JAV atskleisti dokumentai apie sušaudymą Katynės miške

Neseniai JAV buvo atskleista daugiau nei tūkstantis slaptų dokumentų apie praėjusio amžiaus vidurio įvykius Katynėje. Pagrindinė išvada, kurios priėjo istorikai ta, kad JAV valdžia  jau 1943 metais žinojo, jog Sovietų Sąjunga surengė masines žudynes, tačiau dėl strateginių sumetimų šiuo nusikaltimo faktus nutylėjo. Ši išvada, beje, dar kartą patvirtino seniai gyvavusią nuomonę, kad Vašingtonas Antrojo pasaulinio karo metais dangstė NKVD nusikaltimus.

1943 metais masinę sušaudytų lenkų karininkų kapavietę aptiko nacių kariuomenė, kuri 1941 metais okupavo Rusijos Smolensko sritį. Vokiečiai tikėjosi, kad tai bus puiki proga supykdyti rusus su savo sąjungininkais: nacistai surengė spaudos konferenciją, kurios metu paskelbė, kad lenkus Katynės miške sušaudė Maskvos valdžia. Vokiečiai paskelbė specialiai sukurtos komisijos ekspertų išvadas, kuri patvirtino, kad lenkai buvo nužudyti 1940 metų pradžioje, tai yra anksčiau, nei Smolensko sritį užėmė Vokietijos kariuomenė.

Tarp liudininkų, kurie vykdė masinės kapavietės kasinėjimus, buvo su JAV kariškiai, patekę į vokiečių nelaisvę – kapitonas Donald‘as B. Stewart“as ir pulkininkas John‘as H. Van Vliet‘as. Vėliau po karo abu karininkai, grįžę į Jungtines Valstijas, davė parodymus, kuriais patvirtino hitlerininkų versiją apie įvykius Katynėje.  Amerikiečių žodžiais, 1943 m. miške atkasti kūnai buvo pakankamai suirę, todėl lenkų karininkai buvo sušaudyti „pakankamai senokai“. Be to, pas sušaudytus karininkus rasti dokumentai buvo datuoti iki 1940 metų pavasario. Savo samprotavimus dėl šių įvykių J. Van Vliet‘as 1945 metais išdėstė savo raporte JAV Sausumos pajėgų štabo viršininko pavaduotojui generolui majorui Clayton‘ui Bissell‘iui. Pastarasis, beje, šio dokumento niekam daugiau neparodė, jį paslėpdamas tarp slaptų štabo popierių. Kiek vėliau generolas tokius savo veiksmus aiškino tuo, kad norėjo išlaikyti gerus ryšius su sąjungininku – Sovietų Sąjunga, kad pastaroji padėtų amerikiečiams karo pabaigoje triuškinant japonus. C. Bissell‘o teigimu, paviešinus dokumentus apie įvykius Katynėje, amerikiečių santykiams su Maskva karo pabaigoje būtų suduotas rimtas smūgis, o JAV tai buvo neparanku.

Panašios pozicijos laikėsi ir JAV prezidentas Franklin‘as Roussvelt‘as. 1944 m. Baltųjų rūmų vadovas pavedė savo patarėjui George‘ui Earle atlikti tyrimą apie sušaudymus Katynės miške. Pasitelkęs savo ryšius su Bulgarijos ir Rumunijos spec. tarnybomis, prezidento patarėjas priėjo išvados, kad Katynėje sušaudyti kariškiai yra Maskvos darbas. Tačiau ir šis dokumentas nebuvo paskelbtas, be to, dėl šio fakto F. Ruossvelt‘as raštiškai uždraudė savo patarėjui skelbti faktus apie įvykius Smolensko srityje.

Beje, egzistuoja įrodymų, kad JAV prezidentas jau 1943 m. žinojo apie įvykius Katynėje ir kad dėl jų kalti rusai. Tuomet, kaip teigia istorikai, JAV vadovas gavo dokumentus iš Didžiosios Britanijos, paremtus britų pasiuntinio Lenkijoje Owen‘o O‘Malley‘o liudijimais. Neaišku, ar šį dokumentą asmeniškai skaitė JAV prezidentas, tačiau pats faktas byloja apie tai, kad žudynių Katynėje faktą dangstė ne tik JAV, bet ir Didžioji Britanija.

Vėlesniais metais Katynės įvykiai taip pat nedavė ramybės Amerikos politikams. 1951 m. Kongrese buvo sukurta speciali komisija įvykiams prie Smolensko ištirti. Veikusi ilgiau nei metus ir ištyrusi aibę dokumentų, parlamentinė komisija priėjo išvados, kad vokiečiai, paskelbę faktus apie Katynę, buvo teisūs. JAV politikų pasipiktinimas įrodytais faktais buvo toks didelis, kad dauguma kongresmenų reikalavo prieš Sovietų Sąjungą iškelti ieškinį Jungtinių Tautų teisme. Tačiau ir tuomet JAV valdžia nepageidavo bloginti santykių su sovietais, nenorėdami dar labiau aštrinti  prasidėjusio „šaltojo karo“. Nežiūrint į tai, kad 1956 m. amerikiečiai nusiuntė laišką Nikitai Chruščiovui su išdėstytais įrodymais apie žudynes Katynėje, oficialiai JAV ir toliau nepripažino Maskvos nusikaltimo prieš lenkų karininkus. Situacija nesikeitė iki pat 1990 metų, kai sovietų vadovas Michailas Gorbačiovas pats prabilo apie faktus Katynės miške.

Turint galvoje tuometinį politinį klimatą pasaulyje, faktų apie nusikaltimus Katynėje paviešinimas jokios sensacijos nesukėlė, tačiau tik patvirtino tai, kad didžiosios Vakarų valstybės daugelį metų dangstė sovietų nusikaltimus šalia Smolensko, nenorėdamos bloginti santykių su Maskvos valdžia. Išaiškėjo ir tai, kad 1943 m. specialus Pentagono žvalgybinis padalinys MIS-X siuntė šifruotą radiogramą nelaisvėje buvusiam pulkininkui J. Van Vliet‘ui, reikalaudama patvirtinti arba paneigti hitlerininkų paskelbtus faktus apie žudynes Katynėje. Atsakomajame pranešime abu kapaviečių kasinėjimuose dalyvavę JAV karininkai patvirtino vokiečių versiją. Vėliau abiems amerikiečių karininkams buvo uždrausta net prasitarti apie tai, kad jie buvo Katynės miške. Abu karininkai iki pat mirties laikėsi šio įsakymo.

Antra vertus, labai įdomiu reikia laikyti ir dar vieną išslaptintą dokumentą, kuris įrodo, kad JAV nenorėjo pripažinti dangsčiusi sovietų nusikaltimą net po to, kai tai pripažino M. Gorbačiovas. 1990 m. JAV gyventojas Franciszekas Herzogas, vieno iš nužudytųjų Katynėje palikuonis, nusiuntė tuometiniam JAV prezidentui George‘ui Bush‘ui vyresniajam laišką, kuriame pareikalavo JAV valdžią oficialiai atsiprašyti nužudytųjų lenkų šeimų dėl to, kad JAV valdžia daugelį metų dangstė šį sovietų nusikaltimą. Po metų Amerikos lenkas iš Valstybės departamento gavo oficialų atsakymą, kad veikiant jau minėtajai Kongreso komisijai, akivaizdžių įrodymų apie Maskvos valdžios kaltę nebuvo gauta.

Negana to, kaip rašoma šiame atsakyme, net ir dabar iki galo nėra ištirtos visos žudynių Katynės miške aplinkybės.

Katynės žudynės

Tai įvykis 1940 metų pavasarį, kai NKVD smogikai Katynės miške netoli Smolensko nužudė beveik 22 tūkst. lenkų karininkų belaisvių. Lenkų karininkai buvo suimti 1939 metų rudenį, po to, kai nacistinė Vokietija ir stalinistinė Sovietų Sąjunga pasidalijo Rytų Europą ir 1939 m. rugsėjį užpuolė Lenkiją. Lenkų karininkai buvo suimti neva rengę kontrrevoliuciją. Maskvos valdžia nuo pat pradžių neigė šį savo nusikaltimą, tvirtindami, kad žudynes Katynėje neva 1941 m. surengė vokiečiai. Oficialiai sovietų kaltę 1990 m.  pripažino sovietų vadovas M. Gorbačiovas. Tais pačiais metais buvo pradėtas tyrimas, kuris 2004 m. buvo nutrauktas “mirus visiems kaltinamiesiems“. Iki šiol sušaudytieji karininkai nėra oficialiai realibituoti.

"Veido" archyvas

Birželio 02 dieną Lenkų kultūros namuose Vilniuje, buvo atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas-Katynės tragedija“. Vilniečiai ją galės  lankyti visą mėnesį. Parodą sudaro 3 dalys. Jose apžvelgiama Lenkijos istorija nuo nepriklausomybės atgavimo, žlugus Rusijos imperijai, iki 1939-08-23 pasirašyto Ribentropo – Molotovo pakto. Stenduose eksponuojamos ir nuotraukos, kurios iliustruoja NKVD nusikaltimus prieš Lenkijos kariškius.

Parodos atidaryme dalyvavo Jo Ekscelencija Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Janusz Skolimowski, Nepriklausomybės tradicijos muziejaus Lodzėje (Lenkija) direktorius Henryk Sieminski, Lodzės Katynės šeimų draugijos pirmininkas Janusz Lange, Lodzės miesto savivaldybės kultūros skyriaus atstovė Liliana Andrzejczak, Vilniaus Katynės šeimų draugijos atstovai, jų tarpe šio straipsnio autorius, kurio giminaitį, instaliacijos inžinierių (padėjusį statyti garsiąją Varšuvos Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčią, kurioje Solidarumo metais dirbo sovietų žiauriai nužudytas kunigas Jerzy Popieluszko) drauge su tūkstančiais kitų šviesuolių nužudė NKVD, žurnalistė Halina Jotkiallo, Stanislovo Moniuškos vardo lenkų kultūros centro vadovė Apolonia  Skakowska, bajoraitė, poetė Leonilla-Teresa Lostowska, Lenkų instituto direktorė, Lenkijos ambasados pirmoji patarėja, dr. Malgorzata Kasner, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje I sekretorius Piotr Wdowiak, kiti garbingi svečiai.

Jo Ekscelencija Lenkijos Respublikos ambasadorius Janusz Skolimowski teigė, kad siekiant išvengti panašių tragedijų kaip Katynėje, reikia nuolat prisiminti tai, kas įvyko. Kalbėti apie tai ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje. Prisiminė, kaip su Lietuvos politikais ir mūsų šalyje reziduojančiais užsienio diplomatais drauge žiūrėjo A. Wajd‘os filmą „Katynė“.

Ambasadorius teigė, kad ši paroda yra reikšminga istorine prasme, dėkojo jos rengėjams, vylėsi, kad ją pamatys daugybė žmonių, jų tarpe jaunimas. Tuo tarpu kultūrinis bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Lodzės tęsis toliau.

Nepriklausomybės tradicijos muziejaus Lodzėje (Lenkija) direktorius Henryk Sieminski teigė, kad parodą sudaro trys dalys. Pirmoji skirta Lenkijos valstybingumo atkūrimo, antroji-  Antrojo pasaulinio karo pradžiai Lenkijos nepriklausomybės praradimui ir trečioji-Katynės nusikaltimų istorijai.

1939-08-23 Maskvoje buvo pasirašyta Nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimo dokumentai tarp SSRS ir Vokietijos. Paktą pasirašė pastarųjų šalių užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas fon  Ribentropas. Į SSRS įtakos zoną pateko Latvija, Estija, Suomija, Rytų Lenkija ir Besarabija (Rumunijoje), o Lietuva nuo 1939-09-28. Vokietijai turėjo atitekti Vakarų Lenkija ir kt. teritorijos.

1939-09-01 Vokietija užpuolė Lenkiją, o po šešiolikos dienų tą patį padarė SSRS. Bijodami pasipriešinimo, sovietai užgrobtoje Lenkijos dalyje suėmė vietinius kariškius ir policininkus. Tą patį darė ir vokiečiai, kurie trėmė į koncentracijos stovyklas lenkų elitą.

SSRS liaudies komisaro vidaus reikalams Laurentijaus Berijos įsaku buvo įkalinta specialiose NKVD administruojamose stovyklose Kozelske, Ostaškove ir Starobielske buvo įkalinta tūkstančiai pasipriešinimą okupantams galėjusių organizuoti įvairaus lygio pareigūnų. Nuo 1939 m  liepos iki 1940 m. kovo šių stovyklų kaliniams buvo leista susirašinėti su artimaisiais.

1940-03-05 SSRS Politinio biuro nutarimu, su L. Berijos ir SSRS vadovo Josifo Stalino „palaiminimu“, buvo nutarta nužudyti 14 700 Kozelsko, Ostaškovo ir Starobielsko koncentracijos stovyklų kalinių, bei dar  apie 11 000 NKVD Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje kalinamų Lenkijos piliečių.

Kozelsko likvidacijos darbai prasidėjo tų pačių metų balandžio mėn. 03 d., Ostaškove-balandžio 04, Starobielske-balandžio 05. Žudynių vietomis tapo Katynės miškas prie Smolensko, ten buvo nužudyti 4404 Kozelsko kaliniai, NKVD kalėjimai Charkove, kur buvo nužudyti 3809 Starobielsko kaliniai ir Kalinino vietovė, kurioje buvo nužudyti 6288 Ostaškovo kaliniai. 7305 asmenys buvo nužudyti NKVD kalėjimuose Ukrainoje ir Baltarusijoje. Žudoma buvo šūviu į galvą iš užpakalio. Taip pat buvo nutarta ištremti į Kazachstaną 66 000 nužudytųjų šeimų narių.

Pirmąsias žinias apie žudynes 1943 balandžio 11-13 dienomis paskelbė vokiečiai, kurie tuo metu buvo užgrobę Smolensko apylinkes. Vokiečių įsakymu buvo atlikta ekshumacija. Aptiktose 8 masinėse kapavietėse buvo surasti 4243 asmenų, kurie sprendžiant iš surastų dokumentų bei kitų asmeninių daiktų, buvo kalinami Kozelske. Tais pat metais sovietams susigrąžinus Smolenską, buvo sudaryta Burdenkos vadovaujama komisiją šiam įvykiui tirti. Ji  lenkų žudynėmis apkaltino vokiečius.

Keliasdešimt metų apie šias žudynes buvo  draudžiama kalbėti, nes buvo siekiama „ištrinti“ iš žmonių atminties šį faktą. Tiktai 1990 m. sovietai pripažino tiesą: tų pačių metų balandžio 13 dieną TASS paskelbė, kad Kozielsko,  Ostaškovo ir Starobelsko kalinius nužudė NKVD. Nurodytos kai kurios masinių žudynių vietos. Viena jų-Charkovo ir Miednoje vietovės, kur buvo žudomi Starobelsko ir Ostaškovo kaliniai. Žudynės vyko ne tik minėtose vietovėse, bet ir Tverėje, Miednoje ir kt. vietovėse Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Apie 2000-uosius metus NKVD vykdytų žudynių vietose atsirado kuklūs memorialai.

Parodos atidaryme dalyvavo  nemažai šios skaudžios tragedijos artimųjų. Vienas jų-Lodzės Katynės šeimų draugijos pirmininkas Janusz Lange, teigė, kad ši paroda užsienyje eksponuojama jau trečią kartą. Pirmą kartą su ja susipažino Čikagos (JAV), kitą kartą Rusijos gyventojai. Jo pirmininkaujama draugija šioje srityje bendradarbiauja su minėtu Nepriklausomybės tradicijų muziejumi.

Ypač jaudinančią kalbą pasakė bajoraitė Leonilla-Teresa Lastovska. Ji drauge su maldininkais 1989, 2009 ir 2010 metais lankėsi Katynėje .

„-Kelionė į Katynę…  Mačiau, kaip ten nuostabiai auga neįprasti medžiai, tarsi pripildyti nekaltai nužudytųjų krauju. Tai nėra medžiai.  Tai karininkai, kurie buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti Katynės miškuose. Šio krašto žemė persisunkus jų krauju… Apie ką šlama Katynės pušys nuo rudens iki rudens ir nuo pavasario iki pavasario? Įsiklausę į šį šlamėjimą galime išgirsti, kad pušys yra žiaurių žmogžudysčių liudininkės. Jos tarsi pasakytų, kad „-Mūsų šaknys aplaistytos nekaltųjų krauju, todėl ir atrodome mes kitaip, žievė mūsų raudona !“

„-Katynės giminės-tai viena giminė, kurią jungia baisi tragedija !“  Leonilla-Teresa Lastovska vylėsi, kad laikui bėgant ne tik Lenkija, bet ir visas pasaulis sužinos tiesą apie šią tragediją.

Žilvinas Radavičius

Teisių gynėjai paragino padėti tašką “Katynės byloje” – išslaptinti visus dokumentus ir pripažinti NKVD sušaudytus Lenkijos karius politinių represijų aukomis.

“Juridinė reabilitacija būtina. Tokios žaizdos niekada neužgyja, bet tai labai pagerins klimatą tarp mūsų šalių”, – sakė agentūrai “Interfax” pirmadienį seniausios Rusijoje teisių gynimo organizacijos – Maskvos Helsinkio grupės vadovė Liudmila Aleksejeva.

“Reikia visų pirma atiduoti visus dokumentus ir Lenkijos valdžiai, ir tyrėjams”, – sakė ji.

Terminas “Katynės nusikaltimas” laikomas apibendrinamuoju: jis reiškia, kad 1940 metų balandžio ir gegužės mėnesiais buvo sušaudyti beveik 22 tūkst. Lenkijos piliečių, kurie buvo laikomi įvairiose SSRS NKVD stovyklose ir kalėjimuose. SSRS dešimtmečiais nepripažino, kad lenkus sušaudė NKVD darbuotojai.

Dabartinėje Rusijoje Vyriausioji karinė prokuratūra tyrė Katynės bylą, bet ją nutraukė 2004 metais. VKP nutartis nutraukti Katybės bylos tyrimą įslaptinta.

“Esu įsitikinęs, kad šioje nutartyje nieko slapta negali būti. Vienintelis keblus valdžiai dalykas gali būti susijęs su tuo, kad visa kaltė už Katynę suverčiama keturiems NKVD pareigūnams, vadovaujamiems Berijos, o Stalinas ir visa politinio biuro vadovybė išvengia smūgio”, – pareiškė anksčiau agentūrai “Interfax” draugijos “Memorial” vadovas Arsenijus Roginskis.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, praėjus metams po Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) lėktuvo sudužimo netoli Smolensko, atvyko į šį miestą, kur drauge su Lenkijos prezidentu Bronislawu Komorowskiu (Bronislavu Komorovskiu) dalyvaus atminimo renginiuose.

Rusijos prezidento lėktuvas nutūpė Smolensko Šiaurės aerodrome. Tuo tarpu oficiali Lenkijos oficiali delegacija nusprendė skristi į Maskvą, o paskui važiuoti į Smolensko sritį automobiliais.

Numatoma, kad D.Medvedevas ir B.Komorowskis surengs trumpą susitikimą Smolenske, po to aplankys katastrofos, per kurią 2010 metų balandžio 10 dieną sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, vietą.

Be to, sukakus karo belaisvių lenkių sušaudymo netoli Smolensko 71-osioms metinėms, abiejų šalių lyderiai aplankys memorialą Katynėje.

Memorialas yra už 20 km nuo Smolensko centro vadinamajame Katynės miške, kur vyko tragiški ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių įvykiai, kurių aukomis tapo ir Sovietų Sąjungos, ir Lenkijos piliečiai.

Abiejų valstybių vadovų susitiks vykstant ginčams dėl katastrofos priežasčių ir įrengtos tragedijos vietoje atminimo lentelės turinio.

D.Medvedevas ir B.Komorowskis susitiks trečiąjį kartą per pastaruosius metus: anksčiau jie susitiko Krokuvoje per L.Kaczynskio laidotuves ir Varšuvoje 2010 metų gruodį.

Baigiantis pastarajam susitikimui abu prezidentai pareiškė, kad po ilgo labai įtemptų dvišalių santykių laikotarpio išryškėjo polinkis į jų suartėjimą.

“Esu įsitikinęs, kad prasideda ne tik naujas, bet ir geras Lenkijos ir Rusijos santykių skyrius – toje knygoje, kurią mes rašome jau tūkstantį metų”, – sakė Lenkijos prezidentas 2010 metų gruodį pasibaigus deryboms su D. Medvedevu.

Maskvoje šis Rusijos ir Lenkijos santykių etapas vadinamas “derinimu iš naujo”. Vizito į Varšuvą 2010 metų gruodį išvakarėse D.Medvedevas atmetė kaip “atsibodusį” terminą “perkrovimas” Rusijos ir Lenkijos santykiuose ir buvo linkęs kalbėti apie “gerą ir šviesią ateitį” bei “lygų kelią”.

Tačiau Rusija ir Lenkija kol kas neįveikė nesutarimų ne tik dėl lėktuvo katastrofos netoli Smolensko, bet ir dėl “Katynės temos”.

D.Medvedevas ne kartą ragino galutinai ištirti bylą dėl 22 tūkst. Lenkijos piliečių sušaudymo 1940 metais.

Praėjusią savaitę Rusija perdavė Lenkijai dar vieną bylos dokumentų dalį: 11-oje tomų yra paklausimai į Rusijos VRM Vyriausiąjį informacijos centrą, pažymos apie teistumą ir apie karo belaisvių lenkų palaidojimo vietas.

Tačiau daug kas Lenkijoje, tarp jų žuvusio L.Kaczynskio brolis Jaroslawas, mano, kad Rusija turi atsiprašyti ir pradėti išmokėti kompensacijas žuvusiųjų Katynėje giminaičiams.

Tebevykstantys Maskvos ir Varšuvos ginčai šiomis dviems temomis smarkiai trukdo plėtoti santykius – tai pripažįsta abi šalys.

Lėktuvo sudužimo vietoje žuvusiųjų giminaičių iniciatyva buvo įrengta atminimo lenta su užrašu lenkų kalba. Tragedijos metinių išvakarėse Lenkijos žiniasklaida pranešė, kad šalyje sukėlė pasipiktinimą šis pakeitimas.

Naujoje atminimo lentoje, įrengtoje Tu-154 sudužimo vietoje, yra užrašas dviem kalbomis – lenkų ir rusų: ” 96 lenkų, tarp jų prezidento Lecho Kaczynskio, žuvusių per lėktuvo katastrofą netoli Smolensko 2010 metų balandžio 10 dieną, atminimui pagerbti”.

Naujame variante nebeliko žodžių “96 lenkai žuvo vykdami į atminimo renginius, skirtus sovietinio genocido Katynės miške, įvykdyto prieš karo belaisvius Lenkijos kariuomenės karininkus 1940 metais, 70-osioms metinėms”.

Lenkijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad dėl atminimo lentos pakeitimo Lenkijos prezidentas nepadės gėlių prie paminklo lėktuvo katastrofos aukoms, pastatyto tragedijos vietoje. Tačiau, kitais duomenimis, jokių pakeitimų B.Komorowskio buvimo Smolenske programoje nenumatyta.

Maskva ir Varšuva jau labai arti, kad būtų padėtas taškas sprendžiant Katynės klausimą, mano Lenkijos ambasadorius Rusijoje Wojciechas Zajaczkowskis (Voicechas Zajončkovskis).

“Mes priartėjome labai, labai arti”, – sakė jis interviu agentūrai “Interfax”.

Drauge Lenkijos diplomatas pažymėjo, kad ne viskas dar padaryta.

“Tai turbūt toks momentas, kai, tarkime, jūsų valtis smarkiai prakiuro, ir jūs jau beveik sustabdėte vandens sunkimąsi. Beveik. Bet tas “beveik” reiškia, kad vanduo dar sunkiasi. Kad būtų galima būti tikriems dėl ateities, dėl to, kad šia valtimi galima ramiai plaukti, reikia užbaigti darbą, kad nebelikto to žodžio “beveik”, – pabrėžė jis.

Ambasadorius visų pirma pažymėjo, kad tebėra atviras klausimas dėl dokumentų, susijusių su Katynės byla, išslaptinimo.

“Šis procesas yra kur kas sudėtingesnis ir reikalauja daugiau laiko nei mes tikėjomės. Bet mes viliamės, kad nepasuksime iš šio kelio, ir visi dokumentai bus išslaptinti. Mes taip pat neprarandame vilties, kad juridiškai bus reabilituotos represijų aukos”, – pareiškė jis.

W.Zajaczkowskis taip pat pažymėjo, kad yra dvi Katynės problemos pusės: tai, kas vyksta valstybių lygiu, ir tai, kas vyksta Strasbūre, kur nagrinėjami žuvusių Lenkijos karininkų šeimų ieškiniai Rusijai.

Ambasadorius pažymėjo, kad kai kurie žmonės ne visiškai teisingai supranta, apie kokią kompensaciją žuvusiųjų šeimoms kalbama, ir patikslino, kad “valstybių lygiu šio klausimo nėra, bet jis yra privačiuose ieškiniuose”.

“Anglų kalba sąvoka “compensation” nebūtinai reškia “materialinį atlyginimą”, tai gali būti kokios nors kitos rūšies atlyginimas. Bet tai jau priklauso nuo dialogo tarp tų, kas padavė ieškinį, ir tų, kam iškelta ši byla. Lenkijos valstybė nėra tiesioginė šio proceso šalis, ji dalyvauja jame kaip trečioji šalis, remianti ieškovus”, – sakė jis.

Todėl diplomatas pareiškė nuomonę, kad dialogas turi vykti tarp pagrindinių šio proceso dalyvių.

“Ten yra keli dalykai: kalbama apie visų dokumentų išslaptinimą, apie juridinę reabilitaciją. Man sunku komentuoti, kaip vyksta šis procesas, nes yra dvi suinteresuotos šalys, ir jos turi nuspręsti, kaip joms elgtis”, – pridūrė jis.

Maskvos miesto teismas antradienį nustatė, kas liepė įslaptinti Rusijos vyriausiosios karinės prokuratūros 2004 metų rugsėjo 21 dienos nutarimą nutraukti tyrimą dėl 1940 metais Katynėje NKVD įvykdytų 22 tūkst. lenkų karininkų žudynių, tačiau uždraudė paviešinti šio asmens duomenis, pranešė Lenkijos naujienų agentūra PAP.

Apie tai žurnalistus informavo nevyriausybinės organizacijos “Memorial” , ginančios žmogaus teises ir kaupiančios stalinizmo laikotarpio nusikaltimų dokumentus, lenkų skyriaus vadovas Aleksandras Gurianovas.

Antradienį teismas pradėjo nagrinėti “Memorial” atstovo pateiktą skundą dėl Tarpžinybinės valstybės paslapčių saugojimo komisijos sprendimo nenagrinėti Katynės bylos. Pati komisija šį kaltinimą neigia.

Kaip aiškino Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra, būtent ši Rusijos prezidentui pavaldi komisija 2004 metų gruodžio 22 dieną priėmė sprendimą įslaptinti Katynės žudynių tyrimo aktus.

A.Gurianovas sakė, jog teismas atmetė siūlymą išslaptinti bylos eigą, o po to iš teisme dalyvaujančių ginčo šalių atstovų pareikalavo pasirašyti įsipareigojimą neviešinti teismo proceso eigos.

Kitas posėdis įvyks spalio 11 dieną.

Lenkijoje įsteigtas vadinamasi Katynės šeimų komitetas reikalauja reabilituoti sušaudytus karo belaisvius ir paskelbti žudikų pavardes.

Rusijos federalinė archyvų agentūra pirmą kartą sudarė galimybę visuomenei susipažinti su dokumentų, susijusių su Katynės tragedija, originalais iš vadinamojo “Ypatingojo segtuvo Nr.1″.

Dokumentų elektroniniai pavyzdžiai įdėti į archyvų agentūros tinklalapį Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sprendimu, trečiadienį pranešė žurnalistams Federalinės archyvų agentūros vadovas Andrejus Artizovas.

Rusijos ir Lenkijos komisijos sudėtingiems klausimams vienas pirmininkų Anatolijus Torkunovas anksčiau nurodė, kad Rusija jau perdavė Lenkijai “neturintį precedento medžiagos apie Katynės tragediją kiekį”.

“Rusijoje ir Lenkijoje ne visada suprantama, kad Rusija anksčiau perdavė tiek archyvinės medžiagos, susijusios su Katyne, kiek pokario metais nė viena šalis neperdavė, precedento neturintį medžiagos kiekį. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia atverti kitų archyvų”, – sakė A.Torkunovas.

Savo ruožtu Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas kiek anksčiau šį mėnesį pareiškė, kad Rusija turi visiškai atverti visus archyvus dėl Katynės.

“Asmeniškai aš raginu visiškai atverti visus archyvus, susijusius su Katyne, bet, tiesa, manau, kad veikti mes turime griežtai pagal Rusijos įstatymus”, – sakė jis balandžio 23 dieną.

Balandį Katynės nusikaltimui sukako 70 metų.

Terminas “Katynės nusikaltimas” yra apibendrinantis. Jis reiškia beveik 22 tūkst. Lenkijos piliečių, kurie buvo laikomi įvairiuose SSRS NKVD lageriuose ir kalėjimuose, sušaudymą 1940 metų balandžio ir gegužės mėnesiais.

Katynė – tik viena vietų, kur buvo sušaudyti Lenkijos kariai, būtent čia 1943 metais buvo pirmą kartą rastos jų laidojimo vietos.

Balandžio 10 dieną netoli Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, kuriuos Lechas Kaczynskis (Lechas Kačynskis) ir dar 95 žmonės, tarp jų daug lenkų politinio bei karinio elito atstovų, skrido į Katynės žudynių 70-ųjų metinių minėjimo ceremoniją. Per šią katastrofą niekas neišsigelbėjo.

Katynės ceremonija turėjo pradėti naują etapą įtemptuose Maskvos ir Varšuvos santykiuose. Tragedija Smolenske bei nuoširdi Maskvos užuojauta ir Rusijos pasiūlyta visa įmanoma pagalba gedintiems lenkams pakurstė šiltus jausmus tarp valstybių, kurių santykius temdė istorinė neapykanta.

Po Islandijos ugnikalnio įsiveržimo dėl vulkaninių pelenų kilusi Europos oro susisiekimo krizė nesutrukdė Rusijos prezidentui lėktuvu atskristi į L.Kaczynskio laidotuves Krokuvoje balandžio 18 dieną.