Dreamstime nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Šalyje daugėja skolinimo platformų, kur pinigų turintys žmonės gali suteikti paskolą tiems piliečiams, kuriems jų trūksta. Lietuvos bankų asociacija prognozuoja, kad nors šiandien šioje rinkoje sukasi tik keletas milijonų eurų, ateityje ji gali augti iki 600 mln. eurų.

Į naują verslą dėmesį atkreipė ir Lietuvos politikai. Parengtas ir teisės aktų projektų registre įregistruotas Sutelktinio finansavimo įstatymo projektas, kurio tikslas – sureguliuoti verslo finansavimo per įvairias platformas veiklą ir pavesti ją Lietuvos banko priežiūrai. Tarpusavio skolinimo veikla, kai vienas žmogus tiesiogiai skolina kitam, jau reglamentuota Vartojimo kredito įstatymu.

Tarpusavio skolinimo platformų bumas šiek tiek panašus į iki krizės buvusį investavimo bumą.

Norinčiųjų skolinti daugėja, nes, iš pirmo žvilgsnio, galima lengvai uždirbti gana solidžias sumas – kai kurios platformos investuotojams siūlo iki 30 proc. metinių palūkanų grąžą. Jose daugėja smulkių ir pavienių neprofesionalių investuotojų – procesas šiek tiek primena iki bankų krizės klestėjusią praktiką pirkti vertybinius popierius, viliantis, kad jie sukraus turtą. Ieškantieji paskolų šias svetaines gana dažnai vertina kaip alternatyvą greitiesiems kreditams, nes šių palūkanos, sudėjus visus mokesčius, gali būti porą kartų didesnės.

„Tarpusavio skolinimo platformų bumas šiek tiek panašus į iki krizės buvusį investavimo bumą. Žmonės ėmė paskolas ir pinigus dėjo į fondus, nes ten buvo milžiniška grąža. Vėliau, kritus akcijų kainoms, daugelis prarado pinigus. Ar taip nenutiks su tarpusavio skolinimo platformomis, priklausys nuo daugelio aplinkybių“, – aiškina investuotojas Algimantas Variakojis.

Gelbsti tik patikra

A.Variakojis sako, kad vienas pagrindinių rodiklių, galinčių apsaugoti skolintojus, – kiek patikimai tikrinami paskolos siekiantys žmonės ir įmonės. Skolinimas – tai psichologija. Vers­lininkai – racionalūs žmonės, tačiau ir šiandien gana dažnai  žmonės skolina ir investuoja milžiniškas sumas vien tik užliūliuoti gražių pasakojimų ir puikiai parengtų mistinių projektų pristatymo skaidrių. Pinigų rinkoje yra. Ban­kinės palūkanos už juos menkos arba jų visai nebūna, ir žmonės ieško, kur būtų galima santykinai saugiai uždirbti. Patys investuotojai naują galimybę vertina kaip finansinių audrų blaškomų vertybinių popierių ir valiutos rinkų pakaitalą.

Tarpusavio skolinimo platformos šiek tiek primena greitųjų kreditų sistemą, tik čia sandorį sudaro ne įmonė ir fizinis asmuo, o du fiziniai asmenys.

„Kiekvienas žmogus turi kaupti senatvei. Iki krizės domėjausi obligacijomis ir auksu. Pra­sidėjus krizei ir obligacijos, ir auksas atpigo. Vėliau domėjausi įvairiais fondais, bet dabar jų vertė irgi krito. Šiuo metu investuoju per tarpusavio skolinimo platformas, kuriose vienas žmo­gus paskolina kitam“, – kaip planuoja pasirūpinti senatve, pasakoja Karolis Vaitkevičius.

Šiuo metu žmogus į fondus neinvestuoja ir pinigų iš ten nesistengia pasiimti. Laukia, kad jų vertė galbūt pakils ir bus galima bent jau atgauti, kas įdėta. Vaikinas atvirai sako, kad tarpusavio skolinimo platformos šiek tiek primena greitųjų kreditų sistemą, tik čia sandorį sudaro ne įmonė ir fizinis asmuo, o du fiziniai asmenys.

„Investuotojui tai rizikingas, bet, jei pasiseks, pelningas žaidimas. Rizika priklauso nuo godumo. Galima skolinti už kelis procentus, imti užstatu nekilnojamąjį turtą ir už keliasdešimt procentų duoti pinigų finansinių sunkumų turintiems žmonėms“, – aiškina K.Vaitkevičius ir priduria, kad sistema veikia panašiai kaip birža.

Platformoje paskelbiamas pasiūlymas ir žmonės, turintys pinigų, „susimeta“. Pačiam galima fiziškai net nestebėti visų pasiūlymų – sukurti robotai, kurie skolinimosi procesą automatizuoja. Tiesiog reikia pasirinkti kriterijus, kuriuos turi atitikti paskolos gavėjas. Metinės palūkanos svyruoja nuo 12 iki 40 proc.

„Akcijų ir valiutų rinkų stabilumas priklauso nuo valstybės ar pasaulio ekonominės būklės. Kai ji suprastėja, šios rinkoje didėja nuostoliai, žmonės ieško alternatyvų“, – paprastai aiškina Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Palūkanos kas mėnesį

K.Vaitkevičius toliau pasakoja, kaip veikia sistema: „Kai paskola suteikta, kas mėnesį gauni palūkanas ir dalį skolos sumos. Šiuos pinigus galima reinvestuoti. Jei skolininkas nemoka, pati platforma užsiima išieškojimu. Teisminiai ginčai – ne skolintojo, o tarpininko problema.“

Nors interneto erdvėje jau galima rasti skundų, kad žmonės šiose platformose prarado tūkstančius eurų, jis pats kol kas su nemokiais klientais nesusidūrė.

K.Vaitkevičius apskaičiavo, kad norint per mėnesį uždirbti iki 1 tūkst. eurų, reikia išskolinti bent 45 tūkst. eurų.

Investuotojas aiškina ir kuo jam patinka ši sistema: palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį. Tai tarsi trumpalaikio ir ilgalaikio investavimo mišinys, kurį galima paversti pragyvenimo šaltiniu. K.Vaitkevičius apskaičiavo, kad norint per mėnesį uždirbti iki 1 tūkst. eurų, reikia išskolinti bent 45 tūkst. eurų.

„Žinoma, visiškai išvengti rizikos čia nepavyks. Tačiau jau matau, kad norinčiųjų skolinti pinigus daugiau, nei juos imti. Patraukliems pasiūlymams reikalingos sumos suformuojamos žaibiškai“, – dėlioja K.Vaitkevičius.

Jis pats per mėnesį išskolina apie 100 eurų ir to nevertina kaip svarbios savo pajamų dalies.

Investuotojas nurodo ir šios sistemos pa­trauklumą: kai perki Kinijos ar JAV bendrovės akcijų, apie įmonę ir jos gaminamus ar parduodamus produktus bei rinką žinai palyginti mažai. Kai skolini konkrečiam lietuviui, tikimybė, kad jis bent jau kada nors pradės grąžinti skolą, vis tiek yra.

Vis dėlto ši sistema, palyginti su vertybiniais popieriais, turi trūkumų – paskolos nėra likvidžios, jų neparduosi. Jei paskolinai keletui metų, lauksi, kol skolininkai galutinai atsiskaitys. Anksčiau pinigų nepasiimsi.

Prireikia verslui

Trumpalaikių paskolų, netgi su didelėmis pa­lūkanomis, prireikia ne tik žmonėms, bet ir įmonėms. A.Variakojis sako, kad normali grąža versle, jei skolinama metams, – iki 6 proc. Ta­čiau jis pats prisipažįsta, kad prieš keletą mė­nesių ėmė „milžinišką“ sumą su beveik 72 proc. metinių palūkanų. „Reikėjo skubiai perimti vienos bendrovės kontrolinį paketą. Skolinausi dviem savaitėms ir sumokėjau 3 proc. visos su­mos. Pavertus į metines palūkanas, jos būtų di­džiulės“, – dėlioja investuotojas ir sako, kad rin­ka tokioms trumpalaikėms paskoloms, kurios imamos trumpam, kai įmonės susiduria su laikinu apyvartinių lėšų trūkumu, yra.

Skolintis savaitei už vieną ar du procentus nuo visos sumos ir taip stabilizuoti finansinius srautus – patrauklu. Palūkanas pavertus metinėmis, jos būtų gana didelės.

„Pavyzdžiui, viešuosiuose konkursuose dalyvaujančios bendrovės negali turėti skolų „Sodrai“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Joms mokesčius bet kokia kaina reikia mokėti laiku. Skolintis savaitei už vieną ar du procentus nuo visos sumos ir taip stabilizuoti finansinius srautus – patrauklu. Palūkanas pavertus metinėmis, jos būtų gana didelės“, – dėlioja A.Variakojis ir pripažįsta, kad ne kiekvienas, netgi sąžiningas, gali įveikti bankų taikomus barjerus ir gauti paskolą.

Investuotojas kartu siūlo valstybei neskubėti nurašinėti „Sodros“ ir mokesčių inspekcijos skolų iš įmonių sąskaitų. Šiandien, kai valstybė gali pasiskolinti beveik nemokamai, bendrovėms kartais būtų patrauklu ne trūks plyš skubėti atsiskaityti su valstybe, o šiuos pinigus tiesiog skolintis už kelis procentus metinių palūkanų.

Vietoj skelbimų laikraščių

Bankai kol kas pavojaus varpais skambinti neskuba, nes mano, kad tarpusavio skolinimas netaps pavojingu konkurentu, atimsiančiu iš jų klientų pinigus.

„Skolinimo platformos pakeičia laukinę rinką ir mažina šešėlį. Be to, tai greitųjų kreditų pakaitalas, nes palūkanos mažesnės. Didelių pokyčių finansų sektoriuje šių paslaugų plėtra nesukels. Bankai visada kreditus pigiau“, – prognozuoja S.Kropas.

Bankininkas panašių svetainių kūrimo vajuje mato ne naujo verslo modelį, o tiesiog pasikeitusias technologijas. Žmonės ir iki šiol masiškai skolino vieni kitiems, tačiau apie paslaugas skelbdavo laikraščiuose ar interneto skelbimų portaluose. Tai buvo šešėlinė ir niekieno neprižiūrima rinka.

„Kol kas tarpusavio kreditų rinka nėra įstatymiškai iki galo reglamentuota, todėl pinigų saugumas priklauso nuo kiekvienos platformos ir jos gebėjimo valdyti riziką. Būsimą reglamentavimą vertinu teigiamai, nes tai apsaugos rinkos dalyvius“, – aiškina S.Kropas.

Tačiau toks kreditavimas tinka žmonėms, kurie turi laisvų lėšų ir nebijo rizikuoti. Priešingai nei kreditinėse institucijose, platformose esančios lėšos valstybės nedraustos. Rizika jas prarasti dėl skolininko nemokumo gana didelė. Vis dėlto S.Kropas įžvelgia ir šios tendencijos naudą bankams: jei žmogus ima pinigus verslui ir sugeba mokėti gana dideles palūkanas, vadinasi, jo veikla stabili ir ateityje jis vis tiek ateis į bankus imti paskolos, ir šie gyvybingam verslui pasiūlys geresnes sąlygas.

S.Kropas sako, kad kol kas tarpusavio skolinimo rinkoje sukasi keliolika milijonų eurų, tačiau ji auga. „Jų tikslas – pasiekti dabartinį bankų išduodamų vartojimo kreditų lygį. Tai apie 300 mln. eurų per metus. Kitas jų konkurentas, kurį gali paspausti, – tai greitieji kreditai, apimantys taip pat per 300 mln. eurų“, – kokias nišas užims investuotojai tarpusavio skolinimo platformose, prognozuoja Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Vilioja paprastumas

„Tarpusavio skolinimo paslauga tampa alternatyva bankams ir tiems, kurie ieško finansavimo savo projektams. Skolinantis ar investuojant tradicinėse finansinėse įstaigose dažnai užsitęsia sudėtingi procesai, neįsiklausoma į individualius kliento poreikius“, – savo pranašumą mato Evaldas Remeikis, UAB „Neo finance“, valdančios „paskoluklubas.lt“, vadovas.

Verslininkas sako, kad Lietuvoje, kaip ir už­sienyje veikiančiose tarpusavio skolinimo platformose, investuotojo ir paskolos gavėjo duome­nys nėra atskleidžiami. Šioje tarpusavio skoli­nimo platformoje investuotojo mažiausios gau­­namos palūkanos atskaičius tarpininkavimo mo­kestį siekia 7 proc., o didžiausios – 33 proc. Kiek­vienas gali pats pasirinkti palūkanų dydį, tačiau kuo jos didesnės, tuo didesnė ir rizika.

„Tarpusavio skolinimo platformoms keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir vartojimo kredito davėjams, todėl tinkamas šių reikalavimų laikymasis neturėtų iškraipyti rinkos. Žinoma, tokia veikla investuotojams kelia papildomos rizikos, todėl jie turėtų įvertinti, ar jiems tokia rizika priimtina“, – apie tai, kad prarandančiųjų savo pinigus niekas negelbės, pasakoja Jekaterina Govina, Lietuvos banko Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vyriausioji juriskonsultė.

Norai keičiasi

„Investuotojų prioritetai keičiasi. Nepriklau­so­mybės pradžioje žmonės vertino nekilnojamąjį turtą ir įmones, kurios jo turėjo. Šiandien prioritetai šiek tiek kitokie, tačiau visi siekia stabilaus investavimo ir grąžos“, – sako A.Variakojis.

Investuotojas pastebi, kad šiandien Lie­tuvoje gana daug žmonių siekia ne padidinti, o tiesiog išsaugoti kapitalą. Jei vertintume kai kuriuos nekilnojamojo turto projektus Vil­niaus senamiestyje, jų metinė grąža, atmetus infliaciją, būtų tik 1–2 proc. Nuomai skirtas nekilnojamasis turtas duoda iki 7 proc. metinės grąžos, jei turtas ne itin patrauklioje vietoje ir ne toks likvidus, jo grąža jau turėtų būti per 10 proc.

„Lietuvoje investavimo galimybių daugėja. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto bendrovės pradeda kurti nuomai skirtus projektus. Žmogui nebūtina pačiam pirkti turtą ir jį prižiūrėti. Už­tenka tik investuoti“, – pasakoja A.Varia­kojis.

Kita neišnaudota galimybė – įmonės, ku­rioms reikia apyvartinių lėšų. Nors daugėja ob­ligacijas leidžiančių bendrovių, tai vis tiek tik pirmosios kregždės.

„Sėkmingai veikiančios įmonės savininkas, kai ieško papildomų lėšų, nebūtinai turi eiti į banką. Galima susitarti su draugais bei artimaisiais ir jiems perleisti akcijas ar tiesiog pasiskolinti už panašias kaip banke palūkanas. Tačiau procedūros ir skolos valdymas būtų paprastesnis. Bet šiuo keliu pas mus kol kas einama sunkiai“, – dėsto A.Variakojis.

Mokesčiai nelauks

Rasa Virvilienė, VMI prie FM Teisės departamento direktorė

Prekyba akcijomis

Nuo 2014 m. sausio 1 d. savarankiškas tęstinis investavimas į vertybinius popierius ir kitas finansines priemones nelaikomas individualia veikla. Pardavimo ir išlaidų skirtumas, gautas iš finansinės veiklos, kuris neviršija 500 eurų per mokestinį laikotarpį, pajamų mokesčiu neapmokestinamas. Per mokestinį laikotarpį 500 eurų viršijanti suma apmokestinama 15 proc. pajamų mokesčiu.

Prekyba valiutomis

Atkreipiame dėmesį, kad gyventojo sudaromi sandoriai dėl neatidėliotino valiutos pirkimo bei pardavimo (spot) operacijų nelaikomi finansinėmis priemonėmis. Todėl gyventojas, kuris tęstinį laikotarpį spekuliaciniais tikslais, siekdamas gauti ekonominės naudos, sudaro neatidėliotinus valiutos pirkimo ir pardavimo sandorius, yra laikomas vykdančiu individualią veiklą. Skirtumas, gautas tarp gautų (uždirbtų) veiklos pajamų ir veiklos išlaidų, būtų apmokestinamos 5 proc. pajamų mokesčiu. Veiklą įregistravę fiziniai asmenys nuo 50 proc. apmokestinamųjų veiklos pajamų taip pat privalo mokėti 28,5 proc. valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir 9 proc. privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas.

Skolinimas

Pabrėžiame, kad jei fizinių asmenų, kurie ne per tarpusavio skolinimo platformas (toliau – platformos) suteikia nevartojimui skirtas paskolas (įskaitant paskolas su nekilnojamojo turto įkeitimu), vykdoma veikla atitinka visus individualios veiklos požymius (tęstinumas, savarankiškumas, ekonominės naudos siekimas), fizinis asmuo turi įregistruoti individualią veiklą pagal pažymą. Atsitiktiniai paskolų suteikimo sandoriai, kuriuose nėra „versliškumo“ elementų, nelaikomi veiklos vykdymo požymiu.

Fiziniai asmenys per platformas gali suteikti vartojimo kreditus kitiems fiziniams asmenims. Individualios veiklos vykdymu nelaikomas fizinio asmens (investuotojo) kitiems fiziniams asmenims (paskolos gavėjams) per platformą suteikiamas vartojimo kreditas. Todėl fiziniam asmeniui (investuotojui) už suteiktą vartojimo paskolą išmokėtos palūkanos yra apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu. Atkreipiame dėmesį, kad minėtos išmokos yra priskiriamos B klasės pajamoms, todėl pajamų mokestį apskaičiuoti, sumokėti ir deklaruoti turi palūkanas gavęs fizinis asmuo (investuotojas).

Tarpusavio skolinimo rinka

l 2015 m. gruodžio 31 d. paskolų davėjai per platformas buvo suteikę 2 tūkst. vartojimo kreditų, o vartojimo kredito sumos likutis sudarė 2,3 mln. eurų (0,53 proc. visos vartojimo kredito gavėjams suteiktos vartojimo kreditų sumos likučio).

l Per tarpusavio skolinimo platformas vartojimo kredito gavėjai skolinasi didesnes sumas: 2015 m. gruodžio 31 d. buvo suteikti tik 67 mažieji vartojimo kreditai, vartojimo kredito sumos likutis sudarė 15 tūkst. eurų.

l Mažieji vartojimo kreditai buvo teikiami šiek tiek pigiau nei kiti rinkoje teikiami kreditai, t.y. jų vidutinė palūkanų norma sudarė 25 proc., bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 90 proc.

l Nors tarpusavio skolinimas rinkoje yra naujovė, stebint paskutinių 2015 m. ketvirčių rezultatus matyti, kad ši veikla sparčiai plėtojama ir ateityje galėtų būti konkurencinga alternatyva tradicinėms paskoloms. Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos davėjas rizikuoja neatgauti visos ar dalies suteiktos paskolos ir palūkanų. 2015 m. pabaigoje buvo 95 vartojimo kreditai, kurių įmokas mokėti vėluota daugiau kaip 60 dienų iš eilės, o bendras įsiskolinimas paskolų davėjams sudarė 22,58 tūkst. eurų.

Šaltinis: Lietuvos bankas

Riba – 5 tūkst. eurų

Reikalavimai Lietuvoje veikiančių tarpusavio skolinimo platformų operatoriams yra nustatyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme. Operatoriai privalo laikytis tų pačių reikalavimų, kurie keliami vartojimo kredito davėjams (suteikti vartojimo kredito gavėjams reikiamą informaciją, prieš priimant sprendimą išduoti kreditą, įvertinti gavėjų kreditingumą ir pan.).

Papildomai operatoriams yra keliami reikalavimai kredito davėjų ar investuotojų atžvilgiu – operatorius privalo užtikrinti, kad vienas davėjas ar investuotojas platformoje paskolintų ne daugiau kaip 5 tūkst. eurų per metus ir ne daugiau kaip 500 eurų vienam gavėjui. Operatorius užmokestį už savo veiklą gali imti tik nuo sumų, kurias grąžina kredito gavėjas.

Jei bus priimtas naujas rinką reguliuojantis įstatymas, 1 tūkst. ir daugiau eurų investuoti norintis žmogus turės atlikti testą, pagal kurį bus nustatoma, ar jis suvokia riziką.

Šaltinis: Lietuvos bankas

Procesas įsibėgėja

Pernai 1242 gyventojai deklaravo, kad vykdo veiklą pagal pažymą „Pagalbinė finansinių paslaugų ir draudimo veikla“. 2015 m. jie deklaravo gavę 7 465 310 eurų pajamų.

Tai 2014 m. pajamos, kai tarpusavio skolinimo platformos tik pradėjo įsibėgėti. Kiek pajamų gauta pernai, paaiškės tik pasibaigus pajamų deklaravimui.

Šaltinis: Valstybinė mokesčių inspekcija

"Uber" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvoje vadinamoji dalijimosi ekonomika – kai vienas žmogus tiesiogiai be tarpininkų teikia paslaugas kitam – sparčiai plinta ir keičia verslo veidą. Kol kas pokyčių alsavimą stipriausiai pajuto taksistai, nes atėjo „Uber.com“, ir viešbučiai bei kaimo turizmo sodybos, kurių klientai vis mieliau naudojasi tarptautinėmis rezervavimo ir nakvynės paieškos sistemomis.

Skiriasi tik požiūris į pokyčius. Taksi įmonės ir dispečerinės, kurios tik paskirsto keleivių srautus vairuotojams, sako, kad mėgins prisitaikyti ir rasti savo nišą. O Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija rengia įvairius teisės aktus ir mėgina pasiekti, kad nakvynės teikimas, kaip verslas, būtų kuo griežčiau reglamentuojamas. Tačiau abiejų šakų atstovai sutaria, kad visiems reikia vieno svarbiausių dalykų – visiškai vienodų verslo sąlygų tiek naujokams, tiek senbuviams. Naujos verslo tendencijos verčia keisti veiklos reglamentavimą.

„Matome, kad mūsų verslo plėtros perspektyvos atėjus „Uber.com“ yra geros. Prieš dvejus metus buvo sudėtinga iškviesti taksi. Dabar technologijos leido patogiau aptarnauti klientus, automobiliai naujesni“, – sako Andrius Norkaitis, „etaksi.lt“ platformos įkūrėjas.

Kol kas jis mato vienintelę bėdą: nėra aiškumo ir rinkos dalyviai dirba skirtingomis sąlygomis. Vieniems taikomas griežtas reglamentavimas, kiti dirba praktiškai nekontroliuojami.

Galbūt sunkiau bus tik kelioms bendrovėms, kurios pačios turi automobilių ir samdo vairuotojus.

Nors iš pradžių prieš „Uber.com“, kaip ir kai kuriuose pasaulio didmiesčiuose, mėgino protestuoti ir Vilniaus taksistai, A.Norkaitis sako, kad dauguma dabar bent jau sostinėje dirbančių taksi įmonių – tai dispečerinės, kurios privatiems vairuotojams, dirbantiems pagal individualios veiklos pažymą, paskirsto klientų srautą. Tai tas pats, ką daro „Uber.com“, skiriasi tik naudojamos technologijos. Galbūt sunkiau bus tik kelioms bendrovėms, kurios pačios turi automobilių ir samdo vairuotojus.

Nepaisant to, kad kai kurios šakos jau junta pokyčius, kuriuos sukėlė pasauliniai gigantai, toliau kuriami ir vietiniai šios srities startuoliai. Tiesa, jiems kelias iki pinigų kur kas ilgesnis nei „Uber.com“ taksistui.

Telkia bendruomenę

Lietuvos laisvosios ekonomikos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, kad dalijimosi ekonomika naudinga valstybei, nes mažina įėjimo į rinką barjerus ir kartu skatina verslumą. Todėl naujokams reikėtų taikyti kuo mažiau ribojimų, kad jie nebijotų ir galėtų kurti verslą. Naudojimasis tokiais portalais, kaip „Uber.com“, „Airbnb.com“ ar „Booking.com“, leidžia gerokai pigiau nei iki šiol pradėti savo verslą, nes vartotojai pasiekiami kur kas greičiau. Tačiau visiems būtina nustatyti vienodas žaidimo taisykles, kad nebūtų iškreipta konkurencija.

Klasikinė dalijimosi ekonomika – nebūtinai vien tik verslas. Lietuvoje pradėjo veikti socialinis projektas „coolukis.lt“, kurio tikslas – suvesti senyvo amžiaus žmones, turinčius žemės, ir jaunus žmones bei šeimas, norinčias užsiauginti daržovių ir vaisių. Tai klasikinis modelis, kai siekiant tikslų, nebūtinai verslo, kuriama bendruomenė.

Mūsų tikslas yra mažinti socialinę atskirtį, nes senyvo amžiaus žmonių vienišumas – rimta problema.

„Žmonės, paprastai vyresnio amžiaus, turi žemės, kurioje nieko nesodina. Mes stengiamės, kad pas juos ateitų jaunimas, kuris nori savo rankomis užsiauginti švaraus maisto šeimai. Mūsų tikslas yra mažinti socialinę atskirtį, nes senyvo amžiaus žmonių vienišumas – rimta problema“, – koks projekto tikslas, aiškina Austė Černiauskaitė, projekto vadovė.

Pasak jos, kol kas projektą į priekį stumia savanoriai. Tikslas yra sukurti bendruomenę ir uždirbti tiek, kad būtų galima bent jau išlaikyti patį projektą – puslapį ir keletą darbuotojų. Žmonės siekia sveikai gyventi, miestuose gyvenančios jaunos šeimos nori vaikams parodyti, kaip patiems galima užsiauginti vaisių ir daržovių. Tokie žmonės ir buriasi į bendruomenę, jiems rengiami mokymai, organizuojami įvairūs renginiai.

„Koks bus uždarbio modelis, dar nežinome, nors mūsų tikslas – tvari ir save išlaikanti veikla“, – aiškina A.Černiauskaitė.

Metai iki pinigų

Apie tai, kad kelias iki tvaraus verslo nėra greitas ir lengvas, kalba senbuviai, veiklą pradėję prieš keletą metų ir jau spėję sulaukti investicijų.

„Draugas, grįžęs iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje, pasiūlė kurti nuomos platformą, kurioje žmonės galėtų tiesiogiai, be tarpininkų, nuomoti daiktus kitiems. Pradėjome trise“, – apie „dalinuosi.lt“ kūrimą pasakoja vienas platformos įkūrėjų Karolis Vaitkevičius.

Kai ateina investuotojas, tai dar nereiškia, kad startuolio savininkai tampa milijonieriais.

Kadangi bičiuliai prie monitorių palinkdavo tik po tiesioginių darbų, sukurti pirminę puslapio versiją užtruko pusę metų. K.Vait­kevičius nurodo ir dalijimosi ekonomikos esmę: paslaugas žmonės teikia kitiems žmonėms. Tarpininkų nėra, tik platformos, kurios supaprastina nuomos ar prekybos procesą. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Naujokams teko aiškintis su Valstybine mokesčių inspekcija ir ieškoti varianto, kokius mokesčius turi mokėti tik retkarčiais atliekamus daiktus nuomojantys žmonės, kuriems tai nėra pragyvenimo šaltinis. Reikėjo kurti naują draudimo paslaugą, kad turto savininkai būtų apsaugoti.

„Kol pradėjome uždirbti pirmuosius bent kiek didesnius pinigus, prabėgo beveik pusantrų metų. Gavome valstybės paramą, po to į mūsų projektą investavo Ilja Laursas“, – aiškina K.Vaitkevičius.

Kiek į tinklalapį investavo I.Laursas, „dalinuosi.lt“ įkūrėjas neatskleidžia, tačiau sako, kad tai buvo būtent investicija, o ne projekto išpirkimas. Svetainė paprasčiausiai turi lėšų plėstis, ieškoti naujų verslo modelių ir išlaikyti keletą nuolatinių darbuotojų.

„Kai ateina investuotojas, tai dar nereiškia, kad startuolio savininkai tampa milijonieriais. Tiesiog gali plėtoti projektą gaudamas ne itin didelį atlyginimą. Lėšos skiriamos verslo plėtrai“, – dėlioja K.Vaitkevičius.

„Dalinuosi.lt“ gali tapti praturtėjimo šaltiniu dviem atvejais: jei šis projektas išaugs į pelningą verslą arba jei jį kas nors nupirks kaip verslą. Abiem atvejais reikia pasiekti gana didelį lankomumą ir sukurti aiškų uždarbio modelį. Šiandien projektas pats save išlaiko, tačiau ar iš to galima sukurti didelį verslą – neaišku, nes Lietuva yra maža šalis. Norint savarankiškai plėstis užsienyje reikia gana didelių investicijų.

„Lietuvoje uždirbti tiek, kad savo jėgomis galėtume išplėsti verslą į dideles Vakarų šalis, praktiškai neįmanoma. Norint bandyti vėl reikia ieškoti investicijų“, – konstatuoja K.Vaitkevičius.

Jam pačiam, kaip projekto dalininkui, kol kas tai nėra pajamų šaltinis. Verslininkas juokauja, kad vien skambus pavadinimas „startuolis“ dar nereiškia, jog šis projektas kada nors taps verslu.

„Uber.com“ nebijo

Kur kas didesnis galvos skausmas – tradiciniam verslui, kuris susidūrė su tokių gigantų, kaip „Uber.com“ ar „Airbnd.com“, ekspansija. Tačiau senbuviai kol kas neplanuoja kapituliuoti dėl naujų tendencijų.

Šoko dėl naujo taksi veiklos modelio nepatyrė ir taksi verslo veteranai. „Tokį pat verslo modelį kaip „Uber.com“ mes taikome nuo 2012 m. Mūsų technologija ta pati, tačiau esminis skirtumas iki šiol buvo tas, kad iš mūsų užsakymų galėjo gauti tik licencijuoti taksistai, iš jų – visi norintieji. Jei pastarasis modelis legalus ir galima paslaugos kainą skaičiuoti ne pagal taksometrą, bet pagal GPS, pavėžėti keleivius leisime ir mes“, – sako A.Norkaitis, „etaksi.lt“ idėjos autorius ir platformos, kuri teikia užsakymus 1,5 tūkst. taksi automobilių, daugiausia licencijuotų, įkūrėjas.

Kitaip nei „Uber.com“, kur mokestis už kelionę nuskaitomas nuo kliento kreditinės kortelės, „etaksi.lt“ automobilyje mokama grynaisiais. Tačiau galima iškviesti automobilį, turintį banko korteles aptarnaujantį terminalą.

A.Norkaitis tvirtina, kad veiklos licencija nėra vien tik blogis. Pavyzdžiui, būtinas privalomasis keleivių draudimas, techninė automobilio apžiūra kas pusę metų. Tačiau kai kurie reikalavimai galbūt pertekliniai. Vien sertifikuotas taksometras kainuoja nuo 500 eurų, nors šiandien nuvažiuotą atstumą galima sėkmingai matuoti išmaniaisiais įrenginiais.

„Per mėnesį automobiliai, teikiantys šias paslaugas, nurieda tūkstančius kilometrų. Galbūt griežtesnė jų techninė priežiūra logiška. Kaip ir specifinis draudimas“, – aiškina A.Norkaitis ir priduria, kad dalijimosi ekonomika – tai ne technologijos.

Jei kalbama apie taksi įmones, tiesiog pasikeitė teisinis reglamentavimas ir leista legaliai dirbti vairuotojams, neturintiems licencijos. Ateityje, jei bus taikomas vienodas reglamentavimas, dauguma taksi bendrovių ir vairuotojų tiesiog prisitaikys.

„Kol kas masinio perėjimo į pavėžėjimo veiklą nėra, nes iki galo neaišku, kiek tai legalu ir kas bus, jei, tarkime, mašina pateks į avariją, ar civilinis draudimas galios užsiimant verslu“, – dėlioja A.Norkaitis.

Tačiau jis pabrėžia, kad reglamentavimo sumažinimas leistų dar pagerinti paslaugų kokybę. Šia veikla kelias dienas per savaitę ar savaitgaliais galėtų užsiimti žmonės, kurie dabar nepradeda dirbti dėl pernelyg didelių investicijų, kurios verslu užsiimant priešokiais neatsipirks.

Nieko naujo

Kolegai pritaria Romualdas Bieliauskas, sostinės taksi vežėjų asociacijos „Sosveta“ vadovas: „Dauguma taksistų jau dabar dirba praktiškai taip pat kaip vairuotojai, besinaudojantys „Uber.com“ ir keleivius vežiojantys savo automobiliais. Mums reikia tik atsakymo, ar tokia veikla kaip „Uber.com“ visiškai legali, ar ne. Jei taip, tai dirbti pagal šį modelį visiems bus kur kas lengviau ir paprasčiau nei dabar.“

Jei bus legalizuotas toks veiklos modelis, kai žmogus su nežymėtu automobiliu, neturinčiu jokių skiriamųjų ženklų, gali užsiimti taksi veikla, prie jo prisitaikys ir įmonės. Dabar taksi rinkoje chaosas. Dalis įmonių turi vairuotojų, kurie yra samdomi darbuotojai, kiti tiesiog nuomoja automobilius vairuotojams, treti teikia tik dispečerio paslaugas ir sudaro sutartis su pavieniais taksistais. Pastaroji veikla – tai tas pats „Uber.com“, tik ne tokia modernia forma.

„Mūsų bėda – ne naujos technologijos, o tai, kad per pastaruosius 20 metų nebuvo sukurta tinkamos įstatymų bazės, kurioje būtų nusakyta, kas leidžiama ir kas draudžiama. Dabar skirtingi teisininkai teisės aktus inter­pretuoja skirtingai“, – konstatuoja R.Bie­liauskas.

Pagal bendrą galiojančią tvarką taksistas, norėdamas dirbti legaliai, turi įsigyti specialius numerius, sumontuoti metrologijos tarnyboje patikrintus taksometrą, plafoną, baigti kursus. „Uber.com“ vairuotojui nereikia nieko, tik registruoti individualią veiklą ir į savo išmanųjį telefoną parsisiųsti darbui reikalingą programėlę.

Jei bus leista dirbti kaip „Uber.com“, dispečerinės savininkas tiesiog skirstys užsakymus kaip ir dabar, tačiau galės sudaryti sutartis ne tik su licencijas įgijusiais taksistais, o su visais automobilius turinčiais piliečiais.

Pasak R.Bieliausko, jei sąlygos nebus suvienodintos, tradicinės taksi paslaugos  nunyks, ir po kelerių metų, jei paaiškės niekieno nekon­troliuojamos „Uber.com“ sistemos trūkumai, jas teks kurti iš naujo.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro vadovas Algimantas Križi­nauskas sako, kad kol kas nėra aišku, kaip elgtis su vairuotojais, teikiančiais pavėžėjimo paslaugas per „Uber.com“. Biuras žalą nukentėjusiems atlygina net tada, jei kaltininkas nėra apsidraudęs, tačiau ar vėliau atskiros draudimo bendrovės nesiims išieškoti žalos iš kaltininko, kuris turi tik įprastą civilinės atsakomybės draudimą, tačiau užsiima verslu, nežinia. Tai priklauso nuo kiekvienos sutarties. Norint sunorminti šią veiklą reikia keisti ir įstatymus, nes kol kas net nenumatyta terminologija. Tačiau A.Križinauskas tokį neapibrėžtumą vertina tik kaip laikiną: bėgant laikui veikla bus sunorminta.

Kokios šiandien taksistų pajamos, R.Bieliauskas nesiima skaičiuoti, nes dauguma taksistų dirba pagal individualią veiklą ir dispečerinėms moka tik už iškvietimus. Per „Uber.com“ pavėžėjimo paslaugas teikiantis žmogus, nenorėjęs minėti savo pavardės, sakė, kad per mėnesį, jei dirbi apie 50 val. per savaitę ir važinėji pelningiausiais penktadienio bei šeštadienio vakarais, Vilniuje gali uždirbti apie tūkstantį eurų.

Apgyvendinimo įstaigos sunerimo

Kitas pajutęs naujos tendencijos vėjus – apgyvendinimo sektorius.

„Mes, kaip sektorius, vadinamosios dalijimosi ekonomikos poveikį matome jau gana seniai ir kartu stebime, kaip keičiasi ne tik verslas, bet ir vartotojas. Kuo toliau, tuo daugiau verslo keliasi į šį segmentą, nes vis daugiau apgyvendinimo paslaugų teikėjų išmoksta dirbti šioje erdvėje“, – aiškina Linas Žabaliūnas, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas, pridurdamas, kad šalia naudos jau matomi ir aiškūs iššūkiai.

Pagrindinis iššūkis – kad parduodama paslauga neatitinka tos, kurią vartotojas perka. Tai bendra visos Europos bėda.

L.Žabaliūnas sako, kad kol nėra aiškaus reglamentavimo, žmogus perka apgyvendinimo paslaugą, o teikėjas jam parduoda trumpalaikės patalpų nuomos paslaugą. Pastarajai taikomi kur kas mažesni kokybės, higienos, prieš­gaisrinės saugos ir kiti reikalavimai.

„Kol lūkesčiai sutampa, viskas gerai. Kai kyla konfliktas, paaiškėja, kad abu teisūs, nors kalbėjo apie skirtingas paslaugas. Kol dalis sektoriaus veikia pagal skirtingas žaidimo taisykles, tol taip ir bus“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad dalijimosi ekonomika jau nebesustos ir jos stabdyti bei mėginti sprausti į rėmus neverta.

Griežtins sąlygas

Užtai viešbučių savininkai turi konkretų planą, kokių priemonių imsis prieš stiprėjančius konkurentus.

„Rengiame Turizmo įstatymo pataisas, kurios reglamentuos trumpalaikės nuomos verslą. Tai visos ES galvos skausmas, nes vadinamieji apartamentai, kuriuos nuomoja privatūs žmonės, konkuruoja su viešbučiais. Tačiau jiems taikomi teisės aktai ir mokesčiai skiriasi. Ši banga atėjo ir iki Lietuvos“, – konstatuoja Evalda Šiškauskienė, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė.

Ji pateikia ir skaičių. Pavyzdžiui, viename iš šiam verslui skirtų tinklalapių mūsų šalyje galima rasti 300 oficialiai veikiančių viešbučių ir 1 tūkst. apartamentų, kuriuos nuomoja fiziniai asmenys.

Asociacija kartu su Ūkio ministerija mėgina keisti veiklos kodus, kad būtų atskirta ilgalaikė nuoma nuolatiniam gyvenimui ir trumpalaikė nuoma, kai būstas turistams išnuomojamas iki mėnesio. Be to, pastaruosius butus prieš nuomojant turėtų patikrinti Visuomenės sveikatos centras, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

„Stengsimės pakeisti Turizmo įstatymą, kad apartamentų savininkai privalėtų regis­truotis Turizmo departamente kaip teikiantys apgyvendinimo paslaugas“, – perspektyvą piešia E.Šiškauskienė.

Ši registracija apartamentų savininkams nieko nekainuos, tačiau visa sritis bus aiškiai reglamentuota, gausime tikslią statistiką. Pavyzdžiui, šiandien, asociacijos duomenimis, turistų, atvykstančių į Lietuvą, daugėja, tačiau viešbučių užimtumas  statistiškai yra vienas mažiausių ES. Žmonės tiesiog nukeliauja į fizinių asmenų nuomojamą būstą.

„Be to, vadinamąjį pagalvės mokestį, kuris skiriamas turistams pritraukti, viešbučiai moka, o butų savininkai – ne. Nors skatinti turizmą suinteresuoti tiek mes, tiek jie. Jie nemoka dalies fiksuotų mokesčių, kurie privalomi viešbučiams. Kai skiriasi mokesčių bazė, konkuruoti sudėtinga. Kol ši veikla buvo paplitusi tik kurortuose, tol nebuvo bėdos. Dabar apartamentai vis labiau įsigali ir didmiesčiuose“, – aiškina E.Šiškauskienė.

Asociacijos vadovės žiniomis, ES taip pat mėginama reglamentuoti trumpalaikę nuomą. Kai kuriose valstybėse trumpalaike nuoma leidžiama užsiimti tik keletą mėnesių per metus, kai kur ši veikla fiziniams asmenims iš viso draudžiama.

„Mes nenorime nieko uždrausti, tačiau tvarka turi būti. Pavyzdžiui, mūsų žiniomis, iki šiol dauguma Palangoje dirbančių butų nuomotojų įsigyja ilgalaikę nuomą leidžiančius verslo liudijimus, nes taip pigiau. Pakeitus teisės aktus bus bent jau tvarka ir žinosime, kas vyksta rinkoje“, – aiškina Viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė.

Verslas maskuojasi

Kolegei iš dalies pritaria ir L.Žabaliūnas, sakydamas, kad tiesiog reikia sukurti bendras ir vienodas žaidimo taisykles. Lietuva tokių taisyklių skirtumų kol kas itin nepajuto, tačiau Pietų Europoje ir turistiniuose kraštuose po dalijimosi ekonomikos vėliava viešbučius pradėjo stumti pavieniais nuomotojais prisidengę juridiniai asmenys, valdantys gana didelius apgyvendinimo tinklus.

„Tokiuose tinkluose, kaip „Airbnb.com“ ar „Booking.com“, fiziniais asmenimis masiškai prisidengia tradiciniai ir gana stambūs verslai, kurie gali paslaugas pardavinėti kur kas pigiau nei viešbučiai. Tikrų pavienių verslų, kaip buvo deklaruojama, tarkim, kuriant „Airbnb.com“ portalą, liko vienetai“, – niuansus aiškina L.Žabaliūnas, pridurdamas, kad negalima visko absoliutinti. Pavyzdžiui, įmonė neapsimes pavieniu taksistu, nuosavu automobiliu pavėžėjančiu keleivius.

„Mums reikalinga takoskyra, nes individualus apgyvendinimas, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybų, nakvynės ir pusryčių paslaugos, gana didelė sektoriaus dalis. Tačiau ir mums sunku konkuruoti su žmonėmis, kurie teikia apgyvendinimo paslaugas, bet deklaruoja, kad tai trumpalaikė patalpų nuoma, kuriai taikomi paprastesni reikalavimai“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Pastarajai veiklai nereikia turėti higienos paso, laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų, jų reguliariai netikrina įvairios tarnybos.

„Kai jie pateks į tą pačią reglamentavimo sferą kaip ir mes, galėsime normaliai konkuruoti, nes kitas verslo modelis nesiskiria“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Kaimo turizmo sodybų asociacijos vadovas sako, kad kaimo turizmo sektoriaus plėtra sulėtėjo, nes greičiausiai jau pasiekta riba ir niša užpildyta. Nakvynės ir pusryčių segmentas auga didmiesčiuose ir kurortuose. Rezer­vavimo portalai visoms veikloms jau tapo reikšminga klientų radimo priemone. Kai kuriose sodybose iki 100 proc. klientų, įskaitant ir lietuvius, ateina per įvairias viešbučių ir apgyvendinimo paieškos platformas.