Dėl afrikinio kiaulių maro Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas gali dramatiškai susitraukti, bet įtakingi elitinių medžioklių rengėjai telkia pajėgas ir griebiasi visų spaudimo priemonių, kad užčiauptų Lietuvos mokslininkus – virusologus, veterinarus, zoologus, biologus, skelbiančius apie šernų keliamą grėsmę šalies ekonomikai. Šešėlinį komercinių medžioklių verslą įsukusiems veikėjams terūpi jų asmeninė gerovė.

Lietuvos kiaulininkystės ūkiai bei mėsos perdirbėjai jau šiandien, tai yra nepraėjus nė dviem savaitėms nuo dienos, kai Rusija ir Baltarusija uždraudė kiaulienos ir šaltai apdorotų šios rūšies mėsos gaminių eksportą, skaičiuoja milijoninius nuostolius. Šių dviejų šalių gyventojai yra pagrindiniai Lietuvoje ir ES užauginamos kiaulienos valgytojai. Rusai pernai ir užpernai suvalgė apie 800 tūkst. tonų, baltarusiai – 120 tūkst. t ES užaugintos kiaulienos.
Gyventojų skaičiumi didžiausios Kinijos valgytojų rinka yra tik antroje vietoje: pernai ir užpernai kinai suvalgė vos 600 tūkst. t, o japonai – apie 230 tūkst. t ES užaugintos kiaulienos.
„Todėl viliamės, kad žinodamos, jog Rusijos rinka Europos Sąjungai yra tokia svarbi, Europos Komisija bei didžiosios šalys narės, kurios yra galingos kiaulienos eksportuotojos, darys viską, kad afrikinio kiaulių maro užkratas nuo Lietuvos pasienio neplistų į mūsų šalies bei ES gilumą“, – sako Algis Baravykas, Kiaulių augintojų asociacijos direktorius.
„Bet jei virusas pasieks smulkiųjų kiaulių augintojų tvartus ar juolab pateks į fermas, tuomet Lietuvai užsivers ne tik kiaulienos, bet ir visos rūšies mėsos – jautienos, avienos, paukštienos, taip pat ir grūdų bei gyvūnų pašarų eksporto rinkos. Ir ne vieniems, o keleriems metams“, – aiškina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos docentas Arūnas Stankevičius, apsigynęs daktaro disertaciją apie klasikinį kiaulių marą bei stažavęs įvairiose pasaulio mokslo institucijose ir gilinęsis į afrikinio kiaulių maro keliamas grėsmes.
Pasak kalbintos LSMU VA profesūros, A.Stankevičius šiandien Lietuvoje yra, ko gero, vienintelis virusologas, taip gerai išmanantis afrikinio kiaulių maro keliamą grėsmę. Ir, deja, jis nebando mūsų guosti.
„Iš tikrųjų kol kas nei Lietuvos valdininkai, nei medžiotojai net nesuvokia, su kuo turi reikalą, – tęsia A.Stankevičius. – Prieš keletą dešimtmečių Lietuvoje išplitęs ir laikytas galvijams pavojingiausiu virusas, sukeliantis snukio ir nagų ligą, palyginti su afrikiniu kiaulių maru, yra tik lengva sloga.“
Taigi, jei afrikiniu kiaulių maru užsikrės kiaulės, iš esmės žlugs Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas, per metus siekiantis 15 mlrd. Lt.

Kol neiššaudysime visų šernų, maro nesuvaldysime
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Mackevičius griebiasi už galvos, išgirdęs kalbas net ir apie laikiną grėsmę visų rūšių mėsos eksportui. Mat kai pernai Rusija vos trims mėnesiams uždraudė lietuviškos galvijienos importą, tiek užteko, kad mūsų mėsinių galvijų augintojai ir perdirbėjai prarastų pirkėjus. „Kai Rusija atnaujino mūsų galvijienos importą, buvę mūsų partneriai šioje šalyje jau buvo susiradę naujų galvijienos tiekėjų iš Afrikos bei JAV ir pasirašę su jais ilgalaikes sutartis, – aiškina E.Mackevičius. – Kai mes pasiūlėme tęsti bendradarbiavimą, rusai mums pasiūlė kone perpus mažesnę kainą. O tada jau mūsų galvijų augintojai pareiškė, kad jiems nebeapsimoka eksportuoti.“
Taigi, 2012 m. į Rusiją mes eksportavome 14 tūkst. t jautienos, o po minėto draudimo panaikinimo eksportas susitraukė iki vos 6 tūkst. t. Naujų mėsos eksporto rinkų, pasak E.Mackevičiaus, sunku rasti, nes mūsų ūkininkai augina daugiausia pienininkystei skirtų veislių galvijus, o kitos rinkos pageidauja pirkti tik mėsinę galvijieną.
Jei būtų uždrausta eksportuoti bet kurios rūšies mėsą vienus ar dvejus metus, dauguma Lietuvos ūkininkų, ypač turinčių finansinių įsipareigojimų, bankrutuotų. Bet LSMU docentas A.Stankevičius perspėja, kad laukinėje gamtoje atsiradus afrikinio kiaulių maro židiniui viruso plitimo nebeįmanoma sustabdyti, kol nebus išnaikinti absoliučiai visi jį platinantys gyvūnai. Tai yra šernai.
„Kaip rodo Rusijos patirtis, šis virusas per metus pirmyn pasislenka apie 500 km: per aštuonerius metus jis nuo pietinės Rusijos sienos su Gruzija pasiekė Baltarusiją, o per pastarąjį pusmetį – jau ir Lietuvą“, – pastebi A.Stankevičius.
Taigi, kol po Lietuvos miškus bėginės bent vienas šernas, ligos nesuvaldysime. Kad ir kokių priemonių mūsų veterinarijos tarnybos specialistai imsis, vis viena vėliausiai po metų užkratas pasieks ir tvartus, ir kiaulininkystės kompleksus. Tai rodo Ispanijos bei Portugalijos patirtis: kol jie neiššaudė ir nesudegino visų šernų, nesunaikino ir nesudegino visų kiaulių, tol nesunaikino ir užkrato.

Medžiotojams svarbesni ne valstybės ekonomikos, o jų asmeniniai interesai
Bronius Bradauskas, valdančiosios Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narys, svarbiausio parlamentinio komiteto – Biudžeto ir finansų – pirmininkas nenori nė girdėti apie tokius virusologų įspėjimus bei veterinarų siūlymą sunaikinti bent 90 proc. visos šiandieninės šernų populiacijos.
Elitinių medžioklių dalyviams nuogąstavimai apie Lietuvos žemės ūkio ekonomikos žlugimą yra „čepucha“. „Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai nieko nesupranta apie šernų populiaciją. O šios tarnybos vadovas Jonas Milius, kad ir medžiotojas, irgi nėra įsigilinęs į šernų gyvensenos ypatumus“, – telefonu iš Druskininkų, kur lepinosi purvo voniomis, dudeno rafinuotų nomenklatūros medžioklių guru B.Bradauskas.
„Pinigai už kelialapį į sanatoriją buvo iš anksto sumokėti, tad nebegalėjau nevažiuoti, bet aš laikau ranką ant pulso, – nė akimirkai nepaleisdamas iš rankų mobiliojo telefono kalbėjo Seimo milijonierius. – Ką tik pakalbėjau su Ekstremalių situacijų komisijos pirmininku, vidaus reikalų ministru Alfonsu Barakausku ir jam išaiškinau šernų gyvensenos ypatumus, jų būdo savybes. Mes negalime nei su varovais, nei iš bokštelių medžioti šernų, nes jie yra labai protingi gyvūnai: ims bėgti, ir tik dar labiau pasklis po visą Lietuvą.“
B.Bradauskas grūmoja: miškuose, kuriuose rasta afrikiniu kiaulių maru užsikrėtusių šernų, šių gyvūnų iš viso negalima naikinti. „Atvirkščiai, mes turime juos dar gausiau šerti – valstybė privalo skirti pinigų iš biudžeto šernų pašarui pirkti. Tada tie, kurie užsikrėtę, niekur nejudės ir patys natūraliai iškris, o sveikieji – išliks“, – dėsto įtakingiausias Lietuvos medžiotojas.
Bet, kaip aiškina LSMU Užkrečiamųjų ligų katedros profesorius Algirdas Šalomskas, užsikrėtę šernai suserga ne iš karto. Priklausomai nuo imuninės sistemos stiprumo bei gauto viruso kiekio, kurį laiką jie būna viruso platintojai. O nugaišusius šernus ne tik kiti miško žvėrys bei paukščiai lesa, bet ir patys šernai ėda, mat yra visaėdžiai. Taip virusas dar labiau plinta.
Maža to, kaip pabrėžia virusologas A.Stankevičius, toje vietoje, kur šernai kniso bulves, ėdė kukurūzus ar javus, gali likti afrikinį kiaulių maro virusą platinančių erkučių.
Paprastai erkės įsisiurbia į šerną ir tūno prie jo prikibusios tol, kol užtektinai prisisotina gyvūno kraujo. Pripampusios kraujo, erkės nukrinta ant žolės, bet ir toliau lieka gyvybingos bei pavojingos dar net keletą metų, kol vėl prisisiurbia prie kito šerno.
„Šitai žinodamos kitos šalys mums gali užtrenkti apskritai visas žemės ūkio produkcijos eksporto rinkas, – įspėja A.Stankevičius. – Nors aš užsitrauksiu labai Lietuvoje įtakingo sluoksnio – medžiotojų nemalonę, bet būdamas mokslininkas negaliu tylėti ir tvirtinu, kad kol mes nesunaikinsime absoliučiai visos šernų populiacijos, nesuvaldysime šios ligos. Juk kas tiksliai pasakys, kuris iš likusių 10 proc. šernų populiacijos nėra viruso platintojas? Šito niekas negali garantuoti.“
Mokslininkas atvirai sako, kad sunaikinti visus šernus valstybei būtų pigiau, nei netekti didžiumos pajamų iš žemės ūkio produkcijos eksporto.

Kaimiečiai įsitikinę, kad tai dar vienas farmacininkų mėginimas sukelti paniką ir pasipelnyti, o šalies valdžia, panirusi į atostogų malonumus, negalvoja apie galimą žemės ūkio sektoriaus košmarą.

Veisiejų regioninio parko direktorė Lina Žukauskienė tik šyptelėjo paklausta, kaip buferinėje, tai yra 10-ies kilometrų nuo sienos su Baltarusija, zonoje gyvenantys ūkininkai sutiko reikalavimą iki praėjusio penktadienio pabaigos seniūnijų specialistams pateikti duomenis apie auginamų kiaulių skaičių.
„Čia tik išpūstas farmacininkų ir žurnalistų reikalas: vieni tikisi pelno, kiti baugina. Aš taip pat auginu dvi kiaules, bet visiškai nesijaudinu dėl to afrikinio kiaulių maro, o ir apskritai nei girdėjau apie jį, nei domiuosi, nei skubu savo kiaulaičių registruoti“, – sakė L.Žukauskienė, tik iš „Veido“ žurnalistės išgirdusi, kad Lazdijų savivaldybė praėjusį pirmadienį paskelbė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) nurodymą visiems Kauknorių-Kapčiamiesčio ir Kapčiamiesčio-Leipalingio gyventojams registruoti kiaules.
Taip pat, pasak moters, elgiasi ir dauguma jos pažįstamų kaimiečių.

Pasienio kiaulių augintojai „slepia“ pavienes kiaules
„Žmonės numoja ranka, girdi, nesąmonė: kaip praėjo be pasekmių klasikinis kiaulių maras, paukščių gripas, taip praeisiąs ir šitas, – priduria Lazdijų rajono privačių miškų savininkų asociacijos (LPMSA) skyriaus pirmininkas Jonas Sidaravičius. – Šiomis dienomis žmonės ne valdžios raginimų klausė, o į dangų stebeilijo, ar spės visus javus nukirsti ir iškulti.“
Daugiau nei šimto avių ūkį turinčio J.Sidaravičiaus nuomone, kiaulininkai pasyvūs, nes neturi su kuo pasitarti. Pasirodo, nei Leipalingyje, nei Veisiejuose nėra nė vieno veterinarijos gydytojo. O Veisiejuose esanti veterinarijos vaistinė neprekiauja net jokiais gyvulių vaistais, tik gyvūnėlių pašarais ir sėklomis.
„Veterinarijos gydytoją gali išsikviesti tik iš Lazdijų arba Alytaus, bet tai labai brangu, tad nežinodami tikros informacijos žmonės ir neskuba registruoti kiaulių, – dėsto J.Sidaravičius. – Daugybė vyresnio amžiaus žmonių augina kiaules sau bei savo vaikams ir viliasi, kad kaip nors iki rudens paaugins, o tada paskers, ir maras jų tvartus aplenks.“
Drąsūs, pasak švenčioniškio medžiotojo Romualdo Astraukos, ir čionykščiai pasienio su Baltarusija gyventojai. Jie taip pat tikisi iki rudens sėkmingai išpenėti savo degląsias, o tada rengti skerstuves.
O štai Pakruojo rajono, kuriame sutelktos didžiausios kiaulių fermos, LPMSA skyriaus pirmininkė Rimutė Kudulienė sakė, kad čia iš viso niekas nėra girdėję apie galimas problemas visam kiaulių augintojų sektoriui.
Priminsime, kad kai gegužę Rusijos žiniasklaida prakalbo apie šios ligos protrūkį Baltarusijoje, Kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algis Baravykas taip pat tuo netikėjo ir visus ramino, jog tai esą tik gandai, o ne tikras pavojus.
Žemės ūkio viceministras Rytis Šatkauskas teigia, kad Lietuvos pasienio su Baltarusija ruože tėra pora stambesnių kiaulių ūkių, o absoliuti dauguma čia esančių kriuksių laikomos paskirų kaimiečių nedideliuose tvarteliuose. Ir būtent šitie smulkūs pavieniai kiaulių augintojai, kaip teigia VMVT direktorius Jonas Milius, ir kelia didžiausią rūpestį veterinarijos specialistams, nes tokiuose ūkiuose sudėtinga laikytis biosaugos. Ūkininkai dažnai tais pačiais drabužiais eina į mišką ir uogauti, ir grybauti, ir šernų medžioti, ir savo gyvulių šerti. Tad ką jau kalbėti apie kokius nors dezinfekcinius kilimėlius kojoms. O ir naminės kiaulės dažnai penimos atliekomis nuo šeimos stalo.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, iš viso pasienio su Baltarusija ūkiuose auginama apie 10 tūkst. kiaulių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.