kasiulis_spaudai_11

Pasaulyje pripažinto lietuvių menininko Vytauto Kasiulio (1918–1995) darbai nuo šiol turi savo nuolatinius namus tėvynėje – praėjusią savaitę Vilniuje atvertas dailininko palikimui skirtas muziejus. Taip atiduota pagarbos duoklė išeivijos menininkui, kurio kūriniai puošia Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejus, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijas.
V.Kasiulis meno kritikų pelnytai buvo laikomas vienu įdomiausių dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų. Įsikurti Paryžiuje buvo dailininko jaunystės svajonė, kurią jis ryžtingai įgyvendino 1948-aisiais. Ir nors iš pradžių teko paragauti benamio imigranto duonos, stengėsi intensyviai kurti ir pajusti miesto meninį pulsą.
Pripažinimo ilgai laukti neteko: jau po metų amerikiečių galerijos „Hallmark“ Paryžiuje skelbtame konkurse V.Kasiulio drobė „Bėgimas į Egiptą“ buvo atrinkta tarp geriausiųjų ir su kilnojamąja paroda apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką. Tais pačiais 1949-aisiais Raymond’o Duncano galerijoje Paryžiuje surengta V.Kasiulio personalinė paroda, o 1960 m. dailininkas įsigijo pirmąją nuosavą dailės galeriją. Vėliau ją iškeitė į didesnę ir respektabilesnę „Galerie Royal“ Paryžiaus centre, kurioje B.Kasiulienės energijos dėka kelis dešimtmečius vyko aktyvi parodinė ir komercinė veikla.

Našlės ašarų vaisius

Lietuvos dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys su dailininku susipažino 1973-aisiais, kai Paryžiaus senamiestyje buvo rengiama Lietuvos gintaro dirbinių paroda. V.Kasiulis su žmona Brone, atėję į šios parodos atidarymą, pakvietė tautietį apsilankyti savojoje „Galerie Royale“. Vėliau jie kartu apvaikščiojo daug Paryžiaus senamiesčio galerijų ir vyninių.
„Galiu pasakyti, kad tai buvo neišpasakytai jautrus, subtilus menininkas. Šiomis savybėmis į jį panašus ir dailininko sūnus Vytautas. Kai anuomet mačiau jį Paryžiuje, tai buvo subtilus jaunuolis, nedalyvavęs mūsų pokalbiuose, tik tyliai sėdėdavęs šalia“, – tvirtina R.Budrys.
Šiandien, kai nei dailininko, nei jo žmonos gyvųjų tarpe nebėra, inžinierius Vytautas Kasiulis jaunesnysis su žmona Nelly vadinami Lietuvos meno mecenatais, kurių dėka išeivijos menininko kūriniai sugrįžo į tėvynę. „Žinoma, pirmiausiai turėčiau padėkoti savo motinai ir talentingam tėvui, be kurio nei manęs, nei jūsų šiandien čia nebūtų“, – muziejaus atidaryme kukliai kalbėjo dailininko sūnus.
Dėl vyro kūrinių dovanojimo Lietuvai apsisprendė jo našlė Bronė Kasiulienė po 2009-ųjų pabaigoje Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos retrospektyvinės parodos „Vytauto Kasiulio rojaus sodai“. Šis apsisprendimas anaiptol nebuvo lengvas, nes, viena vertus, B.Kasiulienė jau buvo pradėjusi tartis dėl nuolatinio darbų eksponavimo Paryžiuje, o kita vertus – bijojo, kad Lietuvoje vyro palikimas liks tinkamai nepristatytas ir neįvertintas. R.Budrys prisimena, kad tik gavus Vilniuje surengtos parodos albumą skeptiškai nusiteikusi našlė pravirko ir pažadėjo visą dailininko palikimą atiduoti Lietuvai, „jei tik muziejų įkursit“.
„Taip gavome daugiau, nei svajojome – ne tik V.Kasiulio darbus, bet ir jo archyvą, eskizus ir asmeninius dailininko įrankius, net molbertą“, – aiškina R.Budrys. Šie daiktai dabar eksponuojami vienoje iš muziejaus salių, kur pamėginta atkurti paryžietiškos dailininko dirbtuvės interjerą. Į Vilnių persikėlė jo teptukai, dažai ir knygos. Kabo netgi V.Kasiulio chalatas, kuriuo pasipuošęs, kaip liudija archyvinės nuotraukos, jis mėgdavo tapyti.

Gyvenimo pradžia skendi miglose

V.Kasiulio muziejui jo šeima perdavė 950 kūrinių. „Žinoma, tai ne vien aliejinė tapyba – tokių paveikslų turime 260. Visi kiti darbai – pastelės, guašas, akvarelės, litografijos ir piešiniai, kurių kokybė ne prastesnė nei didelio formato drobių. Juolab V.Kasiulis bet kurią savo drobę pradėdavo būtent nuo pastelinio eskizo, kuriame atrasdavo bendrą kompozicinį sprendimą, numatydavo spalvines dėmes, ir tik po to tapydavo aliejumi. Tokia buvo jo tapybinė virtuvė“, – pasakoja meno istorikė Laima Bialopetravičienė.
Monografiją apie V.Kasiulio kūrybinį palikimą rengianti muziejininkė pasakoja, jog išlieka tam tikra paslaptis, susijusi su dailininko gimimo data ir vieta. Nėra visiškai aišku, ar Vytautas Kasiulis gimė 1918-aisiais, kaip įprasta teigti, ar šiek tiek anksčiau. Stodamas į Kauno meno mokyklą 1937-aisiais, jis nurodė, kad gimė 1918-aisiais Smolensko srityje, tačiau visuose vėlesniuose dokumentuose kaip gimimo vieta įrašytas Simnas. Dailininko gimimo metrikų įrašų buvo ieškoma kartu su Lietuvos valstybės istorinio archyvo specialistais. Simno bažnytinių knygų tėra išlikę atskiri fragmentai, tačiau Krosnos bažnyčios mirčių registracijos knygoje pavyko aptikti įrašą, darytą 1925-aisiais, mirus dailininko tėvui Matui, pažymėtam Mateušo Kasiulevičiaus vardu. Šiame įraše nurodoma, kad velionis paliko našlę ir sūnų Vytautą, kuriam tuo metu buvo vienuolika metų. Tai istorikams tapo netiesioginiu liudijimu, kad V.Kasiulis visgi galėjo būti gimęs 1914-aisiais.