Pasaulyje ir Lietuvoje fiksuojami skrydžių ir keleivių srautų rekordai, tačiau Vilniaus oro uostas šią vasarą per patį piką laikinai užsidaro, o skraidyti visiems teks per Kauną. Apie skrydžius, lėktuvus, keleivius ir naujas aviacijos tendencijas – „Veido“ pokalbis su Lietuvos oro uostų tinklo vadovu Donatu Voveriu.

Rima JANUŽYTĖ

– Sakote, kad šiųmečiai veiklos rezultatai – iš fantastikos srities. Kaip tai paaiškinti?

– Jau 2016 m. buvo stebimas rekordinis skrydžių ir atitinkamai – keliaujančių žmonių skaičiaus didėjimas. O 2017 m. tas augimas toks, kokio nebuvo gerą dešimtmetį, jeigu ne 15 metų. Skrydžių ir keleivių skaičius yra pradėjęs augti neįtikėtinais tempais.

– Kas tai lemia – žmonių psichologija, kainos?

– Keletas dalykų. Kadangi yra atpigę degalai, atpigo ir lėktuvų bilietai. Pigesni lėktuvų bilietai skatina žmones keliauti. Į daugelį vietų, palyginti su alternatyviais keliavimo būdais, pavyzdžiui, traukiniu (o traukiniu šiaip yra gana brangu keliauti) arba nuosavu automobiliu, atpigus bilietams iš tiesų labiau apsimoka skristi lėktuvu. Taigi ne tik dėl laiko, bet ir dėl finansinių priežasčių žmonės renkasi skrydžius.

Kita tendencija – ima įsivyrauti pigių skrydžių bendrovės, apie kurias dar prieš 5–10 metų visi kalbėjo skeptiškai, kraipė galvas ir sakė, kad toks modelis netvarus. O dabar matome, kad ypač lokaliuose regionuose, kur skrydžiai trunka iki keturių valandų, tokios 
 pigių skrydžių bendrovės pradeda dominuoti, ir nuskristi iš vieno miesto į kitą jau galima už 20–30 eurų. Beje, pamažu jos žengia ir į tolimų, tarpžemyninių skrydžių rinką.

Be to, po buvusios finansų krizės stabiliai auga ekonomika, o ryšys čia labai tvirtas: augant ekonomikai didėja keliaujančių žmonių skaičius. Kitaip nebūna, ši tendencija stebima daugybę metų. Ir priešingai, ekonomikai pradėjus trauktis keliaujančių žmonių sumažėja.

Taigi susidėjo keletas veiksnių: auga ekonomika, pinga skrydžiai ir įsivyrauja pigių skrydžių bendrovės. Ir štai turime didelį keleivių skaičiaus augimą.

– Matyt, prisideda ir tai, kad pasaulyje daugėja gyventojų?

– Be abejo, didėja ir žmonių masė. Iš kitos pusės, kai kurie regionai pradeda vytis likusį pasaulį. Kai pradeda keliauti tokios šalys, tokios ekonomikos kaip Kinija ar Indija, keleivių srautas pasaulyje išauga.

Šiose šalyse augimas yra didžiulis: ten statomi nauji oro uostai, kompanijos perka didžiulius kiekius naujų orlaivių. Man pačiam prieš keletą metų teko keliauti Indijoje, ir atvykęs į oro uostą matai šimtus išrikiuotų visiškai naujų orlaivių. Taigi jie turi naują efektyvų parką, bilietai nėra brangūs, jie turi visiškai naują infrastruktūrą, kurią pastatyti kainavo brangiai, bet išlaikyti bus gerokai pigiau, nes ji energetiškai efektyvi, reikalauja mažiau išteklių, yra labai logiškai išdėliota, dėl to reikia mažiau darbuotojų. Visa tai kuria aplinką kelionėms.

Be abejo, prisideda dar ir verslo keleiviai: pasaulis yra globalus, nebe lokalus, įmonės plečiasi per šalis, per regionus. Užtenka pažiūrėti į tą pačią Lietuvą, kur veikia tokie paslaugų centrai kaip „Barclays“, „Western Union“. Dabar tokių kompanijų galima išvardyti dešimtis. Taip plėsdamosi šios kompanijos irgi sukuria labai didelį keliaujančių žmonių srautą – tiek į šalį, tiek iš šalies. Lietuviai dažnai keliauja laikinai padirbėti į motinines įmones tokiose šalyse kaip Danija ar sostinėse, pavyzdžiui, Londone. Dalis darbuotojų lėktuvu keliauja dirbti pirmadieniais, o grįžta penktadieniais – tai labai pastebima tendencija.

– Gal teko susidurti su statistika, kiek lietuvių per savo gyvenimą nėra nė karto skridę lėktuvu?

– Tokios statistikos nėra, bet iš to, ką matome, akivaizdu, kad daug žmonių, kurie prieš tai niekada nebuvo skridę, atsiradus pigioms oro linijoms turi gerokai daugiau galimybių vienur ar kitur nuskristi.

Tai ne tik nebrangu, bet ir gana paprasta. Tad tokių žmonių, kurie nėra skridę lėktuvu, visą laiką mažės, ir mažės vien dėl paprastumo ir prieinamumo. Visa tai – dėl pigių oro linijų.

– Kartu pigios oro linijos įtvirtina ir tokią tendenciją, kad klientas moka tik už pačią paslaugą – skrydį, o už visa kita – kavą, maistą, gal net tualetą – jam reikia susimokėti atskirai. Kaip tai vertinate?

– Mitą apie mokamus tualetus reikėtų paneigti – tokių nėra. Bet kai kalbama apie kitus aspektus, reikia pasakyti, kad tiek oro uosto, tiek oro linijų pajamos susideda iš keleto elementų: iš aviacinės dalies – visko, kas susiję su skrydžiu, ir papildomų paslaugų. Tai maistas, gėrimai, visi kiti dalykai, parduodami lėktuvuose. Ir tai pakankamai pelninga.

Tradicinės oro linijos iš to nesistengia uždirbti, bet pardavinėja brangesnius lėktuvo bilietus, ir į tą kainą viskas įskaičiuota. Pigios oro linijos aiškiai pasako, kiek kainuoja pats skrydis, o visa kita, įskaitant bagažą, maistą, jei nori, gali nusipirkti. Kitaip sakant, skrisdamas tradicinėmis oro linijomis negali rinktis ir kažko atsisakyti, o skrisdamas pigiomis oro linijomis gali sutaupyti per tai, kad jei nenori valgyti – ir nemoki už maistą, nenori kavos – nemoki už ją, nereikia lagamino – nemoki už jį. Tas modelis labai pasiteisino.

Lygiai taip pat ir su oro uostu. Oro uostai gauna dviejų tipų pajamas – aviacines, kurias sudaro viskas, kas susiję su lėktuvų priėmimu, keleivių aptarnavimu, ir neaviacines. Tai neapmuitinamoji („duty free“) prekyba, kavinės, restoranai, parkavimas, reklama. Dabar pasaulyje einama prie to, kad iki pusės oro uostų pajamų sudaro veikla, nesusijusi su aviacija, – tai tipinė komercinė veikla. Didieji pasaulio oro uostai kartais jau panašesni į didžiulį prekybos centrą, prie kurio yra lėktuvų, o ne į oro uostą, kuriame vyksta prekyba. Ten pajamos gali būti persivertusios net ir labiau į įprastinę komercinę veiklą. Juk oro uostuose yra viešbučių, baseinų, teikiamos kitokios paslaugos ir iš jų uždirbama pagrindinė pelno dalis.

Taip yra dėl kelių dalykų. Visų pirma tarp oro uostų yra labai didelė konkurencija siekiant pritraukti oro linijas. Dėl to oro uostai priversti mažinti mokesčius skrydžių bendrovėms. Nekalbu apie tuos oro uostus, kurie yra labai populiarūs, dėl kurių oro linijos konkuruoja, kad tik galėtų į juos skristi.

Tačiau jeigu oro uostas mažina aviacinių pajamų dalį, bet pritraukia žmonių srautą, tuomet tikslas yra uždirbti iš to žmonių srauto.

– Jeigu kalbame apie konkurenciją, iki susijungimo Lietuvos oro uostai konkuravo ne tik su kitų šalių oro uostais, bet ir tarpusavyje. O kas dabar yra Lietuvos oro uostų pagrindiniai konkurentai?

– Iki sujungimo kiekvienas civilinis oro uostas – Vilniaus, Kauno ir Palangos – turėjo savo atskirą strategiją, konkuravo dėl oro linijų ir keleivių pritraukimo, ir bendras rezultatas Palangai ir Kaunui nebuvo labai geras, nes mažesniems oro uostams nepavykdavo pateikti patrauklaus pasiūlymo oro linijoms. Prieš pat sujungimą jie jau tikrai veikė nuostolingai ir buvo ties uždarymo riba. Vilniaus oro uostas, kaip centrinis šalies oro uostas, visuomet buvo pirmas pasirinkimas bet kuriai oro linijų kompanijai. Jis ir tada, ir dabar veikia pelningai, o sujungus uostus į vieną sistemą atsirado galimybė į šalies oro uostus žiūrėti sistemiškai – galvoti, kur kokių skrydžių reikia, kur nukreipti keleivius, ką skatinti, o ko ne. Ir taip subalansuoti, kad Lietuvos pasiekiamumas būtų iš visų taškų.

Visi trys oro uostai dabar turi skirtingą strategiją, bet kartu jie naudojasi sinergija pritraukiant oro linijas, pavyzdžiui, iš karto į tris oro uostus. Tai palanku ir oro linijoms per mokesčių sistemą, nes jos gauna palankesnius mokesčius. Na, ir mums, kaip šaliai, nes plečiame skrydžių geografiją.

Jei kalbame apie konkurenciją, visi trys Lietuvos oro uostai, kalbant apie juos kaip apie sistemą, visų pirma konkuruoja su kaimyninių šalių Latvijos ir Estijos oro uostais. Neatmestina ir tai, kad konkurentais turėtume laikyti ir Lenkijos oro uostus, ypač tuos, kurie yra arčiau mūsų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m

BFL

Prognozės: po 2020 m. ES dėka Kaunas sparčiai vystysis, tačiau Šiaurės Lietuvą gali ištikti dar didesnis nuosmukis. Bet reikia rengtis ir scenarijui su visai kuklia europine parama.

Aušra LĖKA

Šalčininkuose gerovė – dešimtadaliu didesnė nei vidutinio statistinio europiečio?! Kas galėtų patikėti, bet prie tokių šią savivaldybę, kuriai pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam jos gyventojui tenka 16 eurų, t.y. 16 713 eurų mažiau nei Vilniuje, ankstesnės kadencijos Lietuvos Vyriausybė priskyrė prie labiausiai išsivysčiusio šalies regiono, kuriam po 2020 m. jau teks tik ribota ES fondų parama.

„Nesijaučiu, kad būtume tarp labiausiai probleminių savivaldybių. Ūkio subjektų skaičius didėja, žemės ūkis – geriausias Vilniaus apskrityje, pagal nedarbą esame 25 vietoje iš apačios tarp 60 savivaldybių, o juk buvome treti. Darželiai, mokyklos renovuoti, tvarkomos viešosios erdvės“, – pažangos ženklus vardija Šalčininkų meras Zdzislavas Palevičius, bet pripažįsta, kad be ES pinigų tokio žingsnio į priekį nebūtų padaryta.

Tad kas bus, jei, kaip jau išsivysčiusiam regionui, jų po kelerių metų sumažės maždaug perpus? Z.Palevičiaus, žinoma, tai nedžiugina. Bet meras priduria, kad dėl ilgų įvairių derinimo procedūrų ir šio, 2014–2020 m. finansinio laikotarpio pinigai dar neatėję, nors septynerių metų ciklas tuoj bus įpusėjęs.

Gal dėl šios priežasties atrodo dar labai toli tai, kas bus po 2020 m. Bet derybos dėl ES paramos 2021–2027 m. finansiniu laikotarpiu turėtų prasidėti jau šių metų pabaigoje.

Labiausiai išsivysčiusiame regione – ir problemiškiausios savivaldybės

Metafora apie dvi Lietuvas oficialiai pripažįstamu faktu tapo prieš metus. Ankstesnės kadencijos Vyriausybė Lietuvą padalijo į du statistinius regionus – Vilniaus ir likusią, antrąją Lietuvą. Tai padaryta, kad ateinančiu ES finansiniu laikotarpiu, 2021–2027 m., Lietuva gautų kiek įmanoma daugiau ES paramos.

Mat sostinė susiurbė tiek ES paramos ir kitų investicijų, kad net skaičiuojant su kitomis Vilniaus apskrities savivaldybėmis, tarp kurių – toli gražu neklestintys Šalčininkai ar Širvintos, sugebėjo pagal gerovės rodikliu laikomą BVP gyventojui dešimtadaliu peržengti ES vidurkį. Maža to, sostinės gerovė taip išaugo, kad visos valstybės vidurkį pakėlė iki 75 proc. ES vidutinės statistinės gerovės lygio. Tiesa, toks rodiklio šuolis – ir dėl statistinio efekto skaičiuojant BVP gyventojui, nes jų Lietuvoje sparčiai mažėja.

Nors toji gerovės statistika toli gražu nesitransformavo į realią gerovę visoje Lietuvoje, ES šalys, pasiekusios 75 proc. ES BVP, jau patenka į pereinamojo laikotarpio gerovės šalių kategoriją ir gauna kur kas kuklesnę – apie 60 proc. praėjusio laikotarpio ES paramą.

Elementari aritmetika būtų tokia: apie 830 tūkst. Vilniaus regiono gyventojų skiriama suma turėtų siekti 60 proc. ligšiolinės paramos, likusiems apie 2 mln. turėtų būti skiriama panašiai tiek, kiek gaudavo Lietuva lig šiol. Vadinasi, bendra suma sumažėtų kur kas mažiau, nei kad valstybės nepadalijus į statistinius regionus.

Beje, tai įprasta ES procedūra: sostinės paprastai būna labiau išsivysčiusios nei kiti miestai. Tad šalys suskirstomos į statistinius regionus, taip sudarant galimybę gauti didesnę ES paramą ir šansą priartėti prie sostinės ir labiau atsilikusiems.

Kitaip nei teritorinis administracinis, statistinis regionas neturi savo administracijos (lygiai kaip Lietuva suskirstyta į dešimt apskričių, bet po reformos jos taip pat tik statistinės ir administracijos neturi). Tokioje teritorijoje turi gyventi ne mažiau kaip 800 tūkst. gyventojų, į jas atskiriami funkciniai miestų regionai, kurie nebūtinai ribojasi ties teritorinio administracinio suskirstymo miesto riba. Mat, pasak Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovo doc. dr. Manto Bileišio, kitose šalyse apskritai labiau paisoma funkcinio, o ne administracinio suskirstymo, nes žmogus gali vienur gyventi, kitur dirbti, tik pas mus savivaldybių ribos – šventas dalykas.

Europos statistikos biuras yra suskaičiavęs, kad tokia Vilniaus funkcinė zona – apie 700 tūkst. gyventojų ir apima Vilniaus miestą ir rajoną, nemažą dalį Trakų rajono. Bet to neužtenka atskiram regionui EK registruoti. Tad praėjusios kadencijos Lietuvos Vyriausybė nutarė pripliusuoti visą statistinę apskritį, t.y. Vilniaus, Švenčionių, Ukmergės, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Elektrėnų rajonus.

Svarstyta ir kita alternatyva: sostinės regionui priskirti apkarpytą Vilniaus apskritį (Vilniaus miestą ir rajoną, Trakų, Elektrėnų savivaldybes), o Šalčininkų rajoną priskirti Alytaus apskričiai, Širvintų, Švenčionių ir Ukmergės rajonus – Utenos. Bet, kaip rašoma VRM pažymose, pastaroji alternatyva sulaukė institucinio pasipriešinimo iš savivaldybių.

Tai nestebina: dalies institucijų ir įstaigų veiklos teritorija teisės aktais susieta su apskričių ribomis, todėl jos turėtų būti pertvarkomos. Trumpai tariant, valdininkai išsigando dėl savo krėslų. Gyventojų nuomonės niekas nė neklausė, valdininkai patys padarė prielaidą, kad ir jie nenorėtų keisti savivaldybės ribų, nes daliai jų padidėtų atstumas iki apskrities centro, be to, atsirastų psichologinis veiksnys, kad jie gyvena atsilikusiame regione.

Nieko sau argumentai: kad žmones išgąsdins atstumas iki statistinio centro, į kurį važiuoti beveik nėra būtinybės, ir kad geriau būti neturtingais klestinčios sostinės priklausiniais, nei gauti daugiau paramos ir mažinti atotrūkį.

Taip be didesnių visuomenės diskusijų nutarta daryti kaip paprasčiau valdininkams, tačiau vien todėl, kad yra netoli Vilniaus, dalies ES paramos neteks ir Šalčininkai ar Širvintos, kur ekonominė ir socialinė situacija – viena blogiausių Lietuvoje.

Finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė mato tokią išeitį – šioms savivaldybėms daugiau lėšų skirti šiuo finansiniu laikotarpiu, jei tik jose parengta tinkamų projektų. Tačiau Šalčininkų rajono meras sako nepajutęs, kad jiems būtų teikiamos kokios prioritetinės galimybės.

Kaunas suklestės. O Šiaurės Lietuva pasmerkta agonijai?

Statistiniu Lietuvos perskyrimu gali būti užprogramuota dar viena problema – dalies regionų agonija, nors ES paramos filosofija priešinga – mažinti skirtumus. Kad Lietuvą naudinga dalyti į statistinius regionus – akivaizdu. Kitas klausimas – į kiek ir kaip. 2004 m., kai stojome į ES, Lietuva pagal gyventojų skaičių galėjo turėti net keturis, bet tuometis euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas sako neprisimenantis, kad tai būtų buvę svarstoma, nes tuomet neatrodė, jog greitai pasieksime tą 75 proc. ribą.

M.Bileišis prisimena iš to meto valstybės įstaigų darbuotojų girdėjęs, kad šiuo klausimu buvo kiek padiskutuota, bet susipešė Šiauliai ir Panevėžys, kam būti centru, tad svarstymai į platesnes diskusijas taip ir neišsivystė.

Tačiau Lietuvos gyventojų taip sparčiai mažėja, kad dabar jau maksimaliai galime turėti tris regionus.

Finansų viceministrės L.Maskaliovienės vertinimu, nebuvo prasmės skirti trijų regionų: skaičiuotos alternatyvos, bet prieita prie išvados, kad geriausios perspektyvos – tikėtis išlaikyti panašų finansavimą Lietuvos mastu ir patogiausia derybinė pozicija Lietuvą perskyrus į du statistinius regionus – Vilniaus apskritį ir likusią Lietuvos dalį. Vakarų ir Vidurio Lietuvos regionų išsivystymo rodikliai labai panašūs, be to, taip lieka galimybė esant reikalui nukreipti daugiau lėšų į vieną ar kitą teritoriją.

Tačiau, M.Bileišio prognozėmis, nedalijant Lietuvos į atskirus Vidurio ir Šiaurės statistinius regionus galima užprogramuoti vieniems didžiulį spurtą, kitiems – vegetaciją: „Moksliškai įrodytas faktas, kad statistinio regiono cent-ras suklesti. Tai matyti ir Vilniaus atveju: per pastaruosius dvylika metų palikome Lietuvą vieno miesto šalimi, nors galėjome turėti sveiką valstybę, nes manoma, kad valstybei sveika turėti kelis didmiesčius. Dabar Vilniaus miestas šviesmečiais atitolęs nuo kitos Lietuvos. Sostinės efektą dar sustiprino, kad didžioji dalis struktūrinių lėšų nusėdo būtent čia. Kur pinigų skirstytojai – ten arčiau ir pinigai.“

Tad M.Bileišis prognozuoja, kad po 2020 m. Kaunas suklestės, tačiau tai reiškia beveik mirties nuosprendį Šiaurės Lietuvai. ES pinigus administruojančioms agentūroms būtų logiška kraustytis į statistinio regiono centrą, o čia didžiausias miestas – Kaunas, į kurį pažadėta perkelti ir dvi ministerijas. Tad Kaunas tikrai turi perspektyvų smarkiai plėtotis. Bet ką daryti, kad, kaip ligšioliniais ES finansiniais laikotarpiais, pinigai nesusikoncentruotų vien čia, paliekant kitą šiam regionui priskirtą Lietuvos dalį vegetuoti?

„Jei centrinės valdžios įstaigos griežčiau kontroliuos Kaune įsikursiančias ES pinigų skirstymo įstaigas (jau vien todėl, kad Vilnius pats nebepretenduos į tuos pinigus), gal per griežtesnę kontrolę pavyktų to išvengti. Bet esu skeptiškas, nes tai reikalauja didelės kompetencijos. Dabar ES pinigai duodami už tai, kad atsiskaitai, kur juos padedi. Jei pažadi, kad išmesi pro langą iš kairės – gauni, jei išmeti iš dešinės – pažeidi projektą ir negauni. Sukontroliuoti projekto turinio dar negebame, nes nėra nei tikrintojų motyvacijos, nei kriterijų, pagal kuriuos galėtume tikrinti efektyvumą ir kokybę. O patys regionai neras jėgų ir kompetencijų kovoti už savo teises“, – mano M.Bileišis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

Artūras Morozovas

„Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas. Nors neabejoju, kad miestas ir jo gyventojai žino savo kursą, kuriuo juda ir judės toliau, tačiau kauniečiams reikėtų nebūti savanaudiškiems ir tuo, ką turi gražiausio, pasidalinti su išore.“ – teigia vienas iš projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ ambasadorių, fotografas Artūras Morozovas. Pokalbis su Artūru – apie vaikišką blokinių kaladėlių pasaulį Kalniečių mikrorajone devyniasdešimtaisiais, kauniečių įvaizdžio dvilypiškumą ir dar neatrastus miesto kultūrinius klodus.

- Gimėte ir augote Kaune. Kokie ryškiausi prisiminimai yra išlikę iš to meto Kauno?

- Gimiau ir augau Kalniečiuose, viename iš miegamųjų miesto mikrorajonų, tad vaikystės prisiminimai  tikriausiai apsiriboja mano ir gretimu kiemu tuometinėje Lukšio gatvėje, kur mama dar leisdavo nuklysti. Galima sakyti, jog beveik visa mano vaikystė ir prabėgo tarp tų betoninių kaladėlių. Ten, būdami vaikai, pasitelkdami fantaziją, atradome viską, ko mums tada reikėjo.

Buvo ir paaukotų mobiliųjų telefonų, ir atimtų monetų, tačiau visa tai priėmėme kaip visiškai normalią ir labai įdomią patirtį.

Žinoma, gyvenimas blokinėje kaimynystėje devyniasdešimtaisiais buvo su savais niuansais, kaip ir bet kokiame kitame mikrorajone. Buvo ir paaukotų mobiliųjų telefonų, ir atimtų monetų, tačiau visa tai priėmėme kaip visiškai normalią ir labai įdomią patirtį.

Dabar, praėjus tiek metų, aš nuolatos su tam tikra nostalgija grįžtu į Kalniečius, kur vis dar gyvena mano tėvai. Man šis rajonas atrodo patrauklus, netgi turintis kažkokią savitą estetiką, labai įdomus fotografiškai.

- Ką Jums reiškia Kaunas?

- Kaunas suformavo labai didelę mano asmenybės dalį. Niekad negalėčiau jo vertinti tik kaip gyvenamosios teritorijos. Nuo to laiko, kai man atsivėrė visas senamiestis, kai pradėjau dalyvauti miesto bendruomenės gyvenime, Kaunas man tapo labai gilus, labai platus.

Pradedant nuo industrinių, pramoninių rajonų, iki miesto parkų, senamiesčio, santūriojo modernizmo gatvelių, inteligentijos, akademinės bendruomenės, šis miestas yra itin įvairialypis. Tuo jis man ir įdomus.  Niekada nenorėjau palikti Kauno.

- Kauniečiai yra žmonės, apie kuriuos kuriame be galo daug stereotipų. O ką Jūs manote apie kauniečius?

Kaunas vertinamas remiantis gūdaus sovietmečio ar pirmųjų nepriklausomybės metų apybraižomis, tad ir kauniečiui lipdoma treninguoto asmens etiketė.

- Mano manymu, miesto sukišti į epitetus ar siauras charakteristikas tiesiog negalima.  Pripažįstu, kad tikras kaunietis yra ir pasikėlęs, ir agresyvus, tačiau tuo pat metu jis yra labai išsilavinęs ir itin kosmopolitiškas žmogus. Kauniečiai yra labai patriotiški ir kultūringi. Į kauniečio sąvoką man telpa tiek gerosios, tiek blogosios savybės ir be tos grubiosios pusės tiesiog nebūtų šio miesto cinkelio. Tame yra labai daug žavesio.

Be abejo, vis dar susiduriu su tuo, jog Kaunas vertinamas remiantis gūdaus sovietmečio ar pirmųjų nepriklausomybės metų apybraižomis, tad ir kauniečiui lipdoma treninguoto asmens etiketė. Vis dar taip manančius labai noriu pakviesti į Kauną pasivaikščioti po Žaliakalnį ar Laisvės alėją ir iš naujo įvertinti kauniečio įvaizdį!

- Ar Kaunas patrauklus menininkams?

- Kai aš, būdamas vyresnėse klasėse, o vėliau ir studijuodamas VDU menų fakultete, patekau į tą kultūringąją Kauno menininkų bendruomenę, suvokiau, jog ji yra labai išskirtinė. Kauno meno grynuolis yra švelniai nugludintas, bendruomenė nėra didelė, labiau kompaktiška – tu ją gali nesunkiai atrasti. O kadangi Kaune yra daug akademinių įstaigų, universitetų – tuo pat metu ji yra ir akademiška, aristokratiška. Būti menininku Kaune – ypač įdomu. Čia labai daug dar neatrastų klodų ir galimybių veikti. Taip pat kauniečiai yra labai žingeidūs ir išlavinę, tad menininkas jaučiasi priimtas, įvertintas ir yra nuolat palaikomas.

- Kaunas pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Kokias miesto stiprybes įžvelgiate?

- Be abejo, pirmiausia – miesto praeitis, kuri gyva šiandien – tarpukaris. Mūsų tautinio formavimosi, aristokratijos pradžia. Antra – akademinė bendruomenė ir universitetų gausa. Na ir galiausiai – Kauno geografija. Tai išskirtinėje, pagoniškoje šventoje vietoje, dviejų upių santakoje, įsikūręs miestas.

Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas.

Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ čia užgimė tikrai neatsitiktinai ir tai visai manęs nenustebino. Manau, jog po šio projekto įgyvendinimo Kaunas pakylės į dar kitą kultūrinį lygį, kuris bus matomas ne tik kauniečiams, bet ir miesto svečiams. Taip pat manau, jog Kaunas labai stipriai sustiprės akademiškai. Jau greitai studijos čia taps prestižu.

Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas. Nors neabejoju, kad miestas ir jo gyventojai žino savo kursą, kuriuo juda ir judės toliau, tačiau kauniečiams reikėtų nebūti savanaudiškiems ir tuo, ką turi gražiausio, pasidalinti su išore.

- Kokius pokyčius pastebite Kaune?

- Regiu Kauną kaip labai gyvą miestą. Kadangi pastaruoju metu itin daug keliauju, kas kartą grįžęs čia daug ką pastebiu. Ne tik vizualius dalykus, tokius kaip sutvarkytos gatvės ar iškilę nauji pastatai, bet ir žmonių bendruomenes, jų nuveiktus darbus, čia užgimusias naujas iniciatyvas ir nuoširdų bei atvirą miestiečių palaikymą joms.

- Ko palinkėtumėte miestui?

- Kadangi esu fotografas, labai tikiuosi, kad Lietuvos reportažinės, dokumentinės fotografijos centras sugrįš į Kauną. Galbūt netgi ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono. Taip pat tikiu, kad Kaunas ilgainiui įgaus kritinį svorį šalies kultūros kontekste dėl čia veikiančių įstaigų, menininkų bendruomenių, galerijų, teatrų ir, žvelgdamas visos Europos mastu, pritrauks žmonių, įvairiai praturtinančių miestą.

Regiu Kauną kaip itin kosmopolitišką miestą, kuriame sutelpa be galo daug tautybių, tačiau tuo pat metu – lietuvišką – svetingąja savo prasme.

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Į 15,5 tūkst. sporto sirgalių galinčią priimti Kauno „Žalgirio“ areną prisirenka artipilnė salė net tada, kai mylimos komandos vieta Eurolygos „Top 16“ etapo visiškame dugne ir taip aiški, o vilčių iš jo pakilti nebėra. Sostinės „Lietuvos rytui“ LKL ir tarptautinėms varžyboms žaisti dažnai pakanka nuosavos arenos, kurioje 2,5 tūkst. žiūrovų vietų. Gal meilė krepšiniui – viena iš kelių kauniečiams būdingų ligų?

Įvairiomis ligomis serga ne tik žmonės, bet ir miestai, šalys, regionai, ištisi žemynai. Pa­vyz­džiui, visa Europa, ne tik Lietuva, neranda vaistų nuo gyventojų senėjimo ir menko gimstamumo. Prie lėtinių Lietuvai būdingų ligų dar reikėtų pridėti migraciją, kurios mastas per nepriklausomybės 25-metį – daugiau nei 800 tūkst. žmonių.

Galima sakyti, kad nuo pirmojo mūsų šalyje verslo biuro – Perkūno namo – visas Lietuvos verslas prasidėjo būtent Kaune.

Intensyvi migracija vyksta ir šalies viduje. Ji naudinga miestams, o labiausiai – žmonių pasirinkimui numeris vienas Vilniui, kurį lyg donorą piliečiais maitina visa šalis. Apie regionų gai­vinimą ir regioninę politiką kalbama daug ir skam­biai, netrukus prieš rinkimus išgirsime dar vieną porciją ne mažiau gražių šūkių, bet tikroji padėtis tokia: visi miestai ir regionai, išskyrus Vilnių, bejėgiai kovoti su greitai progresuojančia liga – žmonių migracija ir iš to kylančiomis bėdomis. Vienintelei sostinei gy­ventojų senėjimo ir darbo jėgos mažėjimo pro­b­le­mos menkai aktualios. Kokios specifinės ligos būdingos Kaunui?

Trumparegystė

Kaunas irgi tuštėja. Ar šiai tendencijai pristabdyti pakankamai pasitelkiamas miesto potencialas? Tikrai ne. Be turtingo istorinio ir tu­ristinio palikimo, menkai iš­naudojamos ir su­si­sie­ki­mo infrastruk­tū­ros galimybės – oro uos­tas, upių keliai. Kaunas nuo seno buvo lyg jun­giamasis mazgas, jo prekybinį, strateginį potencialą įžvelgė dar Hanzos sąjunga, 1445 m., kaip manoma, dabartiniame Perkūno na­me įkūrusi Hanzos pirklių kontorą (faktoriją), kuri visą šimtmetį buvo svarbiausia bazė bei prekybinio tranzito punktas Lietuvoje.

„Galima sakyti, kad nuo pirmojo mūsų šalyje verslo biuro – Perkūno namo – visas Lietuvos verslas prasidėjo būtent Kaune“, – sako buvęs Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius, Kauno kolegijos dėstytojas Giedrius Romeika.

Keldamiesi į stiklinius greit surenkamus pastatus universitetai parodo savo mentalitetą – vadinasi, jie lyg tuščiavidurė vaza.

Kodėl dabar menkai įžvelgiamas šis potencialas? Tai greičiau visos Lietuvos, arba, tiksliau, centrinės jos valdžios, bėda. „Per visą nepriklausomybės laikotarpį Vilnius taip ir neišmoko mąstyti valstybiškai, jis mąsto vilnietiškai ir daro taip, kad viskas lenktųsi į Vilnių, o tai trumparegiška ir labai maskvietiška. Lie­tuva – stiprios galvos valstybė, su gal­va daranti įvairius dalykus: ir galvojanti, ir duris atidarinėjanti, ir į sieną beldžianti. Kaip ir Maskvoje, taip ir pas mus nemokama decentralizuoti valdžios aparato ir išnaudoti visų regionų turimų galimybių. Bet toks mąstymas regionus dusina, todėl žmonėms belieka du keliai: arba iš regionų bėgti į tą patį Vilnių ir dirbti bet ką, arba neapsikentus emigruoti“, – sako iš Vilniaus į Kauną prieš daugiau nei tris dešimtmečius persikėlęs architektas Audrys Karalius.

Jam skaudu ir dėl to, kad senieji Kauno universitetai keliasi iš istorinių pastatų – „Pieno­centro“, Pažangos rūmų. Jis šį reiškinį vadina dezertyravimu vidury baltos dienos. „Galima garsiai šaukti apie meilę savo miestui, bet kai iš tokių pastatų išeina universitetai, net valdžios, su kuria Kaunui chroniškai nesiseka, negali kaltinti. Keldamiesi į stiklinius greit surenkamus pastatus universitetai parodo savo mentalitetą – vadinasi, jie lyg tuščiavidurė vaza“, – sako A.Ka­ra­lius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Po­li­tikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Polito­lo­gi­jos katedros prodekanas Giedrius Česnakas pa­aiškina, kad istoriniai pastatai turi pritaikymo ri­botumo. O naujieji labiau šiuolaikinius mokslo poreikius atitinkantys pastatai VDU studentų iš miesto centro neiškels. Juk rektoratas, centriniai VDU rūmai išlieka.

„Naujas fa­kultetų pastatas V.Putvinskio gatvėje – taip pat šalia Laisvės alėjos, iš miesto centro studen­tai neišnyks, VDU į pakraščius neišsikelia, iš­lieka gyvybingas centre“, – paaiškina G.Čes­na­kas.

Buvo daug valdžios vyrų kalbų, ypač apie upių kelius, prieplaukų statybą, bet nulis darbų.

Kauno paštas, vienas įspūdingiausių to laikmečio Europos pastatų, stovi beveik tuščias ir niekam nereikalingas. „Ar verta garsiai ir skambiai kovoti dėl UNESCO paveldo ženklo, skelbti Kauną Europos kultūros sostine ir čia pat nugriovus architekto Felikso Vizbaro pilaitę ant įspūdingo Žaliakalnio šlaito ten kelti daugiabučius arba į „Metropolio“ patalpas sukišti pačiais ne­tikriausiais auksais nukarstytą piceriją“, – retoriškai klausia A.Karalius, Kauną palygindamas su nuostabiu burlaiviu, kuriame šeimininkauja antros sudėties įgula.

Daugybę metų Kaunas buvo tarsi užkonservuotas tikrąja šio žodžio prasme. Buvo daug valdžios vyrų kalbų, ypač apie upių kelius, prieplaukų statybą, bet nulis darbų. Tačiau prieš pradėdami aiškintis, ar ledai pajudėjo, žvilgtelėkime į dar vieną ligą – priklausomybę.

Ideologinė priklausomybė

Ketvirtį amžiaus balsuoti už tą pačią partiją – šį Lietuvoje retą bruožą taip pat būtina įtraukti į medicininę Kauno kortelę. Ar ši priklausomybės porūšiui priklausanti liga turi loginį paaiškinimą? 1919–1940 m. kaip šalies laikinoji sostinė Kaunas išgyveno visuotinį pakilimą, kartu puoselėdamas lietuvybės identitetą. Todėl sovietinės okupacijos metais Kaune buvo ypač stiprus vidinis visuomenės pasipriešinimas sovietizacijos procesams, jis tapo lietuvybės lopšiu, be kauniečių indėlio sunku būtų įsivaizduoti Sąjūdžio bangą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ideologinės kauniečių nuostatos niekur neišnyko ir virto ilgamete parama stipriai su Sąjūdžiu besitapatinusiems konservatoriams. Nuo pat pirmų nepriklausomos šalies rinkimų Kaune įsitvirtinę konservatoriai šį forpostą išlaikė daugiau nei dvidešimtmetį – tiek, kiek reikėjo naujai kartai užaugti ir subręsti.

Kaunas pagal gyventojų am­žių yra vienas seniausių miestų, todėl natūralu, kad tam tikro amžiaus rinkėjai balsuoja pagal sa­vo vertybes, o konservatorių siūlomos jiems atrodė priimtiniausios.

„Kaune konservatorių partija įgijo didelį pasitikėjimo kreditą. Panašią tvirtovę jie buvo pasistatę ir Panevėžyje, bet ten ji ėmė anksčiau byrėti, o Kaune išsilaikė ilgiausiai. Užaugus naujai kartai ir ėmus silpti Sąjūdžio identitetui, tolydžio silpo ir konservatorių įtaka Kaune. Tą aiškiai parodė pastarieji rinkimai – į miesto tarybą ir tiesioginiai mero“, – paaiškina G.Čes­nakas.

Kitas aspektas – Kaunas pagal gyventojų am­žių yra vienas seniausių miestų, todėl natūralu, kad tam tikro amžiaus rinkėjai balsuoja pagal sa­vo vertybes, o konservatorių siūlomos jiems atrodė priimtiniausios.

Ar pirmasis tiesiogiai išrinktas meras Vis­val­das Matijošaitis, finaliniame rinkimų ture nurungęs konservatorių, – tai persilaužimas kauniečių sąmonėje? G.Česnako tikinimu, jauni Kauno rinkėjai laukia išsamesnių žinių, kaip suvokti šiandieninį konservatizmą. Išlaikydami esmines linijas, konservatoriai turi keistis, siūlyti kažką modernesnio, jeigu nori patraukti jaunus Kauno rinkėjus. Partija bando modernizuotis, paskirtas naujas jaunas lyderis, bet išsamesnių žinių dar stinga.

„Kaunui trūko kantrybė, ir konservatoriai prie to itin prisidėjo. Turbūt ėmė rodytis, kad Kaunas jiems užrašytas lyg pagal paveldėjimo teisę, bet ir kauniečiai gali nusimesti nuo kupros pabodusį raitelį“, – miesto rinkėjų poelgį paaiškina A.Ka­ra­lius.

Laikinosios sostinės sindromas

1919–1940 m. Kaunas išgyveno aukso amžių. Čia persikėlus Seimui, Prezidentūrai, susitelkus inteligentijai miestas sparčiai plėtėsi, tapo didžiausiu šalies pramonės centru. 1940 m. veikė 412 įmonių ir dirbtuvių. Šiuo laikotarpiu suklestėjo mokslas, kultūra: įkurta Dramos vaidykla, Karo muziejus, M.K.Čiurlionio meno galerija, 1922 m. įsteigtas akademinei veiklai pradžią davęs Lietuvos universitetas, Meno mokykla, po dešimtmečio – Aukštoji karo mokykla, 1934 m. – prie tolesnės sporto plėtros itin prisidėję Aukštieji kūno kultūros kursai.

Tarpukario Kaunas ir Vilnius – tai du ryškūs kontrastai. Vilnius tada išgyveno juodžiausią laikotarpį, tai buvo absoliučios periferijos paraštinis, niekam nereikalingas miestas Lenkijos sudėtyje, o Kaunas suklestėjo ir per dvidešimtmetį sugebėjo sukurti Europos masto fenomeną.

„Reikėtų pabrėžti labai didelį to meto architektų nuopelną. Nors nemažą dalį Kauno miesto tarpukariu sudarė išeiviai iš provincijos, bet giluminis, ne fasadinis noras šviestis atsispindėjo ir architektūroje. Buvo parodytas geras skonis, profesionalumas, taktas. Visa tai byloja apie labai aukštą miesto kultūrą, nes architektūra niekur neegzistuoja pati sau, tai matomoji vi­dinės kultūros projekcija. Kas galvose – tas išeina ir į miestą, į jo erdvę“, – paraleles brėžia A.Karalius.

Tarpukariu Kaunas buvo labai sveikas, pažangiai mąstantis, europietiškai santūrus miestas, nedemonstruojantis pigios prabangos, kurios dabar apstu.

Pasak architekto, medikai, norėdami nustatyti sveikatos būklę, iš žmogaus ima kraujo, o architektūrinio mėginio analizė rodo, kad tarpukariu Kaunas buvo labai sveikas, pažangiai mąstantis, europietiškai santūrus miestas, nedemonstruojantis pigios prabangos, kurios dabar apstu. Laikinosios sostinės štampą pašnekovas prilygina garsiam turtingam seneliui – tam tikrą jo įtaką jauti, bet turi gyventi pats čia ir dabar.

Ar yra Kaune provincialumo? „Pro­vin­cia­lu­mas išlenda tuo metu, kai bandoma būti kokia nors sostine. Būtinai norima pasiskelbti: būsime sporto, žalioji, dviračių, mokslo sostinė. Tik kam skelbtis, jei dar nieko nepadarei, verčiau palauk, kol kiti tave pavadins sostine. Kai žmonės negali ramiai gyventi ir dirbti, būtinai nori užsidėti netikrą karūną, štai tada ir pasimato didžiausias provincialumas“, – dėsto A.Karalius.

Galbūt noras žūtbūt tapti bent kokia nors sostine priskirtinas Laikinosios sindromui? Sostinių są­rašą galima tęsti. Pagal gyventojų sudėtį Kau­nas dar mėgsta būti tituluojamas studentų, medikų miestu. Kas rudenį miestas pasipildo keliomis dešimtimis tūkstančių jaunuolių. Deja, nuolatinių gyventojų statistika rodo, kad tai sparčiai senstantis miestas, kurį iš didžiųjų miestų šioje srityje lenkia tik Panevėžys.

„Nereikia užsiliūliuoti, kad jaunimo turime pakankamai, nes pasimokę jauni žmonės nelinkę likti Kaune. Bet tai tiksinti visos Lietuvos bėda, ne tik Kauno“, – sako Kaune gyvenanti SEB ban­ko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Dar Kaunas – medikų miestas, kuriame susitelkusios sveikatos specialistų rengimo įstaigos. 2014 m. duomenimis, 10 tūkst. kauniečių teko 16,6 burnos priežiūros specialisto (dirbo 500 odontologų), 72,7 gydytojo bei 123,1 slaugytojo ir akušerio (atitinkamai Vilniuje šis santykis buvo toks: 10 tūkst. vilniečių aptarnavo 12,4 odontologo, 97 slaugytojai ir akušeriai bei 56,6 gydytojo). Palyginti su visa Lietuva, Kaune dirba daugiausiai vaistininkų – 808.

Sostinių pavadinimų sąrašą galėtų tęsti ir verslininkai. Iš užsienio parsivežus kebabinės idėją Kaunas buvo tapęs pirmąja kebabine ant ratų, arba, kaip tada juokauta, kebabų sostine, pirmosios picerijos irgi įsikūrė Kaune, pigesnės parduotuvės, vadinamosios išparduotuvės, – irgi kau­niečių nusižiūrėta išmonė.

Kauno genas

„Tai ne mitas, o genas – kauniečiai iš tiesų yra la­bai verslūs žmonės“, – sako G.Romeika. Ir pa­teikia tokį faktą: ano amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje tuo metu Sovietų Sąjungoje populiariausio automobilio „Žiguli“ kiekis tūkstančiui gyventojų iš visos SSRS pats didžiausias buvo Kaune. Vadinasi, žmonės turėjo už ką įsigyti, nes buvo verslūs.

Primena pašnekovas ir tų laikų sparnuotą posakį, kad jeigu visą Kauną kas nors būtų apjuosęs spygliuota viela, žmonės nebūtų puolę ginčytis, nes visi būtų žinoję, už ką sėdi, – juk verslumas SSRS nebuvo pageidaujama savybė. Po visą Sąjungą pasklidusios pūkinės striukės su užrašu „Made in Garlandia“, t.y. Garliava, Kauno garažuose ir rūsiuose garinti džinsai arba brangiakailių žvėrelių kailių apyvarta Kauno turguje, kuri aštuntąjį dešimtmetį buvo didesnė nei Roterdamo biržoje, – irgi ne mitas.

Verslumo genas iš Kauno niekur nedingo, pasistūmėjo į miesto pakraščius. „Geras verslininkas – kaip erelis, kuriam reikia vietos, kad galėtų išskleisti sparnus, todėl jis negali gyventi vištidėje“, – kolegos dėstytojo iš Nyderlandų pasakytą mintį cituoja šeštos kartos kaunietis G.Ro­mei­ka.

Dėl vietos stokos sparnams gimtajame mieste išskleisti nemažai verslininkų keliasi iš Kauno į visą valdžią savo rankose sutelkusį Vilnių. De­cent­ra­li­za­vus valdžią Kaunas ypač išloštų, nes jį, šiek tiek nukraujavusį, palieka ambicingos įmonės.

Į Klaipėdą traukia tos bendrovės, kurios nori būti arčiau jūros ir uosto, į Vilnių vilioja noras atsidurti greta ministerijų, valdžios ar pagrindinių biurų centrų, o Kaune verslas kuriasi dėl to, kad čia netrūksta verslių žmonių.

„Ir nebūtinai verslininkų, bet ir paprastų miestiečių, sugebančių išnaudoti susidariusią palankią padėtį. Pavyzdžiui, didžiausią automobilių turgų turinčiame Kaune mašinų pirkliams iš Azijos reikia kažkur apsistoti. Šią nišą išnaudoja Palemono gyventojai, nuomojantys jiems namus. Kaune gajus baltasis pavydas. Jeigu mano kaimynui sekasi, vadinasi, ir aš galiu“, – apie lyg užkratą plintantį verslumą prasitaria G.Romeika.

Metų metais geriausia aplinka verslui plėtoti Lietuvoje pripažįstamas Kauno rajonas. Vers­lininkų posūkis į miesto pakraščius ir faktas, kodėl Kauno rajonas dokumentuose yra verslesnis nei miestas, turi savą paaiškinimą. Tikras kaunietis vadovaujasi tokiu posakiu: mano namas – mano tvirtovė. Sovietmečiu, kai Kauno mieste buvo draudžiama statyti namus, iniciatyvūs žmonės kėlėsi į rajoną, tiksliau, į miestą gaubiančius priemiesčius. Jų genas, patirtis ir liko tuose priemiesčiuose. Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis patvirtina, kad tiek namų, kiek jų nuperkama Kaune ir rajone, niekur kitur neįsigyjama: 2015 m. Kaune sudaryta 1313 namų pardavimo sandorių, per 200 tūkst. daugiau gyventojų turinčiame Vilniuje – 1245, Klaipėdoje triskart mažiau – 472 sandoriai.

Specifinį kauniečio geną yra tyrinėjęs istorikas Egidijus Aleksandravičius. Kauniečiai yra didesni individualistai. Net ir švenčia jie „saloniškai“ kaip kokiame Sankt Peterburge – savose kompanijose, savo namuose ar kitose jaukiose erdvėse, dėl to naktiniai klubai, masinio susibūrimo vietos ir renginiai nėra tokie populiarūs.

Letargijos pabaiga?

Paradoksalu, bet Kaunui juodžiausias metas atėjo po 1990 m. kovo 11-osios. Jis tapo pagrindiniu donoru, maitinančiu sostinę, o į nukraujavusią vietą panašios prabos žmonių neatėjo. Pavyzdžiui, 1990 m. iš septyniolikos pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės ministrų septyni bu­vo kauniečiai. „Nuo tada Kaunas sminga že­myn. Tai matyti visose srityse, ne tik architektūroje“, – apgailestauja A.Karalius.

Sutapimas ar ne, bet kauniečiams per rinkimus pakeitus ilgametes ideologines nuostatas ir nutraukus konservatorių dominavimą, kai kurių gyventojų pastebėjimu, miestas atgijo. Pirmiausia pokyčius pajuto ratuoti miestiečiai. „Ar pinigų, ar noro daugiau atsirado, o gal taip įgriso tos pačios kalbos, bet su vienu štampu – prastais keliais – Kaune sparčiai tvarkomasi ir padėtis akivaizdžiai gerėja. Anksčiau mašinos ratais pajusdavai skirtumą, kad štai įvažiuoji į Kauną arba Vilnių“, – pastebėjimais dalijasi Kaune gyvenanti, bet jau 12 metų į darbą kasdien sostinėn važinėjanti J.Varanauskienė.

Maždaug prieš metus į Kauną atėjusį tikrą verslo pavasarį pajuto G.Romeika. „Staiga Kaunas sprogo tarsi pavasarinis pumpuras. Buvo duotas nedidelis, bet labai svarbus impulsas – darom, judam, viskas bus gerai. Ir žmonės patikėjo, o tada verslas tarsi atsirišo, atgijo ištisi mikrorajonai, visu pajėgumu sukruto biurų, apie kurių stoką Kaune buvo seniai šnekama, statyba. Nepaisant didžiulės prekybos centrų koncentracijos, atsigavo smulkiųjų prekybininkų citadelė, vadinamasis Urmas, toliau sėkmingai gyvuoja turgavietės, kuriose žmonės taip pat plėtoja savo verslą“, – dėsto G.Romeika.

Šių metų pradžioje nuvilnijo žinia, kad Mokslo ir technologijų populiarinimo centras išdygs Nemuno saloje. Akademikai šią žinią ėmė sieti ir su ankstesne Kauno universitetų vadybine pertvarka, o verslininkai ją interpretavo savaip: geresnė aukštojo mokslo kokybė, kvalifikuoti specialistai – rimta paskata kurti verslą čia, šalia kvalifikuotos darbo jėgos.

Nepamiršta verslininkai ir futbolo sirgalių, ypač buvo pamėgę sijonuotuosius škotus, kurie ne tik linksmindavo kilnodami sijonus, bet ir baruose, viešbučiuose plačiai atverdavo pinigines. Tačiau norint juos susigrąžinti reikia tvarkyti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną. Apie tai garsiai šneka ir miesto savivaldybės atstovai.

„Kiekviena valdžia ateina pranašų veidais ir žodžiais iš didžiųjų raidžių. O dabartinė visas kalbas baigia taip: ir statybas pradėsime dar šiais metais, lyg tai būtų vertybė. Bet statybas reikia pra­dėti ne greitai, o racionaliai“, – įspėja A.Ka­ra­lius.

Patriotizmas – tikrasis ir užstalės

Sakoma, kad nėra buvusių kauniečių. Kad ir kiek metų jie svetur gyventų, širdyje visada bus kauniečiai. Ar Kaunas – didesnių patriotų miestas? Taip gali pasirodyti dėl kultūrinio šio miesto monolitiškumo – čia retai išgirsi kalbant lenkiškai ar rusiškai, nes dauguma gyventojų yra lietuviai.

A.Karalius siūlo atskirti tikrąjį ir užstalės pat­rio­tizmą: „Gerai įmetus rėkauti, kad Kaunas – Lie­­tuvos širdis, nėra tikrasis patriotizmas. Tik­ra­sis pat­riotizmas – gerinti, gražinti Kauną, jei ne ma­terialiai, tai intelektualiai prie jo gerovės prisidėti, o ne didžiuotis neva aukštesnės rūšies kil­me.“

Pagal savo identitetą gana konservatyviems kau­niečiams svarbios tradicijos ir simboliai. Jų nė­ra daug, todėl kiekvieną būtina puoselėti. Vie­nas tokių simbolių, perduodamų iš kartos į kartą, yra Kauno „Žalgiris“, kurį palaikyti – šventa.

Todėl nereikia abejoti: per artėjantį LKL finalą, kad ir su kuo „Žalgiriui“ teks žaisti – su sostinės ar uostamiesčio krepšininkais, 15,5 tūkst. vie­tų „Žalgirio“ arena bus pilna. Į ją rinksis už Kau­no miesto komandą sirgti mėgstantys ir mokantys aistruoliai. Šiek tiek žalesnis kauniečių kraujas taip pat vertas įrašo jų bendroje ligos istorijoje.

Prioritetas – namas

Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovo Sauliaus Vagonio komentaras

Kauniečiai iš kitų miestų gyventojų išsiskiria polinkiu rinktis namą ar kotedžą, o ne butą, todėl individualių namų rinka Kaune pati aktyviausia. Skaičiuojant gyventojų ir namų sandorių skaičių Kaunas kitus miestus stipriai lenkia. Skiriasi ir statytojai, ir pasiūla. Vilniuje per metus pastatoma apie 3,5 tūkst. butų, o Kaune – vos keli šimtai. Vilniuje dominuoja didieji nekilnojamojo turto plėtotojai, ypač tai pasakytina apie daugiaaukščių namų kvartalų statytojus, o Kaune – smulkieji.

Kauniečių polinkį rinktis namą galima paaiškinti dviem aspektais. Palyginti su Vilniumi, Kaune apie 30 proc. mažesnės nekilnojamojo turto kainos. O prestižiškiausi butai Vilniuje kainuoja dvigubai brangiau nei Kaune. Jeigu perkamoji galia panaši, kam pirkti butą, jeigu galima įsigyti namą. Kitas dalykas – Kaunas nesusiduria su tokiomis didelėmis automobilių spūstimis kaip sostinė. Gyvenant panašiu atstumu nuo miesto centro Vilniuje ir Kaune patekimo į vietą greitis bus visiškai skirtingas. Nesant spūsčių atstumas greičiau įveikiamas, o tai palengvina apsisprendimą rinktis būstą, esantį toliau nuo miesto centro.

Namą už miesto svarstantis pirkti vilnietis, suskaičiavęs kasdienės kelionės laiką iki darbo, mokyklos ar darželio, neretai apsisprendžia rinktis kitokį variantą – butą mieste.

Fenomenali tarpukario Kauno architektūra

Dr. Marija Drėmaitė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto architektūros istorikė, neseniai išleidusi monografiją „Progreso meteoras“ apie pramonės architektūrą Lietuvoje 1920–1940 m.

Tarpukario Kauno modernioji architektūra laikoma fenomenu, nes per itin trumpą laiką, gerą dešimtmetį (statybos suintensyvėjo tik nuo 1929 m.), buvo pastatytas naujas modernus miestas – sostinė su atnaujinta infrastruktūra, administraciniais ir kultūros bei sporto pastatais, gausybe modernių gyvenamųjų namų, pramonės centrais. Ši architektūra nėra radikali ar itin socialiai angažuota, kas buvo būdinga trečiojo dešimtmečio tarptautiniam modernizmui, bet gana nuosaiki, solidi, kokybiška. Modernizmas Kaune – tai ne alternatyva akademizmui, bet naujas madingas stilius, perimtas iš Vakarų per ten studijavusius jaunuosius architektus, tik savaip interpretuotas. Dėl to galima stebėti savitą tautinio modernizmo susiformavimą.

Daugelyje pasaulio šalių moderniosios architektūros susiformavimui įtaką padarė pramonės architektūra, bet Kaune taip nenutiko. Tarpukariu čia iškilo tokie išskirtiniai pramonės objektai, kaip Kauno elevatorius, „Pienocentro“ centrinė pieninė, „Maisto“ bekono fabrikas, tyrimų laboratorija ar „Paramos“ duonos kepykla (neišlikusi), tačiau šie objektai netapo architektūriniais pavyzdžiais – greičiau atvirkščiai: juos projektavę Kauno modernistai suteikė pastatams savo architektūrai būdingą braižą. Daugiausia naujos architektūrinės idėjos Kaune atspindėjo vokiškosios pakraipos (Vokietijos, Čekoslovakijos) arba itališkojo racionalizmo (Romos mokykla) modernizmą.

Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios modernizmas įsitvirtino ir Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, kuriame buvo rengiami statybos inžinieriai (architektai).

Būtent dėl didelės modernizmo architektūros koncentracijos, jos įvairovės ir unikalaus santykio su miesto gamtiniu karkasu bei subtiliais urbanistiniais sprendimais Kauno modernizmui, kaip visumai, 2015 m. buvo suteiktas Europos paveldo ženklas, o šiuo metu rengiama paraiška patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Angelė ADOMAITIENĖ

Kaunas – išskirtinis Lietuvos miestas, išsaugojęs lietuvybės šaknis ir toliau puoselėjantis jos daigus. Vaikščiodamas po pagrindinę Kauno arteriją – Laisvės alėją ir jos prieigas, pasijunti ypatingai, pakylėtas ir sušildytas lietuviškos dvasios, istorinės praeities ir dabarties harmonijos.

Kauno veido, kaip sostinės Vilniaus, nekeičia dideli stikliniai dangoraižiai, tačiau modernaus miesto akcentai visur pastebimi. Iš esmės Kaunas šiandien yra itin tinkama vieta gyventi, kurti ir atrasti didžiules galimybes, o jaunimui – puiki erdvė darbui, kūrybai, inovacijoms, verslui bei kitiems lūkesčiams.

Tad trumpai pasižvalgykime į naujoves Laikinojoje sostinėje – šįkart ne į didžiules re­konstrukcijas ar statybas, o į tas permainas, kurios daro miestą patrauklesnį, gražesnį ir malonesnį gyventi bei svečiuotis.

Modernūs reklaminiai stendai

Šiemet pavasarį pasaulinė lauko reklamos lyderė „JCDecaux Lietuva“ Kaunui pristatė visiškai naują miesto lauko reklamos tinklą. Senus nepatrauklius sovietinio tipo reklaminius įrenginius pakeitė modernūs ir nauji stendai bei vitrinos. Iš viso Kauno centre ir jo prieigose šį pavasarį įrengta 40 šiuolaikiško dizaino reklamos stendų.

Iki tol miestą darkė nelegali reklama, kurios stendus daugiau nei du dešimtmečius valdė ir jokių  mokesčių miesto biudžetui nemokėjo bendrovė „Prašau“. Šiemet savivaldybei Laisvės alėjoje pašalinus 10 nelegalių reklamos stendų, įmonei už nelegalios reklamos eksploatavimą skirtos baudos bei įpareigojimas išardyti minėtus įrenginius.

Kaunas pamažu panašėja į modernius Europos miestus, tokius kaip Amsterdamas ar Kopenhaga.

Dabartinis „JCDecaux Lietuva“ lauko reklamos tinklas pirmąkart Lietuvoje suplanuotas remiantis „Outdoor Impact“ programos duomenimis bei įžvalgomis. Reklamos statiniai įrengti taip, kad atitiktų vairuotojų bei pėsčiųjų žvilgsnių trajektoriją, tinklas apšviestas, o vitrinose įrengtas mechanizmas papildomai patraukia dėmesį. Iš viso 200 naujų reklamos plokštumų įrengta centrinėse gatvėse, prie didžiausių Kauno prekybos centrų „Akropolis“, „Molas“, „Savas“ bei kitose judriose vietose.

„Naujas reklamos tinklas Kaune – išskirtinis ir dinamiškas. Jis visiškai įrengtas ir daugiau mažojo formato reklamos stendų (vitrinų) pagal esa­mą sutartį su savivaldybe nebus statoma. Visi stendai pastatyti ir aptarnaujami UAB „JCDecaux Lietuva“ lėšomis, o savivaldybė už leidimą eksponuoti reklamą gauna nustatyto dydžio mokestį“, – komentuoja bendrovės „JCDecaux Lietuva“ technikos ir plėtros direktorius Darius Jasiukaitis.

Pradėjo veikti dviračių nuomos ir automobilių dalijimosi sistema

Kaune šiomis dienomis darbą pradėjo ir au­­­tomobilių dalijimosi paslaugų bendrovė „CityBee“. Miestiečiai ir svečiai taip pat gali naudotis ne tik automobilių, bet ir dviračių dalijimosi paslauga. Tikimasi, kad Europoje populiari dalijimosi tendencija Kaune bus įvertinta tinkamai ir sėkmingai prigis. Iš viso mieste yra 150 dalijimuisi skirtų dviračių.

Išsinuomoti dviratį kelionei prireiks tik specialios „CityBee“ programėlės, kurioje registruotas vartotojas matys laisvas transporto priemones.

„Kaunas pamažu panašėja į modernius Europos miestus, tokius kaip Amsterdamas ar Kopenhaga. Mieste pradėtos teikti dalijimosi automobiliais ir dviračiais paslaugos tampa nauja ir pažangia transporto alternatyva, kuri suteiks daugiau patogumo tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams, pagerins ekologinę būklę“, – teigia Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Naujovė, kurią pirmiausia „CityBee“ pasiūlė Kauno miestui, – dviračių dalijimosi paslauga. „Išsinuomoti dviratį kelionei prireiks tik specialios „CityBee“ programėlės, kurioje registruotas vartotojas matys laisvas transporto priemones. Dviratį žmonės galės nuomotis neribotam laikui, o apmokėjimas bus nustatomas minučių tikslumu“, – aiškina „CityBee“ rinkodaros vadovas Lukas Yla.

Iškils retrostiliaus metaliniai stoveliai

Jau šią vasarą Kauno senamiestį papuoš retrostiliaus metaliniai stulpeliai. Tokie įrenginiai yra įprasti Vakarų Europos miestuose.

Retrostiliaus stulpeliai senamiesčiui suteiks jaukumo ir pabrėš išskirtinę jo architektūrą.

Siekiant išlaikyti estetinį senamiesčio vaizdą ketinama įrengti tamsesnės spalvos iš ketaus lydinio pagamintus stulpelius. Dviejų tipų stulpeliai atliks skirtingas funkcijas: vieni jų pakeis jau esamus standartinius cinkuotus kelio ženklus – iš viso planuojama pakeisti apie 100 kelio ženklų, kiti tarnaus kaip atitvarai, ribojantys automobilių įvažiavimą į senamiesčio pėsčiųjų zonas.

„Retrostiliaus stulpeliai senamiesčiui suteiks jaukumo ir pabrėš išskirtinę jo architektūrą. Ateityje mažosios architektūros elementams skirsime ypatingą dėmesį. Tokios mažos detalės itin svarbios, jos su­šil­do erdves, yra malonios akiai“, – pabrėžia Kauno vicemeras Povilas Mačiulis.

Daugiau gėlių ir žaliųjų miesto erdvių

Šiemet ne tik Kauno centre, bet ir atokesnėse vietose bus įrengta naujų gėlynų. Palyginti su praėjusiais metais, didesnis dėmesys bus skiriamas daugiamečiams gėlynams, kuriuose bus sodinami dekoratyviniai krūmai ir medeliai – tujos, kadagiai, lanksvos, sedulos, raugerškiai, magnolijos, rododendrai. Šiemet gėlių ir dekoratyvinių augalų sodinukams, gėlynų įrengimui, apželdinimo ir priežiūros paslaugoms iš viso skirta 300 tūkst. eurų. Pernai ši suma buvo perpus mažesnė.

Siekiama, kad kauniečiai žaliosiomis erdvėmis džiaugtųsi ne tik miesto centre.

Per ateinančius trejus metus vi­sose Kauno seniūnijose kom­pleksiškai, t.y. įrengiant takus, suo­liukus, gėlynus, apšvietimą, bus tvarkomos žaliosios miesto erdvės. Iš viso 30-yje įvairių teritorijų, skverų taip pat atsiras nauji daugiamečiai gėlynai su dekoratyviniais augalais – krūmais ir me­deliais. Siekiama, kad kauniečiai žaliosiomis erdvėmis džiaugtųsi ne tik miesto centre. Dau­giau nei 500 pakabinamųjų žy­dinčių vazų papuoš Vilniaus ir M.Valančiaus gatves, S.Dau­kan­to, P.Vileišio, Varnių ir M.K.Čiur­lionio tiltus – vaizdžiai sakant, miestas skęs gėlėse.

Besipuošiantis ir modernėjantis Kaunas 2022 m. pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Juk yra kuo pasigirti – išdidžia ir kilnia istorija, laisvės dvasia, labai stipriais saitais tarp praeities, da­barties ir ateities. n

Užs. Nr. VPL1046

Auksė Lankaitytė

Laikinojoje sostinėje vykstantys pokyčiai ir nuolat kylantys modernūs biurai it magnetas traukia naujus verslus, čia įsikuria užsienio bendrovės, plečiasi jau veikiančios įmonės.

Kauno miesto vicemeras Povilas Mačiulis įsitikinęs, kad tai lemia Kauno miesto savivaldybės priimami sprendimai ir tai, jog miestas palaiko verslą, skatina jo kūrimąsi, plėtrą. Būtent tai lemia verslui palankią aplinką, padeda pritraukti daugiau investicijų ne tik iš kitų miestų, bet ir iš užsienio.

Vietoj biurokratijos – didėjantis pasitikėjimas

Vicemeras P.Mačiulis mano, kad šiuos pokyčius lemia ir savivaldybės vadovybės pasikeitimas. „Anksčiau girdėdavome investuotojų nusiskundimų, kad Kaune lyg pelkėje – bandydamas plė­toti nekilnojamojo turto projektus gali ne tik įk­limpti, bet ir nuskęsti. Dabar viskas keičiasi iš esmės. Metus dirbanti naujoji miesto komanda iš­­sikėlė kelis pagrindinius tikslus: mažinti biurokra­tinį aparatą, trumpinti procedūras ir kurti investi­cijoms patrauklų mikroklimatą“, – tvirtina vicemeras.

Kol kas didžiausias susidomėjimas yra miesto centru, Laisvės alėja, Nemuno sala, abiem upės krantinėmis – būtent čia labiausiai juda statybų projektai.

Jo nuomone, didėjantį verslo pasitikėjimą ge­riausiai rodo rengiamų projektų skaičius. „Pa­teik­siu pavyzdį: per visą nepriklausomybės laikotarpį Kaune pastatyti vos keli biurų paskirties pastatai, kurių dydis viršija 3 tūkst. kv. metrų, o pastaraisiais metais Kaune lyg grybų po lietaus padaugėjo iniciatyvų, ir šiuo metu skaičiuojame net 12 biuro pastatų, kurie projektuojami arba jau turi statybos leidimus. Dalis šių projektų viršija ir 10 tūkst. kv. metrų“, – tvirtina P.Mačiulis.

Kol kas didžiausias susidomėjimas yra miesto centru, Laisvės alėja, Nemuno sala, abiem upės krantinėmis – būtent čia labiausiai juda statybų projektai. Tikimasi, kad ilgainiui savo nišą atras ir objektai atokesniuose rajonuose. Paklausūs taps ir biurai Savanorių prospekte bei kitose miesto erdvėse, kurios turi patogius ryšius su oro uostu ir greitkeliu.

Investuotojai nori kurtis Kaune

P.Mačiulio teigimu, pirmieji pastatyti nauji pa­statai tikrai atvers kelią naujoms bendrovėms, ku­rios laukia nesulaukia, kada galės atidaryti savo padalinius Kaune. Joms šis miestas įdomus dėl di­delio aukštos klasės jaunų specialistų skaičiaus, universitetų, patogios infrastruktūros bei transporto ir logistikos ryšių.

Kaune besikuriantys tarptautinių įmonių biurai reiškia naujas darbo vietas ir, galima prognozuoti, ateityje dar labiau didėsiantį kokybiškų naujų gyvenamųjų patalpų poreikį.

Vicemerui antrina ir statybų bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas: „Investuotojai vis labiau domisi galimybėmis biurus įkurti ne sostinėje, bet Kaune. Investuotojus vilioja itin patogi Kauno vieta šalies žemėlapyje – iš jo galima patogiai pasiekti visus didžiuosius miestus, be to, šiek tiek mažesnės nei sostinėje verslo išlaikymo sąnaudos. Daugiau verslo investicijų, Kaune besikuriantys tarptautinių įmonių biurai reiškia naujas darbo vietas ir, galima prognozuoti, ateityje dar labiau didėsiantį kokybiškų naujų gyvenamųjų patalpų poreikį.“

Beje, „YIT Kausta“ vadovo teigimu, nekilnojamasis turtas Kaune traukia smulkiųjų investuotojų dėmesį. Jie renkasi būstą ne gyvenimui, bet investicijai ir ieško nedidelio ploto butų centre ir aplink jį. Butus investicijai Kaune dėl greitesnio atsiperkamumo renkasi ne tik kauniečiai, bet ir sostinės gyventojai.

„Kaunas stojasi ant kojų. Tai rodo pradedami įgyvendinti biurų projektai, tvarkomos apleistos te­ritorijos, gaivinamos pakrantės. Pagaliau bus pra­d­ėti tvarkyti miesto nepuošiantys vaiduokliais ta­pę pastatai, pavyzdžiui, „Respublikos“ viešbutis Karaliaus Mindaugo prospekte“, – pasakoja K.Va­nagas.

Svarbus tarptautinis laimėjimas

Šių metų kovą Kaunas buvo įvertintas tarptauti­niu mastu už ekonominį išsivystymą ir po­ten­cialą. Įtakingo žurnalo „FDI Magazine“ sudary­ta­me reitinge Kauno regionas pateko tarp ge­riau­sių mažųjų Europos ateities regionų ir buvo apdovanotas kategorijoje „ekonominis efektyvumas“. Kauno regiono vadovai šį apdovanojimą at­­siėmė Kanuose vykusioje tarptautinėje nekilnojamojo turto ir investicijų parodoje „MIPIM 2016“.

Šis įvertinimas neabejotinai turės įtakos Kauno regionui, kuris siekia pritraukti investuotojų. „Financial Times“ grupei priklausančio di­džiausio pasaulyje tiesioginių užsienio investicijų analizės centro „fDi Intelligence“ sudarytame reitinge Kauno regionas pateko tarp geriausių Eu­ropos ateities regionų.

„Reitingų sudarinėtojai stebėjo geriausiai besivystančius pasaulio regionus. Analitikai rinko informaciją apie regionų ekonominį potencialą, žmogiškuosius išteklius, verslo efektyvumą ir verslo aplinką“, – sakė užsienio investicijų analizės centro „fDi Intelligence“ komercijos direktorius Chrisas Knightas.

Šie reitingai – kelrodis investuotojams. Jie mato, kurie regionai yra perspektyviausi, kiek laimėjimų jie turi, ar apskritai verta ten nuvykti ir apžiūrėti viską iš arčiau.

Modernūs biurai – Savanorių prospekte

Bendrovės „Mikrovisatos valda“ nekilnojamojo turto projektų vadovo Mariaus Strolio teigimu, Kaune vykstantys pokyčiai infrastruktūros sri­tyje išties matomi. Jaučiamas ir visokeriopas miesto valdžios palaikymas, projektų derinimo pro­cedūros su atsakingais specialistais vyksta grei­čiau, be jokių trukdymų ar stabdymų. Tai la­bai svarbu verslui, įgyvendinančiam miestui reikš­mingus projektus.

„Jau kuris laikas veikia mūsų pastatytas mo­dernus biurų pastatas Savanorių prospekte. 3600 kv. metrų ploto biuruose jau šeimininkauja nuomininkai, tarp kurių – ne tik lietuviškos įmo­nės, farmacijos bendrovės, skambučių centras, bet ir stambios užsienio kompanijos“, – pa­sakoja M.Strolis.

Pasak „Mikrovisatos valdos“ atstovo, šių metų rudenį planuojama pradėti statyti dar vieną mo­dernų biurų pastatą kitoje Savanorių prospekto vietoje, kurio autorius – architektas Gintautas Natkevičius. Tai beveik 5 tūkst. kv. metrų ploto išskirtinės architektūros biurų kompleksas, kurį planuojama pastatyti per metus.

Kaip ir jau veikiančio biurų pastato nuomininkams, naujo statinio naujakuriams norime pasiūlyti mažus komunalinius mokesčius, naujausias technologijas ir viską, kas geriausia.

„Šis pastatas iš kitų vizualiai išsiskirs tuo, kad bus pakilęs nuo žemės paviršiaus, jis laikysis ant specialių kolonų ir neturės pirmo aukšto. Vietoj jo bus įrengta moderni parkavimo aikštelė, kurioje veiks išmanioji automobilių stebėsenos sistema. Jį statant bus pritaikyti prieš tai pastatytame biure pasiteisinę sprendimai, padedantys taupyti ir nuomininkams garantuojantys mažus komunalinius mokesčius. Kaip ir jau veikiančio biurų pastato nuomininkams, naujo statinio naujakuriams norime pasiūlyti mažus komunalinius mokesčius, naujausias technologijas ir viską, kas geriausia“, – planais dalijasi M.Strolis.

Baigiama rekonstruoti autobusų stotis

Šių metų pabaigoje duris turėtų atverti ir baigiama rekonstruoti Kauno autobusų stotis. Nau­joji stotis, kurios plotas sieks 13 tūkst. kv. metrų, akivaizdžiai skirsis nuo senosios.

Bendrovės „Kautra“, kurios iniciatyva imtasi re­konstrukcijos, generalinis direktorius Linas Skardžiukas sako, kad tai modernus ir gerokai erd­vesnis pastatas nei senoji stotis, kuriame viskas bus sutalpinta po stogu, keleivių išlaipinimo ir įlaipinimo aikštelės – taip pat.

Savivaldybės in­dė­lis taip pat svarbus – keisis infrastruktūra aplink sto­tį, bus įrengta nauja žiedinė sankryža, atnaujin­tos aplinkinės gatvės, jų danga, apšvietimas.

„Viskas pritaikyta keleivių patogumui. Bus įreng­ta erdvi laukimo salė, moderni dispečerinė, siun­tų terminalas, kur siuntas paimti ir išsiųsti bus ga­lima neišlipant iš automobilio. Bus pritaikyta ne­mažai technologinių naujovių, veiks elektroninės lentelės, atnaujinamos pagal realų laiką. Šia­me pastate veiks prekybos centras, savitarnos ka­sos, bagažo saugykla, turizmo agentūra, pramogų, maitinimo zonos, taip pat 5400 kv. metrų požeminė aikštelė, kurioje tilps apie 200 automobilių ir beveik 100 dviračių“, – pasakoja L.Skar­­džiukas.

Jo teigimu, autobusų stotis rekonstruojama ne tik privataus verslo lėšomis. Savivaldybės in­dė­lis taip pat svarbus – keisis infrastruktūra aplink sto­tį, bus įrengta nauja žiedinė sankryža, atnaujin­tos aplinkinės gatvės, jų danga, apšvietimas.

Baigus įrengti architekto Gintaro Balčyčio su­projektuotą stoties pastatą, šių metų pabaigoje į jį persikels laikinoji autobusų stotis, kuri dabar įsikūrusi netoli „Akropolio“. Prognozuojama, kad nau­joji stotis per parą turėtų sulaukti maždaug 10 tūkst. keleivių, 600 autobusų, čia bus siūlomi tarptautiniai, tarpmiestiniai ir priemiestiniai reisai.

Pilies kaimynystėje – modernūs statiniai

Jau kuris laikas miestiečiai ir miesto svečiai ma­to priešais Kauno pilį vykstančias statybas. Šį pro­jektą įgyvendinančios bendrovės „YIT Kaus­ta“ vadovas K.Vanagas sako, kad tai pirmasis po ne­priklausomybės atkūrimo Kaune vykdomas to­kio dydžio urbanistinis projektas upės pa­kran­tėje. Jam buvo ruošiamasi atsakingai (atlikti specialūs tyrimai) ir ilgai – daugiau nei trejus me­tus, o pernai pavasarį pradėti statybos darbai.

Skaičiuojame, kad Piliamiesčio te­­ritorijoje galės įsikurti per 2 tūkst. gyventojų.

„Naujai kuriamoje 5,4 ha ploto Piliamiesčio teritorijoje per artimiausius penkerius metus iš­kils gyvenamųjų namų kvartalas, verslo centras, o dešinioji Neries pakrantė priešais Kauno pilį ge­­­rokai pasikeis. Skaičiuojame, kad Piliamiesčio te­­ritorijoje galės įsikurti per 2 tūkst. gyventojų. Šia­me sklype taip pat siekiame sukurti vietą, ku­rioje galėtų ilsėtis visi kauniečiai, pasigrožėti kitame krante matoma Kauno pilimi. Tad pirmame sta­tybų etape 1,5 mln. eurų skyrėme vien viešo­sioms erdvėms bei infrastruktūrai įrengti“, – pa­sakoja K.Vanagas.

Šioje teritorijoje šalia gyvenamųjų namų bus nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai, įrengti suoliukai, o dalis terasinio apsauginio pylimo bus suformuo­ta kaip amfiteatras, kuriame bus galima prisės­ti atsipūsti prie upės, susitikti su bičiuliais. Iš vi­so šioje teritorijoje planuojama statyti 20 daugiabučių gyvenamųjų namų ir juose įrengti apie 600 butų.

„Tikimės, kad su Piliamiesčio projektu pradedama tvarkyti dešinioji Neries pakrantė suteiks postūmį kitiems projektams. Visame pasaulyje miestų, įsikūrusių prie upių, pakrantės yra puoselėjamos ir laikomos prestižine vieta gyventi. Tad pradėję vykdyti projektą didelį kauniečių su­sidomėjimą juntame ir mes. Akivaizdu, kad ko­ky­biško naujos statybos būsto išskirtinėje Kau­no vietoje poreikis yra didelis“, – teigia K.Va­nagas.

Užs. Nr. VPL1045

Dainius Gavenonis / BFL/V.Skaraičio nuotr.

Teatro ir kino aktorius Dainius Gavenonis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, jau anksčiau už puikius vaidmenis įvertintas Kultūros ministerijos premijomis, Auksiniu scenos kryžiumi, „Sidabrine gerve“ bei kitais apdovanojimais. Kaune gimęs ir augęs aktorius pokalbyje dalijasi itin gyvais ir nuoširdžiais prisiminimais apie jaunystę – vieną svarbiausių gyvenimo tarpsnių, kupiną lemtingų pasirinkimų.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt

- Mokydamasis Kaune, ypatingai J.Naujalio meno mokykloje, išsiskyrėte ne tik savo meniška siela, bet ir išvaizda – turėjote ilgus plaukus, neįprastai rengdavotės. Tai meniškumo proveržis ar galbūt save skyrėte tam tikrai subkultūrai?

- Tada viskas buvo vienu metu – atgimimas, Sąjūdis, „Atgaja“, žalieji. Merginos vaikščiojo ilgais plaukais su juostele ant kaktos. Vyrai irgi panašiai. Kelnės būtinai turėjo būti tokios „dieduko“, ant kokios virvės ar izoliacija apvynioti sandalai. Visur pacifistiniai ženklai, žalvarinės segės. Tuo metu klausėm „Akvariumą“, „Antį“, „Bixus“, Viktorą Cojų, „DDT“.

Tie laikai su daug poezijos ir polėkio mums visiems davė labai daug įkvėpimo gyventi toliau.

Buvo toks hipiavimas, sėdėjimas prie „Tulpės“, kur nors už Menininkų namų, arba „Pegase“ – rūsyje už Maironio paminklo. Tie laikai su daug poezijos ir polėkio mums visiems davė labai daug įkvėpimo gyventi toliau. Ilgi plaukai ir tuometinė mada buvo hipiavimo ir pagoniškų šaknų sugrįžimo kartu su nepriklausomybe derinys, visi pradėjome domėtis senąja lietuvių kultūra. Ir apskritai menininkai linkę į ilgą plauką.

Paskui, jau pirmame kurse, kartu su Darium Gumausku ir kitais keliais kurso draugais po sėkmingo specialybės egzamino nusiskutom plikai. Pamenu, kaip Dalia Tamulevičiūtė pasipiktino, kai mus pamatė plikus. Sakė, kad aktoriams plaukų reikia, iš jų galima ką nors padaryti ir pan. Su tais ilgais plaukais irgi daug bėdos, bet užtat smagu pabraidyti po Laisvės alėją ar senamiestį, kai tau plaukus kedena vėjas.

- O ar tekdavo pakovoti už savo ilgus plaukus bei pasaulėžiūrą su treningus mėgstančiais vaikinais?

- Muštynės būdavo taisyklė. Iš mokyklos nesinorėdavo iš karto važiuoti namo, nes gyvenau Domeikavoje, Kauno rajone, ir visą laiką reikėdavo važiuoti kelis kartus persėdant. Jeigu jau atvažiavai į miestą, į pamokas, kurios baigiasi vėlai, apie kokią ketvirtą-penktą valandą, tai ar anksčiau, ar vėliau grįši namo, nebuvo taip ir svarbu. Tada po pamokų su bendraminčiais leisdavomės nuo Žaliakalnio ir eidavom per Laisvės alėją ir senamiestį iki Kauno pilies, iš kurios jau važiuodavom kas sau.

Mums beeinant Laisvės alėja, būtinai prie Mickevičiaus ir Maironio gatvių sankryžų, stovėdavo trys-keturi dvigubai už mane mažesni, skusti pacanai. Žinoma, treninguoti, ne pagal savo amžių su cigarete burnoj, o dar pamatydavo tokius kaip mes – su besivelkančiais kelnių draiskalais ir su tuo plauku vėjyje. Jie prieidavo, apstodavo ratu ir sakydavo: „Na, traukit kapeikas“. Visada atiminėdavo pinigus.

Šitą žinodami dažniausiai kišenėse nešiodavomės smulkių, kuriuos jie galėtų atimti.

O aš, kadangi buvau klasėje didžiausias, tai dažniausiai mušdavo ilgą. Vieni užlaužia rankas, kiti duoda antausį. Tu nori duoti atgal, nes esi pakankamai išdidus, bet matai, kad už kito kampo stovi žymiai vyresni, kurie yra kaip apsauga tiems mažiukams, ir jeigu kyla kokios problemos, prieina ir sulupa kaip reikiant. Šitą žinodami dažniausiai kišenėse nešiodavomės smulkių, kuriuos jie galėtų atimti. O jeigu turi kokį rublį, tai dediesi ten, kur nerastų.

Tada Laisvės alėja eini toliau ir pamatai, kad prie kito kampo stovi dar vieni, iš veido labai panašūs į pirmuosius – pilku prarūkytu vaiko veidu, tokie internatiniai, be tėvų užaugę banditai. Pamenu, dar buvo ir vienodos striukės, kurias už dyką gaudavo tie, kurie ėjo į profkes. Tokios juodos su tamsiai raudona V raide. Šie banditukai nuo tų, kurie dar kažką mokydavosi, nuimdavo tas striukes.

Buvo ir kiti kultūringesni, mes juos vadindavom montanom arba forsovčikais (dabar forsai ir pan.). Jie būtinai turėjo būti su kvadratine nuo saulės kepure ant galvos, vilkėti treningus ir avėti tapkes (žiemą kedus). Dar, berods, būdavo ir žiedas, būtinai didžiulis, toks nei šioks nei toks, bet kuris garantuodavo gerą lygį.

Galėdavai gauti į dūdą vien dėl to, kad nesi iš Kauno.

Kol pereini Laisvės alėją, šiuos urlaganus sutinki beveik kiekvienoj sankryžoj, tad reikdavo iš anksto smulkių pasiruošti, nes galėjo rimtai kliūti, jeigu tu jiems priešinsiesi. Buvo tokia mada, kai forsai auklėjo kitokius. Jeigu jau tu esi Kaune, tai turėjai būti iš Kauno, o geriausia iš Kryžkelės Vilijampolėje ar Kalniečių. Tai jau buvo labai geras lygis. Būdavo labai madinga klausti, tiksliau pirmiau atimti pinigus ir po to paklausti, iš kur esi. Atsakymas nulemdavo, ar gali toliau eiti Kauno gatvėmis, ar ne. Galėdavai gauti į dūdą vien dėl to, kad nesi iš Kauno.

Pamenu, Eiguliai kovojo su Kalniečiais. Gal kokiais 1983–1984 metais buvo didžiulis karas – susirinko armijos ir vyko antikinė kova. Išsirinko tam skirtą vietą už autostrados, Kleboniškio pamiškėje, ir luošino vieni kitus. Visi buvo su kažkokiais pagaliais, statybininkų šalmais ir tiesiog plakėsi. Šitą istoriją išgirdau šeštoje klasėje, nes vienas draugas buvo iš Kalniečių.

Tie banditai puldavo kaip laukiniai šunys, kaip valkatos, nežinodavai, ko iš jų laukti.

Besimušančius vaikė ir gaisrininkai, ir policininkai, ir greitosios vežė sužeistus. Tie banditai puldavo kaip laukiniai šunys, kaip valkatos, nežinodavai, ko iš jų laukti. Jie niekuo nerizikuodavo, nes nieko neturėdavo. Tas buvo baisiausia, todėl mes ir stengdavomės nesivelti į muštynes.

Vėliau laikas keitėsi, tokių banditų apmažėjo. Jaunuoliai tapo kultūringesni. Jau ir tu vyresnis, ir tas banditas taip akivaizdžiai iš tavęs pinigų neatiminėja, gal jau ir kioską pasistatęs, nes tada prasidėjo tie juodi bizniai – kioskai, turkiški megztiniai, kramtomos gumos, visa kiniška produkcija.

- Kas gi paviliojo į J.Naujalio meno mokyklą? Iš pradžių juk mokėtės Domeikavos vidurinėje mokykloje.

- Iš tikrųjų tai buvo lemtingas sprendimas. Kartais pasvarstau, ar būčiau tuo pačiu keliu nuėjęs, jeigu nebūčiau mokęsis  Naujalyje. Aš nežinau.

Mokiausi Domeikavos vidurinėje mokykloje kartu su bendraklasiu Gražvydu Indriūnu ir mes abu labai mėgom piešti. Tėvai pasakodavo, kad nei man apsirengt reikėjo, nei pavalgyt, aš tik atsikeldavau ir iš karto eidavau prie stalo, imdavau pieštuką ir piešdavau. Gražvydas papasakojo, kad jo brolis baigė J.Naujalio mokyklą ir kiek daug visokių privalumų yra ten mokantis:

„Ten visai kitokia mokykla, ten neprivaloma uniforma, ten pamokos baigiasi kiekvieną dieną vis skirtingai, ten nuo aštuntos klasės iš tiksliųjų mokslų atsimeta matematika, geografija, geometrija, chemija, fizika ir lieka tik fizinis lavinimas, lietuvių, anglų ir specialybė. Bet tu dar pradedi gauti stipendiją, už kurią, kaip brolis pasakojo, „nusiperki alaus ir atšventi“. Galvojau, kokia įdomi mokykla ir kodėl gi ir man nepabandžius. Abu nuvažiavom ir įstojom. Mokiausi grafikos.

Vaikystė ir jaunystė toje mokykloje – tai kažkoks išskirtinis metas, ten augino asmenybes ir jos brendo anksti.

Mūsų klasėje buvo labai įdomių asmenybių. Net jeigu jie ir netapo profesionalais specialybės, kurios mokėsi, visi užaugo ypatingais žmonėmis. Vaikystė ir jaunystė toje mokykloje – tai kažkoks išskirtinis metas, ten augino asmenybes ir jos brendo anksti. Kiekvienas mokinys jau nuo mažens pradėjo kurti savitai, ten sugebėjo į kiekvieną žiūrėti kaip į unikalų žmogų. Daugumos tėvai – nei tėvas, nei mama – netgi nebuvo menininkai. O jų vaikai užaugo, baigė akademijas ir tapo tikromis individualybėmis.

Viskas tada buvo smalsu ir tiršta. O dar atgimimas ir vyresni už mus mokiniai, kurie mums buvo pavyzdžiai – jie vaikščiodavo su dar ilgesniais plaukais, buvo dar labiau skylėti ir su ilgais megztiniais iki kelių. Mes jaunesni dar nedrįsom dėvėti megztinių iki kelių, o šie jau vilkėjo, jau lankėsi „Atgajos“ klube, jau pas žaliuosius.

Pasistatai savo klasioką paskutinę parą, nes reikėjo atnešti daug nupieštų žmogaus eskizų, ir pieši per naktį.

Pamenu labai juokingą momentą, kai nusprendėm sudeginti uniformas. Mūsų mokykloj buvom vieni pirmųjų, kurie tai padarėm. Sugalvojom, kad ne šiaip sau reikia jas išmesti, o sudeginti, nes tai jau buvo tarybinė atlieka. Išsinešėm jas priešais mokyklą į krepšinio aikštelę ir pradėjom deginti. Tada tie vyresni, kuriuos mes gerbėm, atėjo ir davė mums velnių, ką mes čia darą: „Ar jūs galvojat, ką jūs darot? Jūs nepagalvojat, kad teršiat mūsų Lietuvos orą? Pasižiūrėkit, kokie juodi dūmai kyla.“

Mes tada galvojom: „Oho, jie savo sąmoningumu dar aukštesni, dar keliais žingsniais mąsto į priekį. Mes norėjom tik tarybines uniformas sudeginti, o jie negali jų deginti, nes tai teršia nepriklausomos Lietuvos dangų“. Tai buvo kažkas ypatingo.

Tada buvo didelis žaliųjų atgimimas. Vyresnieji eidavo kur nors ir piketuoti. Mes irgi tuo domėdavomės, bet patys į tai per daug neįsitraukėm, nes buvom kiek per maži ir neturėjom kada tuo užsiimti. Pamokos baigdavosi kiekvieną dieną skirtingu laiku, vėliau, negu bet kurioje vidurinėje, nes specialybės dalykų žymiai ilgesnės valandos. Paskui reikia parsirasti namo, o namie dar piešti. Pasistatai savo klasioką paskutinę parą, nes reikėjo atnešti daug nupieštų žmogaus eskizų, ir pieši per naktį. Juokinga būdavo, kad pradžioje žmogus stovi ir taip ir taip, paskui sėdi, o paryčiais jau guli ir modelis, ir dailininkas – tik pieštukas juda.

- Kodėl šią didelę aistrą dailei vis dėlto iškeitėte į aktorystę?

- Nuo tada, kai pradėjau domėtis kinu ir teatru, nebegalvojau, kad būsiu dailininkas. Stojau į J.Naujalio meno mokyklą ne todėl, kad būčiau dailininkas, o todėl, kad man tiesiog sekėsi ir patiko piešti. Mes visi žinojom, kad J.Naujalio meno mokykla – tai pasiruošimas dailės akademijai. Baigiau gerais balais, buvo atvažiavusi komisija ir aš jai buvau paminėtas kaip turintis ranką, bet į Dailės akademiją stoti nebandžiau. Kai baigiau mokyklą, visi klasės draugai stojo į Vilniaus dailės, o aš į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ir po pirmo turo mane iš karto išspyrė.

Iki šiol jaučiu tokią gėdelę prieš savo būsimus bendrakursius, nes visiems pradėjau aiškinti, kad mes papuolėm į labai prastas rankas, kad čia aktorių iš mūsų nepadarys.

Tada dar vasarą atsitiktinai sutikau tokią panelę Jurgą ir ji pasakė: „Girdėjau, kad nori stoti į aktorinį, čia universitete renkamas kursas filologų aktorių.“ Aš jai atsakiau, kad noriu būti aktoriumi, o ne filologu. Ji toliau įkalbinėjo: „Bet tu nieko dabar neturi. Paskui po metų galėsi stoti, kur nori. Nieko neprarasi. Ten yra stojamieji, du turai jau buvo, liko trečias, bet gal tave priimtų.“ Ir aš nuvažiavau. Sėkmingai praėjau tą turą, liko tik lietuvių kalba. Tada visi vyrai, kurie stojom, nusipirkom daug alaus ir nuėjom prie Vilnelės atšvęsti. Iki šiol jaučiu tokią gėdelę prieš savo būsimus bendrakursius, nes visiems pradėjau aiškinti, kad mes papuolėm į labai prastas rankas, kad čia aktorių iš mūsų nepadarys. Mąsčiau, kad jeigu atvažiuoji ir per vieną dieną iš karto išlaikai egzaminus, tai, lyginant su Muzikos ir teatro akademija, čia žemas lygis, o aš juk noriu paties aukščiausio. Visus įkalbinėjau nesimokyti, bet, žinoma, jie nepaklausė. O aš pats jau nevažiavau į lietuvių kalbos egzaminą.

Grįžau į Kauną ir galvojau, ką daryti, nes nesinorėjo sėdėti tėvams ant sprando, o be to, jau buvau pripratęs gyventi laisvai ir jaučiausi jau beveik viena koja išėjęs iš namų.

Tada nuėjau į buvusią J.Naujalio mokyklą ir man pasiūlė naktinio sargo darbą. Beveik pusę metų išsargavau. Esu labai dėkingas už šį darbą direktorei Daliai Palukaitienei, kad ji parodė tokį pasitikėjimą manimi. Bet turėjau daug draugų ir jie labai pamėgo mano darbo vietą.

Dainiau, aš tave labai gerbiu ir suprantu, bet man atrodo, kad tai ne tavo vieta. Tiesiog turi per daug draugų.

Pamenu, einu į darbą žiemą ir matau, kaip Dzūkų gatvėje prie įėjimo po žibintu tamsoje šviečia cigarečių žiburiukai. Ant turėklo sėdi draugai, o po jų kojomis guli maišas. Jie sėdėdavo prie Menininkų namų ir kai šie užsidarydavo, nusileisdavo į Mickevičiaus gatvę, kur parduotuvėj nusipirkdavo daug alaus ir eidavo į žalią kalną, nes ten Dainelis budi. Palaikiau gerą tvarką, stengiausi, kad tai būtų nedažnai, bet vis dėlto atėjo tokia diena, kai direktorė mane pasikvietė ir pasakė: „Dainiau, aš tave labai gerbiu ir suprantu, bet man atrodo, kad tai ne tavo vieta. Tiesiog turi per daug draugų.“ Taip šis darbas ir pasibaigė.

Iki šiol tebėra mano sumūrytos pertvaros tarp moterų ir vyrų tualetų.

Tada, kadangi nuo 16 metų pradėjau lankyti Stanislovo Rubinovo Jaunimo studiją ir norėjau būti kuo arčiau teatro, kad išlaikyčiau stojamuosius egzaminus, nuėjau ten. Ši studija gavo patalpas prie Kauno muzikinio teatro ir kūrėsi kaip Kauno kamerinis teatras. Aš ten įsidarbinau. Keičiau scenos pamatus į naujus, pakeldavom namą, išimdavom supuvusius rąstus, įdėdavom sveikus. Man atrodo, kad iki šiol tebėra mano sumūrytos pertvaros tarp moterų ir vyrų tualetų. Buvau ir mūrininku, bet daugiausia reikėjo išnešti, išvežti visokiausio šlamšto. Dar kokio cemento parvežti. Ten dažnai ir nakvodavau. Visi draugai buvo Kaune, o kol tu parsirasi į Domeikavą…

Draugai mane surasdavo ir ten. Prisimenu, kaip teatre iškilus klausimui, kur kieme eina vandentiekis, alaus išgėrę draugai su virgulėm ieškojo tų vamzdžių. Ilgai ieškojo. Pasirodė, kad visi žinojo, kaip reikia su virgulėm ieškoti ir kad visi pajausdavo tuos laukus, visų virgulės reaguodavo. Komiškiausia, kad jie iš tikrųjų surado vamzdynus. Buvo labai juokinga matyti tuos jaunus, bet ambicingus menininkus su virgulėm – nors pinasi liežuvis ir kojos, jie vis tiek labai praktiški ir ūkiški.

- Labai mėgote ir tebemėgstate ir kino meną. Kokia buvo tuometinė kinematografinė aplinka gyvenant Kaune?

- Taip, labai mėgau kiną. Kai jau pradėjau domėtis tokiais aktoriais kaip Olegas Dalis, Olegas Jankovskis, Inokentijus Smoktunovskis, kai pradėjau žiūrėti rimtuosius filmus, su bendraklasiais atradom Andrejų Tarkovskį ir vietoje pamokų ėjom į „Santakos“ kino teatrą. Ten žiūrėdavom tuos pačius filmus daugybę kartų, po to per naktis aptarinėdavom kiekvieną detalę.

Taip bendraklasis Ramūnas Rastauskas užsimanė būti kino režisieriumi, o aš – aktoriumi. Ko daugiau reikia, jeigu yra režisierius ir aktorius? Reikia kameros. Tada Ramūnas nusipirko prisukamą juostinę kamerą, 8 milimetrų. Aš pradėjau vaidinti kaip Jankovskis, o jis pradėjo filmuoti kaip Tarkovskis. Jis gyveno prie Šilainių, kur buvo griaunami seni namai. Ir žiemą basas, nutįsusiu paltu, kaip Jankovskis „Nostalgijoje“, aš ten rūkydavau cigaretę. O Ramūnas mane filmuodavo.

Didžiausias malonumas paskui būdavo nueiti pas bendraklasį į namus, užsigesinti šviesą, įjungti projekciją, pasileisti Bacho plokštelę ir žiūrėti.

Ilgesingu žvilgsiu žiūrėdavau į tuos griūvančius namus – tokio vienišo menininko, sunkaus likimo herojaus, vaikščiojančio po Šilainių griaunamus namus, žvilgsnis. Būdavo, kad ir užsilipdavom ant kurio seno namo, viską mėtydavom nuo jo ir pro langą filmuodavom tuos krentančius daiktus. Viską darėm taip, kad tik kuo labiau būtų panašu į Tarkovskio filmus. Didžiausias malonumas paskui būdavo nueiti pas bendraklasį į namus, užsigesinti šviesą, įjungti projekciją, pasileisti Bacho plokštelę ir žiūrėti. Tai būdavo didžiausias įkvėpimo šaltinis – taip gražu, prasminga ir gilu. Menas, prie kurio mes jau liečiamės ir galbūt jau esame jo dalis. Autorinis kinas.

Pamenu, yra toks kadras – tiesiog atsisukam iš praeitis į dabartį. Tada mums buvo šešiolika metų, kadre su Ramūnu einam ir sulėtintai atsisukam į kamerą, pasižiūrim ir nueinam toliau. Arba dar vienas momentas, kai filmavome koplyčioje – lauke lyja ir aš iš tamsos įeinu į vidų, lėtai lėtai, ir blizgančių grindų (tokios grindys buvo Tarkovskio „Aukojime“) fone guluosi kryžiumi, lėtai tiesiu rankas ir pabaigoje lėtai tiesiu pirštus.

Labai džiaugiuosi dėl Ramūno, kad jis vis dėlto atsidūrė kine. Aš atsidūriau ne tik kine, bet ir teatre, nes paskui supratau, kad aktoriai dirba ir jame. Ir turi ne tik vaidinti, bet repetuoti ir t.t. Supratau, kad turiu kažkur atsidurti ir vienos bendraklasės mama mane nuvedė pas S.Rubinovą, į jau minėtą Jaunimo studiją. Ten darėme visokius balso, kvėpavimo, kalbos pratimus, tada jau pradėjau vaikščioti ir į Kauno dramos teatrą. Nedaug tų spektaklių mačiau, bet supratau, kad man labai įdomus ir teatras. Naktimis piešdamas J.Naujalio meno mokyklai jau galvojau apie aktorystę.

Neaišku, kada viskas prasideda ir baigiasi. Neturi savo darbo valandų, darbas visada ir visur.

Žinojau, kad mano bendraklasio Martyno Vilčinsko kaimynas buvo skulptorius Stasys Žirgulis, o jo sūnus aktorius Ridas Žirgulis – labai geras Martyno draugas. Jis buvo kiek vyresnis ir įstojo į Muzikos ir teatro akademiją. Prieš pat stojimą jo paprašiau, kad man papasakotų apie stojamuosius egzaminus, ką reikia daryti ir pan. Vieną dalyką labai gerai supratau. Jis papasakojo: „Įsivaizduok, įeinu į salę per egzaminus ir man sako: „Sveikas, seni, seniai nesimatėm!“, aš buvau pasiruošęs visokiom provokacijom ir atsakiau „Labas labas!!!“ Tai va, žinok, gali būti visokių provokacijų. Tai tu nepasimesk, būk kietas!“ Iki šiol nežinau, ar taip buvo, kaip Ridas pasakojo, ar jis vis dėlto mane mokydamas save linksmino.

Bet iki akademijos būsimas aktorius labai sunkiai įsivaizduoja, kas yra ši profesija. To neįmanoma pajusti ar suprasti, kol neatsiduri akademijoje. Vis tiek yra kitaip negu įsivaizduoji. Tai ir šiaip sunki profesija, bet dar ir pakankamai tampanti nervus dėl to, kad esi labai priklausomas nuo kitų. Tu nesi režisierius, dailininkas, poetas ar kompozitorius, esi greičiau muzikantas – kviečia tave, o ne tu. Neaišku, kada viskas prasideda ir baigiasi. Neturi savo darbo valandų, darbas visada ir visur. Aišku, ne dvasinis atlygis – skūpokas. Vis dėlto tai viena gražiausių profesijų, tiesiogiai besidominti žmogumi, t.y. tavimi.

- Nebuvo noro save išmėginti režisūroje ar pedagogikoje?

- Buvo tokių bandymų. Su Jūrate Paulėkaite esame sukūrę du spektaklius. Su Viktorija Kuodyte ir studentais taip pat buvom pastatę spektaklį. Man labai patinka darbas, kai tu tiesiog kuri spektaklį ir nesvarbu, kokios tavo pareigos – aktoriaus ar režisieriaus. Anksčiau ar vėliau, manau, tai manęs neaplenks. Visą gyvenimą nebūsiu vien aktorius. Vienaip ar kitaip kažkas ir išsisemia. Kas bus toliau, nežinau. Man patinka imti, į save siurbti ir paskui viską scenoje atiduoti. Man patinka sunkiai vaidinti, pavargti, išsieikvoti, grįžti namo lyg po sunkaus fizinio darbo. Tada atrodo, kad gal tame yra ir kažkokia prasmė.

Man patinka sunkiai vaidinti, pavargti, išsieikvoti, grįžti namo lyg po sunkaus fizinio darbo.

Kiek susidūriau su studentais, man norėjosi savo kely eiti toliau, o studentai mane traukė atgal. Aš nenoriu galvoti apie vakarykštes taisykles, noriu kurti naujas, kažką atrasti. Gal tai tik buvo toks susidūrimas, gal kitas kontaktas būtų kitoks, bet tuo metu man tiesiog pasidarė gaila laiko, nes mintimis turiu grįžti į savo pradžią, kuri man jau visiškai nereikalinga, nenoriu apie tai galvoti, man nuobodu…

O kalbant apie Kauną, sutikau apie jį kalbėti todėl, kad apie šį miestą galiu kalbėti be galo daug. Visų pirma, dėl to, kad jame prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, kad tai mano gimtasis miestas. Bet dar ir todėl, jog esu įsitikinęs, kad kaip gyveni, su kuo gyveni, su kuo kartu džiaugiesi, verki, keliauji, geri, apie ką tuo metu galvoji su visais – visa tai duoda labai daug. Man atrodo, kad išeidamas į sceną turiu kažkokį bagažą meilės ne iš repeticijų, teatro ar kino, o iš to rato, kuriame aš augau ir brendau net ne kaip menininkas, o tiesiog kaip žmogus.

Kaunas – kaip įkvėpimo šaltinis. Kaune įkvepi, Vilniuje iškvepi.

Tie, kurie gyvena Kaune, sako, kad tai neskubančių ir vaikščiojančių žmonių miestas. Vilniuje sunku pamatyti išėjusį pasivaikščioti žmogų arba šeimą, einančią gatve ne į parduotuvę, o tiesiog šiaip. O Kaune daug tokių žmonių, kurie tiesiog eina Laisvės alėja. Aš irgi jaučiu didžiulį poilsį, kai atvažiuoju į Kauną, taip pat einu pasivaikščioti, galvodamas, kad dar kažką sutiksiu. Nes Kaune yra paprasčiau sutikti žmogų ir pagaliau ten visada atsiras tas, kurį jau seniai norėjai sutikti. Kaunas – kaip įkvėpimo šaltinis. Kaune įkvepi, Vilniuje iškvepi.

Ačiū už pokalbį.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 21 d.

E. Virkiečio nuotr.

Mokslo ir technologijų populiarinimo centras bus Kaune, Nemuno saloje. Ką tik nuskambėjusi žinia paglostė kauniečių savimeilę, kai Vilnius pralaimėjo Kaunui dėl maždaug 23 mln. eurų vertės projekto. Darbų, leisiančių Kaunui pasistiebti, yra ir daugiau, o kur dar kasdienę buitį palengvinantys pokyčiai: gatvės, tapusios klasikiniu Kauno anekdotu, lyginamos, rekonstruotas Panemunės tiltas, kurio pabaigtuvių reikalauti kauniečiai buvo atvykę net prie Vyriausybės. Ambicingų planų daug, tik kai kurie jų iš po staltiesės, kaip „uabe“.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Naujų planų ir baigiamų „užkonservuotų“ projektų priešaky – nuo balandžio Kaunui vadovaujančio mero Visvaldo Matijošaičio figūra. Jam ir jo komandai liaupsių negaili ir kauniečiai, ir „Veido“ apklausti Metų mero rinkimų respondentai.

Pirmąją kadenciją dirbančiam merui miesto vairininko kėdė buvo matuojama dar po 2011-ųjų savivaldos rinkimų, kai daugiausia kauniečių simpatijų pelniusios partijos buvo rimtai nutarusios vadovavimą Kaunui patikėti būtent šiam verslininkui, visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ lyderiui.

Tiesioginiuose mero rinkimuose 2015-aisiais  V.Matijošaitis pats užtikrintai laimėjo, o lauko reklama Kaune „Kartą milicininkas – amžinai milicininkas“ konservatoriams nepadėjo. Laimėjo „milicininkas“.

„Veido“ kalbinti pašnekovai svarsto, kad per rinkimus kauniečiai nematė „milicininko“ ir „patrioto“, kaip jiems bruko oponentų reklaminiai stendai. Greičiau jie lygino sėkmingą verslo imperiją nuo pamatų pastačiusį milijonierių, įkūrusį 80 įmonių 17-oje šalių, ir dvi kadencijas su pertrauka Kauną valdžiusį kandidatą, kuris jau „praleisdavo detales“, ką nors „pražiūrėdavo“. Didžiausia baimė, kuri galėjo kaustyti dėl rinkimų laimėtojo, tikrai nebuvo milicininko praeitis – greičiau rūpintasi, kad milijonierius neproteguotų savo verslo. Kitaip tariant, kad nedarkytų gražiausių miesto vietų picerijomis ir panašiai.

Nuogąstavimai per pirmuosius kadencijos metus nepasiteisino: nuo balandžio jokių įtarimų nekilo nei žiniasklaidai, nei Kauno savivaldybės Etikos komisijai. O ir „Vičiūnų grupės“ pavadinimas nuskambėjo tik tada, kai ši įsigijo „Respublikos“ viešbutį, todėl buvo linksniuojamas nebent teigiama prasme, nes kažkas pagaliau įsigijo daugiau kaip 20 metų neliestą ir gėdą kauniečiams dariusį vaiduoklį miesto centre.

Naujasis meras, savo ferariu perlėkęs pagaliau rekonstruotą Panemunės tiltą, atnešė į miestą naujo vėjo? „Pagreičio tai tikrai“, – sako kauniečiai.

„V.Matijošaitis visai neplanavo tapti meru. Juk jis valdė puikų verslą, sėkmingai veikiantį keliuose žemynuose. Kai mes, „Vieningo Kauno“ nariai, po pirmosios kadencijos miesto taryboje svarstėme, kas galėtų kandidatuoti į merus, buvo tik vienas pasiūlymas, nes miestui reikėjo gero šeimininko“, – apie visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ narių apsisprendimą pasakoja jo narė Jūratė Elena Norvaišienė. Ji priduria, kad sėkmingai dirbančiam verslininkui nereikėjo jokio „blato“, pinigų ar kitokios asmeninės naudos iš miesto.

„Atrodo, kad naujojoje valdžioje mažiau politikavimo, intrigų. Nors tai – socialdemokratų šūkis, centre iš tikrųjų yra žmogus“, – šypsosi pakaunėje gyvenantis Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius dr. Vytautas Šileikis.

„Ko gero, neteko girdėti neigiamų atsiliepimų apie dabartinio Kauno mero darbą. Jei žmonės važiavo duobėtais keliais, o dabar važiuoja lygesniais, jei mato, kad gali patogiai ir paprastai vaiką nuvežti į darželį ir iš jo pasiimti, jie ir vertina tai teigiamai“, – sako kaunietė socialdemokratė Seimo narė Orinta Leiputė, paklausta, ar girdėjusi nusiskundimų naujuoju meru.

Nauji vadybos vėjai ir taupymas

O.Leiputė, apibendrindama devynis naujosios Kauno tarybos darbo mėnesius, tvirtina, kad pokyčių mozaika padeda atsirasti miesto veido, strategijos kontūrams, kurių anksčiau stigo.

„Bandoma atgaivinti miesto centrą, remiantis ne tik verslo bendruomenės sąskaita, bet ir naujais projektais. Nemažas pasiekimas – Mokslo centras Nemuno saloje, kuris kartu su šalia esančia „Žalgirio“ arena sudarys modernų kompleksą. Taip pat ruošiamasi atgaivinti Ąžuolyno parką, nes šioje vietoje bus rekonstruojamas lengvosios atletikos maniežas, Sporto halė, Dainų slėnis, – planuojamus įgyvendinti projektus vardija O.Leiputė. – O dabar matome, kad gerėja kelių būklė. Žinoma, tvarkyti reikia visas gatves, tačiau kol kas pasirenkamos tos, kuriose eismas intensyviausias. Iš esmės peržiūrėta daugiabučių įvažų politika, pradedama tvarkyti jas nuo ten, kur yra ikimokyklinio ugdymo, socialinės, kultūrinės įstaigos.“

Politikė prie naujosios koalicijos nuopelnų priskiria ir daugiau Kaune pagerėjusių reikalų: beveik išspręsta vaikų patekimo į darželius problema, peržiūrima socialinių paslaugų teikimo tvarka, efektyviau naudojami savivaldybei priklausantys pastatai, aktyviau bendrauja miesto ir rajono savivaldybės.

O.Leiputė svarsto, kad impulsą tokiems darbams suteikia būtent meras V.Matijošaitis, jo visuomeninių patarėjų komanda, tačiau reikšmingas vaidmuo tenka ir „Vieningo Kauno“ lyderio reiklumui – jis reikalauja kitokios darbo kokybės.

Apie reiklumą ir valingumą V.Matijošaitis pranešė vos prasidėjus kadencijai, kai pernai vasarą paskelbė apie administracijos reformą ir ėmė laisvinti savivaldybės klerkų kabinetus. Birželį paskelbtas planas nurėžti valdininkų skaičių penktadaliu su kaupu įgyvendintas nebuvo: sudėjus apkarpytus ir naujus etatus, praėjusių metų pabaigoje skaičiuota, kad iš buvusių 780 savivaldybės darbuotojų liko 654, o šis 16 proc. sumažėjimas šiemet Kaunui leis sutaupyti apie 1,7 mln. eurų.

J.E.Norvaišienė primena, kad „Vieningo Kauno“ nariai, spręsdami, kas turėtų kandidatuoti į mero postą, rėmėsi vienu kriterijumi – rasti miestui gerą, turintį patirties šeimininką. Kai V.Matijošaitis laimėjo, ėmė elgtis, kaip ir dera šeimininkui, ieškoti kiaurų plyšių, kur išeina pinigai: tada pertvarkytas administracinis aparatas, peržiūrėtos sutartys su miestą aptarnaujančiomis įmonėmis. „Sudarėme naują sutartį dėl gatvių tvarkymo ir sutaupėme 30 proc. kainos, vadinasi, ketvirčiu galime padaryti daugiau, nei buvome planavę“, – sako J.E.Norvaišienė.

Būtent už savivaldybės vadybą naują miesto valdžią giria ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų vadovas V.Šileikis. Jis pamini ir tai, kad vos ėmė dirbti nauja komanda, kaipmat skaidresnis tapo ir savivaldybės įmonių valdymas – nuo paremto politiniu pasitikėjimu pereita prie grįsto kompetencija.

„Miestas buvo konservatyvus, o dabar jaučiama dinamika, matome teigiamą savivaldybės vadybą, šiuo požiūriu, matyt, ir įvyko daugiausia pokyčių. Mes, kaip verslo atstovai, nuo seno ieškojome ryšio su savivaldybe, ne vienus metus rengėme verslo pusryčius, tik mažai kas keitėsi, – pasakoja V.Šileikis. – Manau, kad bet kuris verslininkas pripažintų, jog pokyčiai, vykstantys dėl dabartinės vadybos, yra į gerąją pusę. Padaryti reikia dar labai daug, nes per nemažai metų kai kurios bėdos įleido šaknis. Tačiau mero komanda siekia proveržio, remiasi ekspertiniu vertinimu.“

V.Šileikis patikina, jog Kauno valdžia ir verslas sutaria dėl bendros krypties – siekti proveržio visose srityse, kurti įvairius traukos centrus, kad Kaunas atsisakytų „miesto donoro kortelės“ – užuot išlydėjęs kapitalą ir protus į sostinę, jų pritrauktų.

„Tarkime, Kaune itin trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Jos atsiras, kai mieste bus traukos centrų: ateis vartotojas, o paskui jį – ir investicijos. Ši valdžia tai supranta ir situaciją bando judinti iš mirties taško, – bendru tikslu neabejoja V.Šileikis. – Anksčiau buvo manoma, kad kažkoks vienas objektas, pavyzdžiui, „Žalgirio“ arena, „ištrauks“ visą Kauną. Arena yra puiku, bet reikia sisteminio požiūrio: traukos centrų turi būti daug, jie turi būti susiję tarpusavyje. Juk miestas – labai sudėtingas organizmas, todėl reikia veikti išvien, o ne draskytis dėl partijų ir interesų.“

Verslininkų atstovas prisimena, kaip po dviejų mėnesių nuo naujosios valdžios darbo pradžios Kauno meras V.Matijošaitis su visa komanda atvyko į susitikimą: „Iš anksto uždavėme 10 klausimų, jie buvo išspręsti per 45 minutes.“

Jam antrina ir O.Leiputė: „Teko girdėti, kad pristačius visuomenei vieną projektą jau kitą dieną pasitarime buvo pateikta dar 12 darbų, kuriuos reikia padaryti netrukus.“

Socialdemokratė priduria, kad Kauno meras sukalbamas net tuo atveju, kai jo idėjos nesutampa su kitų politikų nuomone: net ir tada V.Matijošaitis išklauso argumentus, suburia komandą idėjai įvertinti.

Didžiausi projektai kurpiami „po staltiese“

Bendras tikslas – išjudinti Kauną – vienija ir daugiau kauniečių, tiesa, ne visi jie jaučia tokį pat verdantį dialogą dėl didesnio gėrio. Kai kurie „Veido“ kalbinti pašnekovai sako, kad naujojo mero, sukūrusio 8 tūkst. darbo vietų, vadovavimo stilius greičiau primena tvirtos rankos principą, tačiau ne reiklumo kokybei, bet absoliutaus ignoravimo požiūriu.

Be jokio balso jaučiasi palikti tie, kurie bene labiausiai turėtų prisidėti prie miesto veido kaitos, – architektai. Kaunietis architektas Audrys Karalius sako, kad jo atstovaujama gildija prie miesto vizijos, projektų ir plano prisidėti negali, nes jų balsas – nei laukiamas, nei girdimas: „Dingo bet kokie miesto valdžios ir miestiečių, architektų pasitarimai, diskusijos. Savivaldybė tapo dar hermetiškesniu indu, kuriame viskas gaminama vidaus sultyse.“

Pavyzdžiui? Kad ir pastarasis laimėjimas, iškovotas garbingose rungtynėse su Vilniumi, Mokslo muziejus Nemuno saloje. Architekto teigimu, idėja, kurią dar vargiai galima vadinti projektu, įdomi ir intriguojanti, tačiau bent kol kas gaubiama sutemų. Ir tai – ne vienintelis Kauno projektas, su kuriuo susijusią tamsą miestiečiams reikėtų išsklaidyti.

„Iki šiol Nemuno sala buvo numatyta laikyti žaliąja teritorija, skirta poilsiui, laisvalaikiui. Tai dar viena priežastis, kodėl bet koks joje atsirasiantis pastatas turėtų būti sąžiningai aptartas ir patikrintas konkursiniu, architektūriniu ir urbanistiniu atžvilgiu. Žinoma, kol kas vertinti neskubame, laukiame daugiau informacijos. Tačiau jau dabar labai aiški atskirtis tarp „mes“ ir „jūs“. „Mes“ žinome ir darome, o „jūs“ tiesiog džiaukitės, kad darome“, – komentuoja A.Karalius.

Kiti projektai, įtraukti į planuojamų darbų skiltį naujojoje Kauno savivaldybės interneto svetainėje, yra daugiafunkcis sporto ir laisvalaikio kompleksas Ąžuolyne, lengvosios atletikos maniežas tūkstančiui žiūrovų (9,5 mln. eurų vertės), S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rekonstrukcija (iki 14 mln. eurų vertės), leisianti sutilpti ten 20 tūkst. žiūrovų, ir istorinės Kauno sporto halės rekonstrukcija (7 mln. eurų vertės). Tiek informacijos, kiek čia pateikta – žiūrovų skaičius bei apytikrė kaina, ir tėra, tvirtina „Veido“ kalbinti pašnekovai.

„Informacinis vakuumas. Nepaisant to, kad šalia tokių objektų turi atsirasti ir 1,5–2 tūkst. vietų automobilių stovėjimo aikštelės, kurioms Ąžuolyno prieigose vietos nėra, – tokiam automobilių srautui nei išvažiuoti, nei atvažiuoti. Miestas patenka į keistą būseną: lyg ir reikėtų ploti atsistojus dėl tokių darbų, bet tada būtume panašūs į Minską. Ploti netraukia, nes nėra diskusijos, informacinės sklaidos, bent kokio profesionalesnio pristatymo (ne atvirukinių vizualizacijų), – komentuoja architektas. – Viena vertus, norisi pagirti už tai, kad kažkas savivaldybės kabinetuose vyksta, kita vertus, ambicingą Rytų ir Vidurio Europos miestą traktuoti kaip kažkokį baudžiauninkų klasterį yra nelabai mandagu. Ir aš, ir mano aplinkos žmonės nesijaučiame komfortiškai, o taip būti neturėtų.“

Kauno savivaldybės tarybos narė konservatorė Edita Gudišauskienė sako, kad jos frakcija nė nebuvo įtraukta į Ąžuolyno projekto pasiūlymo svarstymą: „Miestui reikia tokių stambių projektų, tačiau vos juos pradedant reikia kalbėtis su bendruomene, tai – demokratinės savivaldos požymis. Pamenu, 2007-aisiais radome prancūzų parengtą „Žalgirio“ arenos projektą už 800 mln. Lt, bet diskutavome, įvertinome daugiau variantų, ir arenos statyba keliskart atpigo.“

O gal nieko nevyksta ir dar nėra ko aptarinėti? „Veido“ kalbinti kauniečiai sako, kad yra priešingai – vyksta, ir intensyviai, tad gal nesitariant ir norima išvengti papildomos gaišaties.

„Delegacija su meru bandė kalbėtis ir dėl žiniasklaidos dėmesio sulaukusių dambos Santakoje statybų. Buvo paaiškinta, kad mes nieko nesuprantame, viskas yra gerai, kaip ir turi būti. Priešais Kauno pilį statoma 9 metrų aukščio šlaitinė betono konstrukcija, kuri, kaip mes manėme, Lietuvą amžiams paliko dar Brežnevo laikais“, – apie tuščias architektų pastangas stabdyti architektūrinę išmonę mieste, kuris neseniai tapo pirmuoju Rytų ir Vidurio Europos miestu, gavusiu UNESCO dizaino miesto statusą kartu su Singapūru, Detroitu ir kitais, pasakoja A.Karalius.

Savitas vadovavimo stilius

E.Gudišauskienė tvirtina, kad ir kiek projektų – dėl mokyklų jungimo, sekmadieninio automobilių stovėjimo neapmokestinimo Rotušės aikštėje mišių laiku, pigesnių verslo liudijimų tam tikroms veikloms – pateikė opozicija, visi jie buvo atmesti, panašiai, kaip atsisakyta ir kai kurių ankstesnės valdžios darbų. Pavyzdžiui, greičio matuoklių Kauno gatvėse. „Ko gero, meras važinėja tokia mašina, kad jos greičio matuoti nereikia“, – šypteli E.Gudišauskienė.

Pasak šios Kauno tarybos narės, simboliška, kad saugumui gatvėse atidėti pinigai buvo paskirti ryšiams su visuomene. Nepaisant to, Kauno amžiaus projektais susidomėję miestiečiai informacijos apie juos vis tiek stokoja.

„Naujojo mero vadovavimo stilius turi keletą niuansų, nes kartais susidaro įspūdis, kad esame ne gyventojams atstovauti jų pačių išrinkti savivaldos nariai, o uždarosios akcinės bendrovės darbuotojai, kai koalicijos nariai yra verslo partneriai. Norėtume daugiau kalbėtis apie viešąjį interesą, naudą visuomenei, atsižvelgti į gyventojų lūkesčius, o tada priimti tarybos sprendimus“, – sako konservatorė.

Ji priduria, kad šioje Kauno valdžioje girdimas tik vienas argumentas – pinigai ir nauda, ir primena, kad dar yra ir viešasis interesas, ir socialinė nauda, kuriems negali galioti vien atsipirkimo ar uždarbio matas.

„Miestas yra sunkiasvoris laivas, kuris staiga pasikeisti negali. Manau, kad po 2–3 metų bus galima pamatyti vaisių, tačiau dabar labiausiai nerimą kelia nenoras kalbėtis, aiški riba – „mes“ ir „jūs“. Nori to ar ne, toks santykis primena feodalinius papročius. Atrodo, skubama daryti bet ką, kad tik pavyktų kažką realizuoti, užuot laikiusis nuoseklios strategijos. Nesakau, kad ankstesnė valdžia tuo pasižymėjo. Smulkių džiaugsmų yra, bet man, miestui rūpi, kad Kauno gyvenimas pagerėtų ne vienos kadencijos trumpo metro filme“, – miesto, kuris 2022-aisiais siekia tapti Europos kultūros sostine, vargus ir planus apibendrina architektas A.Karalius.

20 tūkst. vietų universalus stadionas, naujas lengvosios atletikos maniežas, daugiafunkciu centru virsianti Sporto halė, rekonstruotas Dainų slėnis ir atnaujintos stadiono prieigos bei Ąžuolyno parko takai. Tokius planus šio mėnesio pradžioje pristatė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. „Tai nėra vizija. Tai konkretus, apgalvotas ir parengtas planas“, – pabrėžė Kauno miesto vadovas.

Arnoldas BUKELIS

Per artimiausius kelerius metus Ąžuolyno parko prieigos pasikeis neatpažįstamai. S.Dariaus ir S.Girėno stadionas bus rekonstruotas išplečiant žiūrovų vietų skaičių iki 20 tūkst., rekonstruota Kauno sporto halė virs daugiafunkciu centru, naujas tarptautinius reikalavimus atitinkantis lengvosios atletikos maniežas galės priimti tūkstantį žiūrovų, rekonstruotas Dainų slėnis taps vieta, kurioje po atviru dangumi vyks koncertai, dainų ir šokių šventės bei kiti renginiai.

Tuo pačiu metu bus rekonstruota tarp stadiono, halės ir Lietuvos sporto universiteto esanti aikštė, o Ąžuolyno parke bus įrengti nauji pėsčiųjų ir bėgimo takai, sutvarkyta kita infrastruktūra. Kitoje Ąžuolyno pusėje esanti Radvilėnų plento atkarpa bus rekonstruojama taip, kad joje būtų įrengtas maksimalus įmanomas skaičius parkavimo vietų. Visą šį planą Kauno meras planuoja įgyvendinti iki 2017–2018 m.

Pradėjo nedelsiant

„Anksčiau daug girdėjome apie planus atnaujinti Sporto halę, apie S.Dariaus ir S.Girėno stadiono ateitį, tačiau tai buvo tik kalbos. Pradėjęs dirbti meru sukviečiau architektus, paveldosaugininkus, sporto bendruomenės atstovus bei kitus specialistus ir pradėjome darbus“, – pasakoja Kauno meras.

Pirmieji darbai jau įsibėgėję, o kai kurie – netgi baigti. Specialistai jau parengė lengvosios atletikos maniežo ir stadiono rekonstrukcijos investicinius projektus, reikalingus tikintis valstybės finansavimo. Nieko nelaukiant jau pradėti rengti techniniai projektai.

Finansavimas užtikrintas

„Preliminariais specialistų skaičiavimais, viso komplekso vertė siekia apie 40 mln. eurų, iš kurių 60 proc. lėšų mes jau esame užsitikrinę. Praėjusią kadenciją Kauno miesto taryba patvirtino integruotų teritorijų vystymo programas. Kadangi jau esame pasidarę investicinius projektus, netrukus pasirašysime finansavimo sutartis su europinę paramą kuruojančia Vidaus reikalų ministerija. Techninių projektų rengimas truks apie pusmetį, vėliau vyks rangovų konkursai. Mes galime tikėtis, kad 2016-ųjų vasarą prasidės statybos darbai, o 2017–2018 metais jau būsime įgyvendinę šiuos projektus“, – dėsto V.Matijošaitis.

16 mln. eurų šiems projektams numatyta iš ES fondų, 7 mln. eurų skirs pati savivaldybė, o dar milijoną atseikės europinius projektus administruojanti Vidaus reikalų ministerija. Visos šios lėšos jau yra užtikrintos ir tai leis statybos darbus pradėti kitąmet. Dėl trūkstamų 16 mln. eurų Kauno miesto savivaldybė kreipsis į Vyriausybę – bus prašoma daugiafunkcį sporto ir laisvalaikio kompleksą įtraukti į Valstybės investicijų programą.

E. Virkiečio nuotr.

Kauno miesto savivaldybės valdymas nuo šiuolaikinių organizacijų buvo atsilikęs mažiausiai dešimtmečiu – būtent tai pirmiausia įstrigo naujajai Kauno miesto vadovų komandai, pradėjusiai darbus miesto savivaldybėje.

Vaidas GRUDIS

Pradėta diegti projektų valdymo sistema, pritaikomi šiuolaikiniai ir inovatyvūs vadybos principai, reorganizuojama savivaldybės administracija, peržiūrimos visos su paslaugų tiekėjais sudarytos sutartys. Tokie buvo pirmieji Kauno miesto vadovų žingsniai.

„Norint sutvarkyti miestą ir prikelti jį iš miego, kaip visi žinome, reikia pinigų. Anksčiau mes visi buvome įpratę girdėti skundus, kad pinigų nėra, kad nedavė ministerija, kad nedavė Europos Sąjunga. Iš tiesų Kauno mieste pinigų yra, tik seniau jie tekėdavo, kaip toje dainoje, žemyn upe. Mes jau nuo pirmųjų dienų užsibrėžėme užduotį sustabdyti tą pinigų tekėjimą ir sutaupytus pinigus skirti miestui į tas sritis, kurioms reikia, – ar tai būtų mokyklos, ar gatvės, ar kultūra, ar sportas“, – kalbėjo Kauno miesto meras, visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ lyderis Visvaldas Matijošaitis.

„Palyginti su moderniomis šiuolaikinėmis organizacijomis – ar tai būtų bankai, ar universitetai, ar verslo įmonės, savivaldybė buvo atsilikusi mažiausiai 10 metų. Įsivaizduokite, čia nebuvo net jokios projektų valdymo sistemos“, – atkreipė dėmesį mero pavaduotojas Povilas Mačiulis.

„Šią kadenciją pradėjome labai intensyviu darbu. Galiu lyginti, nes anoje kadencijoje porą metų dirbau vicemeru. Dabar per pirmuosius kelis mėnesius padaryti tie darbai, kurie nebuvo daromi pastaruosius ketverius metus“, – lygina mero pavaduotojas, socialdemokratų atstovas Vasilijus Popovas.

Laukia reorganizacija

Iki šių metų pabaigos Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotojų sumažės nuo 786 iki 630. Skaičiuojama, kad dėl to savivaldybė kasmet sutaupys daugiau nei 2 mln. eurų.

„Kurdami reformos modelį, vadovavomės moderniausiais viešojo administravimo principais ir Vyriausybės rekomendacijomis. Svarbiausia užduotis – pašalinti funkcijų dubliavimą, efektyviai paskirstyti žmogiškuosius išteklius ir užtikrinti savivaldybės teikiamų paslaugų kokybę“, – teigė Kauno miesto tarybos Valdymo ir bendruomenių plėtojimo komiteto pirmininkė Rasa Šnapštienė.

Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Gintaro Petrausko, rengiant pertvarką buvo galvojama ne apie konkrečias personalijas, o apie savivaldybę kaip vieną organizaciją ir tai, ką bei kaip ji daro.

„Viskas orientuota į keturias pagrindines kryptis. Pirmoji – tai savivaldybės funkcijos, susijusios su viešosiomis paslaugomis miestiečiams: socialiniai reikalai, švietimas ir ugdymas, kultūra. Tai mes vadiname minkštąja kryptimi“, – pasakojo G.Petrauskas.

Antra, arba kietoji, kryptis, anot jo, yra gatvių asfaltavimas, elektros kabeliai, šildymas, kitaip sakant, buitiniai ir miesto infrastruktūros reikalai. Trečioji kryptis – tai visi tie specialistai, dirbantys savivaldybėje ir privalantys padėti, kad pirmosios dvi kryptys dirbtų sėkmingai. Ketvirtoji kryptis apima strateginius klausimus ir kontrolę. Strateginius klausimus ir kontrolę kuruos pats administracijos direktorius, o pirmosios trys sritys bus patikėtos jo pavaduotojams Viliui Šiliauskui, Sigitui Šliažui ir Romaldui Rabačiui.

Sprendžia darželių problemą

Kitų metų rugsėjo 1-ąją bus galima vadinti istorine diena. Kaunas tuomet bus visiškai išsprendęs įsisenėjusią problemą – mieste nebeliks į darželius nepatekusių vaikų. Šis tikslas bus pasiektas įvairiose ikimokyklinėse įstaigose ir daugiafunkciuose centruose steigiant naujas grupes bei teikiant 100 eurų kompensacijas į savivaldybės išlaikomus darželius nepatekusių vaikų tėvams, kurie savo atžalų auklėjimą patikės privačioms įstaigoms.

Šiais mokslo metais Kauno miesto darželius lankė daugiau kaip 14 tūkst. vaikų. 739 vaikai į miesto savivaldybės įsteigtus darželius nepateko. Iki šių metų rugsėjo Kaune bus įkurtos 25 naujos grupės, kuriose tilps daugiau nei 400 vaikų. Iki kitų metų rugsėjo bus įkurtos dar 26 grupės, kurias lankys dar 400 vaikų.

Nuo liepos 1 dienos Kaune taip pat įsigaliojo nauja tvarka, pagal kurią savivaldybės įkurtuose darželiuose netilpusių vaikų tėvai, savo atžalas vedantys į privačias įstaigas, galės gauti 100 eurų per mėnesį kompensaciją. Parama bus pervedama ne privatiems darželiams, o tiesiai tėvams.

„Šios priemonės mums leis lanksčiai reaguoti į besikeičiančias demografines tendencijas. Pagrindinis 100 eurų kompensacijos tikslas – lankstumas ir racionalumas“, – tvirtino vicemeras, liberalų atstovas Simonas Kairys.

Mažesni mokesčiai

Nuo kitų metų pradžios naujai savo veiklą pradedantys arba į Kauną persikeliantys verslininkai už komercinės, pramoninės ir sandėliavimo paskirties teritorijas mokės simbolinį 0,01 proc. dydžio žemės mokestį.

„Tai iš tiesų teisingas žingsnis. Tikimės, kad ateityje verslas ir toliau tokiomis priemonėmis bus skatinamas kurtis Kaune“, – sakė S.Kairys.

Kauno miesto taryba taip pat nustatė simbolinį, vos 0,1 proc. dydžio žemės nuomos mokestį

PR

Kitą savaitę nuo trečiadienio iki penktadienio sostinės Tolerancijos centre bus galima gyvai pamatyti trisdešimt septintajam Vilniaus aukcionui pristatomus meno kūrinius. Nors aukcionas – Vilniaus, šįkart nutarta jame daugiau dėmesio skirti laikinosios sostinės laikų aura iki šiol apgaubtam  Kauno miestui. Tarpukariu ten vyko itin intensyvūs procesai, ypač meno ir kultūros srityje: universiteto, muziejaus, teatro, meno mokyklos, kultūrinės žiniasklaidos atsiradimas bei raida padėjo jaunai valstybei įsilieti į modernius to meto europinius kultūros procesus. Kauno meno mokyklos profesūra ir studentai davė toną visai dvidešimto amžiaus Lietuvos dailei.

Tad aukcione atiduodama pagarbos duoklė žymiems Kauno menininkams: Vytautui Povilaičiui (1927–2009), Valerijai Ostrauskienei (1927–1997), Antanui Martinaičiui (1939–1986). Žinoma, neliks pamirštas ir vienas populiariausių Vilniaus aukcione dailininkų Kazys Šimonis (1887–1978), kurio palikimą šįkart pristatys net septyni lotai, įvertinti nuo 360 iki 3000 eurų (tiek prašoma už garsųjį šio autoriaus „Geležinį vilką“). Truputį naivus ir šiek tiek saloninis K.Šimonio menas autentiškai byloja apie praėjusio amžiaus vidurio Lietuvos meno mylėtojų skonį. Jungdamas čiurlioniškus motyvus su art deco elementais, dailininkas sukūrė savo originalią poetinę stilistiką.

Bus galima pasigrožėti ir kitų menininkų tapytais Kauno miesto vaizdais. Tarkim, solidžiausia šiame aukcione pradine kaina ( 21500 eurų) įvertinta pilkšvai padūmavusi Petro Kalpoko (1800–1945) tapyta „Kauno Rotušės aikštė. Pranciškaus Ksavero bažnyčia“ (nuotr.). Taip pat pamatysime, kaip Kauno senamiestį stovėdamas ant Neries upės kranto regėjo Jonas Šileika (1883–1960), ką išvydo ant Parodos kalno skardžio su molbertu įsitaisęs Jonas Buračas (1898–1977) ir kaip linksmai, optimistiškai tuomet dar neatstatytos Kauno pilies griuvėsius pavaizdavo dailininkas Jonas Mackevičius (1872–1954). O štai Jono Vaičio (1903-1963) gyvenimo pabaigoje nutapyta šventinė Laisvės alėja, nepaisant ant pastato stogo matomos raudonos žvaigždės, savo nuotaika primena anaiptol ne tarybinį miestą, o bohemiškos praeities laikų dvasios nepamiršusį vakarietišką didmiestį.

Trisdešimt septintasis Vilniaus aukcionas rengiamas gegužės 29 d. 18 val. Tolerancijos centre. Iš viso jame pristatoma 115 meno kūrinių.