Kiekvienais metais Lietuvos liberalaus jaunimas (LLJ) metinės Sueigos metu įteikia apdovanojimą žmogui, LLJ nuomone, labiausiai prisidėjusiam prie laisvės idėjų sklaidos ar liberalios politikos įgyvendinimo Lietuvoje. LLJ Labiausiai laisvei nusipelniusio žmogaus apdovanojimas šeštadienį, gruodžio 14 d., Kaune vykusioje 25-ojoje Sueigoje skirtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui, grupės „Antis” lyderiui, architektui Algirdui Kaušpėdui.
Rugpjūčio mėnesį savo šešiasdešimtmečio jubiliejų atšventęs, o artėjančiais 2014 m. grupės „Antis“ trisdešimtmetį minintis A. Kaušpėdas šiandien vis dar yra ir, ko gero, visada bus vienu iš laisvės vėliavnėšių Lietuvoje. „Lietuvos liberalaus jaunimo Taryba, priimdama sprendimą, atsižvelgė į A. Kaušpėdo stiprybę, išmintį, drąsą ir atvirumą, kas šiandien yra puikus pavyzdys šiuolaikiniam jaunimui. Šio žmogaus kūryba buvo laisvės simboliu Sąjūdžio laikais bei yra laisvės simboliu dėl sukurtos bei kuriamos istorijos – taikios ir prasmingos žinios apie nepriklausomybę, laisvę, individualumą, atsakomybę – visa tai skleidžiant amžinais ir visiems suprantamais būdais – žodžiu ir muzika.“, – teigė LLJ pirmininkė Marija Markauskaitė.

A. Kaušpėdas Sueigos dieną atvykti atsiimti apdovanojimo negalėjo, todėl iš anksto įrašė savo kalbą. „Mane tai labai džiugina, nes labai vertinu jaunimą, su jaunimu daug bendradarbiauju, bendrauju ir pats noriu būti visada jaunas. Laisvės iššūkis yra įdomiausias žmogaus klausimas, tai yra pati didžiausia mūsų gyvenimo vertybė. Mes norėtume būti ieškančiais, tobulėjančiais žmonėmis, bet taip pat norėtume būti ir puoselėjančiais, kuriančiais lietuviais. Laisvas pasauliui ir ištikimas sau – tai pati pakiliausia būsena, kokią galime patirti. Būtent atsivėrimas, pasaulio priėmimas tokio, koks jis yra, ir pasaulio tobulinimas tiesiog savimi – tai ir yra mūsų didžiausias iššūkis. Priimti, mokytis, bendrauti ir kartu susikaupti, suvaldyti ir vertinti, tai reiškia vienu metu būti laisvu ir turėti save.“, – priimdamas apdovanojimą kalbėjo A. Kaušpėdas.
Tradicija rinkti labiausiai laisvei nusipelniusį žmogų Lietuvos liberaliame jaunime atsirado 1998 metais. Tarp Labiausiai laisvei nusipelniusių žmonių jau yra Marijus Keršys, Marius Veselis, Marija Aušrinė Pavilionienė, Valdas Adamkus, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, LR Konstitucinis teismas, Fluxus ministerija ir daug kitų.

Rugpjūčio mėnesį Lietuvos knygynuose pasirodys knyga, kuriai gresia gan greitai atsidurti perkamiausių dešimtuke. Tai Algirdo Kaušpėdo autobiografija “Antiška”. Iš “Veide” pateikiamų ištraukų turėtumėte suprasti, ar tai jums skirta knyga.

“Knyga, kurią maloningasai skaitytojas laiko rankose, yra sykiu giesmynas ir frontmeno autobiografijos bandymas. Sunku patikėti, kad ligi šiol neturėjome nei vieno, nei kito. Dabar turime ir galime palyginti mitologijas. Arba paprasčiau – porai valandų atsidurti frontmeno kailyje. Skaitant dainų tekstus neišvengiamai teks rypauti ir ūbauti, dar daugiau – prisiminti įvairias savo viešojo ir privataus gyvenimo aplinkybes, kuriomis mus tos dainos pirmą (bet, tikiuosi, tikrai ne paskutinį!) kartą ištiko. Prisiminti, kaip buvai ištiktas „Anties“! Kaip norom nenorom tapdavai „anti“. Kaip kartu ėjai laisvės ieškojimo, o vėliau – išbandymo laisve keliu. Tas trajektorijas Algirdas Kaušpėdas knygoje brėžia ne apsimesdamas stipresniu už save, o parodydamas dvejonių foną ir formatą, pabrėždamas laiko ir likimo nesutapimą: pirmojo būta stebuklingai palankaus, antrojo – skausmingai nevienareikšmio”, – komentuoja eseistas Rolandas Rastauskas.

* * *
Klasėj mane kalbina
Klasėj mane kalbina…
Klasėj mane kalbina…
Klasėj mane kalbina: „Būk artistas.“
Mokytoja kalbina: „Būk artistas.“
Ko?.. Kaži ko…
Aktorių gatvėje visi pažįsta,
Aktoriaus šypsena maloniai tviska.
Ko?.. Kaži ko…
Reiks kas dieną kalbėt pagal tekstą,
Reiks kas vakarą graudžiai graudžiai verkti.
Ko?.. Kaži ko…
Klasėj mane kalbina: „Būk artistas.“
Mokytoja kalbina: „Būk artistas.“
Ko?.. Kaži ko…
Aktorių scenoje vertina, neklysta,
Tribūna gėlėmis tučtuojau pražysta.
Ko?.. Kaži ko…
Nieko nebeliks už svetimo teksto,
Nieko nebereiks po viešo spektaklio.
Ko?.. Kaži ko…

Tekstas gimė 1985 metų vasarą, rugpjūčio mėnesį. Buvo mano gimtadienis. Susimąsčiau, kad nuo mažens esame auklėjami, ruošiami gyvenimo spektakliui. Esame nuolat įkalbinėjami arba aplinkybių spaudžiami prisiimti vieną arba kitą socialinį vaidmenį. Sovietinėje tikrovėje vaidinti reikėjo labai dažnai: vaidinti, kad dirbi, nors darbas neįdomus; vaidinti, kad dalyvauji susirinkime, nors nieko negirdi, nes kalbos beprasmiškos; vaidinti, kad gyveni, nors „gyvenimas neina“, anot Gintaro Patacko. „Anties“ spektakliai reiškė – vaidinti vaidinantį ir kartu išsilaisvinti iš vaidmens. Būti nuoširdžiam nors scenoje. Tai didelė prabanga ir privilegija, kai esi sovietinės kontrolės užguitas sraigtelis. Taigi, būti artistu vis dėlto ne tas pat, kas būti tik aktoriumi. Būti artistu reiškia būti menininku, puikiu aktoriumi, kuris neslepia, kad vaidina, ir nevaidina, kad gyvena.