“Lietuva per pastaruosius kelerius metus parodė, kad valstybė gali išsiversti ir be užsienio politikos. Tarsi provincija, valstija ar gubernija. Pakanka, kad už užsienio politiką atsakingas aukščiausias asmuo segtų medalius „patriarchams” ir užsiiminėtų istorija – dar veikiančią Vyriausybę tituluotų „istorine”.

Tad smagiai skamba tezė, kad ir naujoji valdžia „užsienio politikos nekeis, išlaikys tęstinumą”, – istorikas dr. Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad norint atsakingai strateguoti šalies užsienio politiką pirmiausia privalu sąžiningai ir kritiškai persijoti esamą situaciją. Reikia pamatyti realius pokyčius po prezidento rinkimų Vašingtone, Paryžiuje ar premjerų pasikeitimo Londone. Suvokti, kaip ir kur link XXI a. pradžioje juda Europa ir globali politika.
Tad ką darytų užsienio reikalų srityje, jei būtų premjeras, istorikas A.Kasparavičius.

Santykiai su Lenkija: pirmas vizitas – į Varšuvą, jokių mistinių pauzių
Čia pirmiausia turėtume pasveikinti ilgametį Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį. O tai reiškia, kad naujojo Lietuvos užsienio reikalų ministro pirmas užsienio vizitas turėtų būti į Varšuvą. Tai būtų ir džentelmeniška, ir pragmatiška. Seimo rinkimai parodė, kad ministro R.Sikorskio politika Lietuvos atžvilgiu pasiteisino šimtu procentų. Dėl nuoseklios, kietos ir pragmatiškos šešerius metus varomos jo linijos Lietuvos atžvilgiu Lietuvos lenkai tiek konsolidavosi, kad 23-iaisiais nepriklausomybės metais Seime turės savo frakciją.
Prasčiau yra tai, kad de facto tautiniu pagrindu sukurta Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) yra regioninė politinė jėga, pretenduojanti valdyti valstybę, tačiau jos ideologinėje potekstėje užkoduotas šūkis „Mes – ne kairieji, ne dešinieji ir ne liberalai, mes – lenkai” nėra orientuotas į Lietuvos unitarinės valstybės politinę konsolidaciją. O galbūt ir daugiau?
Todėl santykius su Lenkija būtina tvarkyti. Ir jokių mistinių pauzių čia nėra ir būti negali. Kuo ilgiau mūsų valdžia reikalą temps, tuo sąskaita Lietuvai augs. Mažiausia, ką naujai Vyriausybei teks padaryti, – tai akceptuoti lenkų poziciją dėl asmenvardžių rašybos ir koreguoti švietimo įstatymą. Ir būtų gerai, jei ši saldi pergalė, iškovota pačių lenkų, o ne dovanota lietuvių, nepaskatintų bendrapiliečių įkarščio siekti naujų laimėjimų.

Santykiai su Rusija: siekti, kad uždaros durys būtų atidarytos
Dėl santykių su Rusija Lietuva atsidūrusi tam tikroje baloje: vieniems dėl to šilta ir gera, jie dauginasi. Bet dauguma baloje gyvendami skursta, nes per “Gazpromą” remia Rusijos karinį-pramoninį kompleksą ir socialines programas. Žvelgiant kitu aspektu, Lietuva – tranzitinė šalis ir iš tranzito tarp Rusijos ir Vakarų nemažai uždirba.
Antra vertus, mūsų viešojoje erdvėje Rusija piešiama niūriai: ji didelė, autoritarinė, „valdomos demokratijos” šalis, taigi grėsminga Lietuvai. Rusija savo ruožtu deda pastangas tarptautinėje erdvėje izoliuoti Lietuvą (ipso facto Latviją, Estiją) ir kurti situaciją, kuriai esant Baltijos barjero neliktų. Iš esmės laikosi uždarų durų politikos. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį į Lietuvą neužklydo nė vienas rusų prezidentas. Pastaraisiais metais Kremlius nebeįsileidžia ir Lietuvos prezidentės, kuri kvietimui į Kremlių pasirengusi nuo 2010-ųjų vasario. Bet gražiausia tai, kad tokia padėtis, regis, tenkina ne tik Kremlių. Juk iki šiol nebuvo iniciatyvų organizuoti, tarkime, Lenkijos, Lietuvos (Latvijos, Estijos) ir Rusijos prezidentų konferenciją.
Atskira santykių su Rusija tema yra istorija ir okupacijos žalos atlyginimas. Nereikia painioti: vienas klausimas – humanitarinis istoriografinio pobūdžio, kitas – juridinis. Dėl politinės istorijos diskutuosime gal net amžinai. Tačiau antro klausimo konservuoti negalima. Tai būtų keleriopa klaida: pirma, neišvengiamai kyla senaties termino klausimas; antra, prieš 20 metų išreikšta tautos valia nėra absoliuti – per kitą referendumą ji gali būti ir kitokia; trečia, nereikėtų laukti, kad pati istorija mums pasiūlytų sprendimą, kokį, tarkime, ji mums pakišo 1938 m. kovą.
Naujoji Vyriausybė privalėtų labai aiškiai ir konkrečiai pasakyti, ko iš Rusijos nori: sąžiningai apskaičiuotos ir tarptautinių ekspertų pripažintos sumos; okupacijos politinio / juridinio fakto oficialaus pripažinimo be finansinių pasekmių Rusijai ar jos prezidento simbolinio atsiprašymo? O gal visko iškart? Siekiant konkretaus rezultato reikia kruopštaus profesionalų, o ne mėgėjiškų komisijų kasdienio darbo Lietuvoje ir Maskvoje tarp rusų intelektualų, žiniasklaidoje, tarptautiniuose forumuose, diplomatiniuose užkulisiuose.

Santykiai su Vokietija: vokiškos dimensijos grąžinimas – svarbiausia kryptis
Čia Dievas Lietuvą nubaudė dar 1945-aisiais, kai iš vokiečių atėmė Rytprūsius, o iš lietuvių – beveik 600 metų senumo sieną su Vokietija. Sienos su Vokietija praradimas XX a. viduryje yra didžiausia lietuvių tautos ir valstybės geopolitinė katastrofa nuo XVIII a. pabaigos. Vokietija ne tik buvo svarbiausias Lietuvos ūkinis partneris ar didžiausias Lietuvos valstybingumo atkūrimo lobistas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, bet ir svarbiausias geopolitinio balanso tarp Rytų ir Vakarų garantas Baltijos jūros šiaurryčiuose.
Tradiciškai ramų, bet stiprų vokiečių palaikymą jautėme ir iš karto po Kovo 11-osios. Todėl naujam premjerui ir užsienio reikalų ministrui pirmaeilis uždavinys turėtų būti gerokai sustiprinti Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimą bei ryšius: ekonominius, politinius, kultūrinius, intelektualinius. Didžiausios ir turtingiausios ES šalies investicijos Lietuvoje palyginti menkos, projektai siauri. Dėl mūsų biurokratų šlėktiško elgesio ir politikų vištakumo vokiečių verslininkai Lietuvą apeina ratu, mieliau rinkdamiesi Rygą ar Taliną. Tik su Vokietijos politiniu, finansiniu ir technologiniu potencialu galime tikėtis pozityvių poslinkių Karaliaučiaus demilitarizavimo procese. Per Berlyną ar Berlynui tarpininkaujant lengviau būtų atrišti ir mūsų santykių su šiuolaikine Rusija mazgus.
Todėl vokiškos dimensijos grąžinimas į Lietuvos užsienio politiką turėtų būti viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, šiuolaikinės mūsų užsienio politikos kryptis. Kad ji būtų lengviau realizuota, ministras su vokiečiais turėtų šnekėtis vokiškai, gimnazijose ir universitetuose turėtų būti labiau diegiama deutsche Sprache.

Santykiai su Latvija ir Estija: atmesti egoizmą
Santykiai su Baltijos kaimynėmis per pastarąjį dešimtmetį maždaug tokie kaip ir tarpukariu: emocijų ir projektų pakankamai, bet rezultatai kuklūs. Tik kaip nesusipratimą ar baltišką užsispyrimą reikėtų vertinti faktą, kad ligi šiol Lietuva ir Latvija neįstengia susitarti dėl sienos jūroje. Estų iniciatyva, kad Baltijos oro erdvės policinė priežiūra vyktų rotacijos principu, logiška ir Vilnius čia neturėtų egoistiškai verkšlenti. Reikėtų sustiprinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominę, energetinę integraciją, kuri ateityje gal duotų ir politinių, kultūrinių dividendų.
Deja, Vilnius tokią progą tik ką praleido. Ar ne logiškiau, efektyviau ir perspektyviau būtų buvę, jei derybos dėl regioninio Visagino AE projekto būtų vykusios tarp jungtinės LT-LV-EE-(POL?) delegacijos ir „Hitachi”?

Santykiai su Baltarusija: mūsų prioritetas – ekonominis pelnas ar demokratija?
Pastaraisiais metais ES kartu su Lietuva santykių su Baltarusija srityje išgyvena bankrotą, tačiau ES jie labiau prestižo ir ideologijos reikalas, o Lietuvai – dar ir geopolitinio saugumo. Kadaise viešai deklaruotos Lietuvos ambicijos tapti ES baltarusiškų reikalų eksperte patyrė fiasko, nes Vilnius nepajėgė atsakyti į klausimą, ko Baltarusijos atžvilgiu labiau pageidauja: pelningo ekonominio bendradarbiavimo su Aleksandro Lukašenkos režimu ar konkurencingos demokratijos kaimyninėje šalyje.
Kalbos, kad ekonominės sankcijos prieš režimą neveikia, nepagrįstos, nes neveikia tik neefektyvios ir realiai nevykdomos. A.Lukašenka tai puikiai supranta ir sėkmingai jas restruktūrizuoja dalies verslininkų egoistiniu pelno siekiu. Iš čia ir visi kiti skandalai, susiję su vienų arba kitų lietuvių pareigūnų požiūriu į baltarusių opozicionierius ar jų reikalus Lietuvoje. Kai Baltarusijos demokratijos dilema Lietuvoje nustos būti vien tik politikos studentų ir leitenantų ar politologijos ekspertų reikalu, demokratijos Baltarusijoje problema pajudės iš mirties taško. Žinia, su sąlyga, kad prezidentui diktatoriui daugiau nebus suteikta progų pasinaudoti lietuvių svetingumu.

Santykiai su ES ir NATO: mes suinteresuoti kuo didesne konsolidacija
Po 2004 m. pavasario Lietuvos santykiai su ES ir NATO tik iš dalies gali būti traktuojami kaip mūsų užsienio politikos objektas, nes mes patys esame ir ES, ir NATO. Todėl gana linksmai skamba mūsų užsienio politikos asų patikinimai, kad „Lietuvos užsienio politika nesikeičia, orientacija išlieka į NATO ir ES”.
Akivaizdu, kad ES ir NATO yra tiek stiprios ir patikimos, kiek mes patys esame valstybė, pajėgi vykdyti tam tikrus geopolitinius uždavinius, ginti savo nacionalinius interesus. Todėl nesolidu spekuliuoti ir NATO sutarties 5-uoju straipsniu ar girtis nuopelnu, kad „pagaliau” sukurti Baltijos valstybių gynybiniai planai. Šis straipsnis išreiškia tik tam tikrą politinę valią. Kad ji galėtų būti realizuota, dar reikalinga ir pakankama politinė bei karinė galia.
Žinodama Lietuvos realius pajėgumus, Vyriausybė turėtų būti suinteresuota dviem strateginiais dalykais: pirma, NATO galios stiprinimu, kuris ne visada suderinamas su jos radikalia plėtra; antra, kuo gilesne, platesne ir gyvesne Lietuvos integracija į ES, imtinai iki ES federacijos. Tik taip Lietuva gautų trokštamą geopolitinį saugumą ir perspektyvą išsivystyti iki krikščioniškos Europos civilizacinių, kultūrinių, socialinių standartų. Geopolitiškai Lietuvai svarbiau ne japonų investicijos ar vieno eksprezidento sparnuota frazė, įamžinta ant Vilniaus rotušės sienos, bet tvirtas geopolitinis ryšys su žemynine Europa.
O lietuvių susirūpinimas dėl artėjančio pirmininkavimo ES Tarybai – šiek tiek perdėtas. Jokiu būdu nenuvertinant šios tarptautinės funkcijos, vis dėlto svarbu suvokti, kad laukia gana rutininė pareiga, su kuria susitvarkė netgi Turkijos perkirstas Kipras. Naujajam premjerui ir užsienio reikalų ministrui galbūt vertėtų rimčiau pagalvoti tik apie tai, kokius pozityvius pirmininkavimo ES Tarybai akcentus Lietuva yra pajėgi 2013 m. palikti ir kokius signalus apie savo civilizacinį vaidmenį tarptautinei bendruomenei, pirmiausia europiečiams, nori pasiųsti.

Tipinė tarpukario šeima gyveno kaime, vertėsi žemės ūkiu, augino keturis penkis vaikus, o vienintelės pramogos, paįvairinančios darbų kupiną kasdienybę, buvo sekmadienio pamaldos ir kaimo šokiai. Maža to, vidutinė tikėtina lietuvių gyvenimo trukmė tuo metu siekė vos 55 metus – net 18 metų trumpiau nei dabar.

Nors, palyginti su šiandieniniu gyvenimu, atrodytų, kad nuo tarpukario kasdienybės mus skiria praraja, panašumų atrastume daugiau, negu galima tikėtis: abi visuomenes vienijo noras prisivyti kitas Europos šalis, tačiau po 22 metų vis dar teko vilktis uodegoje ir gyventi bene skurdžiausiai Europoje. Kita vertus, abi visuomenės sparčiai modernėjo ir per du dešimtmečius padarė didžiulę pažangą.

Aplenkti pavyksta tik Rumuniją ir Bulgariją
Lyginant dvi Lietuvas, pirmiausias skirtumas, krintantis į akis istorikui, Vilniaus universiteto docentui Algirdui Jakub čioniui, – tarpukario Lietuvoje labai greitai ir aiškiai suformuluota mintis, kokia kryptimi turime eiti. O šiandieninėje Lietuvoje esa ma per daug blaškymosi.
„Maždaug trečiojo dešimtmečio viduryje vyko diskusija dėl pramonės ir žemės ūkio raidos. Nuspręsta, kad mūsų šalis ne ga lės pasiekti tokio pramonės lygio kaip Vokietija ar Italija, tad Lietuvai lieka žemės ūkis. Būtinas modernus žemės ūkis, to dėl Lietuva specializavosi – eksportavo bekonieną, cukrų, sviestą, statė mėsos perdirbimo fabrikus. Antra mintis – kad Lie tu va turinti neatsilikti nuo modernių technologijų, todėl plito automobiliai, telefonai, radijo imtuvai, buvo rūpinamasi infras truktūra. Kai sulyginu abi Respublikas šiais aspektais, taip ir nebežinau, koks da bar tinės Lietuvos prioritetas – ar informaci nės technologijos, ar pramonė, ar žemės ūkio gamyba“, – aiškios šiandieninės Lie tu vos vizijos pasigenda istorikas.
Vis dėlto abi Lie tuvas vienija noras gyventi taip, kaip gy ve na kiti europiečiai. Prisivyti Europą mė  gin ta ir tarpukariu, ir dabar, bet, ne paisant gražių norų, po 22 metų pastangų abiejų Respublikų gyventojams tenka stumdytis Europos ga le beveik pagal visus rodiklius.
Itin akivaizdžiai mūsų atsilikimą nuo ki tų Europos šalių parodo Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinio bendra dar bio Gedimino Vas elos aptikti Kembridžo profesoriaus C.Clarko 1924–1934 m. skaičiavimai: pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lie tuva tada vilkosi vi siška me gale. Lie tu voje vienam gyventojui tar pukariu teko 207 doleriai nacionalinių pa jamų, kai JAV – 1397, Didžiojoje Brita nijoje – 1069, Lietuviai – ir tarpukariu, ir dabar – tarp skurdžiausių Europoje.
Istorikas Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, stabilių pajamų neturėjo ir išsilaikė iš to, ką užsiaugina ir parduoda. Pajamos buvo ciklinės (kol užaugs kitas bekonas ar užderės naujas derlius, teks laukti pusmetį ar metus), tad gavusi pinigų šeima turėjo juos Šiuolaikinės Lietuvos sveikatos apsauga prisidėjo, kad vidutinė gyvenimo trukmė, 1938–1939 m. siekusi vos 55-erius, dabar pailgėjo iki 73,45 metų
naujagimį. Ar vežti naujagimį pas gydytoją, ūkininkas dar pagalvodavo, nes gydytojas toli ir jam tekdavo brangiai mokėti“, – to meto vi suo menės nuotaikas atskleidžia A.Kasparavičius.
Didele prabanga laikyti ir nauji drabužiai, nes vyriškas vilnonis kostiumas kaina miestuose gyveno 34,5 proc., Čekoslovakijoje – 47,4 proc., Švedijoje – 37,4 proc. gyventojų.
Dabartinėje Lietuvoje šios tendencijos apsivertė aukštyn kojom: 67 proc. gyventojų šiuo metu gyvena mieste ir tik 33 proc. kaime, o vidutinę šeimą dabar sudaro trys asmenys – tėvai ir vienas vaikas. Palyginti su tarpukariu, gimstamumas krito dvigubai: 1939 m. tūkstančiui gyventojų teko 22 naujagimiai, o po septynių dešimtmečių – jau tik 10,8 naujagimio. Tad šiuolaikinė visuomenė senėja, o gimstamumo mažėjimas vadinamas viena didžiausių bėdų, dėl kurių jau dabar sielojasi politikai, suvokdami, kad netolimoje ateityje nebus nei kam dirbti, nei kam mokėti mokesčių.

Sparčiai modernėjome
Vienas ryškiausių abiejų Respublikų panašumų – per 22 metus abi visuomenės pasiekė įspūdingą pažangą: 1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir septyni radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai 26,6 ir 59,5 tūkst. Šiuolaikinėje Lietuvoje tendencijos panašios: įsitraukę į moderniųjų technologijų varžytuves, dabar galime didžiuotis sparčiausia šviesolaidinio interneto plėtra Europoje, taip pat vienu didžiausių mobiliųjų abonentų skaičių.
Atitinkamai keitėsi ir miestų vaizdas. „1922–1923 m. Kaunas neturėjo net šaligatvių, ryte Laisvės alėja karvės buvo genamos į ganyklą, o vakare pargenamos. 1933 m. vaizdas jau buvo gerokai pasikeitęs: grindžiamos gatvės, tiesiami šaligatviai, miesto centre uždrausta laikyti gyvulius, vyko statybos, miestas sparčiai modernėjo. O modernėjančiame mieste formavosi naujasis elitas, inteligentija“, – pasakoja A.Kasparavi čius.
„Tarpukario Lietuvoje litas buvo itin brangus, uždirbti jį kaime buvo labai sudėtinga“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Tarpukario visuomenėje mažiausią nepriteklių jautė kariuomenėje ar valstybės tarnyboje įsitvirtinę gyventojai. 1939
m. tarnautojai, kurių iš viso buvo 3640, per mėnesį uždirbdavo nuo 250 Lt, o, pavyzdžiui, darbininkai, kurių gretos viršijo 29,8 tūkst., – tik 99 Lt. Kaime didžiai gerbiami mokytojai gaudavo 300–400 Lt atlyginimą,
o policininkai – 300 Lt.
O štai prastinei tarpukario šeimai didesni pirkiniai, tokie kaip arklys ar kostiumas, jau buvo sunkiai įkandami: kad įsigytų darbinį arklį, kuris 1939 m. kainavo 338 Lt, kaimo žmogui tekdavo užauginti ir geriausiomis kainomis parduoti septynis bekonus.
„Jei šeima netekdavo arklio ar karvės, tai būdavo kone tragedija, todėl ūkininkas susirgusius gyvulius gydydavo iš paskutiniųjų, priešingai nei susirgusį vo 86,5 Lt, o vyriški pusbačiai – 17,15 Lt. „Kostiumas atsieidavo apie tris tonas pieno arba 17 tūkst. kiaušinių, o vidutinė moteriška suknelė – 15 vištų ar 10–15 kg sviesto“, – įspūdingą palyginimą pateikia A.Kasparavičius.
Tad tarpukariu šeimos vertėsi sunkiai, mat ūkiai buvo smulkūs, pardavimo kainos mažos, o šeimos nepalyginti gausesnės nei XXI a. pradžioje – juk augdavo po keturis penkis vaikus. Miestiečiai vaikų augindavo mažiau – du–keturis, tačiau miesto gyventojai įvairiais tarpukario metais tesudarė 13–20 proc. visų gyventojų. 1939 m. Lietuvoje miestuose gyveno 23,6 proc. gyventojų ir pagal šį rodiklį Eu ropoje atrodėme gūdi provincija. Latvijoje
Vis dėlto Vilniaus universiteto So cio lo gijos katedros profesorius Zenonas Nor kus mano, kad tarpukario laikų ekonominė ir socialinė pažanga buvo santykinai didesnė negu šiandieninės Lietuvos. „Lyginant paskutinius taikius carinius 1913 metus su 1938 ar 1939 metais galima konstatuoti, kad nepriklausoma tarpukario Lietuva gana smarkiai pranoko carinės Rusijos kolonizuotą Lietuvą ekonominio ir socialinio išsivystymo lygiu, antrajame tarpukario dešimtmetyje beveik nutrūko emigracija. Jei kalbėsime apie priežastis, galima prisiminti amerikiečių ekonomikos istoriko Alexandero Gerschenkrono „atsilikimo pranašumų“ sąvoką: pradedant nuo nulio, ženklią pažangą padaryti lengviau, negu pradedant nuo jau pasiekto aukšto lygio“, – mano Z.Norkus.
Vis dėlto, pasak profesoriaus, daugelį dalykų tiesiog keblu palyginti. Antai tarpukario Lietuvoje buvo pasiekta, kad visi jaunuoliai įgytų pradinį išsilavinimą, o šiuolaikinė Lietuva artėja prie visuotinio aukštojo išsilavinimo. Ar tarpukario pa žan gos tempai mažinant beraščių nuošimtį palyginami su posovietmečio pažanga didėjant aukštojo mokslo diplomą gavusių asmenų nuošimčiui, vertinti galima įvairiai.

Tarpukario tragedija – kūdikių mirtingumas
Šiandien, palyginti su tarpukariu, gyvename neabejotinai kokybiškiau, sveikiau ir ilgiau. „Jei lyginsime švietimo, gyvenimo lygio, sveikatos apsaugos pjūviais, šiandieninė Lietuva tarpukario Lietuvą akivaizdžiai pranoksta. Daugiau vartojame, ilgiau gyvename, esame labiau išsilavinę“, – pabrėžia Z.Norkus.
Pernai vidutinė tikėtina mūsų gyvenimo trukmė siekė 73 metus, o istorikas G.Vaskela apskaičiavo, kad 1938–1939 m. tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo vos 55, Estijoje – 56, Latvijoje – 58 metai. Tiesa, pagal gyvenimo trukmę kitų Eu ropos šalių taip ir nepavijome – atsiliko me nuo jų tarpukariu, atsiliekame ir dabar.
Dar vienas akivaizdus šio laikmečio pranašumas tarpukario Lietuvos atžvilgiu – įveikėme skaudžią kūdikių mirtingumo problemą. Tarpukariu kūdikių iki metų mirtingumas siekė 12 (būta ir 17) mirčių tūkstančiui gyventojų, o dabar – keturios. A.Kas paravičius pasakoja, kad kūdikių mirtingumas tarpukariu buvo gana natūralus dalykas ir Lietuva pagal šį rodiklį atsidurdavo tarp pirmaujančių Europoje.
„Tarpukario Lietuvoje turbūt reta šeima nebuvo palaidojusi savo naujagimio, nes šeimos buitis smarkiai skyrėsi nuo tos, kokią matome dabar. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio Kaune kanalizaciją turėjo vos keli namai ir daugybė žmonių bėgiojo į lauko tualetus. Miestas neturėjo centrinio šildymo, tad visi šildėsi individualiai malkomis ar anglimis. Tad kai žiemą visi nuo ryto iki vakaro kūrendavo anglimis, galite įsivaizduoti, koks tvyrojo smogas“, – įprastą tarpukario žiemos dienos vaizdą piešia istorikas.
Didelį vaikų mirtingumą lėmė ne tik sudėtingos gyvenimo sąlygos, skurdi buitis, bet ir tam tikras šaltas, atsainus, ciniškas požiūris į naujagimius. „1920–1930 m. buvo išplitusi tokia blogybė, kaip nesantuokinių kūdikių žudymas. 1923 m. viduryje vienos Kauno apskrities tardymo nuovados tardytojas pateikė statistiką: vienoje Kauno rajono nuovadoje, kurią sudarė penki valsčiai, per pusę metų užregistruota 20 kūdikių nužudymo atvejų.

Durų nerakindavo, nes nebuvo ko vogti
A.Kasparavičiaus surinkti skirtingi duomenys griauna mitą apie pavyzdingą tarpukario šeimą. „Kai tarpukario Lie tu vos šeimą bandoma pavaizduoti kaip pavyzdį, kyla graudi ironija – taip gali kalbėti tik žmonės, nežinantys situacijos. Tos idealios šeimos tikrai nebuvo, ir tai matome iš literatūros kūrinių, tarkime, Žemaitės“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Istorikas mikliai sugriauna ir dar vieną mitą, esą tarpukario Lietuvoje nusikaltimų būta gerokai mažiau nei dabar. „Jei pa nagrinėsite spaudą – „Lietuvos aidą“ ar „Lietuvos žinias“, pamatysite, kad vagysčių ir žmogžudysčių buvo ne mažiau nei šiais laikais. Esminis skirtumas, kad to meto visuomenė buvo gana lokali – absoliučiai daugumai pasaulis pasibaigdavo ties jų kaimo ribomis, tad apie tai, kas įvyko kitoje parapijoje, juo labiau kitoje apskrityje, informacija nebuvo pasiekiama“, – aiškina A.Kasparavičius.
Iš tiesų, 2011 m. Lietuvoje buvo užregistruota 79,5 tūkst. nusikalstamų veikų,
o 1939 m. – 75,5 tūkst., 1937 m. – net 87,2 tūkst. „Taip, kaime buvo tokia tradicija, kad namus retai rakindavo, bet atidaręs na mo duris nelabai ką galėjai išsinešti, išskyrus mėsą, lašinius. Dažniausios vertybės – šventieji paveikslai ir kryžius ant sienos. Tik vienuose kituose namuose situacija buvo geresnė, ir tie namai buvo rakinami, štai ir visa paslaptis“, – paaiškina is to ri kas.
Beje, paminėjimo verti ir dar keletas įdomių faktų. Pasirodo, tarpukario Lietuvo je kalėjimuose sėdėjo santykinai daugiau kalinių nei Vokietijoje, o to meto intelektualai sprendė tą pačią problemą kaip ir dabartinė visuomenė: viešasis sektorius tada buvo tapęs pernelyg didele našta gyventojams. „Tarpukario Lietuvoje šimtui tūkstančių gyventojų policininkų teko 50 proc. daugiau nei Prancūzijoje. Ne kartą buvo keliamas klausimas, kad policijos išlaikymas brangus ir ją reikia mažinti. Tie mažinimai ir vykdavo, bet ilgainiui policininkų vėl padaugėdavo. Visuomenė gyveno autoritarinio režimo sąlygomis, tad valdžiai atrodė, kad policijos priežiūra reikalinga tam režimui užtikrinti“, – atskleidžia A.Kasparavičius.
Šiandieninės ir tarpukario Lietuvos visuomenės sunkiai galėtų būti lyginamos gyvenimo kokybės požiūriu, neretai jos abi sprendė tas pačias problemas ir siekė tų pačių tikslų. Tik laikas tiems tikslams pasiekti tarpukario gyventojams išseko labai greitai. ■