Gabija SABALIAUSKAITĖ

Klaipėdietis Karolis Misiūnas (27 m.) yra vienas iš 300 perspektyviausių europiečių iki 30-ies metų amžiaus. Į tokį prestižinį sąrašą Kembridžo doktorantą, kaip mokslo ir sveikatos apsaugos srities lyderį, įtraukė milijonus skaitytojų turintis „Forbes“.

Dar šią vasarą lietuvis turėtų tapti fizikos mokslų daktaru, tačiau fizikos – tik techniškai: „Laipsnis maišytas, liko nedaug žmonių, kurie užsiima grynąja fizika. Mano atveju daug motyvacijos yra iš biologijos, šiek tiek iš chemijos. O tai, ką aš darau, sakyčiau, yra nanotechnologijos ir fizika.“

Už kokius, kaip pats K.Misiūnas sako, trumpo gyvenimo nuopelnus jauną mokslininką į prestižinį sąrašą įtraukė milijonus skaitytojų turintis „Forbes“? K.Misiūnas neabejotinai nuskynė laurus. Tiesa, tas laurų vainikas jam uždėtas anonimiškai, galima spėti – dėl rekomendacijų, kurias išsakė dar perspektyvesni mokslininkai.

„Manau, kad kažkas pamatė vieną iš mano prezentacijų ir mane nominavo. Už kokius nuopelnus? Matyt, už visą darbą, atsižvelgiant į mano amžių, už fundamentalius tyrimus mūsų srityje“, – svarsto K.Misiūnas.

O ta sritis, arba K.Misiūno tyrimų objektas, yra nanokanalai, dar vadinami nanoporomis. K.Misiūnas paaiškina, kad tai – viena iš nanotechnologijų sričių, kuri vystosi labai greitai. 15-os mokslininkų grupė Kembridžo universitete aiškinasi, kaip tais nanokanaliukais juda ir sąveikauja dalelės.

„Nanotechnologijos vystosi tik tam tikrose srityse, kuriose turime įrankių dirbti. Vienas iš tų įrankių – maži kanaliukai. Kuriame daug metodų, naudojame iš stiklo išgaubtus nanokanaliukus, aš juos konstruoju iš tam tikros medžiagos, polimero, sudaryto iš silicio. Šio proceso tikslas yra mokslinis, bendras – suprasti, kaip veikia gamtoje ar biologijoje egzistuojantys kanaliukai. Visos ląstelės turi proteinų kanaliukus, per kuriuos komunikuoja su kitomis ląstelėmis, per juos taip pat patenka vaistai“, – kuo paprasčiau savo kasdienį darbą bando nupasakoti K.Misiūnas.

Kuo praktiškai medicinoje, be vaistų pritaikymo, dar naudingi lietuvio mokslininko ir jo bendradarbių tyrimai? Mokslininkai siekia sukurti naujos kartos biosensorius, jutiklius, kurie atpažintų ligas iš bet kokio mėginio, pavyzdžiui, mažo kraujo lašo. Tokius sukūrus, medikai akimirksniu galės pasakyti, ar žmogaus organizme yra netinkamas cukraus kiekis, ar jis, tarkime, užsikrėtė virusu.

„Vienas didžiausių šiuo metu vykdomų projektų yra atpažinti DNR kodus, naudojant nanoporas. Mes šiek tiek prisidedame prie šio projekto, bet jis trunka apie 15 metų, daug ilgiau nei mūsų laboratorijos istorija. Jo tikslai labai ambicingi, nežinau, ar mes, ar kas kitas juos įgyvendins, nes dėl to konkuruoja daug mokslininkų“, – pasakoja būsimasis fizikos mokslų daktaras.

Jei mokslininkai įgyvendins šį projektą ir sugebės atpažinti, kas – virusai ar bakterijos kamuoja organizmą, tokį atradimą bus galima vadinti istoriniu. K.Misiūnas pasakoja, kad kažkada buvo paskelbtas prizas už tikslaus laikmačio laivų navigacijai jūroje išradimą. Tąkart buvo išspręsta judėjimo jūroje problema, kad būtų galima tiksliai pamatuoti laiką, kada reikia keisti laivo kryptį. O dabar reikia spręsti medicinoje aktualią problemą, kad gydytojai žinotų, kokių vaistų pacientui paskirti. K.Misiūnas paaiškina, kad ankstyvoje stadijoje ir viruso, ir bakterijos sukeliami simptomai būna panašūs, todėl medikai dėl viso pikto paskiria antibiotikų, kurie organizmui nepadės išgyti. Maža to, jei bėdų kelia virusas, bakterijos gali įgyti imunitetą antibiotikams.

„Azijoje jau egzistuoja bakterijų, kurios yra atsparios praktiškai visų rūšių antibiotikams. Ačiū Dievui, jos retos, bet įsipjovus ir netyčia užkrėtus viena iš tokių bakterijų praktiškai nėra ką daryti – tai mirtinas atvejis, kaip prieš šimtą metų, kai bakterijos žmones žudydavo vieną po kito“, – problemą paaiškina K.Misiūnas.

Vienas iš jaunojo mokslininko darbų, kuriuo jis pats prisipažįsta galintis didžiuotis, yra atradimas, kad dalelės nanokanaliukuose juda priklausomai viena nuo kitos, jų sąveika nepriklauso nuo atstumo. Toks K.Misiūno atradimas buvo naujiena mokslo bendruomenei, nes dauguma jėgų gamtoje, fizikoje blėsta, jei jas skiria didesnis atstumas, pavyzdžiui, magnetų trauka.

„Tai įvyko netyčia: ieškojome vieno dalyko, o aš pastebėjau, kad dalelės sąveikauja, ir pabandžiau tai išmatuoti“, – sako K.Misiūnas ir priduria, kad nors jis pats yra šio tyrimo iniciatorius, nuopelnai priklauso visai mokslininkų grupei.

Šio stebėjimo išvados išdėstytos moksliniame straipsnyje, netrukus šia tema mokslininkas paskelbs dar vieną publikaciją.

Dalelių sąveika nanokanaliukuose aktuali ne tik medicinoje, perduodant vaistus: šie tyrimai vertingi ir kitose srityse. Pavyzdžiui, jau netrukus automobilių, telefonų baterijas bus galima įkrauti kur kas greičiau – telefono įkrovimas truks 20 minučių.

„Eureka!“ pasitaiko retai

15-os mokslininkų grupėje lietuviui K.Misiūnui tenka garbė dirbti su savo srities lyderiais, autoritetais, kurių taikomus darbo metodus mokslinėje veikloje siekia derinti ir jis pats. Pavyzdžiui, prancūzas Lydéricas Bocquet taiko fizikos teorijos ir eksperimentų derinį, artimą ir K.Misiūnui.

„Ypač fizikoje kai kurie žmonės taiko tik teoriją, kiti – eksperimentus. Dalis žmonių taiko abu dalykus ir dėl to nuveikia nuostabių dalykų. Kažkiek galvoja apie teoriją, kad suprastų, kas vyksta fundamentaliai, ir iš to daro eksperimentus kaip L.Bocquet. Aš taip pat bandau sieti teoriją su eksperimentais ir mokytis iš tokių pavyzdžių“, – apie mokslo autoritetus pasakoja K.Misiūnas.

Kitas lyderis, arba tiesiog „geras vaikinas“, kaip sako K.Misiūnas, yra jo dėstytojas dr. Ulrichas F.Keyseris, kurio laboratorijoje jaunasis mokslininkas ir dirba.

Lietuvio kelias į Kembridžo doktorantūrą vingiavo iš Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos: po abitūros egzaminų jis įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, bet bakalauro laipsnį įgijo Edinburgo universitete Škotijoje. Iš ten atvyko į Kembridžą, kur įgijo magis­tro laipsnį, ir mokslus tęsia doktorantūroje.

Tapti fiziku K.Misiūnui lėmė kone jaunatviškos ambicijos. Studijas jis rinkosi iš ekonomikos, fizikos ir matematikos, nes šiuos dalykus mokykloje dėstė geri pedagogai, tad jie buvo įdomūs ir sekėsi geriausiai. Pirmuoju numeriu abiturientas K.Misiūnas pasirinko studijuoti ekonomiką ir net buvo įstojęs nemokamai studijuoti į Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje (SSE Riga). Tačiau dar iki studijų pradžios nuvykęs į Rygą susipažinti su mokslais jis susimąstė, ar tokios studijos jam mes pakankamą iššūkį.

„Todėl apsisukau į Vilnių studijuoti fizikos. Būdamas jaunas, esi labai naivus: norėjosi, kad mokslai atrodytų sunkūs, kad būtų ką veikti, kad iš tikrųjų kažko išmoktum. Viskas susiklostė gerai, bet kartu, galbūt dar ne visai suprasdamas, aš pasirinkau gyvenimo kelią“, – pasakoja K.Misiūnas.

Kembridžo doktorantas mokykloje dar nežinojo norįs tapti fiziku, viena po kitos neraškė ir pergalių respublikinėse ar tarptautinėse olimpiadose. „Žaidimas, kurį mes žaidžiame, mano supratimu, yra ilgalaikis“, – svarsto jis.

Kur mokslai pateisino jaunatviškas ambicijas ir buvo tikras iššūkis? Pasak K.Misiūno, visi studijų etapai buvo skirtingi: atvažiavus į Vilnių reikėjo atprasti nuo rūpestingų mokytojų ir atsakomybę prisiimti pačiam, Edinburge laukė malonus šokas pradėti mokytis anglų kalba ir perimti kitokią darbo kultūrą, kai studentai daugiau laiko praleidžia bibliotekoje, Kembridže – perprasti konkurenciją. „Gabių studentų dalis čia didesnė, bet visi jie dirba, stengiasi ir nori be galo daug. Tad visi čia studijuojantys yra nuostabūs ir daug pasiekę, bet tik todėl, kad dirba“, – bendramokslius įvertina K.Misiūnas.

Doktorantas dvejus metus pats dėstė tiems motyvuotiems ir žinių alkstantiems Kembridžo studentams. Nors pedagoginė veikla, palyginti su moksline, neabejotinai lieka antrame plane, jis sako grįšiąs prie dėstymo, „Mokslas man teikia daug pasitenkinimo, ypač kai būna „Eureka!“ akimirkos, bet jų pasitaiko nedažnai, o dirbdamas su studentais patiri nuolatinį malonumą, nors jis ir mažesnis“, – lygina klaipėdietis.

Kas lėmė, galima sakyti, tarptautinę jaunojo mokslininko sėkmę? Kiek procentų sudarė prigimtiniai gabumai, o kiek – juodas darbas ir pastangos? K.Misiūnas šypsosi, kad norėtų sakyti, jog tai – vien sunkaus darbo vaisiai, tačiau bent kol kas moksliniai tyrimai rodo priešingai: svarbu ir aplinka, ir genai, ir dar daug dalykų. Todėl, kaip ir dera mokslininkui, K.Misiūnas žada, kad darbo ir talento proporciją galės pateikti galbūt po dvidešimtmečio, kai mokslas jau turės pakankamai žinių.

Slėniai vertingi ir Lietuvos politikų išsilavinimui

Pastarąjį kartą Lietuvoje lankęsis prieš mėnesį, K.Misiūnas sako, kad pažangi įranga, laboratorijos „Saulėtekio slėnyje“ jam sukėlė pasididžiavimą. Be to, jis neatmeta galimybės atvykti į Vilnių ir padirbėti, juolab kad viena iš „Saulėtekyje“ planuojamų plėtoti sričių yra nanotechnologijos.

Mokslininkas iš Kembridžo pažangios Lietuvoje plečiamos infrastruktūros vertę įžvelgia ne tik mokslo kūrimui ir jo garsinimui pasaulyje. Mokslo traukos centras rodo pažangą auginant ir priviliojant talentų, todėl galima tikėtis, kad Lietuvoje atsiras garsių mokslininkų, kurie galbūt pasuks į verslą ar politiką.

„Pagyvenęs Didžiojoje Britanijoje didžiuojuosi, kad Lietuvoje yra politikų, kurie turi mokslinį išsilavinimą. Panašiai kaip Vokietijoje yra politikų, turinčių skirtingų sričių, pavyzdžiui, inžinerijos, išsilavinimą. O Didžiojoje Britanijoje politikai yra profesionalai, mokantys gražiai kalbėti, bet ar jie moka galvoti?“ – lygina K.Misiūnas, nors ir prasitaria ilgai svarstęs, kam skirti savo balsą per praėjusius Seimo rinkimus.

Ko reikia, kad į Lietuvą atvyktų tokių jaunų tyrėjų, kaip K.Misiūnas? „Veido“ „Mini Nobelio“ laureatas svarsto, kad pamažu turi nunykti Europos ir Lietuvos atlyginimų skirtumai, nors neretai akademikas rinksis mažesnę algą dėl prestižo ar aplinkos, kurioje dirba. Tam, kad sukurtum prestižą, reikia daug metų sunkiai ir gerai dirbti, tačiau Vilnius, kaip patvirtina ir K.Misiūnas, kai kuriose biotechnologijų ir fizikos mokslų srityse jau palyginti gerai žinomas.

Todėl, pasak Karolio, svarbiausia sukurti aplinką, kad užsienio mokslininkus priimtų ne tik akademinė bendruomenė, bet ir visuomenė, o čia atvykę užsieniečiai nesijaustų žirafomis ir rastų daugiau tarptautinių profesionalų, besiremiančių šiek tiek kitokiomis sąvokomis ir vertybėmis.

„Aš stengsiuosi ir galbūt, jei pakankamai sunkiai dirbsiu, pavyks pasikalbėti dar kartą“, – atsisveikina šiuo metu Kanadoje darbo reikalais viešintis be penkių minučių mokslų daktaras K.Misiūnas, Lietuvoje vis prašomas duoti interviu po to, kai išgarsėjo užsienyje.