Istorija šiam miestui skyrė svarbią valstybei misiją, kuri padėjo gerus pamatus vystytis pramonės, švietimo, sporto, meno megapoliui.

Sakoma, kad aukso amžių Kaunas išgyveno tarpukariu. Tapęs laikinąja sostine, miestas atgijo, plėtėsi, gražėjo. Tačiau ir po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Kaunas nestokoja optimizmo, nors neretai principas, kad visose srityse, taip pat ir finansavimo, pirmenybė – Vilniui, stabdė antrojo Lietuvos miesto ambicijas būti ekonomikos, kultūros, švietimo, sporto centru.
Tarpukariu Kauno proveržiui sąlygas sudarė laikinosios sostinės statusas, o kas tam pastūmėti gali dabar, įžvalgomis dalijasi įvairių sričių specialistai.

Tapo svarbus ir modernus
Istorikas ir kolekcininkas Jonas Palys apie tarpukario Kauno gyvenimą, tuomečius laimėjimus gali kalbėti valandų valandas. Istoriko lobis – išsami tuomečio Kauno gyvenimą iliustruojančių nuotraukų kolekcija.
Laikinąja Lietuvos valstybės sostine Kau nas tapo 1919 m. sausio 2 d., kai iš okupuoto Vilniaus į Kauną pasitraukė Laikinoji Lie tuvos Vyriausybė, o drauge ir visas politinis, eko nominis, kultūrinis gyvenimas. Lai ki nosios sostinės misiją miestas garbingai vykdė iki pat 1940 m. birželio 15-osios. Tarpukario Europoje Lietuva buvo unikali valstybė, nes neturėjo savo istorinės sostinės. Bet laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno, kaip politikos, ekonomikos ir kultūros centro, reikšmę. Miestas labai greitai modernėjo, net imtas vadinti Mažuoju Paryžiumi.
Miestas pradėjo sparčiai plėstis, prie jo prijungti keli priemiesčiai. Į Kauną buvo perkeltos valstybinės įstaigos, Prezidentūra, kariuomenės štabai. Buvo laikas, kai statybininkai nespėdavo statyti namų, todėl atvykėliai susidurdavo su problema, kur gyventi. Iki tol buvo apribotas pastatų aukštingumas, tačiau tarpukariu pradėti statyti didesni mūriniai ar mediniai namai. Išasfaltuotos gatvės, sutvarkytos komunikacijos, nutiesta kanalizacija, vandentiekis.
Kaune ne tik kūrėsi valstybinės įstaigos, bet ir steigėsi universitetas, kitos aukštosios taksi automobiliai.
Iki tarpukario Kaune buvo vienas geležinkelio til tas, todėl susisiekimas su gyvenančiaisiais kitoje Ne muno ar Neries pusėje kel davo keblumų. Buvo ke letas medinių tiltų, ta čiau juos dažnai nunešdavo polaidis, jie buvo nepatikimi. Todėl tarpukariu pastatyti trys nauji tiltai.
Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai tarp Kau no gyventojų jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius. Taigi Kaunas ir anuomet, ir dabar gali drąsiai būti vadinamas lietuviškiausiu šalies miestu.

Žalgirio arena – vienas ryškiausių Kaune įgyvendintų šiuolaikinių projektų
Lietuvoje biomedicinos studijų srities universitetine aukštąja mokykla – Sveikatos mokslų universitetu siejami uždaviniai plėtoti Kauną kaip vieną Europos sveikatos paslaugų centrų. Kita aukštoji mokykla, Kauno technologijos universitetas, įgyvendina pasaulinio lygio tyrimų centro projektą „Santakos“ slėnyje.
Kaunas siekia tapti ne tik kultūrinio, bet ir konferencinio turizmo židiniu. Prie to pastebimai prisidės 2200 vietų Konferencijų ir koncertų rūmai. Kur iškils šie apie 90–100 mln. Lt kainuosiantys rūmai, paaiškės rugsėjį. Artėja prie pabaigos dar vieno sporto ir pramogų komplekso – „Girstučio“ rekonstrukcija. Planuojama modernizuoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną.
Kauno laukia svarbūs energetiniai iššūkiai, esminis miesto gatvių tvarkymas, istorinės Laisvės alėjos rekonstrukcija.
„Daug kas dar tiki stereotipu, kad Kaune niekas nevyksta, Laisvės alėja apmirusi. Bet taip manyti gali tik žmogus, Kaune nebuvęs mažiausiai ketverius penkerius metus. Į Kauno oro uostą pritraukus „Ryanair“ skrydžių bendrovę, mieste gerokai padaugėjo turistų, Senamiesčio erdvėse vakarais verda gyvenimas“, – džiaugiasi miesto meras.
Tai pajuto ir verslo atstovai: statomi nauji viešbučiai, plečiasi kavinių ir restoranų tinklai. Laisvės alėjoje prieš penkerius metus buvo daugiau kaip 30 tuščių patalpų, o dabar tokių vienetai. Čia kuriasi prestižinės, prabangių prekės ženklų parduotuvės, sugrįžo ir vakarinis šurmulys. Mieste kaip niekad anksčiau juntama gyvastis.
Akademinė visuomenė tampa konkurencinga pasaulyje
Kauniečiai, be abejo, jaučia nuoskaudą, kad sostinėje Lietuva dalijama į Vilnių ir likusią valstybės dalį, tokiu pat principu skirstant ir lėšas nacionaliniu mastu svarbiems darbams.
Tai pastebi ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas: „Sakoma – mokslas Vilniuje ir mokslas kituose miestuose, taip skirstomas ir finansavimas. Pulsite prieštarauti, esą yra tik Lietuvos mokslas, bet taip, deja, nėra. Tokią situaciją reikia keisti, nes ji kenkia šalies mokslui.“ Be investicijų ir atitinkamo aukščiausios valdžios požiūrio į akademinę veiklą galima atsitrenkti į sieną.
„Anuomet, tarpukariu, šaržuotai kalbant, su kastuvu galėjai šį tą nuveikti, o dabar be didelių investicijų sunku konkuruoti aukštojo mokslo rinkoje. Tačiau dabar mokslininkams atsiveria fantastiškos galimybės ir didžiuliai iššūkiai, tereikia būti iniciatyviems, nesibaiminti konkurencijos rinkoje. Tie, kurie nepabijojo šių iššūkių, ta aktyvioji, drąsioji profesūros dalis, dabar praktiškai gyvena lėktuvuose, skaito paskaitas užsienio universitetuose, semiasi patirties“, – teigia KTU rektorius.
Dabar KTU vykdo pasaulinio lygio „Santakos“ slėnio projektą, kurio vien įranga kainuos apie 90 mln. Lt, o statybos darbai – dar 55 mln. Lt. Naujajame centre bus plėtojamos Lietuvos ūkiui svarbios darniosios chemijos, mechatronikos, energetikos, informacinės ir komunikacinės technologijos, jau dabar sudarančios svarią šalies eksporto dalį.
Šiame centre savo tyrimus galės atlikti mokslininkai, stažuotojai, studentai ar privataus sektoriaus vartotojai. „Tereikia slėnio statybai gautas ES lėšas panaudoti efektyviai, įsigyti modernios aparatūros, įrengti novatoriškas laboratorijas. Tai KTU didelis iššūkis, kurį įgyvendinsime kaip įmanoma geriausiai“, – žada profesorius.

Sporto talentams reikia padėti augti
Dar viena sritis, be kurios neįsivaizduojamas Kaunas, – sportas, visų pirma krepšinis, šlovinęs Kauno ir visos Lietuvos vardą ir tarpukariu, ir dabar. Legendinis krepšinio treneris, Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas Vladas Garastas didžiuojasi tuo, kiek Lietuvos sportininkai sunkiu atkakliu darbu ir patriotiškumu yra pasiekę: iškovoję medalius olimpiadose, pasaulio ir Europos čempionatuose, garsiuose turnyruose. Bet sportininkų talentą ir pamainą reikia puoselėti nuolat.
„Sugebėti išlaikyti pasiektų aukštų rezultatų lygį – vienas svarbiausių sporto uždavinių. Į Lietuvos krepšinį ateina jau šešta sportininkų karta ir ji, kaip ir ankstesniosios, tebegarsina Lietuvos vardą. Krepšiniui pavyko išlaikyti aukštą lygį, tačiau daugelis kitų sporto šakų nusilpo, neišsaugojo praeities pergalių šlovės. Valstybės sporto politika turi būti palanki jauniems talentams atsiskleisti, geriausiems iškristalizuoti. Šalies sporto politiką formuojantiems asmenims derėtų apsispręsti, kokios sporto šakos turi būti remiamos intensyviau. Juk, kaip sakoma, visiems geras nebūsi“, – pabrėžia V.Ga rastas.
Kaip rašo savo apžvalgoje apie tarpukario sporto raidą žurnalistas ir istorikas Nerijus Drochneris, „sportui Lietuvoje dar tik žengiant pirmuosius žingsnius, jo būsimą reikšmę anksčiau nei valstybės galvos supra-to mecenatai ir gerbėjai, Amerikos lietuviai remdavo krepšinį“.
Taip buvo tarpukariu, tačiau sąsajų, V.Garasto teigimu, galima rasti ir su šiandiena: „Esame gabi, talentinga tauta, tačiau turime ugdyti sporto talentus.“ ■

Birželio 23–24 dienomis Kaune vykusiame gyvosios istorijos festivalyje „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812“ prancūzų ir rusų armijų mūšio inscenizaciją Nemuno saloje stebėjo rekordinis skaičius – apie 70 tūkst. žiūrovų.

Birželio pabaigoje tris dienas, nuo penktadienio iki sekmadienio, Kauno senamiestyje ir Laisvės alėjoje pleveno XIX a. atmosfera. Santakos parke buvo įsikūrusios menamos prancūzų ir rusų armijų stovyklos. Pagrindinėmis Kauno gatvėmis žygiavo to laikmečio uniformomis vilkintys kariai, pontoniniu keltu šeštadienį persikėlę į Nemuno salą, kurioje ir vyko mūšio inscenizacija. Tai šiemet Europoje buvo vienintelis su realia istorine data tapatinamas karo istorijos rekonstruotojų renginys.

Netrūko intrigos ir parako
Šventinį savaitgalį Kauną aplankė per 800 karo istorijos mėgėjų ir rekonstruotojų iš Prancūzijos, Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Čekijos ir Lietuvos. Pagal istorinius faktus atkurtame mūšyje dalyvavo 42 žirgai, panaudoti 25 pabūklai, o Santakoje pastatyta 400 palapinių. Per tris dienas iš artilerijos patrankų buvo iššaudyta apie 200 kg juodojo parako.
Pagrindinis unikalaus gyvosios istorijos festivalio „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812“ veiksmas vyko šeštadienį Nemuno saloje. Specialiai parengtu pontoniniu keltu Napoleono I Didžioji armija (Grande Armée), autentiškai atkuriant 200 metų senumo istorinius įvykius, persikėlė per Nemuną ir pradėjo ruoštis mūšiui su carinės Rusijos pulkais.
Nemuno saloje visi susirinkusieji mėgavosi atkurtu unikaliu istoriniu įvykiu, įrašiusiu Lietuvą ir Kauną į pasaulio karo istorijos metraščius, – Deltuvos mūšio rekonstrukcija.
Daugelis karo rekonstruotojų Kaune lankėsi pirmą kartą ir buvo sužavėti įvykio bei Kauno miesto. Žiūrovai ne tik stebėjo atkurtą mūšį, bet ir galėjo vaikščioti tarp palapinių, apžiūrėti karius ir jų amuniciją. Negana to, galėjo net įmerkti kojas į istorinę upę Nemuną – tai daugeliui užsieniečių paliko neišdildomą įspūdį. Pasak Kauno miesto mero Andriaus Kupčinsko, jis iki šiol gauna padėkos žinučių su priminimu, kad svečiai mielai dalyvautų tokioje šventėje dar kartą, jei tik ji būtų organizuojama.

Vienintelis toks renginys Europoje
„Kad Kauno istoriją atkuriantys renginiai yra vertingi, įrodė didžiulis kauniečių ir svečių susidomėjimas švente. Reikėtų pabrėžti ir turistinę šio įvykio prasmę, nes miestu ir pačiu renginiu buvo sužavėti iš įvairių šalių atvykę svečiai. Vėliau daugelis šventės dalyvių ir žiūrovų liko švęsti Joninių. Vis dėlto bene prasmingiausia tai, kad festivalio rengėjai sudarė sąlygas vaikams ir jaunimui gyvai palytėti praeitį – pažinti įdomiąją istorijos pusę ne tik iš vadovėlių, nes susirinko labai daug šeimų“, – pabrėžė Kauno miesto meras.
Pasak Vytauto didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojo Arvydo Pociūno, šis karas aprašytas tūkstančiuose leidinių, monografijų ir straipsnių. Tačiau apie perkėlą per Nemuną liudytojų atsiminimų nėra daug. Istorikai šį įvykį dažniausiai paminėdavo trumpai. „Šis didis karvedys Europoje vertinamas ir kaip didelis sukrėtimas, bet kartu ir kaip didžiulis permainų postūmis: buvo naikinama baudžiava, Prūsijos muštro pančiai. Lietuvoje su juo sieti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) savarankiškumo lūkesčiai. Būtų jie pasiteisinę ar ne – šito nežinome. Tačiau tuometis Rusijos caras Aleksandras I Lietuvai nepaliko apskritai jokių prošvaisčių“, – primena A.Pociūnas.
Galima apibendrinti, kad šis renginys – tai išskirtinė galimybė sugrįžti į 200 metų senumo Kauną garsinančius įvykius.

Atskyrimo nuo Seimo pažadus visiems jos užgaidų netenkinantiems politikams į kairę ir dešinę dalijusi buvusi teisėja Neringa Venckienė pati bijo kelti savo kandidatūrą Garliavoje, tad į Seimą mėgins patekti išeivijos balsais. Tokia pagrindinė žinia, kurią praėjusią savaitę paskelbė „Drąsos kelio“ partijos aktyvas, pristatydamas savąjį rinkimų į Seimą sąrašą.
Kad violetinę vėliavą iškėlusi N.Venckienė ir kiti Kedžių giminaičiai suka į politiką ir šį rudenį bandys patekti į Seimą – anokia naujiena. Susiorganizuoti politinę partiją ir dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose jie bandė dar prieš dvejus metus, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, gebėjimų pritrūko. Dabar jiems į pagalbą atėjo įvairaus plauko aplinkpolitiniai veikėjai, turintys tegu nesėkmingos, bet vis dėlto dalyvavimo rinkimų kampanijose patirties, tad „Venckienės sąrašas“ veikiausiai Seimo rinkimuose dalyvaus. Tik štai jo sėkmė, apie kurią iš anksto svajingai šneka naujosios partijos veikėjai, – itin abejotina.
Pirmiausia, kaip minėta, todėl, kad N.Venckienė bijo kelti savo kandidatūrą Kauno kaimiškojoje rinkimų apygardoje ir atiduoti likimą į gimtosios Garliavos bei jos apylinkių gyventojų, gerai pažįstančių tiek pačią buvusią teisėją, tiek jos giminaičius, tiek tuos, kurie juos aršiausiai remia, rankas. Daug rašę apie Klonio gatvės minią, žurnalistai nelabai kreipė dėmesio į tai, kad tarp Kedžių ir Venckų gynėjų, be artimiausių kaimynų, tikrų Garliavos gyventojų buvo ne taip jau ir daug. Pats būdamas kilimo nuo tų vietų, peršnekėjęs su keliais pažįstamais jau senokai susidariau įspūdį, kad nors „garliavinis princas“ Drąsius Kedys su visa savo gimine ir buvo neginčijami vietos elito atstovai, bet didelės meilės garliaviškiai jiems nejautė.
Netiesiogiai tą patvirtino N.Venckienės šalininkai, prieš kurį laiką viešai užsipuolę Kauno rajono ir Garliavos valdžią, kodėl ši, užuot rodžiusi pagarbą ir paramą Klonio gatvės budėtojams, organizuoja bendruomenės šventę. Tai rimtas signalas, nes jeigu vietos valdžia, geriausiai iš visų politikų jaučianti bendruomenės nuotaikas, artėjant rinkimams nerado reikalo bent arbata ir pyragėliais su violetiniais pasidalyti, vadinasi, daugumos Garliavos ir Kauno rajono žmonių nuotaikos – toli gražu ne violetinės. Ir tarp „savų“ N.Venckienė neturi jokių šansų.
Garliava, kaip ir visa Kauno kaimiškoji rinkimų apygarda, politiniu požiūriu tradiciškai smarkiai raudona. A.Paleckio „frontavikai“ ten gauna daugiau balsų nei jaunalietuviai, o populistinės, paprastai prorusiškomis laikomos partijos – ne ką mažiau balsų nei konservatoriai. Jau antrą kadenciją Kauno rajono meras – socialdemokratas Valerijus Makūnas, kuris ir bus šios partijos kandidatas į Seimą. Konservatorių kandidatas Donatas Jankauskas irgi turi didžiulį įdirbį, dvi kadencijas paeiliui laimi rinkimus į Seimą, tad konkurencija N.Venckienei Kauno rajone būtų buvusi pernelyg stipri, nes rinkimus pirmiausia laimi organizacija, o tik paskui kandidatas.
Bet ir kitur Lietuvoje violetinės gretos nėra tokios gausios, kaip mėgsta aiškinti jų atstovai. Kai N.Venckienė keliavo po rajonus pristatinėdama savo knygą (iš esmės tai galima laikyti jos rinkimų kampanijos pradžia), kelių kolegų iš rajoninės žiniasklaidos teigimu, itin didelio dėmesio ar paramos ji nesulaukė. Tai neturi stebinti, nes netgi didžiausio emocinio pakilimo momentais – per D.Kedžio laidotuves ar po teismo sprendimo įvykdymo operacijos Garliavoje – D.Kedžio giminaičiai nesugebėdavo surinkti bent kiek įspūdingesnio žmonių būrio. Pirmu atveju buvo susirinkę mažiau nei 3 tūkst. žmonių, antru – per kelis miestus mažiau nei tūkstantis.
Tegu prie gausių mitingų ir demonstracijų nepratusioje Lietuvoje tai atrodė nemažai, bet politinės galios požiūriu – tai visiškai nereikšmingas kiekis, net jei laikoma, kad tradiciškai į gatvę išeina vienas iš dešimties pasipiktinusiųjų. Tai reikštų, kad violetiniai teoriškai gali tikėtis, pačiu geriausiu atveju, 30 tūkst. žmonių balsų, kai patekimo į Seimą riba – apie 55 tūkst. Negalima pamiršti, kad vien prijaučiančiųjų skaičius negarantuoja balsų per rinkimus. Politinė galia susideda iš rėmėjų skaičiaus, jų gebėjimo susiorganizuoti, kryptingai veikti ir vieningai balsuoti rinkimų dieną.
„Veide“ jau teko rašyti, kad didžioji violetinių dalis – iš tų, kurie per du dešimtmečius veikiausiai net nesužinojo, kur yra jų rinkimų apylinkė, nes santykius su valdžia pratę spręsti korupciniais metodais, o visus, kurie yra valdžioje ar siekia į ją patekti, laiko vagimis. Tokiems daug paprasčiau parėkauti, o po to emigruoti, nei susiburti ir nuosekliai politinėmis priemonėmis kovoti dėl savo interesų. Tai rodo ir daug didesnė nei Lietuvoje naujosios emigracijos parama Kedžiams: ji juos pirmiausia mato kaip saviškius, išsipildžiusios sovietinės gerovės svajonės apie nuosavą namą ir mersedesą simbolį, o tik paskui – kovotojus su pedofilija.
Todėl N.Venckienė ir kelia savo kandidatūrą Naujamiestyje, nes tie 7–10 tūkst. vargo emigrantų – vienintelė jos viltis išvengti prokurorų klausimų.

N.Venckienė žino, kad Garliava, kurioje Kedžių šeimyną pažįsta visi, už ją nebalsuos, tad pasislėpti nuo prokurorų Seime tikisi posovietinių ekonominių emigrantų balsais.

Trečiąjį albumą intensyviai įrašinėjantis „KEYMONO“ ketvertukas vasaros koncertų maratoną pradės nuo pasirodymų dviejuose užsienio festivaliuose. Gegužės 26 d. lietuviai koncertuos septintus metus iš eilės vykstančiame Prancūzijos festivalyje „EuropaVox“, o birželio 3-ąją – Londone vienos dienos festivalyje „Soundcrash All-dayer“.
„Nors albumo įrašinėjimas reikalauja nemažai laiko ir energijos, pasiūlymą vykti į festivalį mielai priėmėme. Pagalvojom, kad ši kelionė leis pakeisti aplinką. Girdėjom, kad Clermont-Ferrand yra labai gražus mažas miestelis. Galbūt išvykos metu čia gims šviežių idėjų ir draugystė su nauja publika,“ – apie artimiausią festivalį pasakoja „KEYMONO“ nariai.
Pasak atlikėjų, Clermont-Ferrand mieste tris dienas vyksiantis festivalis „EuropaVox“ bus puiki proga pasirodyti ir susipažinti su muzikos industrijos profesionalais iš visos Europos. Europos muzikos kultūros populiarinimui skirtas festivalis šiemet pritrauks daugiau nei 50 atlikėjų ir bemaž 20 tūkst. muzikos mylėtojų. Į renginį  „KEYMONO“ vyks su Lietuvos Muzikos Eksporto projekto parama.
Kolektyvas nemažiau laukia ir koncerto Londone, mat toje pačioje scenoje birželio 3-ąją pasirodys nemažas būrys žinomų grupių ir didžėjų, tarp kurių bus ir lietuvių ypač mėgstamas DJ Vadim.
„Kadangi Londonas mums seniai yra tapęs antraisiais namais,  stengiamės nuolatos palaikyti ryšį su vietine publika. Be to, keletas festivalio dalyvių yra seni pažįstami, tad festivalis bus gera proga patiems prasiblaškyti ir turiningai pabendrauti,“ -  sako „KEYMONO“.
Į festivalius grupė vyks su atnaujinta programa iš albumų „Waiting“ ir „Synthezatorium“. Pasirodymų metu „KEYMONO“ atliks tokias dainas kaip „Bubble In A Trouble“, „Everything“, „Butterfly“ , „Star“ ir daugelį kitų. Ketvertukas taip pat planuoja kelionės metu rašyti dienoraštį, kurį bus galima sekti oficialiame grupės „Facebook“ profilyje.
Apie „KeyMono“
Grupę sudaro prodiuseris – multiinstrumentalistas Alvydas Mačiulskas, trimitininkas Aurimas Rimeikis, vokalistė Daiva Starinskaitė ir būgnininkas Marijus Aleksa. Praėjusiais metais pasauliniuose „The People‘s Music Awards“ apdovanojimuose grupės daina „Bubble In A Trouble“ laimėjo nominaciją geriausios šokių ir elektroninės muzikos kategorijoje. Šiemet kolektyvas buvo nominuotas net trijose M.A.M.A. apdovanojimų kategorijose ir laimėjo T.Ė.T.Ė. alternatyvios muzikos apdovanojimą už geriausią metų albumą.

Ketvirtadienį 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre bus rodomas Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklis – Eltono Johno ir Timo Rice’o miuziklas „Aida“. Libreto istorija grįsta tuo pačiu siužetu kaip ir G.Verdi to paties pavadinimo operoje: laikui nepaklusnia Nubijos princesės ir Egipto kareivio meilės istorija. Spektaklio režisierius – Vytenis Pauliukaitis, dirigentas – Jonas Janulevičius. Dainuos Ieva Vaznelytė, Jeronimas Milius, Kristina Siurbytė, Gediminas Maciulevičius, Kęstutis Alčauskis.

Pasitinkant Tarptautinę muziejų dieną įvyks menininkės iš Rusijos Liubov Varšavskajos parodos „Kai rašmenys tyli“ atidarymas.
Parodoje eksponuojami dailininkės rankų darbo kostiumai, kurie sukurti ilgus metus tyrinėjant Šiaurės tautų etnografinį kostiumą. Šie vienetiniai, unikalūs darbai į muziejų atkeliavo iš tolimojo Chabarovsko regiono nedidelio Vanino miestelio. Spalvingi, turtingo dekoro ir medžiagų (šilkas, kailis, žuvies oda) drabužiai alsuoja atšiauraus krašto nuotaika.
Tautodailininkė Liubov Varšavskaja daugiau nei dvidešimt metų domisi Šiaurės tautų etnografiniu kostiumu. 1980 metais su šeima persikėlė gyventi į Rusijos Tolimųjų Rytų kraštą. Šios vietovės sužavėjo ir nebepaleido. Taip prasidėjo pažintis ir domėjimasis Vanino apskrityje gyvenančiais oročių tautos žmonėmis. 1994 metais buvo organizuota pirma istorinė-etnografinė ekspedicija. Po trupinėlį pradėti rinkti duomenys apie tradicinį kostiumą, papročius, tikėjimus, gyvenimo būdą.

Nuo 1994 m. Liubov Varšavskaja dalyvauja Tolimųjų Rytų mados festivalyje „Auksinis lekalas“.  Šešiolika kartų premijuota nominacijose „Nacionalinis kostiumas“ ir „Rusiškas kostiumas“. Yra surengusi trisdešimt penkias personalines parodas.  Itin didelio populiarumo ir susidomėjimo menininkės kūryba yra sulaukusi Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse.

L. Varšavskaja aktyviai dalyvauja valstybinėje programoje „Šiaurės vaikai“. Vadovauja nacionaliniam etnokultūriniam centrui „Senke“, yra Amūro srities geografinės draugijos vadovė.

Dar kartą žlugęs teismo nuosprendžio vykdymas Garliavos kedofilijos byloje kelia pagrįstą įtarimą, kad teisinėmis priemonėmis šios istorijos išspręsti nebeišeis. Garliavos byla tapo politine, o ten, kur teisėsauga susiduria su politika, prokurorai ir teismai tampa bejėgiais.

Sunkiai įsivaizduoju, kaip antstolė, policija ir visos kitos teismo nuosprendį vykdyti ir vykdymą užtikrinti turinčios tarnybos galės paimti mergaitę ir grąžinti ją motinai Laimutei Stankūnaitei, jei žino, kad šios dukrą laikanti teisėja Neringa Venckienė yra globojama tiek prezidentės Dalios Grybauskaitės, tiek europarlamentaro Vytauto Landsbergio. Kad N.Venckienė geruoju vaiko motinai niekados negrąžins, akivaizdu, nes tai reikštų tiek jos pačios, tiek jos vyro, įtakingo advokato Aido Venckaus, karjeros pabaigą: Kaune teisininkai, nesugebantys susitvarkyti savo naudai savo pačių bylų, įtakos neturi. O kam jie be įtakos reikalingi?

Žinoma, ne vien Kauno teismuose bylos laimimos įtakos ir išankstinių susitarimų dėka, bet būtent Kaune ši dar sovietmečiu išsikerojusi šešėlinio neteisingumo sistema yra giliausiai ir plačiausiai įleidusi šaknis. Neslepiama, kad operacijas prieš Kauno šešėlinio pasaulio veikėjus prokurorai ir kriminalistai atlieka sąmoningai neinformuodami savo kolegų kauniečių. Nes „Kaunas yra Kaunas“. Todėl kauniečių įsitikinimas, kad apygardos teismo teisėja ir advokatų kontoros seniūnas tiesiog negali pralaimėti teismuose savo pačių bylos yra toks gilus, kad būtent juo grindžiama teorija apie „visagalį pedofilų klaną“. Būtent šį argumentą pastaruoju metu, kai galiausiai visi teismai priėmė sprendimus ne N.Venckienės, o L.Stankūnaitės naudai, dėsto ne vienas tarsi išsilavinęs ir tarsi protauti sugebantis kaunietis. Nes „kaip gali tokie žmonės pralaimėti bylą kažkokiai mergiotei“?

Taip teigiantys netgi nesusimąsto tuo pačiu pripažįstantys, jog Kedžių – Venckų šeimyna, tai, iš esmės, mafijinis klanas, kuriam paprastiems žmonėms skirti Lietuvos įstatymai negalioja. Nes kaip dar reikėtų vadinti milijoninį turtą valdančią šeimyną, kur po vienu stogu gyvena dukra – apygardos teisėja, žentas – buvęs Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos operatyvininkas, dabar advokatų kontoros seniūnas, brolis – niekada niekur oficialiai nedirbęs, bet šimtatūkstantinėmis lėšomis disponuojantis, su nusikalstamo pasaulio veikėjais bendraujantis mušeika, o jūdviejų pusseserė – Žaliakalnio nusikalstamos grupuotės veikėjo „Bakano“ sugyventinė? Tad nėra ko stebėtis, kad gavę Drąsiaus Kedžio pareiškimą, esą jo dukra buvusi tvirkinta, Kauno policininkai išdavė jam apie tai pažymą teismui net neapžiūrėdami galimo įvykio vietos. Galimas dalykas, tuo metu (dabar už pareigų neatlikimą nušalinti ir teisiami) policininkai netgi manė darą gerą darbą – padedą gerbiamos, turtingos ir įtakingos saviškių, teisininkų, šeimos atstovui galutinai atimti vaiką iš „kažkokios Petrašiūnų mergos“. Tada niekam net į galvą negalėjo ateiti, kad viskas išvirs žudynėmis.

Akivaizdu, kad netgi be politikų „stogo“ tirti tokios šeimynos narių galimai padarytus nusikaltimus būtų nemenkas iššūkis ne tik Kauno, bet ir Vilniaus teisėsaugai. O kaip turėjo reaguoti prokurorai, sužinoję, jog dieną po manomai Drąsiaus Kedžio įvykdytos dvigubos žmogžudystės V.Landsdbergis įsikišo, kad vaikas iš neutralios vietos būtų perduotas globoti įtariamojo žmogžudžio seseriai? Kaip teisėsauga turėjo tirti bylą, matydama, kad vienos pagrindinių jos figūrančių – N.Venckienės – pusėn neužilgo stojo ir prezidentė D.Grybauskaitė?

Taškas objektyviam ir profesionaliam tyrimui tiek teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo byloje, kurioje įtariamasis yra D.Kedys, tiek pastarojo ir L.Stankūnaitės dukros galimo tvirkinimo byloje, kurioje įtarimas Andrius Ūsas, buvo padėtas 2010 sausio 27-ąją. Tądien D.Grybauskaitė išsikvietė pasikalbėti „apie planus, kaip jie ketiną toliau dirbti“ tuometę Generalinės prokuratūros vadovybę, atsidūrusią ties atleidimo iš darbo riba. Po tris valandas D.Grybauskaitės kabinete trukusio pokalbio buvo pranešta: „Generalinės prokuratūros vadovai informavo valstybės vadovę, kad pedofilijos byla parengta ir keliaus į teismą, ji nėra nutraukiama. Tai yra tas rezultatas, kurio prezidentė ir tikėjosi, kad byla atsidurs teisme“.

Prokurorams neišdrįsus pasipriešinti D.Grybauskaitei ir tvirtai pasakyti, kad jokių „pedofilijos“ įrodymų Garliavos byloje nėra, tad kelti bylą A.Ūsui nėra už ką, buvo nueita lengviausiu keliu – permesti bylą teismui – tegu jis sprendžia. Taip gimė sveiku protu nesuvokiama situacija, tiksliausiai apibūdina teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus: „Sunku suprasti, kaip taip atsitinka, kad ponia Stankūnaitė nėra kaltinama pedofilija, tuo tarpu jos pažįstamas, velionis Andrius Ūsas yra kaltinamas. Tai arba greičiausiai Ūsas nepagrįstai kaltinamas, arba greičiausiai Stankūnaitė nepagrįstai nekaltinama“. Apie tai, kad prokurorai neturi jokių duomenų, leidžiančių teigti L.Stankūnaitės kaltę, dabartinis generalinis prokuroras Darius Valys sakė jau ne kartą. Kodėl tuomet prokurorai pateikė kaltinimus A.Ūsui, jis niekada atvirai nepasakys, nes Lietuvoje seniai nebėra prokurorų, galinčių pasakyti, jog prezidentė tiesiogiai kišasi ir daro spaudimą skandalingoje ir politika virtusioje byloje.

Dabar, kai prie tvoros Garliavoje stoviniuoja ne vienas politikas, koncertuoja Landsbergio – jaunesniojo sukviesti aktoriai, o teismo sprendimo nevykdymas skelbiamas „pilietiniu veiksmu“, sunku įsivaizduoti ne tik prokurorus, bet ir teisėjus, priimančius teise, o ne tolesnės karjeros išskaičiavimu, grįstą sprendimą būk tai A.Ūso, būk tai D.Kedžio bylose. Tai bus įmanoma tik tuomet, kai politikai apsispręs – ar jie toliau bus „stogu“ sovietinio „kaviansko“ neteisingumo sistemai, ar pagaliau imsis ją keisti, pradžiai nustodami kištis į prokurorų ir teisėjų sprendimus.

Politikai turi apsispręsti – ar jie toliau bus „stogu“ sovietinio „kaviansko“ neteisingumo sistemai.

Šįmet pusė „Kaunas Jazz“ savaitgalio koncertų – nemokami.

Metų pradžioje „Žalgirio“ arena patyrė simfoninės muzikos krikštą – joje koncertavo Sankt Peterburgo Marijos teatro simfoninis orkestras, diriguojamas Valerijaus Gergijevo. Dabar ateina laikas krikštui džiazo muzika. Būtent „Žalgirio“ arenoje sekmadienį koncertuos ryškiausia „Kaunas Jazz“ festivalio žvaigždė – amerikiečių dainininkė Lizz Wright. Koncertas, kurį galės stebėti 15 tūkst. žiūrovų, turi šansų tapti masiškiausiu džiazo muzikos koncertu Lietuvos istorijoje.
Kai nuo mažens nedidelio Džordžijos valstijos miestelio bažnyčioje dainavusi L.Wright pirmąsyk išgirdo džiazą, nusprendė, kad tai tokia pat šventa muzika kaip ir ta, kurią girdėdavo namie. Mat klausytis populiariosios muzikos pastoriaus ir gospelų dainininkės dukrai buvo uždrausta. Tai nukreipė merginą tinkamu keliu. Ir nors dainininkė buvo kuriam laikui sustabdžiusi karjerą, kad įgytų kulinarijos diplomą, jai vis dėlto labiausiai sekasi muzikos virtuvėje: atlikėjos repertuare puikiausiai dera džiazas, ritmenbliuzas, gospelai ir savaip interpretuojamos roko klasikų Jimi Hendrixo, Erico Claptono ar „Led Zeppelin“ dainos.
Kiti dvidešimt antrojo „Kaunas Jazz“ festivalio svečiai – tai neseniai dar vieną „Grammy“ statulėlę gavusio amerikiečių bosininko Christiano McBride’o vadovaujamas trio, iš Indijos kilęs ir tenykštės muzikos interpretacijų nevengiantis saksofonininkas Rudreshas Mahanthappa Samdhi ir kraujo ryšiais susietų Suomijos džiazo meistrų rinktinė „The Northern Governors“. Net penki šios grupės nariai yra pirmos ir antros eilės pusbroliai, o grupei muziką įrašyti padedančios pritariančiosios vokalistės yra dviejų muzikantų seserys.
Bus proga pasiklausyti ir savų džiazo muzikantų: festivalyje pasirodys Kęstutis Lušas, Arina, „Saulės kliošas“, Raimonda Vaičiūtė, Dominykas Vyšniauskas ir keletas grupių. Karo muziejaus sodelyje vėl aidės Juliaus Vilnonio džiazuojančių varpų koncertas. Jis, kaip ir dar septyni viešose erdvėse vykstantys koncertai, bus nemokamas. Džiazo muzikos kauniečiai kviečiami klausytis Vienybės aikštėje, Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir Kauno sinagogoje.
Pirmadienį, po triukšmingo savaitgalio Kaune, vienu koncertu Nacionalinėje filharmonijoje bus pavaišinti ir vilniečiai: čia koncertuos amerikiečių saksofonininko Davido Sanchezo suburtas ketvertukas. Pasak festivalio sumanytojo ir pradininko Jono Jučo, dovanoti vieną koncertą sostinės žiūrovams jau tapo gražia „Kaunas Jazz“ festivalio tradicija.

Šiuo metu pradedami Panemunės tilto, vieno svarbiausių Kaune, rekonstrukcijos darbai. Kadangi tiltas bus bemaž iš esmės perstatomas, tai galima vadinti net ne rekonstrukcija, o nauja statyba, kuri turėtų būti baigta 2014-ųjų vasarą. Šio vieno brangiausių šiemet pradedamų Kauno projektų vertė – 85,1 mln. Lt, iš kurių dalį (kol kas dar neaišku kokią) per Kelių priežiūros ir plėtros programą turėtų finansuoti Susisiekimo ministerija, likusią sumą darbų vykdytojams, įmonei “Kauno tiltai”, sumokės Kauno miesto savivaldybė.
Pasak Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo Aloyzo Pakalniškio, dar pernai gruodį penkiolikos Seimo narių grupė kreipėsi į Susisiekimo ministeriją dėl šios Kaunui svarbios statybos finansavimo užtikrinimo, todėl tikimasi, kad klausimą pavyks išspręsti teigiamai ir gauti 70 proc. projekto vertės finansinę pagalbą. Kauno meras Andrius Kupčinskas teigia, kad artimiausiu metu rekonstrukcijos darbų pradžiai savivaldybė paims 5 mln. Lt dydžio paskolą.
“Kauno tiltai” įsipareigojo pirmiausia išardyti dabartinę A.Juozapavičiaus prospektą ir Tilto gatvę jungiančio tilto perdangą, vėliau rekonstruoti ir praplatinti dvi krantinės atramas bei įrengti naują plieno ir betono perdangą. Pagal projektą naujasis tiltas bus 273 m ilgio, 20,8 m pločio ir turės keturias eismo juostas.
Tiesa, savivaldybė sulaukė ir kritikos, kad gelbėti senąjį tiltą susigriebta per vėlai, jis neišsaugotas, tad tenka statyti naują. Pasak naujosios rekonstrukcijos projektą parengusio Transporto ir kelių tyrimo instituto Tiltų tyrimų skyriaus projektų vadovo Mečislovo Jociaus, senąjį tiltą primins tik keletas išsaugotų detalių, pavyzdžiui, betoninės vazos.

Prasidėjus pavasariui Kauno šokio teatras „Aura“ kviečia į šiltą ir jaukų šokio spektaklį „APIE MUS“, kovo 28 d. 19 val. Kauno valstybiniame dramos teatre ir balandžio 3 d. 19 val. Menų spaustuvėje .

Tai pirmas šokio teatro „Aura“ spektaklis pasakojantis ne apie veikėjų dramą ar kūrinių personažus, o apie tai kaip žmonių santykyje gimsta judesys. Šiame pasirodyme šokėjų užduotis – būti pačiu savimi. Geriausias laikas – čia ir dabar. Tai savotiškas teatro šokėjų bendro gyvenimo dienoraštis, parašytas kūnų kalba.

„Kai važiavau čia, vežiausi visai kitą istoriją, tačiau atvykusi labai greitai supratau, kad ji čia netinka. Man pagrindinis įkvėpimo šaltinis yra žmonės ir AUROS šokėjai viską pakeitė“, – teigia choreografė Anna Maria Krysiak.

Mūsų pasakojimai atsiranda iš tarpusavio buvimo, bendrumo ir skirties. Kartais sparčiai besisukančiame pasaulyje reikia išlaikyti pusiausvyrą, paremti/atsiremti vienas į kitą. Svarbiausia – ne tai, kaip judi, bet kas tave pastūmėja judesiui, kas sujudina ir sujaudina.

„Choreografė mūsų kūnams ir mums kaip grupei metė tikrų iššūkių. Dabar mūsų kūnai yra tvirtesni, o protai – aiškesni. Esame tvirtesni ir kaip grupė. Šiame šokyje mes, trupės nariai, iš tiesų turime būti kartu, šokti kartu, kvėpuoti kartu”, – savo įspūdžiais dalinosi šokėja Riikka Ihalainen iš Suomijos.

„Visų pirma mes esame geri draugai, todėl tą jausmą stengiamės išlaikyti ir scenoje“, – teigia šokėjas Marius Pinigis

Anna Maria Krysiak yra šokėja, choreografė, šokio pedagogė. Baigė Poznanės Baleto mokyklą (1990), šoko Didžiajame operos ir baleto teatre Poznanėje (1990-1992), Jaceko Łumińskio Silezijos šokio teatro Bytome (Lenkija) narė (1992-2005). Dirbdama SDT šoko su Melissa Monteros, Anna Sokolov (Dreams), Condrat Drzewiecki ir Avi Kaiser (Batsheva šokio trupė, Izraelis), Paul Clayden (DV8, JK), David Dorfman NY, Mark Haim, Stephan Brinkman (Pina Bausch teatras) ir kitais.
Šiuo metu daugiausia dirba kaip šokio pedagogė, dėstė Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Indijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Izraelyje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ir daugybėje vietų Lenkijoje.

Choreografija: Anna Maria Krysiak (Lenkija)
Muzika: Godspeed You Black Emperor, John Powell, Rene Aubry, Harry Gregson – Williams
Apšvietimas: Vladimiras Šerstobojevas, Anna Maria Krysiak
Kostiumai: Rūta Biliūnaitė, Anna Maria Krysiak
Šoka: Riikka Ihalainen, Rūta Kavaliauskienė, Saulius Kavaliauskas, Rūta Lelytė, Marius Pinigis, Indrė Puišytė, Andrius Stakelė, Mantas Stabačinskas
Premjera: 2011 m.

Bilietus platina: bilietai.lt
Daugiau informacijos www.aura.lt

Balandžio 26-30 dienomis vyksiančio tradicinio, šiemet jau 22-ojo, tarptautinio džiazo festivalio „Kaunas Jazz 2012“ organizatoriai žiūrovus vėl žada nustebinti įspūdinga programa. Jos kulminacija taps baigiamajame koncerte, kuris įvyks balandžio 29 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje, skambėsiantis magiškas balsas – Lizz Wright su grupe (JAV).
„Visi puikiai pamena pernai metų festivalio „Kaunas Jazz“ baigiamąjį koncertą – Bobby McFerrin (JAV), į kurį bilietai buvo išpirkti akimirksniu ir įspūdingu žvaigždės pasirodymu mėgavosi pilnutėlė Kauno halė. Šiemet džiazo dvasia norime užkrėsti dar daugiau žmonių, tad pakvietėme tokią atlikėją, kurios muzika žavisi tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės – Lizz Wright balso skambesiu liks sužavėtas kiekvienas“, – apie baigiamąjį koncertą Kaune pasakoja „Kaunas Jazz“ sumanytojas Jonas Jučas.
Per ilgus metus „Kaunas Jazz“ gerbėjų gretos ženkliai išaugo ir, pasak organizatorių, tapo sunku į įprastas koncertų sales sutalpinti visus džiazo gerbėjus. Todėl šiemet organizatoriai festivalio baigiamojo koncerto sale pasirinko Kauno „Žalgirio“ areną, kurioje turėtų tilpti visi norintys, o baigiamasis koncertas, tikimasi, taps didžiausiu džiazo koncertu Lietuvos istorijoje.
Šio koncerto metu itin didelį dėmesį skirsime renginio įgarsinimui. Norime, kad žiūrovai galėtų mėgautis labai kokybiškai skambančia muzika, išgirstų subtilaus atlikėjos balso variacijas“, – teigia J. Jučas.
Iki šiol sunku Lizz Wright kūrybą įsprausti į rėmus ir priskirti atlikėjai vieną muzikos stilių. Jos dainos sužavi tiek tikrojo džiazo gerbėjus, tiek plačiąją auditoriją. Galbūt, todėl vos 32 metų amžiaus atlikėjos populiarumas neblėsta jau dešimtmetį.
Pasak J. Jučo, vargu ar „Kaunas Jazz“ istorijoje pavyks rasti kitą atlikėją, kurio koncertinis repertuaras būtų toks platus ir eklektiškas, jog jame derėtų džiazas, ritmenbliuzas, gospelai ir savaip interpretuotos roko klasikų Jimi Hendrixo, Erico Claptono ar „Led Zeppelin“ dainos.
Susižavėję klausytojai Lizz Wright gretina su skirtingomis atlikėjomis – nuo legendinės Ninos Simone iki Tracy Chapman ir šiuo metu itin populiarios Norah Jones. Žurnalas „People“ Lizz Wright titulavo magiško balso, kuris užburia klausytojus ir spinduliuoja „nesuvaldoma aiškumo ir emocijų jėga“, savininke.
Festivalis „Kaunas Jazz 2012“  balandžio 26-29 dienomis ir naktimis šėls Kaune, o balandžio 30 d. vienai dienai persikels į Vilnių. Festivalio metu koncertuos džiazo atlikėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Austrijos, Suomijos, JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Izraelio.
Bilietus į „Kaunas Jazz 2012“ festivalio koncertus platina pirmaujanti šalyje bilietų platinimo bendrovė „Tiketa“. Daugiau informacijos www.tiketa.lt.

Lietuvos turizmo asociacijos nariai drauge su Vilniaus gidų bendrijos nariais artėjant “Vivattur 2012“ parodai, domėjosi Kauno miesto istoriniais objektais, pritaikytais turizmo poreikiams. Vertino naują programą „Senasis Kaunas amžininkų akimis“, apžiūrėjo atnaujintą Kauno pilį, naują apžvalgos aikštelę Rotušės aikštėje, dalyvavo inscenizuotame istoriniame burmistro priėmime.

„Turizmo verslo atstovai dėmesingai reaguoja į besikeičiančius vartotojų poreikius“, – komentavo Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė. – Stebima tendencija, kai turistai keičia pasyvų stebėjimą į aktyvų dalyvavimą programoje. Miesto istorijos pristatymas per inscenizaciją įtraukiant turistus reikalauja ne tik stiprios idėjos, bet ir tinkamai parengtos aplinkos“.

Kauno miestas garsėjantis Lietuvoje, kaip krepšinio sostinė, turizmo profesionalams pasiūlė apžvelgti senamiestį nuo naujos Jėzuitų vienuolyno terasos, atveriančios senamiesčio panoramą nuo Kauno pilies iki Aleksoto kalno, apsilankyti Perkūno namo menėse, kur vyksta viduramžių burmistro priėmimas.

Istorinio turizmo turistus pasitinka gidas – XV a. Hanzos pirklys B. Bitneris, kuris pristato buvusią pirklių kontorą, pagrindinius kelius, kuriais atvykdavo pirkliai, pirklių namus. Dalyviai, persirengę XV a. rūbais, mokosi viduramžių šokių žingsnių, aktyviai dalyvauja burmistro priėmimo ceremonijoje.

Kaip sako, D. Mažeikaitė, – „Ši naujiena artėjant turizmo sezonui svarbi mums visiems, nes kiekvieno individualumo ir charakterio atskleidimas, tai ir yra ta trauka dėl kurios renkamės aplankyti vieną ar kitą vietovę, dalyvauti vienoje ar kitoje veikloje, programoje“.

Atvykstamojo ir vietinio kelionių organizatoriai palankiai vertina naują Kauno miesto istoriją pristatančią programą ir traukta į kelionių maršrutus.