesaiką, – karo medikai.

Daiva Urbienė

Praėjusiais metais NATO Afganistane baigė tarptautinę kovinę operaciją – Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. ISAF) misiją, kartu baigėsi ir didžiausia bei pirma savarankiška Lietuvos karinė misija – vadovavimas Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG). Iš viso čia dirbo septyniolika karių pamainų. Mūsų kariai pagarsėjo ypatinga drąsa, atkaklumu bei pagarba vietiniams ir jų žygiai jau suspėjo apaugti legendomis.

Tačiau ne tik kariai prisidėjo prie provincijos atkūrimo darbų – nemažai paplušėjo ir jungtinė Lietuvos, Ukrainos bei Gruzijos karo medikų komanda.

Išgirdęs apie karo medikus, nejučiomis prisimeni karines dramas ar nuotykių filmus, kuriuose vaizduojami gydytojai, dirbantys kurio nors pasaulinio karo frontuose ar karinių konfliktų apimtuose regionuose. Po kulkų ir skeveldrų kruša jie puola prie sužeistųjų ir padaro sunkiai įsivaizduojamų stebuklų – atlieka sudėtingiausias operacijas improvizuotose operacinėse apkasų griovyje ar ištraukia mirštančiuosius iš anapus kokioje vėjo perpučiamoje palmių palapinėje. O atsiradus atokvėpio minutei, užuot pailsėję, spėja gydyti būrius civilių: vaikų, moterų, senukų – tos šalies, kurioje vyksta karas, vietinių gyventojų.

Ar karo mediko darbas nors kiek panašus į filmų herojų dramatišką ir nuotykių kupiną gyvenimą?

Rolė 1, rolė 2, rolė 3

Karo medicinos pagalbos lygiai vadinami rolėmis. Antai Afganistane Goro provincijos atkūrimo grupė turėjo II lygio karo lauko ligoninę – rolę 2. Tai medicininis vienetas, kuris teikia pirmąją ir būtinąją pagalbą, atlieka operacijas, užtikrina pooperacinę ir reanimacinę priežiūrą. Žodžiu, tai buvo ligoninė, operacinė, ligonių priėmimo skyrius ir kt.

„Nebuvo ten ramu. Ir lietuvis karys žuvo, ir sužeistų būta. Chirurginės operacijos ir paslaugos labai svarbios sprogdinimų ir šautinių žaizdų atveju. O kur dar traumos, lūžiai ir atviri lūžiai. Pirminių paslaugų – rolės 1 neužtenka, todėl yra aukštesnio lygio rolės 2 veikla, kad būtų galima teikti chirurgines paslaugas, operuoti ar stabilizuoti pacientą“, – sako Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadas pulkininkas Gediminas Macijauskas, dalyvavęs dviejose misijose – Kabule, ISAF štabe, vadovavęs PAG 10.

Nors medikai Goro provincijoje buvo aprūpinti moderniausia aparatūra bei vaistais, tačiau to ne visada pakanka. „Jei matai, kad tu kariui niekuo nepadėsi, reikalinga aukštesnio lygio pagalba, jis yra evakuojamas į Vokietiją arba Lietuvą“, – pasakoja Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karo medicinos gydytojas majoras Vilius Kočiubaitis, Afganistane iš viso išbuvęs 18 mėnesių, tai yra atitarnavęs tris misijas (vienos metu Kabule dirbo universitetinio lygio vokiečių ligoninėje – rolėje 3).

Pasak G. Macijausko, karo medikai vietinių gyventojų negydo ir pagalbą teikia tik savo kariams. Toks bendras NATO misijų principas: dėl kultūrinių, religinių ir kitų skirtumų misijų rajonuose nuspręsta tiesiogiai pagalbos neteikti, o geriau padėti ir remti vietines ligonines, kurios pačios gydytų savo šalies gyventojus. „Ir tiktai tuomet, jei vietovėje yra labai didelis gydytojų poreikis, įvertinęs situaciją padalinio vadas gali leisti karo medikams suteikti pagalbą“, – patikslina vadas ir priduria, kad atokiuose rajonuose, kaip Goro provincija, dauguma vietinių gyventojų neturi galimybių tinkamai gydytis ligoninėje, mat vienintelė šiokia tokia ligoninė yra tik Čagčarano mieste, Goro sostinėje.

Jei kariai važiuodavo patruliuoti ir stebėti saugumo situacijos, kartais veždavosi ir gydytojus, kad afganistaniečiams būtų galima suteikti pagalbą skubiu atveju, kartu parodyti atvykėlių geranoriškumą, gerus ketinimus, gal net užsitarnauti vietinių gyventojų palankumą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

D.Matvejevo nuotr.

Praėjus žiūrovų liaupses jau pelniusiai spektaklio premjerai, pats režisierius gerų žodžių negaili vaidmenis sukūrusiems aktoriams – Viktorijai Kuodytei, Aurelijai Tamulytei, Giedriui Savickui ir Dariui Gumauskui.
„Mane labai maloniai nustebino aktoriai, jų darbas scenoje, ypač įtikinamai sukurti ir išreikšti vaidmenys. Aš žinojau, kad kiekvienas jų yra profesionalas, tačiau taip susiklostė aplinkybės, jog mes šį spektaklį pastatėme per ganėtinai trumpą laiką, todėl tai, ką aš pamačiau premjeros metu, mane sužavėjo. Tiesa, aktoriams labai padėjo žiūrovai. Publika jiems padėjo atrasti vienas kitą ir tapti kvartetu. Kuo labiau aktoriai vienas kitą pajus, tuo geresni bus ir spektakliai, – po premjeros kalbėjo spektaklio „Karo dievas“ režisierius Dainius Kazlauskas bei prisipažino likus dienai iki premjeros iš esmės pakeitęs spektaklį. – Džiaugiuosi, jog tai padariau, nes padaryti pokyčiais pasiteisino ir manau, kad daugiau nieko jame nekeisiu. Liks tik nušlifuoti tam tikrus techninius dalykus“.
D. Kazlauskas taip pat džiaugėsi, jog, kaip ir norėjo, pavyko išlikti objektyviam. Tai parodė spektaklio pabaiga. Nors kai kurie premjeros žiūrovai teigė, jog būtent pabaigos jiems pritrūko, tačiau spektaklio režisierius kategoriškas – situacija – žmonių santykiai ir konfliktai, kurie vaizduojami spektaklyje, yra kaip užburtas ratas – jis neturi pabaigos.
„Čia kaip kerštas, kuris gimdo kerštą, ar smurtas – smurtą. Tai nesibaigiantis ratas, nebent kažkas sustoja. Kažkas turi būti protingesnis ir sustoti, imtis iniciatyvos, kad viskas liautųsi ir nurimtų“, – aiškina D. Kazlauskas.
Nors spektaklyje vaizduojama, atrodytų, pakankamai rimti, galbūt net graudi, situacija, tačiau premjeros metu juoko pliūpsnių taip pat nestigo. Pati prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesė, pagal kurią statytas spektaklis, yra parašyta gana šmaikščiai ir daugelyje vaizduojamų situacijų žiūrovas atpažįsta save, savo draugus ar kaimynus. Dėl to net ir graudūs dalykai tampa juokingais.
„Svarbu, kad pirmoji spektaklio dalis užvestų ant teisingo kelio. Kad pastebėtum paradoksą tarp komiškumo ir tragizmo. Atskleisti paradoksalumą pakankamai sunki užduotis, tačiau ateityje mes bandysime tai išgryninti, kad paradoksalumas dar labiau išryškėtų“, – žada režisierius.
Parodytas sostinės gyventojams, tarp kurių buvo ir nemažai žinomų veidų (Aistis, Mickevičius, Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Dainius Gavenonis, Ramūnas Cicėnas), „Idioteatro“ bei teatrų gido teatrai.lt pristatomas spektaklis „Karo dievas“ pradeda kelionę po didžiuosius Lietuvos miestus.
Kovo 4 d. spektaklio premjera įvyks „Girstučio“ kultūros rūmuose Kaune, Kovo 8, Tarptautinę moters dieną, „Karo dievas“ grįš į Vilniaus „Siemens“ arenos MINI salę, balandžio 3 d. lankysis Klaipėdos „Žvejų rūmuose“, o balandžio 4 d. užsuks į Panevėžio bendruomenių rūmus.

Didžiosios Britanijos princas Harry (Haris) penktadienį paskelbė ketinąs parodyti solidarumą sužeistiems Afganistano karo veteranams, prisidėdamas prie jų nedidelės grupės žygio į Šiaurės ašigalį, tačiau lydės juos tik dalį kelio.

Princas Harry planuoja nuo kovo 29 dienos tris dienas dalyvauti šios sunkios ekspedicijos dalyvių mokymuose Norvegijoje, o vėliau penkias dienas lydės juos žygyje. Šią kelionę rengia labdaros organizacija “Walking With the Wounded”, kurios globėjas yra princas Harry.

Tarp ekspedicijos dalyvių, bus keturi veteranai, kurie buvo sunkiai sužeisti aktyviosios tarnybos metu, iš jų du buvę kariai amputuotomis galūnėmis.

“Tai, ko imasi “Walking With The Wounded” Šiaurės ašigalio komanda, yra nepaprastas nuotykis, tapsiantis sunkiausiu iššūkiu”, – sakoma princo pranešime.

Ekspediciją į Arktį rengiantis judėjimas tikisi, kad privatūs asmenys ir bendrovės paaukos jų organizacijai 2 mln. svarų (7,9 mln. litų).

Princas Harry išreiškė viltį, kad paaukotos lėšos “iš esmės pakeis sužeistų vyrų ir moterų iš mūsų Ginkluotųjų pajėgų gyvenimą”.

Afganistano karo veteranus lydės du ekspedicijos vadovai ir šį regioną pažįstantis vedlys norvegas.

Planuojama, kad žygis truks keturias savaites; jo metu tikimasi pėsčiomis nueiti apie 320 kilometrų Arkties vandenyną dengiančiu ledu. Ekspedicijos dalyviai temps roges su įranga, kai temperatūra tuo metu tikriausiai bus gerokai žemesnė už nulį.

Šiame žygyje dalyvaus keturi sužalojimus Afganistane patyrę veteranai: 30 metų kapitonas Martinas Hewittas (Martinas Hiujitas), 28 metų kapitonas Guy Disney (Gajus Disnis), 28 metų seržantas Steve’as Youngas (Stivas Jangas) ir 24 metų eilinis Jaco Van Gassas (Džakas Van Gasas).

“Šia ekspedicija siekiame pademonstruoti visų rangų sužeistiems kariams, kad netgi patyrus sužalojimų galima pasiekti didžių dalykų, – sakė M.Hewittas. – Mūsų mokymai baigti, dabar laikas į šaltį.”

Princas Harry planuoja palikti šią grupę balandžio 5 dieną ir tęsti karybos studijas; vėliau balandį jis taps vyriausiuoju pabroliu per savo brolio princo Williamo (Viljamo) vestuves.

Libijos sostinėje Tripolyje trečią naktį iš eilės šaudė priešlėktuviniai kulkosvaidžiai, tačiau vienas JAV generolas nurodė, kad tarptautinės koalicijos aviacijos atakų tempas tikriausiai sulėtės, Vašingtonui vengiant įsitraukti į šioje šalyje besivystantį pilietinį karą.

Libijos valstybinė televizija pranešė, kad pirmadienį sostinėje buvo atakuoti keli objektai. Tačiau Vakarų šalys nepatvirtino pranešimų apie naujus smūgius, užtikrinant neskraidymo zoną pagal Jungtinių Tautų (JT) suteiktą mandatą, siekiant apsaugoti civilius gyventojus nuo Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgų.

Sukilėliai, kurie prieš prasidedant koalicijos antskrydžiams M.Kadhafi pajėgų buvo nustumti į rytus iki savo pagrindinės tvirtovės Bengazio, iki šiol mažai pasinaudojo tarptautinės kampanijos atvertomis galimybėmis, todėl baiminasi, kad šis karas gali atvesti į aklavietę.

Vašingtonas, vengiantis įsitraukti į dar vieną karą po ilgų kampanijų Irake ir Afganistane, atmetė galimybę imtis konkrečių veiksmų, siekiant nuversti M.Kadhafi, o Prancūzija pirmadienį išreiškė viltį, kad Libijos režimas žlugs iš vidaus.

“Man atrodo, kad atakų intensyvumas tikriausiai sumažės, nebent nutiktų kažkas neįprasta ir netikėta”, – operacijose Libijoje dalyvaujančioms JAV pajėgoms vadovaujantis generolas Carteris Hamas (Karteris Hamas) sakė žurnalistams Vašingtone.

Pirmąkart viešai komentuodamas šią krizę, C.Hamas pridūrė, jog įmanoma, kad M.Kadhafi išliks valdžioje.

“Nemanau, kad kas nors sakytų, jog tai būtų idealu”, – generolas aiškino pirmadienį. Šios prognozės aiškiai skiriasi nuo JAV prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) pareiškimo, kad M.Kadhafi turi pasitraukti iš valdžios.

B.Obama, kuriam namuose pateikiama klausimų dėl galimo JAV pajėgų įsitraukimo į karą jau trečioje musulmoniškoje šalyje, sakė, kad Vašingtonas artimiausiomis dienomis perduos kitoms šalims vadovavimą operacijoms Libijoje.

“Numatome, kad šis perėjimas įvyks artimiausiomis dienomis, o ne savaitėmis”, – prezidentas sakė spaudos konferencijoje per vizitą Čilėje.

B.Obama neįvardijo šalies arba organizacijos, kuriai bus perduotas vadovavimas, tačiau aktyviausiai už intervenciją Libijoje pasisako Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Koalicijos raketų smūgiai jau sunaikino pagrindinius Libijos priešlėktuvinės gynybos pajėgumus.

Libijos valstybinė televizija paskelbė, kad “priešai kryžininkai” vėl atakavo kelis objektus Tripolyje.

“Šios atakos neįbaugins Libijos žmonių”, – pabrėžė transliuotojas.

Naktį iš pirmadienio į antradienį sostinėje aidėjo priešlėktuvinių kulkosvaidžių šūviai, o Tripolio centre susirinkę režimo šalininkai skandavo M.Kadhafi palaikančius šūkius. Miesto gatvėse dideliu greičiu važinėjo automobiliai, kurių vairuotojai spaudė garso signalus.

Palydovinė televizija “al Jazeera” pranešė, jog dviejose priešlėktuvinės gynybos bazėse Libijos rytuose buvo sunaikinti radiolokatoriai. Tačiau šiame regione dalyvaujančių Prancūzijos ginkluotojų pajėgų atstovas sakė, kad tuo metu jų lėktuvai neskraidė.

Tuo tarpu sukilėlių kontroliuojamų vakarinių Libijos miestų Misratos ir az Zintano gyventojai sakė, kad juos atakavo M.Kadhafi pajėgos.

Kai kurie saugumo analitikai prognozuoja, kad vyriausybės pajėgos sieks įsiveržti į civilių žmonių gyvenamus rajonus, siekdamos išvengti koalicijos aviacijos atakų.

Misratos gyventojai sakė, kad žmonės išėjo į gatves, mėgindami neleisti M.Kadhafi pajėgoms įžengti į miestą.

“Kai jie susirinko centre, Kadhafi pajėgos pradėjo į juos šaudyti iš artilerijos ir šautuvų”, – pasakojo gyventojas, vardu Saadounas (Saadunas). Jis pridūrė, kad žuvo devyni žmonės.

Pasak dviejų liudininkų, netoli sienos su Tunisu esantis az Zintanas buvo smarkiai apšaudomas artilerijos, todėl gyventojai buvo priversti slėptis kalnų urvuose. Buvo sugriauti keli namai ir mečetės minaretas.

“Šiandien naujos pajėgos buvo siunčiamos apsupti miestą. Kalnų papėdėse netoli az Zintano dabar budi mažiausiai 40 tankų”, – Abdulrahmane’as Dawas (Abdulrahmanas Davas) sakė “Reuters”, paskambinęs iš az Zintano.