Saulius Čiučelis / kamane.lt/D.Stankevičiaus nuotr.

Dažniausiai pašnekovus tenka kalbinti esant tam tikrai progai – sukakčiai, apdovanojimui ar kitoms svarbioms datoms paminėti. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogų stipriai norisi pakalbinti ir be įprasto preteksto. Prie tokių išimčių galima būtų priskirti ir pokalbį su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Sauliumi Čiučeliu. Priežastis šiam dialogui – sceninis meistriškumas, didėjantis sulig kiekviena Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera. Aktorius noriai dalijasi savuoju sėkmės receptu bei asmenine patirtimi, kuo archeologija siejasi su teatru.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt

- Apdovanojimai, kuriais buvote apdovanotas (Auksinis scenos kryžius, Fortūnos ir kt.), liudija, kad Jums puikiai sekasi dirbti tiek su vyresnės, tiek su jaunesnės kartos režisieriais. O ar taip yra iš tikrųjų?

- Greičiausiai sekasi. Sunku pamatuoti tą sėkmę. Ji veikiausiai priklauso nuo visos spektaklio komandos ir tvirto aktoriaus ir režisieriaus dialogo. Neskirstau režisierių į jaunosios ir vyresniosios kartos atstovus. Man atrodo, kad režisierius, taip pat kaip ir aktorius, privalo išlaikyti jauno ieškančio, analizuojančio, klausiančio ir atviro žmogaus požiūrį į pasaulį. Kartais jaunas žmogus yra jaunas tik savo išore, bet ne mąstymu.

- Žvelgiant į Jus scenoje, panašu, kad ir laisviau jaučiatės dirbdamas su jaunosios kartos režisieriais bei kitais kolegomis.

- Kiekvieno spektaklio repeticijų periodu susiformuoja stiprus bendraminčių būrys. Tokioje aplinkoje nelieka patirčių ar amžiaus skirtumo. Būtent tokiomis sąlygomis ir atsiranda laisvė.

- Paskutinis premjerinis spektaklis, kuriame vaidinate, – žmonių klonavimo tematika kalbantis Ž.Vingelio „Skaičius“, – parodė, kaip lengvai, it koks fokusininkas, galite persikūnyti vis į kitą vaidmenį ir kiekvieną jų suvaidinti pakankamai skirtingai. Ar iš tiesų tai yra taip paprasta?

Aš mėgstu pamąstyti apie patį personažą, ne tik apie spektaklio temą, kurią aptariame su visa spektaklio kūrybine grupe.

- Kalbant atvirai, iš tikro nėra lengva. Tai reikalauja daug pastangų. Repeticijų periodu labai daug ir savarankiškai, ir su Ž.Vingeliu repetavau vieną personažą, paskui ieškojau visiškai priešingo, o galiausiai dar kitokio personažo. Repeticijų metu turėjome vadinamąsias perbėgas, kurių metu visa tai turėjo susigulėti, bet lengva nebuvo. Kadangi buvo repetuota, žinojau, su kokiu krūviu kiekvienas personažas ateina, ir kažkaip pavyko. Tiesiog, kai vaidinu, apie tai negalvoju. Tikrai nėra lengva, bet smagu.

- O kalbant apskritai apie visus vaidmenis, ar kiekvieną kartą sąmoningai ir tikslingai siekiate surasti kažką naujo ir nebevaidinti taip, kaip vaidinote ankstesnius vaidmenis, ar visa tai įvyksta savaime?

- Aš mėgstu pamąstyti apie patį personažą, ne tik apie spektaklio temą, kurią aptariame su visa spektaklio kūrybine grupe. Man patinka pasiknaisioti ir tuo pačiu dar ir savo paties galimybių paieškoti, atrasti kitas spalvas, nes visą laiką daryti tą patį yra labai neįdomu. Tad prie personažo paieškos praleidžiu gana daug laiko. Žinoma, riboja spektaklio, pjesės tema, bet kažkaip išlaviruoju. Kai kuriu personažą, man taip pat labai svarbu ir įdomu tai, ką apie jį kalba kiti personažai. Iš to galima daug pasisemti. Blogiausia, kai apie jį iš viso nekalba (juokiasi). Yra buvę tokių atvejų. Dažniausiai tai buvo nedideli vaidmenys.

- Esate užsiminęs, kad kai mokėtės vidurinėje mokykloje, svajojote būti archeologu. Panašu, kad savotiškai juo ir tapote – teatro archeologu, kiekvieno personažo gelmėje atkasančiu kažką nematyto, įdomaus ir vertingo.

- Galbūt. Niekada net nesusimąsčiau apie tai (šypsosi). Kai iš mažyčių dalelių sudedu kažkokį personažą, jis man kažkodėl atrodo labai gyvas. Tai yra, kai vaidini, jis atrodo labai žmogiškas ir žemiškas, labai artimas žmogui, kurį galėtum sutikti eidamas gatve. Nes mes visi turime įvairių pomėgių, charakterio savybių. Tokie dalykai, man atrodo, personažą padaro atpažįstamesnį ir priimtinesnį žiūrovui.

- Dar vienas išskirtinių Jūsų vaidybos bruožų – ne tik siekis atrasti unikalius personažo psichologinius bruožus, bet ir skiriamas didelis dėmesys judesiui bei balsui. Ar tai susiję su tuo, kad aktyviai domitės šokio menu?

Viena tikrai galiu patvirtinti – jau sukurti ir dar būsimi personažai mane, kaip asmenybę, labai praturtina.

- Taip, man labai patinka šiuolaikinis šokis, patinka jį žiūrint analizuoti šokėjų kūno kalbą. Kalbant apie personažų plastiką, gal tai labiau noras nesikartoti, kažką surasti, jeigu tik leidžia kūno galimybės. Net nežinau, ar tikslingai į tai einu, ir apie tai daug mąstau. Kažkiek, žinoma, ši mintis yra užsifiksavusi pasąmonėje. Jeigu rašoma, kad personažas yra bekojis, tai savaime suprantama jis ir bus be kojos. Bet jeigu jis yra aprašytas kaip neturintis jokios negalios, tai tada įdomu kažką atrasti, pamąstyti, kad gal jo mąstymas yra kažkoks kitoks, ir tai atsispindi išorėje. Greičiausiai tai yra pasąmoniniai dalykai. Konkrečiai apie tai nelabai galvoju, tai atsiranda kažkaip savaime.

- Bet ne visiems aktoriams tai pavyksta…

- Ir man vienur pavyksta, kitur gal nelabai… Turbūt tai jau sėkmės dalykas…

- O ar kartais nepradeda byrėti Jūsų paties tapatybė, kai tampa nebe taip aišku, kas yra Saulius, o kas, tarkime, tas pats Trofimovas, Laertas, Kiškis Bernardetas ir t. t.? Ar apskritai Jums sunku „išeiti“ iš vaidmens?

- Kol kas dar nesudūriau su šia problema. Bet viena tikrai galiu patvirtinti – jau sukurti ir dar būsimi personažai mane, kaip asmenybę, labai praturtina. Jaučiuosi brandesnis. Apie kiekvieną personažą dar papildomos literatūros skaitau, žiūriu filmus, domiuosi dalykais, kurie būdingi tam personažui arba kurie padeda perteikti temą. Tuo pačiu turtėju ir pats. Labai džiaugiuosi, kad jie man padeda bręsti kaip asmenybei, kaip aktoriui. O kad jie labai išlįstų gyvenime, retai pasitaiko. Kartais pakalbu personažo sakiniais, ypač prieš premjeras. Bet gal tai ir geras ženklas. O kad patys personažai pradėtų gyventi už mane… Tikiuosi, kad taip nėra. Bet gal tik man taip atrodo, gal kiti kažką ir pastebi (šypsosi).

Mėgstu prieš spektaklį labai anksti ateiti į teatrą, persirengti ir pabūti su tuo drabužiu.

Kalbant apie „išėjimą“ iš vaidmens, būna įvairiai. Tai priklauso nuo spektaklio ir personažo sudėtingumo. Ypač prieš premjeras galva kupina įvairiausių minčių, dvejonių, tad būna sunku užmigti. O prieš jau nebepremjerinius spektaklius… Tarkime, Trofimovas „Vyšnių sode“, Francas „Plėšikuose“, Džekas „Mechaninėje širdyje“ yra sunkūs personažai, kurie labai išerzina visą vidų ir tu jautiesi labai sudirgęs, apima labai keista būsena. Po spektaklio iki kitos dienos dar nešiojiesi tai savyje. Labai daug dėmesio skiriu personažo drabužiui. Į dailininko darbą mažai kišuosi, bet pats kostiumas man yra labai svarbus, nes su juo bandau kartu nusivilkti ir tą personažą. Todėl mėgstu prieš spektaklį labai anksti ateiti į teatrą, persirengti ir pabūti su tuo drabužiu.

- Kiek Jūsų veiklą lydi juodas darbas, kūryba ir magija?

- Daugiausia yra kūrybos, paskui juodo darbo ir galiausiai magijos. Aktoriaus profesija yra bloga tuo, kad mes ilgainiui nebejaučiame tos magijos. Žiūrėdamas kolegų spektaklius, dažnai pagaunu save galvojant apie tai, kaip pats vaidintum vieną ar kitą personažą. Mes tai vadiname profesine liga. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau E.Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“, buvo didžiulis magijos pojūtis. Studijų metais, kai žiūrėjau spektaklius, tą jausmą dar patirdavau, bet dabar jo lieka vis mažiau… Man tai buvo stebuklas – pasikelia uždanga, įkvepi oro ir kažkas paslaptinga įvyksta.

Tad tos magijos aktorių darbe turbūt nelabai daug yra, bet stengiamės ją perduoti žiūrovui. O daugiausia yra kūrybos. Kai ji yra, tai ir tas darbas tampa labai lengvas, nes myli tai, ką darai. Vaidyba – sunkus, bet labai malonus darbas.

- Norėtųsi dar paliesti aplinką, kurioje gyvenate ir kuriate, t. y. Kauną, o ir apskritai visą lietuvišką kontekstą. Ne iš vieno kino kūrėjo teko girdėti, kad Kaunas – tai iki galo neatrasta ir įkvepianti erdvė. O tarptautinis Kauno kino festivalis vienais metais net afišavo mintį – „Kaune – kaip kine“. O kaip, Jūsų nuomone, yra su teatru? Ar galėtumėte pasakyti, kad Kaune – kaip teatre?

Kartais nuoširdžiai pavydžiu, žinoma, baltu pavydu, Vilniuje gyvenantiems kolegoms, kurie turi daugiau galimybių padirbėti su gana garsiais režisieriais.

- Manau, kad galėčiau taip pasakyti. Šiaip prie vietos neprisirišu. Gimiau Obeliuose, mokiausi Vilniuje, dabar gyvenu Kaune. Man vieta nelabai turi didelės reikšmės. Kai gyvenau Vilniuje, man ir šis miestas buvo labai mielas. Tada atsikrausčiau į Kauną, pirmi metai buvo toks apsišniukštinėjimas, o dabar čia jaučiuosi iš tikrųjų itin gerai. Čia puiki atmosfera, žmonės, santaka, vanduo, žaluma, kuri Kaune labai ryški. Šis miestas nėra atitolęs nuo gamtos. Aš labai gerai jaučiuosi, bet net nežinau, kaip tiksliai tą jausmą įvardyti. Tad iš savo pusės tikrai galėčiau pasakyti, kad Kaune – kaip teatre.

- O kalbant apie sąlygas kūrybai, ar jos pakankamai tinkamos?

- Kai ko tikrai norėtųsi, kalbant apie tobulėjimą. Kartais nuoširdžiai pavydžiu, žinoma, baltu pavydu, Vilniuje gyvenantiems kolegoms, kurie turi daugiau galimybių padirbėti su gana garsiais režisieriais. Šito labai pasiilgstu Kaune. Mano manymu, pas mus yra visos nuostabios galimybės, kad garsūs režisieriai galėtų kurti ir išpildyti savo sumanymus, be to, ir mūsų trupė gana stipri. Gal net nepasiilgstu, nes to daug ir nebuvau patyręs, bet yra stiprus noras padirbėti su Lietuvos didžiaisiais režisieriais.

- Pabaigai galbūt norėtumėte ką nors palinkėti jauniesiems kolegoms, dar tik pradedantiems nerti į vaidybos meno gelmes?

- Visą laiką sau kartoju vieną frazę, man mielą ir tikrai padedančią, kurią kartodavo ir mūsų kurso vadovė profesorė a. a. Algė Savickaitė: „Plėšykis ir draskykis.“ Tada turbūt tikrai kažką pasieksi. Ir šie žodžiai tinka ne vien teatrui…

Ačiū už pokalbį.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 8 d.

Vilija Grigaitytė / BFL nuotr.

Vilija Grigaitytė – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, vertėja, šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir „Fortūnos“ skulptūrėle už antraplanį sesers Veronikos, paaukojusios savo gyvenimą vardan brolio gerovės, vaidmenį latvio režisieriaus Valterio Silio spektaklyje „Miškinis“. Anksčiau aktorė taip pat yra pelniusi ne vieną apdovanojimą ir yra nominuota didžiųjų šalies teatro apdovanojimų kategorijose. Jos sukurti vaidmenys pasižymi gilia personažo pajauta bei siekiu kiekvienai savo kuriamai veikėjai suteikti individualumo ir originalumo.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt

Gimtadienine nuotaika (aktorė gimė 1960 metų gegužės 6 dieną) vis dar gyvenanti aktorė dalijasi patirtimi, kaip gimsta jos kuriami vaidmenys, kaip jie veikia jos pačios asmenybę ir kada pradeda nykti aiški takoskyra tarp pagrindinio ir nepagrindinio veikėjų kategorijų.

- Peržiūrėjus Jūsų suvaidintų spektaklių sąrašą, regis, kad daugiausia vaidmenų esate sukūrusi (o ir apdovanota) antraplanių / nepagrindinių vaidmenų kategorijoje. Ar tai tik sutapimas? Ar tame galima įžvelgti kažkokio sąmoningo sprendimo pėdsakų?

- Aktorinės karjeros pradžioje, kuomet dar nebuvo nei kristoforų, nei kryžių, esu apdovanota Kultūros ministerijos prizu už geriausią moters vaidmenį spektaklyje „Didysis geismas“. Bet taip, tai tiesa – pastarųjų metų apdovanojimai skirti už antraplanius vaidmenis. Turbūt kiti vaidmenys paprasčiausiai liko nepastebėti teatrologų arba tiesiog patys spektakliai ne taip pasisekė. Sunku pasakyti, kodėl. Teatrologai vienaip vertina spektaklius, o mes kitaip. Jie mato visai ką kita ir kartais iš tikrųjų nustembi, kad esi pastebėta, nes, atrodo, kad tą vaidmenį kuriant nereikėjo tiek daug pastangų įdėti, kaip kuriant kitą, kurio nepastebėjo. Na, o gal aš tiesiog esu antraplanė aktorė (juokiasi).

Kaip kūrėja aš turiu šį bruožą – kurti vaidmenį maksimaliai, energetikos prasme sudėti tiek, kiek galiu, ir būtinai siekiu savo personažą padaryti sodrų.

Tiesą pasakius, man gyvenime labai pasisekė, nes dauguma mano sukurtų vaidmenų buvo geruose spektakliuose. Buvau nominuota Kristoforui ir už Tėjos vaidmenį G.Varno spektaklyje „Heda Gabler“, nors apdovanojimo negavau. Tai buvo puikus rezonansinis spektaklis, teko ir po festivalius pavažinėti. Kelis kartus bandėme atsisveikinti su juo, bet vis grąžindavo į repertuarą…

- Dažnai Jūsų kuriamas nepagrindinis vaidmuo tampa tolygus ar net pranoksta pagrindiniu laikomą personažą. Tuo Jūsų veikėjos yra žavios ir stiprios. Kas tai lemia? Konkretus vaidmuo? Dramaturginė medžiaga? Jūsų charizma? O gal tiesiog kai kuriais atvejais ne visai teisinga yra toji „pagrindinis-nepagrindinis“ apibrėžtis?

- Spektaklio „Miškinis“ atveju iš tikrųjų yra painiavos, todėl, kad spektaklis padalytas į dvi dalis – kai personažai yra jauni, ir kuomet jau vyresnio amžiaus. Tad jeigu aš būčiau vaidinusi ir jauną, ir vyresnę Veroniką, tuomet būtų galima sakyti, kad tai yra pagrindinis vaidmuo. Visgi Veronika scenoje veikia tiek, kiek ir jos brolis miškinis Jonas. Tačiau tiek Eglę, kuri vaidina jauną seserį, tiek mane buvo sunku nominuoti už pagrindinį vaidmenį, nes pagrindinis veikėjas vis dėlto yra Jonas.

Aš prisijaukinu vaidmenį taip, kad jis man būtų lyg aš pati.

O tai, kad kažkuris vaidmuo galbūt pasirodė tolygus savo energija, savo svoriu, sunku pasakyti… Gal tiesiog man jį pavyko sukurti taip, kad jis būtų pakylėtas aukščiau to, kas parašyta. Kaip kūrėja aš turiu šį bruožą – kurti vaidmenį maksimaliai, energetikos prasme sudėti tiek, kiek galiu, ir būtinai siekiu savo personažą padaryti sodrų. Tenka ir pasikankinti, bet jeigu jau kuriu vaidmenį, tai jis manęs niekur nepalieka. Gaudau informaciją visur po kruopelytę, kas tas žmogus ir koks jis gali būti. Ir kol į mane neįlenda tas fantomas, tol nenurimstu, tol nesukuriu to vaidmens. Nuo tos akimirkos, kai paskiria vaidmenį, jis visur būna ir gyvena su tavimi. Nesvarbu, ar banaliai leidi dieną, ar pakylėtai – jis visą laiką šalia. Bent jau tokia mano technika. Aš prisijaukinu vaidmenį taip, kad jis man būtų lyg aš pati.

- Sakoma, kad sukurti kūriniai gyvena savarankišką gyvenimą. Ar taip yra ir su Jūsų herojėmis? Ar jos kartais nenori gyventi antraplanio gyvenimo Jūsų kūne, jau praėjus spektaklio premjerai arba kai jau spektaklis neberodomas?

- Dabar jau nebe. Anksčiau, kai dar aistringai degiau teatru, galbūt empatiškai įsijausdavau tiek, kad kartais tomis veikėjomis ir patapdavau. Dabar, jau atsiradus ir amžiaus, ir aktorystės bagažui, viskas paprasčiau. Yra toks senas pasakymas: „Išeini iš scenos, išeik ir iš vaidmens.“ Tu susitapatini su personažu, nes ne be tavęs jis gimsta. Juk tu sudedi į jį savo vidinį liūdesį, vidinę desperaciją, savo kažkokius vidinius intuicijos klodus ir pan. Jis tiesiog negali nebūti dalelė tavęs. Ir jeigu tau liūdna, tu prisimeni tą moterį, kuri gyveno kažkur su broliu, kuri slėpė jį, gyveno kasdienį gyvenimą taip, kaip tu gyveni. Kartais tiesiog susimaišo viskas – tu ir tas personažas.

Mano pagrindinis darbo principas – scenoje „padovanoti“ save žiūrovams visą, su visomis savo intymiomis emocijomis. Ir didžiausia dovana būna tada, kai ta energija grįžta.

Vaidmenis stengiuosi kurti įvairius ir atrasti vis kitokių spalvų, noriu būti kitokia, neatpažįstama. Stengiuosi atspėti, ką autorius užkodavo rašydamas ir, žinoma, būčiau be galo laiminga, jei, tarkime, klasikas H.Ibsenas pasakytų: „Va, apie tokią Tėją aš ir rašiau.“ Aš laiminga, jeigu atėję žiūrovai į spektaklį sutinka kažkokį atpažįstamą arba įsimintiną tipą. Pamenu, kai vaidinau Rozą „Šokių pamokoje“, vieną kartą prie manęs priėjo du jauni žmonės ir pasakė: „Žinokit, Jūsų personažas yra mūsų šeimos taikytojas. Kai mes susipykstam, mes pasakom Jūsų personažo kelias frazes ir susitaikom. Jūs visą laiką mūsų namuose.“ Tokie atvejai yra didžiausia dovana.

Personažus kuriu žiūrovams. Ir jeigu suvaidini spektaklį ir jauti, kaip tavo atiduota energija grįžta iš žiūrovų, o patikėkite, tai labai jaučiasi esant scenoje, tai tavo personažas tik turtėja nuo to. Mano pagrindinis darbo principas – scenoje „padovanoti“ save žiūrovams visą, su visomis savo intymiomis emocijomis. Ir didžiausia dovana būna tada, kai ta energija grįžta. O kai ji grįžta iš šešių šimtų žmonių, tai tiesiog nepakartojamas jausmas… Jausmas, kad tavo sukurtas personažas pasiekė žiūrovų širdis, kad tai, ką į jį sudėjai, vienaip ar kitaip kažką užkabino žmoguje, išprovokavo pamąstymus.

- O kalbant apie ribą tarp buvimo savimi (veido) ir vaidybos (kaukės) scenoje, kokia ji yra Jūsų atveju – trapi ar itin tvirta?

- Kadangi beveik nė vienas personažas, kurį esu sukūrusi per gyvenimą, nėra panašus į mane, kaip į Viliją, galima sakyti, kad jie visi yra sukurti tipai. Tarkime, Žana „Skėriuose“. Aš niekada gyvenime taip nepasielgčiau. Aš ją absoliučiai sukūriau. Tai yra personažas, tipas, kuris gali būtent taip pasielgti. Aš jos poelgio nei teisinu, nei smerkiu, o tiesiog parodau žmogaus studiją. Dar kitas pavyzdys – spektaklyje „Laisvė Brėmene“ vaidinau motiną, kuri išpila didžiulį butelį vandens ant dukros auklėdama, tuo tarpu aš, kaip Vilija, jokiu būdu negalėčiau taip pasielgti. Žinoma, kurdama vaidmenį, pridedu kažkokių savo spalvelių, bet tai nesu visiškai aš.

Manęs personaže yra tiek, kiek yra mano kūno, mano profesinio gebėjimo. Nors niekada taip nesielgčiau, kaip elgiasi mano kuriami personažai.

Dabar teatras kitoks nei tada, kai tik atėjau į sceną. Per trisdešimt penkerius metus pakito teatro forma, ir ne tik. Skaudžiai išgyvenu dėl vadinamojo projektinio teatro, dėl režisierių-pedagogų nebuvimo. Kai atėjau į teatrą, meno vadovas buvo Jonas Vaitkus. Jis žinojo visus spektaklius ir visus aktorių vaidmenis. Ne kartą repetuojant girdėdavau jo pasakymą kokiam nors aktoriui: „Tu toks jau tame vaidmenyje, paieškok kitų spalvų.“ Tai laimė, nes šiuolaikiniai jauni režisieriai nesivargina pažiūrėti visų, bent savo pasirinktų aktorių, spektaklių.

Šiuolaikinį teatrą teatro tyrinėtojai vadina postpsichologiniu teatru. Skaičiau kažkur tokį apibūdinimą: „Užuot interpretavęs šiandieniniame teatre aktorius kuria, užuot reprezentavęs – akumuliuoja ir skleidžia energiją. Kaip perteikti, „ištransliuoti“ šią patirtį žiūrovams, nekuriant draminio personažo – esminis uždavinys šiuolaikinio teatro kūrėjams.“

Džiaugiuosi, kad gyvenu dviejų teatrinių formų sankirtoje. Manau, V.Silio spektaklio pripažinimo esmė ir yra tas „nedramatinimas“. Nors visgi aš tos teatrinės mokyklos mokinė, kai personažas kuriamas, jis mano interpretacija. Nenurimstu, kol jaučiu, kad kalbu kaip aš, vaikštau kaip aš. Manęs personaže yra tiek, kiek yra mano kūno, mano profesinio gebėjimo. Nors niekada taip nesielgčiau, kaip elgiasi mano kuriami personažai. Na, gal arčiausiai manęs yra sekretorė Odetė spektaklyje „Tegyvuoja Bušonas“, už kurią taip pat buvau apdovanota „Fortūna“. Nors artima, tačiau buvo ilgai ieškota, daug rankiota.

- Ar vaidinate sistemingai remdamasi kuriuo nors vaidmens kūrimo metodu?

- Turėjau puikius pedagogus, kurių pagalba susiformavau savą vaidybos metodą. Kokia konkreti tai mokykla, aš nežinau. Čia nebent teatrologai gali pasakyti. Nesu pedagogė, nesu kažkokios sistemos išradėja. Kuriu pagal save – maksimaliai sąžiningai, maksimaliai perfekcionistiškai. Absoliučiai nekenčiu melo scenoje. Netgi jeigu meluoja kolegos, aukoju gerus santykius tam, kad to melo nebūtų. Jeigu aš jau dalyvauju spektaklyje, atsiduodu visa savo esybe. Yra baltas lapas ir yra juodos raidės, kurias parašė labai protingi, kartais, deja, nelabai protingi. Tas raides tu turi atrakinti. O kaip tai padarai, čia jau yra tavo technikos, komandos, režisieriaus, scenos partnerių reikalas.

Aktoriaus profesija yra unikali tuo, kad jeigu geras režisierius surenka derančią komandą, viską daryti būna lengva. Apskritai labai daug kas priklauso nuo kūrybinės atmosferos ir nuo medžiagos svarumo. Mąstant, kaip kokį raktą surasti, technika pati siūlosi. Jeigu režisierius siūlo, tarkime, brechtišką vaidybos metodą, tu bandai vaidinti būtent tuo žanru, tačiau vis tiek remiesi savo sistema, savo vaidmens kūrimo metodu.

- Ilgai tenka ieškoti tų raktinių personažo bruožų?

- Kartais tai įvyksta tik tada, kai tave aprengia kostiumu. Netgi šukuosena kartais pagimdo vienokį ar kitokį žmogaus tipą, kurį aš noriu įkūnyti. Gavusi vaidmenį, jau pirmame skaityme matau, ar yra potencijos tam tipui atsirasti, ar tai užkoduota, o gal reikės pavargti, kad tas personažas gimtų.

Deja, teko turėti ir tokios medžiagos, kai kilo didelių abejonių, kada tai įvyks. Ir netgi yra buvę, kad personažas gimė tik prieš pat premjerą. Žinoma, visi atvejai yra skirtingi. Tarkime, kompanijos „Laimingi žmonės“ kurtame spektaklyje pagal A.Čechovą vaidinau senmergę, kuri nori ištekėti, ir šis personažas negimė tol, kol spektaklyje neatsirado nebylaus kino kadrai, leidę vaidinti psichologinį teatrą. Kitaip tariant, kartais net pati spektaklio struktūra padiktuoja, kad tas personažas atsiras.

Jeigu skulptorius nukirs akmens per daug, jis jau jo nebepridės, o aktorius kiekviename spektaklyje savo vaidmenį gali taisyti.

Dirbu ir su vyresniais, ir su jaunesniais režisieriais. Dirbdama su V.Siliu pirmą mėnesį dariau etiudus, nes nebuvo medžiagos. Kadangi iš prigimties esu imli naujovėms, kiekvienas iššūkis man didžiausia laimė. Šiuo atveju V.Silis iš karto manęs paklausė: „Ar tu sutiksi dirbti tokiu metodu – be medžiagos, iš etiudų sukurti spektaklį?“ Aš atsakiau: „Kodėl gi ne?!“ Kadangi jau sutikau, dariau viską ir kažkokio pasipriešinimo nebuvo.

Tiesa, buvo abejonių, ar čia bus kažkas, ar nebus, kadangi nebuvau mačiusi nė vieno šio režisieriaus spektaklio. Tarkime, dirbant su G.Varnu, tu esi garantuotas, kad tave režisierius ves taip, kaip reikia, nes jis visada žino, į ką veda, ir esi absoliučiai ramus. O čia buvo jaunas žmogus, kurio aš nepažinojau. Reikėjo jį perprasti, juo patikėti. Tiesą sakant, aš labai klausiau jo vedimo, laukiau iki paskutinės minutės, ir, pasirodo, neapsirikau.

- Minėjote, jog esate perfekcionistė. O ar iš esmės, Jūsų akimis, įmanoma scenoje pasiekti tobulybę?

- Jeigu skulptorius nukirs akmens per daug, jis jau jo nebepridės, o aktorius kiekviename spektaklyje savo vaidmenį gali taisyti. Garantuoju, jeigu įrašytum kiekvieną spektaklį, tai pamatytum, jog nė vienas vakaras nebūna toks pats. Tai yra aktoriaus profesijos unikalumas. Žinoma, ir muzikantai tą gali daryti, dailininkai irgi gali vėliau pertapyti, bet teatras ne kinas – tu visą laiką gali dirbti su savo vaidmeniu. Tobulas jis ar ne, aš nežinau. Klausimas, ar apskritai kas nors yra sukūręs tobulą vaidmenį? Neįsivaizduoju… Džiaugiesi, kai būni įvertintas po to, kai sukūrei vaidmenį, bet vis tiek save kritikuoji, po kiekvieno spektaklio visada analizuoji visas scenas, kuriose vaidini.

Mano atveju perfekcionizmas yra reikalavimas sau ir scenos partneriams. Žinoma, dabar, sulaukusi brandos, nedarau tos klaidos, kaip kartais jaunystėje: „Ai, ateis savaime…“ Dabar tiesiog rimtai dirbu su vaidmeniu, su medžiaga, kad paskui, kai ateis premjera, būčiau rami. Turiu taip pasiruošti personažo psichologinį portretą, kad jis mane vedžiotų visus metus, kol aš jį vaidinsiu.

Tau atrodo, kad šiandien gerai praėjo spektaklis, o galbūt iš šono atrodo, kad kaip tik šiandien viskas daug prasčiau.

Būna atvejų, kai ir prieš išeinant į sceną išgirsta muzika sugrąžina emociją, kokią tu jau atradai kurdamas tą vaidmenį. Ne visada pats sau turi sukelti tai. Bet nuolat vaidinant tame pačiame spektaklyje, tiesiog natūraliai ateina momentas, kai žengiant į sceną emocija sugrįžta pati. Būni nepatenkintas, jei ji negrįžta. Tiesiog gal šiandien buvo banali diena, gal dar kažkas įvyko ir išblaškė ar pan. Bet iš tikrųjų visada stengiuosi tai, ką jau esu padariusi, tobulinti. Tačiau čia irgi trapu – tau atrodo, kad šiandien gerai praėjo spektaklis, o galbūt iš šono atrodo, kad kaip tik šiandien viskas daug prasčiau.

- Spektaklis „Miškinis“ Jums atnešė du svarbius apdovanojimus. Kaip pati vertinate apdovanojimus – ar jie Jums turi didelę reikšmę?

- Jei pasakyčiau, kad jie man yra nesvarbūs, tai būtų melas (juokiasi). Aš apskritai esu kukli, o ir, tiesą sakant, nesu gavusi labai daug dėmesio, tad visai smagu, kai tave apdovanoja. Vadinasi, tie du mėnesiai, kurių metu teko atiduoti nemažai energijos šiam darbui, nepraėjo veltui.

Nesu feministė, bet patikėkite, moterų dramaturgai nelepina, o galėtų.

Žinoma, reikia pripažinti, kad iš tikrųjų to galėjo ir nepastebėti, nes, kaip jau minėjau, kartais kitam vaidmeniui tu atiduodi daug daugiau energijos, bet kažkodėl to niekas nepastebi. Greičiausiai tai priklauso ne tik nuo vieno vaidmens, bet nuo viso spektaklio sėkmės, nuo režisieriaus charizmos ir t.t. Auksinis scenos kryžius yra kaip ir aukščiausias įvertinimas, ir, turint galvoje tai, jog mano meninė karjera jau labai nebekils, smagu, kad mane pastebėjo ir įvertino.

- Ne visus, tačiau sėkmingiausius nepagrindinius vaidmenis sukūrėte tuos, kurie buvo šalia vyriškų pagrindinių veikėjų. Ar tai irgi tik sutapimas, ar, šiuo atveju, pakankamai svarbus faktorius?

- Ne visuose – G.Varno spektaklyje „Heda Gabler“ pagrindinis personažas buvo moteris. Na, o kiti – galbūt. Tačiau tai nieko keisto vyrų dominuojamame pasaulyje, taip pat ir dramaturgijoje. Nesu feministė, bet patikėkite, moterų dramaturgai nelepina, o galėtų (juokiasi)... Šiuo palinkėjimu dramaturgams ir baikime…

Ačiū už pokalbį.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 22 d.

Agniaus Jankevičiaus maišto instruktoriai – „Otpor“ eksrevoliucionieriai. menufaktura.lt/D.Stankevičiaus nuotr.

Duonos ir žaidimų!, – tokia pirma mintis kilo, žengus pro sugriautą Nacionalinio Kauno dramos teatro butaforinę Didžiosios scenos sieną, pasibaigus premjeriniam režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektakliui „Maištas”.

Prieš šį vienos dalies tris valandas užsitęsusį pasirodymą Agnius Jankevičius teigė, jog idėją jam dar gerokai anksčiau padiktavo spalvotųjų revoliucijų fenomenas ir amerikiečių pilietinio pasipriešinimo teoretiko Gene’o Sharpo veikalas „198 taikaus pasipriešinimo būdai“. Įkvepiantis kūrėjo pažadas prieš premjerą: „Mes parodysime, kaip skaldomos bet kokios SIENOS!” bylojo apie tai, jog galima laukti dar vieno interaktyvaus eksperimento nepatogia ir aštria sociokultūrine tema, kurias pastaruoju metu Agnius Jankevičius vis dažniau analizuoja.

Ant raudonos pakylos trypčiojantys, į  trispalvės spalvomis išmargintais triko įsispraudę (dailininkė Laura Luišaitytė) veikėjai žada žiūrovus išmokyti maištauti.

Netradicinio teatro gerbėjus turėtų patraukti ir šalia spektaklio pridėtas žodis „instruktažas” – „kaip sukelti maištą, virsiantį spalvotąja revoliucija, tokia kaip Buldorezių revoliucija Jugoslavijoje (2000 m.), Oranžinė revoliucija Ukrainoje (2005 m.) arba Jazminų Tunise (2011 m.)”.

Paralelės arba neieškok panašumų

Spektaklis pradedamas Vaido (lėlės) istorija: norėdamas atsikovoti prarastas senelio žemes, po nesėkmingų žygių jis nusprendžia susideginti prie vienos iš biurokratinių institucijų durų. Deja, lietus sumaišo visas kortas ir  jam to padaryti nepavyksta: Vaidą sučiumpa policija, jis tampa visuomenės pašaipos objektu. Šią situaciją galima laikyti viso spektaklio atspirties tašku. Kaip ji galėtų pasikeisti? Kokiu būdu Vaidas galėtų tapti spalvotosios revoliucijos simboliu ir įkvėpėju? Ką reikėtų daryti kitaip? Į šiuos klausimus žiūrovui bando atsakyti, kartu ir instruktuoti aštuoni anglakalbiai belgradiečių eksrevoliucionierių „Otpor“ judėjimo instruktoriai.

Cirko atmosferą kuria beveik visą laiką dainuojantys ir šokantys aktoriai, jie prakaituoja iš peties. Ant raudonos pakylos trypčiojantys, į  trispalvės spalvomis išmargintais triko įsispraudę (dailininkė Laura Luišaitytė) veikėjai žada žiūrovus išmokyti maištauti.  Vokaliniais sugebėjimais, kūno plastika ir organiškumu ypač žavi aktorės Martynos Gedvilaitės personažas.

Pastaruosiuose spektakliuose tuos elementus dar siejo kokia nors loginė grandis, o „Maištas” yra tikras maištas prieš bet kokias taisykles.

Vaidinimo struktūra atvira, siužetas fragmentiškas ir mozaikiškas, loginė siužeto linija trūkinėja: spektaklis sukonstruotas iš atskirų dalių, kurios sunkiai tarpusavyje rišasi. Jame sudėta beveik visa, ką buvo galima panašia forma pamatyti kartu su meniniu sindikatu „Bad Rabbits” sukurtuose spektakliuose „Š.T.C. arba Šiuolaikinis Tolerancijos centras” ir „Vienatvė.1991”. Pastaruosiuose spektakliuose tuos elementus dar siejo kokia nors loginė grandis, o „Maištas” yra tikras maištas prieš bet kokias taisykles. Galbūt nederėtų ieškoti paralelių tarp šių spektaklių, bet iš atskirų jų fragmentų, regis, bandoma numegzti naują „Maišto” audinį: tik jis nei naujas, nei audinys.

Vos įėjęs į teatrą kiekvienas žiūrovas papuošiamas baltomis balsavimo kortelėmis. Deja, jos atlieka tik dekoratyvią funkciją – spektaklis konstruojamas taip, jog žiūrovo nuomonė nėra svarbi, tačiau gudrybė pasiteisina:  balsas suteiktas (nors ir fiktyvus, nors ir iliustratyvus) – žiūrovas patenkintas. Jau minėtame spektaklyje „Š.T.C. arba Šiuolaikinis Tolerancijos Centras” balsavimo kortelių pagalba buvo kuriama interviu forma su aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis: jų dėka žiūrovas galėjo pasitikrinti savo tolerancijos ribas, vertybes, mąstymą.

Manipuliacijos mechanizmas puikiai veikia, tik ar to buvo siekta: atskleisti žiūrovams, kaip lengva jų nuomonę valdyti?

Šiame spektaklyje jos tik karoliai. „Jeigu būtumėte dykumoje ir neturėtumėte jokių įrankių, kurį maisto davinį imtumėte: KFC atvirą traškios vištienos kibirėlį ar tarybinius konservus?” Visi prieš vieną (kažkoks keistuolis), tačiau ir tą vieną aktoriai skuba neutralizuoti.  Tad jeigu „Š.T.C. arba Šiuolaikinis Tolerancijos centras” metu aktorius buvo išplėšiamas iš saugios zonos, atsidurdavo tam tikros įtampos ir didelės rizikos lauke, kurio suvaldymas, t.y. sėkmė/nesėkmė, priklausė nuo paties aktoriaus meistrystės, tai čia rizika eliminuojama. Kaip eliminuojama ir teisė pasirinkti už ką balsuoti, nors rankos ir kilnojamos laisvai.  Manipuliacijos mechanizmas puikiai veikia, tik ar to buvo siekta: atskleisti žiūrovams, kaip lengva jų nuomonę valdyti?

Dar viena sudėtinė spektaklio dalis – interaktyvios instaliacijos, kurių metu instruktoriai kviečia išmėginti revoliucijos kūrybines dirbtuves. Čia pat ratu išrikiuotose palapinėse instruktoriai ragina nusipiešti plakatą, sutepti kartu sumuštinį, palošti kortomis, padėlioti Lego kaladėles, iškaršti kailį biurokratui, kartu padainuoti ir pan. Klega susirinkusieji, blaškosi, dainuoja, visi laužyta anglų kalba bando susikalbėti.  Tikras chaosas be jokios strategijos – bet gal čia ir strategija: leisti pačiam žiūrovui nuspręsti, ką pasirinkti, ką pamatyti, kam lazda tvoti. Visko daug, visko nori, bet kam viso to reikia, taip ir lieka neaišku. Dar kartą prisimenant „Š.T.C. arba Šiuolaikinės Tolerancijos Centrą” –  jame instaliacijomis buvo siekiama praplėsti ir sukurti platesnį prasmių lauką, o šiuo atveju tai tik ryškus, bet tuščias saldainio popierėlis.

Galbūt per daug tų panašumų galima įžvelgti, galbūt čia jau ir fantazijos reikalas, bet stebino ir tai, jog šiame spektaklyje aidėjo net Jankevičiaus  spektaklio „Gentis” balsas. Lėlės Vaido gyvenimą pristačiusi pasakotoja (aktorė Inga Mikutavičiūtė) – tai paskutinė gyvos Šimonių šeimos giminės atstovė Rožė. Ir Rožė ta pati, ir rožės jos rankose tos pačios, tik dabar ne apie savo gentį, o apie maištą kalba. Gal Vaidas vienas iš Aukštujų Šimonių genties? O gal tik mano atmintis per daug gera, ir Rožė neturi nieko panašaus su  šiame spektaklyje kuriamu personažu.

Žiūrovui užmigti šansų nėra

Vieną lūkestį režisierius išpildo su kaupu: ko jau ko, bet fizinio žiūrovo interaktyvumo šiame spektaklyje netrūksta.  Publiką visais būdais bandoma išjudinti: ir kortelėmis, ir ekskursijomis, ir gerai žinomomis dainomis. Daina – vienas šio spektaklio arkliukų. Iki skausmo žinomas popkultūros dainas, tame tarpe ir tokius legendinės grupės Queen hitus kaip „I Want To Break Free” ar „We Are The Champions” visi dainuoja, linguoja – bendrumo atmosfera kuriama. Tik neaišku, apie ką ir kam vienija ta bendrystė.

Visa tai spektaklyje taip greitai keičiasi, temų gausa ir įvairovė tokia didelė, prasmių laukas toks platus, jog dalykai niekaip nespėja susikabinti, pralekia pro šoną, nė vienas ilgiau neužsilikdamas.

Kita muzikinė linija – gruziniškai atliekamos itin lyriškos baladės: jos tarsi malda ar lopšinė užliūliuoja ir jungia publiką ne tik pramogai, bet ir kažkokiam (?) kilnesniam tikslui, o tai pasirodė itin artima kitam „Bad Rabbits” spektakliui „Vienantvė.1991”. Čia dainomis buvo siekiama kurti bendrumo atmosferą, žadinti kolektyvinę atmintį, kartu išgyventi ją esamuoju laiku.  Ir tai ne vienintelė paralelė su šiuo spektakliu. Po Vaido istorijos įsiterpia fragmentai apie Sausio 13-osios įvykius ir aukas, ekrane sušmėžuoja įvairių revoliucijos metu nukentėjusių moterų nuotraukos, jas keičia Gene’o Sharpo mokinio Audriaus Butkevičiaus (aktorius Aleksandras Kleinas) tiesioginis virtualus interviu, agresyvių karių iš Ukrainos video, galiausiai personažų burnojimai ant ekspertų, kurie neleidžia (?) žmonėms patiems priimti sprendimų, ir, žinoma, ant didžiausios visų laikų blogybės –  biurokratų ir valdžios. Visa tai spektaklyje taip greitai keičiasi, temų gausa ir įvairovė tokia didelė, prasmių laukas toks platus, jog dalykai niekaip nespėja susikabinti, pralekia pro šoną, nė vienas ilgiau neužsilikdamas.

Ir dar, be viso to, instruktoriai pateikia keletą patarimų, kaip sukelti maištą, jog šis galiausiai virstų spalvotąja revoliucija. Štai keletas: „padaryk politiką seksualią”, „padaryk kažką beprotiško”, „būk matomas” ir svarbiausia „turėk strategiją”. Ar to užtenka, jog imtumei skaldyti sienas? Kyla įspūdis, jog patys kūrėjai susimaišė tarp sąvokų: maištas, revoliucija, pilietinis pasipriešinimas, pilietinis nepaklusnumas, –  arba jas taip sumaišė pasirodyme, jog atsekti per daug sudėtinga. „Mes gyvename iliuzijų pasaulyje, manydami, kad šios revoliucijos gimė iš bendrystės, masinio protesto. Deja, tame labai daug režisūros. Spalvota revoliucija – komercinis reikalas, jai rašomas scenarijus, ją netgi galima užsakyti už pinigus”, – prieš premjerą kalbėjo režisierius. Tai ko mus instruktuoja? Taip ir lieka neaišku, juk, pasak pačių kūrėjų, masinis protestas ir pilietinė bendrystė yra tik iliuzija, o revoliucija – teatras, kurį galima nusipirkti.

Spektaklio tema sudėtinga, o žiūrovas neturi laiko nei įsijausti, nei apmąstyti turinio, kuris pateikiamas scenoje.  Jeigu instruktažo tikslas buvo instruktuoti, t.y. suteikti tam tikrų nurodymų ar pamokymų apie spalvotosios revoliucijos kėlimą, tai idealiu atveju pavyko suteikti tokias vertingas pamokas kaip: dainuoti kartu gera, nemokami sumuštiniai skanu, apmėtyti biurokratą laikraščių gniutulais smagu. Ir visos šios linksmybės galėtų atrasti savo vietą, netgi būti prasmingomis – nessmurtinėmis, ne agresyviomis – spalvotojų revoliucijų veiklomis prieš valdžią ar nusistovėjusią tvarką, jeigu jos būtų pateiktos kaip bendros strategijos dalis. Kelis kartus sudainuota instruktorių frazė „yra tiek daug juokingų būdų pasipriešinti” įgytų kur kas didesnę vertę ir prasmę. Ko šiame spektaklyje trūko? To, be ko neapsieitų nei viena sėkminga spalvotoji revoliucija – strategijos. Instruktažui pritrūko instrukcijų. Taip, šis spektaklis sukėlė norą maištauti! Maištauti prieš teatrą, kuris kaip ir ne kartą spektaklyje koneveikta valdžia neatsako už savo pažadus. Jeigu jau žadate skaldyti SIENAS (ne butaforines) – tai jas ir skaldykite.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. birželio 3 d.

Liubomiras Laucevičius / menufaktura.lt/L.Brundzos nuotr.

Liubomiras Laucevičius, pradėjęs aktoriaus kelią Panevėžyje ir Klaipėdoje, nuo 1990 m. Jono Jurašo spektaklio „Smėlio klavyrai“ yra etatinis Kauno dramos teatro aktorius, vienas garsiausių ir talentingiausių nacionalinės trupės narių. Šiemet jis antrą kartą įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenis spektakliuose „Miškinis“ ir „Hamletas“. Su Liubomiru Laucevičiumi kalbamės premjeros „Skaičius“ išvakarėse.

Rugilė Pukštytė, menufaktura.lt

- 2004 m. pelnėte savo pirmąjį Auksinį scenos kryžių už Šeiloko vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame „Venecijos pirklyje“. Praėjo 12 metų ir vėl tapote apdovanotas. Ar išliko tas nuostabos jausmas, kaip ir pirmąjį kartą?

- Na, to jausmo aš neatsimenu, bet be abejo, jaudulys išliko. Be manęs juk yra dar du kandidatai, kurie yra verti to apdovanojimo. Nežinai, kurį pasirinks komisija. Yra įtampa. Ta įtampa kiek klaidinanti – juk jeigu jau esi tame trejetuke, tai jau daug. Pats įvertinimas labai svarbus bet kuriam aktoriui. Jeigu žmogus apdovanojamas – tai visada nuveda į pozityviąją pusę.

- Kurso vadovai ar mokytojai dažnai palieka aktorystės studentams neišdildomą įspūdį. Jūs nuo paauglystės patekote į Juozo Miltinio studiją. Koks jis jūsų prisiminimuose?

- Be abejo, jis man davė pagrindą. Atėjau šešiolikos metų į jo studiją. Tuo metu Panevėžyje buvo visa plejada garsiųjų aktorių, iš kurių ir mokiausi. Miltinis su aktoriais dirbdavo repeticijų metu, ir jeigu tu neturi vaidmens tame spektaklyje, tuomet su Miltiniu kaip ir nesusiduri. Bet tu matai kitus spektaklius, senesnius ar naujesnius, ir matai, kaip tie vyresnieji dirba, kaip gyvena sukurtuose vaidmenyse, kokie jų santykiai su kitais personažais. Ir iš to tiesiog mokaisi.

Dabar režisieriai pasimetė formose, jie nelabai kreipia dėmesį į aktorius. Jiems aktorius pasidarė veikiau kaip tipažas, kuris gali prisidėti prie jų norimos formos sukūrimo.

Kad teatras būtų įdomus, jis turėtų būti įvairių stilių ir žanrų. Kadangi dabar režisieriai pasimetė formose, jie nelabai kreipia dėmesį į aktorius. Jiems aktorius pasidarė veikiau kaip tipažas, kuris gali prisidėti prie jų norimos formos sukūrimo. Aktorius darosi vienodas iš spektaklio į spektaklį ir tai yra labai blogai. Juk jeigu aktorius vieną vakarą vaidina komedijoje, kitą dramoje, trečią – tragedijoje, jis gauna didžiulę patirtį ir gali sukurti įvairius vaidmenis. O jei jis vaidina vienaplanius vaidmenis, atlieka tik funkcijas, tuomet jis nepraturtėja.

- Gal anksčiau aktoriai kitaip buvo lavinami?

- Režisieriai neturėjo galimybės kviestis kitų teatrų aktorius. Jie turėjo dirbti su ta trupe, kurią jie atėję rado ir kurią jie paskui papildė kitais aktoriais. Režisierius buvo priverstas dirbti su tais pačiais aktoriais ir turėjo ieškoti tokio pastatymo, kuris tiktų tai trupei. Privalėjo ruošti aktorius ir išskirstyti vaidmenis taip, kad jie galėtų priaugti iki, pavyzdžiui, Shakespeare´o vaidmenų. Dabar ateinantys režisieriai atsineša tą vieną savo pasirinktą pjesę ir tiesiog ima tipažus – vienas aktorius padarys tą, kitas aną. Nebėra darbo su aktoriais.

- Jūsų darbo Kauno dramos teatre pradžia – 1990-ieji – simboliškai sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Ar pastebėjote, kad laisvė kurti atsiliepė jūsų kūrybinėje biografijoje?

- Atsirado galimybė traktuoti darbus kaip nori, o ne būtinybė suprasti viską tik viena mintimi ir pajungti viską tik vienai idėjai. Aiškiai pasijuto tai, kad gali ateiti kiti režisieriai ir jokia taryba jiems nenurodo, kaip ir ką daryti. Laisvas apsisprendimas suteikia galimybę net klysti. Žmogus gali spręsti pats ir tai yra didžiulė vertybė.

Tu visuomet nesi tikras, nepasitiki savim ir kito pastaba tave gali išmušti iš vėžių. Tai sunkiausia.

Tačiau kiekvienas menininkas turi vidinį cenzorių, kuris visą laiką tave kritikuoja. Ir tai yra baisiausias vertintojas. Tu visuomet nesi tikras, nepasitiki savim ir kito pastaba tave gali išmušti iš vėžių. Tai sunkiausia.

- Kolegų esate vadinamas vienu geriausių partnerių scenoje. Kritikų esate vertinamas už scenos erdvės pajautą ir gebėjimą valdyti publiką. Kaip manote, kiek tai yra įgimta, o kiek tai yra įgytos sceninės patirties pasekmė?

- Galbūt yra kažkokie gabumai, bet čia turbūt daugiau patirties pasekmė. Nežinau, ar tai gali būti įgimta. Kadangi nuo mažens norėjau būti aktoriumi, susiformavo kryptingumas, siekimas ir ieškojimas, stebint vyresnius kolegas ar užsienio aktorius. Kiekvienas vaidmuo reikalauja savo stiliaus, išraiškos ir pajautos. O patirtis, apsiskaitymas, intuicija rodo į kurią pusę tau reikėtų eiti.

- Paminėjote intuiciją. Ar kiekvienas aktorius ją turi ir kaip tai susiję su apsiskaitymu?

- Negaliu pasakyti ar kiekvienas aktorius ją turi, bet manau, kad kiekvienas žmogus turi intuiciją kažkam. Tik tą intuiciją reikia visada pamaitinti. Pamaitinti informacija, literatūra, kitomis menų rūšimis. Tada ji daugiau duoda naudos ir supratimo.

- Aktorystė – universali profesija, jei dažną aktorių matome ne tik teatro scenoje, bet ir kine ar televizijoje?

Jeigu jį kviečia į filmus ar serialus, jis turi sutikt, nes kitaip neišlaikys šeimos. Kitaip būti negali.

- Juk gyvenimas daro savo. Gyventi tai reikia. Iš aktoriaus reikalaujama, kad būtų ir apsiskaitęs, ir pakeliavęs, ir apsirengęs, bet vien iš aktorystės viso to neturėsi. Todėl reikia dirbti ir kitus darbus. Jeigu jį kviečia į filmus ar serialus, jis turi sutikt, nes kitaip neišlaikys šeimos. Kitaip būti negali. Visi mano kartai priklausantys aktoriai yra vaidinę serialuose. Kažkodėl dabar patys tai peikia, bet į juos būtent tokiu būdu buvo atkreiptas dėmesys. Jeigu geras aktorius, nuo to jis blogesnis netampa. Tai yra tiesiog darbas.

- O teatras jums – profesija, gyvenimas ar šventovė?

- Tai kūryba. Bent norisi, kad taip būtų. Ne su kiekvienu režisieriumi tai įvyksta, bet tai natūralu. Norėtųsi, kad režisierius aktorių priimtų kaip žmogų, individualybę ir suvoktų, kad nuo jo reikia pradėti. Suvokimo, kad turimą medžiagą pastatymui reikia derinti prie aktoriaus vidinių dalykų, o ne užsispyrusiai siekti tik savo sumanymų įgyvendinimo.

- Pasisakote prieš tai, kad scenoje matytume tai, ką matome gyvenime. Kodėl tai traktuojate kaip „gyvenimišką šiukšlyną“?

- Aš nenorėčiau, kad scenoje kaip meno pagrindas būtų rodoma visokia negatyvi tendencija. Meno esmė yra viltis. O kai viltis neigiama, kai rodomos neigiamos žmogaus savybės ir jomis džiaugiamasi – to nenorėčiau net žiūrėti. Man įdomu tada, kai yra perspektyva kažko, kas bus. Net jei to mes ir nesulauksim. Visa žmonija, visa meno istorija tik per viltį juda pirmyn.

- Bet ar tai neprieštarauja jūsų teiginiui, kad teatras turi būti visoks?

- Juk nebūtinai neigiamas savybes galima parodyti realistiškai šlykščiai. Jas galima įvilkti į meno rūbą ir tai įgaus visiškai kitą pagrindą. Pagaliau tas gyvenimo šlykštumo parodymas turi žiūrovui pranešti, kad tai nėra neišsprendžiami dalykai. Jie turės pasikeisti – žmogus ar visuomenė, kurią rodo spektaklis. Negalima taip gyventi visą laiką.

- Viena aiškiausių publikos mėgstamo spektaklio „Palata“ (režisierius Rolandas Kazlas) poteksčių, kurias atskleidžia jūsų personažas Raginas – žmonių nenoras mąstyti ir bendrauti. Kaip manote, Antonas Čechovas įžvelgė amžiną problemą ar nuspėjo dabartį?

- Be abejo, tai amžina problema. Nenoras pripažinti, kad kitas žmogus irgi turi savo nuomonę ir galbūt ji yra net teisingesnė už mano – tai visada yra konfliktų pagrindas. Ir tie konfliktai gali pakilti iki skirtingų lygių. Nederinant, nebendraujant, nekalbant, nepripažįstant kito nuomonės yra norima įrodyti tik savo tiesą. Nors bet kuri tiesa praėjus laikui gali net pasirodyti buvusi klaidinga, bet žmogui esamuoju momentu ją įteigti atrodo svarbiausia. Ir, man atrodo, tai yra amžina. Bent jau kol kas.

- Teigiate, kad jaunieji režisieriai baigia išsisemti, neberanda naujų formų ir grįžta prie klasikinio teatro ištakų. Ar tai pozityvi tendencija?

- Režisieriai klasikoje ieško naujų formų. Tik galbūt dauguma jų pradeda kartotis. Vien tik eiti į formą pasidarė nebeįdomu. Jie vienas kitą pradeda kopijuoti ir cituoti. Negalima statyti vieną spektaklį po kito ir vis atrasti naujienas. Kad mintis subręstų, reikia laiko. Tai, kad stato klasiką mane džiugina. Mano manymu, ji yra šviesi, viltinga ir joje įžiūrėti žemus instinktus nėra teisinga.

- Vido Bareikio spektaklyje „Hamletas“ įkūnijate gudraus intriganto ir dukrą saugančio Polonijaus vaidmenį. Ar įdomu buvo žaisti teatrą pagal šią filosofinę dramą?

- Pats Polonijus nėra filosofas. Jis veiksmo žmogus, karaliaus užmačių vykdytojas. Juk pjesė susideda iš įvairių personažų, kurie atlieka tam tikrą dalį. Nebūtų Polonijaus Hamletui, nebūtų ir Hamletui ką veikti. Jeigu Hamletas yra dvejojantis, filosofuojantis ir svarstantis, tai Polonijus niekuo neabejoja. Kada reikia, jis vaikams rimtai dėsto išmintį. Tai žmogus, tam tikrą akimirką dirbantis tai, ko iš jo tuo metu reikalauja. Man įdomu buvo jį kurti.

- O kaip sekėsi spektaklyje „Miškinis“ (režisierius Valters Silis) kurti Jono personažą, kuris neturi įprastai lengvai įkandamo neigiamo herojaus rėmo?

- Jis kažkoks bevalis, mano manymu. Bet tokia tuomet buvo situacija. Jo gyvenime valdingesnė buvo sesuo, ir jos jis turbūt buvo valdomas. Bent jau remiantis medžiaga taip atrodo. Užtat jis ir pasidavė. Iš pradžių atrodo, kad laikinai jis slepiasi, o paskui paaiškėjo, kad visus penkiasdešimt metų. Režisierius rodė ir patį Janį Pinups, pagal kurio istoriją buvo kurta drama. Taip pat režisierius ir dramaturgas nemažai kalbėdavo apie tai. Iš viso to ir susidėlioji personažą.

- Šiuo metu repetuojate jauno režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklį pagal Caryl Churchill dramą „Skaičius“. Kaip ieškojote rakto dramoje, kurioje pats iš esmės aktorius turi susidėlioti taškus?

- Iki šiol dar ir vargstam, ieškom. Pjesės forma neįprasta: jeigu taškas yra, tai jis gali būti neįprastoje vietoje. Gali ir nebūti skyrybos ženklų. Bet tu gali ir sakinius sudėlioti pats, ir mintį. Galbūt tai yra įdomi forma ir kažkam įdomu ieškoti to, ką nori pasakyti tavo kuriamas personažas. Tačiau būtų daug paprasčiau, jei mintis būtų aiški, nes ir taip gan keblu sukurti personažą. O jeigu dar reikia ir spręsti kryžiažodį, tai man atrodo, kad tam be reikalo gaištamas laikas.

- Kartu su jumis šiame spektaklyje repetuojantis aktorius Saulius  Čiučelis minėjo, kad aktoriui svarbu surasti aktualumą. Šios dramos aktualumas – žmonių klonavimas ar identiteto paieška?

- Neseniai internete radau straipsnį apie tai, kad mokslininkai sukūrė embrioną ne gimdoje. Vadinasi, moksliniai bandymai gali sąlygoti, kad iš to embriono gali išsivystyti žmogus. O jis gali būti valdomas arba jį valdys. Vadinasi, tai nebėra fantazija. Pjesėje, kurią repetuojame, jaunasis personažas ieško savęs, o vyresnysis kaltas, kad pardavė jo dalelę, odos nuograndą. Ir pardavė tam, kad pagertų. Tai daugiau moraliniai dalykai, kurie išlieka aktualūs.

- Ne paslaptis, kad dažnas aktorius nemėgsta būti žiūrovu. Jūs – stebite kolegų darbus. Ar pavyksta įsitraukti į veiksmą scenoje? Kokie spektakliai jus žavi?

- Kai geri spektakliai visuomet įsitrauki, bet jei atsiranda kažkokie nelygumai – tuomet atsitrauki ir pradedi žiūrėti kritiškai. Mane žavi spektakliai, kurie nagrinėja gilesnius dalykus ir bendražmogiškas problemas. Tie, kurie moka iškelti esminį klausimą, į kurį tu ieškai atsakymo po spektaklio ar net vėliau.

Kai tu žiūri spektaklį, dailės kūrinį, filmą, operą ar šiaip klausaisi rimtos muzikos, visada atskleidi save.

Kadangi tai dažniausiai būna spektakliai pagal klasikines dramas, pasiimi net pjesę perskaityti. Tokie spektakliai verčia mąstyti. Net jeigu kelintą kartą juos žiūri, visada randi kažką užslėpto, nepastebėto anksčiau. Juk ir pats žiūrėti spektaklių ateini būdamas skirtingos nuotaikos, tai kaskart pamatai vis kitus dalykus.

- Pasak to paties Juozo Miltinio, „teatro poreikis, žaidimo poreikis yra labai senas. Jis gimė kartu su žmogumi“. Jūs viename iš interviu teigėte, kad „tik nedidelis procentas žmonių lanko teatrą“. Kuo teatras naudingas žmogui?

- Kad pažintum save patį. Kaip ir bet koks meno kūrinys. Jis visada tau atskleidžia dalį tavęs. Kai tu žiūri spektaklį, dailės kūrinį, filmą, operą ar šiaip klausaisi rimtos muzikos, visada atskleidi save. Tie garsai, žodžiai, vaizdai veikia tavo pasąmonę ir tu pradedi ieškoti savyje atitikmens tam, ką tu matai. O tie atradimai daro tave įvairesniu ir leidžia geriau pažinti save. O pažinęs save, pradedi mąstyti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 20 d.