Šalies knygynuose ką tik pasirodė 95-metį atšventusio garsaus išeivijos verslininko, mecenato dr. Juozo Kazicko atsiminimų knygos „Vilties kelias“ papildyta nauja laida. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kelionė į šeimos istorijos ištakas

Tai buvo sunkus dešimtmetis, mus ėmė slėgti garbaus amžiaus našta, užgriuvo ligos ir galiausiai ištiko didžiausia nelaimė – netekau Aleksandros.
Vis dėlto didesnė dešimtmečio dalis nebuvo liūdna. Džiaugėmės gyvenimu, dažnai atvykdavome į Lietuvą, keliavome ir į kitus kraštus.
Ypač jaudinanti buvo kelionė į gimtąjį Čiornaja Padina kaimą. Ši atsiminimų knyga prasideda priešistore – apie mano protėvių tremtį 1863 metų Kūčių vakarą į Saratovo gubernijos stepes. Ten po daugiau nei penkių dešimtmečių gimiau aš. Man buvo vos ketveri, kai su tėvais iškeliavau iš Čiornaja Padinos į Lietuvą. Dar prabėgo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų, ir aš jau drauge su savo vaikais vėl išvydau šią žemę. Tarsi apsisuko gyvenimo ratas ir sugrįžau, iš kur išėjau.
Man tai nepamirštama kelionė. Ją surengė vėliau Vladimiro Putino režimo politiniu kaliniu tapęs „Jukos“ bendrovės prezidentas Michailas Chodorkovskis. Verta prisiminti ir pačią pažinties su šiuo iškiliu žmogumi istoriją.
Būdamas Niujorke, kartą sulaukiau seno pažįstamo JAV Rytų-Vakarų instituto prezidento Johno Edwino Mrozo skambučio. Jis pasakė, kad į jo įstaigos biurą Maskvoje kreipėsi „Jukos“ atstovai ir prašė, susisiekus su manimi, išsiaiškinti, ar nesutikčiau papietauti Niujorke su M.Chodorkovskiu. Man tai buvo visiškai netikėta. (…)
Be abejo, ponui Mrozui atsakiau, kad man būtų didelė garbė pabendrauti su Michailu Chodorkovskiu, ir pasiteiravau, kur ir kada galėtų įvykti toks susitikimas. Išgirdau „Jukos“ prezidentą klausiantį, kada man būtų patogu pasimatyti su juo, kai atskris į Niujorką. (…) Atsakiau, kad būsiu pasirengęs pasimatyti bet kurią dieną jam viešint Niujorke. Netrukus gavau žinią iš pono Mrozo, kad M.Chodorkovskis kitą savaitę atskrenda į JAV. Paprašiau perduoti jam, kad kviečiu vakarienės į senų tradicijų prestižinį verslo žmonių klubą „Club 21“. Jame yra lankęsi garsiausi pasaulio verslininkai ir daugybė valstybių vadovų.
Mano pasiūlymas buvo priimtas ir suderintas konkretus laikas. Iš anksto užsakęs staliuką, laukiau svečių. Pirmas atvyko ponas Mrozas, netrukus pasirodė ir Michailas Chodorkovskis, lydimas kelių palydovų, bet prie stalo jis sėdo tik su vienu padėjėju – norvegu, kuris dirbo jo asmeniniu sekretoriumi.
„Man didelė garbė su jumis bendrauti, bet būtų įdomu sužinoti, kas paskatino jus susitikti su manimi?“ – pokalbio pradžioje pasiteiravau pono Chodorkovskio.
Pirmiausia jis pasakė, kad „Jukos“ įsigijo „Mažeikių naftą“ ne siekdama greito pelno, o ketindama nuolat dirbti ir investuoti Lietuvoje. „Suprantu, kad tai stambiausia jūsų šalies bendrovė, kuriai tenka ir svarbus socialinis vaidmuo, todėl noriu užmegzti pasitikėjimu grindžiamus ryšius su Lietuvos visuomene ir prašyčiau jūsų patarimų bei pagalbos siekiant šio tikslo“, – pareiškė ponas Chodorkovskis.
Atsakiau, kad gerbiu tokį jo norą, nes tarpininkavau ne vienai JAV bendrovei, sumaniusiai Lietuvoje imtis verslo, bet niekada neteko išgirsti prašymo padėti suartėti su mūsų šalies visuomene, todėl mielai jam patarsiu, kaip tai būtų galima padaryti kuo sėkmingiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.