Teatras be arogancijos ir aktoriaus kulto, teatras iš pasiaukojimo – tai Karolinos Žernytės pojūčių teatras. Čia žiūrovas svarbesnis už aktorių, o kiekvienas vaidinimas nepakartojamas tiesiogine prasme.

Ieva Liškevičiūtė

„Beveik visi mano darbai – eksperimentai. Nematau prasmės šiais laikais kartoti tai, kas jau padaryta. Ir ypač kai esi režisierė moteris. Kad kažko pasiektum (omenyje turiu ne materialius pasiekimus), reikia turėti savo matymo kampą“, – dėsto „Veido“ kalbinama 28-erių jaunoji kūrėja Karolina Žernytė, dar neseniai studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), šiuo metu – nepriklausoma menininkė, sukūrusi unikalų, analogų Lietuvoje ir užsienyje neturintį pojūčių teatrą. Teatrą, skirtą akliesiems, ir ne tik.

Jaunoji menininkė kviečiama režisuoti Rusijoje: Maskvos lėlių teatre pastatytas spektaklis „Gegužės naktis“, Naberežnyje Čelnuose – „Ežiukas ir rūkas“, šiuo metu Irkutske statomas „Kalifas gandras“.

Ypatingą misiją mene atliekanti Karolina kantriai siekia tikslų ir turi aiškią kūrybinę viziją. Kurį laiką Kauno valstybiniame lėlių teatre dirbusi menininkė pasirinko sunkesnį kelią – laisvą individualią kūrybą. Tokia pradžia paprastai nebūna pelninga, bet vis dėlto, anot pašnekovės, vertinga.

VEIDAS: Esate pristatoma kaip lėlininkė, aktorė, režisierė. Minėjote, kad atliekate daugiu nei kelis vaidmenis: rašote scenarijus, vykdote įvairius projektus, kuriate lėles. Kuri veikla šiuo metu artimiausia? Kam skiriate daugiausiai laiko ir energijos?

K.L.: Kai daug dirbi, būtinai susiduri su įvairiais sunkumais. Kartais, atrodytų, visiškos smulkmenos, tokios kaip spektaklio administravimas, atima malonumą kurti, tai priverčia susimąstyti, ar man tikrai to reikia. Šiuo metu mano dėmesys grįžta prie ištakų – malonumo padėti kitiems. Ieškau būdų ir kuriu projektus, kurie tikrai būtų reikalingi jų dalyviams ir man pačiai.

Ko gero, artimiausias man yra pojūčių teatras. Tai mano kūdikis, kurio negaliu palikti be priežiūros, kad nesusirgtų, neišnyktų. O darbai lėlių teatro, edukacijos srityje yra labiau hobis. Jaučiu, jog man geriau sekasi kaskart daryti šiek tiek skirtingus dalykus, kad nepavargčiau nuo kartojimosi.

VEIDAS: Šiuo metu nepriklausote jokiam teatrui. Turbūt tą patį išgyvena dažnas kūrėjas – nenorą kurti pagal kažkieno taisykles, varžyti savęs. Tačiau vienam visada pavojingiau: didesni iššūkiai, daugiau progų būti nesuprastam. Kokie veiksniai motyvuoja?

K.L.: Sunku pasakyti, nes man atrodo, kad niekada neturėjau pasirinkimo. Atrodo, tarsi viskas buvo už mane nuspręsta kažkokių aukštesnių jėgų. Paprasčiausiai pildosi svajonės: kažkada norėjau režisuoti – dabar tenka. Norėjau keliauti – prašom, aplankau po kelias šalis kasmet. Bet svajoti reikia atsargiai. Kai apima nuovargis ar atsiranda koks laiko tarpas be darbo, pajuntu ir sunkumus – namų neturėjimą, tai, kad nuolat esu ne komforto zonoje, nes nuolat eksperimentuoju ir nežinau, koks bus rezultatas. Kartais jaučiu, kad rutinos nebuvimas išsunkia visas jėgas ir nebeturiu ko atiduoti kitiems. Lygiai tas pats ir motyvuoja – naujos kelionės, nauji iššūkiai, galimybė suteikti džiaugsmo kitam.

VEIDAS: Sukūrėte pojūčių teatrą neregiams ir sykiu matantiesiems, tai visiškai unikalus dalykas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip kilo idėja kurti neregiams? Kiek pačiai artimas santykis su nematančiu žmogumi?

K.L.: Idėja kilo iš didelio noro suteikti aktoriui galimybę pasiaukoti žiūrovui, be arogancijos, be teatro ar aktoriaus išaukštinimo. Norėjau, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, būtų jo veiksmo centre, būtų svarbesnis už vaidinantįjį. Tuomet ir kilo mintis, kad žiūrovas, kuriuo tikrai reikėtų nuoširdžiai rūpintis ir padėti suprasti spektaklį, galėtų būti nematantis – neregys arba užrištomis akimis.

Su aklųjų ir silpnaregių bendruomene susipažinau tik pradėjusi eksperimentą, o dabar nuolat su jais bendrauju. Daugelis aktyvių šios bendruomenės narių – nepaprastai šviesūs, optimistiški, savarankiški žmonės. Man šios savybės yra didesnė reginčiųjų ir nereginčiųjų skirtybė, nei negalėjimas matyti. Mums tik mokytis belieka.

VEIDAS: Jūsų spektaklius galima vadinti socialiai jautriu teatru. Jų metu kiekvienas pagal atsineštą patirtį patiria skirtingų išgyvenimų. Tai savotiškas savęs išbandymas, netgi savišvieta. Ko moko jūsų teatras?

K.L.: Nenoriu moralizuoti, dėl to ir kuriu. Kiekvienas spektaklis, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, turi savo atskirą temą. Pavyzdžiui, Naberežnyje Čelnuose, Tatarstane, Rusijoje, sukurtas „Ežiukas ir rūkas“ apie aplinkos taršą, o šiuo metu Irkutske, Sibire, statomas „Kalifas gandras“ apie dabartinius „Google“ kartos vaikus. Bet mano spektakliai savo forma provokuoja veikti vaizduotę, klausia, kiek išdrįsi jai pasiduoti. Kai kurie dalyviai pameta spektaklio liniją, nes pasineria į garso, kvapo ar prisilietimo sukeltus prisiminimus. Tada prasideda nauja, visiškai individuali istorija, ir, manau, tai yra nuostabu.

Labai įdomu stebėti, kaip pasikeičia žmogus, užrišus jam akis: daugelis labai susikausto, bet kai kurie, priešingai, atsipalaiduoja ir leidžia sau elgtis nelogiškai, neapgalvotai. Po spektaklių dažnai vyksta diskusija ir tada išryškėja įvairiausios temos – nuo neregių problemų, žmonių skirtumų iki to, kiek žiūrovas gali sau leisti teatre ir kodėl mes save varžome.

Man rūpi, kad žiūrovas jaustų, jog yra svarbus. Dabartiniam teatrui trūksta saikingos ir taiklios provokacijos. Paslėptas moralas, pamokymas dabartinio žiūrovo nepaveiks. Man atrodo, pagaliau ir į Lietuvos teatrus ateina supratimas, kad nereikia žiūrovo tik linksminti arba grūmoti, neva koks pasaulis baisus ir iki ko mes nusiritom… Man patinka salėje jausti sutrikimą, nejaukumą, nepatogumą. Arba palaikymą, įsitraukimą, dalyvavimą. Svarbiausia – neleisti likti abejingiems. O tai labai įprasta klasikiniame teatre, kur publika slepiasi tamsoje.

VEIDAS: Kai kuriems pojūčių teatras yra galimybė atsidurti neregio vietoje. Kokios paprastai būna žmonių reakcijos, išgyvenimai po spektaklių?

K.L.: Daugeliui po spektaklio reikia laiko atsigauti, jie tarsi pabunda iš intensyvios meditacijos. Paprasčiau su vaikais – jie nori dar. Tačiau daugelis susimąsto apie tai, kaip reikia gyventi nematant. Dažniausiai po spektaklio žmonės labai nuoširdžiai dėkoja, atsiranda labai šiltas ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. Man atrodo, kad rūpinimasis kitu ir jausmas, kad tavimi rūpinamasi, yra labai stiprus dalykas. Būna ir ašarų. Man pačiai įdomiausi pačių atlikėjų išgyvenimai: nesvarbu, ar prieš spektaklį buvo pykčio, nuovargio, nusivylimo, – jam pasibaigus visi būna tarsi išsivalę ir įsikrovę teigiamos energijos.

VEIDAS: Kiekvienas savo gyvenime patiriame įvairių baimių, kompleksų. Žmonės dažnai vengia kontakto su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, nes tai verčia jaustis nejaukiai, nepatogiai. Ar pačiai teko peržengti šį barjerą?

K.L.: Be abejo, ir iki šiol tenka. Pati viduje jau senokai neskirstau žmonių į reginčius ir akluosius, su visai bendrauju taip pat. Bet juk yra ir kitų barjerų – elgetos, girti žmonės gatvėje. Kartais pasitaiko situacijų, kai reikėtų padėti, bet nedrįstu, atrodo, kad nesugebėsiu.

VEIDAS: Pernai gruodį uostamiestyje kartu su Klaipėdos jaunimo teatru (KJT) pristatėte savo naują spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“. Kuo šis spektaklis skiriasi nuo ankstesnių? Kokia spektaklio pagrindinė idėja?

K.L.: Šis spektaklis man pačiai – didelis šuolis į priekį. Jame daug daugiau vietos dalyvio vaizduotei, daug aštresni pojūčiai. Jo veiksmas remiasi lietuvių mitologijos elementais, o pati forma atitinka lietuvių fatalizmo bruožą – žmogų gyvenimo ratu veda laimių verpiamas siūlas. Mes klausiame, kiek turime paklusti tam iš anksto nulemtam keliui, kas mes buvome ir kas būsime po šitos žmogiškos pergimimų stotelės. Kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, dailininke Egle Lekevičiūte ir dramaturgu Kristupu Saboliumi ieškojome, kaip subtiliai perteikti jautriausius lietuvių mitogolijos aspektus. Pasitikėjimas likimu, glaudus ryšys su gamta, pagarba ir atjauta viskam, kas aplinkui, – man atrodo, tai mums įgimti, bet pamiršti bruožai, kuriuos bandome atgaivinti per įvairius atmintį ir jausmus provokuojančius pojūčius.

VEIDAS: Kuo svarbus eksperimentas tavo darbuose?

Beveik visi mano darbai – eksperimentai. Nematau prasmės kartoti tai, kas jau padaryta. Ypač šiais laikais, ir dar kai esi režisierė moteris. Kad kažko pasiektum, reikia turėti savo matymo kampą. Ir aš kalbu ne apie materialius pasiekimus.

VEIDAS: „Akmuo vanduo geluonis“, ko gero, įgyvendinamas tik kamerinėje aplinkoje. Iš to daug neuždirbsi…

K.L.: Tikrai ne. Bent jau mūsų mažoje šalyje ir esant mažai vaikštančiųjų į teatrą. Nors aš manau, kad ir šį spektaklį būtų galima neblogai parduoti, – juk tai gili ir asmeniška meno terapija su teatro elementais. Deja, mūsų publika kol kas nerodo noro palaikyti eksperimentus ir surizikuoti nueiti į jaunų kūrėjų spektaklius. Tikiuosi, kad tai – tik laiko klausimas.

VEIDAS: Jūsų darbais domisi užsienio teatrai, ir ypač Rusijos. Koks Rusijos žiūrovas, kaip jis reaguoja į tavo kūrybą?

K.L.: Rusija – didžiulė, žmonės ten labai skirtingi. Bet jie daug nuoširdesni nei Vakarų europiečiai. Mūsiškiai žiūrovai, pavyzdžiui, palyginti su Olandijos, tikrai nuoširdūs ir šilti, bet tokių emocingų padėkų kaip Rusijoje iš lietuvių tikrai nesu girdėjusi. Ten gaji tradicija vaikščioti į teatrus, o „Pribaltikos“ kūrėjus jie itin mėgsta. Tiesa, eksperimentų ten dar mažiau ir juos sunkiai pripažįsta, bet, man atrodo, smalsumas nugali.

Negaliu nuneigti, kad jiems naudinga mane kviesti, nes darbas su neįgaliaisiais, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami, šiuo metu mielai remiamas, sekama kitų šalių pavyzdžiu. Tad jaučiu nuoširdų palaikymą.

VEIDAS: Turbūt kol kas geriau žinomas tavo, kaip lėlininkės, amplua. Kuo tau įdomus šis teatro žanras?

K.L.: Tai labai plati tema. Kaip ir pats lėlių teatras. Jis įdomus savo neribotomis galimybėmis, jautrumu, originalumu. Tą, kas šiuo metu dedasi pažengusiuose lėlių teatruose ir trupėse visame pasaulyje, galėčiau pavadinti vaizduotės galimybių švente. Ir ne tik kūrėjų, bet ir žiūrovų: juk jie patiki, kad lėlė – tai gyvas organizmas ir kad, tarkime, žaislinio lėktuvėlio sudužimas yra tikra katastrofa. Taip pat mane žavi lėlių teatro preciziškumas ir subtilumas: čia menkiausia detalė gali daug papasakoti, nekoordinuotas judesys – sugriauti iliuziją. Tai sunkus darbas ir savęs atsisakymas, bet tai nuostabu.

VEIDAS: Statant vieną pirmųjų aklųjų spektaklių „Bitinėlio pasaka šešiems pojūčiams“ tau teko nemažai laiko praleisti su vaikais. Kaip jie priima šį teatrą?

K.L.: Vaikai yra nenuspėjami, su jais visada sunkiau, bet ir smagiau. Jie jaučia visus subtilumus ir neleidžia išsisukti. Jie smalsesni, dėl to per pojūčių spektaklius kartais tenka jėga traukti daiktus iš rankų, kartais net sugadinant rekvizitą. Ypač įdomūs neregiai vaikai – jų netgi fizika skiriasi, atrodo, kad jie klausosi visu kūnu ir yra daug atviresni už kitus.

Antrus metus dirbu Lietuvos mokyklose projekte „Kūrybinės partnerystės“. Per jį supratau, kad dabartiniai vaikai, nors mažiau skaito ir sunkiau reiškia mintis, ne ką mažiau tiki stebuklais ir turi lakią vaizduotę. Kai tenka drausminti didelę grupę vaikų ir, regis, jau baigiu prarėkti balsą, pakanka apsimauti pirštininę lėlę ir tyliai paprašyti tylos. Veikia net ir su paaugliais.

VEIDAS: Ką ketini nuveikti artimiausiu metu?

K.L.: Tobulinsiu tai, ką jau darau. Ieškosiu galimybių gastroliuoti su lietuviškais spektakliais. Planuoju naujus projektus ir premjeras, artimiausia – Irkutske. Taip pat ieškau naujų ryšių, atsiranda naujų galimybių Europoje, pavyzdžiui, naujas tarptautinis projektas teatro festivalyje Vokietijoje, Duisburgo mieste, ir kitur. Mano galva visada pilna naujų idėjų. Tik reikia daug darbo, kad apie jas būtų galima bent jau kalbėti.