Artimiausiomis savaitėmis paaiškės, ar Rusija įgis neformalią veto teisę NATO ir ES plėtrai į Rytus.

Klydo tie, kurie teigė, kad Vladimiras Putinas intervenciją į Ukrainą vykdė atitrūkęs nuo realybės. Anaiptol. Jis puikiai žinojo, kad apie Krymo aneksiją niekas iš didžiųjų Vakarų valstybių pirmąją derybų dėl taikos Ukrainoje dieną jau nebekalbės. V.Putinas racionaliai skaičiavo, kad privers Vakarus sėstis prie derybų stalo ir tartis dėl Ukrainos ateities.
Vakarų, o ypač didžiųjų Europos Sąjungos valstybių mąstymo logiką Rusijos vadovas jau senokai yra perpratęs. ES valstybės pasirengusios nuolat susimokėti ir paaukoti kaimynystėje esančių valstybių savarankiškumą mainais net ir į laikiną ramybės bei taikos būseną. Dar prieš intervenciją į Krymą jis puikiai žinojo, kad pasibaigus šiam konfliktui Rusija savo rankose turės daugiau nei prieš šio konflikto pradžią.
Akivaizdu, kad šiandien Ukraina jau yra virtusi mainų objektu. Dėl Ukrainos ateities tariamasi be paties Kijevo dalyvavimo. Vakarai, o didžiosios Vakarų Europos valstybės net labai ir nesipriešindamos, bus priversti sutikti su Ukrainos virsmu buferine zona. Vokiečiai jau kovo pradžioje kalbėjo apie tai, kad federacinis modelis jų šalyje pasiteisino, ir kėlė naivų klausimą, o kodėl gi jis negalėtų pasiteisinti ir Ukrainoje.
Galbūt ~de jure~ Ukraina ir netaps federacine valstybe, tačiau regionams naujoji vyriausybė bus priversta suteikti daugiau politinės autonomijos. Automatiškai tai reikštų ir didesnes Rusijos įtakos galimybes.
Dėl neutraliteto įtvirtinimo net ir tokių abejonių tikriausiai nebeliks. Pirmas signalas, kad ES net nesirengia atverti durų už Europos idėją savo gyvybes aukojusiems ukrainiečiams, yra atsisakymas pasirašyti ekonominę Asociacijos sutarties dalį – sustiprintą laisvosios prekybos susitarimą. O juk būtent nuo šios sutarties pasirašymo momento Ukraina net ir teoriškai nebegalėtų tapti Rusijos kuriamos Eurazijos sąjungos nare. Tuo metu apie ES narystės perspektyvos Ukrainai suteikimo svarbą Bendrijoje jau kalba tik Baltijos šalys.
Vis dažniau pasigirsta signalų, kad į Rytų partnerystės politiką (tarkime, į Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimą) bus įtraukta ir Rusija. Ir tikriausiai vėl bus prisiminta giliai į stalčius padėta V.Putino idėja apie bendrą ekonominę erdvę nuo „Lisabonos iki Vladivostoko“, o tai praktiškai reikštų ES derybas su Rusijos kontroliuojama Eurazijos muitų sąjunga dėl laisvosios prekybos susitarimo. Esant tokioms sąlygoms Rytų partnerystės politika patirtų visišką bankrotą. Belieka klausti: ar tai reikštų, kad Rusija įgyja neformalią veto teisę ne tik dėl NATO, bet ir dėl ES plėtros posovietinėje erdvėje?
Kitas klausimas – ar tai galios tik Ukrainai, ar ir Gruzijai su Moldova? Reikėtų priminti, kad šios valstybės iki šių metų vidurio tikisi pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES, o Gruzija – gauti narystės NATO veiksmų planą. Ar šios šalys irgi taps Vakarų ir Rusijos mainų objektu?
Ne ką geresnės žinios ir dėl vidinių Ukrainos raidos tendencijų. Nors Viktoro Janokovyčiaus valdžioje jau nebėra, revoliucijoje dalyvavusiems ukrainiečiams tai tebuvo tarpinis tikslas. Maidanas tikėjosi ir kovojo dėl esminių valstybės politinės ir ekonominės sanklodos pokyčių – nepriklausomos, demokratinės, neoligarchinės Ukrainos, galinčios laisvai apsispręsti dėl savo geopolitinės krypties. Juk viena esminių posovietinės Ukrainos problemų – valstybės užgrobimas, kai buvę „raudonieji direktoriai“, sudalyvavę ne itin skaidriuose privatizacijos procesuose ir tapę stambiais verslininkais, ėmė kontroliuoti valstybę.
Prezidento Leonido Kučmos laikotarpiu privatizacijos procesai Ukrainoje vyko ne vadovaujantis ekonomikos liberalizavimo logika, bet traktuojant juos tik kaip priemonę įvykdyti turto persiskirstymą tarp konkuruojančių interesų grupių ir taip užtikrinti vidinę galios pusiausvyrą. Stambios verslo struktūros įsitraukė į politinių sprendimų priėmimą, siekdamos įgyti valstybės protekciją. Būtent taip ir atsirado posovietinė “ukrainietiška” oligarchija.
Tad ar nepasikartos nepavykusios 2004 m. Oranžinės revoliucijos scenarijus, kai, nepaisant milžiniškų visuomenės lūkesčių, tos pačios oligarchinės žaidimo taisyklės liko nepakitusios? Juk po Oranžinės revoliucijos, naujiems politiniams lyderiams (pirmiausia Julijai Tymošenko, kuri žadėjo tai padaryti) praleidus progą iš esmės peržiūrėti iki tol vykdytų privatizavimo procesų rezultatus, Ukraina nesugebėjo pakeisti savo raidos krypties. Ji ir toliau liko oligarchinė valstybė, nes vienas stambias verslo struktūras tiesiog pakeitė kitos. Arba, kaip teigė to meto apžvalgininkai, milijonieriai išstūmė milijardierius.
Maskva puikiai supranta: nepaisant oligarchų provakarietiškos laikysenos, klientelizmas ir korupcija leis Rusijai ilgainiui atkurti savo ekonominę ir politinę įtaką Ukrainoje. Todėl jos interesas – „užkonservuoti“ oligarchinę valstybės sanklodą šioje šalyje. Ir, regis, jai sekasi – porevoliucinėje Ukrainoje svarbiausius postus užima J.Tymošenko šalininkai, o būtent ši politinė veikėja ir jos politinė aplinka – tai toks pat oligarchinės prigimties produktas kaip ir buvusio prezidento V.Janukovyčiaus Regionų partija. Tad jeigu J.Tymošenko gegužės 25 d. pavyks laimėti prezidento rinkimus, Ukraina iš esmės grįš ten, kur ir buvo prieš Maidano revoliuciją.
Ar gali Ukrainos oligarchai tapti europietiško tipo verslininkais? Taip, bet tam reikalinga esminė sąlyga – Ukrainos narystė ES. Tačiau nėra jokių ženklų, kad Prancūzija ar Vokietija sutiks Ukrainai suteikti bent jau tolimą narystės ES perspektyvą. Vakarų europiečiams Ukraina nėra Europos valstybė, todėl jie netgi yra linkę vadovautis neišvengiamos Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos teze.
Tad, regis, vėl kartojasi 2004 m. nepasisekusios Oranžinės revoliucijos scenarijus.

2004 m. V.Janukovyčius tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų projektas. Šiandien jis yra gerokai savarankiškesnis, sugebėjęs sukurti stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją šeimą.

Kalbėti apie tai, kad protestai Ukrainoje baigėsi, dar tikrai anksti. Žmonės dar ilgai stovės Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau akivaizdu, kad šis judėjimas jau tikrai nepakartos 2004 m. įvykusios oranžinės revoliucijos sėkmės. Prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasitraukė ir netgi nepadarė jokių politinių nuolaidų. Netiesiogiai tai jau pripažįsta ir opozicijos lyderiai. „Tėvynės“ frakcijos Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje lyderis Arsenijus Jaceniukas teigia, kad Maidanas turi išlikti iki 2015 m. prezidento rinkimų. Paieškokime atsakymo – kodėl.
V.Janukovyčiaus galia šalies politinėje sistemoje yra visiškai kitokia, nei buvo prieš devynerius metus, oranžinės revoliucijos laikotarpiu. Ir ne tik todėl, kad tuomet jis buvo vienas iš dviejų kandidatų į prezidentus suklastotuose rinkimuose, o šiandien – daugiau ar mažiau demokratiškai išrinktas šalies prezidentas. Tuomet jis tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų (o dar tiksliau – Rinato Achmetovo) projektas, visiškai priklausomas nuo jų paramos. Šiandien jis yra gerokai savarankiškesnis, per tris prezidentavimo metus sukūręs stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją šeimą, kurios nariai perima įvairių ūkio šakų įmonių kontrolę, stiprina pozicijas bankų sektoriuje, didina savo kontrolę žiniasklaidoje.
Pavyzdžiui, prezidento sūnus Aleksandras Janukovyčius, laikomas „šeimos“ architektu, tapo antru pagal turtą Donecke po turtingiausio Ukrainos žmogaus – R.Achmetovo. Kitaip tariant, jis yra labiausiai per pastaruosius trejus metus praturtėjęs Ukrainos verslininkas.
Ir būtent „šeimos“ atsiradimas yra vienas veiksnių, kodėl V.Janukovyčius nepasirašė Asociacijos sutarties su ES, o prasidėjus masiniams protestams – neatsitraukė ir nedarė nuolaidų opozicijai: nesurengė priešlaikinių prezidento rinkimų, neįtraukė opozicijos atstovų į vyriausybę ir net neatleido vidaus reikalų ministro, atsakingo už smurtą prieš protestuotojus.
Neklydo tie analitikai, kurie teigė, kad dauguma Ukrainos oligarchų nori integruotis į ES rinką, tačiau to paties negalima pasakyti apie „šeimos“ interesus. Būtent tai galėjo lemti, kad bendras oligarchų interesas taip ir neįpareigojo V.Janukovyčiaus. Vis dėlto kai kurių ekspertų teigimu, Ukrainos oligarchų siekis integruotis į Europą dažnai buvo pervertinamas dėl šių priežasčių: stambus Ukrainos verslas nori prekiauti ES vidaus rinkoje, bet jokiu būdu nenori perimti europietiškų žaidimo taisyklių šalies viduje (tai apribotų jų klientelistinius ryšius), be to, per ofšorines kompanijas Kipre ar kitose ES šalyse Ukrainos oligarchai jau senokai yra įsitvirtinę ES rinkose, tad Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo nepasirašymas jiems nėra jokia tragedija.
Tačiau būtent „šeimos“ atsiradimas ir V.Janukovyčiaus dėmesys jėgos struktūroms (nepaisant prastos ekonominės padėties, prezidentas yra pakėlęs atlyginimus išimtinai šiai grupei) lėmė tai, kad net ir buvusio V.Janukovyčiaus patrono R.Achmetovo pareiškimas, esą jis smerkia smurtą prieš protestuotojus ir ragina abi puses sėsti prie derybų stalo, neprivertė V.Janukovyčiaus atsitraukti ar bandyti nuleisti garą.
Taigi V.Janukovyčius tapo daugiau ar mažiau savarankišku politiku, turinčiu savo personalinę galios struktūrą. Oligarchai tebelieka svarbūs veikėjai, tačiau ne tokie, kokie buvo iki 2010 m., kai jų sprendimai lemdavo valdžios sprendimus.
Ką reiškia šie pokyčiai? Pirmiausia tai, kad kinta Ukrainos politinė struktūra. Iki šiol skiriamasis Ukrainos bruožas, lyginant ją su Rusija ir Baltarusija, buvo tas, kad stambios oligarchinės verslo grupės ir jų tarpusavio konkurencija palaikydavo šalyje savotišką kvazidemokratiją ir taip užkirsdavo kelią autoritarinėms apraiškoms. Šiandien galime stebėti naujos sistemos kūrimąsi.
Analitikai nesutaria, ar tai bandymas perkelti Baltarusijoje įsitvirtinusio Aleksandro Lukašenkos ar vis dėlto Vladimiro Putino modelį į Ukrainos politinę realybę, bet esmės tai nekeičia – vyksta politinės galios skverbimasis į valstybės ekonomiką. Keičiasi politikos ir verslo „suaugimo“ kryptis. Anksčiau šalyje visiškai šeimininkavo stambios verslo kompanijos ir jų savininkai, o dabar turime atvirkštinę kryptį – valstybės ūkio, kartu ir galios išteklių užvaldymas kyla iš politinio lygmens. Ukrainoje kuriasi kažkas panašaus, ką Rusijoje ne vienas ekspertas jau yra įvardijęs „silovarchijos“ terminu. Žinoma, iki Rusijos politinės vertikalės V.Janukovyčiui dar labai toli, tačiau apraiškų galima įžvelgti.
Be abejo, tai, kad revoliucija nepavyko, lėmė ir tam tikri procesai protestuotojų pusėje: ir per dideli protestuotojų lūkesčiai, ir faktas, jog opozicinės jėgos neturėjo ilgalaikio plano. Kitaip nei 2004 m., šį kartą ne opozicija išvedė žmones į Nepriklausomybės aikštę, o žmonės patys išėjo. Tad opozicijos lyderiams teko judėti paskui visuomeninį judėjimą, o ne vesti jį į priekį. Ir tai stipriai sumažino opozicinių jėgų manevro laisvę, nes protestuotojų tikslą galima apibūdinti labai paprastai: viskas arba nieko, tai yra jokių derybų su režimu, tik esminė šalies ūkio ir politinės sistemos pertvarka (V.Janukovyčius ir vyriausybė tiesiog turi pasitraukti). Tai neleido opozicijos lyderiams realiai derėtis su valdžia dėl pokyčių vyriausybėje ar kitų politinių permainų. O V.Janukovyčiaus aplinka suvokė, kad bet kokia nuolaida gali sukelti domino efektą ir pakirsti režimo stabilumą.
Opozicijos strategija turėjo tik vieną aiškią kryptį – kuo daugiau žmonių išvesti į gatves. Jų išėjo daug, bet nepakankamai, kad V.Janukovyčius pasitrauktų. Reikia pripažinti, kad masiniai protestai buvo daugiausia Vakarų ir Centrinės Ukrainos sąjūdis, o nuo Rusijos itin priklausoma Rytų Ukraina taip ir liko apkasuose stebėti situacijos.
Ukrainos ekspertų teigimu, opozicijos lyderiams reikėjo daug aktyviau kalbėtis su Rytų Ukrainoje įsitvirtinusių milžiniškų verslo struktūrų savininkais ir suteikti garantijų, kad pasikeitus valdžiai jų pozicijos šalies ūkyje nebūtų peržiūrėtos. Galbūt tai būtų leidę išjudinti mases ir Rytų Ukrainoje. Kiti pabrėžė tai, nei Vitalijus Klyčko nei kiti iškilesni opozicijos veikėjai nežinojo, kaip pakreipti Maidano energiją reikalinga linkme ir paversti šį judėjimą realia politine jėga. Teigiama, kad tik Julija Tymošenko vienintelė būtų turėjusi gebėjimų ir žinojusi, kaip tai padaryti.
Abi šios įžvalgos liudija, kad kol kas Ukrainoje neįmanoma neoligarchinė politika. Akivaizdu, kad stambusis verslas turi gauti saugumo garantijų, o ir toliau modeliuojama J.Tymošenko ir V.Janukovyčiaus priešprieša bet kokiu atveju yra oligarchinės kilmės. Taip Ukraina patenka į uždarą ratą: be oligarchų paramos pokyčiai nėra įmanomi, bet tokios žaidimo taisyklės pačios savaime laiko Ukrainą pririštą prie posovietinės erdvės, kurioje būtent tokios taisyklės ir vyrauja. Ir būtent tai yra didžiausias iššūkis kilniai ukrainiečių tautai.

Nei V.Klyčko, nei kiti iškilesni Ukrainos opozicijos veikėjai nežinojo, kaip pakreipti Maidano energiją reikalinga linkme ir paversti šį judėjimą realia politine jėga.

Ir Lietuvos, ir ES užsienio politikos laukia rimti išbandymai: Lietuvai – kaip neprarasti matomumo ir įgytos struktūrinės galios po pirmininkavimo ES Tarybai, o ES – kaip reanimuoti savo Rytų politiką.

2014-ieji mums žada daug naujų įvykių ir lūžių tarptautiniuose santykiuose. Tikrai ne visus juos įmanoma prognozuoti, bet kai kur intriga jau dabar aiški: kaip balsuos škotai dėl savo nepriklausomybės? Ar pavyks Rusijai užtikrinti Sočio žiemos olimpinių žaidynių saugumą? Ar Moldova ir Gruzija atsilaikys prieš Rusijos spaudimą ir pasirašys Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES?
O Lietuvos užsienio politika turės naują iššūkį: ne tik neprarasti matomumo ir įgytos struktūrinės galios po pirmininkavimo ES Tarybai, bet ir apsispręsti, kokį geopolitinį vaidmenį Lietuva imsis įgyvendinti. Ar mūsų neištiks idėjų badas?
Sunkiausias galvosūkis Lietuvos užsienio politikai visada tas pats – tai santykiai su Rusija. Ar įmanoma iš esmė „perkrauti“ santykius su Maskva? Ko reikia, kad jie pasiektų kitokį kokybinį lygmenį?  Profesorius Gediminas Vitkus yra labai taikliai pastebėjęs, kad per du atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius kairieji nuolat grįždavo į valdžią su šūkiais iš esmės „normalizuoti“ dešiniųjų vertybinės ir patriotinės retorikos neva sugadintus Lietuvos santykius su Rusija, bet ilgainiui patys susivokdavo, jog santykių su Rusija „perkrovimas“ turi konkrečią kainą, kuri tiesiog nesuderinama su Lietuvos nacionaliniais interesais.
Būtent 2013-ieji buvo naujų lūkesčių dėl santykių su Rusija metai, tačiau niekaip nesibaigiantis pieno karas ir koncerno „Gazprom“ keliami reikalavimai mainais už galbūt mažesnes dujų kainas liudija, kad galimi mainai ir kelias į „santykių normalizavimą“ (pagal Rusijos sampratą) kertasi su Lietuvos valstybės politinio ir ekonominio savarankiškumo principais. Reikėtų prognozuoti, kad 2014 m. vėl sugrįšime prie labiau realistinės politikos Maskvos atžvilgiu.
2013 m. Lietuvos ir Lenkijos santykiai pasižymėjo nauja Lietuvos atstovų pažadų spręsti įsisenėjusius tautinių mažumų klausimus banga ir galbūt dėl to šiek tiek aprimusia dvišale retorika, o 2014 m. gali įsiminti tuo, kad šių įsipareigojimų taip ir nepavyks įgyvendinti, ir tai gali atnaujinti žodžių karus tarp Varšuvos ir Vilniaus. Juk daugelio Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) sugrėsmintų klausimų (asmenvardžiai, vietovardžiai ir pan.) žadamas sprendimas sunkiai dera su Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, itin saugančiomis lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą.
Lenkijos pusė yra tikrai teisi dėl vieno dalyko: Lietuva visą dešimtmetį neatsakingai žarstė, bet niekaip neįgyvendino pažadų pasistengti ir kaip nors atlikti „namų darbus“. Ir tai kai kurioms Lenkijos politinėms jėgoms gali tapti pretekstu užsipulti Lietuvą. Regis, kairioji Lietuvos Vyriausybė šių pamokų taip ir neišmoko, ir 2014 metai apie tai gali nemaloniai priminti.
Būtina siekti, kad dvišalėje Lietuvos ir Lenkijos santykių darbotvarkėje viršų imtų tokie strateginiai klausimai, kaip ES plėtra į Rytų Europą, efektyvios ES politikos Rusijos atžvilgiu paieškos, bendros Vidurio Europos regiono istorinės atminties tradicijos visos ES mastu stiprinimas, o ne LLRA interesai.
2014 m. bus dar viena proga įsitikinti, ar Lietuva gerbia savo tarptautinius įsipareigojimus ir partnerius, o politikai laikosi garbės žodžio. Statistika liudija, kad Lietuva pagal išlaidas gynybai, kurios sudaro apie 0,8 proc. BVP, tarp NATO valstybių užima priešpaskutinę vietą, gerokai atsilikdama nuo bendro Europos vidurkio (1,6 proc). O juk kalbame apie valstybę, kuri yra Aljanso saugumo sistemos paribyje, kur NATO saugumo sistema susiduria su konkuruojančia (ir netgi priešiška) Rusijos projektuojama saugumo sistema. Todėl Lietuva tebėra jautri tradicinėms galios balanso politikos apraiškoms, galinčioms paversti ją nevisaverte Aljanso nare.
Suprantama, būtent todėl Lietuva nuolat siekia stiprinti NATO politinį ir karinį “matomumą” Baltijos jūros regione. Gynybos planai, NATO pratybos pagal V straipsnio scenarijų (Baltijos šalių gynyba) būtent ir rodo didėjančią mūsų šalies integraciją į Aljanso gynybos sistemą.
Tai reiškia, kad valstybė, kuri vis dar jaučia egzistencinius saugumo iššūkius ir kuri savo saugumo bei užsienio politikoje vadovaujasi formule „kuo daugiau NATO regione, tuo saugesnė Lietuva“, pagal finansavimo gynybai kriterijų tiesiog negali būti NATO valstybių sąrašo dugne.
2014-aisiais geopolitiniai mūšiai Rytų Europoje tęsis toliau. Nepaisant gana staigaus prezidento Viktoro Janukovyčiaus politikos posūkio, egzistuoja maža tikimybė, kad Ukraina taps Rusijos kuriamos muitų sąjungos nare. Ji ir toliau bandys balansuoti tarp dviejų konkuruojančių erdvių. Ukrainos verslininkams Eurazijos muitų sąjunga pavojinga dėl to, kad joje veikiančios Rusijos bendrovės, nesugebėdamos konkuruoti pasaulinėse rinkose, imasi vidinio protekcionizmo ir netgi tose pačiose ūkio šakose veikiančių kitų muitų sąjungos narių įmonių išstūmimo iš rinkos. Kitaip tariant, Ukrainos oligarchai puikiai suvokia, kad bendroje su Rusija rinkoje įvyks rinkos persidalijimas Rusijos verslo naudai, todėl iš visų jėgų bando išvengti tokio scenarijaus.
Kas turėtų įvykti, kad ES, kitaip nei 2013 m., vis dėlto pasirodytų geopolitinėje Rytų Europos aikštelėje? Ką reikia daryti, kad ukrainiečių tautos judėjimas taptų civilizaciniu persilaužimu?
Pirmiausia ES neturi kartoti praeities klaidų. Įvykus Oranžinei revoliucijai, Ukrainos oligarchinę raidos trajektoriją galėjo pakeisti ES sprendimas suteikti Kijevui narystės Bendrijoje perspektyvą. Tačiau ES to nepadarė ir tai neabejotinai buvo vienas veiksnių, lėmusių Oranžinės revoliucijos idealų žlugimą. Ar ES pavyko išmokti šias pamokas?
Nors šiandien varomoji protestų Ukrainoje jėga – civilizacinis siekis priklausyti Vakarams, tačiau ES iš savo pusės tesiūlo visiškai techninį kelių šimtų puslapių tarifų mažinimo ir techninių standartų perėmimo tekstą. Įsivaizduokime, V.Janukovyčius pasiduos ir paskelbs priešlaikinius prezidento rinkimus, juos laimėjęs Vitalijus Klyčko pasirašys Asociacijos sutartį su ES, ir kas toliau? Ar Ukraina jau Vakaruose? Ar išnyko oligarchinės tendencijos? Verslo ir politikos suaugimas?
Kitaip tariant, gali laukti milžiniškas visuomenės nusivylimas, tad siekiant jo išvengti ES turi siūlyti narystės perspektyvą bent jau ilgalaikėje perspektyvoje. Tik taip išvengsime dar vieno neišnaudoto “galimybių lango” scenarijaus.
Nereikėtų abejoti, kad 2014-aisiais Rusija bandys užkirsti kelią kitais metais planuojamam Asociacijos sutarčių su Moldova ir Gruzija pasirašymui. Būtent šioms šalims gali didėti spaudimas. Todėl, NATO terminologija kalbant, jeigu ES nori išvengti dar vieno fiasko, turi rimtai galvoti apie Moldovos ir Gruzijos savarankiško apsisprendimo apginamumo planą.

Jeigu ES nori išvengti dar vieno fiasko, turi rimtai galvoti apie Moldovos ir Gruzijos savarankiško apsisprendimo apginamumo planą.

ES turi aiškiai atsakyti, ar Rytų partnerystė yra narystės ES pakaitalas, ar tai tarpinė stotelė visavertės narystės ES link.

„Kaip Europos Sąjunga prarado Ukrainą“ – taip dabartinę geopolitinę situaciją Rytų Europoje apibūdino Vokietijos interneto dienraštis „Spiegel Online“. Vienas labiausiai šiuo metu analitikus ir politikos apžvalgininkus dominančių klausimų – kodėl nebuvo pasirašyta ES ir Ukrainos asociacijos sutartis, kas laimėjo ir kas pralaimėjo šį politinį žaidimą.
Interpretacijų yra daug ir įvairių. Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad tai lėmė įvairių politinių ir ekonominių veiksnių rinkinys. Norint matyti visą paveikslą, būtina peržvelgti įvairius scenarijus.
Viena populiariausių interpretacijų – tai ES diplomatinis pralaimėjimas ir dar viena Rusijos pergalė šiais metais (šalia „šeimininkavimo“ Sirijos krizės akivaizdoje). ES pateko į normatyvinės politikos spąstus, nes keldama reikalavimus dėl Julijos Tymošenko visiškai neatsižvelgė į tai, kad ES nebuvo vienintelė žaidėja aikštėje. ES iškelti reikalavimai demokratijos srityje dar labiau stumtelėjo Ukrainą į Rusijos įtakos erdvę ir automatiškai į dar didesnę priklausomybę nuo antidemokratiškų politinių taisyklių.
Šį scenarijų papildo dar vienas aiškinimas: Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus apsisprendimą lėmė Rusijos spaudimas ir ES nesugebėjimas į jį adekvačiai atsakyti. Teigiama, jog Rusija nusiuntė signalą Kijevui, kad jeigu Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį su ES (o tai reikštų, kad Ukraina nebegali įstoti į Rusijos kuriamą muitų sąjungą), Rytų Ukrainos sunkiosios pramonės konglomeratai, kurių konkurencingumas priklauso nuo Rusijos rinkos, iš jos bus išstumti.
Reikėtų pabrėžti, kad Ukraina zondavo ES galimybes šiuos praradimus kaip nors bent laikinai kompensuoti, tačiau ES arsenale tokių instrumentų neatsirado. Kita vertus, labai tikėtina, kad grėsmingai blogėjančios ekonominės situacijos akivaizdoje Rusija ne tik grasino sankcijomis, bet ir ant derybų stalo dėjo įvairius pasiūlymus, apie kuriuos jokios viešos informacijos kol kas nėra. Kalbama apie mažesnes dujų kainas ir Ukrainos ekonomikos kreditavimo galimybes, tik, be abejo, be tokių reikalavimų, kokius kelia Tarptautinis valiutos fondas.
Šios Vakarų finansinės institucijos reikalavimai, tokie kaip nustoti kompensuoti gyventojams šildymo kainas, iš esmės reikštų socialinę krizę valstybėje ir V.Janukovyčiaus politinį bankrotą prieš 2015 m. prezidento rinkimus. Ir tai verčia Ukrainos valdžią ieškoti alternatyvų.
Vis dėlto jokių konkrečių susitarimų dar nėra, ir tik laikas parodys, ką ant svarstyklių padėjo Rusija. Apibendrinant šios pozicijos argumentus galima teigti, kad ES tiesiog nesugebėjo konkuruoti su tokiu geopolitiniu veikėju, kaip Rusija, ir dėl to neįveikė Ukrainos galvosūkio.
Juk šalia kreditinės linijos ir bent jau laikino galimų Rusijos sankcijų nulemtų Ukrainos verslo praradimų kompensavimo mechanizmo galima įvardyti dar bent vieną ES žingsnį, kuris nebūtų leidęs Rusijai perimti iniciatyvos, – suteikti narystės perspektyvą Ukrainai, jeigu ji įgyvendintų kriterijus, reikalingus Asociacijos sutarties pasirašymui ir sėkmingam jo įgyvendinimui. Taip ES būtų dar labiau padidinusi ukrainiečių spaudimą prezidentui V.Janukovyčiui žengti integracijos su ES keliu.
Kita vertus, egzistuoja ir visiškai kitokia nuomonė, kad šį geopolitinį žaidimą laimėjo ne Rusija, o Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius. Kijeve įsikūrusio Goršenino instituto analitikų teigimu, V.Janukovyčius net neplanavo pasirašyti Asociacijos sutarties su ES, o derėjosi su Briuseliu tik siekdamas pakelti savo “kainą” ir panaudoti asociacijos su ES perspektyvą tik kaip derybinį svertą santykiuose su Rusija, kalbantis dėl tų pačių dujų kainų ar kreditų.
Pasak šio instituto ekspertų, V.Janukovyčius laimi šį žaidimą todėl, kad ant derybų su Rusija stalo atsidūrė ne tradicinis klausimas dėl Ukrainos narystės Rusijos kontroliuojamoje muitų sąjungoje, o klausimas, ar Ukraina pasirašys, ar nepasirašys Asociacijos sutarties su ES. Šio požiūrio šalininkų įsitikinimu, visa tai visiems gerai žinomos Kijevo balansavimo tarp Rytų ir Vakarų politikos padarinys, papildytas vidiniu ukrainietišku įsitikinimu, kad įmanoma apmauti tiek vienus, tiek kitus.
Reikėtų įsiklausyti ir į tuos teiginius, kurie remiasi neišvengiamos Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos logika. Šios pozicijos atstovų teigimu, Ukrainoje įsitvirtinęs oligarchinis ekonomikos modelis, verslo ir politikos suaugimas, neformalių taisyklių dominavimas įstatymo viršenybės atžvilgiu yra tarsi nematomas saitas, tvirtai susaistęs Ukrainą su Rusija. Būtent todėl įvairūs bandymai ištrūkti iš Rusijos įtakos erdvės yra užprogramuoti nesėkmei. O visa nesėkminga asociacijos su ES epopėja yra tik dar vienas Ukrainos neišvengiamos priklausomybės nuo Rusijos įrodymas. Kitaip tariant, Ukraina niekada taip ir nepriklausė Europai, todėl Europa jos ir negalėjo prarasti.
Vis dėlto nedaug kas prognozuoja, kad Ukraina dabar staiga ims ir atsisuks į Eurazijos muitų sąjungą. Tie patys Ukrainos oligarchai puikiai supranta, kad bendroje ekonominėje erdvėje su Rusijos verslo struktūromis, turinčiomis politinį Kremliaus palaikymą, konkuruoti nepavyks, greičiau atvirkščiai – jie bus išstumti iš rinkos ir praras savo pozicijas. Svarbiausios Ukrainos įmonės yra tiesioginės Rusijos gamintojų varžovės, ypač tokiose srityse, kaip maisto ir chemijos pramonė, mašinų gamyba ir metalurgija, todėl neišvengiamai patirs Rusijos spaudimą. Todėl nereikėtų tikėtis, kad Ukrainos oligarchai kiš savo galvas į kilpą, – jie ir toliau vers V.Janukovyčių balansuoti tarp ES ir Rusijos.
Labai tikėtina, kad tokia trajektorija vyraus iki 2015 m. prezidento rinkimų, ir tik po jų galbūt galėsime vėl atnaujinti kalbas apie Ukrainos užsienio politikos pokyčius.
Tad ką šiomis aplinkybėmis ES turėtų daryti toliau? Ar ES Rytų partnerystė gali įgauti naują kvėpavimą? Akivaizdu, kad be narystės perspektyvos ES Rytų partnerystės politika ir toliau buksuos vietoje. ES turi aiškiai atsakyti, ar Rytų partnerystė, kuri šalims partnerėms siūlo dalyvavimą ES vidaus rinkoje (per laisvosios prekybos susitarimą) ir ilgalaikėje perspektyvoje – bevizį režimą, yra narystės ES pakaitalas, ar tai tarpinė stotelė visavertės narystės ES link.
Būtina atsižvelgti į tai, kad kai ukrainiečiai kalba apie integraciją su ES, jie tai supranta kaip narystės siekį, o didžiosios Vakarų Europos valstybės, kalbėdamos apie suartėjimą su Kijevu, galvoje turi tik galimybę ukrainiečiams naudotis vidaus rinkos pranašumais, tačiau jokiu būdu nemato Ukrainos, dalyvaujančios bendrose ES institucijose ar perskirstomosiose politikose, tarkime, bendroje žemės ūkio ar sanglaudos politikoje.
Šį atotrūkį tarp lūkesčių ir ES Rytų politikos strategijos būtina sumažinti. Kitu atveju tapsime nuolatiniais Rusijos, kuriančios savo regioninį politinį ir ekonominį bloką, pergalių Rytų Europoje liudininkais.

ES iškelti reikalavimai demokratijos srityje dar labiau stumtelėjo Ukrainą į Rusijos įtakos erdvę.