Praėjusių metų pabaigoje vykę Utenos rajono jaunimo apdovanojimai parodė, kad Utenos jaunimas – kuriantis, ieškantis, planuojantis, veikiantis.

Lolita Kaminskienė

Dar rudenį Utenos visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungai „Apskritasis stalas“ paskelbus geriausiųjų rinkimus ir pakvietus balsuoti už pačius „pačiausius“, sulaukta begalės jaunųjų sportininkų, menininkų, savanorių, lyderių kandidatūrų. Garbingi apdovanojimai paskatino ir toliau sėkmingai mokytis, aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Kad netrūktų įvairovės…

Dovilė Bikelytė, Utenos visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ prezidentė, sako, kad Utenoje jaunimo organizacijų yra nemažai. Daugelis jų ir susibūrusios į „Apskritąjį stalą“. „Sprendžiame rimčiausias problemas, diskutuojame aštriausiais klausimais, – sako prezidentė. – Visi mūsų sprendimai ir planai visada pasiekia Utenos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybą, kuriai vadovauja Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas. Mes žinom: jei klausimus pradeda spręsti taryba, viskas iki galo bus sutvarkyta. Meras dar nėra nė karto atsisakęs mums padėti. Manau, kad mūsų taryba, palyginti su kitų savivaldybių jaunimo tarybomis, yra labai aktyvi ir veikli. Problemos, klausimai sprendžiami greitai ir operatyviai.“

Tačiau vien girtis, pasak prezidentės, nekuklu. Utenoje, kaip ir kitur, yra aktyvaus ir neaktyvaus jaunimo. Pastarąjį sudominti kokia nors veikla nelengva, nebent ta veikla juos paliečia asmeniškai. Bet „Apskritasis stalas“ rankų nenuleidžia: jei tik įmanoma, tuos neaktyviuosius kviečia į jaunimo organizacijas, buria vienai ar kitai veiklai. Ir ką gi – pastangos veltui nenueina: susidomėjimas jaunimo veikla didėja, jaunimo organizacijų narių po truputį gausėja. „Matyt, nebepopuliaru būti nieko neveikiančiu „sėdūnu“, – spėja Dovilė. – Antra vertus, ir nereikia, kad visi būtų aktyvūs. Gyvenime pradėtų trūkti įvairovės.“

Ką jaunimas veikia Utenoje? Be įvairių mokymų, seminarų, susitikimų, konferencijų, vykstančių po pamokų ar paskaitų, dar yra internetinė jaunimo televizija UTV, jaunimo „Juventus“ krepšinio lyga, kuriai vadovauja į Angliją studijuoti išvažiavęs, bet organizacinio darbo Utenoje nemetęs Paulius Čyvas, klubai „Laisvalaikis“ ir „Lava“, pagaliau dviejų abiturientų Karolio Stankevičius ir Kasparo Mociūno (dabar jie jau studentai) įkurtas baras „Paletė“, iškart tapęs populiariausia jaunimo susibūrimo vieta mieste.

„Nepamirškim bendrų su savivaldybe renginių, vieno kurių metu rajono vadovais vienai dienai tampa mokiniai, – sako Dovilė. – Tie patys jaunimo apdovanojimai, pernai surengti jau penktą kartą, tampa vis populiaresni, nebegalintys priimti norinčiųjų į patekti į jų ceremoniją ir skatinantys būti pačiais geriausiais įvairiose srityse. Populiari ir savaitės trukmės jaunimo stovykla, kurioje buvimas kartu išmoko ne tik virti valgyti ant laužo dideliam būriui stovyklautojų, bet ir  bendruomeniškumo, suvokimo, kad kartu dirbdami galime nuversti kalnus.“

Erdvė jaunimo veikloms

Šiuo metu jaunimas bene labiausiai laukia vieno dalyko – buvusio kino teatro „Taurapilis“ rekonstrukcijos pabaigos. Šiame pastate, stovinčiame gražioje vietoje prie Dauniškio ežero, bus įkurtas Menų inkubatorius, kuris bus atiduotas ne kam kitam, o jaunimui: jauniems verslininkams, pradedantiems savo verslą, jauniems menininkams. Pastato rekonstrukcija – tai Utenos verslo informacijos centro įgyvendinamas projektas „Utenos verslo informacijos centro infrastruktūros plėtra, pritaikant kino teatrą TAURAPILIS kūrybinių industrijų ir verslo poreikiams“. Rekonstruotas inkubatorius turėtų tapti viso rajono kūrybinių industrijų atstovų, kuriančių ir menu besidominčių bendruomenės narių centru. Jame užteks erdvės ir įvairioms jaunimo organizacijoms, galėsiančioms čia ne tik rašyti projektus, diskutuoti, bet ir svajoti.

„Sieksime ne tik paskatinti jaunus menininkus ir verslininkus savo veiklą plėtoti Menų inkubatoriuje, bet ir skatinsime jaunimo verslumą, veiklumą, kūrybinį užsidegimą, – teigia Utenos verslo informacijos centro direktorė Irina Šeršniova. – Planuojame, kad inkubatoriuje įsikurs 17 smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių. Joms, taip pat ir menininkams, reziduoti inkubatoriuje bus suteiktos lengvatinės sąlygos.“

Menų inkubatoriuje bus įkurta kino meno erdvė su 3D filmo demonstravimo įranga, tekstilės, kūrybinio jaunimo, foto-, vizažistų, dramos, moderniųjų technologijų, dailės, muzikos, audiovizualinė menų, įrašų ir kt. studijos, galerija, choreografijos repeticijų salė ir kitos erdvės. Bus skirtos patalpos ir kūrybos rezultatams realizuoti, demonstruoti, mokymams rengti. Jaunimas, bendraudamas tarpusavyje, galės tiesiog pasižiūrėt, kokios veiklos yra vykdomos menų inkubatoriuje, kaip kuria menininkai, kaip sekasi verslas ir jauniems, ir jau patyrusiems verslininkams. Tikimasi, kad toks „pačiupinėjimas“ uždegs ne vieną jaunuolį patį imtis patinkančios veiklos.

Pastato rekonstrukcijos pabaiga – šių metų spalis. Bet jau dabar ieškoma finansavimo kūrybinėms industrijoms, mokymams, parodoms, konferencijoms organizuoti. „Veiklos bus daug, įdomios veiklos, – neabejoja direktorė. – Į Menų inkubatorių  pritrauksime visų amžiaus grupių atstovų, bet prioritetas bus suteiktas jaunimui.“

Vietos valdžia – jaunimo sėkmės garantas

Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, Utenos jaunimo reikalų tarybai vadovaujantis jau ne pirmus metus, sako, kad apie Utenos jaunimą, ypač apie susibūrusį po „Apskritojo stalo“ vėliava, gali pasakyti daug gerų žodžių. „Manau, kad  ir jaunimas rastų vieną kitą šiltesnį žodį Utenos valdžiai, – šypsosi meras. – Jei prisiminsime sukurtą sporto infrastruktūrą mieste, rekreacines zonas, renovuotas mokyklas, nemanau, kad jaunimas galėtų labai skųstis. Taip pat ir jaunieji verslininkai, kurių veiklai paskatinti ir kuriems padėti tarnauja naujoji Utenos rajono savivaldybės patvirtinta smulkiojo ir vidutinio verslo rėmimo programa.“

Bet, pasak mero, yra dalykų, apie kuriuos tenka kalbėti ne visai džiaugsmingai. Tai  jaunimo nedarbas, emigracijos problema. Deja, savivalda neturi pakankamai nei įgaliojimų, nei finansinių išteklių, kad šitas problemas spręstų. „Kalbėdamasis su jaunimu nuolat keliu klausimą, tiksliau, teikiu pasiūlymą, kad tas lėšas, kurios skiriamos įvairioms valstybės institucijoms, sprendžiančioms jaunimo nedarbo, užimtumo ir kitas problemas, išlaikyti, gal reikėtų skirti savivaldybėms, – svarsto meras. – Manau, man pritartų ir kiti kolegos, mat minėtų institucijų pasiekti rezultatai kol kas labai menki.“

A.Katinas mano, kad lėšas skyrus savivaldybėms rezultatai būtų matomi labai greitai, – na, gal ne po metų, bet jie būtų. Štai socialinių pašalpų mokėjimą atidavus savivaldybėms jau dabar galima džiaugtis pasiektais rezultatais.

„Vietos valdžia, bendradarbiaudama su tomis pačiomis jaunimo organizacijomis, pasitelkdama pagalbon vietos bendruomenes, asocijuotas verslo struktūras, galėtų sėkmingai spręsti ne tik jaunų žmonių, šeimų būsto įsigijimo klausimus, bet ir nedarbo bei emigracijos problemas, – neabejoja meras. – Norint, kad jaunimas Lietuvoje gyventų dar geriau, kad nebėgtų į svečias šalis laimės ieškoti, jaunimo teisinėmis ir finansinėmis galimybėmis turėtų pasirūpinti vietos valdžia.“

Utena rugsėjo 6 dieną atšventė 753-iąjį gimtadienį. Pasak Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino, miesto šventė – gera proga pasvarstyti, kaip miestas gyveno per metus.

– Kaip prabėgo metai nuo gimtadienio iki gimtadienio? – klausiame Alvydą Katiną.

A.K.: Pradėsiu nuo miesto gimtadienio. Prasminga, kad vietos valdžia turi galimybę pasveikinti gyventojus ne tik  kalbomis, koncertais, bet ir darbais. Utenoje bandome tokią tradiciją įvesti, ir štai šiais metais miesto gimtadienį pradėjome rugsėjo 1 d. atidarydami vieną moderniausių šalyje Adolfo Šapokos gimnazijos stadioną, pritaikytą ne tik gimnazistų, bet ir bendruomenės poreikiams. Tai yra bendruomenės telkimo šventė, skatinanti pabendrauti ir pasidžiaugti kartu. Ta proga buvo surengta Utenos rajono įmonių, organizacijų, savivaldybės administracijos ir atskirų rajono gyventojų apdovanojimų už laimėjimus įvairiose srityse paroda, kurios metu buvo apdovanoti vienaip ar kitaip prie tų laimėjimų prisidėję žmonės.

– Norint surengti tokią parodą, reikia tų apdovanojimų turėti…

A.K.: Idėja surengti parodą kilo dėl to, kad apdovanojimų minėtos institucijos, bendruomenės, menininkai, sportininkai, meno kolektyvai ir kt. turi daug. Bet apie juos gyventojai gal yra tik girdėję ar matę nuotraukose. O juk prie visų tų laimėjimų yra prisidėję tūkstančiai Utenos rajono žmonių. Net geriausio mero vardas, įteiktas man, – tai visų Utenos žmonių nuopelnas ir pasiekimas.

Utena džiaugiasi trimis Auksinėmis krivūlėmis, aukščiausiais Lietuvos savivaldybių asociacijos apdovanojimais, pasaulinio bendruomenių konkurse „The International Awards for Liveable Communities“, kuriame Utena dalyvavo vienintelė iš Baltijos šalių, laimėtu aukso apdovanojimu. Praėjusiais metais mūsų parkai buvo pripažinti geriausiu kraštovaizdžio tvarkymo pavyzdžiu Lietuvoje, o šių metų birželį parkams buvo įteiktas Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“. Visus laimėjimus ir apdovanojimus sunku išvardyti. Tad kviečiu atvykti į Utenos A. ir M.Miškinių viešąją biblioteką, kurioje iki rugsėjo 29 d. vyks paroda, ir susipažinti su visais svarbiais eksponatais.

– Utenoje buvo atidarytas penktas fontanas. Gal Uteną būtų galima pavadinti fontanų miestu?

A.K.: Šiandien Utenos taip pavadinti dar negalima, bet tokia vizija tikrai galėtų būti. Kasmet, tvarkydami viešąsias erdves, stengiamės tą erdvę pagyvinti fontanu.

Norint pritraukti pasaulio dėmesį reikia investuoti ne į tai, kas pasauliui savaime suprantama, įprasta, – sutvarkyta aplinka, šaligatviai, vandentiekio ir nuotekų tinklai, – bet į kažką neįprasta, nekasdieniška. Tad turėdami tokią viziją pagal galimybes galėtume investuoti į miesto viešųjų erdvių plėtrą su fontanais. Gal ateityje Utena taps ir šimto fontanų miestu, o žinant, kad paparčio žiedo ieškojimo šventė yra viena populiariausių Lietuvoje, Utenoje būtų galima surengti fontanų žydėjimo naktį.

– Nuveikta daug darbų: sutvarkytas kraštovaizdis, šilumos kaina – mažiausia šalyje, rajono miesteliai gražinami, juose nutiesti arba baigiami tiesti vandentiekio ir nuotekų tinklai. Ar neatsitiks taip, kad neturėsite ką veikti?

A.K.: Artimiausią tūkstantmetį bus ką veikti. Svarbus vienas dalykas – ar vietos valdžia strateguoja ateities darbus. Aišku tai, kad sutvarkytą sporto infrastruktūrą, atliekų tvarkymo sistemą, rekreacines zonas ir kt. anksčiau ar vėliau reikės tobulinti, modernizuoti. Mūsų šiandienos siekiamybė – kad Utenos daugiabučių namų kvartalų teritorijos būtų sutvarkytos taip pat, kaip Utenos žaliosios erdvės.

– Savivaldybės dažnai be skolintų lėšų negali baigti įgyvendinti projektų. Koks jūsų požiūris į savivaldybių skolinimąsi?

A.K.: Deja, pasigirsta balsų, kad savivaldybės prasiskolinusios, kad investuojama ne į ten, kur reikia, kad buvo galima investuoti į tuos projektus, kurie skatina darbo vietų kūrimą. Nutylimas vienas svarbus dalykas. Štai Utenos rajono savivaldybė investavo ne tik į parkus, bet ir į mokyklų renovaciją. Bet kai statybininkai baigia pastato apšiltinimą, lieka begalė kitų darbų: išlyginti ir išdažyti klasių bei kabinetų sienas, sutvarkyti aplinką ir kt. Ar galima palikti netvarkytas klases ir koridorius? Jei savivaldybė pridėtų tik numatytus dešimt ar penkiolika procentų, šie darbai nebūtų atlikti. Reikia pridėti pusę ES duotos sumos, kad galėtum baigti remontuoti mokyklą. Savivaldybė skolinasi ir paskui visi džiaugiasi gražiai renovuota mokykla. Kyla klausimas, kas ką koofinansuoja ES – savivaldybes ar savivaldybė – Europos Sąjungą.

Štai modernusis „Utenio“ stadionas. Kad jame galėtų vykti tarptautinės varžybos, kad jis atitiktų tarptautinius standartus, savivaldybei reikėjo pridėti ne vieną milijoną. Juk skolinamasi, kad darbai būtų atlikti iki galo, o ne palikta pusiau skusta, pusiau lupta. Norėtųsi iš valstybės sulaukti ne tik leidimo kas kelerius metus daugiau skolintis, bet  galimybės, kad nebereikėtų daugiau skolintis.

Rytoj 53-iąjį gimtadienį švęsiantis geriausias 2013 m. meras Utenos rajono vadovas, poetas Alvydas Katinas per dešimtmetį sugebėjo paneigti nuomonę, kad humanitarai negeba tvarkytis ūkiškai ir valdyti rajono.

Per pastarąjį dešimtmetį Utena pasikeitė neatpažįstamai. Pilkas Rytų Aukštaitijos pramonės miestas tapo elegantiškas, patogus gyventi ir nestokojantis pramogų. Šiandien Utenoje veikia šiuolaikiška biblioteka, daugiafunkcis centras, sporto salė, stadionas, čia įsikūrę visi didieji prekybos centrai, iš kurių rajono vadovai išsiderėjo nemažas investicijas į miesto infrastruktūrą. Renovuotos ar renovuojamos mokyklos, darželiai, tiesiami nauji šaligatviai, pėsčiųjų takai, gatvės, įrengti nauji parkai, atnaujinti vandenvalos įrenginiai. Be to, savivaldybė savo rankose išsaugojo tiek vandens, tiek šilumos tinklų įmones, o jas modernizavus uteniškiai už šilumos energiją moka vieną mažiausių kainų šalyje.
Visos didžiausios permainos šiame mieste įvyko prie valdžios vairo stojus Alvydui Katinui. Beje, Utena, tradiciškai būdavusi dešiniųjų forpostu, nuo 2003 m. savo meru jau trečiąkart išsirenka socialdemokratą A.Katiną. Už jį balsuoja netgi ištikimiausi konservatorių rėmėjai.
Taigi kas jis, iš pažiūros žodžio kišenėje neieškantis pokštininkas, – atlapaširdis lyrikas, kietas ūkininkas ar kritikos gniaužėjas?

Jaučia nenugalimą gimtojo kaimo trauką
“Visas mano gyvenimas susijęs su Utena ir Juknėnais, kur gimė mano mama, vėliau gyveno tėvai, o dabar iš jų paveldėtoje sodyboje gyvenu aš, – pokalbį pradeda mūsų rašinio herojus. – Aš niekur kitur nesu gyvenęs ir dirbęs, tik Utenoje. Manęs netraukia nei kiti Lietuvos miestai, nei jokie užsieniai: jei ir išskrendu į kokį šiltą kraštą, tai tik keletai dienų – pasideginu saulutėje ir vėl skubu grįžti.”
“Dar studijų metais Alvydas iš kitų lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusių jaunų poetų išsiskyrė savo valstietišku paprastumu ir ūkiškumu. Kiekvieną savaitgalį jis skubėdavo į Juknėnus, niekados nelikdavo Vilniuje, nedalyvaudavo studentiškose linksmybėse iki paryčių, – apie A.Katiną pasakoja buvęs bendrakursis, dabar Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas. – Man jis yra toks tikras kaimo vaikas, pirma karta nuo žagrės, pasirinkusi labai efemerišką sritį – literatūrą, kultūrą, bet nenutolusi nuo savo šaknų: vis grįžtantis į savo pradžią, į senelių ir tėvų meilės lauką. Jis toks vaižgantiškas pragiedruliukas, nuolat besišypsantis, niekados neniurzgantis, gyvenimą matantis tik šviesiomis spalvomis.”
V.Balčiūno vertinimu, buvusio studijų bičiulio pasirinkimas grįžti į gimtąją Uteną – labai tikras, neapsimestinis. “Tai žemei jis tikrai atiduoda visą savo gyvenimą”, – neabejoja pokalbininkas.
Jauniausias iš trijų Antano ir Uršulės Katinų vaikų Alvydas, pasak šią šeimą gerai pažįstančių uteniškių, buvo ypač artimas su tėvu, kadaise vadovavusiu kolūkiui “Už taiką”, o senatvėje grįžusiu į kaimą ūkininkauti. Pats ponas Alvydas prisipažįsta, kad tėvai jam buvę didieji gyvenimo mokytojai ir autoritetai.
“Mūsų mero seneliai Juozas Katinas ir Ona (Surgailytė) Katinienė buvo tvarkingi, itin praktiški, bet mažažemiai ūkininkai – turėjo nedidelį ūkelį ir vešlų sodą, – pasakojo dabar jau amžinybėn iškeliavusi šio kaimo metraštininkė Veronika Zabukaitė. – Tačiau mero tėtis Antanas buvo taip prie mokslų linkęs vaikas, kad kasryt pėsčiomis eidavo dešimt kilometrų iš Norvaišių į Uteną, į gimnaziją, ir grįždavo atgalios. Tokio tvirto užsispyrimo, siekiant savo tikslo, vaikų nebuvo daug.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atšilus orams mažieji išbėga į lauką ir puola mėgautis viskuo, kas gyva. Neretai į jų akiratį papuola ir benamiai gyvūnai, su kuriais net ir trumpalaikis romanas gali baigtis grybeline liga – mikrosporija.

Viena iš grybelinių ligų – mikrosporija mažieji dažniausiai užsikrečia paglostę benamį kačiuką. Šunys šią ligą irgi platina, bet ne taip aktyviai. Pirmieji nemalonūs požymiai pasirodo praėjus 5–7 dienoms po užsikrėtimo.

Pažeistoje odoje atsiranda įvairaus didumo, dažniau smulkių rožinės spalvos pleiskanojančių židinių. Ovalios arba apvalios formos židiniai didėdami susilieja į keisčiausias formas. Paprastai pastebima apie 10–15 dėmių, bet kartais gydytojas suskaičiuoja apie 200 kontaktinių židinių. Dažniausiai jų būna ant rankų, bet jeigu mažylis su tokiu kačiuku dar ir miegojo – židinių atsiranda net ant veiduko. Mikrosporijos židinių gali būti ir mažylio galvoje.

Tai išties rimta bėda. Pirmiausia atsiranda vienas apvalus pleiskanojantis 1–2 mm židinys, kuris dėl pleiskanų atrodo kaip miltais pabarstytas. Šio židinio teritorijoje visi grybelio pažeisti plaukai nulūžinėja, jie atrodo lyg nukirpti (“ražienų laukas”), o šaknys padengtos baltomis apnašomis (“mufta”) – tai grybelių sporos. Nuo pirminio židinio neilgai trukus atsiskiria dar 2–3 mažesni židinukai.

Nustatyti mikrosporiją ir surasti grybelio pažeistas vietas geriausia naudojant liuminescencinės (Vudo) lempos šviesą. Jos šviečia skaisčiai žalia spalva. Diagnozei patvirtinti gydytojas pasitelkia užkrėstos medžiagos (plaukų, odos pleiskanų, gleivinės nuograndų) tyrimą mikroskopu arba bakteriologinį tyrimą – pasėlį specialioje terpėje.

Išgydyti ir išnaikinti grybelį

• Vaistai. Jeigu mikrosporijos židinių buvo tik lygioje odoje,  šiuolaikiniai tepalai su grybeliu susidoros per 7–10 dienų. Jei pažeista plaukuotoji galvos dalis, tepalų teks tepti du kartus per dieną net dvi savaites. Be to, mažyliui reikės gerti gydytojo skirtų antigrybelinių vaistų.

• Tyrimai. Gydymo metu, siekiant įsitikinti, ar neliko grybelio sporų, atliekami kontroliniai tyrimai. Gydymas nutraukiamas tik tuomet, kai atlikus tyrimą grybelio sporų nerandama.

• Liaudiškos priemonės. Pažeistą vietą mėginkite tepti obuolių actu arba česnakiniu sviestu 2–3 kartus per dieną.

• Atsarga. Aplinkoje ir ant drabužių grybelio sporos išlieka gyvybingos net kelerius metus, todėl po kiek laiko vėl gali sukelti ligą. Norėdami to išvengti, visus vaiko drabužėlius išplaukite ir išlyginkite per šlapią marlę. Visus paviršius (baldus, palanges, durų rankenas ir kt.) nuvalykite buitiniais dezinfekuojamaisiais tirpalais, o kilimus bei minkštąją baldų dalį gerai išsiurbkite. Žaislus taip pat rekomenduojama išplauti, išskalbti, o tuos, kurių skalbti negalima, – išsiurbti.

• Saugome kitus. Pasireiškus ligos požymiams, mažylis gali užkrėsti aplinkinius. Taip nenutiks, jei ant galvos uždėsite  kepurytę, skirsite jam atskirus rankšluosčius, kuriuos (kaip ir  vaiko apatinius) patariama išvirinti. Patalynę reikėtų keisti kasdien arba lyginti karšta laidyne.

• Kaltininkas. Jeigu dar turite iš lauko parsineštą kačiuką – būtinai jį parodykite gydytojui veterinarui.