2017-aisiais pamatysime, kaip apie švietimo ir mokslo politiką susikalba Seimas ir Vyriausybė, juk būtent jų vizijų darna arba skirtumai lems švietimo pokyčius. Tuo įsitikinęs dr. Ainius Lašas, nuo 2017 m. sausio 1 d. pradedantis dirbti Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Bato, Oksfordo, Jungtinių Tautų ir Vašingtono universitetuose dirbęs A.Lašas pritaria ir aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimui, tačiau pabrėžia, kad svarbūs pokyčiai yra susiję, todėl reformos turi būti komp-leksinės: jei aukštosios mokyklos jungiamos, tai kartu reikia rimtai investuoti ir į profesūrą – žmones, kurie erdvę pripildo turinio.

– Kokie įvykiai 2017-aisiais švietimo ir mokslo srityje bus svarbiausi?

– Įvardyčiau du momentus. Visų pirma ateinančiais metais Vyriausybė pradės intensyviau skirstyti ES struktūrines lėšas švietimui. Mano nuomone, reikėtų iš esmės peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės nustatytus prioritetus ir pagalvoti, kaip būtų galima efektyviau investuoti į žmogiškąjį kapitalą – profesūrą ir mokytojus. Būtent šiuo atžvilgiu situacija Lietuvoje yra apverktina.

Antra, aiškiau pamatysime, kaip Seimas ir Vyriausybė sugebės susišnekėti tarpusavyje formuojant švietimo ir mokslo politiką. Man susidaro įspūdis, kad šios institucijos ganėtinai skirtingai suvokia dabartinę švietimo problematiką ir turi skirtingas ateities vizijas. Taigi mūsų artimiausių metų švietimo politikos dinamika priklausys nuo to, kaip tos vizijos bus derinamos.

– Neseniai viename iš savo komentarų klausėte, ar naujoji koalicija spręs neegzistuojančias problemas. Ką iš švietimo, aukštojo mokslo srityse aptariamų dalykų ar Vyriausybės programos teiginių būtų galima laikyti neegzistuojančiomis, dirbtinai suaktualintomis problemomis?

– Reikėtų pradėti nuo to, kad dabartinė Vyriausybės programa yra labai aptaki ir neretai sunku suvokti, kokia kryptimi bus judama siekiant įgyvendinti vienokius ar kitokius deklaruojamus tikslus. Vis dėlto girdime kalbas, pavyzdžiui, apie mokyklinio amžiaus ankstinimo būtinybę. Mano nuomone, tai idėja fiks, kuri iš esmės nieko nekeičia. Šiuo atžvilgiu moksliniai tyrimai pateikia gana prieštaringus duomenis, todėl nematau reikalo įgyvendinti reformas, kurių galimos pasekmės yra miglotos.

Kita mano iškelta neegzistuojanti problema – istorijos egzamino įvedimas. Aš suprantu, kad kai kuriems Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovams istorinis tautinis jaunimo auklėjimas atrodo kaip vaistas nuo visų mūsų ligų, įskaitant ir emigraciją, bet labai abejoju tiek ligos diagnoze, tiek siūlomais gydymo metodais. Be abejonės, istorija, kaip disciplina, turi savo vertę, bet ar valstybiniai egzaminai, kurių sureikšminimą kritikuoja pati LVŽS, yra vienintelis kelias kokybės link?

– O kokios problemos yra didžiausios, kurias reikia ar jau reikėjo spręsti nedelsiant?

– Problemų yra tikrai daug ir jų visų neišvardysiu, bet labiausiai norisi, kad būtų mąstoma kompleksiškai. Taigi siūlyčiau imtis visapusiško problemos sprendimo: optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą (tai automatiškai eliminuos ir studijų dubliavimosi problemą), perorientuoti mokslo finansavimą skatinant tarptautiškumą, investuoti ES struktūrines lėšas į profesūros naujų įgūdžių lavinimą, sukurti fondus pasaulinio lygio specia-listų pritraukimui bei mūsų jaunimo studijoms geriausiuose pasaulio universitetuose ir pagaliau padidinti bendrą sektoriaus finansavimą. Būsiu kažką praleidęs, bet būtent tokio tipo kompleksinė reforma gali pakylėti mūsų aukštąjį mokslą į visiškai naują kokybinę plotmę.

– Ką manote apie tinklo konsolidavimą, kas jo turėtų imtis, kokiu pagrindu reikėtų formuoti aukštųjų mokyklų tinklą?

– Aš pritariu tinklo konsolidavimo idėjai, bet kartu reikia žengti ir kitus jau minėtus žingsnius, kurie leistų baigti tokio tipo reformą. Vien tinklo konsolidavimo neužtenka. Reikia ir rimtų investicijų į profesūrą – žmones, kurie pripildo tą struktūrinę erdvę turinio ir ugdo ateities kartas. Juk mes siekiame, kad aukštosios mokyklos taptų tarptautinio masto mokslo bei studijų židiniais, suteikiančiais impulsą ne tik mūsų šalies ekonomikai, bet ir pilietinei visuomenei.

Būtų džiugu, jei šiuo klausimu rastųsi bend-ras sutarimas tarp aukštųjų mokyklų, Seimo ir Vyriausybės, nors toną čia turėtų užduoti pastarieji. Dažnai aukštosios mokyklos žvelgia į švietimo ir mokslo problematiką per ribotą institucinę prizmę ir nesugeba pakilti virš savų interesų. Todėl ir reikia Seimo bei Vyriausybės postūmio valstybiniu lygmeniu.

O pagrindu galime imti kad ir Suomijos bei Danijos pavyzdžius. Reikėtų ne viską aklai kopijuoti, bet kritiškai pasimokyti iš jų patirčių konsoliduojant aukštųjų mokyklų tinklus.

– Pastaraisiais metais daug kalbama apie studentų kokybę, priėmimo balus, universitetų negebėjimą užsidirbti, prastai parengtus absolventus ir kitus dalykus, susijusius tik su studijomis ir mokslu, tačiau apie tai, kas turėtų įvykti dar iki stojimo, nelabai diskutuojama. Ar pakankamai dėmesio skiriame ir kitoms grandims – pagrindiniam, bendrajam ugdymui, profesiniam mokymui?

– Diskusijų lygmeniu dėmesio gal ir pakaktų (išskyrus profesinį mokymą), bet trūksta konkrečių žingsnių iš valdžios institucijų, kurios skatintų pokyčius. Pavyzdžiui, vis dažniau kalbame apie individualizuoto ugdymo svarbą, bet ką dėl to darome? Ar mes pasiruošę adekvačiai investuoti į pedagogų asistentų sistemą, į naujo tipo virtualius interaktyvius resursus bei mokymo modelius, į mokytojų įgūdžių ugdymą? Švietimą kuruojančios institucijos turėtų pačios gyventi studijų dvasia ir aktyviai veikti skatindamos sėkmingiausias praktikas bei spręsdamos susidariusius skaudulius.

– Ar 2016–2020 m. iš Vyriausybės programos skirsnio apie darnų švietimą, kuriame netrūksta formuluočių apie didinimą ir gerinimą, susidarote konkretesnį vaizdą, kokią bendrą viziją, strategiją nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo mato naujoji Vyriausybė, o gal bendro vaizdo ir nereikia – užtenka „visur pagerinti po truputį“?

– Bendras vaizdas gana abstraktus. Šiame programos skirsnyje (kaip, beje, ir kituose) gausu gražių ir teisingai skambančių frazių, tačiau trūksta aiškesnio tikslų detalizavimo bei prioritetizavimo. Pagaliau tokiems maksimalistiniams tikslams įgyvendinti reikalingi resursai, labai dideli resursai, o apie juos nutylima. Taigi kyla klausimas, kiek rimtai reikia traktuoti šį dokumentą.

Be abejo, visur keisti po truputį nėra prasmės, nes poreikiai toli gražu nevienodi. Kaip jau minėjau, vienos problemos atrodo gana dirbtinės ir galėtų būti paliekamos nuošalyje, o kitos tiesiog verkiant reikalauja dėmesio ir rimtų investicijų.

– Vyriausybės programoje kalbama ir apie galimybę įgyvendinti Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėją, kurios branduolys – ne Lietuvos pasaulyje, o pasaulio Lietuvoje samprata. Kaip manote, ar tokia koncepcija aktuali 2017-aisiais? 

– M.Lukšienės koncepcija užgimė kaip atsvara sovietinei švietimo sistemai, derinanti nacionalumo, demokratiškumo bei humanizmo elementus. Tai ganėtinai eklektiškas švietimo modelis, kuriame pabrėžiama žinių santykio su vietiniu kultūriniu kontekstu svarba ir kartu siekiama vadovautis Europos kultūrinėmis vertybėmis. Taigi, jei išlaikomos šitos sąsajos tarp skirtingų elementų ir plati kritinė perspektyva, išlaikomas ir koncepcijos aktualumas.

Iš kitos pusės, gana lengva nuskurdinti šią koncepciją praktikoje iki vieno ar kito pamėgto aspekto. Atsiranda žmonių, kurie pradeda kalbėti apie tautinius universitetus, tautinį mokslą, tautinę mokyklą… Automatiškai atsiranda ir įtampos su kitų tautybių atstovais, gyvenančiais Lietuvoje. Juk nėra tautinio mokslo, yra tik mūsų piliečiai, dirbantys tam tikrose mokslo srityse. Juos galima pasikviesti į mokyklą, pasimokyti iš jų, pateikti juos kaip sektinus pavyzdžius, bet nepameskime platesnės perspektyvos ir nepamirškime, kad pasaulis Lietuva nesibaigia, o tik prasideda. Jei mes apsiribosime pasaulio Lietuvoje paieškomis, tai galų gale sėdėsime prie suskilusios geldos.

– Vienas konkretesnių užmojų – atsisakyti mokinio krepšelio, pakeisti jį klasės komplektų modeliu. Kaip manote, ar tokia bendrojo ugdymo mokyklų finansavimo tvarka padės mažinti ugdymo skirtumus tarp kaimo ir miesto mokyklų, ko ja ir siekiama?

– Šio vieno žingsnio tikrai nepakaks ugdymo skirtumams sumažinti. Tai kompleksinė prob-lema, kurią ir reikėtų spręsti kompleksiškai. Vieno finansavimo modelio pakeitimas kitu čia mažai ką lemia. Reikia kalbėti apie mokymo programų turinį, apie mokytojų gebėjimus, apie individualizuotą paramą mokiniams – tik tada galima tikėtis esminių pokyčių.

– Kokios naudos ar žalos vadinamieji krepšeliai davė aukštajam mokslui?

– Mano nuomone, krepšeliai Lietuvos aukštajam mokslui pridarė daugiau žalos nei naudos. Ir ne todėl, kad krepšelių principas negali veikti efektyviai, o todėl, kad jis buvo įgyvendintas tik iš dalies. Tariamai liberali reforma net nebuvo liberali. Viena vertus, buvo sukurta vietos aukštųjų mokyklų konkurenciją skatinanti sistema, kita vertus, valstybė skyrė bazinį finansavimą visiems. Taigi viena ranka buvo skatinama laisvosios rinkos konkurencija, kuri turėtų atrinkti stipriausius ir numarinti silpniausius, o kita – palaikoma silpniausių gyvybė, kad jie nenumirtų neatlaikę konkurencinės kovos. Rezultatas – turime fragmentuotą ir neefektyviai finansuojamą sistemą, kuri orientuota į išgyvenimą. Kadangi išgyvenimo sąlygos vis labiau sunkėja dėl demografinės krizės, nemaža dalis rinkos dalyvių ir toliau silpsta, menksta, bet vegetuoja. Toks gumos tempimas labai skaudžiai atsiliepia visai sistemai.

– Kaip galėtų keistis aukštojo mokslo finan-savimas?

– Man priimtinas dabartinis estų aukštojo mokslo finansavimo modelis, kai bakalauro studijos yra nemokamos visiems įstojusiems. Panaši sistema veikia ir Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje bei Vokietijoje. Manau, kad tai socialiai teisingesnis finansavimo modelis nei tas, kurį turime mes. Bet šį pokytį reikėtų derinti su tinklo konsolidavimu ir jau kitais mano minėtais reformų aspektais. Vien finansavimo pakeitimas neturės esminio kokybinio efekto aukštojo mokslo sistemai.

Be to, įgyvendinant tokio tipo pokyčius gali kilti ir Konstitucijos keitimo reikiamybė, nes Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad už aukštąjį mokslą pasirengę mokėti studentai negali būti diskriminuojami.

– Ar sąžininga skirstyti studentus į pinigus mokančius ir nemokančius, kai jų gebėjimai ir akademiniai pasiekimai gali būti visiškai skirtingi?

– Visiems stojantiems ir besimokantiems neprik- lausomai nuo jų statuso turi būti taikomi tie patys akademiniai kriterijai. Neįsivaizduoju, kaip reikia organizuoti studijas universitete, kai toje pačioje auditorijoje sėdi pirmūnai ir mokūs nemokšos, kai visomis jėgomis bandoma išlaikyti kiekvieną studentą su kapšeliu. Mokslo procesas tiesiog išsigimsta ir pradeda orientuotis nebe į pasiekimus, o į status quo palaikymą.

– Ar dabar taikomi priėmimo į aukštąsias mokyklas kriterijai – minimalus stojamasis balas, keliose studijų programose esantys motyvacijos testai ar stojamieji egzaminai – yra pakankami? Galbūt studentus turėtų rinktis patys universitetai, ne skaičiavimo sistema?

– Jei rinkoje nebūtų desperacijos vos ne dėl kiekvieno krepšelio, tada ir patys universitetai galėtų adekvačiau atsirinkti motyvuotus bei gabius studentus. Bet kol rinkos dalyvių skaičius yra toks, koks yra, ir kol demografinė duobė gilėja, tol apie savikontrolę sunku kalbėti. Gal vienintelis Vilniaus universitetas gali sau leisti lengva ranka kilstelėti priėmimo kriterijus. Visiems kitiems tokie žingsniai turi gana skaudžių pasekmių. Būtent todėl ir reikia tinklo konsolidavimo bei kitų pokyčių, kad sumažintume vidinę konkurenciją ir sudarytume sąlygas aukštosioms mokykloms oriai gyventi bei konkuruoti tarptautiniu mastu.

– Kokia universitetų misija: rengti absolventus darbo rinkai ar net konkrečiai darbo vietai, vykdyti specializuotas studijas ar suteikti išsilavinimą, ugdyti bendrąsias kompetencijas, kurias absolventas galėtų taikyti plačiau?

– Universitetas tuo ir skiriasi nuo kolegijos, kad ugdo bendresnio pobūdžio kompetencijas, ypač jei kalbame apie bakalauro studijas. Reikalavimas iš universitetų ar net kolegijų rengti specialistus konkrečiai darbo vietai yra tiesiog nesusipratimas. Tik pats darbdavys žino konkrečios darbo vietos žinių bei įgūdžių poreikio niuansus. Be to, tie poreikiai nuolat kinta. Taigi svarbiau parengti žmones, kurie gebėtų lengvai orientuotis savo srityje, mokytis ir adaptuotis prie naujų rinkos sąlygų bei konkrečios darbo vietos reikalavimų.

– Kuo turėtų skirtis universitetai ir kolegijos? Ar dviejų tipų aukštosios mokyklos Lietuvoje ima panašėti?

– Kolegijos yra taikomojo pobūdžio aukštosios mokyklos, siūlančios tik bakalauro lygio studijas. Jų dėstomų dalykų spektras paprastai būna gerokai siauresnis ir orientuotas į praktinių įgūdžių įsisavinimą. O universitetas turi platesnį studijų programų spektrą ir yra orientuotas ne tik į žinių perdavimą, bet ir į naujų žinių generavimą, kritinio mąstymo ugdymą bei kur kas platesnę akademinę perspektyvą. Universitetas kuria ir moko kurti mokslą, o kolegijos labiau perduoda naujausias žinias ir įgūdžius.

Supanašėjimas gimė iš sparčiai išaugusio stojančiųjų į universitetus skaičiaus ir spaudimo universitetams atlikti kolegijų funkcijas – rengti siauros pakraipos amatininkus, kurių pageidauja vienas ar kitas darbdavys. Buvo tarsi primiršta, kad universitetai turi šiek tiek kitokias funkcijas ir orientuojasi į mokslinių žinių vystymą ir generavimą. Būtent todėl universitetai siūlo ir magistrantūros bei doktorantūros studijas, kurių nėra kolegijose.

– Kokių pokyčių, galbūt planuojamų naujosios valdžios sprendimų artimiausiais metais baiminatės?

– Man kelia nerimą perdėtas skubotumas ir dog-matiškumas priimant sprendimus. Jau dabar matoma tendencija forsuoti kažkokias idėjas, kurios reikalauja atidesnio dėmesio, analizės ir viešos diskusijos. Norisi daugiau įsiklausymo ir išminties, o ne doktrininio mąstymo.

– Jei švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasiūlytų jums susitikti, ką jai patartumėte?

– Su gerb. ministre esu ne kartą bendravęs ir mūsų požiūris į švietimo problematiką daugeliu atžvilgių sutampa. Vis dėlto patarčiau diskusijas apie reformas pradėti kuo anksčiau ir pasistengti užsitikrinti pagrindinių rinkos žaidėjų paramą. Kaip rodo liberalų patirtis, reformų forsavimas iš viršaus supriešina akademinę bendruomenę ir neleidžia užtikrinti reformų tęstinumo bei tvarumo.

Su Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dekanu Andriumi Jurelioniu kalbamės apie senų pastatų būklę, visuomenės požiūrį į naujoviškus pastatus ir apie tai, kaip ateityje statysime naujus pastatus.

– Apie kai kuriuos senus viešuosius ir nemažą dalį gyvenamųjų pastatų nuolat kalbama, kad jų būklė jau seniai nepatenkinama, tačiau juose ir toliau gyvenama. Ar šiandien šalyje yra tokių probleminių pastatų, kurie keltų didžiulę grėsmę gyventojams?

– Tikslios informacijos, kad kur nors egzistuotų realus pavojus dėl to, jog pastatai yra pernelyg seni ar netinkami eksploatuoti, neturiu. Nepaisant to, kad dažnai kyla diskusijų dėl blokinių gyvenamųjų pastatų saugumo, jų konstrukcijos yra patikimos. Didžiausios ir dažniausiai pasitaikančios problemos – daugiabučių namų dalys, kurios yra labiausiai veikiamos atmosferos sąlygų, pavyzdžiui, balkonai, įėjimai ar stogeliai virš laiptinių. Kiek žinau, seniau statytų daugiabučių ekonomiškai pagrįstas realus tarnavimo laikas yra apie 80 metų. Žinoma, tam tikri renovacijos veiksmai leidžia papildomai apsaugoti konstrukcijas ir pailginti pastato gyvavimo laiką.

– Senų pastatų griovimas ir naujų statymas, atrodo, visuomenei yra jautri tema. Tokiais atvejais beveik visuomet tyliau ar garsiau būna keliamas klausimas, kodėl vieno ar kito pastato nebuvo galima išsaugoti, – į pastatą vis dar labiau žiūrima tiesiog kaip į šimtus metų turintį stovėti objektą, o ne kaip į tam tikrą funkciją tam tikrą laikotarpį atliekančias patalpas. Dabar, Kaune griaunat „Respublikos“ viešbutį, irgi pasigirsta kalbų, kodėl jį reikia griauti, juk užtenka užbaigti, ir tiek. Ką manote apie tokį požiūrį?

– Jei nagrinėsime būtent viešbučio „Respublika“ atvejį, egzistuoja kelios problemos, dėl kurių jis griaunamas. Visų pirma dera atsižvelgti į patalpų aukštį. Kiek žinau, jis nėra pritaikytas šiuolaikiškoms inžinerinėms sistemoms įrengti. Taip pat konstrukcinių mazgų techninė būklė gali būti netinkama. Yra ir kitų naujų reikalavimų, kurių šis pastatas neatitinka, pavyzdžiui, gaisrinės saugos ir evakuacijos. Svarbu suprasti, kad reikalavimai nuolat kinta, todėl tokį pastatą sunku pritaikyti ir prikelti naujam gyvenimui. Juolab kad tai nėra kultūros paveldo pastatas.

Naujoviški ir modernūs pastatai kai kam gali atrodyti mažiau patikimi, tačiau jų konstrukcijos yra tiksliai apskaičiuotos ir visiškai saugios. Mano manymu, statybos reikalavimų atnaujinimai bei šiuolaikiški sistemų konstrukcijų optimizavimo metodai leidžia statyti su mažesnėmis sąnaudomis, pamažu atsisakoma neracionalaus medžiagų naudojimo, kurio anksčiau pasitaikydavo itin dažnai.

Šiandien didelis vaidmuo tenka skaitmeninei statybai ir BIM technologijoms. Tai leidžia maksimaliai padidinti objekto statybos efektyvumą. Siejant skaitmeninį modelį su logistika bei medžiagų gamyba, išvengiama klaidų ir nenumatytų atvejų, kai medžiagos nebetinka ar jas reikia keisti naujomis, ir, žinoma, garantuojamas viso proceso efektyvumas.

– Tačiau dažnai galima išgirsti gal kiek niekinamą požiūrį į šių laikų pastatus; biurai vadinami „stiklainiais“, daugiabučiai – „kartonkėmis“, prognozuojama, kad jie greitai sugrius ir nelaikys tiek, kiek masyvesni, „tikri“ pastatai. Tačiau tvirtas ir pigus namas šiais laikais nėra svarbiausias statybos aspektas?

– Iš tikrųjų mokslas ir verslas vis daugiau pradeda kalbėti apie pastato gyvavimo ciklą. Kažkada mes kalbėdavome apie tai, kaip namą pastatyti, o dabar kalbame, kaip pastatyti kuo ekologiškiau ir kaip jį reikės likviduoti ar rekonstruoti. Taip pat statant viešosios paskirties pastatus reikėtų siekti, kad mažiausios kainos principą keistų geriausio sprendimo per pastato tarnavimo laiką principas.

Įvairiose Europos valstybėse yra pavyzdžių, kai statant didesnį daugiabutį ar visuomeninį pastatą privalomas energijos vartojimo dinaminis modeliavimas. Taip siekiama atkreipti dėmesį ne tik į statybos kaštus, bet ir į patį rezultatą: metines energijos sąnaudas ar funkcionalumą, atsižvelgiant į sezoniškumą.

Vakarų šalyse taip pat yra pavyzdžių, kai pastato perdavimui į naujojo šeimininko rankas skiriamas pereinamasis laikotarpis. Tai leidžia būsimam pastato valdytojui geriau susipažinti su jo specifika, inžinerinėmis sistemomis ir eksploatacijos ypatybėmis. Mano manymu, tai galėtų būti reglamentuota teisiškai, nes pereinamuoju laikotarpiu naujasis šeimininkas galėtų įsisavinti svarbiausius procesus, susijusius su jo įsigyjamu turtu. Žinoma, net ir nereglamentavus to teisiškai užsakovas gali prašyti tokių dalykų.

Jei kalbame apie „stiklinius“ biurus, nemanau, kad ši tendencija artimiausiu laiku reikšmingai keisis. Stiklinis fasadas dažnai yra patrauklus ir siejamas su prestižu. Taip pat stikliniai pastatai lengviau rekonstruojami. Vis dėlto daugiau dėmesio derėtų skirti stiklinių fasadų įrengimui, kad jie būtų energiškai efektyvūs. Kai technologijos tiek pažengusios, nedera statyti paprastų „stiklainių“. Juk egzistuoja dvigubi fasadai, energiją taupantys stiklai. Kuo toliau, tuo dažniau kalbama ir apie energiją generuojančius fasadus, kuriuose stiklas papildytas fotovoltiniais elementais.

– Jei kalbėtume apie visuomenines tendencijas ir madas, daugelyje sričių vienaip ar kitaip pasireiškia ekologija. Ne išimtis ir statyba – organinės medžiagos teoriškai atrodo kaip logiška statybinė kryptis. Tačiau kaip yra praktiškai?

– „Žalieji“ statybos sprendimai taikomi vis dažniau, tačiau dažnai jie nėra priimtini užsakovui dėl santykinai didelės kainos, ilgaamžiškumo ar degumo klasės. Europoje galima rasti net tokių pavyzdžių, kai 70 proc. pastato statybai ir apdailai naudojamų medžiagų sudaro būtent ekologiškos medžiagos. Vietinių medžiagų naudojimas leidžia supaprastinti logistiką, sumažinti jos kaštus ir kontroliuoti anglies dvideginio emisiją.

Ekologinės tendencijos tikrai matomos, tačiau mūsų link jos keliauja gana lėtais tempais ir retai gali konkuruoti su sintetinėmis medžiagomis dėl techninių savo charakteristikų. Pavyzdžiui, statyboje naudojama mediena yra degi. Padengus ją antipirenais ir taip padidinus šios medžiagos atsparumą, galima padidinti oro taršos lygį pastate. Tad ekologinės statybos srityje laukia dar nemažai darbo, kad naudojamos medžiagos taptų tikrai ekologiškos, stabilios ir saugios.

– Kita nauja, gyvenimus turėjusi keisti daug apkalbėta kryptis yra 3D spausdinimas. Tačiau ji niekaip iki mūsų neateina. Ar sulauksime proveržio?

– Nors dar prieš kelerius mietus apie šią technologiją kalbėjome kaip apie mokslinę fantastiką, pasaulyje jau yra taip pastatytų namų. Vienas didžiausių tokios statybos privalumų – galimybė išgauti sudėtingas geometrines formas. Vis dėlto labai abejoju, kad jau artimiausiu metu taip namus statysime ir Lietuvoje. Inovatyvios technologijos dažnai užtrunka dėl vėliau pastebimų trūkumų. Pavyzdžiui, kai kalbama apie 3D spausdinamus namus, reikia atsižvelgti į jų apšiltinimą, naudojamas medžiagas. Dar daug ką reikia nuveikti, siekiant užtikrinti kokybę visuose 3D statybos etapuose.

Ši technologija – dar tik vystymosi stadijos, ir pasakyti, ar ji bus populiari ateityje, sudėtinga. Teko girdėti, kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose planuojama spausdinti visą kvartalą ar gyvenvietę, bet siekiant įgyvendinti kažką panašaus Lietuvoje pirmiausiai dera atsižvelgti į klimato sąlygas. 3D spausdinimas yra ateitis, tačiau drįsčiau abejoti, ar jis tikrai sugebės radikaliai pakeisti esamas technologijas.

– Minėjote, kad ši technologija atrodė tarsi fantastika, tačiau šiandien ji materializuota. Galbūt ir šiandien esama panašių technologijų, kurios galėtų paplisti ateityje?

– Nuolatos vystomos įvairios technologijos, tarkime, robotizuota pastato statyba arba pačių statybos mašinų valdymas, kai sužymimas ir automatiškai iškasamas reikalingas plotas. Taip pat vystoma vadinamojo save pagydančio betono technologija, kai atsiradus įtrūkimui betonas „užsigydo“ sutrūkus jo sudėtyje esančioms smulkioms kapsulėms. Stiklinių fasadų stiklai su integruotais skystaisiais kristalais per keletą sekundžių gali pritemdyti stiklą iki 10 proc. saulės spindulių pralaidumo. Galbūt rinkoje šie dalykai dar netaikomi, bet laboratorijose jie gimsta nuolat.

– Daugelis kasdienių sprendimų jau kuris laikas derinami su technologijomis – išmaniaisiais virsta net ir, tarkime, buitiniai prietaisai. Kaip šios technologijos paveikė namų statybą ir eksploatavimą?

– Beveik visoms sistemoms tai padarė įtaką. Pavyzdžiui, pastatų priežiūra: dabar pastato valdytojas ekrane gali matyti visus pastato parametrus, kokiomis sąlygomis dirbama, trukdžius inžinerinėse sistemose ir panašiai. Pastato informacinis modeliavimas yra labai perspektyvus, nes pastato modelis gali būti naudojamas ir eksploatacijos metu. Pavyzdžiui, priėjus prie 
 išdaužto lango planšetėje galima matyti, koks tai buvo langas, kokie jo matmenys, kas jį gamino, ir užsakyti identišką langą. Valdymo sistemos pačios gali mokytis. Pavyzdžiui, šildymo sistema gali sekti, kaip žmonės lankosi patalpose, kaip svyruoja temperatūra, ir, tarkime, po savaitgalio gali pati įsijungti anksčiau, kad atėjus žmonėms temperatūra būtų tokia, kokios reikia.

Skaitmenizavimas keičia ir pačią koncepciją. Egzistuoja išplėstosios realybės technologijos (angl. „augmented reality“), kai galite užsidėti virtualios realybės akinius ir matyti nebaigto objekto dalis ten, kur jos turės būti įrengtos, arba tiesiog „pasivaikščioti“ po suprojektuotą pastatą.

– Tačiau tokie metodai ne tik keičia požiūrį, bet ir daro statybą sudėtingesnę. Anksčiau neretai šeimininkai galėdavo patys įsirengti būstą, dabar daugiau šiuolaikiškų sprendimų ateina ir į individualius namus, o tai dažnai būna ne šeimininko jėgoms. Jau dabar patys statosi maža dalis gyventojų. Ar ateityje ši dalis dar labiau mažės?

– Sutinku, kad statybos slenkasi nuo mėgėjo pajėgumų visavertės statybos link, ir ši tendencija tik stiprės. Pastatas kuo toliau, tuo labiau tampa vis sudėtingesne sistema. Dabar jame integruota įvairiausių sistemų, kurių anksčiau nebūdavo arba joms tiesiog nebuvo poreikio. Todėl reikia galvoti, kaip tinkamai įgyvendinti visas statybos stadijas nuo projektavimo iki eksploatacijos, kad, pavyzdžiui, būtų pasiekta reikalinga energinio naudingumo klasė. Tam reikia ir gero projekto, ir tinkamų medžiagų, ir kokybiško įrengimo bei priežiūros.

Shutterstock

Jau kelerius metus įsiūlyti studijuoti magistrantūroje nepavyksta net ir nemokamai. Tačiau studentų, po bakalauro studijų tęsiančių antrosios pakopos studijas, nemažėja taip drastiškai, kaip skelbiama. Tiesiog dalis jų, neradę, ką studijuoti nemokamai, už aukštesnio laipsnio studijas susimoka patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Surinkti į nemokamas magistrantūros studijas studentų nepavyko nei pernai, nei užpernai, nei 2012 m. Pernai į valstybės finansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors valstybė skyrė jiems daugiau vietų (4,6 tūkst.). 2012 m. tuščių nemokamų magistrantūros studijų vietų liko per 800, nors per 4 tūkst. studentų įstojo į magistrantūrą ir sutiko už studijas mokėti iš savo kišenės.

„Veido“ kalbinti ekspertai aiškina, kad tokį skirtumą ir tuščias studijų vietas magistrantūroje iš dalies lemia ir tų vietų bei kvotų apskaičiavimo metodika. Vietos apskaičiuojamos pagal konkrečios mokslų krypties mokslinę produkciją (šis veiksnys turi didžiausią reikšmę) ir toje kryptyje universiteto turimą valstybės finansuojamų bakalauro vietų skaičių.

„Veido“ pašnekovai tokią formulę kritikuoja, o jos netobulumu paaiškina neišgraibstytas magistrantūros vietas. Pagal tokią matematiką valstybės finansuojamas studijų vietas lemia taškais apskaičiuotas mokslas, bet ne valstybės interesai. Todėl neretai pasitaiko, kad universitetas gauna daug magistrantūros vietų, nes turi daug tos srities mokslininkų, nors bakalaurų beveik nėra.

Antrosios pakopos studijų vietos tiesiogiai susijusios ir su pirmąja, bakalauro studijų pakopa. Pavyzdžiui, kelerius metus dėl absolventų pertekliaus mažinant krepšelių skaičių socialinių mokslų studijose, mažiau jų pasiekia ir magistrantūrą. Tačiau mažiau galimybių gauti nemokamą vietą neatbaido socialinių mokslų absolventų, ir baigusiųjų juos kolegijose, siekti magistro laipsnio, kad ir iš savo kišenės.

Magistrantūros prestižas nesmuko?

Stojančiųjų į magistrantūrą kasmet mažėja, tačiau nubyrėjimą lemia ir demografinė šalies padėtis, be to, dalis studentų mokslus tęsia užsienyje, dar kiti netrunka įnikti į darbą. Todėl „Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad keliasdešimties studentų nubyrėjimas universitetui tikrai nėra skaudus praradimas.

Vis dėlto mažėjimo tendencija rodo, kad aukštosios mokyklos turėtų pasirūpinti didesne trauka į kokybiškas magistrantūros studijas. Priešingu atveju vis mažiau stojančiųjų gali būti rimtas perspėjimas apie per menką mokslo kokybę ir dar rimtesnis signalas apie pačios institucijos ateitį, kuri, be universitete dirbti liekančių magistrų ir doktorantų, yra daugiau nei miglota.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. hab. dr. Petras Baršauskas svarsto, kad priežastys, kodėl studentai vangiau pasirenka tęsti studijas, gali būti per silpnas universitete kuriamas mokslas, be kurio negali būti kokybiškų studijų. Be to, niekas nenori pirkti katės maiše: jei studentui neaišku, kokią naudą mainais už papildomus studijų metus gaus, vargiai po ketverių bakalauro studijų metų jis ryšis dar metus kitus skirti magistrantūrai.

„Magistrantūros programos stokoja pokyčių, pridėtinės vertės. Jei jaunas žmogus nemato, kokią pridėtinę vertė magistro studijos sukurs jo gyvenimui, karjerai, jis ir nesirenka jų. Galima sakyti, kad bakalauro studijas abiturientai pasirenka dėl išsilavinimo, tačiau magistrantūrai jie kelia didesnius reikalavimus“, – aiškina P.Baršauskas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studijų prorektorius prof. dr. Romualdas Kliukas sako, kad stojančiųjų į magistrantūros studijas mažėjimą galima pagrįsti įvairiomis priežastimis. Natūralu, kad mažėjant bakalauro absolventų skaičiui mažiau studentų tęsia ir magistro studijas. Kita vertus, trūksta valstybės finansuojamų vietų, o net ir patekus studijuoti nemokamai reikia gauti pinigų, nes stipendijos yra per mažos.

Prorektorius priduria, kad iš dalies galima kaltinti ir jauną verslo kultūrą, nes darbdaviai ne visada linkę mokėti daugiau aukštesnę kvalifikaciją turintiems specialistams. Magistrantūros studentai būna priversti dirbti, o derinti darbą ir antrosios pakopos studijas nėra lengvas uždavinys.

„Kai kalbama apie technologinių ir fizinių mokslų sritis, reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje visi inžinieriai turi magistro kvalifikacinį laipsnį. Juk kartais inžinieriaus klaida gali kainuoti šimtus gyvybių. Tokios sistemos reikėtų siekti ir pas mus. Jau dabar valstybės mastu kuriami kai kurių profesijų standartai, kai, norint užimti atsakingas pareigas projektavimo ar gamybos srityje, bus reikalingas magistro laipsnis“, – komentuoja R.Kliukas.

Didesnė alga ir išradimai

Kaip rodo Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) absolventų stebėsenos tyrimo apklausos duomenys, kas penktas studentas tęsia mokslus, nes nori gilinti žinias jam įdomioje srityje. Beveik tiek pat studentų tęsia studijas ir dėl didesnės tikimybės gauti darbą, o penktadalis magistro laipsnio siekia dėl prestižo.

Tokie lūkesčiai, pasirodo, pagrįsti: be galimybės nuspręsti, ar verta siekti akademinės karjeros, detaliau panagrinėti dominančią sritį, magistro laipsnis studentui duoda ir „žemiškesnės“ naudos – didesnį atlyginimą ar darbo vietą apskritai. MOSTA tyrimo rezultatai rodo, kad bent 2013 m. laidos magistrai įsidarbino geriau nei bakalaurai. Praėjus metams po studijų baigimo darbą turėjo 88 proc. magistro ir vientisųjų studijų absolventų, o įsidarbinusių bakalaurų buvo 82 proc.

Aukštesnį išsilavinimą turintys universitetų absolventai gavo ir didesnį atlyginimą: 2013 m. laidos magistro ir vientisųjų studijų absolventų draudžiamosios pajamos po metų nuo studijų baigimo siekė 742 eurus, bakalaurų – 555 eurus, o bakalauro studijas baigusiųjų kolegijose – vidutiniškai 470 eurų.

Aukšto lygmens specialistų ir vadovų paieškos įmonės „Indigroup“ vykdomasis partneris Karolis Blaževičius tvirtina, kad magistro laipsnis dažniausiai reikalingas tose pozicijose ir srityse, kuriose dauguma konkurentų jį turi: „Tarkime, atrankoje užimti vadovo poziciją įvertinama, jei kandidatas turi magistro laipsnį. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog aukštesnis jo išsilavinimo lygis yra pastebimas. Lietuvoje žmonės labiau vertinami pagal patirtį. Pats bakalauras jau bus prielaida manyti, kad žmogus yra išsilavinęs. O pakankamas tas išsilavinimas ar nelabai – subjektyvi nuomonė.“

K.Blaževičiaus teigimu, atsisakyti samdyti įmonės vadovą vien todėl, kad jis neturi magistro laipsnio, gali nebent 50 Lietuvos įmonių. Kitos negali sau leisti tokios prabangos. K.Blaževičius atkreipia dėmesį, kad dauguma vadovų jau dirbdami baigia magistrantūros studijas už įmonės lėšas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai neigia mitą, esą magistro laipsnis nuvertėjo ir prarado savo prestižą. Be apčiuopiamos naudos darbo rinkoje, nesunkiai galima pamatuoti ir antrosios pakopos studijų reikšmę visuomenei bei pačiai institucijai. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad, žvelgiant iš valstybės pozicijų, bakalaurai turi bendrąjį išsilavinimą, bet technologijas, išradimus kuria specifinių detalių žinių turintys magistrai. O universitetui kokybiškos magistrantūros studijos yra jo ateities, jo mokslinio potencialo didinimo pamatas.

„Magistrantūros ir doktorantūros programos yra pasirengimas ateities universitetui. Dalis šių žmonių turi likti universitete, o jei tokių žmonių nėra – ateitis nekokia, – perspėja KTU rektorius. – Studijų pakopos susijusios tarpusavyje: jei magistrantūros metais pavyko kažką „užkabinti“, galbūt tos temos tęsinys bus doktorantūroje. Todėl magistrantūra turi būti aukšto lygio. Net bakalauro studijos turi turėti mokslinį pradą, o magistrantūra, baigiamasis darbas, turi būti tik tiriamojo, probleminio pobūdžio, sprendžiant aktualią, iki tol netyrinėtą problemą.“

Siekiant antrosios studijų pakopos kokybės svarbu užkrinti, kad magistrantūroje studijuotų ir jai pasirengę studentai. KTU rektoriaus manymu, magistrantūros studentų net padaugėtų, jei universitetas atvertų duris visiems norintiesiems, tačiau KTU neketina atsisakyti kokybės reikalavimų – reikiamų bakalauro studijų rezultatų, specializuotų testų.

Reikalavimų stojantiesiems į magistrantūrą nemažins ir VGTU. Nepaisant universiteto keliamų reikalavimų ir nemažos atrankos, į naują statinio informacinio modeliavimo magistrantūros studijų programą šiemet stojo daugiau bakalaurų, nei universitetas galėjo priimti. „Norime rengti aukšto lygio specialistus, daug dirbame gerindami studijų kokybę, – paaiškina VGTU prorektorius R.Kliukas. – Taip pat didelį dėmesį skiriame bendradarbiavimui su verslu, deramės ar jau bendradarbiaujame su nemažai užsieniečių profesorių – siekiame, kad kiekviena studijų programa turėtų bent po vieną pedagogą iš kitos šalies.“

Magistrantūros studijų tikslas sensta

P.Baršauskas neabejoja, kad stiprinant antrosios pakopos studijų trauką pokyčių reikia ir pačiose magistrantūros studijų programose, kurios nuo bakalauro studijų turi skirtis iš esmės. Dabar kai kuriais atvejais jos ne tik yra labai panašios, bet ir paskaitas skaito tie patys dėstytojai. „Programas reikia atnaujinti, reaguoti į išorės – verslo, pramonės poreikius. Galbūt magistrantūra gali būti specializuota“, – svarsto KTU rektorius.

Idealiu atveju, pasak jo, magistrantūros studijos neturėtų būti to paties bakalauro tęsinys, o juolab dublis. Jei skirtingas institucijas baigę bakalauro absolventai rinktųsi studijuoti artimą, bet ne identišką studijų programą (pavyzdžiui, menų krypties mokslų absolventas tęstų menų technologijų studijas), P.Baršausko manymu, didelė tikimybė, kad tokios studijos kūrybiškumo ir naujų žinių požiūriu būtų dar efektyvesnės.

„Tarkime, visi įsivaizduoja, kad Masačusetso technologijų institute (MIT) yra tik technologijos. Be technologijų, dar 30 proc. ten sudaro menas, tiek pat – dizainas. Ne todėl, kad MIT daro kažką ne taip, o todėl, kad skatina kūrybiškumą. Esant tokioms sudėtinėms dalims atsiveria galimybių padaryti ką nors kita, sukurti ką nors nauja“, – prestižinio MIT mokslų turinio pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau dabar magistrantūroje taikyti madingą ir reikalingą tarpkryptiškumą, absolventams suteikiant ne tik vienos specifinės srities žinių, yra sudėtingas uždavinys. Renkantis magistrantūros studijas daug vietos improvizacijai ir fantazijai nelieka, nes jos turi derėti su bakalauro studijomis, o universitetai dėl reglamentų, klasifikatorių negali laisvai įregistruoti naujų, skirtingas studijų sritis apimančių programų. Griežti jų rėmai išliko nuo pat magistrantūros studijų Lietuvoje atsiradimo 1993–1994 m.

„Šie metai buvo labai įdomūs, tada tikrai su entuziazmu viską vežėmės iš Europos ir greitai įdiegėme savoje aukštojo mokslo sistemoje. Apskritai 1990–2000 m. buvo didelio proveržio laikotarpis, tačiau po pakilimo vėl atėjo stagnacija, – prisimena KTU rektorius. – Tąkart susiformavo panašūs tikslai, kurie išliko iki dabar: bakalauro studijose siekiama parengti išsilavinusią asmenybę, turinčią bendrųjų žinių, o jas gilinti ir specializuoti – magistrantūros studijų tikslas. Taip buvo Europoje, tą taikėme ir Lietuvoje. Tais laikais nejautėme didelio poreikio diegti tarpdiscipliniškumą, kurį padiktavo šiuolaikinis gyvenimas.“

Žinoma, per dvidešimtmetį aktualijos pasikeitė: elektronikos inžinieriui nebepakanka išmanyti vien inžineriją ir apsieiti be informatikos, verslo žinių.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

– Kelerius metus skelbiama, kad bakalaurai nebenori tęsti studijų. Ar iš tiesų mažėja antrosios pakopos studijų populiarumas?

– Mane stebina tokie teiginiai, nes statistika yra kitokia. Jei skaičiuotume studentus vienetais, žinoma, stojančiųjų į antrosios pakopos studijas yra mažiau. Pavyzdžiui, 2012 m. į magistrantūros studijas stojo 8,3 tūkst. bakalauro absolventų, 2013 m. jų buvo 8,4 tūkst., o pernai stojančiųjų skaičius nukrito iki 7,7 tūkst. Tačiau negalime pamiršti demografinės Lietuvos situacijos. Mokinių, abiturientų, taigi ir bakalauro absolventų, mažėja.

2012 m. jų buvo 32,5 tūkst., o pernai – tik 24 tūkst. Kadangi absolventų skaičius mažėja dar bakalauro studijose, norėdami įvertinti magistrantūros populiarumą turime remtis procentine išraiška. Štai 2012 m. į magistrantūrą stojo 26 proc. bakalauro absolventų, 2013 m. tokių buvo 29 proc., o 2014 m. – net 32 proc. Taigi darau išvadą, kad bakalaurų, pasirinkusių magistro studijas, tikrai nemažėja. Skaičiuojant vienetais, jų mažiau, bet procentais – daugiau.

– Nuo 2012 m. į nemokamas magistrantūros studijas nesusirenka tiek pirmakursių, kiek valstybė vietų jiems pasiūlo, tačiau stojančiųjų į mokamas magistrantūros studijas nemažėja. Ką siūloma studijuoti nemokamai?

– Jei stojantieji dalies programų nesirenka, vadinasi, tokios magistrantūros studijos jiems nereikalingos. Universitetai, siūlydami magistrantūros programas, turi galvoti, kurią jų baigę magistrai turės daugiau galimybių rasti darbo. Magistrai juk turi daugiau galimybių įsidarbinti ir gauti didesnį atlyginimą nei bakalaurai.

– O kaip valstybė turėtų skirstyti studentams nemokamas magistrantūros studijų vietas?

– Vietų skirstymas turi būti paremtas valstybės užsakymu, glaudžiai susijusiu su rinkos pasiūla ir pareikalavimu. Kol neišmoksime reaguoti į rinkos poreikius, tokių neatitikimų tikrai gali būti. Tačiau duomenys apie rinkos poreikius, absolventų įsidarbinimą jau renkami, todėl manau, kad turint daugiau informacijos šie dalykai spręsis.

Nors priėmimas į aukštąsias mokyklas dar nesibaigė, matome, kad anksčiau labai populiarių socialinių mokslų abiturientai aklai jau nesirenka ir svarsto, kokias studijas baigę jie gaus darbo, kokių specialistų trūksta.

– Pernai į valstybės nefinansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors liko 180 tuščių nemokamų studijų vietų. Kodėl kasmet atsiranda tokių skirtumų?

– Numatyti iš anksto, kiek tiksliai vietų bus užpildyta, labai sudėtinga. Neužpildytų vietų lieka ne tik magistrantūros, bet ir bakalauro studijose. Tos lėšos vis tiek nueina į aukštąsias mokyklas, jos paskiriamos studijoms, jų kokybei gerinti. Iš anksto apskaičiuoti, kiek bakalauro absolventų pasirinks magistrantūrą, kad neliktų valstybės finansuojamų vietų, nepavyks, reikia susitaikyti, kad šioks toks neatitikimas vis tiek bus.

– Kalbama, jog itin aktualus yra tarpkrypiškumo poreikis, kad specialistas išmanytų ne tik vieną sritį, bet turėtų daugiau kompetencijų. Tačiau renkantis magistrantūros studijas laisvė pasirinkti naują sritį yra ribota.

– Susitarimas yra toks, kad bakalauro studijos suteikia platų išsilavinimą, o magistro –  siauresnį. Antrosios pakopos studijos skirtos gilinti, specializuoti tam tikros srities žinioms. Nemanau, kad tokia siaurėjimo tendencija keisis. Be to, magistrantūra orientuota į mokslinį darbą, studentas gali nuspręsti, ar po jos sieks mokslininko karjeros, ar imsis profesinės veiklos. Tačiau šiandien svarbu, kad aukštoji mokykla būtų lanksti. Tarkime, jei matome, kad poreikiai keičiasi, stinga kitų studijų programų, jų turi atsirasti.