Škotai, katalonai ir flamandai – trys Vakarų Europos tautos, aktyviausiai kalbančios apie naujų valstybių atsiradimą žemėlapyje. Tačiau jų nepriklausomybės siekį apsunkina ir vidaus dvejonės, ir išorinė padėtis. Tad ar keisis Europos žemėlapis?

Šių metų rugsėjo 11 d. katalonai, minėdami nacionalinę šventę, sudarė 400 km žmonių grandinę. Tokią pat, kaip 1989 m. buvo sudarę Baltijos šalių gyventojai. Šis Europoje plačiai nuskambėjęs įvykis priminė apie nuolatinę ir gyvą skirtingų tautų kovą dėl nepriklausomybės.
Tiesa, Vakarų Europoje kylantys separatistiniai judėjimai šiek tiek kitokie nei XX a. iš imperijų jungo išsilaisvinti siekusių tautų. Antverpenas prieš Briuselį, Edinburgas prieš Londoną ir Barselona prieš Madridą – šių dvikovų fone Europos Sąjunga tapo ir priežastimi, ir pasekme.
Priminsime, kad nepriklausomybės judėjimai neretai smarkiai sujaukdavo Europos politinę tvarką, o per pastaruosius 150 metų tokie judėjimai sustiprėdavo kas dvi tris kartas. XIX a. po Vokietijos suvienijimo ir Osmanų imperijos silpnėjimo prasidėjęs Tautų pavasaris Europoje leido susikurti pirmosioms mažesnėms tautinėms valstybėms. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje neliko nė vienos imperijos, o vietoj jų į tarptautinę bendruomenę įsirašė daug mažųjų tautų valstybių.
Trečioji išsilaisvinimo banga prasidėjo 1945-aisiais, kai nusilpusios didžiosios Europos šalys pradėjo prarasti savo kolonijas Afrikoje ir Azijoje. Galiausiai ketvirtoji banga kilo nuo 1989 iki 1992 m., po Sovietų Sąjungos griūties.
Kuriantis Jungtinėms Tautoms, ši organizacija apėmė tik 51 valstybę, o šiandien vienija net 193-is. Tačiau separatistinių judėjimų lyderiai Europoje teigia, kad šis skaičius dar tikrai didės. Balkanuose, kur valstybių sienos neatitinka etninių ribų, teberusena diskusijos dėl teritorijų priklausomybės vienai ar kitai šaliai. Gyvi ir konfliktai Kaukaze, kur įvairiomis aplinkybėmis formuojasi autonomiškos ir nepriklausomybės siekiančios nepripažintos valstybės. O Briuselyje įsikūręs Laisvasis Europos aljansas, vienijantis apie 40 Europoje veikiančių nacionalistinių ir separatistinių partijų, liudija, kad demokratija ir gerovės valstybės kūrimas anaiptol nereiškia tautinių judėjimų slopimo.

„Jie valgo iš mūsų!“

Katalonijos prezidentas Arturas Masas šį rudenį pareiškė, kad Ispanija yra „kuprinė, kurią mums toliau nešti per sunku – tai kainuoja mums mūsų vystymąsi“. Beveik tuo pačiu metu Naujojo flamandų aljanso – atsiskyrimo nuo Belgijos siekiančios Flandrijos partijos – lyderis Bartas De Weveris, prieš pat išrenkamas Antverpeno meru, paskelbė, kad „flamandams nusibodo būtų laikomiems karvėmis, kurios naudingos tik dėl savo pieno“.
Bendrai sutariama, kad vienas pagrindinių motyvų, lemiančių separatistinių judėjimų aktyvėjimą Vakarų Europoje, yra būtent pastaroji finansų krizė bei išryškėję didžiuliai skirtumai tarp atsiskirti siekiančių regionų: konkrečiai Katalonijos Ispanijoje bei Flandrijos Belgijoje ir likusios šalies dalies. Ispanijoje veikianti federacinė sistema remiasi principu „kava visiems“: šalis suskirstyta į 17 autonomijų, kurių vargingesnės subsidijuojamos turtingesnių sąskaita, lėšas perskirstant per Madridą. Katalonija, kurios ekonomika prilygsta Portugalijos, sukuria net penktadalį visos šalies BVP, todėl Ispanijai, įskaitant ir Kataloniją, vis labiau grimztant į ekonominį nuosmukį, tokia politika katalonams tampa nebepriimtina.
Panaši padėtis ir Belgijoje. JAV vyriausiojo prekybos specialisto Ryano Barneso teigimu, Valonijos (prancūziškosios Belgijos dalies) gyventojai XIX a. pabaigoje buvo turtingesni už flamandus. Tačiau Flandrijoje suklestėjęs paslaugų sektorius viską apvertė aukštyn kojom. „Leveno universiteto studija rodo, kad Flandrija Valonijai atiduoda daugiau nei 16 mlrd. eurų per metus“, – tvirtina R.Barnesas.
O štai nuo Jungtinės Karalystės atsiskirti siekianti Škotija tokiu pranašumu pasigirti negali, nes būtent ji yra labiau priklausoma nuo Londono nei atvirkščiai: Glazgas nėra toks ekonominis variklis kaip Barselona ar Antverpenas. Nepaisant to, Škotijos nacionalistų partijos lyderis Alexas Salmondas teigia, kad nebebūdami atskaitingi Londonui škotai galės tinkamai panaudoti jūros šelfe esančias naudingąsias iškasenas, ir Škotijos ekonomika šoktelės į viršų.
R.Barnesas pabrėžia, kad šis ekonominio separatizmo fenomenas išryškėja ne tik nacionaliniu lygmeniu, bet ir ES mastu. Federacinėje sistemoje administracinis centras koordinuoja lėšų perskirstymą – būtent tai vyksta per ES struktūrinius ir regioninius fondus. Tačiau ekonomikos „laimėtojos“ Vokietijos piliečių, nebenorinčių mokėti už „autsaiderės“ Graikijos sukauptas skolas, gretos gausėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pavargus nuo XXI amžiaus pradžios ekonominių krizių, stiklinių dangoraižių ir nuolatinio skubėjimo, verta nusikelti šimtą metų atgal. Laiko mašinos tam nereikia – užteks aplankyti to laikmečio menininkų ir architektų šedevrus, stebinančius puošniomis formomis, šventiniu blizgesiu ir spalvų šėlsmu.

Aprimus maišačių ir suiručių audroms, XIX ir XX amžių sandūroje gyvenimas Europoje blykstelėjo ryškiomis spalvomis, sušvito šventinėmis ir nerūpestingomis nuotaikomis, žmonės pasinėrė į siautulingas linksmybes. „Belle Epoque”, – šypteli prancūzai, kalbėdami apie šį laikotarpį. Aišku, tokioms pakilioms nuotaikoms įtakos turėjo ir pramonės bei technikos šuolis, suteikiantis netikėtų galimybių: gatvėmis pradėjo dardėti automobiliai, skrydžiams pakilo pirmieji lėktuvai, telefonas palengvino bendravimą, o gramofonas leido mėgautis muzika vos tik užsigeidus. O kur dar neregėta negirdėta pramoga – pirmieji brolių Lumiere’ų kino seansai.
Priminsime, kad šio laikotarpio architektūros ir dekoratyvinio meno stiliaus pavadinimai įvairiose šalyse skirtingi: Prancūzijoje – Art nouveau, Austrijoje – Sezession, Vokietijoje – Jugendstil, Ispanijoje – Modernisme, Italijoje – Liberty, Didžiojoje Britanijoje – Arts and Crafts judėjimas.
Kad ir kaip pavadinsi, šį stilių vienija ankstesnių suvaržymų atsisakymas, dekoratyvumas, puošnumas, banguotos linijos, stilizuoti gamtiniai motyvai, nepaprastai grakštūs moterų siluetai ir nimfų veidai. Tai buvo laikmetis, kai imta kurti meną kasdienybei ir kiekvienam žmogui.

Diena, skirta tik Art nouveau

Dažname didesniame istoriniame mieste galima rasti bent kelis namus, turinčius XX a. pradžiai būdingo stiliaus puošybos elementų. Tačiau daugiausiai turistų sulaukia miestai, kuriuose dirbo tikri architektūros genijai. Pavyzdžiui, Barselonoje įdomu pasivaikščioti po vadinamąjį Auksinį kvadratą (Quadrat d‘Or), kuriame stūkso apie 150 moderno stiliaus pastatų. Bene įspūdingiausias Illa de la Discordia kvartalas, kuriame yra keturi bene gražiausi ir garsiausi namai: žėrintis Antoni Gaudi Casa Battlo, margas ir kampuotas Josepo Puig i Cadafalcho Casa Amatller, puošnusis Lliuso Domenecho i Montanero Casa Lleo-Morera ir santūrusis Enrico Sagniero Casa Mulleras. Būten šis pavyzdys geriausiai iliustruoja, kad Katalonijos sostinės moderno stiliaus laurai be reikalo atiduodami tik A.Gaudi.
Aišku, įdomu pailsėti spalvingame Güellio parke, pasigrožėti Casa Milla, tačiau verta užsukti ir į L.Domenecho i Montanero sukurtą Katalonijos koncertų salę. Tik įžengus į raudoną pastatą, išdabintą grakščiomis statulomis, užgniaužia kvapą spalvotų atšvaitų žaismas, kurį kuria apvertas vitražinis kupolas, vaizduojantis angelus. Koncertų salėje, rodos, į vieną neregėtą meno kūrinį susilieja muzika, šviesa ir architektūra.
Įdomių XIX ir XX a. sandūros namų yra Prahoje, Vaclavo aikštėje, Budapešte verta akis paganyti į viešbutį „Grand-Hotel Gellert“, trumpas stabtelėjimas Segede ar Serbijos mieste Suboticoje gali virsti ir ilgesne viešnage. Mat čia yra įspūdingai dekoruotų pastatų, o ir turistų mažiau negu išliaupsintose sostinėse.
Verta paminėti ir Škotijos miestą Glazgą, kuriame yra įdomios architektūros Glazgo meno mokykla, kurta Charleso Rennie Mackintosho. Pastato fasado geometrinės formos ir grakščios, lenktos tvoros linijos atkartotos interjere, balduose ir netgi paveiksluose.
Prancūzijoje geriausių Art nouveu stiliaus pavyzdžių reikia ieškoti Paryžiuje ir Nansi – būtent šiuose miestuose kūrė žymiausi architektai. Vaikštinėjant Paryžiuje kartais atrodo, kad šio stiliaus pastatai pradingsta tarp kitų turistinių įžymybių, tad įdomiausia čia atvykus bent vieną dieną skirti tik šiam stiliui. Apžiūrėti pastatus, namus, o vakare pavakarieniauti kuriame nors įdomaus interjero restorane, pavyzdžiui, „Pharamond“.
Restoranas garsus savo interjeru: prabangiomis mozaikomis, spalvingomis plytelėmis, įspūdingomis erškėtrožių ir kitų gėlių girliandomis dekoruotais veidrodžiais, šviestuvais, panašiais į vynuogių kekes. Tiesa, šis malonumas nepigus: vakarienė vienam žmogui kainuos apie 120 Lt, ir tai tik be gėrimų.
Paryžiuje daugybė Art nouveau stiliaus pavyzdžių, tad didžiulių sumų už vieną vakarą, kad ir įspūdingą, kloti nebūtina. Užtenka pasilepinti puodeliu karšto šokolado parduotuvių ir kavinių pasaže „Les Galeries Lafayette“ ir akis paganyti į sienas.
Tarp daugybės įsimintinų Paryžiaus pastatų mane savo forma labiausiai stebina metro stotys „Porte Dauphine“ ir „Abesses“, panašios į egzotišką, permatomą, žalsvą kriauklę ar kokio skiauterėto driežo iššieptus nasrus. Tai architekto Hectoro Guimard’o darbai. Verta užsukti ir į „d‘Orsay“ muziejų – čia yra turtinga Art noveau stiliui skirta ekspozicija.
Minias smalsuolių vilioja ir kitas Prancūzijos miestas – Nansi, pagarsėjęs savita Art nouveau stiliaus mokykla. Čia yra gražių privačių namų ir savo linijomis kvapą gniaužiančių bankų pastatų, tačiau įdomiausia apsilankyti viloje, pavadintoje Louis Majorelle’io vardu. Joje įkurtas muziejus: eksponuojami baldai, papuošalai, keramikos ir odos gaminiai, stebina gyvenamųjų kambarių interjeras. Ypač akį traukia Emile’io Galle darbai, L.Majorelle’io sukurtas vilos miegamasis ir unikalus fortepijonas, pavadintas „Gulbės mirtimi“. O pats originaliausias eksponatas stūkso sode – sukežusį grybą primenantis namelis su langeliais, kurio viduje įrengtas didžiulis akvariumas.

Penkiapirštis bokštas, cukrinė bažnyčia

Austriškoji secesija bene geriausiai visiems pažįstama iš Gustavo Klimto darbų, kurie įvairiais pavidalais įsiskverbė ir į daugelio žmonių buitį: namuose ir biuruose kabo „Bučinio“, „Salomės“ ar kitų darbų reprodukcijos, tie patys motyvai akį veria ant arbatos puodelių, peleninių, nosinių ir netgi tualetinio popieriaus. Tačiau Vienoje vis dėlto verta užsukti į Secesijos pastatą, kurį vieniečiai dėl auksinio augalinių motyvų kupolo vadina tiesiog kopūstu, ir pasigrožėti auksu žibančiomis, didingomis mozaikomis.
Na, o mano mėgstamiausias maršrutas veda palei Otto Wagnerio ir Adolfo Looso kurtus statinius. Išėjęs iš Secesijos pastato ir nužingsniavęs gerą gabalą Linke Wienzeile gatve palei Vienos upę, nuo kurios ir kilo miesto pavadinimas, įkalintą betono užtvarose, netrukus prieini O.Wagnerio projektuotus namus, iš pilkoko miesto fono išsiskiriančius rožine, mėlyna bei žalia spalvomis, lelijų motyvais ir auksiniais moterų profiliais, karūnuotais palmių šakelėmis.
Verta nuvykti ir į užmiestį apžiūrėti dviejų įspūdingiausių šio architekto kūrinių: Wagnerio vilos ir bažnyčios prie Šteinhofo (Kirche am Steinhof), pastatytą psichiatrijos ligoninės teritorijoje. Bažnyčią, pastatytą pagal O.Wagnerio projektą, puošia Kolomano Mozerio mozaikos ir vitražai. Tik įžengus į vidų nustebina kūrėjų talentas, per akimirksnį nukeliantis į kitą realybę, apakinančią blizgesiu, įvairiaspalviais saulės blyksniais ir spalvų kaskadomis. Stebina, kad bažnyčioje visi kampai suapvalinti.
Beje, į bažnyčią smalsuoliai įleidžiami šeštadieniais, norintys pasimelsti – sekmadieniais. O štai Wagnerio vila, atvirkščiai, gundo žemiškomis aistromis, mat pokario metais ją savo fantazijomis papildė Ernstas Fuchsas. Dabar vilos vidus labiau primena prabangų meniškos ir subtilios erotikos muziejų.
Na, o A.Looso kūriniai stebina savotišku niūrumu ir tamsumu. Vadinamas Looso namas, kuriame dabar įsikūręs bankas, pasitinka pilkšva spalva ir keistokais langais. Nors A.Looso „Amerikan“ baras nustebina ryškiu fasadu ir rėksminga didžiule JAV vėliava, o peržengus slenkstį pritrenkia prietema ir netikėta prabanga: sienos, lubos ir grindys dekoruotos tamsiu marmuru ir oniksu. XX a. pradžioje čia buvo privatus vyrų klubas, šiandien čia užsuka ir moterys. Beje, bokalas alaus ir puodelis kavos šiame bare kainuoja panašiai kaip Vilniuje. Daugelis kelionių gidų ir keliautojų teigia, kad tai vienas įdomiausių ir originaliausių barų visoje Vienoje ar net Austrijoje.
Vokietijoje nemažai jugendo stiliaus statinių yra Berlyne ar Veimare, tačiau originaliausių reikia ieškoti Darmštate, Menininkų kolonije. Ant Matildos kalvos stypso rankos plaštaką primenantis, todėl dažnai penkiapirščiu vadinamas beveik 49 metrų aukščio bokštas, turintis gražų saulės laikrodį. Viduje dėmesio vertos mozaikos, ypač romantiška dviejų sparnuotų būtybių bučinio scena. Šiame bokšte tuokiamos jaunavedžių poros, o turistai gali pasižvalgyti į miesto ir jo apylinkių panoramą.
Akį traukia ir šalia bokšto esanti aikštė, kurioje visi statiniai ir netgi augalai suderinti tarpusavyje: čia auga keistų formų platanų parkelis, aikštės centre pūpso tarsi iš cukraus, glajaus ir marcipano pastatyta cerkvė. Žadą atima ir baltos prabangios vilos, sublyksinčios pauksuotomis saulės, gėlių bei smilgų detalėmis. Įpūdingi muziejaus eksponatai – nuo automobilių iki erotiškų moterų skulptūrų, prabangių papuošalų – eksponuojami Darmštato menininkų kolonijos muziejuje, įkurtame Ernsto Ludwigo projektuotame name.
Na, o lankantis Belgijoje nederėtų aplenkti Victoro Hortos kurtų prabangių vilų – bent jau užsukti į šio architekto muziejų, o Italijoje, Milane, bent trumpam stebtelėti prie Giuseppe’s Sommarungos kurtų namų, padabintų fantastinių augalų kaskadomis.

"Veido" archyvas

Karšti futbolo sirgaliai, garsiakalbiai, paslaugūs ir geranoriški savo krašto patriotai – tokį įspūdį per dvi viešnagės savaites paliko katalonai.

Pasibaigus pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio rungtynėms tarp Ispanijos ir Paragvajaus komandų, barmenas neskubėdamas ima dalyti sąskaitas. Eina prie kiekvieno staliuko, nešinas krūva neapmokėtų kvitų, ir bando iš tos stirtos atrinkti, kam kokią pateikti. Vieni užsieniečiai įnirtingai kraipo galvas – tikrai ne, jie omarų nevalgė ir ši sąskaita tikrai ne jų. Padavėjas kažką karštai kataloniškai aiškina, bet svečiai, nesuprasdami nė vieno jo žodžio, nepasiduoda – ne, ne, ieškokite toje krūvelėje kitos sąskaitos.

Kol vyksta šios derybos, visi nekantriai laukia, už ką susimokėti jiems pasiūlys barmenas. Katalonai nekantrauja atsiskaityti ir lėkti į gatves švęsti dar vienos savo futbolininkų pergalės, turistai – pažiūrėti, kaip vidurvasary atrodo naujiesiems metams prilygstantys džiaugsmo fejerverkai. Vis dėlto nepatenkintų, regis, nelieka, vadinasi, kad ir kokia būtų mįslinga jų sąskaitų dalijimo ir klientų paieškos tvarka, atrodo, ji veikia, o juk tai bene svarbiausia.

Dar po kelių dienų, paaiškėjus, kad ispanai išėjo į finalą, kuriame jų jau laukė olandai, būriais ir pavieniui pagrindinės Barselonos gatvės Ramblos link, nešdamiesi raudonai geltonas vėliavas, šūkaudami, vieni kitus sveikindami ir visiems mojuodami, traukė katalonai. O vairuotojai lėkė neatkeldami rankos nuo garso signalo. Fejerverkai ir triukšmas netilo visą naktį – švęsti tikrai buvo ką. Kaip žinome, vėliau ispanų laukė dar didesnė šventė – jų numylėtiniai namo grįžo su pasaulio čempionato auksu.

Prieš didžiąją šventę – protestai

Bet likus dienai iki didžiojo finalo katalonai, nepatenkinti Konstitucinio teismo sprendimu, skelbiančiu, kad Ispanijos konstitucija nežino jokios kitos tautybės kaip ispanų, nėra jokio teisinio pagrindo Kataloniją pripažinti valstybe, o katalonų kalba neturi dominuoti prieš ispanų, išėjo į gatves pareikšti savo pilietinės pozicijos. Per milijoną katalonų, mojuodami savo regiono vėliavomis ir plakatais, kurie skelbė “Mes esame valstybė, mes sprendžiame patys”, užplūdo Barselonos gatves. Toks buvo katalonų atsakas už šalies vientisumą pasisakančiai opozicinei Liaudies partijai, kuri suabejojo šio Ispanijos autonominio regiono statusu.

“Katalonija – ne Ispanija” – šį užrašą jau ne vienus metus galima pamatyti per futbolo klubo “Barcelona” rungtynes. Ištikimi sirgaliai nepavargsta nuolat to priminti, o po pastarųjų protestų, maža abejonių, prieš sezono pradžią pasirūpins dar didesniu plakatu.

Priminsime, kad Katalonija yra istorinė autonominė Ispanijos sritis, apimanti Barselonos, Cheronos, Leridos ir Taragonos provincijas. Galbūt viešint šio regiono kurortuose neatrodo, kad vietiniai daug dirba. Kaip ir visur Pietuose, čia siestos laikas yra šventas, tuo metu dirba nebent didžiosios maisto parduotuvės, o mažesnės – daržovių, duonos ir bandelių kepyklėlės po siestos duris atveria apie 17 val. Bet statistika tokia: Katalonija yra viena ekonomiškai stipriausių Ispanijos sričių. Čia klesti daugybė pramonės šakų, netgi automobilių, jūrų laivų statybos, lėktuvų, elektros mašinų gamybos, naftos perdirbimo, chemijos.

Katalonijoje pagaminama 25 proc. Ispanijos pramonės produkcijos. Turint omenyje tai, kad šiame regione gyvena apie 7 mln. žmonių (visoje Ispanijoje – apie 47 mln.), kurie sukuria ketvirtadalį šalies BVP, ir dar pridėjus vis garsesnes kalbas apie liūdną Ispanijos ekonominę ir finansinę padėtį, katalonų noras atsiskirti ir gyventi savarankiškai atrodo visiškai suprantamas. “Jeigu ispanai dirbtų taip, kaip katalonai, šalis klestėtų”, – mėgsta kartoti vietiniai gyventojai.

Kur gyvena princai ir princesės

Šio regiono centras, uostas ir didžiausias miestas Barselona pirmiausia asocijuojasi su Antonio Gaudi vardu. Šv. Šeimos bažnyčia, Guellio rūmai ir parkas, Casa Mila ir Casa Batlo – miesto svečių bene lankomiausi šio savito architekto kūriniai. Tarsi cukriniai, nulipdyti iš plastilino, lyg iš pasakos – daug įvairių epitetų sulaukia A.Gaudi projektuoti namai, be abejonės, pridedantys miestui žavesio ir nejučia verčiantys prisiminti kadaise skaitytas pasakas. Šalia garsiausio jau daugiau nei šimtmetį – nuo 1884 m. statomo šio menininko šedevro Šv. Šeimos bažnyčios vyksta statybos, be to, ir pati nebaigta bažnyčia vis dar apjuosta pastoliais ir kranais, todėl visą didybę sunku pajusti. Užtat žiūrint nuo bet kurios miesto kalvelės ji stūkso tarsi nepaimama tvirtovė.

Dešimtą valandą ryto Guellio parke jau verda kasdienis gyvenimas. Prekeiviai, daugiausia indai, visus kelius ir takelius jau nukloję paklodėmis, ant kurių išdėlioti stikliniai papuošalai, vasarą ypač populiarios vėduoklės ir kitoks pirkėjų masalas. Atsisėdusi ant garsiųjų suoliukų groja gitaristų pora – ateina eilė sirtakiui. Aplink juos paklodes išsitiesę prekeiviai ima į rankas pirkėjams siūlomus medinius spragtukus ir pradeda barškinti į taktą. Puiki prekės reklama ir visiems nuotaiką pakeliantis rytinis improvizuotas gyvo garso koncertas.

Dera ir sena, ir nauja

Barselona turi daug veidų – tai ne tik gotika, A.Gaudi ir modernizmas, bet ir kiti du tūkstančius metų menančio miesto įspaudai. Senojo miesto autentika alsuoja siaurų gatvelių labirintas Ciutat Vella (senamiestis), įsipynęs į Gotikos kvartalo raizgalynę. Karštą dieną čia tikra atgaiva dar ir dėl to, kad aukšti vienas šalia kito susispaudę pastatai nepraleidžia saulės spindulių.

Gotikos kvartalo pakrašty – Pablo Picasso muziejus, kuriame eksponuojami jo ankstyvieji tapybos ir grafikos darbai. Ankstų rytą, tiesa, ne bet kokį, o pirmąjį mėnesio sekmadienio rytmetį, kai apsilankymas muziejuje nemokamas, dairytis gatvių pavadinimų ir ieškoti šio muziejaus nereikia – iš toli matyti nutįsusi žmonių eilė.

Bene visos siauros Gotikos kvartalo gatvelės nuves į pagrindinę miesto arteriją – Ramblos gatvę. Nors jos pavadinimas, atėjęs iš arabų kalbos ir reiškiantis “srovė”, mena dar tuos laikus, kai čia buvo dauba, kuria lietaus vanduo tekėjo į jūrą, dabar ji puikiai apibūdina dieną naktį nenutrūkstamai srūvančią žmonių minią. Ši XVII a. alėja eina nuo senamiesčio centro – Katalonijos aikštės iki pat uosto, į kurį ranka rodo didysis keliautojas Kristupas Kolumbas.

Rambloje daugybė suvenyrų parduotuvėlių, kavinių, ją okupavę prekiautojai ir mimai. Vienur stoviniuoja lyg prieš diduomenės vakarėlį išsipusčiusios poniutės, tuoj slepiančios veidus po vėduoklėmis, jei kuris smalsuolis bando jas nufotografuoti neįmetęs pinigų. Netoliese prie vaišėmis nukrauto stalo sėdi parimęs begalvis žmogelis – jo galva pamėkliškai kyšo iš puodo. Bene daugiausiai praeivių šypsenų sukelia šis buitiškas vaizdelis – ant klozeto sėdintis ir laikraštį skaitantis vyriškis.

Perėjus Ramblą, pamojavus K.Kolumbui ir pasiekus uostą galima sukti kairiau ir aplankyti Mažąją Barselonetą (La Barceloneta). Iki XVIII a. vidurio pastatytas rajonas, įsiterpęs tarp jūros ir uosto, buvo jūreivių ir dokininkų kvartalas.

Nors čia prabanga tviskančių namų ir viešbučių nėra, siaurose akmenimis grįstose gatvelėse virš galvos tabaluoja skalbiniai, ieškant kur apsistoti nusveria kitas nenuginčijamas privalumas – iki paplūdimio vos pora minučių kelio, iki Ramblos pradžios maždaug kilometras.

Atgaiva akims, išbandymas ausims

Po pažinties su triukšmingu didmiesčiu ar mažesniu kurortiniu miesteliu pravartu bent dienai nuklysti į kalnus – šiaurinė Katalonijos dalis yra Pirėnų kalnuose, pietinę dalį užima Katalonijos kalnai. Ne alpinistams puikiai tiks išvyka į Montserato vienuolyną – seniausią benediktinų vienuolyną Ispanijoje. Jis įsikūręs ant Montserato kalno 725 m aukštyje, į kurį užkelia funikulierius arba keltuvas.

Kitas akims privalomas Katalonijos vaizdas – turgus. Virtinėmis sukabinta rūkyta mėsa ir kumpiai, nuklotos sūrių eilės, prekystaliai nukrauti įvairiomis daržovėmis ir dar įvairesniais vaisiais ir, žinoma, nesunkiai pagal kvapą atrandamas žuvų ir jūrų gėrybių skyrius – maždaug taip atrodo kiekvienas didesnis turgus. Jei kyla noras čia pat paskanauti vaisių, už eurą ar du galima įsigyti kartu su šaukšteliu supakuotų pjaustytų papajų, arbūzų, melionų ar įvairių vaisių rinkinuką. Nedrąsu pirkti žuvį? Pagal pageidavimą ją išdarinės, supjaustys norimo dydžio gabaliukais ir supakuos. Ir kažką kataloniškai vis pasakos – gal pagaminimo receptą?

Privalu paragauti paeljos, įvairių tapomis vadinamų užkandžių ir išgerti sangrijos. Su daug ledo, citrinų ir apelsinų skiltelėmis – tikra atgaiva karštą vasaros dieną.

Kas žino – sangrija, alus ar siestos kalčiausios, kad naktimis ne tik po futbolininkų pergalių netyla triukšmas. Pirmomis naktimis pašokti iš lovos privertė katalonų įprotis trečią nakties su visu įmanomu triukšmu vežti šiukšles. Tikra tiesa, naktį ne taip karšta, bet kam garsiai šaukti ir taip energingai grindiniu traukti šiukšlių konteinerius?

Du besišnekučiuojantys katalonai, ypač naktį, – jau didelis turgus. Gal būtų mažesnis, bet šaligatviai siauri, todėl vienas eina viena kelio puse, kitas – kita ir abu kažką įsijautę aptarinėja. Jei paplūdimyje netoliese įsikurs kelios vietinės merginos, atsineštą knygą galima drąsiai dėti į šalį. Ar bereikia stebėtis, kodėl į “Nou Camp” stadioną atvykę varžovai ir jų palaikymo komanda skundžiasi, kad “Barcos” sirgalių neįmanoma perrėkti?