VEIDAS: Vadinamoji užkrėstų agurkų istorija per savaitę sulaukdavo vis naujų versijų. Tačiau vienas dalykas nesikeičia: akivaizdu, kad šiuolaikinėje maisto pramonėje nebeišvengiame nuolat pasikartojančių nuodingo užkrato proveržių. Kas vyksta žemės ūkyje ir maisto apdirbimo pramonėje, kad čia nuolat drioksteli cheminės bombos?
K.S.: Auginančios ir gaminančios įmonės vaikosi greito pelno – štai kur pagrindinė visų problemų priežastis. Skubama kuo greičiau užauginti, kuo greičiau pagaminti ir kuo daugiau uždirbti – dėl to naudojamos mažai ištirtos, nepatikrintos ir leidimų net neturinčios technologijos bei cheminės priemonės.
Egzistuoja tradicinės gyvulių, augalų ligos, kurios, nors ir labai nemalonios, bet mes bent jau žinome, kodėl jos kyla, kaip jas įveikti. Pavyzdžiui, kad ir praėjusią savaitę po Lietuvos fermas išplitęs kiaulių maras. Jis baisus, nuostoliai milžiniški, bet tai klasikinė liga, ji nekelia paniškos baimės – iš kur tai?
Visai kas kita, kai išgirstame apie iki šiol negirdėtas epidemijas – vėžį sukeliančiu dioksinu užkrėstus kiaušinius ar, kaip dabar, mirties bacilą sėjančią Escherichia coli (E.coli) bakteriją. Glumino pirminė versija, kad jos randama daržovėse – visai šiam užkratui nebūdingoje terpėje. Tačiau ne ką ramiau ir dabar, kai vis dar neaiškus jos šaltinis.
Baisu, kai tokioje jautrioje maisto pramonėje eksperimentuojama nepatikrintomis, neištirtomis priemonėmis.
VEIDAS: Tačiau ar pramoniniai Lietuvos ūkiai, maisto perdirbimo gamyklos kuo nors iš esmės kitokie? Juk tai verslas: svarbu užtikrinti produktyvumo tolygumą, kuo ilgesnį galiojimą – kaip čia apsieisi be chemijos?
K.S.: Be abejo, pramonėje jos yra, tai neišvengiama. Tačiau mūsų žemė pagal visus tyrimus dar kur kas mažiau chemizuota, o ir priemonių naudojame dar mažiau nei vakariečiai – vien jau dėl to, kad mūsų ūkiai smulkūs ir daug šiuolaikinės chemijos neįperka.
Bet ir pas mus būtina griežtinti normas, ypač perdirbimo pramonėje. Gamintojai apgaudinėja klijuodami etiketes “be konservantų” – kai jų aptinkame, sako, čia ne mes, čia prieskonių ar kitų priedų tiekėjai. Vis dėlto nuo birželio 15 d. griežtiname produktų žymėjimo taisykles.
VEIDAS: Tai ar šiandien vienintelis būdas toliau nesinuodyti – pačiam užsiveisti ūkelį ir pasigaminti visą maistą?
K.S.: Gal tiesiog reikėtų labiau kliautis sveiku protu. Juk akivaizdu, kad agurkai ar pomidorai viduržiemį Lietuvoje neauga, vadinasi, jie atvežti iš toli, vadinasi, nupurkšti ilgai kelionei, ilgam sandėliavimui. Žinoma, jokių cheminės taršos normų jie neviršija, bet juk bet kokios cheminės liekanos pamažu kaupiasi mūsų organizme, o ilgalaikės pasekmės dar neištirtos.
Asmeniškai aš išeitimi laikau ekologinę žemdirbystę ir Lietuvos ūkininkams čia įžvelgiu dideles galimybes, juolab kad tokio ūkininkavimo finansavimas naujojoje 2014–2020 m. ES finansinėje perspektyvoje gerokai didės. Bet persilaužimas įvyks tik tada, kai ekologinė produkcija taps prieinama daugeliui – jos savikaina kur kas didesnė, nei naudojant intensyviosios žemdirbystės būdą, todėl ir reikia ją labiau remti. Mūsų tikslas – ekologinių ūkių skaičių nuo dabartinių 3 proc. padidinti iki 15 proc.
Loading ...